Karinės pratybos Geležinis vilkas, archyvinė nuotrauka

"Geležinis vilkas" ir kiti "Baltijos Apokalipsės" žvėrys

189
(atnaujinta 11:03 2017.07.05)
Sėkmingai sukūrę mitą apie savo pergalę Šaltajame kare, Vakarai jau gerokai pasistūmėjo link "karštojo" karo, mano ekspertas, kuris išanalizavo bendrus NATO planus, susijusius su pratybomis Baltijos šalyse

Beveik visą laiką Baltijos šalyse vyksta NATO manevrai. 2017 metais Aljansas suplanavo atlikti regione 16 tarptautinių ir nacionalinių pratybų. Tai nėra nekalti štabo "kortų žaidimai", ir niekam nereikia aiškinti, kam skirta ši "jėgos projekcija". NATO suaktyvėjimas Baltijos šalyse byloja apie Aljanso paskirtį Rusijos atžvilgiu.

Skirtingi grėsmių supratimai

Baltijos šalių ministrai, apsilankę Vašingtone, liko įsitikinę, kad Rusijos grėsmė didėja.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas birželio 6 dieną, sakydamas kalbą Baltijos federalinio Imanuelio Kanto universiteto studentams, pareiškė, kad Šiaurės Atlanto Aljansas didina karinį aktyvumą Rusijos pasienyje, pažeisdamas 1997 metų aktą, kuriame sakoma, kad "NATO liko Šaltojo karo institutu, kuris nepajėgus adekvačiai reaguoti į naujojo tūkstantmečio iššūkius".

Tą pačią dieną KAV viceprezidentas Maikas Pensas įvertino Rusiją, Iraną ir terorizmą kaip pagrindines pasaulio grėsmes bei  patikino, kad JAV ketina suteikti pagalbą NATO narėms kovoje su šiomis grėsmėmis.

Bet kas ir kam gresia?

2004 metų pavasarį Estija, Latvija ir Lietuva tapo NATO narėmis. Tuomet Rusija pareiškė, kad vertina kaimyninių šalių priėmimą į karinio bloko gretas kaip nedraugišką žingsnį. Maskvos nuomonė buvo ignoruojama. Nuo tų laikų Aljansas plečiasi į Rytus. Vakaruose daugelis mano, kad agresija — prigimtinė Rusijos savybė.

Apžvelkime faktus.

Nuo tų laikų, kai iširo Varšuvos susitarimo organizacija, praėjo daugiau nei 20 metų, tačiau iš esmės okupaciniai JAV kariniai padaliniai liko Europoje. Istorinis paradoksas aiškinamas "Rytų Europos demokratijų silpnybe", "totalitariniais režimais", "Rusijos agresija" ir kitais mūsų laikų mitais, kurie užmaskuoja naująjį kolonizacijos tipą.

Jeigu Vakarų Europa jau seniai pripažino save "JAV politine nuosavybe", tai geopolitinė erdvė į Rytus nuo Vokietujos iki šiol atrodė nestabiliai. Todėl su Ukrainos 2014 metų krizės pretekstu Briuselis ir Vašingtonas skubiai dislokavo Baltijos šalyse ir Lenkijoje Aljanso karinius padalinius.

Tuo pat metu JAV sausumos pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Frederikas Hodžesas pareiškė, kad JAV karinės pajėgos liks Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje "iki tol, kol reikės sulaikyti Rusijos agresiją". Tačiau kariuomenė negali stovėti, nieko nedarydama. JAV suorganizuotų Europoje tarptautinių pratybų tikslas įvardintas kaip sąjungininkų bendradarbiavimo tobulinimas, atliekant karines operacijas. Ir vis dėlto, jeigu manevrai reikalingi tik tam, kad būtų palaikytas NATO karinis pasirengimas, kam reikia įtraukti į šį procesą neutralias valstybes — Švediją ir Suomiją? Kodėl pratybos "Baltops", kurios rengiamos nuo 1971 metų, nebuvo atšauktos iškart po 1991 metų?

Nelygios jėgos

Sėkmingai sukūrę mitą apie savo pergalę pasibaigusiame Šaltajame kare, Vakarai jau gerokai pasistūmėjo link "karštojo" karo. Susidaro įspūdis, kad Lietuva, Latvija ir Estija karštligiškai ruošiasi Trečiajam pasauliniam karui — iki 2020 metų planuojama, kad bendras valstybių gynybos biudžetas bus padidintas iki 2,1 milijardų JAV dolerių. Vien Lietuvoje 2017 gynybos tikslams skiriami 1,8% BVP, o kitais metais šis procentas išaugs iki 2,1% BVP.

Atvirai kalbant, Baltijos šalių saugumas labai priklauso nuo gerų kaimyninių santykių su Rusija. Ir kitoms Europos valstybėms beprasmiška net lygintis su Rusija kariniu potencialu ar teisėmis. Todėl, kad viena iš dviejų branduolinių supervalstybių — Rusija — visuomet liks stipresnė ir teisingesnė savo nacionalinių interesų zonoje.

Bet kokį priminimą apie branduolinį ginklą Vakarai vertina neigiamai. Ir vis dėlto, tuo atveju, jeigu Rusija pritaikytų taktinį branduolinį ginklą, NATO greitojo reagavimo pajėgos Europoje liktų bejėgės.

Karinių pajėgų didinimas Rusijos pasienyje, NATO operatyviųjų reagavimo galimybių sukūrimas verčia Rusiją adekvačiai reaguoti. Todėl Vakarams verta atidžiau stebėti Kremliaus reakciją, siekiant laiku žengti atgal. Jeigu NATO šalys iš tikrųjų  nori palaikyti taiką.

Ar Vilniuje siekiama karo

Rusijos teritorijos apsuptis NATO karinėmis bazėmis ir permanentinėmis pratybomis — tai globalaus smūgio Rusijai paruošimas. Ar ne provokacija šie kariniai jūrų desantai arti Rusijos sienų, Kaliningrado pakrantėje?

Norvegijos leidinys "Aftenposten" pripažino: "Didelės NATO pratybos Baltijoje provokuoja Rusiją".

Pavyzdžiui, Trident Juncture manevrai apjungia sausumos pajėgas, karines jūrų pajėgas, karines oro pajėgas ir specialios paskirties Aljanso valstybių, sąjungininkų ir šalių-partnerių  padalinius. Scenarijuje numatomas visų šiuolaikinių karinių veiksmų tobulinimas, tarp jų ir priešraketinė gynyba, veiksmai hibridinių grėsmių sąlygomis, pasipriešinimas kibernėtinėms atakoms, propogandinių operacijų atlikimas ir NATO pasiruošimo išspręsti visas krizines problemas demonstravimas.

Vargu, ar Rusija tiesiog stebės tokius "šokius su kalavijais" ir nuolankiai lauks savo likimo sprendimo. Ji jau ne vieną kartą demonstravo savo pasiruošimą ginti nacionalinius interesus ginklu. Esminis žodis čia — ginti.

Rusijai visai nereikia užkariauti Baltijos žemių arba "šprotų atsargų". Juolab, nėra prasmės kenkti ar naikinti Rusijos dujų Europoje pirkėjus.

Rusijos teritorija dukart didesnė už JAV. Maskva disponuoja didžiuliais gamtos ištekliais ir reikalauja tik pagarbos savo interesams. Neatsistiktinai Britanijos laikraštis "Daily Telegraph" rašo: "Lietuvos valdžia garsiai pasisako apie galimą konfliktą su Rusija, didina kariuomenę ir kuria nereguliarius karinius padalinius, suteikdama apsiginklavimo teisę savanoriams. Tokia agresyvi Vilniaus politika iš tiesų gali pasibaigti karu".

Tarp kita ko, Gruzijos taikos operacija 2008 metais prasidėjo nuo garsių pareiškimų ir Tbilisio karinių provokacijų.

Rusija susitelkia

Maskva nepripažįsta Vašingtono teisės į naują pasaulinę tvarką. JAV postringauja apie sienų ribų  pertvarkymą jėga nepriimtinumą ir artina NATO pajėgas prie Rusijos sienų. Europa jau gyvena ne karo nuojauta, o laukimu.

Tuo pat metu Rusijos galia nėra aprobota erdve tik aplink jos sienas. Maskva turi galimybę veikti globalinėje erdvėje. Tai yra sąžiningų partnerystės santykių raktas. Jeigu Maskva ir jos geopolitiniai sąjungininkai nuspręs pakeisti "esančią pasaulinę tvarką", vyks ilgas karas, o ne primityvus Baltijos šalių užkariavimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

189
Tegai:
išlaidos gynybai, išlaidos, gynyba, Geležinis vilkas 2017
Temos:
NATO karinės pratybos ir Lietuva (90)
Dar šia tema
JAV vertina Lietuvos įnašą į regiono gynybą
JAV senatorius: Amerikos kariai turi pastoviai dislokuotis Baltijos šalyse
Lietuva oficialiai įsipareigojo didinti gynybos išlaidas iki 2%
LGBT vėliavos, archyvinė nuotrauka

Latvija irgi prieš. Baltijos valstybių maištas prieš LGBT

(atnaujinta 19:14 2021.01.26)
Latvijoje paaštrėjo diskusija, susijusi su seksualinių mažumų teisėmis. Tai jau tampa tendencija Baltijos regione

Jungtinių Valstijų parlamente yra planai uždrausti jame sakyti "jis" ir "ji", "moteris" ir "vyras", taip pat vartoti terminus, apibrėžiančius giminystės ryšius (tėvas, motina ir taip toliau). Tai yra bendros "kovos su nelygybe" Vakaruose išraiška. Tačiau pažymėtina, kad ji vis dažniau peržengia sveiko proto ribas. 

Kai atsiranda pasiūlymai kortose atsisakyti "damos" ir "karaliaus" kaip dominavimo stereotipo, kažkas negerai tokiose visuomenėse. Ir visa tai primena kryptingą kairįjį radikalizmą TSRS pradžioje, kuris siekė padaryti iš konservatyvios visuomenės beprincipę lengvai valdomą masę ir kuris vis dažniau siejamas su Demokratų partija Amerikoje. Europa irgi stengiasi būti maksimaliai tolerantiška.

Šiame kontekste atrodytų, kad ištikimiausi JAV sąjungininkai — Baltijos valstybės ir Lenkija — turėtų būti tarp aktyviausių tokios totalaus seksualinio reliatyvumo politikos šalininkų. Tačiau šiandien galima konstatuoti, kad situacija yra kardinaliai priešinga, ir klostosi labai įdomiai. Pavyzdžiui, Lenkijoje Andžejus Duda palygino LGBT ideologiją su neobolševizmu, bet, nepaisant ES kritikos, laimėjo prezidento rinkimus. 

Dar įdomiau viskas Estijoje. Ten po paskutinių parlamento rinkimų susiformavo visai "neteisinga" valdančioji koalicija. Jos dalimi tapo radikaliai konservatyvi EKRE partija, kurios lyderiai ne tik leido sau suabejoti prezidento rinkimų sąžiningumu Amerikoje, bet ir yra dideli LGBT kritikai. 

Ir štai šita koalicija sugalvojo, jog reikia surengti referendumą, kuriame šalies gyventojai turėtų (ne)pritarti įstatyminei nuostatai, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga. Tokiai idėjai aršiai pasipriešino opozicija ir Estijos prezidentė, kuri net pasiūlė susieti referendumo rezultatus su pasitikėjimu parlamentu.

Kitaip tariant, valdančiosios daugumos politika bendrai ir jos pozicija LGBT klausimu konkrečiai tapo didelės politinės priešpriešos Estijoje priežastimi. Ir kai situacija paaštrėjo iki maksimumo — pirmiausiai dėl referendumo, staiga pagrindinė valdančiųjų ("Centro") partija buvo apkaltinta korupcija, ir jos premjeras (o kartu ir visa vyriausybė) atsistatydino. Galiausiai parlamentas nusprendė referendumo nerengti.

Galbūt visa tai tiesiog sutapimas, ir Lenkijos bei Estijos kraštutinės dešinės įtakos precedentai apskritai neverti dėmesio, nes tai reta išimtis Europos politikoje. Tačiau, pavyzdžiui, Latvijoje irgi kilo rimta diskusija dėl Konstitucijos keitimo, susijusio su šeimos institutu.

Pažymėtina, kad pagrindiniame šios šalies įstatyme jau nurodyta, jog "valstybė remia santuoką — vyro ir moters sąjungą, šeimą". Tačiau neseniai Latvijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad moters, kuri pagimdė vaiką, partnerė turėjo teisę į "tėvystės" atostogas ir atitinkamas išmokas. Todėl dabar įvairūs pilietinės visuomenės atstovai siūlo papildyti Konstituciją nuostata, kad šeima paremta santuoka — tai yra, vyro ir moters sąjunga.

Ir prasidėjo. Latvijos premjeras iš karto pareiškė: "Jeigu pateiktos Seimui pataisos bus priimtos, tai bus grįžimas į praeitį. Šitos pataisos neleistinai skaldo mūsų visuomenę". Trumpai sakant, viskas kaip Estijoje, ir įdomu, kuo viskas baigsis. Tačiau svarbesnis yra kitas dalykas.

Jeigu Lenkija — atsitiktinumas, o Estija — sutapimas, tai Latvija — tendencija, kuri rodo, kad, nepaisant didžiulio "progresyvios daugumos" spaudimo, Baltijos regiono visuomenės priešinasi agresyviai LGBTizacijai. Tiksliau — bando priešintis, nes į beveidį lytinį nihilizmą orientuota "sistema", kaip Estijoje ir Latvijoje, daro viską, kad tradicinių vertybių šalininkai susitaikytų su nauju "normalumu" be jokių ginčų.

O kas vyksta Lietuvoje? Jos Konstitucijoje pasakyta, kad "santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu", ir iki paskutinių parlamento rinkimų šalyje iš esmės vyravo pozicija, kad jos katalikiška visuomenė dar nepasiruošusi maksimalių LGBT teisių įtvirtinimui. Tačiau liberalų ir ypač "Laisvės partijos" sėkmė juose vėl aktualizavo šį klausimą.

Tiesa, kol kas, kaip sakoma, "ne tas laikas" — kai vyksta kova su koronavirusu, lytinė lygybė ne prioritetas. Tačiau, kaip, komentuodamas tos pačios lyties asmenų santykių teisinio sureguliavimo perspektyvas, pažymėjo "Laisvės partijos" frakcijos narys Tomas Vytautas Raskevičius: "Aš manyčiau, kad pateikimas vienareikšmiškai turi įvykti pavasario sesijoje, o toliau žiūrėsime nuo procesų".

Anot jo: "Iš didžiųjų koalicijos partnerių yra duoti tam tikri neformalūs pažadai apie konkretų balsų skaičių, kurį jie gali surinkti. Mes, matydami ir vertindami galimybes, suprantame, kad šiam įstatymų projektui reikės ieškoti paramos ir tarp opozicinių frakcijų. Tai tikrai to imsimės ir inicijuosime, bet koalicijos partneriai turės išpildyti savo įsipareigojimą prisidėti prie to sprendimo ta apimtimi, kuria jie manys, kad gali padaryti".

Kitaip tariant, Lietuvos, atrodo, dar tik laukia Estijos ir Latvijos situacija, ir kokie bus priimti sprendimai, kol kas neaišku. Belieka tikėtis, kad Baltijos šalių visuomenių pozicija vis dėlto neleis išnykti tradicinės šeimos ir santuokos sampratoms — ir ne todėl, kad taip daro "necivilizuota" Rusija, o vardan savo vaikų ateities.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Latvija, LGBT, Baltijos šalys
Dar šia tema
Šveicarijos parlamentas įteisino vienalytes santuokas
Kodėl tik LGBT žmonės padės Baidenui sušaukti vadovų susitikimą "Už demokratiją"
Tapinas dėl Gražulio pareiškimų kreipėsi į teismą
Uspaskichas mėgino pasiteisinti dėl LGBT įžeidinėjimo
Lietuvos kariškis

Nieko nežinome, bet mokysime. Kodėl Lietuvos kariai vyksta į Ukrainą

(atnaujinta 14:29 2021.01.26)
NATO specialistų rengiama Ukrainos kariuomenės sistema labiau primena tinklinę rinkodarą: perkamas ir parduodamas "produktas" ar "paslauga", tuo tarpu niekas negarantuoja aukšto kovinio pasirengimo ir pergalės mūšio lauke

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Lietuvos karo instruktorių mokymo rezultatai nėra akivaizdūs, tačiau sausio 23 dieną penktoji specialistų grupė, suformuota iš krašto apsaugos pajėgų savanorių, Mokymo ir doktrinų valdybos štabo, Oro pajėgų bazės ir inžinierių bataliono buvo išsiųsti į Ukrainą. Misijai vadovauja majoras Rytis Raudonis.

Neva Lietuvos krašto apsaugos ministerija priartina Ukrainos kariuomenę prie Vakarų NATO standartų ir padeda reformuoti karinį švietimą. Be to, Lietuva finansuoja Ukrainos karininkų rengimą Baltijos gynybos koledže.

Ukrainos ginkluotosios pajėgos perėjo prie NATO karinių laipsnių sistemos 2021 metų sausio mėnesį. Aljansas įtraukė Ukrainą į vadinamąją Išplėstinių galimybių programą 2020 metų birželio mėnesį, o tai padidino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų galimybes naudotis aljanso programomis ir karinėmis pratybomis. Ukrainos gynybos ministerija užsibrėžė tikslą pasiekti Ukrainos kariuomenės suderinamumą su NATO reikalavimais, karinis personalas pradėjo mokytis anglų kalbos. Ir vis dėlto didelis klausimas yra tai, kas ką turėtų mokyti karo mokslo.

Pasauliniame karinės galios reitinge "Global Fire Power 2021" Ukraina su savo "pasenusiais" standartais užima 25, o Lietuva — tik 85 vietą, toks atotrūkis nėra palankus "mokytojams". Kijevas gynybai per metus išleis 9,6 mlrd. USD, o Vilnius — 880 mln. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose — 255 tūkstančiai "durtuvų", o Lietuvos kariuomenėje — tik 18 500 karių.

Ukraina turi kovinių lėktuvų ir tankų, kurių Lietuva neturi. Ir jei pagal nutylėjimą svarbiau ne konkretūs (kiekybiniai) rodikliai, o kai kurie (abstraktūs) NATO standartai, tai per pastaruosius du dešimtmečius aljanso karinių operacijų Afganistane, Irake, Sirijoje, Libijoje ir kituose planetos taškuose jų vertė nebuvo įrodyta.

Beje, trys Lietuvos specialistai komandiruoti į Iraką, o planuojamas Lietuvos dalyvavimas 2021 metų tarptautinėse aljanso operacijose Afganistane, Irake, Bahreine, CAR, Malyje, Kosove atrodo kuklus — 170 karių. Panašias NATO užduotis atlieka tik apie 20 tūkstančių karo specialistų iš įvairių šalių, įskaitant Lietuvą ir Ukrainą.

Nerimą kelianti tendencija

Ukrainos militaristinio portalo duomenimis, krinta vis daugiau bepiločių orlaivių, o JAV perduotos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms transporto priemonės žlunga. "Raven" bepiločiai orlaiviai, aptinkami nepripažintų DLR ir LLR teritorijoje, labiausiai kenčia nuo neparuoštų Ukrainos karių. Per penkerius metus Ukraina sugebėjo išvesti iš rikiuotės 50 procentų karinių mašinų "Humvee", gautų iš JAV, panaudotų, tačiau visiškai darbingų. Gedimus, nekokybišką remontą ir šarvuotų automobilių nuostolius vėlgi lemia žema kariuomenės specialistų kvalifikacija.

Ukrainos dalinių mokymas pagal aljanso standartus visų pirma reikalauja ne laisvos anglų kalbos, o perginklavimo ir papildomos įrangos. Priešingu atveju, naudingiausios naujos žinios ir įgūdžiai negali būti pritaikyti praktiškai, įgyvendinami kovinėje situacijoje. Tam tikri ginklų tipai, kurie į Ukrainą atkeliauja iš Jungtinių Valstijų ir kitų NATO šalių — "Javelin" granatsvaidžiai, "Barrett" didelio kalibro snaiperių šautuvai (12,7 mm), anksčiau minėti "Humvee" ir "Raven" — nieko nekeičia, o lietuvių instruktorių pastangos eina perniek.

Galbūt perkvalifikavimo tikslas yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų lojalumas Vakarų kuratoriams, o tai yra daug svarbiau nei kovinis efektyvumas. Aljansas greičiau pateks į Ukrainos teritoriją, nei Ukraina prisitaikys prie NATO standartų. Atsižvelgiant į tai, garsūs Kijevo pareiškimai apie visateisę narystę 2030 metais atrodo kaip senovės Užgavėnių tradicijų (porų dainų mainais į maistą ir pinigus) plėtra.

Lengviausia ir pigiausia pakeisti ideologiją, pečių diržus ir karines gretas. Šimtų tūkstančių karių perginklavimas ir atitinkamas perkvalifikavimas yra nepaprastai sudėtingas, brangus ir ilgas procesas. Pavyzdžiui, Lenkija, daugiau nei 20 metų būdama aljanse, nesugebėjo visiškai atsikratyti sovietinės karinės technikos. "Lenkijos karinis jūrų laivynas grimzta į dugną" — tai lenkų laikraščio antraštė.

"Technologinio nepilnavertiškumo" problema visiškai tinka ir Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms (kur jie rengia mokytojus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms). Karinės-politinės Vilniaus ambicijos, noras tapti pagrindiniu NATO centru Baltijos regione ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų "mokytoju" akivaizdžiai neatitinka kariuomenės ir pajėgų potencialo.

Rūsti realybė

Lietuvos karinės išlaidos kasmet sudaro daugiau nei 2 % BVP, o šalis ketina jas padidinti iki 2,5 %. Vilnius bando neatsilikti nuo savo vyresnių partnerių, bandydamas patekti į dešimtuką aljanso lyderių pagal gynybos išlaidas. Ginkluotosios respublikos pajėgos yra Šiaurės Atlanto aljanso struktūros dalis, tačiau kariuomenė ir laivynas neturi modernios karinės technikos. Lietuva išlieka "poligono respublika", galimu agresijos tramplinu "ne tokios kaip visi kiti" Rusijos Federacijos atžvilgiu ir eksperimentine platforma, skirta vietos gyventojams "zombinti" neegzistuojančiomis grėsmėmis.

Nuolatinis ir praktiškai neapibrėžtas užsienio karių buvimas Lietuvos teritorijoje tęsiasi nuo 2017 metų. Daugiausia aljanso karinių objektų regione yra Lietuvos žemėje. Nė vienas kaimynas negrasino Baltijos šalims nei prieš, nei po NATO tarptautinių batalionų pasirodymo, tačiau jų buvimas yra netiesioginis išskirtinio nacionalinių ginkluotųjų pajėgų silpnumo ir valstybės priklausomybės nuo sąjungininkų karo ir taikos klausimais įrodymas.

Vykstant nesibaigiančioms "rotacijoms" Lietuvos pasienio regionuose (su Baltarusija), amerikiečių tankai "Abrams" ir prancūziški "Leclerc" tankai jaučiasi kaip namuose. Tuo tarpu nacionalinė kariuomenė neturi nė vieno "nuosavo" tanko, o patikimiausi šarvuočiai (BTR-60, BRDM-2) ir kariniai transportiniai sraigtasparniai (Mi-8) yra sovietinių laikų palikimas. Amerikos "Juodieji vanagai" žada atvykti tik 2024 metais. JAV įsigytos lengvosios taktinės JLTV transporto priemonės neturi gynybinių ar smūginių savybių, galinčių iš esmės paveikti Lietuvos kariuomenės kovinius pajėgumus.

Respublikos karinės jūrų pajėgos buvo suformuotos įsigijus nebenaudojamus britų minų ieškiklius (4 vnt.) ir patrulinius laivus (4 vnt.), kuriuose nėra raketinių ginklų, o jų buvimas XXI amžiuje tiesiog nedaro garbės NATO.

Iš aukštųjų technologijų produktų Vilnius leido sau tik Norvegijos vidutinio nuotolio oro gynybos sistemą NASAMS už 110 milijonų eurų. Tai bus prioritetinė priedanga užsienio karinėms bazėms. Atkreipkite dėmesį, kad NASAMS yra ribotų galimybių kompleksas, kurio taikinio sunaikinimo diapazonas yra iki 60 km.

Lietuva į Šiaurės Atlanto aljansą įstojo 2004 metais, dar gerokai prieš Krymo grąžinimą Rusijai, ir iškart po to prasidėjo respublikos suvereniteto militarizavimas ir naikinimas. Pagal 2006 metų susitarimą su Danija, vienintelė tuometinė lietuvių brigada "Geležinis vilkas" tapo Danijos divizijos dalimi (ji buvo pavaldi užsienio vadovybei). Po poros metų brigada buvo perkelta į vokiečių diviziją, o daniškoji buvo sustiprinta naujos lietuviškos brigados "Žemaitija".

Jensas Stoltenbergas
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Akivaizdu, kad silpnai ginkluota ir nuo užsienio vadovybės sprendimų priklausoma kariuomenė gali būti vadinama nacionaline tik sąlygiškai ir negarantuoja Lietuvos žmonių saugumo. Vašingtono ir Briuselio sprendimų įkaitų statusas nieko gero nežada.

Amerikos Europos nuraminimo iniciatyva turi daug milijardų dolerių biudžetą, ir vis dėlto strateginį Baltijos šalių saugumą lemia ne NATO karių skaičius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o geri kaimyniniai santykiai su taiką mylinčia Rusija.

Rusijos Federacijos karinė doktrina skelbia teisę naudoti branduolinius ginklus agresijos prieš Rusiją atveju naudojant net įprastus ginklus, kai kyla grėsmė pačiam valstybės egzistavimui. Vilnius turėtų į tai atsižvelgti didindamas karinį biudžetą ar stumdamas Ukrainą į NATO.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariai, Ukraina, NATO
Nord Stream-2

Baidenas "Nord Stream-2" išvadino "blogu sandoriu Europai"

(atnaujinta 10:13 2021.01.27)
Kaip teigiama Baltuosiuose rūmuose, Amerikos lyderis ketina "tęsti konsultacijas su Europos partneriais šiuo klausimu"

VILNIUS, sausio 27 — Sputnik. JAV prezidentas Džo Baidenas mano, kad "Nord Stream-2" projektas yra "blogas sandoris Europai", teigia Baltųjų rūmų atstovė Džen Psaki.

"Prezidentas ir toliau mano, kad "Nord Stream-2" yra blogas sandoris Europai", — sakė ji, atsakydama į klausimą, ar Rusijos dujotiekio tema buvo aptarta per Baideno pokalbį su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir kokia yra naujosios pozicija administracija "Nord Stream-2".

Pasak jos, "mes žinome, kad ankstesnė administracija nustatė naujus dujotiekio veiklos apribojimus" ir "mes peržiūrėsime šias priemones, o jis (prezidentas Baidenas) ketina tęsti konsultacijas su mūsų Europos partneriais šiuo klausimu".

Prieš savaitę ankstesnė JAV administracija įvedė sankcijas laivui "Fortuna", kuris dalyvauja dujotiekio "Nord Stream-2" statybose, ir jo savininkui KBT-Rus kompanijai. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova teigė, kad nauji Vašingtono ribojimai yra priešiški veiksmai ir akivaizdus sąžiningos konkurencijos normų nepaisymas. Sekmadienį "Nord Stream-2" žurnalistams pranešė, kad barža "Fortuna" atnaujino dujotiekio "Nord Stream-2" klojimą ir dėjo vamzdį Danijos vandenyse.

"Nord Stream-2" projektu numatoma iš Rusijos pakrantės per Baltijos jūrą į Vokietiją nutiesti dvi dujotiekio, kurio bendra galia siekia 55 milijardus kubinių metrų dujų per metus, linijas. Šiam projektui aktyviai priešinasi JAV, kurios savo suskystintas gamtines dujas siekia tiekti ES, taip pat Ukraina ir daugybė Europos šalių.

Tegai:
Rusija, Džo Baidenas, JAV, Nord Stream-2
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba