Dalia Grybauskaitė ir Petras Porošenko

Naujas Maidanas ir Lietuvos pozicija

140
(atnaujinta 20:03 2017.10.19)
Ukrainoje bręsta dar vienas Maidanas su Michailu Saakašviliu priešakyje, ir Lietuva atsiduria nepatogioje padėtyje, laukdama signalų iš Europos ir Amerikos

Klausimų šioje istorijoje labai daug: kodėl situacija Kijeve vėl paaštrėjo, kieno rankose iniciatyva, ką remia Vakarai ir taip toliau. Atsakyti į juos nėra lengva, ir matyt, būtent tai verčia Lietuvą kol kas susilaikyti nuo konkrečių komentarų — svarbu suprasti konflikto esmę ir užimti politiškai teisingą poziciją.

Kodėl viskas iš naujo

Kiekvienai revoliucijai reikia kelių dalykų: didelės visuomenės dalies nepasitenkinimo valdžia, stiprios opozicijos, kuri organizuotų protestą, ir palankaus įtakingų užsienio valstybių požiūrio į maištininkus.

Ukrainoje prezidento ir parlamento socialinis autoritetas yra minimalus — "orumo revoliucija" nedavė rezultatų, ir korupcija bei ekonominė situacija šalyje (jau nekalbant apie teritorinius praradimus ir nesibaigiantį karą) tik pablogėjo.

Oponentų politikų ir oligarchų tarpe Petras Porošenka ir jo partija irgi turi daugiau negu reikia. Ką kalbėti apie Juliją Timošenko ar Igorį Kolomoiskį, jeigu net vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas iš esmės yra "valstybė valstybėje".

Tačiau, jau Maidano kovos su Viktoru Janukovičiumi laikais tapo akivaizdu, kad pagrindinis faktorius Ukrainos politikoje nuo šiol yra Berlynas ir Vašingtonas, kurie galiausiai savo statytiniu pasirinko Porošenką.

Atitinkamai, jeigu šiandien, išnaudojant visuomenės ir dalies elito nepasitenkinimą prezidentu, jam mestas gatvės iššūkis, reiškia,  kad arba tai leido padaryti tam tikros jėgos Vakaruose, kurios dėl kažkokių priežasčių nusprendė "perkrauti" Ukrainos valdžią; arba kontrolė išlieka, bet pirmiausiai Amerikoje po Donaldo Trumpo pergalės daugiau nėra vientisos pozicijos šia kryptimi, ką pajuto Porošenkos oponentai ir ryžosi savarankiškam žaidimui; arba Berlynui ir Vašingtonui jau visai neįdomu, kas vyksta Ukrainoje, ir dabartiniai įvykiai ten yra grynai vidinė kova dėl valdžios.

Kas bus?

Vakarai daugiau nekontroliuoja Ukrainos? Vargu (kitaip, Saakašviliui nebūtų leista ten atsidurti). Tokiu būdu, tai, kas dabar vyksta Kijeve, greičiausiai, vyksta pagal tam tikrą planą. Problema tik ta, kad kol kas, nežinant, apie ką kalbėjo Vladislavas Surkovas ir Kurtas Volkeris, sunku pasakyti, kas tai per planas.

Galbūt, amerikiečiai nori atvesti į valdžią radikalus, kad jie atnaujintų karinius veiksmus Donbase, siekdami sužlugdyti naudingus Rusijai "Minsko susitarimus" ir eilinį kartą pabandyti įtraukti ją į karą, nes Maskva negalės palikti Donecko ir Luhansko likimo valiai.

O gal tie patys kariniai naujos Ukrainos valdžios veiksmai turėtų tapti pretekstu taikdariams įvesti, griežtai vykdyti "Minsko susitarimus" ir atšaukti Europai nenaudingas sankcijas? Tai reikštų tam tikrą Rusijos pergalę Ukrainoje ir santykiuose su Vakarais, už kurią Amerika galėtų gauti lankstesnę Maskvos poziciją Artimuosiuose Rytuose (Sirija, Iranas) ir/ar Rytų Azijoje (Kinija, Šiaurės Korėja).

Ką mano Lietuva?

Lietuvai šiame kontekste belieka tik laukti, ką reikiamu momentu pasakys JAV prezidento ar Valstybės departamento atstovas spaudai: ką paskirs "demokratais", o ką — "korupcionieriais" ir "Ukrainos priešais".

Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė spaudė ranką Porošenkai. Tuo pat metu Linas Linkevičius gynė Saakašvilį. Atrodytų, ir vienas, ir kitas yra draugai. Tačiau Vašingtono žodis svarbesnis, ir jeigu rytoj jis pasakys, kad dabartinis Ukrainos prezidentas prarado legitimumą, Grybauskaitė ir Linkevičius nedvejodami pakartos tą patį.

Apibendrinant, galima teigti, kad šiai dienai daugiau ar mažiau aišku tik tai, kad dabartiniai įvykiai Ukrainoje nėra atsitiktiniai ir greitai bei paprastai nepasibaigs — realizuojamas kažkoks Vakarų (pirmiausiai JAV) planas. Tačiau galutinį jo tikslą kol kas suprasti sudėtinga (reikia laukti pasekmių). Todėl apibrėžtos pozicijos "Micho-Maidano" atžvilgiu neturi ir Lietuva, laukianti naujų signalų ir direktyvų iš Vašingtono ir Berlyno.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

140
Tegai:
Maidanas, Dalia Grybauskaitė, Ukraina
Dar šia tema
Ukrainoje dirba 450 NATO instruktorių
Lietuvos Krašto apsaugos viceministras lankysis Ukrainoje
Ukrainos kariai Donbase

Kas ir kodėl provokuoja Rusiją pokalbiais apie Ukrainos priėmimą į NATO

(atnaujinta 14:00 2021.04.09)
Karo Donbase — tai yra "Rusijos puolimo" — tikimybės didinimas nėra pagrindinė Kijevo provokacija

Daug pavojingiau yra tai, ką antradienį pareiškė Vladimiras Zelenskis: "Mes siekiame reformuoti savo kariuomenę ir gynybos sektorių, tačiau vien reformomis nesustabdyti Rusijos. NATO yra vienintelis būdas užbaigti karą Donbase. Narystės NATO veiksmų planas ("membership action plan", MAP) taps tikru signalu Rusijai".

Apie tai Ukrainos prezidentas pasakojo NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui — ir tą patį jis pakartojo tą pačią dieną savo pokalbiuose su Didžiosios Britanijos ir Kanados premjerais. Zelenskis nori, kad į MAP būtų įrašyti konkretūs žingsniai integracijos link ir Ukrainos įstojimo į NATO terminai — ir per gana trumpą laiką. Jo ministras pirmininkas neseniai pareiškė, kad Ukraina gali prisijungti prie aljanso (ir prie ES) per penkerius ar šešerius metus. Vieša NATO valstybių reakcija į Zelenskio žodžius yra nuspėjama — Vašingtone sakomi bendri žodžiai apie tai, kad jie yra už, ​​tačiau spręsti turi visos NATO šalys (tai reiškia — ne), o Berlynas praneša, kad nors "Ukraina turi teisę laisvai pasirinkti savo politinius poreikius, tačiau tolesnių žingsnių narystės link dabar nenumatyta".

Ar tikrai Zelenskis tiki, kad Ukraina bus priimta į Šiaurės Atlanto aljansą? Taip — ir tai yra nuosprendis dėl Ukrainos egzistavimo.

Nes Ukraina negali būti NATO nare. Taip, Ukrainos valstybė, susikūrusi po TSRS žlugimo istorinės Rusijos teritorijos dalyje, paprasčiausiai negali būti Šiaurės Atlanto aljanso, kurį po Antrojo pasaulinio karo sukūrė anglosaksai, kad priešintųsi TSRS, dalis. Ukrainos elitas to gali norėti, dalis gyventojų (net dideli) dabar gali palaikyti šį žingsnį, tačiau tai neįmanoma ir to neįvyks. Kodėl? Nes NATO iš esmės skirta sutramdyti Rusiją (nesvarbu, kokia forma ji egzistuotų), o Ukraina yra istorinės Rusijos dalis.

Bet juk bandoma perdaryti Ukrainą į antiRusiją — tad kodėl gi ji neturėtų būti mūsų šalies priešininkų stovykloje?

Nes Ukraina iš prigimties nėra subjektyvi — tai objektas, dėl kurio vyksta kova tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarai bando atimti iš Rusijos svarbiausią jos teritorijos dalį, organizuoti didžiausią geopolitinių sienų perskirstymą ir nustumti Rusiją į rytus. Rusijai gi Ukrainos orientacijos klausimas priskiriamas prie neaptariamų klausimų: rusai tiesiog negali sau leisti prarasti to, kas yra jų valstybingumo ištakos ir pagrindas. Laikinas padalijimas į dvi valstybes (jau buvęs Rusijos istorijoje) yra įveikiamas, tačiau фtlantizacija, tai yra, Ukrainos įtraukimas į užsienio geopolitinę erdvę, ir ne paprastai europietišką (tai yra, kartais priešišką, kartais paprastas pasipriešinimas Rusijai), bet atlantišką (priešišką savo esme) yra visiškai nepriimtinas Rusijai. Ir Rusijos civilizacijai kaip tokiai — kurios dalimi, be abejo, yra ir malorusai, netgi suprantami, kaip dabar Ukrainoje, Ukrainos tautos forma.

Todėl Ukrainos geopolitinės priklausomybės klausimas priklauso Rusijos ir Vakarų santykių sferai — ir jei Rusijai jis yra nediskutuojamas, tai Vakarų pozicija visai nėra tokia principinė. Net ne žodžiais, o darbais.

Ar Vakarai pasirengę realiai kovai su Rusija dėl Ukrainos? Ne, nes jie rizikuos ne tuo, kaip Rusija. Be to, tai pasakytina apie abi Vakarų dalis — tiek anglosaksai, tiek europiečiai (t. y. iš esmės vokiečiai), be abejo, norėtų ne tik perkelti laikiną Ukrainos ir Rusijos padalijimą į nuolatinį, bet ir priimti Ukrainą į savo stovyklą, paversti ją savo istorinės erdvės dalimi, įtraukti į savo geopolitinio projekto ribas. Tačiau tam Vakarai turės ne tik palaužti Rusijos pasipriešinimą (kas, beje, neįmanoma — bet tai yra atskira tema), bet ir turės priimti toli siekiantį istorinį pasirinkimą.

Vakarai turės strategiškai lažintis už priešiškus santykius su Rusija — tai yra už tai, kad užgrobę Ukrainą jie pavers Rusiją atvirai priešiška sau valstybe. Ne įsivaizduojamai priešiška, ne tokia, kaip dabar vaizduojama informaciniuose karuose, bet realiai priešiška. Nes rusai niekada nesusitaikys su "rusų miestų motinos" praradimu — o tai reiškia, kad visa Vakarų apskritai ir ypač Europos tolesnio gyvenimo ir geopolitinio planavimo strategija turė paklusti šiam paprastam faktui.

"Rusai visada ateina savo pinigų. Ir kai jie ateis, nesitikėkite jūsų pasirašytais jėzuitų susitarimais, kurie neva jus pateisina", —Otto von Bismarkas niekada to nesakė (kaip ir "Rusijos galią gali pakenkti tik Ukrainos išsiskyrimas nuo jos), bet kancleris labai aiškiai parašė:

"Netgi palankiausias karo rezultatas niekada nesukels Rusijos, kuri laikosi milijonais tikinčiųjų rusų iš Graikijos konfesijos, suirimo. Šie pastarieji, net jei jie bus atskirti dėl tarptautinių sutarčių, vėl susijungs vinas su kitu taip greitai, kaip randa šį kelią vieni prie kitų atskilę gyvsidabrio lašai. Ši nesunaikinama rusų tautos valstybė yra stipri savo klimatu, savo erdvėmis ir savo nereiklumu, taip pat per suvokimą, kad reikia nuolat saugoti savo sienas. Ši valstybė, net ir visiškai pralaimėjusi, liks mūsų padaru, revanšo siekiančiu priešininku".

Kas Vakaruose nori pažaisti su Rusijos revanšu? Kas Vakaruose tiki realaus Ukrainos pagrobimo, atlantizacijos galimybe? Tik labai naivūs ir visiškai nemokantys istorijos — arba tie, kuriems nerūpi pati Europa, tie, kurie sąmoningai nori sukiršinti rusus ir europiečius. Ar tokių yra Atlanto elite? Žinoma, bet didžioji dalis net dabartinio elito (įskaitant strategiškai mąstančius analitikus) supranta, kokia pavojinga avantiūra yra net pati idėja atlantizuoti Ukrainą. Pavojinga Europai — bet kokia jos forma. Europos Sąjungos ar nepriklausomų valstybių pavidalu.

Kaliningradas
© Sputnik / Константин Чалабов

Apskritai sėkmingas — kol kas — vieningos Europos kūrimas, be abejo, paveikė kai kurių Europos elitų realybės pojūtį. Kai kurie iš jų, būdami ištikimi atlantistai, paprastai patikėjo tuo, kad viskas priklauso tik nuo vieningų Vakarų valios ir stiprybės, galima pamiršti istorines pamokas ir nepaisyti kaimyninių civilizacijų. Net aptikę Atlanto (anglosaksų) globalizacijos projekto krizę, kita Europos elito dalis tiki savo sugebėjimu išlaikyti Europos integracijos kontrolę — izoliuodama ją nuo anglosaksų, pastatydama Europos tvirtovę.

Tačiau net ir tokia savarankiška vieninga Europa (jei kokiu nors stebuklu ji įveiks išcentrines tendencijas ir visiškai pajungs tautines valstybes savo valiai) negali sau leisti neturėti santykių su pagrindine savo kaimyne, su Rusija, ir tuo labiau  priešiškių santykių su ja. Vytis Ukrainą, kad ji prarastų vieningą Europą? Europiečiai dar nepasiekė tokio akinančio godumo lygio.

Kas jiems lieka? Viltis, kad Rusija laikui bėgant kažkaip pati susilpnės, pateks į sąmyšį — ir tada jai tikrai nebus laiko Ukrainai. Būtent tada "nepriklausomą Ukrainą" ir bus galima realiai paimti po savo karinį-politinį skėtį. Tačiau ši viltis kasmet silpsta, o tiek Europos, tiek ir Rusijos raidos tendencijos — ir juo labiau pasaulinės situacijos — daro tokius skaičiavimus vis iliuziškesnius.

Todėl jokių realių planų įtraukti Ukrainą į NATO europiečiai, žinoma, neturi — kaip ir nėra noro pykdyti Rusijos net pokalbiais šia tema. Na o tie Europoje, kas vis gi yra pasirengęs erzinti rusus argumentais apie Ukrainos priėmimą į Šiaurės Atlanto aljansą, pačių europiečių akyse turėtų atrodyti kaip realūs ir labai pavojingi provokatoriai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
NATO, Ukraina, Rusija
Praeivia, archyvinė nuotrauka

"Pavojingi" apklausos rezultatai: kodėl Lietuvos žmonės gerbia Putiną

(atnaujinta 22:58 2021.04.09)
Lietuvoje atliktas didelis viešosios nuomonės tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti gyventojų požiūrį į svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus. Rezultatai - netikėti ir tuo pat metu įkvepiantys

Vilniaus politikos analizės institutas kartu su viešosios nuomonės tyrimų bendrove "Baltijos tyrimai" parengė studiją "Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai. Naratyvų analizė" (*pdf). Ją verta perskaityti visą. Tačiau keli momentai verti atskiro dėmesio.

Pirma, nemaža dalis šalies piliečių mano, kad jų valstybės vidaus ir užsienio politika nėra savarankiška — stipriai priklauso nuo Briuselio ir Vašingtono. Antra, pakankamai daug žmonių galvoja, kad Europos Sąjungoje dominuoja didelių valstybių interesai ir kad jos pozicija stipriai priklauso nuo Amerikos. Trečia, reikšminga dalis respondentų kritiškai žiūri į NATO reikmių finansavimą socio-ekonominių problemų kontekste.

Ketvirta (kas ypač svarbu), net 66 procentai apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad "Lietuva be reikalo pykstasi su kaimyninėmis Baltarusija ir Rusija, nes blogėjantys santykiai mums atneš ekonominės žalos". Penkta, 41 procentas tyrimo dalyvių pritarė minčiai, jog "Lietuvoje ribojama žodžio laisvė", ir "diskusijos apie istoriją gali baigtis baudžiamąja byla". Šešta, lietuviai jautriai reaguoja į tradicinių vertybių kvestionavimą, kuo, anot jų, užsiima ES ir nacionalinė švietimo sistema. Ir tai jau nekalbant apie šalies gyventojų nepasitenkinimą jos sveikatos sistema ir ekonomine situacija.

Šiame kontekste norisi pasakyti keletą dalykų. Pirma, reikia padėkoti studijos rengėjams už jų darbą, nes tokie tyrimai parodo daugiau ar mažiau realią, o ne viešojoje erdvėje kuriamą ar atitrūkusių nuo paprastų žmonių politikų įsivaizduojamą visuomeninę situaciją.

Tačiau, galbūt, dar svarbiau yra tai, kad Lietuvos piliečiai, kurių pozicija skiriasi nuo dominuojančio diskurso, pamatė, jog jie ne mažuma marginalų, kurie turi būti nustumti į istorijos pakraštį, o sąlyginai didelė interesų grupė, galinti drąsiau reikšti savo nuomonę. Taip pat tyrimas turėtų paskatinti jo skaitytojus (ypač jaunimą) pasidomėti klausimais (istoriniais, tarptautiniais ir kitais), kurie anksčiau galėjo atrodyti jiems ne itin reikšmingais.

Antra, studija parodė, kad Lietuvoje vis dar daug adekvačių žmonių, ir ypač džiugina tai, kad jie sugeba "išgyventi" neviešos informacinės ir socialinės cenzūros (kai kitaminčiai — ypač tarptautinių santykių srityje — greitai paskelbiami "naudingais idiotais" ar "Kremliaus agentais") bei aktyvios propagandos sąlygomis.

Trečia ir svarbiausia — ką daryti su tokiais tyrimo rezultatais? Jo autorių mintis iš esmės yra ta, kad šalyje daug dėl įvairių priežasčių "neteisingai" mąstančių gyventojų, kurie tiki, pavyzdžiui, tokia "akivaizdžia dezinformacija", kaip teiginys, jog "Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos" — nors tai dezinformacija tik ta prasme, kad Lietuva savarankiškai atsisakė savo užsienio politikos ir pirmiausiai realizuoja Amerikos interesus, net nebandydama laviruoti.

Ypač studijos rengėjus neramina faktas, jog didelė dalis šalies piliečių, ignoruodami "žmogaus teises, tarptautinės teisės įsipareigojimus ar pagarbą demokratijos normoms", linkę draugauti su Rusija ir Baltarusija, nes tai ekonomiškai naudinga (jau nekalbant apie 37 procentus manančių, kad Vladimiro Putino valdymas prikėlė ir sustiprino Rusiją, kas tyrimo autoriams yra beveik katastrofa). Tiesa, ką tada kalbėti apie Ameriką, kuri labai kritikuoja Maskvą, įvedė krūvą sankcijų Rusijos atžvilgiu, pasisako prieš dujotiekį "Šiaurės srautas 2", bet nedvejodama perka rusišką naftą, draugauja su tokia demokratine valstybe kaip Saudo Arabija ir visada pabrėžia — darysime viską, kas naudinga JAV gyventojams?

Tai gal tuomet tyrimo rezultatu turėtų tapti ne "paklydėlių perauklėjimas" (kad jie galvotų taip, kaip reikia Amerikos ir Lietuvos elitui, nepriklausomai nuo to, kiek teisinga yra viena ar kita pozicija), kurio efektyvių būdų ieško studijos rengėjai, o bandymas įsiklausyti į alternatyvią nuomonę turinčius piliečius ir kaip nors atsižvelgti į jų lūkesčius; bandymas pasakyti, kad Vašingtono "vanagų" dirbtinai kuriami priešai nėra Lietuvos priešai; bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir apginti tradicines vertybes?

Šio bandymo, greičiausiai, nebus, ir belieka tikėtis, kad bent jau bus kaip nors realizuotas tyrimo pasiūlymas pasiekti kitaminčius "kokybišku turiniu rusų ir lenkų kalbomis bei medijų ir informacinio raštingumo edukacijos programomis, kurios būtų pritaikytos tikslo grupių poreikiams ir atsakytų į jų rūpimus klausimus", nes tai turėtų paskatinti atvirą ir sąžiningą diskusiją dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, kurios šiandien šalyje labai trūksta. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Rusija, Lietuva, apklausa
Dar šia tema
Baidenas iškrėtė diplomatinį triuką: ką tai reiškia lietuviams
Kiečiau nei Grybauskaitė. Nausėda "praranda diplomatinius krantus"
Lietuvos gyventojai gerbia Putiną ir jaučia nostalgiją dėl TSRS, rodo apklausa
Politologas: Lietuvos gyventojams patinka, kad Putinas gina Rusijos interesus
Scena, archyvinė nuotrauka

Kaune planuojama steigti pirmą šalyje scenos meno mokyklą vaikams ir jaunimui

(atnaujinta 13:03 2021.04.11)
tokią įstaigą siekiama sukurti Kaune ant esamų ir sėkmingai veikiančių pamatų, prie Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklos prijungiant Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmus bei Kauno choreografijos mokyklą

VILNIUS, balandžio 12 — Sputnik. Kauno savivaldybė planuoja įsteigti iki šiol analogų Lietuvoje neturinčią scenos meno mokyklą, rašoma savivaldybės pranešime.

Tvirtą palaikymą šiam miesto siekiui išreiškė ir pripažinti kultūros srities autoritetai, pasisakantys už sistemingą bei įvairiapusišką vaikų meninių gebėjimų ugdymą, stiprinant tarpdisciplinines programas neformaliajame ugdyme.

"Nepriklausomai nuo amžiaus tarpsnio, ar tai būtų 4 metukų vaikas, ar 24 metų jaunuolis, jam privalo būti sudarytos sąlygos augti ir pažinti labai plačią kultūrinę įvairovę, kad jis taptų kūrybinga ir laisva asmenybe. Tą pasiekti galime stiprindami visas įmanomas savybes, kurių reikia XXI amžiuje – kūrybiškumą, integralumą, emocinį intelektą bei kritinį mąstymą. Kuo daugiau ir kuo plačiau visa tai vyks, tuo daugiau visko mūsų vaikai pasiims", – įžvalgomis dalijosi edukologė ir VDU Muzikos akademijos prodekanė doc. dr. Daiva Bukantaitė.

Pasak jos, Lietuvoje ir dalyje Europos sąjungos šalių vis dar labai giliai įsišaknijusi "diržo kultūra", kuri yra orientuota į stiprų profiliavimą ir "teisingų kompetencijų" ugdymą. Tai ypač stipriai jaučiama tradicinio muzikos ir šokio ugdymo kultūroje, kur vyrauja įsitikinimas, kad svarbiausios yra būtent tos savybės, iš kurių bus "valgoma duona".

Tuo tarpu laisvojo ugdymo kryptis didžiausią dėmesį skiria įvairialypėms patirtims, kadangi jos yra kiekvieno vaiko mokymosi šaltinis. Integralus ir skirtingas kompetencijas apimantis ugdymas yra būtinas vaiko kūrybiškumo skatinimui bei saviraiškai, o bendradarbiavimas su skirtingų disciplinų atstovais gerina socialinius, komunikavimo bei meno aplinkos pažinimo įgūdžius.

VDU muzikos akademijos dekanas doc. dr. Saulius Gerulis pristatytą scenos meno mokyklos idėją vadino sveikintina.

"Koncepcija per laisvą vaikų ir tėvų pasirinkimą yra tikrai viliojanti. Ji nėra siaura – turinys aprėpia daug sričių. Pavojų čia nematau. Svarbiausia pasirūpinti žmogiškaisiais faktoriais",— sako jis.

JAV, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje jau kuris laikas veikia integralios scenos menų (angl. Integrated Performing Arts) mokyklos, kurios siekia didinti akredituotų programų patrauklumą, sistemingai ir nuosekliai ugdyti prigimtinius vaikų meninius gebėjimus bei formuoti suvokimą apie skirtingų meno sričių tarpusavio sąsajas.

Užsienio praktika rodo, kad tokių mokyklų programos grindžiamos dualizmo principu: vaikai mokosi privalomųjų dalykų ir renkasi iš plataus spektro susijusių veiklų. Būtent tokią įstaigą siekiama sukurti Kaune ant esamų ir sėkmingai veikiančių pamatų, prie Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklos prijungiant Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmus bei Kauno choreografijos mokyklą.

Be to, greta organizacinių darbų miestas nusiteikęs atverti turimą infrastruktūrą vaikų popamokinėms veikloms. Jie galės išbandyti atsinaujinusias legendinio „Romuvos“ kino teatro, "Girstučio" bei Kauno kultūros centro scenas, taip pat išnaudoti baigiamą rekonstruoti Kauno sporto halę. Pastaroji bus kaip tik pritaikyta neformaliajam ugdymui su multifunkcinėmis įvairaus dydžio erdvėmis.

Tegai:
neformalus ugdymas, Kaunas
Temos:
Kaunas — antroji Lietuvos sostinė