Dalia Grybauskaitė ir Petras Porošenko

Naujas Maidanas ir Lietuvos pozicija

137
(atnaujinta 20:03 2017.10.19)
Ukrainoje bręsta dar vienas Maidanas su Michailu Saakašviliu priešakyje, ir Lietuva atsiduria nepatogioje padėtyje, laukdama signalų iš Europos ir Amerikos

Klausimų šioje istorijoje labai daug: kodėl situacija Kijeve vėl paaštrėjo, kieno rankose iniciatyva, ką remia Vakarai ir taip toliau. Atsakyti į juos nėra lengva, ir matyt, būtent tai verčia Lietuvą kol kas susilaikyti nuo konkrečių komentarų — svarbu suprasti konflikto esmę ir užimti politiškai teisingą poziciją.

Kodėl viskas iš naujo

Kiekvienai revoliucijai reikia kelių dalykų: didelės visuomenės dalies nepasitenkinimo valdžia, stiprios opozicijos, kuri organizuotų protestą, ir palankaus įtakingų užsienio valstybių požiūrio į maištininkus.

Ukrainoje prezidento ir parlamento socialinis autoritetas yra minimalus — "orumo revoliucija" nedavė rezultatų, ir korupcija bei ekonominė situacija šalyje (jau nekalbant apie teritorinius praradimus ir nesibaigiantį karą) tik pablogėjo.

Oponentų politikų ir oligarchų tarpe Petras Porošenka ir jo partija irgi turi daugiau negu reikia. Ką kalbėti apie Juliją Timošenko ar Igorį Kolomoiskį, jeigu net vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas iš esmės yra "valstybė valstybėje".

Tačiau, jau Maidano kovos su Viktoru Janukovičiumi laikais tapo akivaizdu, kad pagrindinis faktorius Ukrainos politikoje nuo šiol yra Berlynas ir Vašingtonas, kurie galiausiai savo statytiniu pasirinko Porošenką.

Atitinkamai, jeigu šiandien, išnaudojant visuomenės ir dalies elito nepasitenkinimą prezidentu, jam mestas gatvės iššūkis, reiškia,  kad arba tai leido padaryti tam tikros jėgos Vakaruose, kurios dėl kažkokių priežasčių nusprendė "perkrauti" Ukrainos valdžią; arba kontrolė išlieka, bet pirmiausiai Amerikoje po Donaldo Trumpo pergalės daugiau nėra vientisos pozicijos šia kryptimi, ką pajuto Porošenkos oponentai ir ryžosi savarankiškam žaidimui; arba Berlynui ir Vašingtonui jau visai neįdomu, kas vyksta Ukrainoje, ir dabartiniai įvykiai ten yra grynai vidinė kova dėl valdžios.

Kas bus?

Vakarai daugiau nekontroliuoja Ukrainos? Vargu (kitaip, Saakašviliui nebūtų leista ten atsidurti). Tokiu būdu, tai, kas dabar vyksta Kijeve, greičiausiai, vyksta pagal tam tikrą planą. Problema tik ta, kad kol kas, nežinant, apie ką kalbėjo Vladislavas Surkovas ir Kurtas Volkeris, sunku pasakyti, kas tai per planas.

Galbūt, amerikiečiai nori atvesti į valdžią radikalus, kad jie atnaujintų karinius veiksmus Donbase, siekdami sužlugdyti naudingus Rusijai "Minsko susitarimus" ir eilinį kartą pabandyti įtraukti ją į karą, nes Maskva negalės palikti Donecko ir Luhansko likimo valiai.

O gal tie patys kariniai naujos Ukrainos valdžios veiksmai turėtų tapti pretekstu taikdariams įvesti, griežtai vykdyti "Minsko susitarimus" ir atšaukti Europai nenaudingas sankcijas? Tai reikštų tam tikrą Rusijos pergalę Ukrainoje ir santykiuose su Vakarais, už kurią Amerika galėtų gauti lankstesnę Maskvos poziciją Artimuosiuose Rytuose (Sirija, Iranas) ir/ar Rytų Azijoje (Kinija, Šiaurės Korėja).

Ką mano Lietuva?

Lietuvai šiame kontekste belieka tik laukti, ką reikiamu momentu pasakys JAV prezidento ar Valstybės departamento atstovas spaudai: ką paskirs "demokratais", o ką — "korupcionieriais" ir "Ukrainos priešais".

Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė spaudė ranką Porošenkai. Tuo pat metu Linas Linkevičius gynė Saakašvilį. Atrodytų, ir vienas, ir kitas yra draugai. Tačiau Vašingtono žodis svarbesnis, ir jeigu rytoj jis pasakys, kad dabartinis Ukrainos prezidentas prarado legitimumą, Grybauskaitė ir Linkevičius nedvejodami pakartos tą patį.

Apibendrinant, galima teigti, kad šiai dienai daugiau ar mažiau aišku tik tai, kad dabartiniai įvykiai Ukrainoje nėra atsitiktiniai ir greitai bei paprastai nepasibaigs — realizuojamas kažkoks Vakarų (pirmiausiai JAV) planas. Tačiau galutinį jo tikslą kol kas suprasti sudėtinga (reikia laukti pasekmių). Todėl apibrėžtos pozicijos "Micho-Maidano" atžvilgiu neturi ir Lietuva, laukianti naujų signalų ir direktyvų iš Vašingtono ir Berlyno.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

137
Tegai:
Maidanas, Dalia Grybauskaitė, Ukraina
Dar šia tema
Ukrainoje dirba 450 NATO instruktorių
Lietuvos Krašto apsaugos viceministras lankysis Ukrainoje
JAV ir ES vėliavos, archyvinė nuotrauka

Vašingtonas nusprendė tikrųjų nubausti Europą

Nepaisant visų sunkumų tarp Trampo administracijos ir Amerikos IT gigantų, tokių kaip Facebook, Google ir Amazon, Trampas pasirengęs paaukoti transatlantinio solidarumo ir geros valios tarp JAV ir ES likučius, kad apsaugotų korporacijų pajamas

Senas, daugelį metų trunkantis konfliktas dabar perėjo į atvirus, skaudžius finansinius smūgius, siekiančius milijardus dolerių — Europos Sąjunga nori "prispausti" amerikiečių korporacijas, kurios dešimtmečiais dirbo ES nemokėdamos mokesčių, o JAV ketina nubausti Europos Sąjungą už bandymą įgyti minimalų fiskalinį suverenitetą.

Verta pagirti Donaldo Trampo komandą — jų kerštas pasirodė esąs labai tikslus, turint omenyje, kad jiems pavyko nustatyti konkretų Europos proveržio į laisvę iniciatorių ir idėjos, kad Amerikos IT verslas dirba "JAV Europos kolonijose" ir privalo mokėti mokesčius, autorių, o po šio identifikavimo buvo imtasi atsakomųjų Amerikos priemonių.

Prancūzijos prezidentas ir didelis mėgėjas pakalbėti apie Europos kaip pasaulio galios centro atkūrimą Emanuelis Makronas buvo Europos mokesčių Google, Facebook ir Amazon įvedimo autorius ir įkvėpėjas, todėl bendrovių, patekusių po Baltųjų rūmų "karštąja ranka", sąrašas buvo sudarytas taip, kad būtų sukeltas maksimalus diskomfortas Eliziejaus rūmams.

CNBC Amerikos finansų kanalas praneša:

"Prancūzijos bendrovių [veikiančių liukso segmente — Sputnik] akcijų kritimas įvyko po to, kai JAV paskelbė, kad jos gali nustatyti aukštas kai kurių šios kategorijos produktų kainas.

Pagal naujus tarifus, kurie gali įsigalioti sausio pabaigoje, JAV prekybos atstovybė galės imti iki 100 % siekiančius mokesčius už tokių prekių importą iš Prancūzijos. Numatoma suma [importo, kuriam taikomi nauji tarifai — Sputnik] yra 2,4 milijardo dolerių. Prancūzijos akcijų kritimas pakenkė įmonėms, kurioms priklauso "Louis Vuitton", "Hennessy", "Hermes", Christian Dior, "Gucci", "Yves Saint Laurent" ir "Balenciaga".

"Šimtas procentų yra gana daug", — "The Wall Street Journal of America" sakė Bruno Pavlovsky, "Chanel House" prezidentas. "Tai nėra tarifas. Šimtas yra bauda", — pridūrė jis.

Verta paminėti, kad Amerikos pareigūnai siūlo savo įvykių versiją ir tvirtina, kad kaltas yra Makronas, kuris neva nori diskriminuoti tam tikras Amerikos bendroves ES. Šis kaltinimas kelia tam tikrą skeptiškumą net tradiciškai patriotiškos Amerikos žiniasklaidos priemonėms.

"JAV mano, kad Prancūzijos mokesčių struktūra yra nesąžiningai nukreipta į dideles JAV interneto bendroves, tokias kaip Facebook, Google ir Amazon. Nepaisant to, kitos šalys vis labiau ieško būdų, kaip gauti pajamų iš įmonių, kurios uždirba milijardus dolerių savo rinkose", — praneša leidinys "Politico".

Trampo atsakomųjų priemonių pasirinkimą greičiausiai lėmė tai, kad "Prancūzijos rinkinys" buvo laikomas savotiška patikimumo sala ir saugiu prieglobsčiu investuotojams, kurie tikėjo, kad Prancūzijos įmonės, dirbančios tik su pasiturinčiais vartotojais, yra idealiai apsaugotos nuo koronaviruso epidemijos padarinių ir nuo prekybos karų rizikos.

Juodame gilios ekonominės krizės, kurioje Prancūzija pasinėrė į kovą su epidemija, fone, prabangos kompanijos atrodė kaip šviesos spindulys ir vilties šaltinis, taip pat simbolis, kad šalis, negalinti konkuruoti su Vokietija ar Kinija tradicinėje pramonėje, turi tam tikrų konkurencinių pranašumų tarptautinėje arenoje. Sumenkinti šį simbolį, faktiškai atimant iš šių bendrovių prieigą prie Amerikos rinkos, yra gera idėja, jei tikslas yra išgąsdinti Prancūzijos prezidento administraciją ir paveikti Europos mokesčių politiką apskritai.

Prancūzai gali pasielgti principingai ir įvesti mokestį Amerikos įmonėms (bent jau nacionaliniu lygmeniu), tačiau ar, pavyzdžiui, Vokietijos pareigūnai norės palaikyti tokio tipo bendro Europos mokesčio įvedimą, rizikuodami "100 % tarifu", pvz., vokiškų automobilių eksportui.

Kita vertus, šiuo atveju mes nekalbame apie tik ekonominį konfliktą. Tai diskusija apie pačių Europos politikų statusą. Lemiamas veiksnys, nurodantis faktinę nuosavybės teisę į tam tikrą teritoriją, yra klausimas, kam vietiniai verslininkai moka mokesčius. Kas turi teisę įvesti ir surinkti šiuos mokesčius, turi galią tam tikroje teritorijoje. Istorijoje būta atvejų, kai tam tikri užsienio prekeiviai ar verslininkai gavo teisę į neapmokestinamą prekybą ar paslaugų teikimą tam tikroje šalyje, tačiau tai vyko tik tuo atveju, jei ji anksčiau buvo pralaimėjusi karą ar tiesiog pasirašė tam tikras pasenusias pasidavimo sąlygas, gresiant karinei jėgai.

Twitter
© Sputnik / Александр Кряжев

Taigi, kai Amerikos įmonės tampa dominuojančiomis Prancūzijos internetinės reklamos ir internetinės komercijos rinkos dalyvėmis, jos gauna milijardus eurų iš Prancūzijos kompanijų (tuo pat metu turi galimybę sužlugdyti bet kurį Prancūzijos verslą, kai tiesiog neįmanoma efektyviai reklamuoti ar parduoti savo produktus internete). Be to, Prancūzijos biudžetas šioje situacijoje negali gauti nė cento, o tai reiškia, kad Prancūzija yra JAV kolonija arba bent jau neturi visiško ekonominio suvereniteto. Ir sprendimas įvesti kuklų trijų procentų mokestį yra ne tiek siekis papildyti biudžetą, kiek bandymas atkurti nepriklausomybę.

Svarbu tai, kad tiek Respublikonų, tiek Demokratų partija palaikė Trampo administracijos veiksmus, kad nubaustų Prancūziją — ir tai yra labai gera žinia Rusijai, ypač tuo atveju, jei Prancūzijos politikai staiga ims rodyti savo orumą.

Bent jau reaguodami į praeities grėsmes, Prancūzijos ir net Vokietijos valdžios atstovai parodė, kad yra pasirengę žengti toliau ir ginti savo teisę vykdyti nepriklausomą ekonominę politiką.

Jei padėtis ir toliau vystysis pagal šį scenarijų, tada, nepaisant to, kas laimės JAV rudens rinkimus, santykiai Vašingtono–Paryžiaus ir Vašingtono–Berlyno linijose toliau blogės.

Bus juokinga, jei netolimoje ateityje amerikiečių vartotojas "Chanel" kvepalus ar "Hermes" rankinę galės įsigyti tik kontrabandos būdu, o europiečiams teks ieškoti alternatyvų Amerikos socialiniams tinklams. Ekonominės deglobalizacijos daigai skverbiasi į užmegztų tarptautinių ryšių tarpsnį.

Toms šalims, kurioms dabartinė globalizuotos ekonomikos sistema netinka, tai yra paskutinis ir rimtas šansas ištaisyti praeities klaidas ir užsitikrinti patogesnę padėtį deglobilizuotoje ateityje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
ES, JAV, Donaldas Trampas
Andžejus Duda

Pavojingas laviravimas. Lietuvai derėtų susimąstyti po rinkimų Lenkijoje

(atnaujinta 15:28 2020.07.13)
Andžejaus Dudos pergalė per Lenkijos prezidento rinkimus gali patikti ne visiems Lietuvoje. Kai kurios politinės jėgos per spalį vyksiančius Seimo rinkimus turės pakoreguoti programos gaires, atsižvelgdamos į Varšuvą

Tuo metu, kai prieš lemiamą prezidento rinkimų turą Lenkijoje buvo tylos diena, kovotojai už LGBT lygybę ėjo pagrindiniu Lietuvos sostinės prospektu. Čia buvo galima įžvelgti tam tikros simbolikos. Juk Varšuvoje susirėmė dvi ideologijos — tos pačios lyties asmenų meilės priešininkai ir šalininkai. Kalbant apie kitus Lenkijos užsienio ir vidaus politikos klausimus, Andžejaus Dudos ir jo oponento Rafalo Tšaskovskio nuomonės nesiskyrė taip kardinaliai.

Gal todėl, sužavėti šeštadienio "vaivorykštės" procesijos, Vilniaus rinkimų apylinkėje daug daugiau lenkų balsavo už LGBT tolerantišką Varšuvos merą nei už dabartinį ir naujai išrinktą prezidentą. Už Tšaskovskį buvo atiduoti 352 balsai, o už Dudą — tik 129.

Tuo metu, kai Lenkija vėl balsavo už tradicines šeimos vertybes, Lietuvos sostinėje ne tik vyko eitynės, remiančios LGBT žmones, bet ir seksualinių mažumų aktyvistai kone ultimatumo forma reikalavo iš Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos išreikšti atvirą paramą jiems.

Taigi, LGBT vertybių tema artėjančiuose Seimo rinkimuose gali būti lemiamas veiksnys politinėje kovoje dėl valdžios ateinantiems ketveriems metams. Tik klausimas, kuri iš lyderiaujančių Lietuvos politinių partijų drįsta atvirai ginti tradicines šeimos vertybes. Kol kas tik viena nedidelė, bet valdančioji partija — "Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga" savo programose pasisako už tradicinę šeimą.

Tie konservatoriai, kurių partijos pavadinime yra žodis "krikščionys" (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai), jau seniai atvirai remia liberalias vertybes. O jų partijos sąrašo "pirmas numeris" — buvusi finansų ministrė, Seimo narė Ingrida Šimonytė — nuo 2015 metų aktyviai remia partnerystės įstatymo projektą. Ji įsitikinusi, kad Lietuvai reikia įgyvendinti partnerystės įstatymo projektą, "kaip tai suprantama Vakaruose". Ji kalbėjo apie tai per praėjusių metų prezidento rinkimus, būdama kandidate į prezidentus nuo TS-LKD.

Tačiau pagrindiniai konservatorių varžovai artėjančiuose rinkimuose — valdančioji "Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga", kuriai vadovauja Ramūnas Karbauskis, — dar turi atvirai pareikšti savo poziciją LGBT bendruomenės atžvilgiu. Kaip žinote, pagrindiniai LVŽS rinkėjai yra provincijos gyventojai. Būtent jie lėmė "valstiečių" pergalę 2016 metų Seimo rinkimuose.

Lietuvos, taip pat ir Lenkijos gilumoje šiandien jie tiesiog išlaiko patriarchalinę šeimos struktūrą. Būtent šis rinkėjas Lenkijoje pasitikėjo Andžejumi Duda. Gal todėl jis ir laimėjo.

Sprendžiant iš naujausių apklausų Lietuvoje, dvi pagrindinės opozicijos jėgos — konservatoriai ir "valstiečiai" — artėja prie Seimo rinkimų su vienodais rinkėjų pasitikėjimo rodikliais. LGBT vertybės gali būti lemiamos pergalėje. Priešingu atveju, mažai tikėtina, kad beveik visų politinių partijų programinės nuostatos smarkiai skirsis.

Akivaizdu, kad užsienio politikoje visos partijos kalbės apie konfrontaciją su "agresore" — Rusija. Kalbant apie Baltarusijos AE boikotą, jos taip pat bus vieningos ir stiprins valstybės gynybą dėl tarptautinio Šiaurės Atlanto aljanso kontingento Baltijos regione. Viskas, apie ką šiandien kalba Varšuva.

Per pastaruosius dvejus metus tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo atkurti ne tik šilti, bet ir draugiški santykiai. Varšuvai šiandien ES nėra artimesnio rėmėjo nei Vilnius. Kitos dvi Baltijos šalys — Latvija ir Estija — nevienareikšmiškai palaiko Lenkijos valdžios iniciatyvas. Ir jei Rusijos konfrontacijoje yra visiška vienybė, tada dėl Europos vidaus problemų Ryga ir Talinas Varšuvai neteikia tokios vienareikšmiškos paramos, kokią teikia Vilnius.

Tačiau nereikia pamiršti, kad Lenkijos valdžia, vadovaujama "Teisės ir teisingumo" (PiS) partijos ir prezidento Dudos, šiandien vykdo agresyvią politiką ne tik prieš Maskvą, bet ir prieš Vokietiją. Lenkija ir Vengrija yra pagrindinės problemų sukėlėjos ES. Lenkai ir vengrai siūlo naują Europos Sąjungos modelį, pagrįstą ne liberalizmu, o konservatizmu — be tos pačios lyties asmenų santuokų ir Briuselyje įsikūrusių Europos parazitų parazitų. Todėl Lietuvai čia yra daugybė povandeninių akmenų, ant kurių galima paslysti.

Taigi, spalį Lietuvos rinkėjų, kaip kad praėjusį savaitgalį buvo Lenkijoje, laukia sunkus pasirinkimas — patriarchija ar agresyvus neoliberalizmas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lenkija, Lietuva, Andrzejus Duda
Dar šia tema
LGBT aktyvistai gali sutrukdyti Lenkijos draugystei su Baltijos šalimis
Ekspertas: Lietuva negalės būti "kietesnė" už Lenkiją palaikydama ryšius su JAV
Paaiškėjo paskutinės sociologinės apklausos prieš Lenkijos vadovo rinkimus rezultatai
Международный праздник День огурца

Kokia šiandien diena: liepos 14-osios šventės

(atnaujinta 22:43 2020.07.13)
Šią dieną Lietuvoje minima Agurkų diena. Natūralu, kad tokią šventę pasiūlė Kėdainiai, kurie kaip agurkų sostinė garsėjo nuo seno

Liepos 14 yra 195-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 196-a. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 170 dienų.

Liepos 14-ąją Kėdainių kraštas paskelbė Agurkų diena. Pirmą kartą pagerbti agurkų augintojus sumanyta dar 1997 metais. Agurkų šventė švenčiama liepos viduryje, nes tuo metu agurkai atpinga ir prasideda konservavimo ir šių daržovių ruošimo žiemai laikas.

Kėdainiai kaip agurkų sostinė garsėjo nuo seno. Kad čia auginami agurkai, minima jau XVII a., karaliaus Jono Sobieskio laikais (1674 metais). Agurkų auginimo verslas klestėjo carinės Rusijos laikais, tarpukario Lietuvoje bei sovietmečiu.

Beje, Jungtinėse Amerikos Valstijose lapkričio 14-ąją minima raugintų agurkų diena. Manoma, kad tarp 1800 ir 1900 metų į Ameriką atvykę žydai čia išpopuliarino raugintus agurkus.

Katalikai liepos 14-ąją mini Šv. Kamilį Lelietį (1550–1614), kunigą. Jis gimė Abrucuose. Jau nuo jaunystės tarnavo kariuomenėje, dalyvavo karuose su Turkija, vėliau dirbo ligoninėse. Buvo linkęs į pasaulietinį gyvenimą. Galiausiai atsivertė ir atsidavė nepagydomų ligonių slaugai ligoninėje, tarsi slaugytų patį Kristų. Šv. Pilypo Nėrio paskatintas tapo kunigu, Romoje padėjo pamatus Reguliarių kunigų kongregacijai ligoniams slaugyti.

Šią dieną savo vardadienį švenčia Eigilė, Liberata, Liberatas, Vydas.

Tegai:
šventės, šventė