Ugniagesys gelbėtojas Aurelijus Lipinskas, archyvinė nuotrauka

Vieno ugniagesio gelbėtojo istorija: sieloje esu maištininkas

26
(atnaujinta 12:07 2017.05.04)
Ugniagesių dienos proga apie savo darbą papasakojo 17 metų paskyręs gaisrų gesinimui ir žmonių gelbėjimui Aurelijus Lipinskas

VILNIUS, gegužės 4 — Sputnik. Ugniagesiais gelbėtojais paprastai tampa žmonės, turintys širdyje kibirkštėlę, tvirtina Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios komandos skyrininkas Aurelijus Lipinskas.

17 metų paskyręs gaisrų gesinimui ir žmonių gelbėjimui, Lipinskas sako, jog didžiuojasi savo profesija.

Пожарный Аурелиюс Липинскас
Ugniagesys gelbėtojas Aurelijus Lipinskas

"Ugniagesyba mane padarė labiau disciplinuotą, be to, mėgstu nestandartines situacijas, kurios priverčia įjungti papildomą loginį mąstymą", — tvirtina jis.

Nuo vaikystės tapti ugniagesiu Aurelijus nesvajojo

Lipinskas pasakojo, kad vaikystėje norėjo tapti pasienio policijos pareigūnu, tačiau jam nepavyko.

"Kadangi save siejau su panašiomis struktūromis, įstojau į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Ir man patiko", — pasidalijo Aurelijus.

Ketverius metus jis dirbo ugniagesiu gelbėtoju Panevėžyje, vėliau persikėlė į Vilnių.

Lipinskas už išgelbėtą gyvybę yra apdovanotas Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde, o šių metų sausio 20 dieną Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo konkurso "Herojai tarp mūsų" nugalėtojus, tarp kurių įvertintas buvo ir Lipinskas, išgelbėjęs ne vieno žmogaus gyvybę, taip pat ir tragiško gaisro Vilniuje, Žirmūnų bendrabutyje, metu.

Kiekvienas gaisras — didelė nelaimė

Lipinskas teigia, jog savo išgelbėtų žmonių jis nedrįstų skaičiuoti, o kai kurių gaisrų jau ir neprisimena.  

Tačiau, pasak ugnegesio, buvo tokių, kurių pamiršti neįmanoma.

"Vienas jų — Žirmūnų gaisras, kuris privertė apie daug ką pamąstyti. Buvo daug streso po jo, daug skaudžių prisiminimų. Tąkart aš dirbau su automobilinėmis kopėčiomis. Atvažiavome, tačiau prie namo dėl pristatytų automobilių negalėjome privažiuoti. Policininkai rankomis stumdė automobilius. Kol radome vietą  pasistatyti keltuvą, mano akyse du žmonės iššoko iš degančio namo. Septynis žmones pavyko nukelti, kai kuriuos teko jėga įtempti į lopšį, nes gyventojai nenorėjo palikti savo namų, patyrė didelį stresą ir nesuprato, koks pavojus jiems gresia", — prisimena skaudžius įvykius ugniagesys.

Pasak Lipinsko, kiekvienas gaisras yra didelė nelaimė.

"Dažnai tenka juose gelbėti žmones, randame ir žuvusiųjų. Ugnis paprastai sunaikina ir visą turtą. Skaudu žiūrėti į žmones, kurie praranda viską. Matai jų akyse skausmą, neviltį ir nežinią. Tuomet stengiamės su jais pabendrauti, sumažinti jų stresą", — pasakoja Aurelijus.

Rizikuojant gyvybe

Lipinskas prisiminė atvejį, kai prieš keletą metų buvo gautas pranešimas, kad Žemuosiuose Paneriuose iš nuo sovietinių laikų paliktos cisternos ištekėjo amoniakas.

"Reikėjo gerai pasukti galvą, kaip ją užtaisyti. Tokiose nestandartinėse situacijose reikia specialiųjų žinių, tad tenka skaityti įvairios literatūros ir domėtis specifiniais dalykais. O cheminiuose incidentuose skubėti negalima, nes svarbiausia — paties ugniagesio saugumas", — pasakojo skyrininkas.

"Kitą kartą buvusios Kuro aparatūros gamyklos rūsiuose degė didžiulė krūva senų dujokaukių. Visur tvyrojo tiršti plastiko dūmai. Rūsyje — metalinės pertvaros, nieko nesimato, jame tikrai buvo galima pasiklysti ir žūti. Gaisrą gesinome parą laiko, paskui mus keitė kitos pamainos", — pridūrė gelbėtojas.  

Neatsakingumas priveda prie nelaimių

Pasak ugniagesio, jam ypač skaudu, kai autoavarijose dėl kažkieno kaltės žūsta jauni žmonės.

"Tokie įvykiai ir patį priverčia saugiai vairuoti ir atsakingai elgtis kelyje", — teigė jis.

"Pradėjęs dirbti ugniagesiu dažniau pasakodavau apie darbą. Dabar stengiuosi tų minčių ir vaizdų nesinešti namo. Nebent pasitaiko kokia kuriozinė juokinga situacija. Bet pas mus rytas visada prasideda nuo nelaimių", — sakė Lipinskas.

Ugniagesys teigia, jog nelaimių būtų mažiau, jeigu gyventojai labiau rūpintųsi savo saugumu.  

"Bet žmonės dažniausiai galvoja, kad nelaimė juos aplenks. Blogiausia, kad visuomenė dar nesuvokia, kad viskas daroma jų saugumui. Ir žmonių supratimo bei atidumo trūksta: užstato hidrantus, gatvėje nenori praleisti gaisrinio automobilio, neatidžiai vairuoja, kalbasi telefonu prie vairo", — pažymi Lipinskas.

Nepaisant to, gelbėtojas pastebi, kad visuomenė po truputį keičiasi. Daugėja naujų ir tvarkingų namų, rūpestingų šeimininkų, kurie namuose turi ir gesintuvą, ir dūmų detektorių.

"Kartą gavome pranešimą, kad užsidegė gyvenamojo namo katilinė, tačiau kol atvykome, pats šeimininkas, užsidėjęs dujokaukę, nuslopino ugnį. Dažnai tenka padėti policijai ir medikams. Ne kartą esame padėję medikams išnešti sunkius ligonius, policijai — atidaryti duris, už kurių rasti mirę vieniši senukai", — pasakė Lipinskas.  

Asmeninis gyvenimas

Lipinskas sako, jog jeigu viską imsi į širdį, greit perdegsi. 

"Todėl ieškai atsvaros, kas tau teikia malonumą. Man patinka iššūkiai ir ekstremali veikla. Visada patikdavo jėgos sportas, stendinis šaudymas, ginklai, motociklai. Ekstremaliojo sporto  šakos man suteikia gyvenimo džiaugsmą. Be to, jau daugybę metų esu medžiotojas", — pasakojo ugniagesys.

Tačiau tai tik nedidelė dalis Aurelijaus pomėgių.  Dar vienas jų — automobilio konstravimas. Šiuo metu jis baigia sukonstruoti automobilio "Caterham-7" kopiją.

"Jie buvo pradėti gaminti pokario metais, renkami rankomis. Mano automobilis taip pat darytas rankomis, jame įmontuotas "Ford" variklis. Šiemet norėjau jį pabaigti ir vasarą išbandyti, bet jaučiu, kad gauta trauma sugriaus planus. Automobilį sukonstravau per pusę metų. Jame panaudoti agregatai iš seno "Ford Sierra" automobilio", — sakė Aurelijus, prieš keletą dienų intensyviai rengdamasis Stipriausio ugniagesio varžyboms patyręs sudėtingą traumą.

Sakė, jog pasveikti jam prireiks mažiausiai trijų mėnesių. Ši trauma griauna ir kitus ugniagesio planus bei pomėgius.

Dar viena didelė Lipinsko aistra — fotografija.

"Nuo vaikystės mane žavėjo ne skaitmeninė, o senoji fotografija. Persikraustęs į Vilnių, nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą, lankiau meninės fotografijos kursus. Mėgstu fiksuoti gaisrus, ugniagesių gelbėtojų darbą ir šventes, žmones gatvėje, aplinką, keliones, aplankytas vietas, automobilius. Dar daug kadrų padarau ir juostiniu fotoaparatu", — pasidalijo Aurelijus.

Daug fotosesijų Lipinskas yra surengęs ir su savo komandos ugniagesiais. Jų nuotraukos buvo demonstruotos komandos patalpose. Aurelijus yra laimėjęs ir konkursą Latvijoje, kai ugniagesius reikėjo fotografuoti iš garažo.

Beje, jis sukūrė ir plakatą "Vilniaus priešgaisrinei tarnybai — 210 metų", kuris kabėjo ant Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento sienos. O prieš 10 metų jam kilo idėja sukurti ugniagesio gelbėtojo ženklą ir gaminti ženkliukus ugniagesiams bei gelinius lipdukus automobiliams.

Pasak Aurelijaus, ateityje jis norėtų pastatyti šeimai namą.

"Man svarbiausia — šeima. Be šeimos esi niekas", — sakė jis.

Dar viena svajonė — įsteigti paramos fondą, kad galėtų remti ugniagesius.

"Padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Juk, pavyzdžiui, išėję iš tarnybos, jie tampa niekam nereikalingi", — pažymi Lipinskas.

Tarp Vilniuje dirbančių ugniagesių — vienintelė moteris >>

Kad Lipinskas nėra abejingas ugniagesių gelbėtojų problemoms, rodo ir jo aktyvus dalyvavimas socialinio tinklo Facebook viešojoje grupėje "Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba".

"Aš sieloje esu maištininkas. Man rūpi, kaip gyvena ugniagesiai, kaip jie aprūpinti, kaip parengti, kokio dėmesio sulaukia iš savo vadovų", — sakė ugniagesys.

Šv. Florijono — ugniagesių globėjo dienos proga savo kolegoms Lipinskas palinkėjo supratimo, santarvės, ramybės ir visose situacijose ieškoti tik teigiamų dalykų.

26
Tegai:
ugniagesys gelbėtojas, Aurelijus Lipinskas
Dar šia tema
Ugniagesiai: nedeginkite žolės
Ugniagesiai užkirto kelią nelaimei sostinės degalinėje
Discussion