Karinės pratybos Geležinis vilkas, archyvinė nuotrauka

"Geležinis vilkas" ir kiti "Baltijos Apokalipsės" žvėrys

186
(atnaujinta 11:03 2017.07.05)
Sėkmingai sukūrę mitą apie savo pergalę Šaltajame kare, Vakarai jau gerokai pasistūmėjo link "karštojo" karo, mano ekspertas, kuris išanalizavo bendrus NATO planus, susijusius su pratybomis Baltijos šalyse

Beveik visą laiką Baltijos šalyse vyksta NATO manevrai. 2017 metais Aljansas suplanavo atlikti regione 16 tarptautinių ir nacionalinių pratybų. Tai nėra nekalti štabo "kortų žaidimai", ir niekam nereikia aiškinti, kam skirta ši "jėgos projekcija". NATO suaktyvėjimas Baltijos šalyse byloja apie Aljanso paskirtį Rusijos atžvilgiu.

Skirtingi grėsmių supratimai

Baltijos šalių ministrai, apsilankę Vašingtone, liko įsitikinę, kad Rusijos grėsmė didėja.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas birželio 6 dieną, sakydamas kalbą Baltijos federalinio Imanuelio Kanto universiteto studentams, pareiškė, kad Šiaurės Atlanto Aljansas didina karinį aktyvumą Rusijos pasienyje, pažeisdamas 1997 metų aktą, kuriame sakoma, kad "NATO liko Šaltojo karo institutu, kuris nepajėgus adekvačiai reaguoti į naujojo tūkstantmečio iššūkius".

Tą pačią dieną KAV viceprezidentas Maikas Pensas įvertino Rusiją, Iraną ir terorizmą kaip pagrindines pasaulio grėsmes bei  patikino, kad JAV ketina suteikti pagalbą NATO narėms kovoje su šiomis grėsmėmis.

Bet kas ir kam gresia?

2004 metų pavasarį Estija, Latvija ir Lietuva tapo NATO narėmis. Tuomet Rusija pareiškė, kad vertina kaimyninių šalių priėmimą į karinio bloko gretas kaip nedraugišką žingsnį. Maskvos nuomonė buvo ignoruojama. Nuo tų laikų Aljansas plečiasi į Rytus. Vakaruose daugelis mano, kad agresija — prigimtinė Rusijos savybė.

Apžvelkime faktus.

Nuo tų laikų, kai iširo Varšuvos susitarimo organizacija, praėjo daugiau nei 20 metų, tačiau iš esmės okupaciniai JAV kariniai padaliniai liko Europoje. Istorinis paradoksas aiškinamas "Rytų Europos demokratijų silpnybe", "totalitariniais režimais", "Rusijos agresija" ir kitais mūsų laikų mitais, kurie užmaskuoja naująjį kolonizacijos tipą.

Jeigu Vakarų Europa jau seniai pripažino save "JAV politine nuosavybe", tai geopolitinė erdvė į Rytus nuo Vokietujos iki šiol atrodė nestabiliai. Todėl su Ukrainos 2014 metų krizės pretekstu Briuselis ir Vašingtonas skubiai dislokavo Baltijos šalyse ir Lenkijoje Aljanso karinius padalinius.

Tuo pat metu JAV sausumos pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Frederikas Hodžesas pareiškė, kad JAV karinės pajėgos liks Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje "iki tol, kol reikės sulaikyti Rusijos agresiją". Tačiau kariuomenė negali stovėti, nieko nedarydama. JAV suorganizuotų Europoje tarptautinių pratybų tikslas įvardintas kaip sąjungininkų bendradarbiavimo tobulinimas, atliekant karines operacijas. Ir vis dėlto, jeigu manevrai reikalingi tik tam, kad būtų palaikytas NATO karinis pasirengimas, kam reikia įtraukti į šį procesą neutralias valstybes — Švediją ir Suomiją? Kodėl pratybos "Baltops", kurios rengiamos nuo 1971 metų, nebuvo atšauktos iškart po 1991 metų?

Nelygios jėgos

Sėkmingai sukūrę mitą apie savo pergalę pasibaigusiame Šaltajame kare, Vakarai jau gerokai pasistūmėjo link "karštojo" karo. Susidaro įspūdis, kad Lietuva, Latvija ir Estija karštligiškai ruošiasi Trečiajam pasauliniam karui — iki 2020 metų planuojama, kad bendras valstybių gynybos biudžetas bus padidintas iki 2,1 milijardų JAV dolerių. Vien Lietuvoje 2017 gynybos tikslams skiriami 1,8% BVP, o kitais metais šis procentas išaugs iki 2,1% BVP.

Atvirai kalbant, Baltijos šalių saugumas labai priklauso nuo gerų kaimyninių santykių su Rusija. Ir kitoms Europos valstybėms beprasmiška net lygintis su Rusija kariniu potencialu ar teisėmis. Todėl, kad viena iš dviejų branduolinių supervalstybių — Rusija — visuomet liks stipresnė ir teisingesnė savo nacionalinių interesų zonoje.

Bet kokį priminimą apie branduolinį ginklą Vakarai vertina neigiamai. Ir vis dėlto, tuo atveju, jeigu Rusija pritaikytų taktinį branduolinį ginklą, NATO greitojo reagavimo pajėgos Europoje liktų bejėgės.

Karinių pajėgų didinimas Rusijos pasienyje, NATO operatyviųjų reagavimo galimybių sukūrimas verčia Rusiją adekvačiai reaguoti. Todėl Vakarams verta atidžiau stebėti Kremliaus reakciją, siekiant laiku žengti atgal. Jeigu NATO šalys iš tikrųjų  nori palaikyti taiką.

Ar Vilniuje siekiama karo

Rusijos teritorijos apsuptis NATO karinėmis bazėmis ir permanentinėmis pratybomis — tai globalaus smūgio Rusijai paruošimas. Ar ne provokacija šie kariniai jūrų desantai arti Rusijos sienų, Kaliningrado pakrantėje?

Norvegijos leidinys "Aftenposten" pripažino: "Didelės NATO pratybos Baltijoje provokuoja Rusiją".

Pavyzdžiui, Trident Juncture manevrai apjungia sausumos pajėgas, karines jūrų pajėgas, karines oro pajėgas ir specialios paskirties Aljanso valstybių, sąjungininkų ir šalių-partnerių  padalinius. Scenarijuje numatomas visų šiuolaikinių karinių veiksmų tobulinimas, tarp jų ir priešraketinė gynyba, veiksmai hibridinių grėsmių sąlygomis, pasipriešinimas kibernėtinėms atakoms, propogandinių operacijų atlikimas ir NATO pasiruošimo išspręsti visas krizines problemas demonstravimas.

Vargu, ar Rusija tiesiog stebės tokius "šokius su kalavijais" ir nuolankiai lauks savo likimo sprendimo. Ji jau ne vieną kartą demonstravo savo pasiruošimą ginti nacionalinius interesus ginklu. Esminis žodis čia — ginti.

Rusijai visai nereikia užkariauti Baltijos žemių arba "šprotų atsargų". Juolab, nėra prasmės kenkti ar naikinti Rusijos dujų Europoje pirkėjus.

Rusijos teritorija dukart didesnė už JAV. Maskva disponuoja didžiuliais gamtos ištekliais ir reikalauja tik pagarbos savo interesams. Neatsistiktinai Britanijos laikraštis "Daily Telegraph" rašo: "Lietuvos valdžia garsiai pasisako apie galimą konfliktą su Rusija, didina kariuomenę ir kuria nereguliarius karinius padalinius, suteikdama apsiginklavimo teisę savanoriams. Tokia agresyvi Vilniaus politika iš tiesų gali pasibaigti karu".

Tarp kita ko, Gruzijos taikos operacija 2008 metais prasidėjo nuo garsių pareiškimų ir Tbilisio karinių provokacijų.

Rusija susitelkia

Maskva nepripažįsta Vašingtono teisės į naują pasaulinę tvarką. JAV postringauja apie sienų ribų  pertvarkymą jėga nepriimtinumą ir artina NATO pajėgas prie Rusijos sienų. Europa jau gyvena ne karo nuojauta, o laukimu.

Tuo pat metu Rusijos galia nėra aprobota erdve tik aplink jos sienas. Maskva turi galimybę veikti globalinėje erdvėje. Tai yra sąžiningų partnerystės santykių raktas. Jeigu Maskva ir jos geopolitiniai sąjungininkai nuspręs pakeisti "esančią pasaulinę tvarką", vyks ilgas karas, o ne primityvus Baltijos šalių užkariavimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

186
Tegai:
išlaidos gynybai, išlaidos, gynyba, Geležinis vilkas 2017
Temos:
NATO karinės pratybos ir Lietuva (90)
Dar šia tema
JAV vertina Lietuvos įnašą į regiono gynybą
JAV senatorius: Amerikos kariai turi pastoviai dislokuotis Baltijos šalyse
Lietuva oficialiai įsipareigojo didinti gynybos išlaidas iki 2%
Akademik Čerskij

Chaosas Amerikoje padėjo Europai išspręsti "Nord Stream-2" klausimą

(atnaujinta 11:46 2020.07.12)
"Nord Stream-2" nuo pat pradžių susidūrė su beprecedentiu JAV ir jos ištikimų Europos palydovų, tokių kaip Lenkija, pasipriešinimu

Epopėja su "Nord Stream-2" statyba artėja prie savo logiško finalo, o aistros verda: Vokietijos gynybos ministrui prireiks atsakyti į įtarimus, kad Rusija "gali išleisti pinigus už dujas karinėms reikmėms".

Pasunkėjimas susijęs su tuo, kad Danijos energetikos agentūra leido naudoti laivus su inkarais, kad galėtų nutiesti likusį pusantro šimto kilometrų. Tuo pat metu pats leidimo išdavimo faktas ir laikas, per kurį tai buvo padaryta, rodo esminius geopolitinius pokyčius.

Norint suprasti šio įvykio svarbą, reikia prisiminti aplinkybes.

"Nord Stream-2" nuo pat pradžių susidūrė su beprecedentiu JAV ir jos ištikimų Europos palydovų, tokių kaip Lenkija, pasipriešinimu. Privatus komercinis projektas ("Nord Stream-2" stato ne valstybės, o bendrovių fondas) tarptautinėje arenoje atkakliai pateikiamas kaip politiškai motyvuotas ir nukreipiantis Senąjį pasaulį į tiesioginę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Prancūzijos kompanija "Engie", Austrijos OMV, Didžiosios Britanijos ir Olandijos "Shell" bei Vokietijos "Uniper" ir "Wintershall", kurios kartu į projektą investavo 6 milijardus eurų, nenuilstamai pakartojo, kad iš Rusijos pagamintos dujų stygos turi tik praktinę reikšmę Europos lyderių pramonei ir ekonomikai, tačiau jų žodžiai buvo prarasti oponentų paleista informacijos banga.

Bendrovės "Nord Stream-2" operatorius pirmuosius prašymus nutiesti magistralinį dujotiekį pradėjo teikti dar 2017 metais, be jokių sunkumų buvo gauti leidimai iš Vokietijos, Švedijos ir Suomijos. Danija pasirodė pati problemiškiausia teritorija, per kurios teritorinius vandenis reikėjo nutiesti 147 kilometrus vamzdžių.

Danija kiek įmanoma atidėliojo pradinio leidimo išdavimą. 2019 metų rudenį ši Skandinavijos šalis, gavusi iš karto "Nord Stream-2" tris statybų projektus, padarė pertrauką ir atidėjo sprendimo priėmimą iki paskutiniųjų. Leidimas tiesti vamzdžius į Bornholmo salos pietryčius buvo išduotas praėjus 61 dienai po prašymo pateikimo — kitą dieną pasibaigus maksimaliam laikotarpiui.

Norint suprasti, koks sudėtingas buvo procesas, reikia žinoti, kad už tokių leidimų išdavimą pagal nutylėjimą yra Danijos energetikos agentūra (DEA), tačiau, sekdama Amerikos politikai, Danijos vyriausybė uždraudė DEA spręsti šį klausimą ir perdavė jį Užsienio reikalų ministerijai. "Nord Stream-2" perkėlimas iš ekonomikos lygmens į išskirtinai politinį kanalą. Tai buvo Danijos užsienio reikalų ministerija, kuri traukė laiką visiškai laikydamasi Vašingtono politinės pozicijos.

JAV neatsisakė "Nord Stream-2" idėjos "torpeduoti" dujotiekį ir sistemingai įvedė sankcijas. 2019 metų gruodžio mėnesį Šveicarijos įmonė "Allseas", bijodama patekti į sankcijų sąrašą, vienašališkai nutraukė sutartį su "Nord Stream-2" ir patraukė tris savo laivus iš statybų zonos, taip suabejodama projekto įgyvendinimu.

"Gazprom" ir užsienio investuotojų komanda, investavusi milijardus eurų į statybas, pradėjo ieškoti išeities iš aklavietės. "Akademik Čerskij" vamzdžio sluoksnis buvo iškviestas iš Tolimųjų Rytų, į kurį buvo mobilizuota "Fortūna" barža.

Jų taikymo sudėtingumas buvo tas, kad JAV nedelsdamos įvedė naujas sankcijas, uždraudusios tarptautinėms kompanijoms drausti šių laivų veiklą, o pagrindinė problema buvo ta, kad "Fortūna" pagal reikalavimus nebuvo aprūpinta dinamine padėties nustatymo sistema, tai yra, geografine padėtimi ir automatiniu valdymu. Gauti leidimą naudoti laivą su inkaravimo padėtimi buvo galima tik iš Danijos. Šalis, kuri anksčiau kiek įmanoma apsunkino projektą.

Pažymima, kad šį kartą Kopenhaga, turėdama teisinį pagrindą svarstyti šį klausimą keturias savaites, užtruko vos dvi. "Fortūna" galės pradėti dirbti Danijos teritoriniuose vandenyse po keturių savaičių. Rusiška barža galės pradėti dirbti rugpjūčio 3 dieną. Keista sutapimu, šią dieną baigiasi menkių neršto laikotarpis, kai bet kokie veiksmai jūros rajone yra griežtai draudžiami.

Danijos prestižą greičiausiai lemia du veiksniai. Pirma, tai, kad JAV vis labiau panirusios į civilinius protestus, o pasaulio hegemono vadovybė labiau nerimauja dėl artėjančių lapkričio rinkimų, o ne dėl užsienio politikos. Taip pat kenčia Amerikos naftos ir dujų pramonė — dėl COVID-19 pandemijos sumažėjo angliavandenilių pardavimai ir niekas nebando prognozuoti rinkos atsigavimo horizonto. JAV naftos saugyklose užšaldė rekordiškai 540 mln. barelių naftos, o vien liepos mėnesį buvo atšauktas 45 amerikiečių pagamintų SGD pristatymas. Ar nenuostabu, kad Baltieji rūmai turi svarbesnių problemų, nei kelti sunkumų Baltijos dujotiekiui?

Kai tik JAV faktorius iškrito iš Europos politikos schemos, viskas atsidūrė savo vietoje ir ėmė paklusti ekonominių lokomotyvų logikai ir interesams. Vokietija, pagrindinė dujotiekio tiesimo naudos gavėja, nėra drovi ir aiškiai pareiškė: dujotiekis bus baigtas. Paprastai santūri Angela Merkel sankcijas dujotiekiui vadina "nesuderinamomis su įstatymų klausimų supratimu", o Bundestago ekonomikos ir energetikos komiteto vadovas Klausas Ernstas pasakoja apie Berlyno pasirengimą įvesti atsakomąsias sankcijas, jei Amerika nenusiramins.

Būtent dėl ​​šio veiksnių derinio Danijoje didėja pasitikėjimas savimi. Amerika yra toli ir dabar daug labiau susijusi su rinkimais ir BLM neramumais, o Vokietija (ir Austrija bei Prancūzija kartu su ja) yra netoliese ir yra be galo suinteresuota gauti rusiškas dujas, vienintelį patikimą ir aplinkai nekenksmingą kurą, ypač tuo, kad Vokietija sistemingai atsisako branduolinės ir anglies energijos.

Juokinga, kad vidinės JAV problemos leido ne tik ištikimiems Vašingtono bendražygiams įgyvendinti pačius naudingiausius projektus, bet ir vis labiau atitraukė Europą nuo Amerikos diktatūros. Ir dėl to kaltos Rusijos dujos.

Tegai:
Europa, Lenkija, Vokietija, Danija, Rusija, JAV, Nord Stream-2
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba
Naujausių priešlėktuvinių raketų sistemų S-400 kovos ekipažai, archyvinė nuotrauka

"Triumfas" visiems laikams. NATO šalis tikrina Rusijos oro gynybos sistemas JAV lėktuvuose

(atnaujinta 11:59 2020.07.12)
Jei objektyviai įvertintume Turkijos įsigijimo kovinį potencialą, tuomet pamatytume kokybinį Turkijos gynybinių pajėgumų padidėjimą

Su nauju priešlėktuvinių raketų sistemos S-400 "Triumf" išbandymu Ankara parodo tvirtą poziciją stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir tikrąjį suverenitetą — be alternatyvos perparduoti geriausius pasaulyje Rusijos pagamintus ginklus ar juos iškeisti į kai kurias JAV nuolaidas karinio-techninio bendradarbiavimo srityje.

Nuo liepos 4 dienos Turkija vykdo naujus Rusijos priešlėktuvinių raketų S-400 bandymus prieš F-16 ir F-4 naikintuvus, skraidančius skirtingu aukščiu ir atstumu Miurtedo oro bazėje. Ankara nepaisė daugybės Vašingtono perspėjimų dėl Rusijos oro gynybos sistemų veikimo.

"Triumfo" bandymai su JAV gamintais naikintuvais F-16 "Viper" ir F-4 "Phantom II" atrodo neatsitiktiniai. Praėjusiais metais, nepaisant JAV susirūpinimo, Turkijos ekspertai taip pat išbandė S-400 prieš amerikiečių naikintuvus F-16 — virš Ankaros, įvairiuose aukščiuose. Daugiapakopiai "Triumf" bandymai truks iki 2020 metų lapkričio mėnesio.

S-400 dislokavimas prasidėjo praėjusią vasarą ir sukėlė įtampą tarp Ankaros ir Vašingtono. Amerikiečiai reikalavo Turkijos partnerių atsisakyti susitarimo ir įsigyti "Patriot" sistemas, grasino išbraukti Turkiją iš bendros naikintuvų F-35 programos. Ankara atlaikė karinį ir politinį spaudimą, atsisakė padaryti nuolaidų ir kelis kartus pabrėžė, kad "Triumf" nekelia grėsmės aljansui.

Pirmąją keturių S-400 padalinių tiekimo Turkijai sutartį Rusija sudarė 2,5 milijardo JAV dolerių. 2020 metų birželio mėnesį Ankara ir Maskva pasiekė principinį susitarimą dėl antrojo "Triumf" komplekso tiekimo. Tuo pačiu metu Turkijos gynybos pramonės sekretoriato vadovas Ismailas Demiras sakė: "S-400 sistema perkama naudojimui. Taškas." Ir JAV vis dar ieško būdo, kaip pašalinti "Triumf" Turkijos žemėje: jie siūlo jį išpirkti, pakeisti amerikietiškais kompleksais — ir grasina naujomis sankcijomis.

"Triumfas" amžinai

S-400 bandymai Turkijoje atliekami siekiant išaiškinti aptikimo diapazoną, sekimo stabilumą, sunaikinimo efektyvumą ir kitus kovos parametrus. Netoli Ankaros esančioje Miurtedo oro bazėje Rusijos pagamintos priešlėktuvinės raketų sistemos yra pakartotinai tikrinamos, kad būtų vykdomos tikrosios aerodinamikos, įskaitant F-35 ir F-22 lėktuvus. Yra žinoma, kad slapti ir tariamai nematomi radaro penktosios kartos amerikiečių naikintuvai tris kartus pasirodė "Triumf" aptikimo spinduliu. Sukimosi ir perkėlimo per Juodąją jūrą ir Turkijos teritoriją į Vidurinių Rytų šalis metu JAV oro pajėgų maršrutai F-35 ir F-22 nutiesti maždaug 200 kilometrų nuo Miurtedo oro bazės.

Anot "Fighter Jets World", Turkijos oro gynybos specialistai išbando radaro galimybes skirtinguose režimuose ir skirtinguose aukščiuose. Turkijos pusė neatskleidžia detalių bandymų su Rusijos penktosios kartos S-400. Tačiau, pasak karo eksperto Viktoro Baranco, vienas iš šių bandymų dalyvių, kalbėdamas su "Rosoboronexport" atstovu, sakė: "Amerikos lėktuvai matomi radaro ekranuose kaip musės ant lubų". Atsižvelgiant į tai, kad nėra skundų, ir naujų pristatymų perspektyvas, logiška manyti, kad Ankara yra visiškai patenkinta kompleksais.

Anksčiau Turkijos gynybos departamentas pranešė, kad S-400 dislokacija buvo sėkminga, Rusijos sistema radaro aprėpties zonos pasienyje rado naikintuvą F-16 Fighting Falcon — per 600 kilometrų, visi taikiniai buvo rasti labai mažame aukštyje. "Triumf" ne tik aptinka maksimaliame nuotolyje populiariausią ketvirtosios kartos naikintuvą-bombonešį pasaulinėje ginklų rinkoje, bet ir nuolat yra pasirengęs siųsti raketas į taikinį, iki patekimo į poveikio zoną. Tai yra, koviniu režimu, F-16 "Fighting Falcon" lėktuvai bus sunaikinti automatiškai 400 kilometrų atstumu. Primenu, kad vieno lengvojo naikintuvo F-16 kaina siekia 50 milijonų dolerių, o F-35 "nematomumas" yra dvigubai brangesnis.

Laikas naujoms galimybėms

"Triumf" bandymai Miurtedo oro bazėje sukelia triuškinantį smūgį amerikiečių naikintuvų reputacijai. Vis dėlto pernelyg didelis ginčijimasis su Ankara neatitinka Vašingtono interesų. "Incirlik" oro bazė, kurioje laikomi amerikiečių branduoliniai ginklai, yra Turkijos teritorijoje, tai yra pagrindinė JAV oro pajėgų tvirtovė karštame regione. Geopolitiniu požiūriu Turkija yra labai svarbi JAV ir NATO, todėl ji gali be didesnės rizikos paveikti žaidimo taisykles aljanse. Paradoksalus suartėjimas su Maskva daro Ankarą dar mažiau pažeidžiamą Vakarų partnerių diktatūros ir išorės spaudimo.

Įsigijęs S-400 Vašingtonas užšaldė Turkijos dalyvavimą F-35 programoje (Ankara yra "nubausta", tačiau ji nėra pašalinta iš programos). Po šio apribojimo Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čavušoglu paskelbė apie galimybę nusipirkti naujausius naikintuvus Su-35 ir Su-57 iš Rusijos.  Aviacijos parodoje "MAKS-2019" tokio "istorijos etapo" realybę patvirtino federalinės karinio-techninio bendradarbiavimo tarnybos direktorius Dmitrijus Šugajevas. Intriga kuriama, tačiau šiandien galima apibendrinti preliminarius rezultatus.

Jei objektyviai įvertintume Turkijos įsigijimo kovinį potencialą, galima pastebėti kokybinį šalies gynybinių pajėgumų padidėjimą: viena "Triumf" baterija turi iki 72 nukreiptų raketų ir vienu metu gali apšaudyti iki 36 taikinių. Skirtingų tipų raketų diapazonas leidžia S-400 efektyviai ir skirtingai numušti naikintuvus-bombonešius, dronus, sparnuotąsias, taktines ir balistines raketas, esančių nuo penkių metrų iki 30 kilometrų  aukštyje (atstumu nuo dviejų iki 400 kilometrų). "Triumf" sistema sugeba integruoti įvairaus diapazono priešlėktuvines sistemas ir valdyti reikšmingą oro gynybos sistemų tinklą (Turkijos ekspertai turėtų atidžiau pažvelgti į Rusijos oro gynybos sistemas "Pantsir-C1", "Tor-M1"). Nepramušamas oro gynybos kupolas leidžia Turkijai kompensuoti tam tikrą oro pajėgų vystymosi vėlavimą.

Turėdamas neginčijamą technologinį meistriškumą ir karinę galią, Rusijos "Triumf" Turkijoje ir keliose kitose šalyse sustiprina daugiapolį pasaulį, neiššaudamas nė vieno šūvio, pakeičia archajišką karinį bloką ir jo paties paskirtus hegemonus. Tuo tarpu ateina laikas naujoms galimybėms, o Ankaroje svarstomas Rusijos priešlėktuvinių raketų S-500 "Prometėj" įsigijimas. Rusijos tolimojo oro gynybos sistemos ir toliau išstumia ne tokius tobulus Vakarų kolegas tarptautinėje rinkoje ir kovos pozicijose.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Turkija, Rusija, NATO, zenitinių raketų sistema S-400 "Triumf"
Dar šia tema
Lietuva neatsisakys plano iki 2030 metų skirti 2,5 % BVP karinėms išlaidoms
"Sumanė blogybę": kodėl NATO didina kariuomenę prie Rusijos sienų
Katalikų bažnyčia

Kokia šiandien diena: liepos 13-osios šventės

(atnaujinta 13:35 2020.07.12)
Liepos 13-ąją dieną vardadienius mini Anakletas, Arvilas, Arvilė, Eugenijus, Henrikas, Šarūnas, Meinardas

Liepos 13 yra 194-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių (keliamaisiais metais — 195-a). Nuo šios dienos iki metų galo lieka 171 diena.

Ši diena istorijoje

Šią dieną minima Durbės mūšio diena. Durbės mūšis — žemaičių kariuomenės mūšis su Vokiečių ordino ir po sutriuškinimo 1236 metais. Saulės mūšyje jo autonomine šaka tapusio Livonijos ordino kariuomene, įvykęs 1260 metų liepos 13 dieną kuršių žemėje, prie Durbės ežero, kurio metu žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.

Taip pat šią dieną minimas Šv.Henrikas.

Šv. Henrikas (973–1024), Vokietijos karalius, vėliau Romoje tapo imperatoriumi. Pranešama,kad kad jis su savo žmona Kunigunda laikėsi amžinosios skaistybės.

Tuo pačiu reformavo ir plėtė Bažnyčią. Paskatino Vengrijos karalių šv. Steponą ir beveik visą jo karalystę priimti Kristaus tikėjimą. Mirė Bamberge, Frankonijoje.

Liepos 13-ąją dieną vardadienius mini Anakletas, Arvilas, Arvilė, Eugenijus, Henrikas, Šarūnas, Meinardas.

Tegai:
šventė
Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai