Vytautas Landsbergis, archyvinė nuotrauka

Atgal į ateitį: ar taps Landsbergis Lietuvos prezidentu?

238
(atnaujinta 14:08 2017.09.11)
Lietuvos konservatoriai rengiasi švęsti savo dvasinio lyderio — Vytauto Landsbergio, kuris savo politinės karjeros metais turėjo visas valdžios regalijas, išskyrus vieną — Lietuvos prezidento, 85-ąjį jubiliejų

Pirmojo "faktinio" valstybės vadovo naujausioje Lietuvos istorijoje — Vytauto Landsbergio (Landsbergis gimė 1932-ųjų spalio 18 dieną — Sputnik) 85-ojo gimtadienio išvakarėse informacinėje erdvėje eilinį kartą nuskambėjo šaukimas: "Suteikime Profesoriui "Lietuvos prezidento" statusą!"

Interviu televizijos kanalui "Lietuvos rytas" šįkart tai pareiškė Seimo pirmininkas Viktoras Prancketis. Esą klausimas dėl buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pripažinimo "pirmuoju prezidentu" po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais bus įtrauktas į Seimo rudens sesijos darbotvarkę.

Ankstesni bandymai, kurių griebėsi konservatoriai, nenusisekė. Naujasioje šalies istorijoje Landsbergio vyresniojo prezidentystė paskutinį kartą pavyko praėjusio šaukimo Seimo įgaliojimų pabaigoje, kai valdančiojoje koalicijoje buvo socialdemokratai, Darbo partija ir "Tvarka ir teisingumas". Ir štai eilinis bandymas.

Pabrėžtina, kad šįkart tai inicijavo ne konservatorių atstovas, o Seimo pirmininkas Pranckietis, deleguotas valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS).

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis nedelsdamas atmetė pirmininko pasiūlymą. Karbauskis priminė, kad dar prieš 15 metų Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė vienareikšmį nuosprendį: "1990 — 1992 metais dirbusios Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko statusas nėra tapatus 1992 metais Konstitucijoje įtvirtinto prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui". O tai reiškia, kad visos insinuacijos šiuo klausimu yra nepagrįstos. Valstiečių lyderis išreiškė įsitikinimą, kad jo poziciją palaikys dauguma frakcijos narių.

Витаутас Ландсбергис улыбается
© Sputnik / Александр Липовец
Vytautas Landsbergis

Ironiškai dėl "prezidento" statuso Landsbergiui suteikimo pasisakė ir Seimo deputatas iš partijos "Tvarka ir teisingumas" Petras Gražulis. Jis pasiūlė ne tik suteikti tokį aukštą titulą muzikos profesoriui Landsbergiui, bet ir paskelbti jo gimtadienį valstybine švente ir padaryti ją ne darbo diena. Atitinkamas pakeitimus Atmintinų dienų įstatyme ir Darbo kodekse Gražulis jau užregistravo Seimo posėdžių sekretoriate.

"Nors tauta net kelis kartus Landsbergio į prezidentus nerinko, tačiau jis nenuleido rankų dėl šio ypatingo statuso.

Kaip rodo istoriniai faktai dėl Laisvės premijos, Landsbergis pasieks ir šį, prezidento statusą suteikiantį tikslą. Toks atkaklus tikslo siekimas ir svarbus Landsbergio jubiliejus turi būti įprasmintas ne tik prezidento statusu, bet ir nedarbo diena Lietuvos piliečiams, kurie turės progą švęsti kartu su vienu nepopuliariausių asmenų Lietuvoje", — aiškinamajame rašte teigia Gražulis.

Витаутас Ландсбергис и Даля Грибаускайте на открытии мемориала в память о погибших 13 января 1991 года
Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaitė Sausio 13-osios memorialo atidaryme

Dėl Landsbergio vyresniojo nepopuliarumo tarp žmonių Gražulis nepamelavo. Dar 2010-ųjų viduryje-pabaigoje žiniasklaidoje dažnai buvo skelbiami "nemylimiauių Lietuvos politikų" reitingai. Jose "pirmojo faktinio nepriklausomos Lietuvos vadovo" Vytauto Landsbergio pavardė nuolat buvo lyderių trejetuke.

Tačiau  Daliai Grybauskaitei atėjus į Prezidento rūmus viešosios nuomonės apklausos "žmonių nemeilės" klausimu tapo atliekamos vis rečiau ir rečiau. O paskutinėje, kurią 2010 metais atliko žurnalas "Veidas", Landsbergio vardo visiškai nebuvo. Nuo to laiko parlamentinė konservatorių frakcija beveik kiekvienus metus pradėjo teikti įstatymo projektą dėl prezidento įgaliojimų suteikimo jų dvasiniam lyderiui.

Tačiau, net valdant valdančiajai koalicijai (2008-2012 metai) konservatoriams napevyko priimti tokio įstatymo. Maksimalia, ką jiems sugebėjo padaryti savo "patriarchui" — suteikti jam valstybinę apsaugą, kuri valstybės biudžetui kainavo 272 tūkstančių eurų per metus.

Dar vieno bandymo įrašyti savo pavardę į Lietuvos istoriją — lygiomis su prezidentais Algirdu Brazausku, Valdu Adamkumi, Rolandu Paksu ir Dalia Grybauskaite — Vytautas Landsbergis griebėsi 2014 metais.

"Sostų karų" konservatorių stovykloje metu Landsbergiui pavyko pastatyti už partijos vairo savo anūką — Gabrielių. Buvo manoma, kad partija laimės 2016-ųjų Siemo rinkimus, kad ramiai įvesti pataisas į Lietuvos Konstituciją — sumažinti amžiaus cenzą prezidento pareigoms nuo 40 metų iki, pavyzdžiui, 35 metų (Gabrieliui 2019-ųjų prezidento rinkimų metu bus 37 metai — Sputnik).

Visos prielaidos tam buvo. Socialdemokratų reitingas — amžinų konservatorių priešų veržliai krito, ir valdančioji  konservatorių-liberalų koalicija ruošėsi grįžti į politinį Olimpą, kad 2019 metų pavasarį pasodinti į prezidento kėdę Landsbergį, tebunie ir jaunesnįjį.

Tačiau įvyko tai, kas nebuvo numatyta. Politinė mašina, kuri reguliariai dirbo visu 26 naujosios Lietuvos istorijos metus, sutriko. Pagal rinkimų į Seimą 2016-ųjų rudenį rezultatus valdžia nuo socialdemokratų perėjo ne į konservatorių rankas, o atiteko mažai patyrusiems "žaliesiems valstiečiams".

Kaip Landsbergis vyresnysis toliau palaikys savo anūką ir kur Lietuvą nuves "pirmojo prezidento" klausimas — parodys laikas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

238
Tegai:
prezidento statusas, prezidento rinkimai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Vytautas Landsbergis, Gabrielius Landsbergis, Lietuva
Dar šia tema
Lietuvos politikos šachmatų partija nesuteikia vilčių geresniam gyvenimui
Akcija "Kartu tarkime "Ačiū" JAV" Vilniuje vyko kukliai
Landsbergis ir Adamkus gavo Laisvės premijas
Pardavėjai laiko 1969 metų plakatą su buvusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu antikvariniame turguje Pekine, Kinija

Kultūrinė revoliucija kinų ir amerikiečių

(atnaujinta 10:50 2020.09.27)
JAV ir kitose šalyse vyksta tai, kas Kinijoje savo laiku vadinosi "kultūrine revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas

Kinijos propaganda dar neišmoko ignoruoti klastočių srauto prieš savo šalį — kartais ji laiko savo pareiga juos paneigti. Nors tai daro jau atlaidžiai, lyg išvargusi. Naujas toks paneigimas pasirodė į užsienio skaitytojus orientuotame anglų kalbos leidinyje "Global Times" dėl, tarytum, menkos dingsties — dėl to, kad niekas naujuose mokykliniuose vadovėliuose (manykite — Pekine) neperžiūrėjo negailestingų 1966–1976 metų "didžiosios proletarinės kultūros revoliucijos" vertinimų. Kaip ji buvo vadinama nelaime, taip ir vadinama iki šiol. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Ši istorija labiau vakarietiška nei kiniška. Teigimai dėl vadovėlių keitimo (kurie, kaip mums praneša, priklauso "kai kurioms Vakarų žiniasklaidos priemonėms") — tai, panašu, įprastos nekompetencijos, padaugintos iš noro bet kokiu būdu pakenkti Pekinui, rezultatas.

"Global Times" paaiškina: kaip bebūtų keista, šalis turėjo ir vis dar turi keletą mokyklinių vadovėlių apie gimtąją istoriją variantų. 2016 metais buvo nuspręsta sutvarkyti reikalus šiame chaose, lygiai prieš metus mokyklos pradėjo gauti naujas knygas, nors visiškas vadovėlių pakeitimas bus baigtas tik 2022 metais. Supainioti skirtingų knygų formulėse — "klaida", "sunkus išbandymas" ar "vidinis chaosas" — kokiam nors amerikiečiui labai lengva: kodėl viename leidinyje buvo viena formuluotė, o kitame — naujame — pasirodė kita? Koks skirtumas? Iš tikrųjų viskas paprasta. Oficialų nuosprendį dėl tos chaoso eros priėmė dar Kinijos komunistinės partijos centrinis komitetas 1978 metų gruodį vykusiame plenume. O būtent — kad čia nebuvo jokios revoliucijos ir socialinės pažangos, o tik valstybės vadovo klaida, kuria pasinaudojo kontrrevoliucinė klika; o ši klaida sukėlė "vidinį chaosą", sukėlusį partijos, šalies, visos tautos katastrofą. Nuo tada niekas nepanaikino ir neredagavo plenumo nuosprendžio. Tuo vadovaujamasi ir sudarant naujus vadovėlius.

Ir tuo būtų galima užbaigti pokalbį, jei jis netilptų į bendrą pašėliškos neapykantos Kinijai tendenciją, kurią skleidžia JAV ir kitų Vakarų visuomenių dešinysis flangas. Pažvelkime į vieną iš daugelio amerikiečių medžiagų šia tema, paskelbtą gana pakaltinamame leidinyje "Daily Signal". Vadinasi aiškiai — "Posūkis į tamsą" — ir mintis išreiškia aiškiai. O būtent: visi buvę JAV prezidentai gyrė Kiniją už precedento neturinčią sėkmę kovojant su skurdu, už klestinčios kapitalistinės visuomenės kūrimą, tačiau staiga Pekine įvyko tas pats posūkis į tamsą. Atėjo naujas lyderis Si Dzinpingas, pasmaugė žodžio ir interneto laisvę, surengė platų tautinių mažumų persekiojimą... Ir toliau — pažodžiui: "Šiandien Kinija vėl tapo grėsminga komunistų diktatūra".

Jie grįžo prie Mao Dzedongo: štai į kokią logiką turi laisvai ar priverstinai įsikomponuoti beprotiška idėja, kad Pekinas peržiūri "kultūros revoliucijos" vertinimą, staiga pripažinęs tai naudingu dalyku.

Iš tikrųjų Kinija išlieka tokia, kokia buvo pastaruosius 40 metų. Kažkas, kaip ir visur kitur, ten keičiasi, tačiau ten nėra sugrįžimo prie maoizmo — ir jokio posūkio į tamsą. Pasisukimas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jis yra tiesiogiai susijęs su grandioziniu ir baisiu įvykiu pasaulio istorijoje — su ta pačia "kultūrine revoliucija", kuri dabar vyksta jau pačiose JAV ir bet kur kitur (tik ne Kinijoje).

Sovietų propaganda šią "revoliuciją" pirmiausia vaizdavo kaip kovą dėl valdžios su ideologine kinų specifika. O būtent: Mao Dzedongas, mėgstantis radikalias visuomenės pertvarkymo priemones, pasitraukė iš valdžios, šaliai pradėjo vadovauti to paties tipo žmonės, kurie ją valdo pastaruosius 40 metų, ir pradėjo atkurti normalų gyvenimą po ankstesnių komunistų (maoistų) eksperimentų. Tačiau Mao su savo sąjungininkais-radikalais ("klika") sugebėjo nustumti prie revoliucijos moksleivius ir studentus, kurie nuniokojo šalį ir nuvertė Mao Dzedongui nemalonią vadovybę, grąžinę jam vadovavimą. Po to — kadangi Kinija nuo to nusirito į badą ir suirutę — Mao kontrolę perdavė kariams, jie nusiuntė į kaimą perauklėjimui jaunus "raudongvardiečius" ir maištininkus ir kažkaip laikėsi iki Mao mirties, 1976 m., po to Kinija ėmė atsigauti ir transformuotis į tai, kas ji yra dabar.

Ir tai tiesa, bet čia maksimumas vienas tik dramblio straublys, o pats dramblys yra didesnis ir sudėtingesnis. Šiandien, po "spalvotųjų" ir kitų revoliucijų, paplitusių po visą pasaulį, patirties, visi labiau domisi kažkuo kitu: o kas paaiškins apie milijonus eilinių "kultūrinės revoliucijos" kovotojų — "raudongvardiečius" ir maištininkus? Gal tai buvo "dvejetukininkų revoliucija", kurie pavydėjo sėkmingesniems mokslo draugams ir apskritai suaugusiųjų pasauliui? Gal ši visuomenė su dideliu malonumu sureagavo į idėjas, kad maždaug 750 milijonų kinų kultūrą ir gyvenimo būdą galima ir reikia stipriai ir visam laikui pakeisti, nors ir sunaikinus tuo metu savo šalį?

Taigi, galų gale tai yra maždaug tas pats, kas buvo ir vyksta dabar visų pirma JAV, bet ir daugelyje kitų šalių. Ir Honkonge — ypatingoje Kinijos teritorijoje, Vakarų likutinėje dalyje. Skirtumas tik tas, kad Kinija iki 1949 metų (kai Mao atėjo į valdžią) apsiėjo be visuotinio išsilavinimo, o štai jis pasirodė ir paaiškėjo, kad tai sunkus dalykas, reikalaujantis pastangų — ir ką daryti su tuo metu skleidžiama proletariato lygybės ir dominavimo, o ne išsilavinusios klasės ideologija? Štai Vakaruose šis procesas buvo kiek kitoks — švietimo lygio ir kokybės sumažėjimas, kurį apsunkino socialinių tinklų idiotizmas. Tuo metu rezultatas buvo tas pats: būtent besimokančioje (ir kažkaip išmokytoje) aplinkoje pasklinda totalinių pokyčių, neapykantos kultūrai, istorijai ir praeičiai, taip pat staigaus ir smurtinio "teisingos" visuomenės kūrimosi idėjos.

Tiesą sakant, tai visai nėra atradimas, jau seniai buvo pastebėta ir pasakyta, kad JAV, o dabar ir kitose šalyse, vyksta būtent ta pati, labai kiniška "kultūrinė revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas (žiūrėk naujas "Oskarų" skyrimo taisykles). Ir būtent "dvejetukininkai" dideliais kiekiais tampa buku demokratų (dvasinių Mao brolių) instrumentu, sutriuškinančiu visuomenes ir valstybes. Kas tada nutinka dvejetukininkams — žiūrėk aukščiau, į mažamečių kinų radikalų likimus. Bet tai nesvarbu ir niekas nesigaili.

Ir jei iki galo perskaitytume primityvų agitacinį kūrinį iš "Daily Signal", greitai paaiškės, kad jis skirtas ne Kinijai, o savo "kultūros revoliucionieriams". Tiesiog kažkam Jungtinėse Valstijose atrodo, kad paprastiems žmonėms reikia sukurti dabartinį kairiųjų radikalizmo siaubo įsikūnijimą — ir čia kartu paaiškėja, kad nuo maoizmo išsigydžiusi Kinija visiškai sustiprėjo. Ir reikia ją sustabdyti, apkaltinus bet kuo (grįžimu prie Mao) ir įvedus sankcijas. Tai primityvu ir nekelia pagarbos, bet ką daryti, jei tėvynei kyla pavojus — ji užsikrėtė kinų liga iš 1966 metų.

Tegai:
JAV, Kinija
Lukašenkos inauguracija, archyvinė nuotrauka

Lukašenka inauguruotas darys Lietuva ir ES?

(atnaujinta 10:46 2020.09.27)
Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, ES, Rusija, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
Lukašenka pasiūlė pastatyti Baltarusijos terminalą Ust Lugos uoste
Pranckietis: krizė Baltarusijoje patvirtina NATO atgrasymo būtinybę
Baltarusijos krovinių išėjimas iš Klaipėdos gali smarkiai paveikti Lietuvos įmones
Gedimino pilis, archyvinė nuotrauka

Kokia šiandien diena: rugsėjo 28-osios šventės

(atnaujinta 18:38 2020.09.27)
Nuo rugsėjo 28 dienos iki metų galo lieka 94 dienos; savo vardadienį švenčia Svetlana, Lana, Vaclovas, Tautvydas, Vientautė, Saliamonas, Vacys

Rugsėjo 28 yra 271-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 272-a. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 94 dienos.

2020 metų rugsėjo 28 dieną saulė teka 07:13, leidžiasi 19:06, dienos ilgis — 11 val. 53 min.

Vilniaus įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino diena

Gedimino diena paskelbta rugsėjo 28-oji.

Šią dieną prisimenama Vilniaus įkūrimo istorija. Anot legendos, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas susapnavo sapną, pranašavusį Vilniui garbingą Lietuvos sostinės ateitį. Minima, kad Gediminas prigulęs poilsiui rudens medžioklės metu, tad spėjama, kad tai turėjo įvykti rugsėjo pabaigoje. Paklausęs sapną išaiškinusio žynio Lizdeikos, Gediminas Vilniuje pastatė pilį ir įkūrė sostinę.

Gedimino dienos proga Vilniuje organizuojami šventiniai renginiai — miesto karnavalai, koncertai. Kartais Gedimino dienos šventė sujungiama su Rudens lygiadieniu, taigi, švenčiama anksčiau.

Pasaulinė pasiutligės diena

Rugsėjo 28 diena paskelbta Pasauline pasiutligės diena. Šios dienos tikslas — atkreipti visuomenės dėmesį į pasiutligės grėsmę žmonėms ir gyvūnams.

Pasiutligė — virusinė liga, kuria gali užsikrėsti gyvūnai ir žmonės. Liga dažniausiai plinta per įkandimus, tačiau užkratas su infekuoto gyvūno seilėmis taip pat gali patekti per pažeistą odą ar gleivinę. Išryškėjus neurologiniams pasiutligės simptomams, liga tampa mirtinai pavojinga.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kiekvienais metais įgyvendina pasiutligės likvidavimo programą, o nuo 2006 metų pradėta įgyvendinti oralinė laukinių gyvūnų vakcinacija, kuri vykdoma 2 kartus per metus visoje Lietuvos teritorijoje.

Pasaulinės pasiutligės dienos proga, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba įvairiuose Lietuvos rajonuose ir miestuose organizuoja naminių gyvūnų augintinių nemokamą vakcinaciją nuo pasiutligės, renginius, skirtus pasiutligės prevencijai.

Savo vardadienį šiandien švenčia Svetlana, Lana, Vaclovas, Tautvydas, Vientautė, Saliamonas, Vacys.

Ši diena istorijoje

1520 metais gimė Barbora Radvilaitė, LDK kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė. Mirė 1551 metais Krokuvoje. Palaidota Vilniaus Katedroje.

1533 — Rumunijoje gimė Steponas Batoras, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Mirė 1586 m. Gardine.

Šią dieną 1542 metais tyrinėtojas Chuanas Rodrigesas Kabrijas tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu ant dabartinės Jungtinių Valstijų teritorijos vakarinės dalies pakrantės.

1571 metais Milane gimė italų dailininkas, vienas žymiausių baroko meistrų Mikelandželas Merizis da Karavadžas. Mirė 1610 metais.

1826 — Rusija paskelbė karą Persijai.

1867 metais gimė rašytoja Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė – Lazdynų Pelėda. Mirė 1926 metais.

1891 metais mirė amerikiečių rašytojas, gerai žinomo romano "Mobis Dikas" ir apysakos "Jūreivis Bilis Badas" autorius Hermanas Melvilis. Gimė 1819 metais.

Šią dieną 1924 metais du JAV karo lėktuvai baigė pirmąjį istorijoje skrydį aplink pasaulį. Kelionė truko 175 dienas.

1939 metais Vokietija ir TSRS susitarė dėl įtakos zonų, į kurias įeina Lietuva, Lenkija ir kitos Rytų Europos šalys, pasidalinimo.

1941 metais II pasaulinio karo metu prasidėjo nacių teroro akcijos Čekoslovakijoje.

1950 — Indonezija tapo JT nare.

Šią dieną 1978 metais mirė Romos popiežius Jonas Paulius I; jo įpėdiniu tapo Jonas Paulius II.

1992 metais Varšuvoje įvyko pirmasis istorijoje Lietuvos ir Lenkijos Ministrų pirmininkų — A. Abišalos ir H. Suchockos — susitikimas.

1994 — plaukdamas iš Talino į Stokholmą (netoli Turku miesto Suomijoje) Baltijos jūroje nuskendo keltas "Estonia", žuvo 852 žmonės.

Tegai:
šventės
Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai