Emigracija, archuvinė nuotruka

Laikas sprukti: kodėl Lietuvos valdžiai nevapyks sustabdyti emigracijos

148
(atnaujinta 13:44 2017.10.26)
Lietuvos valdžia visomis jėgomis stengiasi sustabdyti kasmet augančią gyventojų emigraciją; išvykusiems lietuviams pritraukti pradėjo programą, siūlančią jiems darbo galimybes

Lietuvoje buvo pradėta emigrantų grąžinimo programa. Užsienio investicijų plėtros agentūra planuoja pritraukti užsienio specialistus (pirmiausia išvykusius lietuvius), siūlydama jiems darbo galimybes didelėse tarptautinėse kampanijose, esančiose Baltijos respublikos teritorijoje. Ar pavyks? Vargu…

Darbo jėgos trūkumas — opiausia darbdavių problema. Tarp Baltijos šalių labiausiai dėl masinės emigracijos nukentėjo Lietuva. Taigi, ir darbo rankų trūkumas respublikoje itin jaučiamas.

Reikalingų specialistų stoka daro Lietuvą mažai patrauklia vieta užsienio investcijų srautui, stabdo ekonomikos augimą. Lietuvos verslas taip pat vis dažniau žvelgia į kaimynų pusę — Baltarusijos ir Lenkijos.

Pasidavę darbdavių spaudimui 2017-ųjų pradžioje valdantieji jau supaprastino kai kurių užsienio specialistų įdarbinimo tvarką. "Laukiame ukrainiečių", — kviečia premjeras Saulius Skvernelis samdomus darbininkus iš "Maidano nugalėtojų šalies". Jie važiuoja, tačiau nenorom: Lenkija ukrainiečių darbininkams daug kartų patrauklesnė. Ir nors pasų su trišakiu turėtojai kur kas mažiau reiklūs nei pagal Briuselio kvotas paskirstyti pabėgėliai iš Afrikos, bėgantys iš Baltijos šalių pirmai progai pasitaikius, — keisti išvykusius lietuvius ukrainiečiais sekasi prastai.

Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, Lietuva yra 117-oje vietoje pagal jaunų talentų pritraukimą, o 109-oje pagal jų panaudojimą.

Vietos gyventojų nutekėjimas tuo tarpu tęsiasi

Praėjusiais metais Lietuvą paliko 50 tūkstančių žmonių — daugiau, nei gyvena Marijampolėje. Per pastaruosius šešerius metus iš šalies išvykusių žmonių skaičius viršijo trečiąją pagal dydį gyvenvietę — Klaipėdą. Jau keletą metų Jungtinės Karalystės sostinė išlaiko savo, kaip vieno iš didžiausių "Lietuvos miestų" statusą: pagal lietuvių skaičių Londonas lenkia minėtą Marijampolę, taip pat tokius miestus, kaip Utena, Mažeikiai, Jonava ir kitus.

Lietuvos diasporos dydis "pobreksitinėje" Anglijoje verčia oficialų Vilnių vėl kalbėti apie dvigubos pilietybės perspektyvas. Tikslas: palaikyti teisinius santykius su išvykusiais viliantis, kad jie sugrįš.

Tačiau lietuviai negrįš

Ne paslaptis, kad emigracija iš Lietuvos turi, visų pirma, "dešrinį" pobūdį. Palikus "Blogio imperiją" po Tarybų sąjungos griūties Baltijos respublika taip ir netapo antrąja Šveicarija. Tuo tarpu Senojo žamynos šalys atvėrė savo duris jauniesiems europiečiams. Baltijos šalių gyventojai  nubėgo paskui "ilgesnį" eurą. Ten, kur sočiau, šilčiau, saugiau.

Prie proceso prisidėjo socialinė degradacija pačioje Lietuvoje. Tuštėjantys miestai, pirmoji vieta Europoje pagal suvartoto alkoholio ir savižudybių skaičių — emigracijos spiralė išsitiesė. Ne paskutinį vaidmenį gyventojų nutekėjime suvaidino valdžios isterija prieš Rusiją ir šalies militarizacija.

Su rusais viskas aišku: po TSRS žlugimo jų dalis respublikoje sumažėjo per pusę — nuo 10% iki 5%. Tačiau istorijos apie artėjantį karą su rytų kaimynais verčia bėgti ir pačius lietuvius: šaukimo į karinę tarnybą grąžinimas smarkiai padidino emigracijos tempą. Gerokai ne visi jauni Lietuvos piliečiai, kurių dalis be abejonės tiki nuobodžiomis pasakomis apie Putino agresiją, pasiruošę tapti "patrankų mėsa" Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės kariuomenei.

Dėl to emigracija tapo jaunų žmonių socialine norma, dominuojančiu elgesio modeliu. Išvykimas iš Lietuvos yra toks pats  neatsiejamas subrendusio žmogaus požymis, kaip mokyklos baigimas. Nenuostabu, kad 90% Lietuvos vyresniųjų klasių mokinių išreiškė norą išvykti iš šalies "esant darbui pagal specialybę Europoje arba JAV" (Žmogaus vystymosi tyrimo centro duomenis — Sputnik).

Lietuvių bėgimas į užsienį jau peraugo į savo pirminius ekonominius, socialinus, politinius motyvus. Emigracijos siekis tampa kultūros kodo dalimi, mentaliteto dalimi. Dabar išvažiuoja todėl, kad taip priimta.

Taigi, Lietuvos piliečių išvykimo iš savo šalies problema tokiu būdu įgis visiškai kitokią kokybę.

Naujas lietuviškos emigracijos matmuo numato naujus kovos su ju būdus. Tačiau idėjinių, intelektualinių, organizacinių ir kitų išteklių, kad galėtų atsakyti į šį iššūkį, valdantieji neturi. Dviguba pilietybė, užsienio investicijų plėtros agentūros programa, vyriausybės planas sumažinti emigraciją — tik bandymas perklijuoti tapetus name, kuris yra avarinės būklės ir netrukus sugrius.

"Kosmetinis remontas" šioje situacijoje tik pakenks. Per didelis valdančiųjų dėmesys atvykstantiems iš emigracijos, siunčia signalą tiems, kurie vis dar yra šalyje: valdžia pradės jus vertinti, puoselėti ir siūlyti patrauklias darbo vietas tik išvykus; kol jūs esate Lietuvoje — ypatingo susidomėjimo nekeliate.

"… o išvykusius mes saugome".

Išvada prašosi pati: reikia sprukti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

148
Tegai:
emigracija
Dar šia tema
Grybauskaitė paskelbė iniciatyvos prieš emigraciją pradžią
Emigrantai grįžtų į Lietuvą dėl dvigubos pilietybės
Socialiniai tinklai, archyvinė nuotrauka

Veidmainystės socialiniuose tinkluose. Lietuvos politikų transformacijos Facebook

(atnaujinta 20:14 2020.05.30)
Šias laikais kiekvienas gali parašyti apie save knygą, tam nereikia didelių fizinių ir protinių pastangų, tiesiog užeini į socialinius tinklus ir kuri savo istoriją, Lietuvos politikai ir visuomeniniai veikia aktyviai išnaudoja šią galimybę

"Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit...", —  taip prasideda pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547 metais Karaliaučiuje. Praėjo 473 metai. Dabar kiekvienas gali rašyti knygą. Be didelių fizinių ir protinių pastangų. Be tiražo ir egzempliorių ribojimo. Kūryba be tabu. Ir jokios cenzūros.

Рабочие на улице Вильнюса
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Facebook — veido knyga. Asmeninė. Joje nurodoma gimimo data, darbovietė, kur mokėtės, šeimyniniai santykiai. Giminės, artimieji ir draugai. Kontaktai. Galima net kokią nors savo ar pasiskolintą "auksinę mintį" deklaruoti. Nors IT specialistai ir kriminalistai pataria saugoti savo asmeninius duomenis. O žvalgybų tarnybos net įspėja, kad galite tapti priešiškų valstybių taikiniu.

Vistiek didžioji dauguma savo veidaknygėse beveik apsinuogina. Dažniausiai tai daroma sąmoningai ir įsivaizduojant kad sąmojingai. Įvaizdis yra viskas!

Daugelis iškilių, kaip patys apie save mano, įvaizdžio kaukes užsidėjo dar iki privalomo apsauginių kaukių dėvėjimo momento. Tik jiems vieniems težinoma ką jie tuo norėjo apie save pranešti tautai ir pasauliui. Įdomu ką apie šias veidmainystes veidaknygėse pasakytų psicho analitikos patriarchas Zigmundas Froidas?

Štai žurnalistas, buvęs naujienų portalo Bernardinai.lt vyr. redaktorius, religijotyrininkas, o dabar  Tėvynės sąjungos — Lietuvos krikščionis demokratas bei Seimo narys Andrius Navickas savo veidaknygės laiko juostoje visiems pranešė svarbią žinią — lankysis pas barzdaskutį. Jo teigimu, jo didžiausias turtas — jo barzda. Tai, jo manymu, patvirtina ir Dalai Lama.

Barzda ir Dalai Lama 1
screenshot
Barzda ir Dalai Lama

"Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad finansų krizės Lietuvoje greičiausiai nebus. Bet kažkodėl savo veidaknygėje pasipuošė Hanibalo Lekterio kauke. Neaišku ar ekspertas tokiu būdu nori įspėti, ar pats išsigando savo prognozių.

"Finansų krizės nėra ir greičiausiai jos nebus, bent jau Lietuvoje. Finansų krizė reikštų nemokumą, finansų sistemos dalyvių nesugebėjimą atlikti savo funkcijų, didžiules bankroto bangas, paskolų portfelio atitraukimą, valstybės negalėjimą pasiskolinti finansų rinkose", — dar visai neseniai, balandžio mėnesį, Pandemijos ekonomikos konferencijoje sakė Mačiulis.

Finansų ekspertas - Hanibalas Lekteris 2
screenshot
Finansų ekspertas — Hanibalas Lekteris

Audrius Bačiulis arba, kaip pats save tituluoja, Protingas Chamas, savo veidaknygėje darbovietės ir išsilavinimo nenurodo. Anksčiau ponas Bačiulis prisistatydavo kaip gynybos specialistas. Kažkada net buvo paties premjero Andriaus Kubiliaus atstovas spaudai. Andrius Kubilius Briuselyje. Andrius Kubilius Europos Parlamente dabar atstovauja Lietuvai. O ponas Bačiulis tiesiog ilsisi ir laisvalaikiu lietuvių kalbai kuria daiktavardžius.

Protingas Chamas - kalbos specialistas 4
screenshot
Protingas Chamas — kalbos specialistas

Veidaknygė suteikia galimybes persikūnyti. Iš ko tik norį į ką tik nori. Galima iš angelo į geišą. Taip buvęs Lietuvos Nacionalinio radijo ir televizijos Žinių tarnybos vadovas, o dabar Lietuvos Valstybės saugumo departamento darbuotojas Audrius Matonis savo veidaknygėje ir padarė. Transformavosi.

A.Matonis - Angelas 5
screenshot
A.Matonis - Angelas 5

Savo veidaknygės duomenyse apie Audrių Audrius Matonis nurodė: "Šypsokitės — tai erzina dažną lietuvį". Šiam teiginiui sunku nepritarti. Kas geriau pažįsta lietuvį, jeigu ne tikras lietuvis. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
politika, Lietuva
Stalinas, archyvinė nuotrauka

Vakarai smerkia Staliną tai, ir patys darė

(atnaujinta 16:28 2020.05.30)
Gegužės 30 dieną minimas tragiško pokario Europos epizodo — vadinamojo mirties žygio iš Brno — 75-metis

Atvirai kalbant, šis įvykis nėra taip plačiai aprašytas Europos žiniasklaidoje kaip pastaraisiais metais ypač populiarūs "stalininiai tautų trėmimai" ar antisovietiniai mitai apie karą. Suprantama: kai kurie istoriniai faktai netelpa į šiuolaikinį Europos naratyvą apie TSRS kaltę dėl visko, kas įvyko prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Ir diskusija apie tai neišvengiamai verčia susimąstyti, ko bando apkaltinti Sovietų Rusiją, jei paaiškėja, kad stalininė politika dėl trėmimų etniniu pagrindu buvo ne tik įprasta pokario Europai, bet ir buvo humaniškesnė etninio valymo, kurį vykdė šiandien aršiai kaltinančios Maskvą valstybės, fone.

Iš tikrųjų, 55 kilometrų ilgio Čekijos etninių vokiečių žygis iš Brno iki Austrijos sienos, prasidėjęs 1945 metų gegužės 30 dieną, yra tik vienas iš daugelio masiškiausių tautų trėmimų Europos istorijoje epizodų. Remiantis amerikiečių istoriko R. Douglaso, kuris specializuojasi šioje temoje, vertinimais, tokios politikos rezultatas buvo 12–14 milijonų vokiečių (iki ketvirtadalio šiuolaikinės Vokietijos gyventojų yra tremtiniai ar jų tiesioginiai palikuonys) perkėlimas. Tikslaus aukų skaičiaus niekas negali įvardyti — nuo 500 tūkstančių iki 1,5 milijono. Pabrėžiame, kad kalbama ne apie nacius, ne apie Vehrmachto kareivius, ne apie karo nusikaltėlius. Tai daugiausia moterys, seni žmonės ir vaikai, nes visus vokiečių tautybės vyrus Hitleris nusiuntė į karą ir iki 1945 metų gegužės jie arba jau mirė fronte, arba buvo karo belaisvių stovyklose.

Reikia pabrėžti, kad visos pergalės šalys yra vienodai atsakingos už šiuos masinius trėmimus. Ši politika yra visuotinio sutarimo, kuris buvo nustatytas dar prieš nacizmo pralaimėjimą, rezultatas. Galbūt todėl Amerikos ir Europos politologams nelabai patinka prisiminti tuos įvykius, kaip daug mažesnio masto Krymo totorių deportaciją, nes tokiu atveju negalima kaltinti vien Stalino, teks pripažinti, kad jo politika atitiko visuotinai priimtą Vakarų praktiką.

Dar prieš pasibaigiant karui Čekoslovakijos ištremtos vyriausybės vadovas Edwardas Benesas viešai paskelbė Sudetų vokiečius "penktąja kolona" ir pažadėjo jiems atsakomybę už jų "išdavystę". 1944 metų rugpjūčio Lenkijos vyriausybė Londone taip pat nusprendė, kad tie vokiečiai, kurie "neišvyks iš Lenkijos teritorijos po karo, bus ištremti". Visus šiuos planus parėmė Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės. Vinstonas Čerčilis 1944 metų gruodžio 15 dieną parlamente vykusiuose debatuose viešai patvirtino masinį trėmimą, laikydamas jį esminiu sprendžiant ateities etninius konfliktus.

Nors 1945 metų gegužės mėnesį Prahos sukilimo vadovybė pasirašė įsipareigojimą iš miesto išvykstančiam nacių garnizonui, kad Vokietijos civiliai gyventojai nebus persekiojami, etninis valymas prasidėjo nedelsiant. Čekai puolė vykdyti mirties bausmes prieš ligoninėse likusius vokiečių sužeistus kareivius, kartu susidorojo ir su civiliais. Pavyzdžiui pagyvenusi vokiečių moteris buvo išmesta pro langą, o Prahoje buvo mirtinai sumuštas gatvėje muzikantas iš vokiečių orkestro. Kartais aukomis tapdavo vokiškai kalbantys žydai ir net čekai, jei jų dokumentuose Sudetai buvo nurodyti kaip gimtinė.

Be to, tai nutiko visur, ne tik sostinėje. Britė Marjorie Quinnas, gyvenusi Trutnovo mieste Šiaurės Čekijoje, 1945 metų birželio mėnesį, laiške seseriai su siaubu aprašė žudynes ir prievartavimus, kuriuos vietiniai vykdė prieš etninius vokiečius. Ji pabrėžė, kad su tuo labai kontrastiškai atrodė Raudonosios armijos elgesys. Mūsų kovotojai dažniausiai tiesiog stengėsi sustabdyti žudynes ir surengti tvarkingą trėmimą, kad būtų išvengta aukų.

Bet ir čekai, ir lenkai pradėjo "laukinius trėmimus". Iš pradžių jie atrinkdavo tuos, kurie gyveno turtinguose namuose, nes visa tai atitekdavo naujajai valdžiai. Kaip ir "mirties žygio" iš Brno atveju, Sudetų vokiečius aplankydavo naujai suformuota ginkluota policija ar savigynos būriai (be to, į juos dažnai užsirašydavo tie, kas dar visai neseniai bendradarbiavo su naciais), jie skyrdavo valandą ar dvi susirinkti daiktus, leisdavo pasiimti kažkur dešimt, kitur 30 ar 50 kilogramų asmeninių daiktų, ir ganė juos pėsčiomis iki sienos. Kadangi didelę dalį sudarė seni vyrai ir moterys su vaikais, daugelis negalėjo iškęsti sunkaus kelio ir griūdavo. Juos užmušdavo ir palikdavo nuošalyje.

Kai kuriais skaičiavimais, per "mirties žygį" iš Brno mirė 1 700 žmonių (yra skaičiavimų, kad net aštuoni tūkstančiai žmonių).

Pirmosiomis aukomis tapdavo kūdikiai, nes išsekusios motinos negalėjo jų maitinti dėl pieno trūkumo. Viena iš išgyvenusių šios kampanijos dalyvė su siaubu prisiminė, kad blogiausia prasidėjo ne žygio metu, o improvizuotoje stovykloje pasienyje, kur moterys buvo apiplėšiamos, išžaginamos ir užmušamos.

Ir kartais vokiečiams net nebuvo leidžiama pasiekti sienos. Pavyzdžiui, birželio 19 dienos naktį Moravijos mieste Prerove ginkluoti čekai iš traukinio ištraukė civilius vokiečius ir visus sušaudė. Vien ten žuvo 265 žmonės, iš jų 120 moterų ir 74 vaikai, iš kurių jauniausias buvo aštuonių mėnesių amžiaus.

Vienas baisiausių epizodų yra vadinamosios Ustetsko žudynės. Liepos 31 dieną Usti nad Labem miesto šaudmenų sandėlyje įvyko sprogimas. Ir net nepaisant to, kad didžiąją dalį žuvusiųjų sudarė Sudetų vokiečiai, vietos valdžia apkaltino "vokiečių pogrindį". Tada prasidėjo žudynės. Mirė šimtai žmonių (vokiečių skaičiavimais, tūkstančiai). Žmonės buvo stumiami nuo tilto į upę ir šaudė tuos, kurie bandė plaukti. Daugelis liudininkų nurodė, kad į vandenį buvo mesti vežimėlis su kūdikiu.

Немецкие солдаты сдаются в плен
© Sputnik / Александр Становов

Dažniausiai šios egzekucijos ir kankinimai buvo vieši, esant miniai žmonių (dėl to buvo liko daug liudijimų). Vienas iš čekų, sukrėstas to, ką pamatė, rašė vyriausybės kanceliarijai: "Net nežmoniški vokiečiai tokiu būdu neatsikratydavo savo priešų, slėpdami savo sadizmą už koncentracijos stovyklų tvoros". Žinomas Didžiosios Britanijos korespondentas Frederickas Voigtas pareiškė, kad patys čekai priėmė "artimą Hitleriui rasinę doktriną, <...> ir metodus, kurie nelabai skyrėsi nuo fašizmo". Jis padarė išvadą: "Jie iš tesmės tapo slavų nacionalsocialistais". Šiuolaikinė lenkų mokslininkė Bernadette Nietzsche pateikia tas pačias paraleles, pripažįstant, kad lenkų veiksmai prieš vokiečius po karo "dažnai nesiskyrė nuo Hitlerio veiksmų".

Čekai ir lenkai įsisavino kai kuriuos metodus iš tų, nuo kurių jie buvo išlaisvinti. Čekoslovakijoje, pavyzdžiui, vokiečiai buvo įpareigoti nešioti tvarsčius su raide "N", ant jų netgi buvo nupieštos svastikos. Daugelis nacių koncentracijos stovyklų tapo etninių vokiečių kalinimo ir žiaurių kankinimų vietomis. Net getai kai kuriose vietose buvo atkurti, tik dabar jie buvo vokiški.

Pirmuosius Benešoo dekretus galima palyginti su Reicho rasiniais įstatymais. Tik šį kartą buvo pažeistos vokiečių mažumos teisės (nors kai kuriuose Čekijos Respublikos miestuose ši "mažuma" sudarė 90 procentų gyventojų). To rezultatas yra bendras vokiečių ir vengrų iškeldinimas. O dabar iš Rusijos reikalaujama nuolat atgailauti už anuos ar kitus Stalino veiksmus, o šiuolaikinė Praha oficialiame lygmenyje taip ir nepasmerkė Benešo įstatymų. Maža to, kai kurie nutarimai išliko iki tol, kol Čekija ir Slovakija įstojo į Europos Sąjungą. Ir vėlgi, Praha nebuvo tokia vienintelė. Panašių veiksmų buvo imtasi ir pokario Lenkijoje, ir Jugoslavijoje, Rumunijoje, netgi Nyderlanduose (operacija "Juodoji tulpė" 1946–1948 metais).

Bet atkreipkite dėmesį, kad garsiausiai šaukia apie "Stalino tautų trėmimus" tų šalių, kuriose buvo rengiami žymiai didesnio masto ir daug žiauresni savo piliečių perkėlimai, atstovai. Tiek TSRS, tiek Rusija po 1991 metų ne kartą pripažindavo etninių mažumų iškeldinimą nusikaltimu ir ėmėsi priemonių aukų ir jų palikuonių reabilitacijai. Šiuolaikinėje Europoje, kuri garsiai smerkia "totalitarinių režimų nusikaltimus", stengiasi neišryškinti savo praeities nuodėmių. Ten net bijo užsiminti apie restituciją ir kompensaciją.

Deja, ir mūsų šalyje ši tema ilgą laiką buvo, jei ne visiškai tabu, tai bent jau nebuvo pakankamai apžvelgta ar išnagrinėta. Puoselėjo "sąjungininkų" jausmus, nepaisant to, kad tie patys "sąjungininkai" jau seniai apkaltino mus visomis savo bėdomis. Bet veltui. Detaliai kalbėdami apie Krymo totorių ar čečėnų persikėlimą ir nutylėdami apie žymiai didesnio masto tautų trėmimus pokario Europoje, iš tikrųjų nutapėme iškreiptą praeities paveikslą, sudarydami įspūdį, kad to laikotarpio Maskvos politika buvo kažko išskirianti ir ypatinga. Ne, taip elgėsi visas pasaulis, tik Vakaruose tai buvo daroma daug žiauresniais metodais. Laikas apie tai kalbėti atvirai ir garsiai, kad girdėtų ne tik Rusijoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
tremtiniai, Josifas Stalinas, pokaris, nacizmas, Antrasis pasaulinis karas
Traktorius, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos prezidentas atskleidė, kiek savo ūkyje turi traktorių

(atnaujinta 17:55 2020.05.30)
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka prisipažino, kad pats dirba traktoriu, pavyzdžiui, pjauna žolę

VILNIUS, gegužės 30 — Sputnik. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka papasakojo, kiek traktorių yra jo kolekcijoje, siužetą apie tai parodė Baltarusijos nacionalinė televizija "ONT".

Penktadienį Baltarusijos vadovas lankėsi Minsko traktorių gamykloje. Kalbėdamasis su gamyklos darbuotojais jis pareiškė, kad asmeniniais tikslais turėjo du traktorius.

"Aš turiu du traktorius. Vienas iš jų man padovanojo šį gamykla. Antrąjį nusipirkau jau seniai", — pasakojo Lukašenka.

Jis taip pat patikslino, kad pats daug dirbo su šia technika.

"Aš dirbu su jūsų traktoriumi: kažkur žolę papjausiu, arba pakabinsiu plūgą", —  pridūrė Baltarusijos vadovas.

Vizito metu gamykloje prezidentui buvo įteikta dovana — galingiausio traktoriaus modelis. Lukašenka pažadėjo jį pastatyti Nepriklausomybės rūmuose — oficiali Baltarusijos prezidento rezidencija.

Tegai:
Minsko traktorių gamykla, traktorius, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Dar šia tema
Grynas oras ir sportas: Lukašenka paragino "fiziškai kovoti" su COVID-19
Pirmasis Nausėdos pokalbis su Lukašenka: išreikštas susirūpinimas dėl Astravo AE
Ir pandemija ne kliūtis: Lukašenka sodina medžius Černobylio zonoje
"Pakentėk mėnesį": Lukašenka paragino nesibučiuoti su visais iš eilės