Vytautas Landsbergis, archyvinė nuotrauka

Astravo AE: grėsmė Lietuvai ar eilinis rusofobų šnipštas?

(atnaujinta 15:55 2020.03.02)
Po neseniai įvykusio Sąjūdžio prieš Astravo AE steigiamojo suvažiavimo, vėl keliami klausimai dėl mažiau kaip 50 km už Vilniaus, kaimyninėje Baltarusijoje statomos atominės elektrinės. Kas gi tai — grėsmė Lietuvai ar eilinis rusofobų šnipštas?

Astravo AE projekto politizavimas

Paprasčiausias argumentas prieš Astravo AE — tai Černobylio atvejis. Tačiau XX amžiaus gale įvykusi Černobylio tragedija juk buvo ne tiek techninių priežasčių, kiek žmogiškojo faktoriaus pasekmė. Tačiau Astravo AE skiriamos technologijos netgi šiuo, saugumo požiūriu — tiek Rytų, tiek Vakarų 

ekspertų pripažinimu, yra dar aukštesnės kokybės už ankstesniąsias, naudotas šiame baubu tapusiame pirmtake. Todėl techniniu požiūriu Astravo AE projektas yra visiškai adekvatus.

Kitas argumentas — neva gamtiniai pavojai. Tačiau vietos geologija irgi yra palanki. Gyvenantys Vilniuje ir aplinkui tikrai turėtų žinoti, kad jokių cunamių ar biblinius kataklizmus primenančių žemės drebėjimų čia nebūna. Netgi stipriausi žemės drebėjimai iš užsienių (pavyzdžiui, Kaliningrado srities 2004 m.) niekad neviršijo 5,0 pagal Richterio skalę ir Vilniuje buvo vos jaučiami. Vadinasi, apčiuopiamo pavojaus iš gamtos čia irgi nėra jokio.

Taigi, bėda nėra nei techninė, nei geologinė, nei dar kokia nors. Ji yra politinė, tiksliau — ji yra verčiama politine (t. y. politizuojama), nes Astravo AE projekte, kuris yra Baltarusijoje ir pirmiausiai yra Baltarusijos, kartu figūruoja Rusija, kaip labai svarbi tiek techninė, tiek finansinė jo rėmėja. Todėl Astravo AE pastatymas ir įjungimas reikš ne tiktai pigią elektros energiją, bet ir didesnį Baltarusijos ir Rusijos suartėjimą.

Tačiau tokio suartėjimo labai nenori tiek mūsų rusofobai, tiek jų šeimininkai Vašingtone, nes jis užkirstų kelius baltarusiško Maidano (žodžiu, A. Lukašenkos nuvertimo ir Vakarų marionečių pastatymo valdžion) scenarijams. Todėl imamasi įvairiausių būdų, kad tik Astravo AE projektui būtų "kišami pagaliai į ratus". O propagandiniame fronte, kaip įprastai, vadovaujamasi senu sofistikos dėsniu, kad norėdamas argumentų rasi absoliučiai bet kam...

Landsbergistai prieš Astravą

Taip yra ir čia. Jungtinių Valstijų politiką Lietuvoje vykdanti landsbergistų klika jau prieš keletą metų Astravo AE klausimo ėmėsi itin aktyviai. Netgi mokslo populiarinimui skirtose platformose dabar rasi visokiausių straipsnių, interviu bei kitokių siužetų, kuriuose įrodinėjama, koks baisus tas Astravo projektas. Taip formuojama atmosfera "Sąjūdžiui prieš Astravo AE", kurio suvažiavimas šį mėnesį sutraukė ne tokią jau mažą publiką.

Seime įvykusiame susirinkime pirmu smuiku griežė Vytauto Landsbergio gvardija — TS-LKD. Kliedesius apie tariamas "hibridines" ir kitokias "Rusijos grėsmes" lydėjo reveranso pilni kreipiniai į "patriarchą", kaip neva "pirmąjį atkurtosios Lietuvos vadovą". Žodžiu, ne tik vykdoma tam tikra rusofobinė darbotvarkė, bet ir rengiama dirva V. Landsbergio politiniam kanonizavimui.

Labai svarbu pastebėti, kad tiek minėtame renginyje, tiek pačiame "Sąjūdyje prieš Astravo AE" dalyvauja ne vien tik konservatoriai. TS-LKD, kaip minėta, griežia pirmu smuiku, bet čia pamatysime ir visokiausius "nepartinius" (nors po konservatorių sparnu esančius) "politologus", ir liberalą Petrą Auštrevičių, ir Viktorą Pranckietį, ir netgi "kairiuoju" kai kurių laikomą Gintautą Mažeikį. Žodžiu, publika yra marga, bet iš esmės vieningai tarnaujanti liberalkonservatoriškajam projektui Lietuvoje.

"Sąjūdis prieš Astravo AE" — priešrinkiminis konservatorių triukas

Tuo tarpu LSDP vadovaujantis Gintautas Paluckas, kaip pastarųjų konkurentas rinkimuose ir taip vadinamoje politinėje arenoje apskritai, prie "Sąjūdžio prieš Astravo AE" cirko jungtis neketina. Dar daugiau — jis teigė, kad pastarasis iš esmės yra ne kas kita, kaip TS-LKD priešrinkiminė akcija, kuria kažkokios tariamos "išorės grėsmės" baubu mėginama susikrauti trokštamą politinį kapitalą.

Iš tiesų taikliai pasakyta. Kadangi Astravo AE projektas jokios grėsmės Lietuvai — jei už sąvokos "Lietuva" suprasime patį kraštą ir jo žmones — nekelia. Visgi jis prieštarauja rusofobinei Lietuvos ir kitų Jungtinėms Valstijoms pavaldžių Rytų Europos "antirusiškojo koridoriaus" valstybių elito politikai. Kad vergiškai įsiteigtų amerikonui, jie privalo kažkaip mobilizuoti tariamai "patriotines" jėgas skandalui prieš Baltarusiją ir Rusiją.

Ne "grėsmė", o rusofobų šnipštas...

Tačiau labai abejotina, ar jiems kažkas čia išeis. Visų pirma todėl, kad pati Baltarusija yra suvereni valstybė ir sprendžia savo reikalus nepriklausomai nuo mūsiškių ar kitokių Vakarų "teisuolių" klyksmo ar verkšlenimų. Žodžiu, šunys loja, karavanas eina.

O antra, tai yra paprasčiausia aplinkybė, kad patiems Pabaltijo kraštams, ypač po Ignalinos AE uždarymo 2010-aisiais, pigi elektros energija — tai labai reikalinga bei pageidautina prekė. Pavyzdžiui, kaimyninės Latvijos vadovai, nežiūrint rusofobinės laikysenos, simptomiškai, bet dideliam mūsų lietuviškųjų rusofobų pasipiktinimui, praeitais metais pasirašė sutartį dėl būsimosios Astravo AE elektros pirkimo.

Taigi, Astravo AE, kaip daugelis kitų temų, tėra eilinis rusofobų šnipštas. Bet patsai dalyko absurdas konservatorių laikysenos tikrai nepakeis. Kaip jie tarnavo amerikonams, taip tarnaus ir toliau. Kaip rėkė "rusai puola", taip toliau ir rėks — kad tiktai sukurtų tam tikrą pseudopatriotinę ir, šiuo konkrečiu atveju, pseudogamtosauginę psichozę.

Ir tokią psichozę jie sėkmingai kuria. Ir galime neabejoti, kad ant jos — kaip ant tam tikro masalo — dalis Lietuvos elektorato tikrai užsikabins. Lieka klausimas: kokia? Šito nežinome. Tačiau lieka tikėtis, kad ne per didelė...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Baltarusija, Vilnius, rusofobija, Astravo AE
Temos:
Astravo atominės elektrinės statybos (315)
Dar šia tema
Linkevičius apie Astravo AE: jų tikslas yra mus toliau laikyti sovietiniame "Brell" žiede
Seimo narys Astravo AE pavadino "paminklu Lietuvos URM vadovo bejėgystei"
Ekspertas: Baltijos šalims atsisakius elektros iš Astravo AE, nukentės ne tik "ausys"
Депутат Сейма Литвы Ирина Розова, архивное фото

Konservatoriai irgi verkia. Kaip žlugo Seimo narės Rozovos apkalta

(atnaujinta 13:48 2020.05.26)
Lietuvos Seime garsiai žlugo konservatorių iniciatyva sudaryti apkaltos komisiją prieš parlamentarę, "Rusų aljanso" partijos narą Iriną Rozovą

Vienas iš tyrimo prieš Rozovą iniciatorių ir rusofobas Laurynas Kasčiūnas net susimąstė gal visuomenė vėl išeis į gatves, kaip buvo Basčio atveju. Bet kai kas sureagavo nepalankiais komentarais.

Politinė partija "Rusų aljansas" skelbia: "Mieli bičiuliai, konservatorių pradėta prieš Seimo narę Iriną Rosovą operacija "Likvidacija" jiems baigėsi visiška nesėkme. Ketvirtadienį Seimas balsavo prieš apkaltos komisijos sudarymą ir tokiu būdu nutraukė šią istoriją".

Įspūdingiausias dalykas yra tai, kad Lietuvos žiniasklaida, kuri prieš šį sprendimą troškusi kiekvieno Kasčiūno žodžio, pranešė apie nesėkmę tik probėgom. Apsiribojo tik straipsniais su sausu fakto konstatavimu, tačiau jie nepamiršo pacituoti provokuojančių Kasčiūno žodžių dėl visuomenės noro vėl išeiti į gatves.

"Visa situacija ir Rozovos bendravimo voratinkliai su Rusijos diplomatais buvo akivaizdūs ir tai tikrai buvo klausimas, vertas išviešinimo ir analizės, bet tapo politiniu farsu. Seimas tapo neatsparus šiai įtakai. <…> Tai dabar viskas galima, taip išeina. Visiškas Rusijos grėsmės devalvavimas", — sakė nuliūdęs Kasčiūnas.

Pati Irina Rozova "Rusų aljanso" partijos Facebook puslapyje parašė: "Aš susilaikysiu nuo šio klausimo komentavimo, vien tik todėl, kad Kasčiūnas ir jo "veikla" jau seniai tapo keistenybių simboliu. Pažvelgiau kai kuriuos "Delfi" skaitytojų komentarus — matau, ir jiems daug kas aiškėja".

Rozovą maloniai nustebino Kasčiūno bendraminčių komentarais ir pacitavo kai kuriuos iš jų (komentarų kalba netaisyta):

"Jūs man paaiškinkit, žmonės, kaip taip atsitinka, kad pas mus į seimą tiek kvailių patenka? Kasčiūnai, esu nepartinis, bet mielai prisijungčiau prie tų, kurie padėtų Seime konservatoriams atsikratyt tokių fruktų, kaip tamsta. Mano nuomone, diskredituojat (pats ir dar keli) tą partiją".

"Man rodos Kaščiūnui reiėks į gatvę su terba išeit nes niekam jo nebereikės po kitų rinkimų :DD".

"Saunuolis Kasciunas tikras patriotas. Del Lietuvos dirba. Jaigu nebutu lakstes su Kurlianskio zadanijomis, kai Degutienes padejejas buvo is vis medali sekti reiktu".

"Intrigantai ir veidmainiai. Atsisukit pirmiausia į savo partijos grietinėlę".

"O kaip į tas gatves eit? Taip, kaip Kasčiūnas su Murza gatvėje prieš ES protestavo, ar kažkaip kitaip?"

"Tipiškas populistas nacionalistas.Yra paklausa, tai ir rėkia. Provokuoti gali, bet juk nieko kito ir nemoka daryti".

Bet, matyt, pats Laurynas Kasčiūnas nelabai rūpinasi visuomenės nuomone. Kas yra komentarai "Delfi"? Juk juos gali rašyti ir priešai. Taigi dar per anksti nusiraminti ir sudėti ginklus.

Atsigavę po šalto dušo, kai Seimas atsisakė skelbti apkaltą Irinai Rozovai, Kasčiūno draugai nusprendė eiti iš kitos pusės. Ir jau pirmadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai Laurynas Kasčiūnas, Gabrielius Landsbergis, Arvydas Anušauskas, Vytautas Bakas, Virgilijus Alekna ir Dovilė Šakalienė kreipėsi į NSGK pirmininką Dainių Gaižauską siūlydami NSGK kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl medžiagos apie "Rusijos įtaką" Irinai Rozovai ir jos bendražygiams išslaptinimo.

Ar žvalgyba įsitrauks į politinius kivirčus Seimo rinkimų išvakarėse? Ar VSD pasiduos visagalių konservatorių provokacijai?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), konservatoriai, Seimas, Laurynas Kasčiūnas, Valstybės saugumo departamentas (VSD), Irina Rozova
Kijevas

Brukingso institutas: Ukraina iššvaistė savo potencialą

(atnaujinta 13:57 2020.05.26)
Praėjus daugiau kaip pusei dešimtmečio nuo Vakaruose liaupsinamo Maidano perversmo, netgi ne rusiški informacijos šaltiniai, bet JAV mokslo įstaigos pripažįsta realybę: Ukraina iššvaistė savo 1991 metais turėtą vystymosi potencialą

Tai pareiškė Vašingtone įsikūręs Brukingso institutas.

Prarastas potencialas

Tokią diagnozę gegužės 20 dieną paskelbė minėtojo instituto atstovas Stivenas Paiferis (Steven Pifer), besispecializuojantis XXI amžiaus saugumo ir informacijos klausimais. Anot jo, žlugus TSRS Ukraina turėjo "išsilavinusią darbo jėgą, vienus geriausių dirbamosios žemės plotų pasaulyje, strategines industrijas bei geografinį artumą reformas išgyvenusiai Vidurio Europai, bet šių aplinkybių suteikto potencialo, deja, nerealizavo".

Dar daugiau: Paiferis pripažino, kad tiek 1994 m. Leonido Kučmos reformos, tiek Viktoro Juščenkos išrinkimas į prezidentus 2000 m., tiek puokštė XXI amžiuje Ukrainoje įvykusių "spalvotųjų revoliucijų" šiuo požiūriu tebuvo naujų pradžių imitacijos, kurios realiai nieko gero šalies vystymuisi neatnešė.

Dabartiniam Ukrainos prezidentui Vladimirui Zelenskiui amerikiečių analitikas taip pat nepagailėjo kritikos: nors laimėjęs 2019 metų rinkimus jis pažadėjo "pažaboti korupciją", Zelenskis šia linkme jokios iniciatyvos nerodo — nei Petro Porošenkos, nei kitų jau nebe tik Ukrainoje, bet visame pasaulyje kaip didžiausiems korupcionieriams žinomų veikėjų, patraukti baudžiamojon atsakomybėn Zelenskis net neketina.

Kaip ir kitos buvusios Tarybų Sąjungos respublikos, 1991 metais Ukraina turėjo didžiulę pramoninę ir žemės ūkio bazę, puikiai išvystytas švietimo, sveikatos apsaugos sistemas; be to, Ukrainoje buvo per 50 milijonų gyventojų. O šiandien ekonominiai krašto pagrindai yra pakirsti, infrastruktūra nualinta, gyventojų sumažėję 10 milijonų.

Vakarams Ukrainos nereikia

Taigi, Brukingso institutas konstatavo realią situaciją: Ukraina tikrai iššvaistė savo turėtąjį potencialą. Tai nereiškia, kad jo visai neliko. Bet prarasta labai daug. Kita vertus — kuo ypatinga Ukraina? Regresas juk juntamas visose buvusiose tarybinėse šalyse. Tiesiog tiek Rusijoje, tiek kitur, prasidėjus XXI amžiui, jis buvo vienaip ar kitaip sulėtintas, žodžiu — stabilizuotas. Tuo tarpu Ukrainoje nuosmukis pagreičio nepraranda. Tačiau reikia paklausti: kodėl?

TVF
© Sputnik / Наталья Селиверстова

Kaip ir Ukraina, Lietuva prarado kadaise galingą pramonę ir žemės ūkį. Regreso procesai taipogi panašūs. Bet Lietuva pragyvenimo lygio prasme Ukrainą lenkia ir šiaip yra stabilesnė. Šiuo požiūriu, lemiamas momentas — integracija į ES. Tiesa — ir didele kaina (t. y. gyventojų atidavimu Vakarų Europos šalims pigios, bet kvalifikuotos darbo jėgos pavidalu), ir periferijos, žodžiu, paribio statusu. Tačiau "auksinis milijardas" yra auksinis milijardas — ir prie jo prisiplakti bent kuriam laikui (kol eina ES pinigai — tai tikrai) iš tiesų pavyko.

Vis dėlto, Ukrainai toks kelias uždaras dėl elementarios priežasties — šiame "Vakarų klube", netgi periferinių zonų požiūriu, vietų skaičius yra ribotas. Lietuva nedidelė, faktiškai jau mažiau kaip 3 mln. gyventojų valstybė. O Ukraina, kad ir kaip nukraujavusi, dar turi 40 milijonų gyventojų. Dalį jų ES neabejotinai įsisavins kaip tokią pat pigią darbo jėgą (pastaruosius keletą metų būtent tai ir vyksta). Bet kitų niekas neims — jie tiesiog nebus reikalingi, tuo tarpu Ukraina, arba kas iš jos liks — per didelė, kad būtų priimta į šį vakarietiškąjį "išrinktųjų klubą".

Beje, per didelė šiuo požiūriu yra ir Rusija, bet, atstumta Vakarų, su Vladimiru Putinu priešakyje ji renkasi vienaip ar kitaip, bet visgi savarankišką vystymosi vektorių. Tuo tarpu Ukraina ir apskritai, ir ypač dėl rusofobinės savo valdančiųjų sluoksnių politikos, tiesiog pastatė save į nepavydėtiną padėtį: norėdama, bet negalėdama įslysti į Vakarų pasaulį (nors ir jo periferiją), bet priešiškai žvelgdama į Rusiją, Ukraina tiesiog akivaizdžiai degraduoja.

Geopolitinis kontekstas

Kitas momentas — Maidanas. Apie jį, turint omenyje Ukrainos išeikvotą potencialą, čia per daug nešnekama. Bet ir Porošenkos, ir Jaceniuko vykdyta tolimesnė privatizacijų politika, ir ES sienų atvėrimas problemas tik pagilino. O ir šį, ir kitus "spalvotųjų revoliucijų" atvejus reikia matyti realiame geopolitiniame kontekste: kaip Vakarų, ypač Jungtinių Valstijų, manipuliavimą Ukrainos vidaus politikos procesais, siekiant išplėsti bei įtvirtinti Rytų Europoje formuojamą antirusišką placdarmą.

Tebūnie prakeiktas tas nelemtas koronavirusas
© Sputnik / Edvinas Mamontovas

Nė nekalbant apie šiame, paskutiniajame perversme panaudotus neonacius, kaip ir fašizmo atgimimą Ukrainoje apskritai, įsidėmėtina, kad visos "spalvotosios revoliucijos" nuo pirmos iki paskutinės buvo tiesiogiai arba netiesiogiai JAV specialiųjų tarnybų kontroliuojami procesai, kurių metu tik viena oligarchų grupuotė keisdavo kitą, pagal seną gerą posakį: "Drakonas mirė — tegyvuoja Drakonas"...

Kaip keistai beatrodytų zoologiniams Ukrainos, kaip ir kitų Rytų Europos kraštų, nacionalistams, vienintelis realus kelias, kuriuo būtų įmanoma, jei ir ne pilnai realizuoti buvusį krašto potencialą, tai bent išsaugoti, kas iš jo likę — tai santykių su Rusija normalizavimas ir savarankiškos, į nacionalinių interesų gynimą orientuotos politikos kryptis. Tačiau Ukrainoje nieko panašaus kol kas nematyti.

Ką tai sako Lietuvai?

Bet ką gi tai turi bendro su Lietuva? Juk, kaip minėta, pas mus padėtis žymiai geresnė, tad kam čia dar jaudintis? Reikia suprasti, kad pasaulis yra labai permainingas. Ir ES, ir NATO, kaip apskritai dabarties geopolitinė konfigūracija — ne amžini dalykai. Šiam momentui, Lietuva yra "prisiplakusi" prie Vakarų ir, šiuo požiūriu, palaiko savo valstybinį egzistavimą. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, gali patekti į panašią situaciją, bet, žinoma, dėl savo dydžio — gerokai mažesniu masteliu.

Ukrainos atvejis ir mums, ir kitiems Rytų Europos kraštams rodo, kad Vakarams šios šalys įdomios tik kaip įrankiai saviems ekonominiams ar geopolitiniams interesams įgyvendinti, t. y. pasisemti pigios darbo jėgos arba formuoti minėtąjį antirusiškąjį bloką, kurio epicentru tegali būti Lenkija.

Tokia realybė tegali paskatinti blaiviau mąstančius darytis išvadas apie tai, kas yra ir kur link šalį gali nuvesti JAV kuruojamų bei vietinių fašistėlių ir visokio plauko "demokratų" vykdomų "spalvotųjų revoliucijų" politika. Kažkam, be abejo, tai yra biznis, bet kas iš to paprastai liaudžiai? Į šį klausimą ir atsako iškalbingas Ukrainos atvejis: nieko gero.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
ekonomika, Ukraina
Dar šia tema
Estijos ūkininkai paprašė valdžios įleisti į šalį ukrainiečius
Politologas prognozuoja Zelenskio pabėgimą, jei sužlugs sandoris su TVF
Ukrainoje sukurtas žaidimas su Hitlerio paradu Raudonojoje aikštėje
Медвежонок на диване, архивное фото

Kupiškyje 1,5 metų vaiką motina laikė vieną užrakintame bute

(atnaujinta 14:19 2020.05.26)
Aptiktas mažylis buvo sušalęs, ištroškęs ir alkanas, jo 28 metų motinai pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis ar pareigomis

VILNIUS, gegužės 26 – Sputnik. Kupiškyje 1,5 metų vaikas maždaug dvi paras praleido vienas užrakintame bute. Vaiką sekmadienį išvadavo socialinė darbuotoja.

Apie tai praneša prokuratūros spaudos tarnyba. 

Gegužės 24 dienos vakare socialinės darbuotojos aptiktas mažylis buvo sušalęs, ištroškęs ir alkanas, tačiau rimtesnės medikų pagalbos jam neprireikė. Netrukus policijos pareigūnai surado ir į namus parvežė vaiko motiną – 28 metų kupiškėnę.

Mažamečio motinai gresia baudžiamoji atsakomybė, vakar jai pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis ar pareigomis.

Baudžiamasis kodeksas tiems, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, numato baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki penkerių metų.

Tegai:
Kupiškis
Dar šia tema
Lietuva tapo lydere Europoje pagal patyčias tarp vaikų ir paauglių
Lietuvoje dėl kūdikio mirties sulaikyta moteris
Tauragės ligoninėje mirė užspringęs kūdikis