Tarybų kariuomenės išvedimas iš Lietuvos 1991 metais

Baltijos šalių diplomatijos "pergalė": kaip Rusijos armija paliko Baltijos šalis

84
(atnaujinta 17:20 2019.08.31)
Estija ketina iškilmingai švęsti 25-ąsias Rusijos armijos išvedimo iš šalies teritorijos metines. Renginiai prasidės Gubernatoriaus sode rugpjūčio 31 dienos vakarą ir pasibaigs grandioziniu saliutu

Estija ketina iškilmingai švęsti 25-ąsias Rusijos armijos išvedimo iš šalies teritorijos metines. Renginiai prasidės Gubernatoriaus sode rugpjūčio 31 dienos vakarą ir pasibaigs grandioziniu saliutu, Sputnik Estija straipsnyje rašo politologas Jevgenijus Krutikovas.

1991 metų lapkritį Michailo Gorbačiovo įsaku dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės pripažinimo Baltijos šalių karinė apygarda buvo pervadinta į Šiaurės vakarų pajėgų grupę. Derybas dėl kariuomenės išvedimo naujos respublikos pradėjo beveik iš karto, tačiau tuo pat metu vyko ir buvusių sovietų kontingentų, kurie tapo Rusijos, pasitraukimas iš Rytų Vokietijos ir apskritai iš Rytų Europos šalių.

Vokiečiai už kariuomenės išvedimą mokėjo ir grynais pinigais, ir natūra: jie statė Rusijoje naujus karinius miestelius, būstus kariams, infrastruktūrą, mokėjo kompensacijas. Ir vis tiek kai kurie padaliniai "buvo išvedami į gryną lauką", ir reikėjo laukti, kol vokiečių statybininkai baigs savo darbus.

Baltijos šalys nieko panašaus negalėjo pasiūlyti. Jų pozicija buvo sumažinta iki paprasto reikalavimo kuo greičiau išvesti kariuomenę be jokių sąlygų ir nuolaidų. Taip reikalai civilizuotame pasaulyje netvarkomi.

1992 metų pradžioje Baltijos šalių sostinėse lankėsi speciali Rusijos delegacija, kuriai iš pradžių pavyko susitarti su vietos valdžia dėl tvarkingo ir laipsniško kariuomenės išvedimo grafiko. Išvedimas turėjo būti pradėtas 1995 metais, tai yra, po to, kai paskutinis Rusijos kareivis paliks Vokietiją ir bus galima pasirūpinti iš Baltijos šalių išvedamais padaliniais.

Šis procesas turėjo būti baigtas ne vėliau kaip 1999 metais, kas buvo patogu visiems. Tuo pat metu Rusija turėjo net išsaugoti tris objektus Latvijos teritorijoje: radiolokacinius kompleksus Skrundoje ir Ventspilyje bei išsinuomoti povandeninių laivų bazę Liepojoje. Apskritai šie susitarimai, net ir dabar, gali būti laikomi priimtinais visoms šalims, jei kariuomenės išvedimas laikomas tokia pagrindine būtinybe.

Pašalinių šauksmas

Ir čia prasidėjo isterijos. JAV senatas pagrasino nutraukti Rusijos subsidijavimą, jei per metus "nebus jokios pažangos su kariuomenės išvedimu".

Jelcino — Gaidaro vyriausybė buvo kritiškai priklausoma nuo JAV finansavimo, tačiau net tokioje aplinkoje buvo galima susitarti ir su tuometiniu JAV prezidentu Bušu Vyresniuoju, o paskui su Klintonu, o Senato grasinimų tiesiog nepaisyti. Tačiau tai nebuvo tuometinės Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovybės, įpratusios vertinti bet kokias užuominas iš Vašingtono kaip nuorodą veiksmui, praktikoje.

Tuoj pat, kai pagal žodinį įsakymą Baltijos šalyse prasidėjo atvira propagandos kampanija prieš Rusijos kariuomenę. Ji vyko ir prieš tai, tačiau nuo 1992 metų pasiekė valstybinį lygį. Latvijos ir Estijos parlamentai pradėjo reikalauti "kompensacijos už okupaciją" ir sovietų kariuomenės buvimą.

Maskva buvo apkaltinta bandymu atidėti kariuomenės išvedimą, siekiant išlaikyti karinę regiono kontrolę. JAV ir kai kurių NATO šalių ambasadoriai Rygoje ėmėsi reikalauti iš prezidento Gunčio Ulmanio atsisakyti susitarimo dėl Rusijos objektų išsaugojimo Latvijoje ir bazės nuomos Liepojoje. Be to, Latvija ir Estija kategoriškai atsisakė aptarti respublikose gyvenančių karinių pensininkų statusą, pilietybės jiems suteikimą ar susitarimus dėl šios piliečių kategorijos socialinės apsaugos. Būtent šis klausimas galiausiai tapo ginčijamu ir pareikalavo net 15 derybų raundų, įskaitant asmeninius Boriso Jelcino susitikimus su jo kolegomis iš Latvijos ir Estijos.

Europa nežinojo?

Estija šiuo klausimu užėmė labiausiai nesutaikomą poziciją.

Tai, kas dabar su patosu vadinama "svarbia Estijos diplomatijos pergale", iš tikrųjų atrodė kaip paauglių užsispyrimas ir provincinė refleksija. Visada labai sunku vesti civilizuotas derybas su žmonėmis, kurie nieko negali pamatyti už savo smėlio dėžės.

O Baltijos šalių partneriai Vakaruose nesigilino į susitarimų ir derybų detales, dėl to Taline ir Rygoje susidarė klaidingas įspūdis, kad juos visus palaiko.

Beje, yra pagrindo manyti, kad jei Europos partneriai būtų laiku informuoti apie tą poziciją, kurios laikėsi Talinas ir Ryga žmogaus teisių klausimais, jie būtų galėję laiku įsikišti dar derybų etape. O pajutę už nugaros "vyresnį brolį" su finansine lazdele erelio naguose, jie ėmėsi nepaisyti elementarių taisyklių, šimtus tūkstančių žmonių paversdami "antra klase".

Maskva turėjo peržiūrėti derybų taktiką. Požiūris į Baltijos šalis buvo reitinguojamas, buvo išskirta Lietuva, kuri priėmė "nulinį pilietybės variantą" — tai reiškia, kad visi Lietuvos gyventojai automatiškai gavo Lietuvos pasą, neatsižvelgiant į jų tautybę ir "sėslumo cenzą", o tai sprendė karo pensininkų socialinės apsaugos klausimą. Tačiau derybos su labiau šiaurinėmis respublikomis dėl sovietų karo pensininkų statuso ir socialinės apsaugos užsitęsė. Dėl to Rusijos kariuomenė buvo išvesta be perteklinių ekscesų iš Lietuvos metais anksčiau nei iš Latvijos ir Estijos — 1993 metų rugpjūčio 31 dieną.

Liūdnas rezultatas

O Latvijoje ir Estijoje prasidėjo provokacijos prieš Rusijos padalinius. Tai ne skatino derybas, o tik paaštrino situaciją. Kartą net reikėjo Pskovo oro pajėgų diviziją laikyti parengtą kovai dėl akivaizdžių provokacijų iš Rygos pusės. Derybos su Latvija baigėsi tik 1994 metų balandį asmeniniame Ulmanio ir Jelcino susitikime Maskvoje.

Pajutusi Vakarų, o visai ne Rygos, spaudimą, Maskva atsisakė nuomos Liepojoje ir vietos Ventspilyje. Šalys keleriems metams pratęsė nuomą Skrunde, vėliau viską išardė, o gyvenvietė nuskurdo.

O su Estija galutinis susitarimas buvo pasirašytas likus vos kelioms dienoms iki kariuomenės išvedimo pradžios asmeniniame Boriso Jelcino ir Lenarto Merio susitikime ir taip skubant, kad galutinio dokumento tekstas net nebuvo išverstas į estų kalbą.

Taigi, jokios "Estijos diplomatijos sėkmės", kaip ir latvių, nebuvo. Buvo iki kraštutinumo susilpninta Boriso Jelcino Rusija, kurią buvo galima be rūpesčių ir smagiai kasti, remiantis ant plačių užjūrio partnerio ir NATO pečių, vykdant vaikišką, niekuo nemotyvuotą politiką.

Tuo pat metu gana pagrįsti sprendimai, kuriuos Baltijos šalių vyriausybės priėmė pirmajame derybų etape, po to buvo dirbtinai pakeisti ideologizuota rusofobija.

Materialiai ir finansiškai neužtikrintas kai kurių padalinių išvedimas į Rusiją tada sukėlė rimtų socialinių problemų, o kai kuriais atvejais — ir ištisų brigadų, įskaitant armijos specialiąsias pajėgas, išformavimą. Tai nepridėjo pagarbos Estijai ir Latvijai iš rusų pusės, ir tai iki šiol daro įtaką Rusijos ir šių šalių santykiams.

Jei vertintume tai kaip rezultatą, kaip "diplomatinę pergalę", kas tada yra nesėkmė? Iškreiptas realybės suvokimas Latvijoje ir Estijoje dar ilgai nesuteiks galimybės objektyviai pažvelgti į įvykius aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje. Tai liūdna.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

84
Tegai:
Baltijos šalys, Rusija, TSRS