Zingeris, Šimašius, Landsbergis, archyvinė nuotrauka

Lietuvoje byra politinės "vedybos su išskaičiavimu"

59
(atnaujinta 12:59 2017.10.07)
Liberalai, vadovaujami partijos lyderio — Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, paskelbė nutrauksiantys koalicinę sutartį su konservatoriais — Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionimis demokratais, su kuriais jie daug metų ėjo petys į petį

Garsus pareiškimas nuskambėjo pirmadienį, po Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Liberalų frakcijos bei šios partijos Vilniaus skyriaus prezidiumo narių posėdžio.

Algirdas Butkevičius, archyvinė nuotrauka
© Photo: Wikimedia Commons

Pranešime spaudai sakoma, kad toks radikalus sprendimas priimtas, "siekiant greitesnių bei efektyvesnių sprendimų Vilniuje". Vilniaus meras Remigijus Šimašius Vilniaus miesto savivaldybės taryboje viešai pavadino konservatorių frakciją "inkaru", kuris lėtina "laivo" "Vilnius" judėjimą. Nejau dešimtmetė Lietuvos liberalų ir konservatorių "draugystė" pasibaigė?

Primename, kad glaudus dviejų partijų politinis bendradarbiavimas prasidėjo 2008 metais, kai konservatoriai laimėjo parlamento rinkimus ir pakvietė liberalus į valdančiąją koaliciją. Liberalų lyderis — tuo metu Eligijus Masiulis — užėmė susisiekimo ministro postą, o dabartinis partijos vadovas — Vilniaus meras Remigijus Šimašius — buvo teisingumo ministras konservatorių ir liberalų vyriausybėje.

Darniai šios dvi partijos dirbo ir opozicijoje, kai Vyriausybei vadovavo socialdemokratas Algirdas Butkevičius (2012-2016 metai). Eilinės konservatorių pergalės 2016 metų rinkimuose į Seimą atveju visi apžvalgininkai pranašavo šių dviejų partijų aljanso tęsinį. Bet po pergalės 2015-ųjų savivaldybių rinkimuose  liberalai tapo populiariausia partija Lietuvoje. Vilniuje liberalai iškovojo įtikinamą pergalę, o konservatorius pakvietė tik į antraeilius vaidmenis valdančiojoje koalicijoje.

Liberalų reitingai viršijo skalės rodmenis, ir visai įmanoma, kad ligi 2016-ųjų parlamento rinkimų konservatoriai su liberalais galėjo galutinai susikeisti vaidmenimis. "Jaunesniojo brolio" vaidmuo būsimoje valdančiojoje koalicijoje, dabar jau Seime, galėtų atitekti konservatoriams.

Tačiau 2016 metų pavasarį virš liberalų galvų netikėtai sugriaudė griausmas. Partijos pirmininką E. Masiulį specialiosios tarnybos pagavo imantį didelį kyšį. Korupcijos skandalas akimirksniu nušlavė liberalus nuo lyderio pozicijos politinių partijų reitinge. Daugelis apžvalgininkų pradėjo kalbėti apie tai, kad partija netgi nepateks į naujojo šaukimo Seimą. Politiniame olimpe vėl įsiviešpatavo įprasta Lietuvai konservatorių ir socialdemokratų dvivaldystė, kuriuos, tiesa, spaudė nauja jėga — "valstiečiai", vadovaujami Ramūno Karbauskio. Tačiau jie, ekspertų nuomone, negalėjo rimtai išklibinti Lietuvoje susiklosčiusios konservatorių ir liberalų valdymo paeiliui praktikos. Liberalus apskritai ketino "utilizuoti".

Bet R. Šimašiui kartu su liberalų sąjūdžio senbuviu Eugenijumi Gentvilu pavyko per pusmetį minimizuoti žalą partijos įvaizdžiui, sukeltą korupcijos skandalu. Rinkimuose partija gavo 14 mandatų ir ruošėsi vėl prisijungti prie konservatorių, kurie pirmojo rinkimų turo daugiamandatėse apygardose pasiekė pergalę ir jau ruošėsi formuoti valdančiąją koaliciją ir dalinti ministrų portfelius.

Visas kortas, kaip žinoma, supainiojo R. Karbauskio partija, kuri užėmė deputatų kėdžių daugumą Seime. Valdančiąją koaliciją jie sudarė su trečią vietą užėmusiais socialdemokratais — pastariesiems atiteko neįprastas jiems "jaunesniųjų" vaidmuo koalicijoje ir tik trys iš 14 ministrų portfelių. Apsiprasti su tokiu vaidmeniu socialdemokratai nesugebėjo ir šių metų rudenį paskelbė pasitraukiantys iš valdančiosios koalicijos. Tiesa, "santuokos" nutraukimas su "valstiečiais" dar nėra oficialiai įteisintas. Politikai ketina tai padaryti artimiausiomis dienomis.

Kitame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje bus įformintos ir liberalų "skyrybos" su konservatoriais valdančiojoje sostinės koalicijoje.

Dvi valdančiųjų koalicijų politinės krizės — Lietuvos ir Vilniaus — sutapo laiku. Ar atsitiktinai? Politiniuose kuluaruose  jau kalbama apie artėjantį revoliucinį galios persiskirstymą ir pirmą kartą per šiuolaikinės istorijos metus —  galimą Seimo paleidimą ir priešlaikinius rinkimus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

59
Tegai:
valdančioji koalicija, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Seimas, Ramūnas Karbauskis, Eligijus Masiulis, Remigijus Šimašius
Dar šia tema
Gintautas Paluckas prieš nomenklatūrą
Koalicijos pabaiga?
Kubilius ragina Skvernelį atsistatydinti
Stalinas, archyvinė nuotrauka

Vakarai smerkia Staliną tai, ir patys darė

(atnaujinta 16:28 2020.05.30)
Gegužės 30 dieną minimas tragiško pokario Europos epizodo — vadinamojo mirties žygio iš Brno — 75-metis

Atvirai kalbant, šis įvykis nėra taip plačiai aprašytas Europos žiniasklaidoje kaip pastaraisiais metais ypač populiarūs "stalininiai tautų trėmimai" ar antisovietiniai mitai apie karą. Suprantama: kai kurie istoriniai faktai netelpa į šiuolaikinį Europos naratyvą apie TSRS kaltę dėl visko, kas įvyko prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Ir diskusija apie tai neišvengiamai verčia susimąstyti, ko bando apkaltinti Sovietų Rusiją, jei paaiškėja, kad stalininė politika dėl trėmimų etniniu pagrindu buvo ne tik įprasta pokario Europai, bet ir buvo humaniškesnė etninio valymo, kurį vykdė šiandien aršiai kaltinančios Maskvą valstybės, fone.

Iš tikrųjų, 55 kilometrų ilgio Čekijos etninių vokiečių žygis iš Brno iki Austrijos sienos, prasidėjęs 1945 metų gegužės 30 dieną, yra tik vienas iš daugelio masiškiausių tautų trėmimų Europos istorijoje epizodų. Remiantis amerikiečių istoriko R. Douglaso, kuris specializuojasi šioje temoje, vertinimais, tokios politikos rezultatas buvo 12–14 milijonų vokiečių (iki ketvirtadalio šiuolaikinės Vokietijos gyventojų yra tremtiniai ar jų tiesioginiai palikuonys) perkėlimas. Tikslaus aukų skaičiaus niekas negali įvardyti — nuo 500 tūkstančių iki 1,5 milijono. Pabrėžiame, kad kalbama ne apie nacius, ne apie Vehrmachto kareivius, ne apie karo nusikaltėlius. Tai daugiausia moterys, seni žmonės ir vaikai, nes visus vokiečių tautybės vyrus Hitleris nusiuntė į karą ir iki 1945 metų gegužės jie arba jau mirė fronte, arba buvo karo belaisvių stovyklose.

Reikia pabrėžti, kad visos pergalės šalys yra vienodai atsakingos už šiuos masinius trėmimus. Ši politika yra visuotinio sutarimo, kuris buvo nustatytas dar prieš nacizmo pralaimėjimą, rezultatas. Galbūt todėl Amerikos ir Europos politologams nelabai patinka prisiminti tuos įvykius, kaip daug mažesnio masto Krymo totorių deportaciją, nes tokiu atveju negalima kaltinti vien Stalino, teks pripažinti, kad jo politika atitiko visuotinai priimtą Vakarų praktiką.

Dar prieš pasibaigiant karui Čekoslovakijos ištremtos vyriausybės vadovas Edwardas Benesas viešai paskelbė Sudetų vokiečius "penktąja kolona" ir pažadėjo jiems atsakomybę už jų "išdavystę". 1944 metų rugpjūčio Lenkijos vyriausybė Londone taip pat nusprendė, kad tie vokiečiai, kurie "neišvyks iš Lenkijos teritorijos po karo, bus ištremti". Visus šiuos planus parėmė Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės. Vinstonas Čerčilis 1944 metų gruodžio 15 dieną parlamente vykusiuose debatuose viešai patvirtino masinį trėmimą, laikydamas jį esminiu sprendžiant ateities etninius konfliktus.

Nors 1945 metų gegužės mėnesį Prahos sukilimo vadovybė pasirašė įsipareigojimą iš miesto išvykstančiam nacių garnizonui, kad Vokietijos civiliai gyventojai nebus persekiojami, etninis valymas prasidėjo nedelsiant. Čekai puolė vykdyti mirties bausmes prieš ligoninėse likusius vokiečių sužeistus kareivius, kartu susidorojo ir su civiliais. Pavyzdžiui pagyvenusi vokiečių moteris buvo išmesta pro langą, o Prahoje buvo mirtinai sumuštas gatvėje muzikantas iš vokiečių orkestro. Kartais aukomis tapdavo vokiškai kalbantys žydai ir net čekai, jei jų dokumentuose Sudetai buvo nurodyti kaip gimtinė.

Be to, tai nutiko visur, ne tik sostinėje. Britė Marjorie Quinnas, gyvenusi Trutnovo mieste Šiaurės Čekijoje, 1945 metų birželio mėnesį, laiške seseriai su siaubu aprašė žudynes ir prievartavimus, kuriuos vietiniai vykdė prieš etninius vokiečius. Ji pabrėžė, kad su tuo labai kontrastiškai atrodė Raudonosios armijos elgesys. Mūsų kovotojai dažniausiai tiesiog stengėsi sustabdyti žudynes ir surengti tvarkingą trėmimą, kad būtų išvengta aukų.

Bet ir čekai, ir lenkai pradėjo "laukinius trėmimus". Iš pradžių jie atrinkdavo tuos, kurie gyveno turtinguose namuose, nes visa tai atitekdavo naujajai valdžiai. Kaip ir "mirties žygio" iš Brno atveju, Sudetų vokiečius aplankydavo naujai suformuota ginkluota policija ar savigynos būriai (be to, į juos dažnai užsirašydavo tie, kas dar visai neseniai bendradarbiavo su naciais), jie skyrdavo valandą ar dvi susirinkti daiktus, leisdavo pasiimti kažkur dešimt, kitur 30 ar 50 kilogramų asmeninių daiktų, ir ganė juos pėsčiomis iki sienos. Kadangi didelę dalį sudarė seni vyrai ir moterys su vaikais, daugelis negalėjo iškęsti sunkaus kelio ir griūdavo. Juos užmušdavo ir palikdavo nuošalyje.

Kai kuriais skaičiavimais, per "mirties žygį" iš Brno mirė 1 700 žmonių (yra skaičiavimų, kad net aštuoni tūkstančiai žmonių).

Pirmosiomis aukomis tapdavo kūdikiai, nes išsekusios motinos negalėjo jų maitinti dėl pieno trūkumo. Viena iš išgyvenusių šios kampanijos dalyvė su siaubu prisiminė, kad blogiausia prasidėjo ne žygio metu, o improvizuotoje stovykloje pasienyje, kur moterys buvo apiplėšiamos, išžaginamos ir užmušamos.

Ir kartais vokiečiams net nebuvo leidžiama pasiekti sienos. Pavyzdžiui, birželio 19 dienos naktį Moravijos mieste Prerove ginkluoti čekai iš traukinio ištraukė civilius vokiečius ir visus sušaudė. Vien ten žuvo 265 žmonės, iš jų 120 moterų ir 74 vaikai, iš kurių jauniausias buvo aštuonių mėnesių amžiaus.

Vienas baisiausių epizodų yra vadinamosios Ustetsko žudynės. Liepos 31 dieną Usti nad Labem miesto šaudmenų sandėlyje įvyko sprogimas. Ir net nepaisant to, kad didžiąją dalį žuvusiųjų sudarė Sudetų vokiečiai, vietos valdžia apkaltino "vokiečių pogrindį". Tada prasidėjo žudynės. Mirė šimtai žmonių (vokiečių skaičiavimais, tūkstančiai). Žmonės buvo stumiami nuo tilto į upę ir šaudė tuos, kurie bandė plaukti. Daugelis liudininkų nurodė, kad į vandenį buvo mesti vežimėlis su kūdikiu.

Немецкие солдаты сдаются в плен
© Sputnik / Александр Становов

Dažniausiai šios egzekucijos ir kankinimai buvo vieši, esant miniai žmonių (dėl to buvo liko daug liudijimų). Vienas iš čekų, sukrėstas to, ką pamatė, rašė vyriausybės kanceliarijai: "Net nežmoniški vokiečiai tokiu būdu neatsikratydavo savo priešų, slėpdami savo sadizmą už koncentracijos stovyklų tvoros". Žinomas Didžiosios Britanijos korespondentas Frederickas Voigtas pareiškė, kad patys čekai priėmė "artimą Hitleriui rasinę doktriną, <...> ir metodus, kurie nelabai skyrėsi nuo fašizmo". Jis padarė išvadą: "Jie iš tesmės tapo slavų nacionalsocialistais". Šiuolaikinė lenkų mokslininkė Bernadette Nietzsche pateikia tas pačias paraleles, pripažįstant, kad lenkų veiksmai prieš vokiečius po karo "dažnai nesiskyrė nuo Hitlerio veiksmų".

Čekai ir lenkai įsisavino kai kuriuos metodus iš tų, nuo kurių jie buvo išlaisvinti. Čekoslovakijoje, pavyzdžiui, vokiečiai buvo įpareigoti nešioti tvarsčius su raide "N", ant jų netgi buvo nupieštos svastikos. Daugelis nacių koncentracijos stovyklų tapo etninių vokiečių kalinimo ir žiaurių kankinimų vietomis. Net getai kai kuriose vietose buvo atkurti, tik dabar jie buvo vokiški.

Pirmuosius Benešoo dekretus galima palyginti su Reicho rasiniais įstatymais. Tik šį kartą buvo pažeistos vokiečių mažumos teisės (nors kai kuriuose Čekijos Respublikos miestuose ši "mažuma" sudarė 90 procentų gyventojų). To rezultatas yra bendras vokiečių ir vengrų iškeldinimas. O dabar iš Rusijos reikalaujama nuolat atgailauti už anuos ar kitus Stalino veiksmus, o šiuolaikinė Praha oficialiame lygmenyje taip ir nepasmerkė Benešo įstatymų. Maža to, kai kurie nutarimai išliko iki tol, kol Čekija ir Slovakija įstojo į Europos Sąjungą. Ir vėlgi, Praha nebuvo tokia vienintelė. Panašių veiksmų buvo imtasi ir pokario Lenkijoje, ir Jugoslavijoje, Rumunijoje, netgi Nyderlanduose (operacija "Juodoji tulpė" 1946–1948 metais).

Bet atkreipkite dėmesį, kad garsiausiai šaukia apie "Stalino tautų trėmimus" tų šalių, kuriose buvo rengiami žymiai didesnio masto ir daug žiauresni savo piliečių perkėlimai, atstovai. Tiek TSRS, tiek Rusija po 1991 metų ne kartą pripažindavo etninių mažumų iškeldinimą nusikaltimu ir ėmėsi priemonių aukų ir jų palikuonių reabilitacijai. Šiuolaikinėje Europoje, kuri garsiai smerkia "totalitarinių režimų nusikaltimus", stengiasi neišryškinti savo praeities nuodėmių. Ten net bijo užsiminti apie restituciją ir kompensaciją.

Deja, ir mūsų šalyje ši tema ilgą laiką buvo, jei ne visiškai tabu, tai bent jau nebuvo pakankamai apžvelgta ar išnagrinėta. Puoselėjo "sąjungininkų" jausmus, nepaisant to, kad tie patys "sąjungininkai" jau seniai apkaltino mus visomis savo bėdomis. Bet veltui. Detaliai kalbėdami apie Krymo totorių ar čečėnų persikėlimą ir nutylėdami apie žymiai didesnio masto tautų trėmimus pokario Europoje, iš tikrųjų nutapėme iškreiptą praeities paveikslą, sudarydami įspūdį, kad to laikotarpio Maskvos politika buvo kažko išskirianti ir ypatinga. Ne, taip elgėsi visas pasaulis, tik Vakaruose tai buvo daroma daug žiauresniais metodais. Laikas apie tai kalbėti atvirai ir garsiai, kad girdėtų ne tik Rusijoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
tremtiniai, Josifas Stalinas, pokaris, nacizmas, Antrasis pasaulinis karas
Jamal-Europa dujotiekio kompresorinė stotis, archyvinė nuotrauka

Priversti susiprotėti. "Gazprom" žino, kaip numarinti tranzitą

(atnaujinta 18:53 2020.05.29)
Lenkijos politikai netikėtai sužinojo, kad patys įvilioja save į spąstus. Atėjo laikas nugriebti grietinėlę nuo "Jamal-Europa" dujotiekio, tačiau neišeina. Jei "Gas-System" bandys padidinti tarifą iki nepriimtinos vertės, koncernas net nesiaiškins

Gegužės 13 dieną "Interfax" paskelbė savo skaičiavimus, pagrįstus "Gazprom" veiklos rezultatais pirmąjį 2020 metų ketvirtį. Oficialūs pačios įmonės duomenys dar nepasirodė, todėl "Interfax" duomenys yra preliminarūs.

Agentūros duomenimis, dujų koncernas ketvirtį baigė su dideliais nuostoliais — 306,2331 milijardo rublių, palyginti su 199,469 milijardo rublių pelnu tuo pačiu laikotarpiu 2019 metais. Kiek šie skaičiavimai sutampa su "Gazprom" finansinėmis ataskaitomis, sužinosime artimiausiu metu, tačiau dabar galima padaryti gana aiškias išvadas.

Koncernas dėl dujų pateko į "tobulą audrą" — prieš prasidedant šildymo sezonui požeminės dujų saugyklos Europoje buvo pripildytos daug daugiau nei vidutiniškai, žiemos Europoje buvo švelnios, o nuo kovo pradžios Europos šalys pradėjo vykdyti karantino priemones prieš COVID-19 pandemiją. Tuo pačiu metu dujų paklausos sumažėjimui įtaką daro trys veiksniai ir "pažadina" ketvirtą veiksnį — padidėjusį dujų kiekį neatidėliotinų prekių rinkoje, kuris neišvengiamai lemia kainų kritimą.

"Ideali audra" dujų tiekėjams į Europą

Dujų kainų nepastovumas yra tiesioginė visų ES trečiojo energetikos paketo dujų direktyvos nuostatų praktinio taikymo pasekmė. Priverstinis vertikaliai integruotų įmonių atskyrimas dažnai lėmė tai, kad dujų ir požeminių dujų saugyklų (PDS) savininkės yra skirtingos, nepriklausomos viena nuo kitos įmonės.

Europos bendrovės perka dujas prieš prasidedant šildymo sezonui ir išsiunčia jas į jiems nepriklausančias PDS pagal laisvų saugyklų nuomos sutartis. Skaičiuojama, kad žiemą dujų poreikis didės kartu su kainomis, ir štai tuomet tai, kas buvo sandėlyje, galima bus parduoti su apčiuopiamu pelnu.

Aukšta žiemos temperatūra neleido įgyvendinti šių paprastų derinių, o dabar tokiems dujų savininkams tenka išspręsti aritmetines problemas: kas yra pelningiau — parduoti už pigesnę kainą arba toliau mokėti už PDS tūrio nuomą tikintis, kad derinimas taps įmanomas kitą šildymo sezoną. Tačiau kada dar bus toji žiema, koks bus oras, negalima atspėti ir dabar — vis daugiau dujų patenka į neatidėliotinų kainų rinką. Tačiau rinka patiria krizę: dėl karantino priemonių smarkiai sumažėjo elektros energijos poreikis, dabartinis šildymo sezonas jau pasibaigė, todėl kainos ir toliau mažėja.

Anot "Gazprom" vadovų, šiais metais Rusijos dujų tiekimas Europai sumažės iki 160–165 milijardų kubinių metrų, tai yra 20 procentų mažiau nei 2019 metais ir atitinka 2012 metų lygį. Nėra nieko optimistiško, tačiau užfiksuokime šią prognozę: "Gazprom" pristatymai į Europą šiais metais bus apie 165 milijardų kubinių metrų.

Atkreipiu dėmesį, kad tokioje sunkioje situacijoje atsidūrė ne tik "Gazprom", bet ir kiti dujų tiekėjai į Europą. Pavyzdžiui, štai, kaip viskas vyksta pas netradicinius mūsų partnerius.

2020 metų kovo 2 diena: Ispanijos įmonės "Repsol SA" ir "Endesa SA" atsisakė 200 milijonų kubinių metrų dujų, kurias pagal ilgalaikes sutartis turėjo pirkti iš Amerikos "Cheniere Energy". Tuo pačiu metu abi Ispanijos įmonės susitarė mokėti baudas vadovaudamosi principu "suskystink arba mokėk".

2020 metų balandžio 23 diena: dešimt skirtingų Europos bendrovių atšaukė SGD tiekimą iš JAV. Anot "Reuters", tokios bendrovės kaip "Shell", "Total", "Uniper" ir "Enel" atsisakė tiekti. Visos bendrovės sumokėjo tarifus už sumažinimą, tačiau atsisakė pirkti SGD.

2020 metų gegužės 22 diena, "Bloomberg": "SGD pirkėjai iš Europos ir Azijos antrąjį vasaros mėnesį gali atšaukti 35–45 suskystintų gamtinių dujų partijų pirkimą iš JAV. Pirkėjai sako, kad jie mažiau bijo baudų, nei gauti suskystintas gamtines dujas, kurias "nežinos, kur sandėliuoti".

Juk SGD tai ne nafta, kurią gana ilgai galima laikyti tanklaiviuose, esant 161 laipsnių šalčio temperatūrai, kad ir koks geras būtų "termosas", garavimas neišvengiamas. Apmokėti tanklaivio-dujovežio, kurio talpyklose jūsų prekės kasdien vis mažėja, nuomą yra abejotinas malonumas, bauda kainuos mažiau. Taigi, ne tik "Gazprom" turi pardavimo problemų, bet ir visi kiti.

Dujų vamzdžių ir dujų tiekimo aritmetika

Vis dėlto, kad ir kaip būtų liūdna, dabartinė padėtis yra įdomi tuo, kad mes jau stebime tai, kas turėjo įvykti šiek tiek vėliau. "Gazprom" tikisi, kad šiais metais Europos vartotojai supirks apie 165 milijardus kubinių metrų dujų, belieka išanalizuoti, kaip šį kiekį būtų galima nugabenti į Europą.

Vokietijos įmonių konsorciumas jau baigė pirmosios "Nord Stream-2" linijos tiesimą krantu — EUGAL dujotiekis buvo nutiestas lygiagrečiai su OPAL dujotiekiu, kuriam Europos Komisija apribojo 50 procentų pajėgumų. Nepažeisdamas jokių įstatymų, "Gazprom" naudojasi pirmąja EUGAL linija, dėl kurios NS-1 eksploatuojama visu pajėgumu — 55 milijardai kubinių metrų dujų per metus.

Pagal 2019 metų gruodžio mėnesio su Ukrainos bendrovėmis pasirašytą penkerių metų susitarimą, šiemet "Gazprom" gali per Ukrainos dujų perdavimo sistemą pristatyti 65 milijardus kubinių metrų dujų. "Jamal-Europa", kertančio Baltarusijos ir Lenkijos teritorijas, pajėgumai yra 33 milijardai kubinių metrų dujų per metus. "Mėlynoji srovė", turinti 16 milijardų kubinių metrų dujų per metus, veikia ramiai. Antroji "Turkijos srauto" linija dar nėra baigta, tačiau pirmąja jau teka dujos — per metus per ją galima pristatyti 15,75 milijardo kubinių metrų.

Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva tradiciškai dujas gauna per sovietų vamzdyno dujų sistemą "Šiaurės pašvaistė" — šis kvartetas paprastai per metus įsigyja apie šešis–septynis milijardus kubinių metrų dujų, priklausomai nuo žiemos oro sąlygų ir to, kiek SGD Lietuvai tieks Prancūzijos "Total". "Total", nors yra registruotas Prancūzijoje, jau seniai tapo tarptautiniu prekybininku, todėl niekas nesistebi, kad SGD į Klaipėdą atkeliauja tiek iš Norvegijos, tiek iš Jamalo — čia jau kaip prancūzams bus ekonomiškai naudingiau.

Prisiminėme visas magistrales, belieka sudėti skaičius. Gaunu 190 milijardų kubinių metrų, nes neatsižvelgiu į skaičius po dešimtainio taško ir sakau, kad "Šiaurės pašvaistė" užkrauta šešiais milijardais kubinių metrų. Iš viso: "Gazprom" transportavimo galimybės yra didesnės nei per metus pristatomų prekių kiekis. Tai, kad tai neteikia džiaugsmo, yra akivaizdu, tačiau yra ir kita medalio pusė: "Gazprom" pasiekė "manevravimo laisvę" panaikindamas poreikį aiškintis santykius su kiekviena tranzito šalimi, jei tik jos užsimanys pakeisti susitarimo sąlygas, pakelti išpumpavimo tarifą, pradėti tvarkyti politinius santykius.

"Gazprom" manevro laisvė

Pristatoma 190 milijardų kubinių metrų transporto pajėgumų ir 165 milijardų kubinių metrų — atrodytų, kad skirtumas nėra didelis, tik 25 milijardai kubinių metrų. Bet, pavyzdžiui, šie 25 milijardai "tenkina" visas likusias "Jamal-Europa" apimtis iki metų pabaigos — ilgalaikė sutartis su Lenkija, kuri pasibaigė 2020 metų gegužės 18 dieną. Nuo šios dienos darbas su šio dujotiekio operatoriumi vykdomas griežtai laikantis atnaujintos ES Dujų direktyvos nustatytos tvarkos: Lenkijos "Jamal-Europa" sekcijos operatorė, Lenkijos įmonė "Gas-System S.A." aukcione parduoda dujotiekio pajėgumą 12 valandų, dienai, savaitei, mėnesiui, ketvirčiui. Ir tada, kaip ir bet kuriame kitame aukcione, arba atsiras tiekėjas, arba aukciono objektas nesukels jokio susidomėjimo.

Ir Lenkijos politikai netikėtai sužinojo, kad jie patys įviliojo save į spąstus. Jiems labai norisi, kad "Gazprom" sumokėtų kuo daugiau pinigų už tranzitą, nes kol galiojo ilgalaikė tranzito sutartis, "Gas-System" kasmet gaudavo fiksuotą sumą, dėl kurios susitarta Rusijos ir Lenkijos tarpvyriausybiniame susitarime — šiek tiek daugiau nei penkis milijonus dolerių. Priežastis žinoma: Lenkija neinvestavo į "Jamal-Europa" Lenkijos ruožo statybas, visas reikalingas investicijas padarė "Gazprom", o Rusijos įmonė visus šiuos metus grąžino investicijas.

Atėjo laikas nugriebti grietinėlę, tačiau neišeina — kai "Gas-System" bando pakelti pumpavimo tarifą iki nepriimtino "Gazprom" lygio, Rusijos koncernas net nesiaiškins ir tiesiog nepasirodys jokiuose aukcionuose dėl rezervuotų pajėgumų. Įvyko trečiojo 2020 metų ketvirčio aukcionas — "Gazprom" sumokės 6,38 dolerio už 1000 kubinių metrų dujų, kurios praeis per "Jamal-Europe" Lenkijos ruožą, tai yra keturis kartus mažiau nei "Gazprom" moka už tranzitą per Ukrainą. Be to, lenkai net nematys šių pinigų, nes "Gazprom" priklauso 48 proc. "EuRoPolGas", kuri valdo "Jamal-Europa" Lenkijos ruožą, akcijų. Bet nėra jokių lenkų kompanijos demaršų, nėra nepasitenkinimo — viskas gerai, visi patenkinti.

Pasirodo, kad nemokami tranzito pajėgumai yra rinkos mechanizmas, atgaivinantis visus tuos, kurie traukia politiką ir politikavimą į ekonominius santykius su "Gazprom". Svarbiausia, kad šis mechanizmas veiks kitais metais, nes 2021 metais jau veiks antroji "Turkijos srauto" linija — 15,75 milijardo kubinių metrų per metus — ir prasidės "Nord Stream-2" eksploatacija. Net jei Šveicarijos įmonei "Nord Stream 2 AG" nepavyktų laimėti ginčo dėl NS-2 pajėgumų ribojimo teisme prieš federalinį tinklo operatorių ir šis veiks perpus mažesniais pajėgumais, "Gazprom" tranzito pajėgumai padidės dar 27,5 milijardo eurų kubinių metrų dujų per metus.

Sunku pasakyti, ar tokia situacija buvo suplanuota iš anksto, ar tai buvo sutapimas, tačiau yra vilčių, kad "manevro laisvė", kurią "Gazprom" įgijo kitiems pusantrų metų, tranzito šalims padės išmokti pirmiausia galvoti apie ekonomiką, paliekant politiką nuošalyje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
dujų tranzitas, tranzitas, dujos, Gazprom
Dar šia tema
"Gazprom" nutraukia tranzitą per Lenkiją per "Jamalo–Europos" dujotiekį
Tarp Vakarų ir Rytų. Ar Rusija ir Kinija turi bendrą ypatingą naftos planą 
Į Lietuvą atvyko naujas SGD krovinys iš Vysocko
Gitanas Nausėda, archyvinė nuotrauka

Konservatorius stebėsi, ar tikrai Nausėda jau parodė paramą "valstiečiams"

(atnaujinta 19:54 2020.05.30)
Anot politiko, artėjant Seimo rinkimams tokie autoritetingi prezidento veiksmai gali nulemti kai kurių neapsisprendusių rinkėjų sprendimą

VILNIUS, gegužės 30 — Sputnik. "Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų" atstovas Seime Kęstutis Masiulis sukritikavo prezidentą Gitaną Nausėda tariamai palaikant prieš Seimo rinkimus valdančiąją partiją.

Anksčiau šią savaitę prezidentas sakė, kad jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų LVŽS partijai, jie turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją.

"Tokios šnekos ir ypač iš Prezidento lūpų programuoja dalies rinkėjų ir ypač neapsisprendusiųjų elgesį. Kai nežinai už ką balsuoti, tai visad smagiau būti balsavus už nugalėtoją ir dar paskatinant autoriteto", — savo Facebook puslapyje parašė Masiulis.

Pasak konservatoriaus, Nausėdos iniciatyvą remti šeimas su vaikais ir laikinai mažinti mokesčius darbuotojams išlaidos, kas bendrai sieks 500 mln eurų, palaikys "valstiečiai", o tai bus bandymas "lieti vandenį ant valstiečių rinkiminio malūno".

"Juk rinkėjas, kuris nutars balsuoti už "dosnumą" Seimo rinkimuose nediferencijuos valstietiškas ir prezidento dovanas, o viską priskirs valstiečiams. Kuomet turėjome frakcijos pasitarimą su Prezidento patarėjais apie jo iniciatyvas aš taip tiesiai šviesiai jų ir paklausiau: "ar tikrai Prezidentas jau nutarė remti rinkimuose valstiečius, nes ji iniciatyvos yra tikrai lieja vandenį ant valstiečių rinkiminio malūno?", — parašė konservatorius.

Parlamento rinkimai Lietuvoje vyks spalio 11 dieną, anksčiau prezidentas pasirašė atitinkamą įsakymą. Nausėda anksčiau pabrėžė, kad politinės kampanijos vystymas priklausys nuo to, kiek pavyks susitvarkyti su koronaviruso plitimu.

Anksčiau interviu Sputnik Lietuva politologas Vadimas Volovojus opozicijos elgesį siejo su artėjančiais Seimo rinkimais. Jo nuomone, politikai pasinaudos koronaviruso sukelta krize, norėdami užsidirbti politinių taškų.

Tegai:
Seimo rinkimai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Gitanas Nausėda
Dar šia tema
Narkevičius lieka — ar Nausėda turi ką priešpastatyti valdančiajai daugumai?
Karbauskis pasiūlė pratęsti balsavimą rinkimuose į Lietuvos Seimą
Karbauskis palygino bendravimą su Nausėda ir Grybauskaite