Lietuvos kariai pratybų metu, archyvinė nuotrauka

Niūri kariuomenės šventė: kas temdo Lietuvos ginkluotųjų pajėgų gyvenimą

176
(atnaujinta 12:19 2017.11.24)
Lietuvos kariuomenės reali padėtis neįkvepia taip kaip renginiai, organizuojami Kario dienos ir kariuomenės metinių proga

Lietuvos kariuomenės diena šalyje švenčiama iškilmingai: aukojamos šv. Mišios už Lietuvos kariuomenę Šv. Ignoto bažnyčioje, iškilminga rikiuotė Katedros aikštėje ir paradas Gedimino prospekte. Be to, vyksta koncertai, mugės ir parodos. Lietuvių džiaugsmas labai nuoširdus — 70% šalies gyventojų pasitiki nacionaline kariuomene, o tai reiškia, kad tiki jos galia.

Lietuvos kariuomenės šventės pagrindą sudarė 1918 metų lapkričio 23 dieną ministro pirmininko Augustino Voldemaro pasirašytas įsakymas Nr. 1, kuriuo remiantis buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo tų laikų daug kas įvyko.

Per dvidešimt penkerius metus daugiau nei 7000 Lietuvos karininkų dalyvavo 29 tarptautinėse operacijose 12 pasaulio šalių. Šiandien pasaulio kariuomenių reitinge Lietuva užima 95-ą vietą, tai visai geras šalies, turinčios mažiau nei 3 milijonus gyventojų, rodiklis (kaimyninės Latvija ir Estija užima atitinkamai 103-ą ir 104-ą vietas). Lietuva siekia patekti į NATO lyderių dešimtuką pagal išlaidas gynybai, bei viename iš Aljanso reitingų išdidžiai stovi šalia galingųjų Norvegijos (1,54% BVP) ir Turkijos (1,56% BVP). Paskutiniais duomenimis, šiais metais Lietuvos gynybinis biudžetas pasiekė 725 milijonų eurų, arba 1,77% BVP (padidėjo 150 milijonų eurų). Gynybinis biudžetas nuosekliai didinamas taip, kad 2018 metais pasiektų NATO standartą — 2% šalies BVP.

Normatyviniai 2% — tai tik programos dalis. Lietuva suteikė Aljansui savo teritoriją nuolatinėms tarptautinėms pratyboms, tokioms kaip "Geležinis vilkas", "Kardo kirtis" ir kt., rengti. Vilnius pamažu tampa NATO kovinio vadovavimo punktu, o respublikos suverenitetui ir tautiniams interesams atitenka antraeilis vaidmuo.

Misija neįmanoma

Praėjusių metų vasarą Lietuva atnaujino nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė pastovaus šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir mišrios kariuomenės (iš šauktinių ir profesionalų) modelio įvedimo dekretus, kurie padės efektyviau formuoti reguliarias kariuomenės pajėgas ir būtiną rezervą, o taip pat "geriau suprasti pasirengimo visuotinei gynybai, kaip efektyviausio atgrasymo, būtinumą". Paskutinė frazė, akivaizdu, kalba apie konfrontaciją su Rusija, kuri aptemdo šventę.

Lietuvos šaukiamojo amžiaus jaunuoliai gali pasirinkti vieną iš penkių karo tarnybos būdų: devynių mėnesių privalomąją pradinę karo tarnybą, tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose, trijų mėnesių mokymąsi pagal jaunesniųjų karininkų (studentams ir aukštųjų mokyklų absolventams) programas, o taip pat profesinę kario karjerą (pabaigusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą).

Kasmet į privalomąją karo tarnybą Lietuvoje kviečiama iki 4000 jaunuolių. Lietuviai gerbia savo kariuomenę, tačiau tarnauti joje nori nedaug žmonių. Anksčiau buvo pranešta, kad žymiai padidėjo emigracija iš Lietuvos (nuo 2015 metų), kurios priežastimi tapo visuotinės karo prievolės atgimimas (buvo panaikinta 2008 metais).

Jaunesniųjų karininkų pasirengimas — viena iš privalomųjų pradinės karo tarnybos formų studentams ir aukštųjų mokyklų absolventams (18-32 metų amžiaus). Mokymo kursas buvo atnaujintas 2012 metais, siekiant sustiprinti šalies gynybinį pajėgumą. Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje vienu metu treniruojasi apie trys šimtai būsimų jaunesniųjų karininkų. Profesionalai — tik pusė darbo. Kovai pasiruošusi kariuomenė turi būti gerai ginkluota ir aprūpinta visa reikalinga įranga.

Pastaraisiais metais, siekiant sustiprinti ginkluotąsias pajėgas, buvo sumažintas daugelis Lietuvos biudžeto pozicijų, visų pirma, socialinės išlaidos. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 metų rinkimų kampanijos metu žadėjo padidinti minimalias pensijas ir grąžinti išmokas dėl ligos, bet iš kart po perrinkimo Grybauskaitė nusprendė pervesti tuos pinigus kariniams poreikiams tenkinti. Lėšų panaudojimas — tai yra atskira istorija, kartais detektyvinė.

Pavyzdžiui, Lietuva turi stiprias jūrines tradicijas, tačiau Karinių jūrų pajėgų kovinio branduolio sudėtis — tik du Didžiojoje Britanijoje pagaminti "Hunt" tipo traleriai ir keletas norvegų ("Storm" tipo) ir danų ("Fluvefisken" tipo) patrulinių katerių, kurių nė vienas neturi raketinių ginklų. Kam XXI amžiuje pirkti tokius laivus? Lietuvos politikoje svajonės apie galingas ginkluotąsias pajėgas susiduria su realybe, kurioje kariai apsiginklavę pasenusiu nenauju ginklu ir sąlyginai paruošti kovai.

Šių metų pradžioje Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą dėl kariuomenės prekių pirkimo, pažeidžiant konkurso sąlygas. Tiekėjo, kuris pasiūlė mažiausią kainą, pasiūlymas buvo atmestas, o laimėtoja buvo pripažinta bendrovė "Nota Bene", kurios siūloma kaina buvo 352 tūkstančiais eurų didesnė. Minėta kompanija tapo žinoma po to, kai Lietuvos kariuomenė iš jos pirko virtuvės įrankius, aštuonis kartus brangesnius nei rinkoje. Skandalas su "auksinėmis šakutėmis" vos nepasibaigė gynybos ministro Juozo Oleko atsistatydinimu, tačiau deputatai apgynė jį.

Keisti sąjungininkai

Lietuvos valstybė nėra labai susirūpinusi karių gyvenimo ir sveikatos saugumu (daugelis prisimena apsinuodijimą Rukloje). Tačiau Vilnius duoda viską, ko reikia JAV kariuomenei — anksčiau Lietuvoje kilo skandalas dėl skirtingo amerikiečių ir Lietuvos karių aprūpinimo maistu.

Vietinius gyventojus pribloškė sąjungininkų požiūris į Baltijos vertybes ir tradicijas, dažnai NATO kariai elgiasi kaip "kiaulės-okupantai". JAV kariai įtikinamai patvirtina šias išvadas: neseniai JAV kariai nuo Kauno prokuratūros pastato nuplėšė Lietuvos vėliavą ir pačiu niekingiausiu būdu išniekino jį. O Lietuvos valdžios institucijos bandė droviai įslaptinti šį incidentą. Visai ne be pagrindo atsirado nuomonė, kad Lietuva, prezidentei Daliai Grybauskaitei vadovaujant, gina ir aptarnauja JAV interesus. Niekas negalvoja apie paprastus žmones, jie yra tik statybinė medžiaga pakeliui į "Amerikos išskirtinumo" pasaulinį dominavimą.

Jungtinės Valstijos yra pasiruošusios dešimtmečiais laukti patogaus momento, pamažu paversdamos Lietuvą ir kitas Baltijos šalis "švariu lauku". Lietuvos kariuomenės specialiosios pajėgos dar ilgą laiką semsis patirties karštuosiuose Artimuosiuose Rytuose. Ir visa Lietuvos valstybės ekonominė veikla bus nukreipta į užsienio karinių bazių, pasieninių tvorų ir kitų įtvirtinimų statybą. Tikriausiai tai vienintelis galimas Vilniaus startas.

Militarizacijos kelyje Lietuvos valstybė tvirtai juda į ekonominę ir demografinę aklavietę. Tuo tarpu Rusija atidžiai seka kaimynų ir tolimų partnerių žodžius ir veiksmus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.

176
Tegai:
kariai, Lietuvos kariuomenės diena, Lietuvos kariuomenė, Lietuva
Dar šia tema
Lietuvos kariuomenės dieną bus apdovanoti operacijoje "Sophia" dalyvavę kariai
"Lietuvos geležinkeliai" kariuomenei atgabens iš Vokietijos 145 šarvuočius
Galingiausios pasaulio kariuomenės
Vyresniųjų klasių mokiniai supažindinami su Lietuvos kariuomene
Lietuvos kariuomenės fotokonkurso premijų fondas siekia 4800 eurų
Lietuvos kariškis

Nieko nežinome, bet mokysime. Kodėl Lietuvos kariai vyksta į Ukrainą

(atnaujinta 14:29 2021.01.26)
NATO specialistų rengiama Ukrainos kariuomenės sistema labiau primena tinklinę rinkodarą: perkamas ir parduodamas "produktas" ar "paslauga", tuo tarpu niekas negarantuoja aukšto kovinio pasirengimo ir pergalės mūšio lauke

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Lietuvos karo instruktorių mokymo rezultatai nėra akivaizdūs, tačiau sausio 23 dieną penktoji specialistų grupė, suformuota iš krašto apsaugos pajėgų savanorių, Mokymo ir doktrinų valdybos štabo, Oro pajėgų bazės ir inžinierių bataliono buvo išsiųsti į Ukrainą. Misijai vadovauja majoras Rytis Raudonis.

Neva Lietuvos krašto apsaugos ministerija priartina Ukrainos kariuomenę prie Vakarų NATO standartų ir padeda reformuoti karinį švietimą. Be to, Lietuva finansuoja Ukrainos karininkų rengimą Baltijos gynybos koledže.

Ukrainos ginkluotosios pajėgos perėjo prie NATO karinių laipsnių sistemos 2021 metų sausio mėnesį. Aljansas įtraukė Ukrainą į vadinamąją Išplėstinių galimybių programą 2020 metų birželio mėnesį, o tai padidino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų galimybes naudotis aljanso programomis ir karinėmis pratybomis. Ukrainos gynybos ministerija užsibrėžė tikslą pasiekti Ukrainos kariuomenės suderinamumą su NATO reikalavimais, karinis personalas pradėjo mokytis anglų kalbos. Ir vis dėlto didelis klausimas yra tai, kas ką turėtų mokyti karo mokslo.

Pasauliniame karinės galios reitinge "Global Fire Power 2021" Ukraina su savo "pasenusiais" standartais užima 25, o Lietuva — tik 85 vietą, toks atotrūkis nėra palankus "mokytojams". Kijevas gynybai per metus išleis 9,6 mlrd. USD, o Vilnius — 880 mln. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose — 255 tūkstančiai "durtuvų", o Lietuvos kariuomenėje — tik 18 500 karių.

Ukraina turi kovinių lėktuvų ir tankų, kurių Lietuva neturi. Ir jei pagal nutylėjimą svarbiau ne konkretūs (kiekybiniai) rodikliai, o kai kurie (abstraktūs) NATO standartai, tai per pastaruosius du dešimtmečius aljanso karinių operacijų Afganistane, Irake, Sirijoje, Libijoje ir kituose planetos taškuose jų vertė nebuvo įrodyta.

Beje, trys Lietuvos specialistai komandiruoti į Iraką, o planuojamas Lietuvos dalyvavimas 2021 metų tarptautinėse aljanso operacijose Afganistane, Irake, Bahreine, CAR, Malyje, Kosove atrodo kuklus — 170 karių. Panašias NATO užduotis atlieka tik apie 20 tūkstančių karo specialistų iš įvairių šalių, įskaitant Lietuvą ir Ukrainą.

Nerimą kelianti tendencija

Ukrainos militaristinio portalo duomenimis, krinta vis daugiau bepiločių orlaivių, o JAV perduotos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms transporto priemonės žlunga. "Raven" bepiločiai orlaiviai, aptinkami nepripažintų DLR ir LLR teritorijoje, labiausiai kenčia nuo neparuoštų Ukrainos karių. Per penkerius metus Ukraina sugebėjo išvesti iš rikiuotės 50 procentų karinių mašinų "Humvee", gautų iš JAV, panaudotų, tačiau visiškai darbingų. Gedimus, nekokybišką remontą ir šarvuotų automobilių nuostolius vėlgi lemia žema kariuomenės specialistų kvalifikacija.

Ukrainos dalinių mokymas pagal aljanso standartus visų pirma reikalauja ne laisvos anglų kalbos, o perginklavimo ir papildomos įrangos. Priešingu atveju, naudingiausios naujos žinios ir įgūdžiai negali būti pritaikyti praktiškai, įgyvendinami kovinėje situacijoje. Tam tikri ginklų tipai, kurie į Ukrainą atkeliauja iš Jungtinių Valstijų ir kitų NATO šalių — "Javelin" granatsvaidžiai, "Barrett" didelio kalibro snaiperių šautuvai (12,7 mm), anksčiau minėti "Humvee" ir "Raven" — nieko nekeičia, o lietuvių instruktorių pastangos eina perniek.

Galbūt perkvalifikavimo tikslas yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų lojalumas Vakarų kuratoriams, o tai yra daug svarbiau nei kovinis efektyvumas. Aljansas greičiau pateks į Ukrainos teritoriją, nei Ukraina prisitaikys prie NATO standartų. Atsižvelgiant į tai, garsūs Kijevo pareiškimai apie visateisę narystę 2030 metais atrodo kaip senovės Užgavėnių tradicijų (porų dainų mainais į maistą ir pinigus) plėtra.

Lengviausia ir pigiausia pakeisti ideologiją, pečių diržus ir karines gretas. Šimtų tūkstančių karių perginklavimas ir atitinkamas perkvalifikavimas yra nepaprastai sudėtingas, brangus ir ilgas procesas. Pavyzdžiui, Lenkija, daugiau nei 20 metų būdama aljanse, nesugebėjo visiškai atsikratyti sovietinės karinės technikos. "Lenkijos karinis jūrų laivynas grimzta į dugną" — tai lenkų laikraščio antraštė.

"Technologinio nepilnavertiškumo" problema visiškai tinka ir Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms (kur jie rengia mokytojus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms). Karinės-politinės Vilniaus ambicijos, noras tapti pagrindiniu NATO centru Baltijos regione ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų "mokytoju" akivaizdžiai neatitinka kariuomenės ir pajėgų potencialo.

Rūsti realybė

Lietuvos karinės išlaidos kasmet sudaro daugiau nei 2 % BVP, o šalis ketina jas padidinti iki 2,5 %. Vilnius bando neatsilikti nuo savo vyresnių partnerių, bandydamas patekti į dešimtuką aljanso lyderių pagal gynybos išlaidas. Ginkluotosios respublikos pajėgos yra Šiaurės Atlanto aljanso struktūros dalis, tačiau kariuomenė ir laivynas neturi modernios karinės technikos. Lietuva išlieka "poligono respublika", galimu agresijos tramplinu "ne tokios kaip visi kiti" Rusijos Federacijos atžvilgiu ir eksperimentine platforma, skirta vietos gyventojams "zombinti" neegzistuojančiomis grėsmėmis.

Nuolatinis ir praktiškai neapibrėžtas užsienio karių buvimas Lietuvos teritorijoje tęsiasi nuo 2017 metų. Daugiausia aljanso karinių objektų regione yra Lietuvos žemėje. Nė vienas kaimynas negrasino Baltijos šalims nei prieš, nei po NATO tarptautinių batalionų pasirodymo, tačiau jų buvimas yra netiesioginis išskirtinio nacionalinių ginkluotųjų pajėgų silpnumo ir valstybės priklausomybės nuo sąjungininkų karo ir taikos klausimais įrodymas.

Vykstant nesibaigiančioms "rotacijoms" Lietuvos pasienio regionuose (su Baltarusija), amerikiečių tankai "Abrams" ir prancūziški "Leclerc" tankai jaučiasi kaip namuose. Tuo tarpu nacionalinė kariuomenė neturi nė vieno "nuosavo" tanko, o patikimiausi šarvuočiai (BTR-60, BRDM-2) ir kariniai transportiniai sraigtasparniai (Mi-8) yra sovietinių laikų palikimas. Amerikos "Juodieji vanagai" žada atvykti tik 2024 metais. JAV įsigytos lengvosios taktinės JLTV transporto priemonės neturi gynybinių ar smūginių savybių, galinčių iš esmės paveikti Lietuvos kariuomenės kovinius pajėgumus.

Respublikos karinės jūrų pajėgos buvo suformuotos įsigijus nebenaudojamus britų minų ieškiklius (4 vnt.) ir patrulinius laivus (4 vnt.), kuriuose nėra raketinių ginklų, o jų buvimas XXI amžiuje tiesiog nedaro garbės NATO.

Iš aukštųjų technologijų produktų Vilnius leido sau tik Norvegijos vidutinio nuotolio oro gynybos sistemą NASAMS už 110 milijonų eurų. Tai bus prioritetinė priedanga užsienio karinėms bazėms. Atkreipkite dėmesį, kad NASAMS yra ribotų galimybių kompleksas, kurio taikinio sunaikinimo diapazonas yra iki 60 km.

Lietuva į Šiaurės Atlanto aljansą įstojo 2004 metais, dar gerokai prieš Krymo grąžinimą Rusijai, ir iškart po to prasidėjo respublikos suvereniteto militarizavimas ir naikinimas. Pagal 2006 metų susitarimą su Danija, vienintelė tuometinė lietuvių brigada "Geležinis vilkas" tapo Danijos divizijos dalimi (ji buvo pavaldi užsienio vadovybei). Po poros metų brigada buvo perkelta į vokiečių diviziją, o daniškoji buvo sustiprinta naujos lietuviškos brigados "Žemaitija".

Jensas Stoltenbergas
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Akivaizdu, kad silpnai ginkluota ir nuo užsienio vadovybės sprendimų priklausoma kariuomenė gali būti vadinama nacionaline tik sąlygiškai ir negarantuoja Lietuvos žmonių saugumo. Vašingtono ir Briuselio sprendimų įkaitų statusas nieko gero nežada.

Amerikos Europos nuraminimo iniciatyva turi daug milijardų dolerių biudžetą, ir vis dėlto strateginį Baltijos šalių saugumą lemia ne NATO karių skaičius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o geri kaimyniniai santykiai su taiką mylinčia Rusija.

Rusijos Federacijos karinė doktrina skelbia teisę naudoti branduolinius ginklus agresijos prieš Rusiją atveju naudojant net įprastus ginklus, kai kyla grėsmė pačiam valstybės egzistavimui. Vilnius turėtų į tai atsižvelgti didindamas karinį biudžetą ar stumdamas Ukrainą į NATO.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariai, Ukraina, NATO
Vamzdžiai Keystone XL vamzdynui

Į Rusiją pripumpuoti pinigų. Baidenas varo amerikiečių naftininkus į kampą

(atnaujinta 23:39 2021.01.25)
Pirmąją darbo dieną 46-asis prezidentas Džo Baidenas pasirašė įsaką, draudžiantį statyti "Keystone XL" magistralinį vamzdyną. Tai buvo padaryta aiškiai priešinantis Donaldo Trampo veiksmams, kuris savo ruožtu panaikino savo pirmtako Barako Obamos įsaką

Pirmas įspūdis — tai kažkokie JAV vidaus reikalai, politinių partijų ir grupuočių "informavimas", tačiau yra faktų, rodančių, kad Baideno sprendimas gali turėti toli siekiančių padarinių kelioms šalims vienu metu, tarp jų ir Rusijai.

Įgyvendinti ir uždrausti planai

Pirmiausia, derėtų priminti, kad "Keystone XL" yra ketvirtasis "Keystone" naftos tiekimo vamzdynų tinklo etapas, jungiantis naftos telkinius Kanados Albertos provincijoje su naftos perdirbimo gamyklomis Vidurio Vakarų ir JAV įlankos pakrantėse. Antrasis "Keystone" etapas eina per vieną iš pagrindinių žalios naftos prekybos centrų pasaulyje, kur susidaro WTI žalios naftos kaina.

Metinis pirmosios ir antrosios "Keystone" linijų pajėgumas yra 590 tūkstančių barelių per dieną, trečioji linija, vedanti į pietų naftos perdirbimo gamyklas, yra 700 tūkstančių barelių per dieną. Pajėgumai padidėjo būtent dėl ​​to, kad didžiausia pasaulyje naftos saugykla yra Kušinge — bendras rezervuarų tūris čia siekia 82 milijonus barelių. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad šis rodiklis pralenkė Kiniją, kuri nemėgsta skleisti tikslių duomenų apie naftos saugyklas, kurias pastaruoju metu gana aktyviai stato.

Маршрут трубопровода Кистоун
"Keystone" dujotiekio maršrutas

Ketvirtąjį šio vamzdyno etapą, kuris gavo savo pavadinimą "Keystone XL", Kanados bendrovė "TransCanada Corporation" suprojektavo už 800 tūkstančių barelių per dieną metinį pajėgumą. Siūlomas "Keystone XL" maršrutas turėjo būti maždaug 1 900 kilometrų ilgio, tačiau maršrutas eina per "Bakken" skalūnų gavybos teritoriją.

"Keystone" projektas buvo skirtas keliems tikslams pasiekti vienu metu. Pirma, Kanados bituminių naftos telkinių geografinė padėtis nėra labai gera — atstumas iki Atlanto vandenyno ir Ramiojo vandenyno pakrantės yra per didelis. Antra, Kanados naftos eksportuotojai turi minimalų žalios naftos eksporto lygį, nes dėl kokybės ji nėra tinkama rafinuoti: didelis klampumas, didelis tankis ir didelis sieros kiekis. Tuo tarpu JAV apie 90 procentų telkinių yra lengva ir mažai sieros turinti nafta, todėl naftos perdirbimo gamyklos gali gaminti visą spektrą produktų, pradedant benzinu, baigiant mazutu ir degutu (kad ir kaip keista, bet JAV taip pat tiesia naujaus automobilių kelius ir juos remontuoja), jiems reikia būtent tokios kokybės naftos, kurios yra Kanados bituminiame smėlyje.

Kanados nafta, Gvaidas Venesueloje, Ruhanis Irane

Meksikos įlankos pakrantėje yra daug naftos perdirbimo gamyklų, iš kurių 12 yra stambios. Tradiciškai jos pirko Venesuelos sunkiąją naftą, tačiau prieš porą metų ši tradicija buvo sulaužyta — nuo to laiko, kai Chuanas Gvaidas "paskirtas" Venesuelos prezidentu JAV, o po to — drausmingoje ES. Iškart po to, kai paaiškėjo, kad Nikolas Maduras neketina palikti savo posto, kad dar viena "spalvotoji revoliucija" nepavyko, JAV pasipriešinusiai šaliai taikė vienašališkas diskriminacines priemones, kurios žiniasklaidoje dažnai klaidingai vadinamos sankcijomis.

Dabar mes dar kartą atidžiai pažiūrėkime į datas. 2017 metų sausio 12 dieną Donaldas Trampas panaikino vykdomąjį Obamos įsakymą sustabdyti "Keystone XL". 2018 metų vasarą "TransCanada" jau pradėjo ruoštis naftotiekio statybai — buvo išvalyti miško kirtimai, pradėti vamzdžių ir kitų medžiagų gabenimai į Montanos ir Pietų Dakotos valstijų teritoriją. Jei į projektą, kuris užplūdo JAV teismines institucijas protestais prieš MNP statybą, nebūtų įsikišusios įvairiausios aplinkosaugos grupės, 2020 metais "Keystone XL" jau būtų pradėtas eksploatuoti. Tai užtikrintų sunkiosios Kanados naftos tiekimą Persijos įlankos pakrantės naftos perdirbimo gamykloms ir įprastą jų veiklą.

Gerai žinomi įvykiai Venesueloje prasidėjo, prisiminkime, 2019 metų sausio mėnesį. Tai, kad juos sukėlė JAV, yra Polišinelio paslaptis. Pagrindinis JAV skaičiavimas, be abejo, buvo tas, kad jiems pavyks pastatyti Gvaidą į valdžią Venesueloje, tačiau operacija buvo gana rizikinga, todėl Trampas apsidraudė išduodamas leidimą "Keystone XL" statybai. 2016 metų prezidento kampanijos metu būtent naftos ir anglies ir naftos bendrovės suteikė didžiausią paramą Trampui; todėl 45-ojo JAV prezidento planuose tikrai nebuvo numatyta jas prarasti. Tačiau Maduro nuvertimas neįvyko, o teisminės institucijos blokavo naftos vamzdyno statybą.

Todėl JAV naftos perdirbėjų padėtis yra itin linksma. Sunkiosios naftos nebuvimas reikštų ir dyzelinio kuro nebuvimą, kuris, nepaisant visų madingų "žaliųjų" tendencijų, buvo ir tebėra labai populiarus produktas tarp Amerikos automobilių savininkų. Dėl paskelbtų priemonių prieš Venesuelą naftos perdirbimo gamyklų savininkams buvo atimta galimybė importuoti sunkiąją Venesuelos "Merey" naftą.

Kalbant apie cheminę sudėtį, kuo artimesnė "Merey" kuro rūšis vadinama "Iran Heavy" — manau, kad čia nereikia komentarų. Kita "artimiausia "Merey" giminaitė" yra žalia nafta, vadinama "Urals". Įvedęs diskriminacines priemones Venesuelai ir Iranui, Trampas nesumažino antirusiškos retorikos intensyvumo, tačiau amerikiečių naftos perdirbimo gamyklų savininkai buvo tiesiog priversti didinti Rusijos naftos pirkimus.

2019 metais, palyginti su 2018, Rusijos naftos tiekimas į JAV padidėjo 3,1 karto — nuo 1,38 milijono tonų (10,1 milijono barelių) iki 4,28 milijono tonų (31,4 milijono barelių). Per pirmuosius dešimt 2020 metų mėnesių Rusija į JAV tiekė 22,8 mln. tonų (167 mln. tonų naftos ir naftos produktų), pagal šį rodiklį užimdama ketvirtą vietą. Priešakyje yra Kanada, Meksika ir Saudo Arabija, o trečioje vietoje yra "Saudi Aramco" dėl to, kad ši įmonė valdo didžiausią naftos perdirbimo gamyklą JAV ir degalinių tinklą keliose valstijose.

Negana to: iš tų 167 milijonų barelių žalia nafta sudaro tik 15 procentų, o likę 85 procentai yra mazutas. Priežastis ta, kad Rusijos naftos kompanijos mieliau dirba su savo partneriais pagal ilgalaikius kontraktus, dėl ko "Urals" amerikiečiams paprasčiausiai nepakako.

Amerikos naftos perdirbimo gamyklų technologinės linijos leidžia naudoti lengvojo mazuto ir mazuto mišinį — todėl ponai sutiko įžengti į sunkius 2020-uosius metus su savo antipandeminėmis priemonėmis ir nauju OPEC+ susitarimu dėl Rusijos naftos bendrovių gelbėjimo.

Rinkitės, bet atsargiai. Atsargiai, bet rinkitės

Atsižvelgiant į visa tai, Baideno "Keystone XL" sprendimas atrodo labai įdomus. Išmeskite daugybę žodžių apie kovas dėl aplinkos, ką mes turime? Yra nedaug variantų. Arba Baidenas užmerks akis prieš tai, kaip JAV naftos kompanijos "pumpuoja pinigus" į Rusijos naftos pramonę, taip sukeldamas griežtą politinių oponentų kritiką.

Arba Baidenas sutiks, kad Valstijos grįžtų į JCPOA (Bendrą išsamų veiksmų planą) dėl Irano branduolinės programos, taip panaikindamos visus Trampo šiai valstybei taikomus apribojimus. Tokiu atveju Iranas plačiai grįš į pasaulinę naftos rinką — pagal Irano energetikos lyderių pareiškimus jie per trumpą laiką galės eksporto apimtį pasiekti iki 2,2 milijono barelių per dieną, ypač todėl, kad Iranas neprisiima jokių įsipareigojimų OPEC+.

Tai, žinoma, leis Amerikos įmonėms, turinčioms naftos perdirbimo gamyklas, atsisakyti Rusijos naftos ir jos produktų. Tačiau dėl tokio papildomo naftos kiekio sumažės pasaulinės jos kainos, o tai bus naujas smūgis skalūnų gamybai, kuri jau yra nukritusi į JAV po visko, kas įvyko per 2020 metus. Yra ir trečias variantas — Iranas gali atnaujinti savo eksportą, tačiau tuo pačiu atsisakyti tiekti naftą į JAV ne tik dėl ideologinių priežasčių, bet ir dėl to, kad daug lengviau ir pigiau pristatyti kurą savo tradiciniams vartotojams Indijai ir Kinijai. Trumpai tariant, "geležinis vamzdis", kurį Baidenas uždraudė statyti, gali sukelti daug minčių politologų apmąstymams.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
nafta, JAV, Džo Baidenas, Rusija