Продажа сувениров с советской символикой, архивное фото

Kaip antistalinistai Lietuvoje tapo stalinistais

261
(atnaujinta 20:29 2017.11.15)
Rimas Naujelis
Nauja mada įsitvirtina Lietuvoje - įskųsti save patį. Ypač, jeigu turėjai kontaktą su Rusijos piliečiais

Pavyzdį, kaip tai padaryti, rodo įtarumo atmosferos paveikti Lietuvos menininkai. Priešų paieškos manija įgavo jau grotesko formą. Kur tos manijos šaknys, kas kaltas ir ką daryti?

Bet pradžiai — trumpai apie tą groteską. Susijaudinęs dėl dizainerio Juozo Statkevičius interviu "Sputniko" portalui išpopuliarėjimo, žinomas propagandininkas Andrius Tapinas "patriotizmo" įkarštyje nutarė patikrinti kitų Lietuvos menininkų atsparumą "priešų sąmokslams". Jo televizinės laidos atstovas apsimetė "Sputniko" žurnalistu ir telefonu prašė interviu iš kelių menininkų. Laukdamas, kad jie galbūt "užkibs" ir (o siaube!) Rusijos žiniasklaidai  išsakys savo nuomonę apie padėtį Lietuvoje.

Juozas Statkevičius: to, kas vyksta Lietuvoje jau neįmanoma kęsti >>

Bet Lietuvos menininkai — tai patriotiškiausi menininkai pasaulyje. Jie padarė teisingas išvadas stebėdami jau atsiprašiusio Statkevičiaus likimą. Štai ką tuoj po tariamo "Sputniko" skambučio feisbuke parašė  režisierė Dalia Ibelhauptaitė:  "DĖMESIO!!! Neįtikėtina, bet tiesa — man ką tik kelis kartus skambino įtartinas "No Caller ID", pakėliau, nes galvojau gal kas iš Londono, bet… prisistatė rusų kalba korespondentas iš  "Sputnik", iš Maskvos. Nekalbėjau nė žodžio, numečiau skambutį ir daugiau nekėliau, nors dar skambino. /…/ Esam dėkingi Juozui Statkevičiui, nes per jį sužinojome, kas tas "Sputnik", ir esame budrūs… INFORMUOJAM VIEŠAI VISUS, KAD NIEKO BENDRO SU JAIS NESAM TURĖJĘ IR NETURIME".

Įsiklausykite į terminus. "Dėmesio!" "Nekalbėjau nė žodžio". "Esame budrūs". "Informuojame, kad nieko bendro…" O koks raidžių dydis. Kaip plakate.  Labiau panašu į 1937-uosius nei į 2017-uosius. Ir nors tai buvo apgailėtina provokacija, jos rezultatai rodo, kokie prigąsdinti yra Lietuvos menininkai, kaip bijo jie žengti net menkiausią "neteisingą" žingsnį, kokia baimės ir įtarumo atmosfera vyrauja šalyje. Ibelhauptaitė paskubėjo pati viešai "prisipažinti". Tą patį padarė dar keli menininkai…

Cenzūra peraugo jau į autocenzūrą, į nuolatinę savo veiksmų atitikimo "partinei linijai" kontrolę. (Beje, sužinoję, kad jie tapo eksperimento aukomis, menininkai griežtai pasmerkė A. Tapiną, išvadino jo metodus tarybiniais). Kas gi atsitiko mūsų Lietuvoje, kad išsilaisvinę dainuojančios revoliucijos vaikai virto įtariais, visur priešų ieškančiais žmonėmis? Kaip mūsų dainuojanti revoliucija peraugo į cenzūros kontrrevoliuciją?

Šaknys — daugelio iš mūsų autoritarinėje sąmonėje. Ne visi, bet daugelis iš "perestroikos" laikų demokratų tokie nebuvo. Jie buvo autokratai, prisidengę demokratų kauke. Tipinis ir svarbiausias pavyzdys šia prasme yra dainuojančios revoliucijos vaisių uzurpatorius Vytautas Landsbergis. Iškilęs ant bendros demokratizacijos bangos, gavęs valdžios galias iš tautos, jis jas  panaudojo savo valdžiai įtvirtinti ir demokratijai suvaržyti.

Kaip tai buvo daroma? Pasitelkus seną principą "skaldyk ir valdyk". Landsbergio komanda sąmoningai supriešino beveik visus, kas tada gyveno Lietuvoje arba "demokratų" vaizduotėje: komunistus su "patriotais", Lietuvą su Rusija, tremtinius su "kagėbistais", "teisingus" demokratus su neteisingais, piliečius su "Kremliaus agentais". Žinoma, 1988-1991 metų epochoje, po stalinizmo ir stagnacijos Lietuvoje buvo susikaupę nemažai prieštaravimų. Tačiau šalį buvo galima vienyti, o valdžią gavę landsbergininkai ją specialiai skaldė. Kad lengviau būtų valdyti.

Kai tai neišvengiamai virto dar ir ekonominiu nuosmukiu, valdžia jau turėjo patogų atsakymą — tai esąs "raudonųjų direktorių" sabotažas. Tariami antistalinistai puikiai įvaldė stalinizmo instrumentus. Statant demokratiją klasių kova tik aštrėja. Kremliaus agentų tik daugėja. Tad represijos — būtinos.

Iš pradžių smogta per "nepatriotines" partijas ir jų "pakalikus". Jau 1991 metais uždrausta ta nuo Lietuvos komunistų partijos atskilusi jos dalis, kuri pasisakė už Lietuvą TSRS sudėtyje. Keletas jos senyvų vadovų buvo sučiupti, viešai nuteisti ir pasodinti kalėjiman, jų lyderis, profesorius Mykolas Burokevičius atsėdėjo 12 metų… Pasodino ir kelis panašios ideologijos, tik visuomeninės ir rusus vienijusios organizacijos "Jedinstvo" vadovus. Tokiems ne vieta laisvoje visuomenėje! Europa ir laisvoji Lietuvos visuomenė stebėjo šiuos procesus su neslepiamu abejingumu.

Kitą rimtą žingsnį Lietuvos Seimas žengė 2010 metais. Nuo tada už "tarybinės okupacijos ir agresijos 1940-1991 metais" neigimą galima atsidurti kalėjime arba gauti baudą. Taip pat uždrausta viešai demonstruoti tarybinius simbolius — raudonąją žvaigždę, kūjį ir pjautuvą, komunistinių lyderių portretus, nebegalima viešai transliuoti TSRS ir Tarybų Lietuvos himnų. Tuo pačiu įstatymu uždrausta ir nacistinė simbolika — jos prilygintos viena kitai.

Netrukus atitinkamų represijų susilaukė politikas Algirdas Paleckis. Už ką? Vien tik už jo nuomonę apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius Vilniuje, kai jis interviu metu pasakė: "Savi šaudė į savus". Šiandieninėje Lietuvoje jau nebegalima bandyti ieškoti istorinės tiesos, aiškintis, užduoti klausimų apie tarybinį periodą. Paleckį  teisė, ir nors jis pateikė savų argumentų ir atsivedė tų įvykių liudininkų, jam priteisė kelių tūkstančių eurų baudą. Dar daugiau, bylos už "melagingus liudijimus" buvo iškeltos keliems minėtiems liudininkams. Juos išteisino, bet pamoką gavo visi kiti.

Kad ramiau valdytum, žmones reikėjo ir toliau laikyti baimėje. Todėl visai "logiškai" po Maidano Ukrainoje valdžia ėmė kelti karinę ir rusofobijos isteriją. Rusai puola! Kovotojai su tarybiškumu atgaivino tarybinio pavyzdžio cenzūrą — pradėta drausti tuos Rusijos kanalus, kurie savo laidose "neteisingai" pateikdavo sausio 13-osios, Ukrainos ar Krymo įvykius.

Antistalinistai lygiagrečiai pradėjo varyti stalinistinio pobūdžio propagandą valstybiniuose ir kituose stambiuose žiniasklaidos kanaluose. Scenon įžengė Tapino tipo jaunieji landsbergiečiai, užauginti pseudopatriotizmo dvasioje, ambicingi konformistai, pajutę, kad lengviausia karjerą padaryti bukai šaukiant "priešas prie vartų!" ir visur su žiburiu ieškant priešo kolaborantų. Būtent tokio tipo propagandos skleidėjai dabar transliuoja savo genialias įžvalgas žiniasklaidoje.

Būtent jų augančios įtakos rezultatas yra žmogaus orumą žeminančios persekiojimo kampanijos, kurias išgyveno Juozas Statkevičius, Rūta Vanagaitė ir daugelis jau užmirštų žmonių, išdrįsusių turėti savo nuomonę apie dabartį, pokarį, arba tiesiog gegužės 9-osios proga patalpinusių feisbuke tarybinius simbolius… Būtent pseudopatriotų pastangomis mokyklų direktoriai po Šilutės miesto atvejo dabar jau bijo išleisti moksleivius į pažintines keliones Rusijon. Būtent jų dėka veikia portalas akylas.lt, kuriame galime paskųsti kaimyną ar pranešti apie kitą "Įtartiną elementą". Jų dėka skelbiamos apkaltos Seimo nariams vien už tai, kad jie organizavo valdžios vyrų susitikimus su "Rosatomu".

Reziumuojant: istorijos ratas apsisuko. Mes vėl esame maždaug 1986 metų Lietuvoje, kai mus valdė sustabarėjęs autokratinis elitas — valdė cenzūros, autocenzūros ir represijų pagalba, o padėtį tada skaidrino tik nedrąsūs demokratizacijos spinduliai, atklysdavę iš maskviečių  "Ogoniok", "Literaturnaja gazeta" ar laidos "Vzgliad". Žinoma, šis sugretinimas su 1986-aisiais yra alegorinis ir ne iki galo tikslus, bet pagrindo jis turi.

Taigi, kas kaltas, tarsi išsiaiškinome. O ką daryti ir kas bus?

Visų pirma reikia pripažinti ligą, kad ją išgydytume. Viešai diagnozuoti ją ir kuo plačiau tą diagnozę paskleisti. Kad visi suvoktų. Liga ši vadinasi "autoritarinės, stalinistinės tendencijos demokratijoje". Kai mes tai pripažinsime, tada bus aišku, kad ši vaikiška liga yra gydoma dviem būdais. Pirma, kiekvieno tariamo antistalinisto ir pseudopatrioto individualiu darbu su savo sąžine. Ir antra, kadangi nėra garantijų, kad jie tai nuoširdžiai darys, tai reikalingas ir antrasis būdas: visi kiti žmonės neturi būti abejingi, jiems verta burtis, kartu, viešai, socialiniuose tinkluose ir per visuomenines organizacijas šviesti ir auklėti visuomenę. Ir juoktis iš tapinų, nes jie realiai panašūs į klounus. Kol dar galime juoktis. Kad 1937-ieji nepasikartotų nauja forma. Nes tamsos ženklų pakanka — nekalta Vanagaitės autobiografinė knyga jau sunaikinta… O prieš tai iš knygynų išimtos rusų politologo Nikolajaus Starikovo knygos.

Iki 2019 metų niekas nesikeis iš esmės, nes iki to laiko šaliai vadovaus Landsbergio idėjinė mokinė Dalia Grybauskaitė, puikiai išmokusi trumpąjį VKP (b) kursą. Iš esamų realių pretendentų į jos postą kone visi yra demokratiškesni už ją. Bet priešų paieškos sistema taip lengvai nepasiduos. Tik nuo mūsų, nuo tyliosios daugumos priklausys, kaip ilgai mes leisimės būti jos įbauginami.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

261
Tegai:
demokratijos stoka, Lietuva, Rusija
Dar šia tema
Lietuva nurodė Baltmaidano "pagrindinio smūgio" kryptį
Revoliucija Lietuvos socialdemokratų gretose
Lietuvoje byra politinės "vedybos su išskaičiavimu"
Discussion