Lazeris, archyvinė nuotrauka

Kuo gali didžiuotis Lietuva technologijų vystymosi srityje?

232
(atnaujinta 17:55 2017.04.06)
Atsižvelgiant į šiuolaikinių technologijų plėtrą Lietuva atrodo neblogai kai kurių kitų Europos Sąjungos narių fone

Be to, yra sričių, kuriose Lietuva užima pirmaujančias pozicijas, nepaisant žemo ekonomikos lygio.

Visų pirma, labai neblogi rezultatai lazerinių sistemų gamyboje. Sovietų Sąjungos metais Vilniuje buvo aktyviai plėtojama ši kryptis, ir ši tyrimų sritis yra išlikusi iki šiol, skirtingai nuo daugelio kitų, išnykusių po rinkos reformų 1990 metais.

Kasmet šalyje gaminamos lazerinės sistemos dešimčiai milijonų dolerių, o tai yra geras rodiklis tokiai mažai šaliai, o šių metų kovo mėnesį, lazerių gamintojai "Ekspla" ir "Šviesos konversija" lazeriai pirmą kartą išleido vieną iš galingiausių lazerinių sistemų pasaulyje "Sylos", kurios vertė 4 milijonai eurų.

Susikūrusi Lietuvos TSR aukštojo mokslo specifika, taip pat padėjo Lietuvai po nepriklausomybės daryti pažangą technologijų plėtroje. Vienas iš rezultatų, studentų, studijuojačių Lietuvoje inžinerijos, gamybos ir statybos specialybėse skaičius, dvigubai didesnis nei vidutinis Europos Sąjungos rodiklis.

Svarbios ir priemonės, kurių buvo imtasi siekiant paremti investuotojus ir vidaus verslą. Palankiausių verslui šalių reitinge, kurį pristatė "Forbes", Lietuva 2016-aisiais užėmė 15 vietą, Latvija — 25-ą, o Lenkija — 31-ą. Pastaraisiais metais taip pat aktyviai vyksta technologijų parkų ir mini Amerikos Silicio slėnio analogų kūrimo darbai.

Tuo pačiu metu, kaip žinome, Europos Sąjungos tikslas yra padidinti bendrą investicijų kiekį į mokslinių tyrimų ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) iki 3% BVP iki 2020 metų.

Deja, šiuo metu Lietuvai iki šio tikslo dar toli. 2015-aisiais, "Eurostat" duomenimis, Lietuvos MTEP išlaidos siekė 1,1%. Pagal šį parametrą Lietuva ES devinta "iki galo". Privalumas yra tai, kad Lietuvoje MTEP išlaidos dvigubai didensės nei Kipre ir Rumunijoje, o kaimyninėje Latvijoje MTEP išlaidos sudaro tik 0,6% BVP. Jei pažvelgti į kitus Lietuvos kaimynus, Rusija MTEP išleidžia 1,12% BVP, Baltarusijos Latvijos išlaidos yra vienodos, o Lenkijos — 1%. Tuo pačiu metu ES lyderės — Švedijos — išlaidos MTEP siekia 3,2%, kas nustato visai kitą kartelę likusiems.

Europos Komisijos leidinyje "Mokslas, technologijos ir inovacijos Europoje- 2016", teigiama, kad su 7% pasaulio gyventojų, gyvenančių ES, Sąjunga investuoja 24% pasaulinių išlaidų MTEP ir tiekia 32% visų paraiškų patentams. Lietuvos vaidmuo kol kas nedidelis ir dėl gyventojų skaičiaus, ir dėl mažos dalies išlaidų MTEP.

MTEP lyderių ES pagrindinis investicijų šaltinis yra privatus sektorius. Pavyzdžiui, Švedijoje, jo dalis yra daugiau nei 60%. Dėl posovietinės specifikos ir ekonomikos dydžio Lietuvoje ši dalis yra du kartus mažesnė.

Nedidelės įmonės Lietuvos ekonomikoje dažnai nemato reikalo investuoti į mokslą dėl smulkaus ar vidutinio verslo įpatumų, kurie nereikalauja tokių naujovių. Kam, pavyzdžiui, investuoti į mokslą picerijos arba siuvyklos savininkui? Dėl šių priežasčių valstybinis sektorius dominuoja kaip investicijų į MTEP šaltinis.

Turi Lietuva ir vietos klaidų taisymui. Anot organizacijos "Europos startuolių iniciatyva" (ESI) tyrimo, Talinas atsidūrė 12 vietoje, o Ryga — 22 iš 30 geriausių miestų, kuriose, verslininkų nuomone, sukurtos palankiausios sąlygos verslui. Vilniaus į trisdešimtuką nepateko.

Bandymo pakeisti situaciją ėmesi įstatymų leidėjas. Šių metų vasario 28-ąją Lietuva pradėjo naują programą, kuri leidžia startuoliams, jų darbuotojams ir jų šeimos nariams gauti leidimą gyventi pagreitinta ir supaprastinta tvarka. Tikimasi, kad ši programa suinteresuos, visų pirma, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečius, turinčius geresnį suvokimą apie Lietuvą, nei tolimesnių šalių gyventojai.

Galima duoti teigiamą prognozę technologijų plėtrai Lietuvoje. Geriausių prieinamų ES TSRS praktikų ir inovacijų lydynys,leis šaliai plėtoti investicijas į MTEP. Galų gale, tai yra viena iš nedaugelio vyriausybės galimybių padaryti Lietuvą patrauklesne gyvenimui, sėkmės atveju sumažinus pritrenkiantį gyventojų migracijos į labiau išsivysčiusias šalis mastą. Ir pritraukti kitų valstybių piliečius pakeisti dalį emigrantų.

232
Tegai:
lietuviškas verslas, inovacijos, ekonomika, Lietuva
Dar šia tema
Vilniuje vyks technologijų šventė "Robotiada-2017"
Technologijų mokyklą ant ratų aplankė daugiau nei tūkstantis mokinių
Technologijų mokykla važiuoja pas jus: interaktyvios pamokos autobuse
Mix: senovės žydų kultūra pasitelkiant šiuolaikines technologijas
Minskas protestai, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos įvykiai: kas stovi siekių nuversti Lukašenką?

(atnaujinta 20:35 2020.08.14)
Jau kelinta diena, kaip Baltarusijos prezidento rinkimus eilinį kartą laimėjus Aleksandrui Lukašenkai, Minske bei kituose šalies miestuose tęsiasi neramumai

Sisteminei žiniasklaidai piešiant tariamos "kovos prieš diktatorių" įvaizdį, akivaizdu, kad Lukašenką siekiama nuversti. Atitinkamai reikėtų paklausti: kas už šių siekių stovi? Kokios jėgos? Kokie interesai?

Prieš atsakydami į šiuos esminius klausimus, vis dėlto truputėlį stabtelėkime ir pažymėkime, kokia, bendrai paėmus, yra Baltarusijos socialinė-istorinė situacija...

Baltarusijos situacija

Taigi: Baltarusijoje, kur nuo 1994 metų šeimininkauja Lukašenka — priešingai nei kitose buvusiose TSRS respublikose — neįvyko nei privatizacijų, nei tarybinio paveldo naikinimo vajus. Todėl šalyje liko nemaža socializmo liekanų, kurios dar XXI amžiaus pradžioje laidavo išskirtinį Baltarusijos socialinį stabilumą.

Vis dėlto, nieko nėra amžino: šios liekanos išgyvena eroziją. Be to, daug reiškė — ir iki šiol reiškia — Rusijos teikiama materialinė bei finansinė parama. Pagaliau, pati 26-erius metus gyvuojanti Lukašenkos sistema, spėjusi įgyti ir tam tikrų feodalinių požymių, spėjo gerokai perpūti bei išsigimti — šitai atsispindi ir biurokratiniame aparate, ir, tiesą pasakius, paties Lukašenkos laikysenoje.

Pagaliau, paskutinį dešimtmetį Baltarusijoje laipsniškai kyla ir maisto, ir kitų pragyvenimo reikmių kainos, tuo tarpu daugumos atlyginimai stovi vietoje: atitinkamai krenta gyventojų perkamoji galia, blogėja jų materialinė padėtis.

Ir ką gi? Būdami tokioje situacijoje, jie girdi pasakas apie klestėjimą ir gerovę Vakaruose. Dalis natūraliai šito trokšta: juk, pažvelgus iš paprasto miesčionio pozicijų, Vakarų imperialistinio kapitalizmo sirenų giesmė — iš tikrųjų gundanti...

Baltarusiško "Maidano" grėsmė

Panašiais pažadais patikėjo nemaža dalis Ukrainos žmonių: nusivylę Viktoro Janukovyčiaus administruotu kriminaliniu kapitalizmu, jie įsigeidė "kelio į Europą" — tiktai tam, kad papildytų ES pigios darbo jėgos rezervus, o pati Ukraina, tuo tarpu — toliau skurstų, vietos bei užsienio oligarchų plėšiama.

Žinodama tai, didžiulė dalis baltarusių supranta, kokias "šviesias perspektyvas" jiems atvertų baltarusiškas Maidano varianytas — ir todėl, koks ydingas bebūtų Lukašenka, vis dėlto renkasi remti "Batką". Ir šią paramą, kaip matyti, išreiškė per įvykusius rinkimus.

Tačiau, kaip ten bebūtų (ar 80% nubalsavo, ar mažiau), toji Baltarusijos piliečių dauguma — o ji YRA dauguma — vis dėlto pasyviai sėdi namuose. Tuo tarpu kol mažumoje esantys opozicionieriai (kurių spektras — nuo liberalų iki neonacių) ryžtingai mobilizuojasi ir tiesiog siautėte siautėja gatvėse, Lukašenkai priešiškoms jėgoms padėdami sudaryti kone visuotinės "tautos kovos prieš diktatorių" įvaizdį.

Kodėl Lukašenkos rėmėjai tyli?

Šioje situacijoje, Baltarusijoje "klausimas numeris vienas" — kaip dalyką taikliai įvardijo Sergejus Kurginianas, yra Lukašenką parėmusios sociumo dalies, žodžiu, "Batkos" elektorato, mobilizavimo klausimas (pavyzdžiui, 2012 metų vasarį Rusijos visuomenė panašiai mobilizavosi prieš "spalvotos revoliucijos" iniciatorius; panašiai mobilizuojasi Venesueloje Maduro šalininkai prieš JAV penktosios kolonos veikėjus ir pan.). Bet kodėl tai nevyksta?

Iš tiesų, reikia pripažinti — pirma — kad Lukašenkos elektoratas yra iš esmės pasyvus, apolitiškas ir, šiuo požiūriu, sunkiai mobilizuotinas; ir — antra — kad pats Lukašenka savo veiksmais tiek vidaus, tiek išorės politikos požiūriu, smarkiai susilpnino savo autoritetą jų akyse. Vidaus problemas žinome: jas jau nurodėme aukščiau.

Lukašenkos nuodėmės

Tuo tarpu užsienio politikos požiūriu pakanka prisiminti palyginti šviežią skandalą apie trisdešimties Rusijos piliečių, siejamu su vadinamąja "Vagnerio" kompanija, areštą Baltarusijoje: pats Lukašenka tada pradėjo skalambyti apie tariamą "Kremliaus sąmokslą" jį nuversti...

Žinoma, nei Vladimiras Putinas, nei Kremlius apskritai, tokių ketinimų neturi: tiek Rusijos valdantysis elitas, tiek Rusija apskritai neabejotinai suinteresuota Baltarusijos stabilumu ir tokių tikslų neturi bei turėti negali.

Todėl nenuostabu, kad kyla versijos, jog šį incidentą iš užkulisių organizavo Ukrainos banderinio režimo specialiosios tarnybos. Tuo tarpu Lukašenka, panašu, šituo akiplėšišku žygiu tikriausiai siekė padaryti reveransą Vakarams, savotiškai jiems įsiteigti, pasisiūlyti jiems "savu" — bet akivaizdu, kad Vakarai jo priimti nesiruošia...

Taigi, Lukašenka lieka ant savotiško "ledo". Ir dabar yra priverstas — su daugiau mažiau patikima (o kiek — pamatysime greitu metu...) Baltarusijos represinių struktūrų pagalba — kautis prieš baltarusiškojo "Maidano" organizatorius bei vykdytojus...

JAV ir Vakarai — tikrieji baltarusiškojo "Maidano" šeimininkai!

Kaip žinia, jau ne pirmą ir ne antrą dieną besitęsiančius neramumus aktyviai remia bei kuruoja ir Lietuva, ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Lenkijoje besibazuojantys "demokratijos ir laisvės" eksportuotojai... Na, o dabar, į Lietuvą pabėgus rinkimus prieš Lukašenką pralaimėjusiai Svetlanai Tichanovskajai, iškyla bent teorinė tikimybė, kad pastaroji bus paskelbta "tikrąja" Baltarusijos prezidente...

Ir, žinoma — dėl nemažos dalies susiklosčiusios situacijos yra kaltas pats Lukašenka. Šiuo požiūriu nereikia turėti jokių iliuzijų: nei dėl Baltarusijos vidaus padėties, nei dėl oportunistinio, netgi šlykštaus pastarojo elgesio Rusijos atžvilgiu. Ir vis dėlto — vienintelė alternatyva Lukašenkai — tai Ukrainos scenarijaus pasikartojimas, Baltarusijos valstybės išparceliavimas ir baltarusių išsiuntimas į ES pigios darbo jėgos forma.

Taigi, tokią alternatyvą ir siūlo vadinamosios "orumo" revoliucijos autoriai. Ir kas gi jie tokie? Na, šitai aiškiai pasakė neseniai per LRT eterį su Žmonių partijos patriarchu Vytautu Landsbergiu šnekučiavęsis eksministras Petras Vaitiekūnas, paraginęs Lietuvos valdžią nedelsiant kreiptis į "partnerius" nurodymų, ką gi daryti su Tichanovskaja, kaip gi "laisvinti" Baltarusiją...

Į kokius būtent "partnerius"? Ogi — visų pirma — į Vašingtoną, paskiau į Briuselį ir, galų gale — į Varšuvą! Taip, būtent čia — ir tai juk parodo aiškiai, kad už to, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, be pagrįsto dalies žmonių nusivylimo Lukašenka, stovi ne kas kita, kaip Vakarų, o būtent, Amerikos imperijos interesai.

Kokie interesai? Interesai turėti dar vieną bananinę respubliką ant Rusijos slenksčio, kurioje galėtų būti dislokuotos dar didesnės NATO pajėgos galimai karinei avantiūrai prieš Rusiją — šalį, kuri, šiaip ar taip, bet nekapituliuoja prieš JAV terorą.

Šitokiame fone, aišku, reikia mąstyti realistiškai, o būtent: suprasti, kad koks Lukašenka bebūtų, vis dėlto, jis ir tiktai jis gali išgelbėti Baltarusiją nuo pražūties, jis ir tiktai jis gali atkurti tvarką bei stabilumą šalyje. Būtent šito ir jam, ir baltarusių tautai ir vertėtų palinkėti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidento rinkimai, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
JAV kariškiai, archyvinė nuotrauka

Pradėti karą Irake ir prarasti Ameriką: kaip tai atsitiko

(atnaujinta 15:24 2020.08.13)
Baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį

VILNIUS, rugpjūčio 13 — Sputnik. Dabartinę JAV nacionalinę katastrofą visų pirma sukėlė (arba išprovokavo) nesėkminga avantiūra Irake: dabar tai akivaizdu. Ir knyga, ką tik išleista Amerikoje, yra gera ne tik todėl, kad joje išsamiai analizuojama, kaip ir kas priėmė sprendimus pradėti intervenciją Irake 2003 metų kovo mėnesį. Ji taip pat provokuoja diskusiją šia tema, kad esmė yra ne tik tuometinės valdančiosios komandos — Džordžo Bušo ir kitų — neadekvatumas. Yra gilesnių priežasčių, tokių kaip "o iš kur atsiranda neadekvatumas?", rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Kalbama apie Roberto Dreiperio kūrinį "Pradėti karą. Kaip Bušo administracija pastūmėjo Ameriką į Iraką" (To Start a War, by Robert Draper). Autorius palaikė draugiškus santykius su Bušo šeima — iki to momento, kai pradėjo rašyti šią knygą: čia buvęs prezidentas atsisakė su juo kalbėtiы. Kiti neatsisakė. Dreiperis rinko interviu su šimtais to meto valdininkų, todėl tekstas ne visada skaitomas, bet labai naudingas.

Pažvelkime į šio klausimo kainą savo laikmečio žmogaus — ir nebūtinai amerikiečio — akimis. Prie ko Irako karas atvedė Ameriką ir pasaulį?

Akivaizdžiausia: baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį. Nes supervalstybė visiems parodė, kad gali laimėti karą su akivaizdžiai silpnu priešininku (ne taip, kaip Indokinijoje praėjusio amžiaus 60–70 dešimtmečiuose), tačiau tokia pergalė naikina ir nugalėtoją.

Be to, paaiškėjo, kad tiek artimiausi sąjungininkai (Vokietija ir Prancūzija), tiek ir tuomet geranoriški partneriai (Rusija) tokioje situacijoje gali turėti savo požiūrį ir prireikus ignoruoti Ameriką.

Paaiškėjo, kad okupavusi šalį (tai yra Iraką), Amerika, turėdama visas savo finansines ir kitas galias, nesugebėjo padaryti šios šalies laiminga ir klestinčia. Tai reiškia, kad JAV (ir Vakarų) politinė sistema ir vertybių sistema netinka eksportui, o tai lemia dešimčių dešimčių valstybių visame pasaulyje mintis ir veiksmus. Tai yra, paaiškėjo, kad be Amerikos tai ne tik įmanoma, bet ir reikia padaryti.

Ir dar nėra labai ištirtas klausimas apie dabartinį Amerikos visuomenės, visos valdžios sistemos suskaidymą ir ideologinį žlugimą, jau nekalbant apie finansus — ir ar ši katastrofa būtų nutikusi šalyje, jei ne avantiūra Irake. Bet kokiu atveju Irakas čia padarė reikšmingą indėlį.

Dreiperio knyga pirmiausia parodo mums, regis, visiškai atsitiktinį siužetą: Amerikos intelekto degradaciją. Pasirodo, kad 90-ųjų pabaigoje CŽV turėjo problemų su Bilo Klintono administracija, iki galimybės padalyti agentūrą į keletą dalių. Bet tada 2001 metų rugsėjo 11 dieną įvyko teroristinis išpuolis, o tuometinis departamento vadovas Džordžas Tenetas tikėjosi, kad bus įmanoma atgaivinti įtaką.

Beje, CŽV nesėkmės 90-aisiais turėjo savo, ir labai skirtingas priežastis, tačiau tada susiklostė juokinga situacija — būtent Artimuosiuose Rytuose (kaip paaiškėjo remiantis visos Irako istorijos rezultatais) pritrūko sumanių ir pajėgių specialistų. Tada Tenetas turėjo įrodyti, kad tai yra neįtikėtina — kad Irako lyderis Sadamas Huseinas sudaręs slaptą aljansą su "Al-Qaeda" *, kuris surengė rugsėjo 11 dienos teroristinį išpuolį, ir kad jis rengia masinio naikinimo ginklus prieš JAV.

Ir kaip tokiais atvejais elgiasi blogas žvalgyba? Ji kuria klastotes ir prašo jomis patikėti. Beje, palyginti su 2003 metais, situacija beveik nepasikeitė, apgailėtina "Rusijos kišimosi į Amerikos rinkimus" istorija taip pat buvo paremta atvirai nenaudinga medžiaga. Apskritai išmintinga žvalgyba sutaupo valstybei daug pinigų, kvaila sukuria milžiniškų problemų.

Tačiau vieno skyriaus nesėkmė — tik proceso dalis. Irako katastrofos nebūtų, jei Džordžas Bušas asmeniškai ir žmonės, kuriuos jis paskyrė į svarbiausias pareigas, nereikalautų iš CŽV tos labai melagingos informacijos. Taip, Tenetas savo biurą pavertė agentūra, "parduodančia visuomenei" idėją, kad Sadamas kelia grėsmę JAV. Bet jį tiesiogine prasme privertė visi pagrindiniai to laikmečio veikėjai — gynybos sekretoriaus pavaduotojas Paulius Wolfowitzas ir jo viršininkas Donaldas Rumsfeldas, viceprezidentas Dickas Cheney ir, svarbiausia, pats prezidentas.

Kodėl jie tai padarė? Nes jie buvo globalizmo, tai yra nevaržomos Amerikos lyderystės visame pasaulyje, ideologai. Net savo ankstesnėse pozicijose, devintojo dešimtmečio pabaigoje, jie pasiekė, kad Kongresas priimtų "Irako išvadavimo aktą", sukūrė komisijas, kurios iš tikrųjų kaltino CŽV nepastebėjus "Irako (ir tuo pačiu Irano ir Šiaurės Korėjos) grėsmės". 

Na, kai teroristai smogė į Niujorką, šalyje kilo nekontroliuojama isterija, kuria visi šie žmonės paprasčiausiai negalėjo nepasinaudoti.

Kalbant apie Bušą, jam, pasak knygos autoriaus, Sadamas nebuvo tik pabaisa, bet ir toks, kad palikti jį valdžioje buvo neįsivaizduojama. Ir kiti neteisingi užsienio lyderiai — taip pat: pagaliau atėjo valanda Amerikai parodyti, kad dabar ji yra vienintelė supervalstybė.

Rezultatas: Anot Dreiperio, administracijoje nebuvo nė vienos diskusijos, ar pradėti karą Irake. Pokalbiai buvo tik apie tai, kada ir kaip.
O kokia situacija, kai valdžioje yra žmonės, turintys paruoštas idėjas, o jų pavaldiniai privalo tik parinkti tuos — ir tik tuos — faktus, kurie atitinka šias iš anksto numatytas idėjas? (Beje, tas pats vyksta ir šiandien Jungtinėse Valstijose, bet daugiausia Kinijos atžvilgiu; vakar tas pats buvo prieš Rusiją.)

Taigi, kai idėjos išdėstomos iš anksto, o faktai turi jas atitikti, tai vadinama valstybės valdančiosios klasės nekompetencija ir degradavimu. Taip pat ir visos jos išsilavinusios klasės degradacija. Ir jei prezidentus, ministrus pirmininkus ar karalius galima kažkaip pakeisti, tai visą tautą — sudėtingiau.

Ši idėja mirga reakcijose į Draperio knygą: "Mūsų visuomenė yra be intelekto", "mokyklos, kurios apsimeta dėstančios istoriją, sociologiją, kultūrą", dažniausiai tik renka pinigus ir suteikia švietimo iliuziją ...

Apie švietimo pablogėjimą JAV ir jos giminingose ​​šalyse nuoširdžiai pradėta diskutuoti devintajame dešimtmetyje, iš kur, kaip matome, auga Irako ir  kitų problemų šaknys. Ir šios kalbos baigsis negreitai.

* Rusijoje uždrausta teroristų organizacija.

Tegai:
karas, Irakas, JAV
Dar šia tema
Iranas išpuolį prieš bazes Irake pavadino "antausiu JAV"
Linkevičius nubrėžė ES veikimo gaires malšinant įtampą Irake
Irano apšaudytoje bazėje Irake tarnavę Lietuvos kariai perdislokuoti į Kuveitą
Sveikas maistas, archyvinė nuotrauka

Išsklaidyti populiarūs mitai apie svorio metimą

(atnaujinta 20:34 2020.08.14)
Dietologė pabrėžia, kad nereikia aklai tikėti, kad badavimas padės atsikratyti nereikalingų kilogramų

VILNIUS, rugpjūčio 15 — Sputnik. Dietologė Anastasija Chernych interviu portalui progorod79.ru išsklaidė populiariausius mitus apie svorio metimą.

Anot jos, pagrindinis klaidingas požiūris tarp norinčių sulieknėti yra tikėjimas, kad badavimas padės numesti tuos papildomus kilogramus.

"Kai esame alkani, dar labiau lėtėja medžiagų apykaitą, nes kūnas patiria stresą, pereina į energijos kaupimo režimą, o svorio metimas vyksta raumenų masės ir vandens, o ne riebalų sąskaita", — aiškino ji.

Kitas paplitęs mitas yra draudimas valgyti po šešių vakaro. Gydytoja pažymėjo, kad ši dieta netinka visiems žmonėms ir nereikalingi apribojimai gali tik pakenkti kūnui.

"Svarbiausia yra vakare valgyti lengvai virškinamus baltymus. Pavyzdžiui, žuvis ir nekrakmolingos daržovės: pomidorai, agurkai, paprikos", — rekomendavo portalo pašnekovė.

Černych taip pat priminė, kad liesas maistas, nepaisant gamintojo nurodytos naudos, dažnai gali pakenkti tiems, kurie numeta svorio dėl didelio krakmolo ir cukraus kiekio.

Specialistė pabrėžė, kad žmonėms, norintiems sulieknėti nepakenkiant sveikatai, pirmiausia reikia kreiptis į dietologą, atlikti kūno diagnostiką ir atlikti reikiamus testus.

Tegai:
sveikata, maistas
Temos:
Sveikas gyvenimo būdas — mityba, receptai
Dar šia tema
Gydytoja papasakojo apie greito svorio metimo pavojų
Švedijos mokslininkai nuvainikavo penkis mitus apie duoną
Dietologė įvardijo situaciją, kada lašiniai padeda mesti svorį