Bitkoinai, archyvinė nuotrauka

Kas trukdo kriptovaliutoms plisti Lietuvoje?

173
(atnaujinta 10:18 2017.08.09)
Kriptovaliutos, iš kurių populiariausia yra bitkoinas, vis labiau plinta pasaulio ekonomikoje, pavyzdžiui, neseniai Japonijoje joms buvo suteiktas mokėjimo priemonių statusas; triumfuojanti kriptovaliutų "procesija" neaplenkė ir Lietuvos

2013 metais terminalų tinklas "FOXBOX" su bitkoinais pradėjo veikti Lietuvoje. Tuo metu terminalai leido tik nusipirkti kriptovaliutą — pinigų pavedimus tekdavo atlikti per bitkoinų biržą. Norą naudoti bitkoinus kaip mokėjimo priemonę iš klientų išreiškė kai kurios Lietuvos kompanijos. "Nordorthopaedics", ortopedijos-chirurgijos klinika Vilniuje, pranešė klientams apie galimybę atsiskaityti jais už gydymą. Tačiau panašiai pasisakyta buvo labiau reklamos tikslais.

Naujas susidomėjimas kriptovaliutomis kilo, orientuojantis į IT sektoriaus plėtrą kaip naujos Lietuvos ekonomikos šakos, skirtos kompensuoti žaliavų trūkumą šalyje. 2016 metų balandį Vilniaus miesto savivaldybė kartu su fondu "Nextury Ventures", surengė, pasak organizatorių, "didžiausią Baltijos regione" konferenciją, skirtą bitkoinui ir blokčeinui, kriptovaliutų transakcijoms.

Papildomą statusą Lietuvai kriptovaliutų pasaulyje suteikė firmos "SpectroCoin" pasirodymas. Tai Lietuvos programuotojų įsteigta kompanija, kuri kuria virtualias pinigines, konvertuoja virtualią valiutą ir suteikia finansinę pagalbą bei atlieka valiutos pirkimo ar pardavimo operacijas. Be to, "SpectroCoin" yra įsikūrusi Londone, o tai savaime daug sako. Inovacinių sprendimų gali atsirasti mažos šalies teritorijoje, tačiau tam, kad būtų sėkmingai įgyvendinti, jie priversti prisijungti prie didelių ekonominių sistemų.

Kaimynai aplenkia

2017 metais pirmenybę kriptovaliutų srityje iš Lietuvos atėmė Estija ir Latvija. Šių metų kovo mėnesį Taline buvo surengta didelio masto konferencija, skirta blokčeinų technologijoms ir kriptovaliutų plėtrai (angl. "Blockchain & Bitcoin Conference Tallinn"). Šis renginys buvo paskelbtas kaip didžiausia Baltijos šalių blokčeinų verslininkų ir kūrėjų vieta. Estijos bendrovė "Aardo OÜ" tapo vienu iš bitkoinų pirkimo-pardavimo Lietuvos teritorijoje lyderių.

Viena didžiausių Latvijos kompanijų, "airBaltic", jau seniai oficialiai priima bitkoinus ir dėl to tapo pirmąja pasaulyje oro kompanija, kuri parduoda bilietus už kriptovaliutą.

Pareigūnai perspėja

Kaip paaiškinamas Lietuvos atsilikimas kriptovaliutų srityje po pradinio spartaus starto?

Tie patys veiksniai, kurie skatina vartotojus atsiskaityti bitkoinais (didelis anonimiškumas ir mažos išlaidos), Lietuvos valstybinėms tarnyboms atrodo įtartinai. 2014 metais Lietuvos centrinis bankas ragino piliečius būti budrius ir perspėjo, kad bitkoino kūrėjai gali dingti su visais pinigais.

Šiuo atžvilgiu svarbūs ir Lietuvos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo Kęstučio Jucevičiaus teiginiai, išsakyti 2016 metų sausį. Jucevičius teigė, kad bitkoinai naudojami neteisėtai prekybai ginklais, narkotikais ir žmonėmis, taip pat kaip terorizmo finansavimo priemonė. Jo tarnybos duomenimis, Lietuvos piliečiai bitkoinais išleido sumą, lygią 20 milijonų eurų, neteisėtiems pirkimams internete ir nusikalstamoms grupuotėms paremti.

Tuo tarpu bitkoinų ekspertai teigia, kad teroristai ir nusikaltėliai stengiasi nesinaudoti kriptovaliutomis dėl to, kad jų anonimiškumas gerokai perdėtas.

Taigi, Rusijos nacionalinio kriptovaliutų plėtros fondo prezidentas Igoris Čekašovas atkreipė bendrijos dėmesį į instituto "RAND Corporation" tyrimų duomenis. Paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Tor (programinė įranga, kuri užtikrina anonimiškumą internete — Sputnik) vartotojai gali netekti anonimiškumo, naudodami dabartines bitkoinų konfigūracijas.

Kriptovaliutos neabejotinai atras savo vietą Lietuvoje. Tačiau tam jie turės įveikti uždarumo barjerą, kurį sudarė valstybės tarnautojai ir kuris yra natūralus Lietuvos mentalitetui.

Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autoriaus nuomone.

173
Tegai:
bitkoinas, kriptovaliuta, ekonomika, Lietuva
Dar šia tema
Europolas: gali įvykti antra kibernetinių atakų banga
Pavojingas virusas-plėšikas masiškai platinamas internete
Ukrainos kariai Donbase

Kas ir kodėl provokuoja Rusiją pokalbiais apie Ukrainos priėmimą į NATO

(atnaujinta 14:00 2021.04.09)
Karo Donbase — tai yra "Rusijos puolimo" — tikimybės didinimas nėra pagrindinė Kijevo provokacija

Daug pavojingiau yra tai, ką antradienį pareiškė Vladimiras Zelenskis: "Mes siekiame reformuoti savo kariuomenę ir gynybos sektorių, tačiau vien reformomis nesustabdyti Rusijos. NATO yra vienintelis būdas užbaigti karą Donbase. Narystės NATO veiksmų planas ("membership action plan", MAP) taps tikru signalu Rusijai".

Apie tai Ukrainos prezidentas pasakojo NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui — ir tą patį jis pakartojo tą pačią dieną savo pokalbiuose su Didžiosios Britanijos ir Kanados premjerais. Zelenskis nori, kad į MAP būtų įrašyti konkretūs žingsniai integracijos link ir Ukrainos įstojimo į NATO terminai — ir per gana trumpą laiką. Jo ministras pirmininkas neseniai pareiškė, kad Ukraina gali prisijungti prie aljanso (ir prie ES) per penkerius ar šešerius metus. Vieša NATO valstybių reakcija į Zelenskio žodžius yra nuspėjama — Vašingtone sakomi bendri žodžiai apie tai, kad jie yra už, ​​tačiau spręsti turi visos NATO šalys (tai reiškia — ne), o Berlynas praneša, kad nors "Ukraina turi teisę laisvai pasirinkti savo politinius poreikius, tačiau tolesnių žingsnių narystės link dabar nenumatyta".

Ar tikrai Zelenskis tiki, kad Ukraina bus priimta į Šiaurės Atlanto aljansą? Taip — ir tai yra nuosprendis dėl Ukrainos egzistavimo.

Nes Ukraina negali būti NATO nare. Taip, Ukrainos valstybė, susikūrusi po TSRS žlugimo istorinės Rusijos teritorijos dalyje, paprasčiausiai negali būti Šiaurės Atlanto aljanso, kurį po Antrojo pasaulinio karo sukūrė anglosaksai, kad priešintųsi TSRS, dalis. Ukrainos elitas to gali norėti, dalis gyventojų (net dideli) dabar gali palaikyti šį žingsnį, tačiau tai neįmanoma ir to neįvyks. Kodėl? Nes NATO iš esmės skirta sutramdyti Rusiją (nesvarbu, kokia forma ji egzistuotų), o Ukraina yra istorinės Rusijos dalis.

Bet juk bandoma perdaryti Ukrainą į antiRusiją — tad kodėl gi ji neturėtų būti mūsų šalies priešininkų stovykloje?

Nes Ukraina iš prigimties nėra subjektyvi — tai objektas, dėl kurio vyksta kova tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarai bando atimti iš Rusijos svarbiausią jos teritorijos dalį, organizuoti didžiausią geopolitinių sienų perskirstymą ir nustumti Rusiją į rytus. Rusijai gi Ukrainos orientacijos klausimas priskiriamas prie neaptariamų klausimų: rusai tiesiog negali sau leisti prarasti to, kas yra jų valstybingumo ištakos ir pagrindas. Laikinas padalijimas į dvi valstybes (jau buvęs Rusijos istorijoje) yra įveikiamas, tačiau фtlantizacija, tai yra, Ukrainos įtraukimas į užsienio geopolitinę erdvę, ir ne paprastai europietišką (tai yra, kartais priešišką, kartais paprastas pasipriešinimas Rusijai), bet atlantišką (priešišką savo esme) yra visiškai nepriimtinas Rusijai. Ir Rusijos civilizacijai kaip tokiai — kurios dalimi, be abejo, yra ir malorusai, netgi suprantami, kaip dabar Ukrainoje, Ukrainos tautos forma.

Todėl Ukrainos geopolitinės priklausomybės klausimas priklauso Rusijos ir Vakarų santykių sferai — ir jei Rusijai jis yra nediskutuojamas, tai Vakarų pozicija visai nėra tokia principinė. Net ne žodžiais, o darbais.

Ar Vakarai pasirengę realiai kovai su Rusija dėl Ukrainos? Ne, nes jie rizikuos ne tuo, kaip Rusija. Be to, tai pasakytina apie abi Vakarų dalis — tiek anglosaksai, tiek europiečiai (t. y. iš esmės vokiečiai), be abejo, norėtų ne tik perkelti laikiną Ukrainos ir Rusijos padalijimą į nuolatinį, bet ir priimti Ukrainą į savo stovyklą, paversti ją savo istorinės erdvės dalimi, įtraukti į savo geopolitinio projekto ribas. Tačiau tam Vakarai turės ne tik palaužti Rusijos pasipriešinimą (kas, beje, neįmanoma — bet tai yra atskira tema), bet ir turės priimti toli siekiantį istorinį pasirinkimą.

Vakarai turės strategiškai lažintis už priešiškus santykius su Rusija — tai yra už tai, kad užgrobę Ukrainą jie pavers Rusiją atvirai priešiška sau valstybe. Ne įsivaizduojamai priešiška, ne tokia, kaip dabar vaizduojama informaciniuose karuose, bet realiai priešiška. Nes rusai niekada nesusitaikys su "rusų miestų motinos" praradimu — o tai reiškia, kad visa Vakarų apskritai ir ypač Europos tolesnio gyvenimo ir geopolitinio planavimo strategija turė paklusti šiam paprastam faktui.

"Rusai visada ateina savo pinigų. Ir kai jie ateis, nesitikėkite jūsų pasirašytais jėzuitų susitarimais, kurie neva jus pateisina", —Otto von Bismarkas niekada to nesakė (kaip ir "Rusijos galią gali pakenkti tik Ukrainos išsiskyrimas nuo jos), bet kancleris labai aiškiai parašė:

"Netgi palankiausias karo rezultatas niekada nesukels Rusijos, kuri laikosi milijonais tikinčiųjų rusų iš Graikijos konfesijos, suirimo. Šie pastarieji, net jei jie bus atskirti dėl tarptautinių sutarčių, vėl susijungs vinas su kitu taip greitai, kaip randa šį kelią vieni prie kitų atskilę gyvsidabrio lašai. Ši nesunaikinama rusų tautos valstybė yra stipri savo klimatu, savo erdvėmis ir savo nereiklumu, taip pat per suvokimą, kad reikia nuolat saugoti savo sienas. Ši valstybė, net ir visiškai pralaimėjusi, liks mūsų padaru, revanšo siekiančiu priešininku".

Kas Vakaruose nori pažaisti su Rusijos revanšu? Kas Vakaruose tiki realaus Ukrainos pagrobimo, atlantizacijos galimybe? Tik labai naivūs ir visiškai nemokantys istorijos — arba tie, kuriems nerūpi pati Europa, tie, kurie sąmoningai nori sukiršinti rusus ir europiečius. Ar tokių yra Atlanto elite? Žinoma, bet didžioji dalis net dabartinio elito (įskaitant strategiškai mąstančius analitikus) supranta, kokia pavojinga avantiūra yra net pati idėja atlantizuoti Ukrainą. Pavojinga Europai — bet kokia jos forma. Europos Sąjungos ar nepriklausomų valstybių pavidalu.

Kaliningradas
© Sputnik / Константин Чалабов

Apskritai sėkmingas — kol kas — vieningos Europos kūrimas, be abejo, paveikė kai kurių Europos elitų realybės pojūtį. Kai kurie iš jų, būdami ištikimi atlantistai, paprastai patikėjo tuo, kad viskas priklauso tik nuo vieningų Vakarų valios ir stiprybės, galima pamiršti istorines pamokas ir nepaisyti kaimyninių civilizacijų. Net aptikę Atlanto (anglosaksų) globalizacijos projekto krizę, kita Europos elito dalis tiki savo sugebėjimu išlaikyti Europos integracijos kontrolę — izoliuodama ją nuo anglosaksų, pastatydama Europos tvirtovę.

Tačiau net ir tokia savarankiška vieninga Europa (jei kokiu nors stebuklu ji įveiks išcentrines tendencijas ir visiškai pajungs tautines valstybes savo valiai) negali sau leisti neturėti santykių su pagrindine savo kaimyne, su Rusija, ir tuo labiau  priešiškių santykių su ja. Vytis Ukrainą, kad ji prarastų vieningą Europą? Europiečiai dar nepasiekė tokio akinančio godumo lygio.

Kas jiems lieka? Viltis, kad Rusija laikui bėgant kažkaip pati susilpnės, pateks į sąmyšį — ir tada jai tikrai nebus laiko Ukrainai. Būtent tada "nepriklausomą Ukrainą" ir bus galima realiai paimti po savo karinį-politinį skėtį. Tačiau ši viltis kasmet silpsta, o tiek Europos, tiek ir Rusijos raidos tendencijos — ir juo labiau pasaulinės situacijos — daro tokius skaičiavimus vis iliuziškesnius.

Todėl jokių realių planų įtraukti Ukrainą į NATO europiečiai, žinoma, neturi — kaip ir nėra noro pykdyti Rusijos net pokalbiais šia tema. Na o tie Europoje, kas vis gi yra pasirengęs erzinti rusus argumentais apie Ukrainos priėmimą į Šiaurės Atlanto aljansą, pačių europiečių akyse turėtų atrodyti kaip realūs ir labai pavojingi provokatoriai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
NATO, Ukraina, Rusija
Praeivia, archyvinė nuotrauka

"Pavojingi" apklausos rezultatai: kodėl Lietuvos žmonės gerbia Putiną

(atnaujinta 22:58 2021.04.09)
Lietuvoje atliktas didelis viešosios nuomonės tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti gyventojų požiūrį į svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus. Rezultatai - netikėti ir tuo pat metu įkvepiantys

Vilniaus politikos analizės institutas kartu su viešosios nuomonės tyrimų bendrove "Baltijos tyrimai" parengė studiją "Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai. Naratyvų analizė" (*pdf). Ją verta perskaityti visą. Tačiau keli momentai verti atskiro dėmesio.

Pirma, nemaža dalis šalies piliečių mano, kad jų valstybės vidaus ir užsienio politika nėra savarankiška — stipriai priklauso nuo Briuselio ir Vašingtono. Antra, pakankamai daug žmonių galvoja, kad Europos Sąjungoje dominuoja didelių valstybių interesai ir kad jos pozicija stipriai priklauso nuo Amerikos. Trečia, reikšminga dalis respondentų kritiškai žiūri į NATO reikmių finansavimą socio-ekonominių problemų kontekste.

Ketvirta (kas ypač svarbu), net 66 procentai apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad "Lietuva be reikalo pykstasi su kaimyninėmis Baltarusija ir Rusija, nes blogėjantys santykiai mums atneš ekonominės žalos". Penkta, 41 procentas tyrimo dalyvių pritarė minčiai, jog "Lietuvoje ribojama žodžio laisvė", ir "diskusijos apie istoriją gali baigtis baudžiamąja byla". Šešta, lietuviai jautriai reaguoja į tradicinių vertybių kvestionavimą, kuo, anot jų, užsiima ES ir nacionalinė švietimo sistema. Ir tai jau nekalbant apie šalies gyventojų nepasitenkinimą jos sveikatos sistema ir ekonomine situacija.

Šiame kontekste norisi pasakyti keletą dalykų. Pirma, reikia padėkoti studijos rengėjams už jų darbą, nes tokie tyrimai parodo daugiau ar mažiau realią, o ne viešojoje erdvėje kuriamą ar atitrūkusių nuo paprastų žmonių politikų įsivaizduojamą visuomeninę situaciją.

Tačiau, galbūt, dar svarbiau yra tai, kad Lietuvos piliečiai, kurių pozicija skiriasi nuo dominuojančio diskurso, pamatė, jog jie ne mažuma marginalų, kurie turi būti nustumti į istorijos pakraštį, o sąlyginai didelė interesų grupė, galinti drąsiau reikšti savo nuomonę. Taip pat tyrimas turėtų paskatinti jo skaitytojus (ypač jaunimą) pasidomėti klausimais (istoriniais, tarptautiniais ir kitais), kurie anksčiau galėjo atrodyti jiems ne itin reikšmingais.

Antra, studija parodė, kad Lietuvoje vis dar daug adekvačių žmonių, ir ypač džiugina tai, kad jie sugeba "išgyventi" neviešos informacinės ir socialinės cenzūros (kai kitaminčiai — ypač tarptautinių santykių srityje — greitai paskelbiami "naudingais idiotais" ar "Kremliaus agentais") bei aktyvios propagandos sąlygomis.

Trečia ir svarbiausia — ką daryti su tokiais tyrimo rezultatais? Jo autorių mintis iš esmės yra ta, kad šalyje daug dėl įvairių priežasčių "neteisingai" mąstančių gyventojų, kurie tiki, pavyzdžiui, tokia "akivaizdžia dezinformacija", kaip teiginys, jog "Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos" — nors tai dezinformacija tik ta prasme, kad Lietuva savarankiškai atsisakė savo užsienio politikos ir pirmiausiai realizuoja Amerikos interesus, net nebandydama laviruoti.

Ypač studijos rengėjus neramina faktas, jog didelė dalis šalies piliečių, ignoruodami "žmogaus teises, tarptautinės teisės įsipareigojimus ar pagarbą demokratijos normoms", linkę draugauti su Rusija ir Baltarusija, nes tai ekonomiškai naudinga (jau nekalbant apie 37 procentus manančių, kad Vladimiro Putino valdymas prikėlė ir sustiprino Rusiją, kas tyrimo autoriams yra beveik katastrofa). Tiesa, ką tada kalbėti apie Ameriką, kuri labai kritikuoja Maskvą, įvedė krūvą sankcijų Rusijos atžvilgiu, pasisako prieš dujotiekį "Šiaurės srautas 2", bet nedvejodama perka rusišką naftą, draugauja su tokia demokratine valstybe kaip Saudo Arabija ir visada pabrėžia — darysime viską, kas naudinga JAV gyventojams?

Tai gal tuomet tyrimo rezultatu turėtų tapti ne "paklydėlių perauklėjimas" (kad jie galvotų taip, kaip reikia Amerikos ir Lietuvos elitui, nepriklausomai nuo to, kiek teisinga yra viena ar kita pozicija), kurio efektyvių būdų ieško studijos rengėjai, o bandymas įsiklausyti į alternatyvią nuomonę turinčius piliečius ir kaip nors atsižvelgti į jų lūkesčius; bandymas pasakyti, kad Vašingtono "vanagų" dirbtinai kuriami priešai nėra Lietuvos priešai; bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir apginti tradicines vertybes?

Šio bandymo, greičiausiai, nebus, ir belieka tikėtis, kad bent jau bus kaip nors realizuotas tyrimo pasiūlymas pasiekti kitaminčius "kokybišku turiniu rusų ir lenkų kalbomis bei medijų ir informacinio raštingumo edukacijos programomis, kurios būtų pritaikytos tikslo grupių poreikiams ir atsakytų į jų rūpimus klausimus", nes tai turėtų paskatinti atvirą ir sąžiningą diskusiją dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, kurios šiandien šalyje labai trūksta. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Rusija, Lietuva, apklausa
Dar šia tema
Baidenas iškrėtė diplomatinį triuką: ką tai reiškia lietuviams
Kiečiau nei Grybauskaitė. Nausėda "praranda diplomatinius krantus"
Lietuvos gyventojai gerbia Putiną ir jaučia nostalgiją dėl TSRS, rodo apklausa
Politologas: Lietuvos gyventojams patinka, kad Putinas gina Rusijos interesus
COVID-19 testas

Šalyje nustatyta beveik 600 naujų koronaviruso atvejų

Iš viso Lietuvoje nuo pandemijos pradžios COVID-19 susirgo daugiau nei 226 tūkst. žmonių

VILNIUS, balandžio 12 — Sputnik. Praėjusią parą, Lietuvoje patvirtinti 597 nauji koronaviruso (COVID-19) atvejai, mirė 9 žmonės, pranešė Statistikos departamentas.

Iš viso Lietuvoje nuo pandemijos pradžios COVID-19 susirgo 226 783 žmonės. Nuo pandemijos pradžios dėl COVID-19 ligos mirė 3 697 žmonės.

Per parą ligoninėse mirė 9 žmonių. Paskutinių 7 dienų naujų atvejų vidurkis parai — 938.

Kaip skelbia Statistikos departamentas, naujų atvejų skaičius per 14 dienų, tenkantis 100 000 gyventojų, šiuo metu siekia 444,7 atvejo.

Iš viso iki šiol pasveiko 205 965 asmenys (statistiškai), deklaruotas jų skaičius — 162 120. Šiuo metu statistiškai sergančių žmonių skaičius — 12 591 (deklaruotas: 56 436).

Per parą epidemiologiškai ištirta 989 atvejų. Dėl rizikingo sąlyčio per parą izoliuota 1 240 asmenų. Iš viso saviizoliacijoje šiuo metu yra 74 316 žmonės.

Per praėjusią parą pirma skiepo doze paskiepyta 1 339 žmonių, antra – 42. Iš viso dviem skiepo dozėmis vakcinuota 189 353 žmonių, panaudota 669 044 vakcinų.

Tegai:
koronavirusas, Lietuva
Temos:
Koronaviruso pandemija Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Lietuvoje nustatyti 839 nauji koronaviruso atvejai
Europos Tarybos vadovas paskelbė apie nesutarimus dėl "Sputnik V"
PSO paaiškino, kuo pavojingos koronaviruso mutacijos