Televizorius, archyvinė nuotrauka

Lietuviška televizija: Čeburaška ar Kūlverstukas

475
(atnaujinta 09:26 2017.12.21)
Lietuvos Seimo nariai pirmuoju svarstymu pritarė įstatymui, įpareigojančiam televizijos kanalus ir radijo stotis atpratinti žiūrovus nuo rusų kalbos; visos laidos ir filmai "didinga ir galinga" kalba turės būti dubliuojamos lietuviškai; transliuotojų materialinės išlaidos deputatams- patriotams nerūpi

Lietuvos dešinėji vis nenurimsta ir skelbia eilinį kryžiaus žygį prieš rusų kalbą. Vadovauti kariuomenei žygyje paskirtas jaunas ir energingas, naujas patriotiškų vilčių skelbėjas — konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Būtent jis pateikė Seimo svarstymui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurių pagrindinis tikslas — išvėdinti rusišką dvasią iš tautiečių galvų.

Lietuvių kalba — tai brangu

Kas bent kiek yra susipažinęs su televizijos gamybos technologija, žino, kad filmų ir televizijos laidų dubliavimas į valstybinę kalbą yra gana sudėtingas ir brangus procesas. Jame dalyvauja vertėjai, dubliažo aktoriai, garso režisieriai, techniniai darbuotojai. Taigi, televizijos ir radijo transliuotojai, kurie užpildo eterį filmais ir televizijos serialais rusų kalba, turės pakratyti kišenę. Priešingu atveju jie turės pakeisti "Čeburašką" (Kūlverstuką — Sputnik) į "Batmaną", o kino juostą "Likimo ironija, arba po pirties" į pigų Holivudo veiksmo filmą.

Transliuotojai ir kabelinės televizijos tinklų teikėjai puikiai supranta, kad įdomaus ir suprantamo Lietuvos žiūrovui rusiško kino pakeitimas į plačios paklausos gaminius galiausiai prives prie reitingų kritimo —pagrindinio rodiklio šiuolaikiniame televizijos pasaulyje. Silpnas reitingas automatiškai sumažina reklamos kainas ir atbaido reklamos užsakovą — maitintoją.

Be rusiško kino Lietuvos televizininkų pajamos neišvengiamai pradės kristi iki bankroto. Tačiau "politinis tikslingumas" aukštesnis nei televizijos verslininkų merkantilizmas. Apie kokius pinigus gali būti kalbama, kai "rusai puola"?

Kur pinigai, LRT?

Šiandien Lietuvoje nacionaline kalba transliuoja penki nepriklausomi ir vienas valstybinis — Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT), transliuotojai. Privačioms kompanijoms pajamos nuo reklamos — finansinio stabilumo pagrindas. Šis klausimas visiškai nejaudina LRT, kuris yra visiškai finansuojamas iš biudžeto. Komercinė reklama LRT programose nuo 2015 metų.

Nacionalinio transliuotojo išlaikymas 2017 metais atsiėjo mokesčių mokėtojams 36,5 milijonų eurų. Lietuvai — didelė suma.

Kur ir kaip buvo išleisti valstybės pinigai? Šiandien su vargu tai stengiasi išsiaiškinti Seimo nariai iš valdančiosios koalicijos. Į jų konkretų klausimą — "kur pinigai?", — LRT direktorius Audrius Siaurusevičius iki šiol aiškių atsakymų nepateikė. Bandymus atlikti nepriklausomą valstybinės įmonės auditą jis pavadino "politiniu nepriklausomų žurnalistų spaudimu". Jums tai nieko neprimena?

"Serebrenikovo sindromas"

Lietuvos politikai įnirtingai rūpinasi "kūrybiškumo laisve" kitose šalyse. Iš Europos Parlamento tribūnos jie skelbia šūkius "laisvę Rusijos režisieriui Kirilui Serebrenikovui", kuris Rusijoje yra įtariamas valstybės biudžeto lėšų grobstymu. Tačiau, pasirodo, ir "lietuvių akyje" įstrigo šiaudas. Ar rąstas?

Kas ir kokia suma įvertino "nepriklausomų televizijos kūrėjų" darbą, kokie honorarai buvo mokami subrangovams už LRT aptarnavimą? Kiek moka patalpų nuomininkai didžiuliame LRT komplekse? Ar racionaliai išleidžiamos lėšos iš valstybės iždo? Deputatų klausimai nėra tušti. Į daugelį —  atsakymų kol kas nėra.

Jei LRT bus aptiktas "netikslinis biudžeto lėšų priskyrimas", tuomet, švaria sąžine, bus galima atpjauti nuo jų biudžetinio pyrago dalį ir peduoti  komerciniams kanalams rusiškų televizijos serialų dubliavimo išlaidų padengimui. Teisinga? Tikriausiai, taip. Dalį lėšų galima pasiskolinti ir iš Krašto apsaugos ministerijos.  Juk valstybės saugumas šiandien tai ne tik patrankos ir raketos, bet ir patriotizmu nušviestos tautiečių smegenys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

475
Tegai:
televizijos kanalas, rusiškas filmas, lietuvių kalba, rusų kalba, Lietuva
Dar šia tema
Seimo narė Rusijos filme "Vikingas" įžvelgė propagandą
Amerikiečiai supirko Baltijos šalių televizijos kanalus
Seime ieškomos Rusijos televizijos produkcijos populiarumo priežastys
Taimso aikštė Niujorke, archyvinė nuotrauka

JAV nusprendė, kad pasaulį valdo "komunizmo šmėkla"

(atnaujinta 17:31 2020.10.20)
"Kaip komunizmo šmėkla valdo mūsų pasaulį": tai knygos pavadinimas... Na, iš tikrųjų, ką tik išleistos JAV trijų tomų propagandinės brošiūros antraštė

Dešimties metų senumo duomenimis, šioje šalyje per metus buvo išleista 316 480 knygų; dabar, matyt, ne mažiau. Bent jau šiuo atžvilgiu JAV išlaiko pirmąją vietą pasaulyje. Taigi, leidinys apie komunizmo šmėklą nėra didingas įvykis, tačiau vis tiek nepaprastas: prieš mus — labai primityvus agitacinis leidinys, paaiškinantis, kaip turėtų mąstyti žmogus iš respublikoniškos, dešiniosios šalies pusės (juk dauguma taip ir mąsto).

Pažymėtina ir leidykla — "The Epoch Times". Prieš dešimt metų respublikonų žiniasklaidoje nebuvo tokio sprogimo, koks yra šiandien JAV, tada atrodė, kad demokratai turėjo visišką žodžio ir minties monopolį visų rūšių transliacijose ar popieriuje. Šiandien tai toli gražu ne taip. Respublikonai sukaupė jėgas, ėmė urgzti ir užpildyti žiniasklaidos erdvę. Ir vargu ar ši situacija pasikeis, net jei lapkričio mėnesio rinkimuose jie sulauks blogiausio rezultato. Bet kuo jie užpildo, yra kitas klausimas.

Mes žiūrime knygą apie komunizmo šmėklą: bendra pažįstama esmė. Ar dar kas nors prisimena, kiek tomų parašė Marksas, Engelsas, Leninas, Trockis ir daugelis kitų (kiekvienas — nuo knygų spintos sienos iki sienos)? Ir akivaizdu, kad labai mažai komunistų visa tai skaitė. Tačiau mažas lankstinukas "Komunistų manifestas" yra kitas dalykas. Beje, jis prasidėjo, kaip žinia, žodžiais, kad po Europą klaidžioja šmėkla, komunizmo šmėkla. Dabar mes matome amerikietišką Markso ir Engelso plagiatą su priešingu ženklu.Taip pat atrandame, kad šmėkla nebeklaidžioja, o valdo visą pasaulį ("prasiskverbė beveik į visas šiuolaikinės visuomenės sferas") ir — svarbiausia — jis labai pasikeitė. Net nėra prasmės lyginti Markso komunizmo su tuo, kaip jį apibūdina dabartiniai Amerikos kovotojai su šmėklomis.

Jų komunizmas visų pirma yra tradicinės kultūros ir visuomenės žlugdymas: žinoma, kad taip yra. Bet tai taip pat kelias nuo prezidento Ruzvelto "Naujojo kurso" (1930 metai) iki antikarinių ir žmogaus teisių judėjimų (1960 metai), o vėliau — prie modernaus progresyvizmo. Tai yra politkorektiškumo atsiradimas (kai daugelio dalykų negalima pasakyti atvirai, nesulaužant kalbos), ir bažnyčios silpnėjimas bei "religinis chaosas", kai kiekvienas gali susikurti sau religiją. Šeimos sunaikinimas, kuris prasidėjo nuo "seksualinio išsivadavimo", po kurio kilo vyrų persekiojimas.

Taip pat — meno (pirmiausia kino, su šiuo jūsų Holivudu) ir švietimo, o ypač masinės žiniasklaidos, naikinimas. Žiniasklaida, skaitome mes, tam tikru momentu buvo visiškai užvaldyta liberalais ir progresyvistais ir tapo pagrindiniu viso pasaulinio karo frontu.

Gali atrodyti, kad tokia knyga galėjo būti išleista 50-ųjų aukso amžiuje, kai Elvis buvo gyvas, amerikiečiai važinėjo ilgomis atviromis mašinomis, varė juos į kino teatrus po atviru dangumi ir džiaugėsi — tačiau jie labai bijojo Maskvos ir jos sąjungininkų. Bet ne, dabar kitas amžius. Mes turime bijoti Kinijos, nes Maskva nebėra komunistinė. Tiesa, Kinija taip pat turi tik istorinį ryšį su klasikiniu komunizmu, tačiau mūsų trijų tomų brošiūros auditorija apie tai neturėtų žinoti.

Skaitytojui skyrius po skyriaus pasakojama, kaip ne TSRS, o, pasirodo, Kinija dešimtmečiais skverbėsi su savo ideologija į visas Vakarų visuomenes. Ir dar į Aziją, Afriką, Lotynų Ameriką (kodėl gi ne mes, bet jie ir jų Mao Dzedongas? Net įžeidžia). Ir šiandien ji "įgijo jėgų kovoje dėl visuotinės hegemonijos", sumenkindama JAV ir visus Vakarus.

Apskritai jau aišku, kad visas šis niūrus vaizdas labai primena kažką. Ir knyga apie šmėklą to neslepia, tačiau nuo pat pirmų eilučių mums viską paaiškina: tai tas pats velnias. Komunizmas yra velnias ir jis yra. Velnias ilgisi žmonijos sunaikinimo, jis turi daug veidų ir vaizdų, iš pradžių vilioja romantiškomis komunizmo versijomis ... O paskui — tai, ką jūs ir matote.

Trumpai tariant, viskas, apskritai viskas, kas bloga pasaulyje, yra iš velnio. Jei nori —vadink tai komunizmu, koks skirtumas.

Mes matome kažką panašaus dar vieno visuotinai pripažinto keiksmažodžio atžvilgiu. Kraštutinis politinio ir moralinio bjaurumo laipsnis mūsų šalyje vadinamas fašizmu (rečiau — nacizmu). Tiesą sakant, jei jau tikrai prisikabinti prie masinio  tokio termino vartojimo, pasinaudojus gerai apgalvotais sociologiniais klausimais, greitai paaiškės, kad rusui fašizmas yra užsienio okupacijos sinonimas, po kurio nustatomas didžiulis nepaaiškinamai griežtų ir svetimų kasdienio elgesio taisyklių rinkinys, kuris, be to, verčia koncertuokite ne tik pirmą kartą ir dėl išvaizdos, bet ir beveik visada. Ir tik antroje vietoje — tai karas su jo sunaikinimais (kuriuos, pažymime, gali sukelti ne tik fašistai).

Tuo pačiu metu ne tiek daug žmonių supranta ideologinio kokteilio ir administracinės praktikos komponentus, išsivysčiusius į italų kalbos fenomeną (fašizmas kaip toks) ir į vokišką variantą (nacionalsocializmas). Taigi, prieš mus yra tas pats velnias, viso blogo, kuris gali būti žmonių visuomenėje ir gyvenime, personifikacija. Be jo niekaip. Dabar pažiūrėkime, kas iš tikrųjų parašyta visuose trijuose knygos apie šmėklą tomuose. Kinija, kaip ir anksčiau TSRS, yra visiškai mitinis ir geografiškai tolimas blogio šaltinis. O štai artimi demokratai su visomis "komunistinėmis" virtusiomis idėjomis ir kampanijomis nėra mitas. Tai yra velnias, koks jis yra, tiksliau sakant, tai yra satanistai, ir su jais teks susidoroti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
komunizmas, JAV
Саммит Европейского совета, 16 октября 2020

Sustabdykite lėktuvą, Briuselis nori išlipti ES užsienio politikos kančios

(atnaujinta 11:22 2020.10.20)
ES užsienio politika toliau neatlaiko kritikos. Kodėl taip yra? Spalio 15–16 dienomis Briuselyje buvo nufilmuota dar viena tragikomiško serialo, kuris vadinasi "ES lyderių suvažiavimas", serija

Kalbant apie susitikimo rezultatus užsienio politikos srityje, eilinį kartą galima konstatuoti tą patį: yra posakis "būti, o ne atrodyti"; ES atveju viskas atvirkščiai. Veiklos ir kieto tono imitavimo daug, o realaus turinio ir įtakos beveik jokios.

Pavyzdžiui, europiečiai patys sugalvojo Aleksejaus Navalno "apnuodijimo" istoriją, išpūtė iš jos didžiulį burbulą be normalių įrodymų, bet su raginimais stabdyti projektą "Šiaurės srautas 2", o galiausiai įvedė kažkokias nesąmoningas asmenines sankcijas. Kaip su šia situacija susijęs Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Sergejus Kirijenka, iš viso neaišku. Kalnas ir vėl pagimdė nudvėsusią pelę.

Arba Turkijos reikalas. Prieš dvi savaites tie patys Europos lyderiai paragino turkus atsisakyti provokacinių veiksmų, pažeidžiančių tarptautinę teisę, kitaip ES imsis visų turimų priemonių. Nuo to laiko niekas nepasikeitė: Turkija toliau daro, ką nori (taip pat siunčia Sirijos teroristus į Azerbaidžaną), o Briuselis vėl ragina. Dar išreiškė solidarumą su Graikija ir Kipru, nuo ko toms valstybėms ne šilta, nei šalta.

Ir taip visur ir visada, ar tai būtų Baltarusija, ar "Brexit". Įdomiausia tai, kad, kai ES valstybės veikia atskirai, jos elgiasi daugiau ar mažiau adekvačiai (išskyrus tam tikrus nepagydomus atvejus), bet kai jos sueina kartu, staiga prasideda kažkokia beprotystė ir farsas. Šiame kontekste kyla natūralus klausimas — kodėl taip yra?

Galima spėti, kad taip yra dėl kelių spąstų, į kuriuos Europa pati save įvarė ir iš kurių neretai negali ištrūkti.

Pirmi — vertybiniai. Europos Sąjungoje mėgstama akcentuoti, kad ji yra "vertybinė galia", moralinis autoritetas tarptautinėje politikoje, demokratijos sergėtoja. Atitinkamai, jeigu kokia nors Kinija kaip "komunistinis režimas" gali sau leisti nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta Baltarusijoje, ES priversta reaguoti, nors, galbūt, daug kam Europoje nerūpi nei Lukašenka, nei Tichanovskaja, nei "Baltarusijos (ne)laisvė".

Antri spąstai — amerikietiški. Galima vienareikšmiškai teigti, kad tam tikrais atvejais europiečiai norėtų susilaikyti nuo aktyvesnių veiksmų (sankcijų ir panašiai), bet kadangi jie vis dar labai stipriai priklauso nuo Amerikos, tenka solidarizuotis — ypač kai Vašingtonas įjungia didesnio spaudimo režimą. Pavyzdžiui, jau seniai akivaizdu, kad dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu įvykių Ukrainoje kontekste Europa patiria rimtus nuostolius, bet Amerikos faktorius neleidžia jų atsisakyti, nors režimas Kijeve yra visiškai nedemokratinis ir atvirai pats žlugdo Minsko susitarimus.

Treti — solidarumo spąstai. Europos Sąjunga labai bijo parodyti, kad ji yra nevieninga. Kad vienybės Europoje trūksta, jokia paslaptis, bet viešai (ypač po to, kai koronavirusas išryškino ES solidarumo spragas) stengiamasi pademonstruoti, kad viskas "didelėje europinėje šeimoje" yra gerai.

Dėl šių tarpusavio susijusių priežasčių visa ES užsienio politika — ištisa kančia. Kitaip tariant, didelė dalis Europos norėtų elgtis pragmatiškiau (pavyzdžiui, bendradarbiauti su Kinija, Rusija ir net Baltarusija bei kaip baisų sapną pamiršti Ukrainą), bet negali to daryti. Todėl tenka išsisukinėti ir tikėtis, kad partneriai pažiūrės į tai supratingai.

Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Vokietija Navalno istorijoje tapo stiprių antirusiškų jėgų politikos įkaite. Todėl jos kanclerė ir ypač užsienio reikalų ministras atrodo graudžiai, nes reikia ir Rusiją be įrodymų nubausti, ir "Šiaurės srautą 2" išgelbėti. Todėl sugalvojo išeitį — įvesti simbolines sankcijas. Maskva pagrįstai pyksta, bet Berlynas kaip vienos rusiškos komedijos personažas tarsi prašo "suprasti ir atleisti".

Žinoma, tokia situacija, kai Europa kaip potencialus globalus galios centras yra priversta žemintis kaip vyras, kuris ir meilužę nori turėti, ir šeimos nenori prarasti, yra apgailėtina.

Tuo pat metu tokios valstybės kaip Lietuva puikiai naudojasi minėtu vertybiniu, Amerikos įtakos ir solidarumo faktoriumi, kad primestų visai ES savo darbotvarkę. Būtent todėl Gitanas Nausėda gali drąsiai sakyti: "Visi puikiai suvokiame, kad daugelis požymių, konkrečiai — medicininės pagalbos sulaikymas, informacijos artimiesiems neteikimas, kliūtys, sudarytos Navalną perkelti į Berlyną, ir kiti požymiai, pagaliau pati "Novičioko" kilmė, prigimtis, rodo, kad tai negalėjo įvykti be Kremliaus žinios ir įsikišimo".

Visa tai, švelniai tariant, yra netiesa, bet, kaip teisingai pažymėjo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: "Net savo interesų užtikrinimo instinktas turi skatinti į ES suvienytą Europą būti Rusijos partnere, bet, mano vertinimais ir, sprendžiant iš jo [ES diplomatijos vadovo Žozepo Borelio — autoriaus pastaba] reakcijos į tam tikrus mano klausimus, kol kas ES negali susidoroti su rusofobiška mažuma, kuri, šiurkščiai spekuliuodama konsensuso principu, solidarumo principu, blokuoja daugiau arba mažiau konstruktyvias santykių su Rusija plėtros prieigas", — ir ministras patikslino, kad kalba apie Baltijos valstybes bei Lenkiją.

Tai ką reikia daryti, kad Europa galėtų normaliai siekti savo interesų? Išeitys iš esmės dvi. Pirma — ES faktinė arba net formali dezintegracija, kad kiekvienas galėtų elgtis, kaip jam patinka. Antra — institucinė ES reforma (federalizacija) ir geopolitinio subjektiškumo (suvereniteto) sustiprinimas, kad Europai nurodinėtų, kaip elgtis, Amerika ir/ar rusofobai (o jeigu pastariesiems kažkas nepatiks — durys atviros).

O jeigu niekas nesikeis, užsienio politika Europos Sąjungai ir toliau bus kaip skrendantis lėktuvas ar povandeninis laivas, iš kurio norisi (bet neįmanoma) išlipti, nes kiekvienas naujas įvykis tarptautinėje arenoje sukuria jai nepatogias situacijas, iš kurių ji dažnai neranda padorios išeities. Ir tuomet ES partneriams, kurie nori turėti su ja kažkokius santykius, beliks vadovautis principu "prie to neįmanoma priprasti — su tuo reikia susitaikyti"...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nord Stream-2, Aleksejus Navalnas, Rusija, ES
Dar šia tema
Makronas teigė tikintis dialogu su Rusija
Europa brangiai sumokės už naujas sankcijas Rusijai
Šveicarija įvedė sankcijas Rusijai dėl Krymo tilto
TVF sugalvojo, kaip išgelbėti pasaulį: Rusijai dėl to gresia skurdas
Nuolatinis Rusijos atstovas paskelbė apie nesutarimus ES dėl Navalno atvejo sankcijų