Ramunas Karbauskis, archyvinė nuotrauka

Vienas Karbauskis ne karys

80
(atnaujinta 09:38 2017.11.11)
Prabėgo pirmieji valstiečių ir žaliųjų partijos vadovaujamos vyriausybės metai. Kuo jie reikšmingi? Ir kokie bus antrieji metai, jeigu bus iš viso?

Ši vyriausybė nė kiek nepakeitė šalies užsienio politikos, nors iki rinkimų pozicionavo save kaip pragmatišką ir racionalią politinę jėgą. Lietuva kaip buvo, taip ir liko jai pačiai žalingos rusofobijos avangarde. Ištikimas Dalios Grybauskaitės bendražygis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius neleido pasireikšti jokioms savoms valstiečių ir žaliųjų partijos iniciatyvoms.

Jų, beje, beveik ir nebuvo, išskyrus nedrąsius šio partijos atstovo Mindaugo Puidoko pareiškimus apie poreikį vykdyti nacionalinius Lietuvos interesus atitinkančią politiką. Atsidūręs Seime, Puidokas greitai suprato, kokį pavojų asmeninei karjerai kelia bandymas bent kiek  paprieštarauti vyraujančiai politinei ideologijai, ir šiuo metu jis ramiai plaukia pasroviui.

(Beje, panašiu keliu pradėjo eiti naujasis socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas. Keli jo pareiškimai apie racionalumo poreikį ir išpūstų išlaidų gynybai mažinimą jau sulaukė didžiųjų medijų kritikos škvalo. Tad dabar, matyt, tik laiko klausimas, kada Paluckas nusiramins…)

Kitaip tariant, už galimybę daryti bent kažkokią įtaką šalies vidaus politikai, realusis valstiečių ir žaliųjų lyderis, turtingas verslininkas Ramūnas Karbauskis buvo priverstas visiškai atiduoti šalies geopolitinių klausimų tvarkymą į prezidentės ir užsienio reikalų ministro rankas. Tą patį prieš jį buvo priverstas padaryti ir anos kadencijos daugumos lyderis socdemas Algirdas Butkevičius, ir daugelis kitų jų pirmtakų. Nes visi jie prisimena liūdną prezidento Rolando Pakso likimą. Šis pabandė veikti savarankiškai užsienio politikos srityje ir po vienerių metų buvo su trenksmu nuverstas. Ir dar be teisės vėl kandidatuoti prezidento rinkimuose…

TS-LKD, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Александр Липовец

Ši vyriausybė elgiasi nelabai sąžiningai savo rinkėjų atžviliu ir gynybos srityje. Valstiečiai savo rinkimų programoje neturėjo tokio prioriteto, kaip nuolatinis gynybos išlaidų didinimas, ir tai suprantama — jų rinkėjų dauguma yra paprasti provincijos žmonės, daugeliui kurių pirmiausia rūpi socialiniai klausimai. Tačiau prezidentės ir konservatorių spaudimas davė rezultatų, ir valstiečiai, užmiršę savo programą, klusniai pakeitė prioritetus.

Kai nėra galimybių laisvai tvarkyti geopolitinius reikalus, belieka vidaus temos. Bet ir čia Karbauskio laukė minų laukas. Jo iš esmės sveikos antialkoholinės iniciatyvos susidūrė su įtakingų alkoholio lobistų pasipriešinimu. Karbauskis sulaukė masinio žiniasklaidos puolimo. Labai greitai žurnalistai užfiksavo vedusio Karbauskio per daug artimus ryšius su simpatiškąja Seimo nare Greta Kildišiene, ir politiko reputacija smarkiai nukentėjo. Planai pagal skandinavų pavyzdį apriboti prekybą alkoholiu kol kas liko tik planais, nes Karbauskis visą savo energiją metė savo (ir partijos) smunkančiam įvaizdžiui ginti.

Tas pats menkas rezultatas pasiektas ir bandant įgyvendinti kitą esminį valstiečių rinkiminį pažadą, o būtent įsteigti valstybinių (vadinasi, pigesnių) vaistinių tinklą. Farmacijos srities lobistai gal net galingesni už alkoholio, ir jiems naudinga, kad Lietuvos gyventojai stipriai permoka, pirkdami elementariausius vaistus. Valstybinės vaistinės taip ir liko gražia svajone, kaip ir atskiros, specializuotos, ribotą dienos laiką alkoholiu prekiaujančios parduotuvės.

Valstiečius užklupo ir kita bėda — koalicijos partneriai socialdemokratai suskilo į dvi grupuotes, kurių viena išėjo į opoziciją. Dabar valstiečiai iš esmės dirba vyriausybės mažumos sąlygomis, tad jie tampa dar labiau priklausomi nuo stambios konservatorių frakcijos balsų. Kai kas prakalbo apie išankstinius rinkimus, bet tai mažai tikėtina — tokie įvyko tik 1992 metais ir labai liūdnai baigėsi tuomet valdančioms jėgoms. Kas gi iš seimūnų balsuos už savo kadencijos sutrumpinimą?…

Valstiečių problema — jų margumas. Šios partijos pavadinimas klaidina. Jokie jie ne valstiečiai ir tik iš dalies žalieji. Daugelis įstojo į partiją ar tiesiog pateko į rinkimų sąrašą prieš pat rinkimus, supratę, kad kylantis tada opozicinės ir ryžtingos politinės jėgos reitingas reiškia neblogas karjeros galimybes. Visi idėjiniai skirtumai turėjo išryškėti vėliau.

Negana to, valstiečių ministrais daugeliu atveju buvo paskirti vadinamieji "profesionalai", tai yra iki tol su politika nieko bendro neturėję savo sričių specialistai. Jų problema — siaura specializacija ir bendros valstybės vystymosi strategijos bei politinės patirties stoka. Būtent todėl taip dažnai valstiečių viršūnėse girdime kakofoniją. Kol kas viską cementuoja realios valdžios turėjimas, gan autoritarinis jų lyderio Karbauskio valdymo stilius, paremtas tuo, kad jis yra pagrindinis partijos sponsorius.

Vienintelis valstiečių vyriausybės ir partijos išlikimo kelias yra atsisukti veidu į savo rinkėjus. Karbauskis tą pradeda suprasti, ir būtent todėl kitų metų biudžeto projektas numato daug socialinės paramos priemonių, kaip antai išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, padidinimas. Jei ši tendencija įsitvirtins, tada valstiečiai galutinai išstums iš politinės arenos savo veidą ir vienybę praradusius lietuviškos politikos aksakalus — socialdemokratus.

Realiausias scenarijus išlieka esamojo tąsa: valstiečiai ir toliau dirba iš esmės vieni, per balsavimus Seime sulaukdami tai vienos, tai kitos mažos frakcijos palaikymo. Kaip jau minėta, išankstiniai rinkimai dabar mažai tikėtini, nes nėra valdžios paralyžiaus ir kol kas jo nenusimato. Reikalus gali pakeisti netikėto kandidato pergalė 2019 metų Prezidento rinkimuose, tačiau apklausos rodo, kad visi favoritai yra nuspėjami ir didelių politinių revoliucijų neplanuojantys.

Tuo tarpu valstiečiams dabar sudaryti plačiąją koaliciją su konservatoriais nelabai apsimoka, nes gerokai skiriasi tiek jų idėjos, tiek rinkėjai. Valstiečiai remiasi protesto elektoratu, reikalaujančiu plačių socialinių reformų, darbo ir paramos provincijoje skurstatiems žmonėms, o konservatorius remia turtingesni dešiniųjų pažiūrų miestų gyventojai.

Ir vis tik valstiečiai ilguoju laikotarpiu — 10-15 metų perspektyvoje — neturi šviesios ateities. Tai teigti leidžia visų iki šiol buvusių "protesto partijų" patirtis — Demokratinės darbo partijos, socialliberalų, Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijos. Jų rinkėjai tikėdavosi iš savo herojų nerealių Heraklio žygių. O sulaukdavo tik naujų pažadų, gražių kalbų ir, dar blogiau, broliavimosi su konservatoriais. Todėl šių partijų arba jau nėra, arba jų likę tik likučiai.

Kol kas Karbauskis, remdamasis savo turtais, dar gali rodyti savo suverenumą ir ryžtą. Problema ta, kad tokių karbauskių jo partijoje yra… vienas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
80
Tegai:
Vyriausybė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Ramūnas Karbauskis
Dar šia tema
Ko laukti iš naujojo biudžeto?
Įkliuvo: Karbauskis nesugebėjo atsakyti į mokyklinės programos klausimus
Valdančiosios koalicijos žlugimas: kas laukia Lietuvos?
Socialiniai tinklai, archyvinė nuotrauka

Veidmainystės socialiniuose tinkluose. Lietuvos politikų transformacijos Facebook

(atnaujinta 20:14 2020.05.30)
Šias laikais kiekvienas gali parašyti apie save knygą, tam nereikia didelių fizinių ir protinių pastangų, tiesiog užeini į socialinius tinklus ir kuri savo istoriją, Lietuvos politikai ir visuomeniniai veikia aktyviai išnaudoja šią galimybę

"Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit...", —  taip prasideda pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547 metais Karaliaučiuje. Praėjo 473 metai. Dabar kiekvienas gali rašyti knygą. Be didelių fizinių ir protinių pastangų. Be tiražo ir egzempliorių ribojimo. Kūryba be tabu. Ir jokios cenzūros.

Рабочие на улице Вильнюса
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Facebook — veido knyga. Asmeninė. Joje nurodoma gimimo data, darbovietė, kur mokėtės, šeimyniniai santykiai. Giminės, artimieji ir draugai. Kontaktai. Galima net kokią nors savo ar pasiskolintą "auksinę mintį" deklaruoti. Nors IT specialistai ir kriminalistai pataria saugoti savo asmeninius duomenis. O žvalgybų tarnybos net įspėja, kad galite tapti priešiškų valstybių taikiniu.

Vistiek didžioji dauguma savo veidaknygėse beveik apsinuogina. Dažniausiai tai daroma sąmoningai ir įsivaizduojant kad sąmojingai. Įvaizdis yra viskas!

Daugelis iškilių, kaip patys apie save mano, įvaizdžio kaukes užsidėjo dar iki privalomo apsauginių kaukių dėvėjimo momento. Tik jiems vieniems težinoma ką jie tuo norėjo apie save pranešti tautai ir pasauliui. Įdomu ką apie šias veidmainystes veidaknygėse pasakytų psicho analitikos patriarchas Zigmundas Froidas?

Štai žurnalistas, buvęs naujienų portalo Bernardinai.lt vyr. redaktorius, religijotyrininkas, o dabar  Tėvynės sąjungos — Lietuvos krikščionis demokratas bei Seimo narys Andrius Navickas savo veidaknygės laiko juostoje visiems pranešė svarbią žinią — lankysis pas barzdaskutį. Jo teigimu, jo didžiausias turtas — jo barzda. Tai, jo manymu, patvirtina ir Dalai Lama.

Barzda ir Dalai Lama 1
screenshot
Barzda ir Dalai Lama

"Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad finansų krizės Lietuvoje greičiausiai nebus. Bet kažkodėl savo veidaknygėje pasipuošė Hanibalo Lekterio kauke. Neaišku ar ekspertas tokiu būdu nori įspėti, ar pats išsigando savo prognozių.

"Finansų krizės nėra ir greičiausiai jos nebus, bent jau Lietuvoje. Finansų krizė reikštų nemokumą, finansų sistemos dalyvių nesugebėjimą atlikti savo funkcijų, didžiules bankroto bangas, paskolų portfelio atitraukimą, valstybės negalėjimą pasiskolinti finansų rinkose", — dar visai neseniai, balandžio mėnesį, Pandemijos ekonomikos konferencijoje sakė Mačiulis.

Finansų ekspertas - Hanibalas Lekteris 2
screenshot
Finansų ekspertas — Hanibalas Lekteris

Audrius Bačiulis arba, kaip pats save tituluoja, Protingas Chamas, savo veidaknygėje darbovietės ir išsilavinimo nenurodo. Anksčiau ponas Bačiulis prisistatydavo kaip gynybos specialistas. Kažkada net buvo paties premjero Andriaus Kubiliaus atstovas spaudai. Andrius Kubilius Briuselyje. Andrius Kubilius Europos Parlamente dabar atstovauja Lietuvai. O ponas Bačiulis tiesiog ilsisi ir laisvalaikiu lietuvių kalbai kuria daiktavardžius.

Protingas Chamas - kalbos specialistas 4
screenshot
Protingas Chamas — kalbos specialistas

Veidaknygė suteikia galimybes persikūnyti. Iš ko tik norį į ką tik nori. Galima iš angelo į geišą. Taip buvęs Lietuvos Nacionalinio radijo ir televizijos Žinių tarnybos vadovas, o dabar Lietuvos Valstybės saugumo departamento darbuotojas Audrius Matonis savo veidaknygėje ir padarė. Transformavosi.

A.Matonis - Angelas 5
screenshot
A.Matonis - Angelas 5

Savo veidaknygės duomenyse apie Audrių Audrius Matonis nurodė: "Šypsokitės — tai erzina dažną lietuvį". Šiam teiginiui sunku nepritarti. Kas geriau pažįsta lietuvį, jeigu ne tikras lietuvis. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
politika, Lietuva
Stalinas, archyvinė nuotrauka

Vakarai smerkia Staliną tai, ir patys darė

(atnaujinta 16:28 2020.05.30)
Gegužės 30 dieną minimas tragiško pokario Europos epizodo — vadinamojo mirties žygio iš Brno — 75-metis

Atvirai kalbant, šis įvykis nėra taip plačiai aprašytas Europos žiniasklaidoje kaip pastaraisiais metais ypač populiarūs "stalininiai tautų trėmimai" ar antisovietiniai mitai apie karą. Suprantama: kai kurie istoriniai faktai netelpa į šiuolaikinį Europos naratyvą apie TSRS kaltę dėl visko, kas įvyko prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Ir diskusija apie tai neišvengiamai verčia susimąstyti, ko bando apkaltinti Sovietų Rusiją, jei paaiškėja, kad stalininė politika dėl trėmimų etniniu pagrindu buvo ne tik įprasta pokario Europai, bet ir buvo humaniškesnė etninio valymo, kurį vykdė šiandien aršiai kaltinančios Maskvą valstybės, fone.

Iš tikrųjų, 55 kilometrų ilgio Čekijos etninių vokiečių žygis iš Brno iki Austrijos sienos, prasidėjęs 1945 metų gegužės 30 dieną, yra tik vienas iš daugelio masiškiausių tautų trėmimų Europos istorijoje epizodų. Remiantis amerikiečių istoriko R. Douglaso, kuris specializuojasi šioje temoje, vertinimais, tokios politikos rezultatas buvo 12–14 milijonų vokiečių (iki ketvirtadalio šiuolaikinės Vokietijos gyventojų yra tremtiniai ar jų tiesioginiai palikuonys) perkėlimas. Tikslaus aukų skaičiaus niekas negali įvardyti — nuo 500 tūkstančių iki 1,5 milijono. Pabrėžiame, kad kalbama ne apie nacius, ne apie Vehrmachto kareivius, ne apie karo nusikaltėlius. Tai daugiausia moterys, seni žmonės ir vaikai, nes visus vokiečių tautybės vyrus Hitleris nusiuntė į karą ir iki 1945 metų gegužės jie arba jau mirė fronte, arba buvo karo belaisvių stovyklose.

Reikia pabrėžti, kad visos pergalės šalys yra vienodai atsakingos už šiuos masinius trėmimus. Ši politika yra visuotinio sutarimo, kuris buvo nustatytas dar prieš nacizmo pralaimėjimą, rezultatas. Galbūt todėl Amerikos ir Europos politologams nelabai patinka prisiminti tuos įvykius, kaip daug mažesnio masto Krymo totorių deportaciją, nes tokiu atveju negalima kaltinti vien Stalino, teks pripažinti, kad jo politika atitiko visuotinai priimtą Vakarų praktiką.

Dar prieš pasibaigiant karui Čekoslovakijos ištremtos vyriausybės vadovas Edwardas Benesas viešai paskelbė Sudetų vokiečius "penktąja kolona" ir pažadėjo jiems atsakomybę už jų "išdavystę". 1944 metų rugpjūčio Lenkijos vyriausybė Londone taip pat nusprendė, kad tie vokiečiai, kurie "neišvyks iš Lenkijos teritorijos po karo, bus ištremti". Visus šiuos planus parėmė Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės. Vinstonas Čerčilis 1944 metų gruodžio 15 dieną parlamente vykusiuose debatuose viešai patvirtino masinį trėmimą, laikydamas jį esminiu sprendžiant ateities etninius konfliktus.

Nors 1945 metų gegužės mėnesį Prahos sukilimo vadovybė pasirašė įsipareigojimą iš miesto išvykstančiam nacių garnizonui, kad Vokietijos civiliai gyventojai nebus persekiojami, etninis valymas prasidėjo nedelsiant. Čekai puolė vykdyti mirties bausmes prieš ligoninėse likusius vokiečių sužeistus kareivius, kartu susidorojo ir su civiliais. Pavyzdžiui pagyvenusi vokiečių moteris buvo išmesta pro langą, o Prahoje buvo mirtinai sumuštas gatvėje muzikantas iš vokiečių orkestro. Kartais aukomis tapdavo vokiškai kalbantys žydai ir net čekai, jei jų dokumentuose Sudetai buvo nurodyti kaip gimtinė.

Be to, tai nutiko visur, ne tik sostinėje. Britė Marjorie Quinnas, gyvenusi Trutnovo mieste Šiaurės Čekijoje, 1945 metų birželio mėnesį, laiške seseriai su siaubu aprašė žudynes ir prievartavimus, kuriuos vietiniai vykdė prieš etninius vokiečius. Ji pabrėžė, kad su tuo labai kontrastiškai atrodė Raudonosios armijos elgesys. Mūsų kovotojai dažniausiai tiesiog stengėsi sustabdyti žudynes ir surengti tvarkingą trėmimą, kad būtų išvengta aukų.

Bet ir čekai, ir lenkai pradėjo "laukinius trėmimus". Iš pradžių jie atrinkdavo tuos, kurie gyveno turtinguose namuose, nes visa tai atitekdavo naujajai valdžiai. Kaip ir "mirties žygio" iš Brno atveju, Sudetų vokiečius aplankydavo naujai suformuota ginkluota policija ar savigynos būriai (be to, į juos dažnai užsirašydavo tie, kas dar visai neseniai bendradarbiavo su naciais), jie skyrdavo valandą ar dvi susirinkti daiktus, leisdavo pasiimti kažkur dešimt, kitur 30 ar 50 kilogramų asmeninių daiktų, ir ganė juos pėsčiomis iki sienos. Kadangi didelę dalį sudarė seni vyrai ir moterys su vaikais, daugelis negalėjo iškęsti sunkaus kelio ir griūdavo. Juos užmušdavo ir palikdavo nuošalyje.

Kai kuriais skaičiavimais, per "mirties žygį" iš Brno mirė 1 700 žmonių (yra skaičiavimų, kad net aštuoni tūkstančiai žmonių).

Pirmosiomis aukomis tapdavo kūdikiai, nes išsekusios motinos negalėjo jų maitinti dėl pieno trūkumo. Viena iš išgyvenusių šios kampanijos dalyvė su siaubu prisiminė, kad blogiausia prasidėjo ne žygio metu, o improvizuotoje stovykloje pasienyje, kur moterys buvo apiplėšiamos, išžaginamos ir užmušamos.

Ir kartais vokiečiams net nebuvo leidžiama pasiekti sienos. Pavyzdžiui, birželio 19 dienos naktį Moravijos mieste Prerove ginkluoti čekai iš traukinio ištraukė civilius vokiečius ir visus sušaudė. Vien ten žuvo 265 žmonės, iš jų 120 moterų ir 74 vaikai, iš kurių jauniausias buvo aštuonių mėnesių amžiaus.

Vienas baisiausių epizodų yra vadinamosios Ustetsko žudynės. Liepos 31 dieną Usti nad Labem miesto šaudmenų sandėlyje įvyko sprogimas. Ir net nepaisant to, kad didžiąją dalį žuvusiųjų sudarė Sudetų vokiečiai, vietos valdžia apkaltino "vokiečių pogrindį". Tada prasidėjo žudynės. Mirė šimtai žmonių (vokiečių skaičiavimais, tūkstančiai). Žmonės buvo stumiami nuo tilto į upę ir šaudė tuos, kurie bandė plaukti. Daugelis liudininkų nurodė, kad į vandenį buvo mesti vežimėlis su kūdikiu.

Немецкие солдаты сдаются в плен
© Sputnik / Александр Становов

Dažniausiai šios egzekucijos ir kankinimai buvo vieši, esant miniai žmonių (dėl to buvo liko daug liudijimų). Vienas iš čekų, sukrėstas to, ką pamatė, rašė vyriausybės kanceliarijai: "Net nežmoniški vokiečiai tokiu būdu neatsikratydavo savo priešų, slėpdami savo sadizmą už koncentracijos stovyklų tvoros". Žinomas Didžiosios Britanijos korespondentas Frederickas Voigtas pareiškė, kad patys čekai priėmė "artimą Hitleriui rasinę doktriną, <...> ir metodus, kurie nelabai skyrėsi nuo fašizmo". Jis padarė išvadą: "Jie iš tesmės tapo slavų nacionalsocialistais". Šiuolaikinė lenkų mokslininkė Bernadette Nietzsche pateikia tas pačias paraleles, pripažįstant, kad lenkų veiksmai prieš vokiečius po karo "dažnai nesiskyrė nuo Hitlerio veiksmų".

Čekai ir lenkai įsisavino kai kuriuos metodus iš tų, nuo kurių jie buvo išlaisvinti. Čekoslovakijoje, pavyzdžiui, vokiečiai buvo įpareigoti nešioti tvarsčius su raide "N", ant jų netgi buvo nupieštos svastikos. Daugelis nacių koncentracijos stovyklų tapo etninių vokiečių kalinimo ir žiaurių kankinimų vietomis. Net getai kai kuriose vietose buvo atkurti, tik dabar jie buvo vokiški.

Pirmuosius Benešoo dekretus galima palyginti su Reicho rasiniais įstatymais. Tik šį kartą buvo pažeistos vokiečių mažumos teisės (nors kai kuriuose Čekijos Respublikos miestuose ši "mažuma" sudarė 90 procentų gyventojų). To rezultatas yra bendras vokiečių ir vengrų iškeldinimas. O dabar iš Rusijos reikalaujama nuolat atgailauti už anuos ar kitus Stalino veiksmus, o šiuolaikinė Praha oficialiame lygmenyje taip ir nepasmerkė Benešo įstatymų. Maža to, kai kurie nutarimai išliko iki tol, kol Čekija ir Slovakija įstojo į Europos Sąjungą. Ir vėlgi, Praha nebuvo tokia vienintelė. Panašių veiksmų buvo imtasi ir pokario Lenkijoje, ir Jugoslavijoje, Rumunijoje, netgi Nyderlanduose (operacija "Juodoji tulpė" 1946–1948 metais).

Bet atkreipkite dėmesį, kad garsiausiai šaukia apie "Stalino tautų trėmimus" tų šalių, kuriose buvo rengiami žymiai didesnio masto ir daug žiauresni savo piliečių perkėlimai, atstovai. Tiek TSRS, tiek Rusija po 1991 metų ne kartą pripažindavo etninių mažumų iškeldinimą nusikaltimu ir ėmėsi priemonių aukų ir jų palikuonių reabilitacijai. Šiuolaikinėje Europoje, kuri garsiai smerkia "totalitarinių režimų nusikaltimus", stengiasi neišryškinti savo praeities nuodėmių. Ten net bijo užsiminti apie restituciją ir kompensaciją.

Deja, ir mūsų šalyje ši tema ilgą laiką buvo, jei ne visiškai tabu, tai bent jau nebuvo pakankamai apžvelgta ar išnagrinėta. Puoselėjo "sąjungininkų" jausmus, nepaisant to, kad tie patys "sąjungininkai" jau seniai apkaltino mus visomis savo bėdomis. Bet veltui. Detaliai kalbėdami apie Krymo totorių ar čečėnų persikėlimą ir nutylėdami apie žymiai didesnio masto tautų trėmimus pokario Europoje, iš tikrųjų nutapėme iškreiptą praeities paveikslą, sudarydami įspūdį, kad to laikotarpio Maskvos politika buvo kažko išskirianti ir ypatinga. Ne, taip elgėsi visas pasaulis, tik Vakaruose tai buvo daroma daug žiauresniais metodais. Laikas apie tai kalbėti atvirai ir garsiai, kad girdėtų ne tik Rusijoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
tremtiniai, Josifas Stalinas, pokaris, nacizmas, Antrasis pasaulinis karas
Traktorius, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos prezidentas atskleidė, kiek savo ūkyje turi traktorių

(atnaujinta 17:55 2020.05.30)
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka prisipažino, kad pats dirba traktoriu, pavyzdžiui, pjauna žolę

VILNIUS, gegužės 30 — Sputnik. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka papasakojo, kiek traktorių yra jo kolekcijoje, siužetą apie tai parodė Baltarusijos nacionalinė televizija "ONT".

Penktadienį Baltarusijos vadovas lankėsi Minsko traktorių gamykloje. Kalbėdamasis su gamyklos darbuotojais jis pareiškė, kad asmeniniais tikslais turėjo du traktorius.

"Aš turiu du traktorius. Vienas iš jų man padovanojo šį gamykla. Antrąjį nusipirkau jau seniai", — pasakojo Lukašenka.

Jis taip pat patikslino, kad pats daug dirbo su šia technika.

"Aš dirbu su jūsų traktoriumi: kažkur žolę papjausiu, arba pakabinsiu plūgą", —  pridūrė Baltarusijos vadovas.

Vizito metu gamykloje prezidentui buvo įteikta dovana — galingiausio traktoriaus modelis. Lukašenka pažadėjo jį pastatyti Nepriklausomybės rūmuose — oficiali Baltarusijos prezidento rezidencija.

Tegai:
Minsko traktorių gamykla, traktorius, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Dar šia tema
Grynas oras ir sportas: Lukašenka paragino "fiziškai kovoti" su COVID-19
Pirmasis Nausėdos pokalbis su Lukašenka: išreikštas susirūpinimas dėl Astravo AE
Ir pandemija ne kliūtis: Lukašenka sodina medžius Černobylio zonoje
"Pakentėk mėnesį": Lukašenka paragino nesibučiuoti su visais iš eilės