Romanas Melbergas su dukra Elena

Būsto klausimas: kaip "Gulago vaikai" kovoja teisę grįžti namo

(atnaujinta 11:09 2020.11.08)
Per pastaruosius trisdešimt metų reikalaujamą kompensaciją gavo tik keli "Gulago vaikai". Pagal įstatymą lageriuose ar tremtyje gimusios politinių represijų aukos turi būti aprūpintos butais mieste, kuriame gyveno jų tėvai iki arešto

Tačiau įstatymas praktiškai neveikia. Kodėl vyresnio amžiaus žmonių bandymas grįžti namo virto ilgalaike konfrontacija su valdininkais — RIA Novosti medžiagoje rašo Julija Achmedova.

"Kažkada buvau rusas"

"Reikalas tas, kad kažkada buvau rusas. Gimiau 1922 metais Maskvoje ir, ten pagyvenęs 20 metų, buvau pašauktas į Raudonąją armiją", — taip prasideda etninės kilmės represuoto Romano Melbergo laiškas Josifui Stalinui.

1942 metais jis buvo paimtas tiesiai iš fronto ir deportuotas į Sibirą kaip etninis vokietis dėl jo pavardės. Melbergas išsiuntė daugybę laiškų šalies vadovybei, tikindamas, kad jis nėra vokietis, tačiau nesėkmingai. Jis dvylika metų praleido specialiose gyvenvietėse.

"Mūsų šeima neturėjo nieko bendro su Vokietija, — aiškina Melbergo duktė Elena Romanovna Reva. — Tėvas gavo "neteisingą" pavardę iš savo močiutės — estės. Bet jis pats gimė Maskvoje ir prieš karą gyveno centre — Zamoskvorečjė. Tėvas buvo iš inteligentiškos aplinkos. Jis baigė oro fotogrametrijos mokyklą, visą gyvenimą mokėsi fotografijos. Jis mokėjo rusų kalbą ir laikė save rusu".

Pati Elena Reva gimė 1950 metais Kemerovo srityje — ten, kur jos tėvas atliko bausmę, dirbo kasykloje.

Po paleidimo Romanas Melbergas vėl išvyko į Maskvą, siekė reabilitacijos ir būsto grąžinimo, tačiau veltui.

Роман Мельберг
© Фото из семейного архива Елены Ревы
Romanas Melbergas.

"Jis glaudėsi kažkokiuose komunaliniuose bustuose, — prisimena Elena Romanovna. — Mama kelis kartus lankėsi pas jį, bet tada jie nusprendė išsiskirti. Mes su broliu ir motina likome Kemerovo srityje".

Elena Reva vis dar gyvena Novokuznecke.

"Viename mažame bute esame penki — aš, sūnus su žmona ir dvi anūkės", — sako ji.

Melbergas jau seniai kovoja dėl legalaus būsto Maskvoje, tačiau reguliariai gauna valdininkų atsisakymus.

Neužėmė eilės

1991 metais buvo priimtas federalinis įstatymas "Dėl politinių represijų aukų reabilitacijos", kuris garantavo represuotiesiems ir jų vaikams, gimusiems lageryje ar tremtyje, teisę gauti butą mieste, kuriame šeima gyveno iki represijų. Pinigai tam turėjo būti skiriami iš federalinio biudžeto prioritetine tvarka.

Tačiau, pasak represijų aukų interesams atstovaujančio advokato Grigorijaus Vaipano, per beveik trisdešimt metų būstą gauti pavyko nedaugeliui.

"2004 metais įstatymas iš esmės buvo pakeistas taip, kad grįžti į istorinę tėvynę tapo visiškai nerealu, — RIA Novosti sako Vaipanas. — Pirma, dingo prioritetinė butų teikimo tvarka. Savo ruožtu regionai nustatė papildomas ir visiškai neįmanomas sąlygas. Pavyzdžiui, norėdami vėl tapti maskviečiais, represuotieji, kaip ir kiti pašalpų gavėjai, turi būti nepasiturintys ir bent dešimt metų praleisti sostinėje".

Tai, kad žmonėms nėra kur ir už ką įsikurti Maskvoje, įstatymų leidėjams nebuvo įdomu.

"Pakeitus įstatymą, nė viena iš represijų aukų negavo ne tik būsto, bet nesugebėjo net atsistoti į eilę", — pažymi Vaipanas.

"Kam pinigų užteko, tą ir nusipirkome"

Septyniasdešimt dvejų metų Elizaveta Semionovna Michailova gyvena Vladimirsko srityje, Zolotkovskio geležinkelio pusstotėje. Kartu su dviem dukterimis jis užima pusę senos nykios trobelės miško pakraštyje. Mobilusis ryšys čia yra prastas, ir norėdama pasikalbėti su RIA Novosti korespondente, Elizaveta Michailovna ilgai vaikšto aplink namus, ieškodama geresnio signalo.

"Mano tėtis Semionas Vasiljevičius Michailovas gimė 1904 metais Sankt Peterburge. Jis įgijo du aukštuosius išsilavinimus, buvo partijos narys, — šeimos istoriją pasakojo ji. — 1931 metais jis buvo perkeltas į Maskvą. Tėvas aktyviai lipo karjeros laiptais ir netrukus gavo būstą Vešniakų stotyje [dabar Maskvos rytinis rajonas — Sputnik].

1935 metais jis buvo paskirtas Maskvos prekybos atstovu Azerbaidžane. Tačiau 1937 metais jis negrįžo iš komandiruotės. Žmona Antonina buvo informuota: Michailovas areštuotas už dalyvavimą kontrrevoliucinėje organizacijoje.

Jis buvo nuteistas aštuoneriems metams lageriuose. Žmona su vaikais liko Maskvoje. Jie nebuvo imti į evakuaciją, ji buvo atleista iš darbo kaip "liaudies priešo" žmona, jai net grasino fiziniu smurtu. Vieno iš antskrydžių metu antroji dukra Lidija žuvo.

Po aštuonerių metų Michailovas gavo pažymėjimą, draudžiantį jam įsikurti šimto kilometrų zonoje aplink Maskvą, Leningradą ir kitus didelius bei "uždarus" TSRS miestus. Jie persikėlė į Moldovą, į Orchėjaus miestą. Tačiau šeima buvo kartu neilgai. 1949 metais prasidėjo pakartotiniai buvusių politinių kalinių areštai. Michailovas buvo represuotas ir išsiųstas į Krasnojarsko teritoriją, šį kartą 25 metams.

Elizaveta ir jos vyresnioji sesuo, pavadinta patriotiniu sovietiniu Lenino vardu, užaugo Moldavijoje.

"Po TSRS žlugimo, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, buvau Maskvoje darbo reikalais ir nusprendžiau eiti į "tą patį pastatą" Lubianke. Ten man pasakė, kad mano tėvas yra nekaltas, ir viskas, kas jam nutiko, buvo vadinama nepateisinamomis represijomis", — prisimena ji.

Taip Michailova sužinojo, kad turi teisę grįžti į gimtinę ir gauti būstą. 2007 metais seserys gavo Rusijos pilietybę ir persikėlė į Vladimirsko sritį.

"Kam pinigų užteko, tą ir nusipirkome, — moteris sako apie dabartinius namus. — Mes jau seniai norėjome palikti Moldovą, ten siaubingas nacionalizmas ir visada tai jautėme. Kraustėmės su viltimi greitai gauti kompensaciją. Niekas ir nemanė, kad taip užsitęs ir sukels tokią konfrontaciją. Pasirodo, kad mes kalti be kaltės".

Konstitucinis Teismas nusprendė

2019 metais keli represuotųjų vaikai, įskaitant Michailovą, pateikė skundą Konstituciniam Teismui (KT). Jų pastangų dėka esamas kompensavimo mechanizmas buvo pripažintas antikonstituciniu. Konstitucinis Teismas pareikalavo pakeisti įstatymą ir užtikrinti "Gulago vaikų" būsto teises.

Valstybės Dūma turi vykdyti Konstitucinio Teismo nutarimą. Tačiau žmogaus teisių aktyvistai įsitikinę, kad Statybų ministerijos parengtas Valstybės Dūmai pateiktas įstatymas nieko nepakeis.

"Pirma, sprendimas suteikti būstą liko regionams, kurių dauguma neturi pinigų, — aiškina Grigorijus Vaipanas. — Antra, dokumente nurodoma represijų aukas įtraukti į bendrą socialinę eilę. Maskvoje yra apie 50 tūkst. žmonių. Tai yra, gauti būstą "Gulago vaikai" galės po 25–30 metų".

RIA Novosti Statybų ministerija teigė: nepaprastas represuotųjų aprūpinimas būstais gali pažeisti kitų paramos gavėjų — daugiavaikių ir mažas pajamas gaunančių šeimų, neįgaliųjų, darbo veteranų — teises.

"Kalbant apie prioritetą, Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į būtinybę išspręsti klausimą laikantis kitų privilegijuotų piliečių kategorijų teisių", — pabrėžė Statybų ministerija.

Kodėl regionai vis dar užsiima būsto teikimu, ministerija nepaaiškino.

Valstybinės Dūmos Darbo, socialinės politikos ir veteranų reikalų komitetas, paskirtas atsakingu už įstatymo projekto rengimą pirmajam svarstymui, paskelbimo metu neatsakė į RIA Novosti užklausą.

Žmogaus teisių aktyvistai kategoriškai nesutinka su valdininkų pozicija.

"Ministerija nepaiso svarbiausio skirtumo tarp paramos gavėjų, — sakė tarptautinės draugijos "Memorial" valdybos pirmininkas Jan Račinskij. — Socialinės piliečių kategorijos gauna būstą per valstybės pagalbą. Butai turėtų būti teikiami reabilituotiesiems kaip kompensacija — tai ne labdara, o kompensacija už valstybės padarytą žalą".

"Einu per Arbatą ir žiūriu į tėvo namų langus"

Vladimirui Leonidovičiui Gorobecui dabar 64 metai. Jis gimė ir augo atokiame kaime, Krasnojarsko teritorijoje, ir daugelį metų bandė persikelti į Maskvą.

Леонид Горобец
© Фото : из семейного архива Владимира Горобца
Leonidas Gorobecas.

"Tėtis gimė 1900 metais. Prieš Didįjį Tėvynės karą jis užėmė aukštas pareigas — buvo Spalio geležinkelio TORGPIT vadovas. Jis gyveno Arbate", — RIA Novosti sako represuoto Leonido Gorobeco sūnus.

1941 metais vyras išėjo į frontą kaip savanoris, tačiau buvo pašauktas ir paskirtas atsakingu už maskviečių aprūpinimą maistu.

"Kartą mano tėvas sužinojo apie grupę, kuri vagia maistą, — sako Vladimiras Leonidovičius. — Jis atsisakė su jais bendradarbiauti ir juos dangstyti. Kitą rytą pas jį atėjo iš NKVD. Buvo gautas pareiškimas, kad jis užsiima grobstymu".

Pirmiausia Gorobecui buvo paskirta griežčiausia bausmė — sušaudymas, bet paskui pakeitė dešimčia metų lagerio ir dar penkeriais metais tremtyje Krasnojarsko teritorijoje.

"Ten tėvas sutiko mano mamą — ji buvo 22 metais jaunesnė, atliko bausmę už tai, kad karo metais atsidūrė okupacijoje. Aš gimiau 1956 meatis. Ir po dvejų metų mano tėvas mirė nuo vėžio", — atsidūsta represuotųjų sūnus.

Мать Владимира Горобца Галина Пурий
© Фото : из семейного архива Владимира Горобца
Vladimiro Gorobeco motina Galina Purij.

Gorobecas jau 15 metų stengiasi grįžti į savo tėvo miestą. Daugybė kreipimųsi į Maskvos valdininkus ir teismą dar nedavė rezultatų.

"Prieš dvejus metus mano žmona mirė, o aš persikėliau į Taganrogą pas savo sūnų. Pensija maža, kaip represuotajam prideda tūkstantį, — sakė Gorobecas. — Kai esu Maskvoje, einu palei Arbatą ir žiūriu į tėvo namų langus. Įsivaizduoju, kaip jis ten kažkada gyveno".

Alternatyvus įstatymas

Dabar Rusijoje yra apie 1500 "Gulago vaikų". Beveik visiems — 70 metų ar daugiau. Labiausiai tikėtina, kad atsidūrę bendroje būsto eilėje, nė vienas iš jų jo negaus. Tiesiog iki to laiko neišgyvens.

Tai suprasdami, žmogaus teisių aktyvistai ir Valstybės Dūmos deputatai parengė dar vieną įstatymo projektą, kuris įpareigoja per metus nuo kreipimosi dienos skirti represijų aukoms federalines išmokas už namo statybą ar buto įsigijimą mieste, kuriame gyveno jų šeima prieš tremtį.

Kokia iniciatyva bus priimta, priklauso nuo Valstybės Dūmos deputatų.

Tegai:
Rusija, būstas
Baltijos šalių URM vadovai Edgaras Rinkevičius (kairėje), Eva-Marija Liimets, Gabrielius Landsbergis (dešinėje)

Šiomis dienomis ar net anksčiau. Lietuva padės Ukrainai, tačiau kada neaišku

(atnaujinta 14:01 2021.04.16)
Po pranešimų apie planuojamą JAV ir Rusijos prezidentų susitikimą Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai nuvyko į Kijevą, kad suteiktų moralinę paramą prezidentui Zelenskiui. Bet su išlygomis

Iš karto trijų užsienio reikalų ministrų kelionė į Ukrainą — tai garsus perspėjimas Rusijai, neva, nežaiskite su ugnimi! Lietuva, Latvija ir Estija atsakys simetriškai, jei Kremlius užpuls Ukrainą.

"Labai įdėmiai žiūrime į situaciją ir, neslėpsiu, su nerimu. Nes stebime kažką panašaus į tai, kaip buvo 2014 metais, prieš Rusijai užgrobiant Krymą ir pradedant karinius veiksmus Donbase", — pareiškė Lietuvos prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.

O Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad Baltijos šalys nepaliks Kijevo vieno su pavojingu agresoriumi, kuris jau septynerius metus ketina pulti Ukrainą ir vykdo pratybas gretimose teritorijose.

"Tiek aš, tiek mano kolegos norime patvirtinti — Ukraina tokiu sunkiu metu nelieka viena. Jos draugai yra kartu", — prieš vizitą į Kijevą pasakė Lietuvos URM vadovas.

Savo kolegą iš Lietuvos palaikė Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius ir Eva-Marija Liimets. Jie patvirtino, kad Ryga ir Talinas aktyviai palaiko Kijevo reformas euroatlantinės integracijos kelyje, o Rusija šiems planams grasina didelių karinių darinių koncentracija pasienyje su Ukraina.

Tiesa, likus kelioms minutėms iki lipimo į lėktuvą Gabrielius Landsbergis padarė išlygą, kad "dabar jis nesikreips dėl Ukrainos narystės NATO veiksmų plano". Kaip tai? Juk tai yra sena Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio svajonė. Būtent to ašarodamas maldavo iš NATO visuomenės iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų apkasų, esančių kontaktinėje su nepripažintomis Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikomis linijoje.

"Viena iš NATO stiprybių yra vienybė. Turime siųsti signalą ne tik iš šalių, kurios jaučiasi arčiau Ukrainos, bet ir iš paties Aljanso. Aljansas tvirtai remia Ukrainos siekius (į NATO — Sputnik) <...>, tačiau buvo nuspręsta, kad geriau turėti tą bendrą žinią iš viso Aljanso, ne tik iš kelių šalių", — pasakė  Landsbergis ir padarė išlygą, kad "šiuo metu toks kreipimasis (palaikyti Ukrainos narystę NATO — Sputnik) nėra numatytas".

Matyt, prieš pat lipant į lėktuvą Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovui padėjėjai parodė JAV Valstybės departamento vadovo Entonio Blinkeno pareiškimą.

Rusijos vėliava
© Sputnik / Виталий Тимкив

"Mes norėtume turėti nuspėjamus ir stabilius santykius su Rusija. O tam mums reikia veikiančių komunikacijos kanalų. Tai leis mums aiškiai išreikšti savo nuomonę, patikslinti savo poziciją, išreikšti nesutikimą su Rusijos veiksmais. Tai padės išvengti neteisingo situacijos vertinimo", — spaudos konferencijoje Briuselyje pasakė Blinkenas.

O Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Europos reikalams Klemanas Bonas ketvirtadienį pareiškė, kad penktadienį numatyto Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio vizito į Paryžių nereikia vertinti kaip signalo apie Ukrainos įstojimo į ES perspektyvą.

Taigi, trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų vizitas Kijeve bus tik "simbolinis gestas" — savotiškas paplekšnojimas prezidentui Zelenskiui ir užsienio reikalų ministrui Kulebai per petį. Neva, jūs laikykitės. Vakarai jums padės! Kada nors ir kaip nors. Svarbiausia, tikėkite tuo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ukraina, Lietuva, Baltijos šalys
Degalinė Vokietijoje

Nuostabus rytojus. Kas yra ne taip ES vandenilio strategijoje ir bendro su tuo turi RF

(atnaujinta 19:50 2021.04.15)
Per dešimt metų, praėjusių nuo energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo paaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties ir kiek užtruks parengti "kelių žemėlapį". Vandenilio strategiją galima tik spėti

Nuo 2020 metų vasaros vandenilio energijos tema tapo viena populiariausių žiniasklaidoje, nes liepos 8 dieną Europos Komisija oficialiai paskelbė galutinę ES vandenilio strategijos versiją. Pagrindinė tema: ES turi sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir iki 2050 metų pasiekti neutralų anglies dioksido lygį.

Europos energetikos komisarė Kadri Simson, komentuodama leidinį, teigė: "Klimato neutralumą iki 2050 metų galima pasiekti tik visiškai atsisakius iškastinių energijos išteklių. Visi partneriai, tiekiantys mums šį kurą, turi į tai atsižvelgti".

Tai skamba, žinoma, įspūdingai, bet pabandykime išanalizuoti, ką tai reiškia. Per ateinančius 30 metų ES ketina visiškai panaikinti savo teritorijoje visas transporto priemones, kurios naftos produktus ar gamtines dujas naudoja kaip variklių kurą — suspaustą metaną, propano-butano mišinį ir SGD.

Tas pats pasakytina apie geležinkelių ir oro transportą, jūrų ir upių laivus, visą šilumos ir elektros energijos gamybos sistemą, skirtą pramonės ir žemės ūkio sektoriams, visam viešajam ir komerciniam nekilnojamam turtui bei gyvenamajam sektoriui. Visos minėtos sritys iki 2050 metų turėtų pereiti tik prie kuro vandenilio pagrindu ir elektros naudojimą, kuriuos gaminti turėtų tik atsinaujinantys energijos šaltiniai — įvairių rūšių biokuras, rūšiuotų komunalinių atliekų deginimas ir, galbūt, branduolinė energija (apie pastarąją vis dar diskutuojama).

ES politikų iškeltos užduoties apimtys prilygsta, o gal net didesnės nei pirmųjų TSRS penkmečių planai, ypač atsižvelgiant į tai, kad, šių ponų ir ponių nuomone, saulės ir vėjo jėgainės turėtų tapti naujos ES energetikos sistemos "šerdimi", o visas nutrūkstančios, netolygiai gaminamos elektros energijos problemas teks spręsti vadinamosios žaliosios vandenilio energijos sąskaita. Tačiau pačiame strategijos tekste nėra naudojama "žaliojo vandenilio" sąvoka, taip pat nėra jokio kito "spalvoto" vandenilio tipo. Vietoj to naudojami šie terminai:

— "elektrolizinis vandenilis" (angl. electricity-based hydrogen)

— "atsinaujinantis vandenilis" arba "grynas vandenilis" (renewable hydrogen)

— "iškastinis vandenilis" (fosilinis vandenilis, fossil-based hydrogen)

— "iškastinis vandenilis su anglies sąranka". (fossil-based hydrogen with carbon capture).

Tačiau su painiava, kurią sukelia ši terminologija, mes susitvarkysime šiek tiek vėliau, pirmiausia svarbu suprasti, kas tai yra. Būtų keista manyti, kad ES vandenilio strategija yra vienintelis dalykas, kuris dabar lemia šios ekonominės asociacijos energetikos sektoriaus plėtrą. Be strategijos, yra ir 2009 metais priimta direktyva dėl atsinaujinančių išteklių, pakeista ir pataisyta 2018 metais.

Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, 2030 metais visos ES pagaminamos elektros energijos 32 proc. turi būti pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Šios AEI pataisos prieštarauja 2014 metais priimtai ES klimato ir energetikos sistemai iki 2030 metų, pagal kurią atsinaujinanti energija iki 2030 metų turėtų sudaryti 27 proc. visos energijos. Be to, 2011 metais ES priėmė Energetikos strategiją iki 2050 metų (ES 2050 m. energetikos strategija), kurioje buvo nurodytas tikslas — iki 2050 metų atsinaujinančios energijos dalis turėtų siekti 70 proc.

Net šio ES strateginių dokumentų išvardijimo, mūsų nuomone, visiškai pakanka suprasti, kad Europos Sąjungoje dar nėra suformuotas vieningas požiūris į energetikos plėtrą, pagrįstą subalansuota esamos padėties analize. 27 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių iki 2030 metų ar 32 proc.? 70 proc. atsinaujinančios elektros energijos ar visiškai neutralus klimatas iki 2050 metų?

Atsakymų į šiuos klausimus nėra, lygiai taip pat nėra nė vieno iš išvardytų variantų galimybių studijos ženklų. Vienintelis dalykas, kuris yra — prognozuojamos investicijų į naujos ES elektros energijos tinklo infrastruktūros formavimą energetikos strategijos tikslams pasiekti apimtys — nuo 1,5 iki 2,2 trln. eurų. 50 procentų tikslumo įvertinimas yra viskas, ką šiandien sugebėjo Europos Komisijos Energetikos generalinis direktoratas.

Jei pati Europos Komisija sąlyginai laikoma "Europos Sąjungos vyriausybe", tai šis direktoratas yra analogiškas Energetikos ministerijai. Kaip įvertinti šios "ministerijos" darbą? Atsižvelgiant į tai, kad vandenilio strategija jau patvirtinta ir tik dabar Europos Sąjungos energetikos įmonės pradėjo tirti vandenilio transportavimo naudojant magistralines ir skirstomąsias dujotiekio sistemas bei technines galimybes, ji neveiks — net dvejetas penkių balų sistemoje neišeis. Jei per dešimt metų, praėjusių nuo oficialaus energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo išaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties, tai mes galime tik spėlioti, kiek užtruks vandenilio plėtros strategijos planas.

ES vandenilio strategija tarptautinių santykių fone

Akivaizdu, kad tam prireiks daug laiko. Štai citata iš vandenilio strategijos: "Tik vandenilis, kuris buvo pagamintas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, yra ilgalaikis ir tvarus. Mūsų tikslas yra naudoti atsinaujinantį vandenilį, palaikyti greitą jo rinkos augimą ir sukurti tinkamas vertės grandines." Verta paminėti, kas šioje citatoje "paslėpta tarp eilučių" — šio dokumento autoriai pasirodė labai drovūs.

Nuo pat to momento, kai buvo priimta 2009 metų atsinaujinančių išteklių energijos direktyva, daugelis pramonės ekspertų ne kartą įspėjo, kad "vežimas pastatytas prieš arklį": žmonija neturi technologijos, leidžiančios reguliuoti debesuotumą ir vėją, masinis įvedimas iš esmės pertraukiamo generavimo SPP ir WPP neišvengiamai destabilizuos sujungtas energijos sistemas, vienintelis būdas to išvengti yra ne mažiau masinis pramoninių energijos kaupimo technologijų vystymas.

Būtent saugojimo įrenginių technologijas — pigiausias, saugiausias ir tuo pačiu talpiausias — pirmiausia reikėjo sukurti ir įsisavinti, o tik po to imtis pertraukiamos alternatyvios kartos. Europos politikai nieko nenorėjo girdėti, Europos Komisija ir ES valstybių narių vyriausybės masiškai rėmė saulės elektrinių ir vėjo jėgainių statybas, tuo pačiu demonstruodamos neįtikėtiną pasitikėjimą, kad kaupimo problemos bus sprendžiamos be didelių pastangų. Taip, daugelio šalių laboratorijos bandė išrasti naujus cheminius ir mechaninius energijos kaupimo įtaisus, tačiau iki šiol nebuvo pasiekta jokių pastebimų ir ekonomiškai pagrįstų rezultatų.

"Vandenilis, gaminamas remiantis atsinaujinančiais energijos šaltiniais, kaip vienintelė tvari perspektyva", ES strategijoje yra tam tikras "pasidavimo aktas", pripažįstant, kad energijos kaupimo technologijos liko nepasiekiamos. Tačiau Europos politikai ketina kapituliuoti savo pačių sąlygomis — ne plėtodami branduolinę energiją, tobulindami nuolatinės srovės elektros perdavimo technologijas, sinchronizuodami Europoje veikiančias skirtingas sujungtas energetikos sistemas (priminkime, kad šiandien yra šešios tokios IES), integracijos projektai tarp Europos BES ir buvusių TSRS šalių BES ir aptartos Vandenilio strategijos sąskaita.

Priežastys, kodėl ES pasirinko būtent tokį pasirinkimą, yra skaidrios, ir jas nurodė Europos energetikos komisaras: "Visi partneriai, tiekiantys mums tokio tipo kurą, turėtų į tai atsižvelgti". Europos politikai, pasirinkdami konfrontacinį požiūrį į santykius su Rusija, bando atsisakyti iškastinių energijos išteklių importo iš mūsų šalies derindami "atsinaujinančius energijos šaltinius ir atsinaujinantį vandenilį".

Akylai stebima JAV Europos Sąjunga pradeda vis labiau nutraukti santykius su Kinija —šalimi, kurios branduolinės korporacijos pastaraisiais metais padidino savo kompetenciją statant 3+ kartos atomines elektrines, kurios atitinka Fukušimos saugos reikalavimus ir tapo tikrais "Rosatom" konkurentais, jie ir toliau aktyviai bendradarbiauja siekdami bendrai kurti naujausias technologijas.

Tuo tarpu Europos valstybės ir įmonės dėl savo neteisingų skaičiavimų prarado kompetenciją statant reaktorius, o proatlantinių Europolitikų antirusiški ir antikiniški siekiai atima iš ES galimybę siekti anglies neutralumo pasitelkiant atominių elektrinių naudojimą. Tos pačios aplinkybės taikomos ir bet kokiems bandymams sukurti cheminio elektros energijos kaupimo technologijas — bet kuriam iš jų reikia naudoti retųjų žemių metalus, kurių gamyboje Kinija yra beveik 100 % monopolija.

Jei trumpai: dėl Europos politikų veiksmų po pagarsėjusio Atlanto solidarumo kurso, Europos energetikos pramonė pateko į situaciją, kai galimų jos plėtros būdų pasirinkimas buvo dirbtinai susiaurintas iki ribos — tai neišvengiama atsisakant lygiateisiško bendradarbiavimo, kuris visada buvo ir tebėra naudingas abiem pusėms. Politikai pasisako ne už technologijų plėtrą, o už negailestingą išnaudojimą ir bandymus išlaikyti esamą status quo — Europos rinka išlieka likvidžiausia, mokiausia.

Bet ar tokia padėtis išliks ilgą laiką, priklauso ne tik nuo Europos Sąjungos ir jos užjūrio siužeto, bet ir nuo to, kaip reaguos visų kitų pasaulio regionų šalys. Per daug žmonių netenkina Žemės rutulys, kuriame egzistuoja tik Europa ir Šiaurės Amerika.

Žinoma, Europos Sąjungos vandenilio strategijos analizė čia negali pasibaigti, jos tęsimo pagrindas bus paprastas faktas: 2020 metais tarp viso vandenilio gamybos ES kiekio atsinaujinantis vandenilis sudarė 0,1 proc.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
ES, Rusija
Vladimiras Zelenskis

Zelenskis "Nord Stream-2" pavadino karo klausimu

(atnaujinta 13:25 2021.04.16)
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ES šalys dar nėra suformavusios bendros pozicijos dėl projekto

VILNIUS, balandžio 16 — Sputnik. Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis teigia, kad priešinimasis "Nord Stream-2" projekto įgyvendinimui yra karo, o ne verslo klausimas. Atitinkamas pareiškimas buvo paskelbtas oficialioje valstybės vadovo svetainėje, praneša RIA Novosti.

Jis apkaltino Rusiją vykdant energetinį karą prieš Ukrainą ir pažymėjo, kad, kaip ir bet kuriame kare, "kažkas tikrai pralaimės".

Nord Stream-2
© Sputnik / Дмитрий Лельчук

"Kaip ir bet kuriame kare, negalima kovoti, jei nėra vienybės. (...) Jei bus baigtas "Nord Stream-2", pralaimės ne tik Ukraina“, — sakė Zelenskis.

Jis pripažino, kad dujotiekio užbaigimas priklauso nuo JAV ir ES šalių pozicijos.

Zelenskis taip pat atkreipė dėmesį, kad ES šalys dar nėra suformavusios bendros pozicijos dėl projekto.

"Nord Stream-2" numato dviejų dujotiekio linijų, kurių bendras pajėgumas siekia 55 milijardus kubinių metrų dujų per metus, statybą nuo Rusijos pakrantės per Baltijos jūrą iki Vokietijos.

Šiam projektui aktyviai priešinasi JAV, siekiančios tiekti savo suskystintas gamtines dujas į ES, taip pat Ukraina ir kelios Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Jungtinės Valstijos 2019 metų gruodį įvedė sankcijas dujotiekiui. Vokietijos Federacinė Respublika remia dujotiekio užbaigimą ir pasisako prieš vienašališkas JAV ekstrateritorines sankcijas.

Rusijos Federacija ne kartą pareiškė, kad šis projektas yra komercinis ir naudingas Europai. Kremlius pareiškė, kad Rusijos "Nord Stream-2" projekto partneriai nuosekliai ketina jį užbaigti, o Rusijos užsienio reikalų ministerija pažymėjo, kad JAV sankcijos nesustabdys statybų.2019 metų gruodžio pabaigoje Rusija ir Ukraina pasirašė susitarimų paketą dėl dujų tranzito per Ukrainą tęsimo, įskaitant penkerių metų tranzito sutartį, pagal kurią "Gazprom" garantuoja 65 milijardų kubinių metrų dujų perpumpavimą pirmaisiais metais ir po 40 mlrd. per ateinančius ketverius metus. Šie susitarimai užtikrino tranzito tęsimą nuo 2020 metų sausio 1 d., pasibaigus ankstesnei sutarčiai.

Šių metų kovo pabaigoje "Gazprom" direktorių tarybos vadovas Viktoras Zubkovas pareiškė, kad nebus peržiūrėta dujų tranzito sutartis su Ukraina. Jis priminė, kad teisiškai visi susitarimai tarp Rusijos ir Ukrainos galioja, o dabar svarbiausia įmonei yra užbaigti "Nord Stream-2", kuris jau yra paruoštas 90–92 proc., ir tiekti per Ukrainą sutartyje numatytus dujų kiekius.

Pagal protokolą dėl bendradarbiavimo dujų srityje "Gazprom" ir "Naftogaz" gali apsvarstyti tiesioginius dujų tiekimus į Ukrainą su nuolaida nuo Europos mazgo kainos, atsižvelgiant į apimtis. Tačiau kol kas apie tokias derybas nebuvo pranešta. 2015 metų lapkritį Ukraina nustojo pirkti dujas iš Rusijos ir po to nenaudojo rusiško kuro ruošdamasi šildymo sezonui, perpumpuodama į saugyklas Europoje reversu įsigytas dujas.

Tegai:
Nord Stream-2, Vladimiras Zelenskis
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba