JAV karinė technika, archyvinė nuotrauka

Espertas: JAV tikisi didelių dividendų teikiamą karinę paramą Baltijos šalims

106
(atnaujinta 13:24 2018.04.05)
Amerikos valdžia nori ne tik apginkluoti Baltijos šalis ir padaryti iš to verslą, bet ir sustiprinti savo įtaką Šiaurės Europoje bei gauti prieigą prie Arkties, mano Rusijos kariuomenės rezervo karininkas

VILNIUS, balandžio 4 — Sputnik. Vašingtonas pasiruošęs skirti Lietuvai, Latvijai ir Estijai papildomą karinę paramą — 170 milijonų JAV dolerių, apie tai keturių valstybių lyderiai susitarė antradienį, auksčiausio susitikimo metu Vašingtone. Planuojama, kad lėšos bus panaudotos apsigikluoti, karinei technikai įsigyti bei pratyboms.

Rusijos Federacijos Taryba, reaguodama į tai, pareiškė, kad JAV jau kurį laiką "meta Baltijos šalims kaulą". Tačiau Rusijai tai "netgi ne uodo zvimbimas — net neketina  numoti rankos", pabrėžė senatorius Francas Klincevičius.

Sputnik Lietuva interviu Rusijos kariuomenės rezervo generolas-majoras Vladimiras Bogatyriovas teigė, kad Vašingtonas siekia ne tik priartėti prie Rusijos sienų, bet ir galutinai įsitvirtinti regione.

"Pirma — tai, aišku, Rusijos Federacijos sienos, tai viena kryptis. Tačiau be šito, mes neturime užmiršti, šalia yra Suomija, Švedija, Norvegija ir kitos Šieurės Europos šalys. JAV įsibrauna, atvirai primeta savo pozicijas Baltijos šalims, dislokuodamos ten savo kariuomenės padalinius, sukuria sąlygas, visų pirma, savo ginklų tiekimui, o tai jau verslas — pagrindinė pono Trampo užduotis. Ir antra — tai įsitvirtinimas, kaip tikimasi, ilgalaikiu pagrindu, su perspektyva viešpatauti šiame regione, spausti viską", — pabrėžė Bogatyriovas.

106
Tegai:
JAV kariuomenė, JAV karinė technika, politika, JAV kariai, Baltijos šalys, JAV
Dar šia tema
Konvertoplanai Baltijos šalyse: ką veikia JAV specializuotosios pajėgos Rusijos pasienyje
Ekspertas: JAV nori grąžinti savo karius į Baltijos šalis, nes bijo Rusijos
JAV pareiškė, kad yra pasirengę ginti Baltijos šalis nuo "Rusijos grėsmės"
Baltijos šalys prašo JAV rimčiau žiūrėti į "Rusijos grėsmę"
Paryžius, archyvinė nuotrauka

Prarado pasitikėjimą: didžiosios šalies elitas visiškai diskredituotas

(atnaujinta 17:23 2020.10.31)
Jaučiamas visiškas nusivylimas valdančiuoju Prancūzijos elitu. Beveik 80 proc. piliečių nepalaikys kandidatų kituose prezidento rinkimuose — jie arba neis balsuoti, arba įmes tuščią biuletenį į balsadėžę, arba balsuos už antisisteminį kandidatą

Tuo tarpu dabartinis prezidentas, su dideliu atotrūkiu laimėjęs paskutinius rinkimus, jau pirmosios kadencijos pradžioje sugebėjo nuvilti daugumą savo piliečių — ir vis tiek, bendrame įvykių fone, jis turi geras galimybes būti perrinktas (žinoma, nebent skandalinga kompromituojama medžiaga viską pakeis). Tačiau nepasitenkinimas elitu yra tik bendros krizės pasekmė: dauguma į ateitį žvelgia vis labiau susirūpinę, bijodami, kad jų šalis netrukus pasikeis neatpažįstamai.

Ne, tai ne Ukraina, o Prancūzija. Taip, tai yra Prancūzijos realybė — "Le Figaro" atlikta apklausa parodė, kad žmonės nusivylė rinkimais. Nepatenkintų elitu skaičius augo ilgą laiką, bet jei praėjusių, 2017 metų, rinkimų išvakarėse jų buvo 60 proc., tai dabar jau 79!

Keturi penktadaliai prancūzų nenori balsuoti už sisteminius politikus — dauguma jų tiesiog neis į prezidento rinkimus, o kiti balsuos už antisisteminius kandidatus, tai yra, už sąlyginai dešiniąją Marine Le Pen arba sąlyginai kairįjį Jeaną-Lucą Mélenchoną (yra ir kitų gerai žinomų antielitinių kandidatų, tačiau jų populiarumas žymiai mažesnis).

Le Pen kelerius metus buvo populiariausia politikė Prancūzijoje — ir šioje apklausoje 18 procentų yra pasirengę balsuoti už ją. Tai yra daugiau nei už prezidentą Makroną: jis turi tik 16 proc. Trečioje vietoje yra Mélenchonas su aštuoniais procentais. Tokia konfigūracija — ir tai yra pusantrų metų iki prezidento rinkimų, tai yra mažiau nei metai prieš rinkimų kampanijos pradžią.

Dirbtinai nulipdytas Makronas, apsuptas dviejų ideologiškai motyvuotų politikų — ir ką, jis vėl laimės? Taip, žinoma, apklausose sakoma: antrajame ture, kur jis vėl pasirodys kartu su Marine Le Pen, 31 proc. apklaustųjų yra pasirengę balsuoti už jį, o tik 25 palaikys nesisteminę maištininkę.

Tai yra, viskas užfiksuota? Ne, nes skirtumas tarp jų mažėja. 2017 metais Makronas, specialiai pateiktas kaip "naujas, ne elito politikas", antrajame ture beveik perpus įveikė Le Pen. Dabar — likus pusantrų metų iki rinkimų — jis prarado nemažą dalį savo pranašumo. Tai yra, savęs išsaugojimo valdžioje sistema, kurią sukūrė Prancūzijos elitas, jau ne tik žlunga — ji beveik žlugo.

Šios sistemos esmė — marginalizuoti ir blokuoti nesisteminius politikus. Jie yra paskelbti radikalais (nacionalistais-fašistais, tokiais kaip Le Pen) ir susitelkia prieš jų kandidatus visų lygių rinkimuose.

Prancūzijoje yra pakankamai radikalių pažiūrų tiek dešinėje, tiek kairėje (iki daug balsų surinkusių trockistų), tačiau jos taip pat yra iš kažkur. Ar ne dėl sistemos žaidėjų, valdančiojo elito, bankroto ir išsigimimo? Aišku. Tačiau net katastrofiškai prarandant populiarumą, sistemai pavyksta tempti savo kandidatus. Veikiant "skaldyk ir valdyk" principu, demonizuojant antisistemines jėgas, pardavinėjant senas "sistemines" prekes, prisidengiant naujomis, revoliucinėmis (kaip buvo Makrono atveju) idėjomis. Bet visa tai kaskart veikia vis blogiau — ir nėra lengva pasirinkti "savo" kandidatus (aferistą Sarkozį, amebą Olandą, staigmeną Makroną), o demonui demonizuoti priešą tampa vis sunkiau.

Kokia gi Le Pen fašistė? Ji yra patriotė ir didesnė golistė nei visi kiti Prancūzijos politikai kartu — tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Tačiau dabartinę Penktąją Respubliką įkūrė de Golis — ir būtent generolas išlieka Prancūzijos prezidento pavyzdžiu.

Tuo tarpu de Golis, vadovavęs Prancūzijai po to, kai ją išlaisvino sąjungininkai, netrukus buvo išstumtas iš valdžios — lygiai tas pats sisteminis elitas, kuris norėjo valdyti šalį taip pat, kaip ir prieš katastrofišką pralaimėjimą Vokietijai. Tai yra, ir be stiprių bei nepriklausomų asmenybių, tokių kaip de Golis. Tačiau jiems tvarkytis sekėsi vis blogiau — ir viskas baigėsi 1958 metų krize, po kurios de Golis grįžo į valdžią ir buvo įkurta Penktoji Respublika.

Nors Marine Le Pen neturi tų pačių nuopelnų Prancūzijai kaip de Golis keturiasdešimtaisiais, ji dabar elitui yra nepriimtina kaip de Golis iki 1958 metų.

Jos neprileidžia prie valdžios — bet kiek tai truks? Su kiekvienais rinkimais palaikymas jai auga — o amžius leidžia dalyvauti ne viename balsavime. Le Pen marginalizacija kaskart darosi vis silpnesnė, o jos galimybės tapti respublikos prezidente vis didėja. Nes sisteminiai politikai demonstruoja savo nesugebėjimą ištraukti šalį iš krizės, kurią jie patys sukūrė, kad ir kaip bandytų perimti darbotvarkę ir šūkius iš nesisteminių, kad ir kaip jie bandytų apsimesti populiarūs ir tikri. Tai, kad prancūzai nepasitiki elitu, yra elito, o ne prancūzų problema. Kažkas turi pralaimėti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
pasitikėjimas, Prancūzija
Linas Linkevčius ir Petro Porošenka, archyvinė nuotrauka

Pasakyk, kas tavo draugas kodėl Linkevičius gina Porošenką?

(atnaujinta 17:10 2020.10.31)
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius parėmė buvusį Ukrainos prezidentą Petrą Porošenką, kuris Tėvynėje yra daugybės bylų figūrantas. Kodėl?

Kol kas dar Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius davė interviu leidiniui "Europos tiesa", kuriame pareiškė: "Kuomet kalbama apie buvusius lyderius, buvusius politikus, prezidentus — pernelyg aktyvi kova su jais nelabai gerai kvepia. Tai pradeda labiau priminti kerštą — net kai tokia kova turi pagrindą. Aš suprantu, kad yra pagrindas tam tikriems klausimams (Porošenkai — redakcijos pastaba), bet aš vis tiek patarčiau to nedaryti. Ir aš toli gražu ne pirmas, iš ko Kijeve girdimas toks patarimas".

Tokie žodžiai tiesiog šokiruoja. Jūs tik pagalvokite — Europos Sąjungos (kuri pristato save kaip demokratijos, moralės principų ir teisinės valstybės idealų sergėtoją) valstybės narės (kuri, jeigu paklausytume jos lyderių, šventesnė už Romos popiežių) užsienio reikalų ministras ragina Ukrainą palikti ramybėje Porošenką.

Tai galima būtų suprasti, jeigu būtų kalbama apie daugiau ar mažiau sąžiningą politiką (politikoje sunku surasti kažką be nuodėmių), kuris persekiojamas faktiškai dėl noro atkeršyti. Tačiau Porošenka juk nusikaltėlis — vagis ir žudikas bei patologiškas melagis, kuriam padorus žmogus net rankos nepaduotų, nes po to būtų gėda ir reikėtų nuplauti nuo jos purvinų pinigų ir Donbaso kraujo pėdsakus.

Ir svarbiausia, kad Linkevičius tame pačiame interviu pats teigia, jog kova su korupcija Ukrainoje nelabai efektyvi ir kad joje vis dar didelė oligarchų įtaka, pats pripažįsta, kad priekaištai Porošenkai turi pagrindo, bet vis tiek "kaip Ukrainos daraugas" siūlo jo neliesti (su tokiais draugais ir priešų nereikia).

Vienas iš ministro argumentų — buvę lyderiai, prezidentai paprastai nepersekiojami. Nikolia Sarkozi, turbūt, su juo pasiginčytų, Silvijus Berluskonis taip pat. Tačiau Linkevičiui pasirodė per maža tiesiog nurodyti šią priežastį — jis dar nusprendė pateikti Lietuvos pavyzdį.

"Pas mus Lietuvoje taip pat yra opozicija. Taip pat yra politinė kova, ir kada keičiasi valdžia, kartais yra pagunda, kad kažkas atsidurtų už grotų. Bet mes to nedarome! Vietoj to mes sėdame prie vieno stalo, vedame su jais derybas, bendradarbiaujame. Gal tai politinės kultūros dalis, bet man akivaizdu, kiek jautrus šis klausimas. Ypač kai kalbama apie tokias atakas prieš buvusius lyderius, buvusius prezidentus. Ir net jeigu jų persekiojimui yra pagrindas, veikti reikia labai atsargiai, kad nesusidarytų įspūdis, kad toks persekiojimas turi politinę potekstę", — pabrėžė ministras.

Kaip sakoma, praleido gerą progą patylėti. Yra Lietuvoje toks Rolandas Paksas — buvęs prezidentas, kuriam buvo apribota teisė dalyvauti nacionaliniuose rinkimuose, ir ji ligi šiol nėra atkurta, nors ES teismas jau seniai liepė Lietuvai tai padaryti. Be to, jis yra bylos dėl politinės korupcijos figūrantas ir neseniai gavo kaltinamąjį nuosprendį. Linkevičius, žinoma, pasakytų, kad Pakso ir Porošenkos atvejų negalima lyginti, ir kad pirmojo reikale nėra jokios politikos. Tiesa, pats Paksas mano kitaip, ir yra pagrindo teigti, kad jo istorija labai politizuota.

Šiame kontekste natūraliai kyla klausimas — jeigu akivaizdu, kad Porošenka turi sėdėti kalėjime, ir tai būtų ne išskirtinis politinio keršto atvejis, o elementarus teisingumas, kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministras jį taip begėdiškai gina?

Atsakymas labai paprastas. Šis veikėjas reikalingas Vakarams — pirmiausia Amerikai — kaip politinės įtakos Ukrainoje instrumentas. Todėl šiuo atveju idealiai tinka garsi frazė — "jis, galbūt, kalės vaikas, bet tai mūsų kalės vaikas". Pažymėtina, kad šių metų birželio mėnesį JAV, Kanados ir Vokietijos ambasados Ukrainoje socialiniuose tinkluose išplatino pareiškimą — teisingumo sistema neturi būti naudojama politinėms sąskaitoms suvesti. Įdomus sutapimas — tada turėjo įvykti Porošenkos teismo posėdis.

Lietuva ištikimai vykdo Amerikos (pirmiausia, demokratų) užsienio politiką, taip pat posovietinėje erdvėje. Todėl visiškai suprantama, kodėl jai rūpi Porošenkos likimas. Dar daugiau — šiame epizode visa Lietuvos elgesio tarptautinėje arenoje, paremto cinizmu ir dvigubais standartais, esmė. Nustebino tik tai, kad net tokie niekiniai personažai kaip Petro ginami taip atvirai, pramušant šalies įvaizdžio (autoriteto) dugną.

Ir liūdniausia, kad po valdžios kaitos Lietuvoje jos užsienio politikos kvapas greičiausiai ne tik nepagerės, bet gali dar pablogėti. Ir naujas Linkevičius dar aktyviau gins naują Porošenką pagal Vašingtono užsakymą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
užsienio politika, JAV, Lietuva, Petro Porošenka, Linas Linkevičius
Dar šia tema
Kas tas Linkevičius? Venesuelos užsienio reikalų ministras atsakė kolegai iš Lietuvos
"Lenkų klausimas" rado atsakymą: Lietuvoje kurstoma nacionalinė nesantaika
Baltarusija neįleido "stiprių jaunų žmonių" iš Lietuvos ir kitų šalių
Šuo

Šeimininkų užmirštas šuo grįžo namo nuėjęs 60 kilometrų

(atnaujinta 19:12 2020.10.31)
Nuvažiavusi apie 60 kilometrų, šeima sustojo pailsėti degalinėje. Kol vyras su žmona prižiūrėjo kūdikį, jie manė, kad šuo liko automobilyje. Bet kai šeima atvyko pas savo artimuosius, paaiškėjo, kad šuns nebėra su jais

VILNIUS, spalio 31 — Sputnik. Šuo, kurį šeimininkai netyčia pamiršo degalinėje, esančią 60 kilometrų nuo Kinijos Hangdžou miesto, Džedziango provincijoje, grįžo namo po 26 dienų. Tai praneša "Lenta.ru" su nuoroda "All India Roundup".

Šuns šeimininkas Cju išvažiavo iš miesto aplankyti savo artimųjų. Šeima su savimi pasiėmė augintinį — septynerių metų šunį vardu DuDu.

Nuvažiavę apie 60 kilometrų, jie sustojo pailsėti degalinėje. Cju sakė, kad kol jis su žmona prižiūrėjo kūdikį, jie manė, kad šuo liko automobilyje. Bet kai šeima atvyko pas savo artimuosius, paaiškėjo, kad šuns nėra su jais.

Kitą dieną jie skubėjo atgal į degalinę ir bandė surasti šunį, tačiau jo nebuvo. "Mes tikėjomės, kad jis išgyvens ir suras gerą šeimininką, kuris jį priglaus", — sakė vyras.

Bet DuDu nepasidavė. Po 26 dienų jis pasirodė prie savininkų namo slenksčio. "Jis sulyso, bet vis tiek buvo tas pats. Jo akys spindėjo. Laimei, jis nenukentėjo. Nors pirmą dieną po grįžimo DuDu buvo pavargęs, nuo to laiko jis tapo energingesnis", — sakė jis.

Dabar šuo vėl gyvena su šeima ir yra apgaubtas meilės.

Tegai:
šuo
Dar šia tema
Katė po savo laidotuvių grįžo pas šeimininkę
Megan Markl vyras gali prarasti princo titulą