Žydų kapinės, archyvinė nuotrauka

Vanagaitė mėgsta triukšmą, Lietuvos žydai tylą. Kas teisus?

223
(atnaujinta 18:39 2018.01.18)
Gyvena mūsų šalyje viena svarbi bendruomenė, kurios balsą mes retai girdime. Pasakyti jos atstovai galėtų išties daug, tačiau dažniausiai jie renkasi tylą

Turiu omenyje žydų bendruomenę Lietuvoje. Litvakus. Kodėl dažniausiai mūsų žydai tyli? Apie ką tyli mūsų žydai?

Pergyvenę žiaurų, masinį naikinimą karo metais, vėliau, 50 metų tarybinėje Lietuvoje žydai negalėjo apie tai atvirai kalbėti. Valdžia to netoleravo. Matyt, ta valdžia nenorėjo supriešinti tarybinių žydų su tarybiniais lietuviais, kurių dalis dalyvavo holokauste, todėl kalbama buvo plačiąja prasme, apie tarybinių piliečių kančias karo metais.  Žinios apie žydų tautą ištikusią tragediją buvo perduodamos tik žydų šeimose, iš tėvų vaikams.

Tada atėjo Michailas Gorbačiovas, o su juo ir viešumas. Informacija apie holokaustą tapo vieša. Sužinojome, kad hitlerininkų ir jų talkininkų aukomis Lietuvoje tapo 95 procentai iš beveik 200 000 žydų, tuomet gyvenusių čia. Dabar jų likę vos 3000.

Iš pradžių mums, lietuviams, sunkiai sekėsi pripažinti, kad dalis mūsų tautiečių aktyviai padėjo nacistams naikinti žydus. Spaudoje propaguota mintis, kad jei taip ir buvo, tai esą buvęs lietuvių kerštas žydams-bolševikams už okupaciją ir trėmimus į Sibirą.

Tačiau gan greitai paaiškėjo, kad žydų tautybės žmonių procentas tarp komunistų ir represinių organų darbuotojų tuo metu mažai skyrėsi nuo jų procento tarp visų gyventojų. Taigi, antisemitinė teorija, pagal kurią, esą, žydai stovėjo už stalinistinių represijų ir Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį, neteko faktinio pagrindo.

Vis tik, nepaisant oficialios politikos pripažinti holokausto mastą ir dalies lietuvių dalyvavimą jame, liaudyje išlieka nemažai antisemitinių nuotaikų. Jos ypač ryškios internetiniuose komentaruose. Lietuviai čia, deja, nelabai išsiskiria iš kitų Rytų Europos šalių. Mat dalis gyventojų, ypač mažiau išsilavinę, linkę visur ieškoti kaltųjų ir tikėti įvairiomis sąmokslo teorijomis, tarp jų ir "žydų sąmokslo" teorija.

Mūsų Seimas padarė gero valios gestą Lietuvos žydų bendruomenei: 2011 metais jis įstatymu įtvirtino sprendimą iki 2023 metų kompensuoti karo ir pokario metais prarastą šios bendruomenės turtą, pervedant jai iš viso 37 milijonus eurų. Įstatymas jau vykdomas ir kasmet pervedama proporcinga suma.

Iš esmės sutarta ir dėl senųjų žydų kapinių prie buvusiųjų Vilniaus sporto rūmų. Paveldosaugos ekspertai nustatė, kad šios teritorijos rekonstrukcija nepažeidžia kapinių. (Tiesa, kai kurie žydų atstovai užsienyje su tuo nesutinka ir bando užginčyti ekspertų išvadas.)

Painiavos į lietuvių ir žydų santykius įneša tai, kad iki šiol nepublikuojamas vadinamasis žydšaudžių sąrašas. T. y. sąrašas žmonių, įtariamų prisidėjus prie holokausto Lietuvoje. Iš dalies galima suprasti ir Lietuvos istorikus bei Gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojus. Jie, matyt, nedrįsta apkaltinti konkrečių žmonių, neturėdami visapusiškų įrodymų apie jų galimus nusikaltimus. Praėjo juk beveik 80 metų nuo tų įvykių.

Gaila, kad tokio pat atsargumo Genocido centro atstovai nepademonstravo šių metų sausio pradžioje. Praėjus 40 metų, jie apkaltino kelis žinomus kultūros, meno ir bažnyčios atstovus, kad jie bendradarbiavo su KGB. Visapusiškos dokumentacijos kaltintojai irgi neturėjo.

Vadinasi, viskas priklauso nuo noro, nuo istorikų simpatijų ir antipatijų. Nenoras tirti žydšaudžių bylų yra politinis nenoras. Beje, tik atkūrus nepriklausomybę, 1991 metais dar būta daug gyvų holokausto dalyvių ir liudininkų, bet…

Jei tyli profesionalūs istorikai, tai prabyla neprofesionalai, arba kitų sričių profesionalai. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Prabilo režisūrą baigusi ir vėliau kaip viešųjų ryšių specialistė išgarsėjusi, ekstravagantiškoji Rūta Vanagaitė.

Ji į vieną knygą sudėjo visą tragišką žydų žudynių aprašymą ir pavadino savo kūrinį "Mūsiškiai". Autorė norėjo papasakoti apie tai, kaip lietuviai dalyvavo žydų žudynėse. Jai pavyko, ir daug kam tai sukėlė sprogusios bombos efektą.

Tačiau kai tai daro viešųjų ryšių specialistė, negali atsikratyti įspūdžio, kad efektas jai galbūt svarbesnis už esmę. O esmė tragiška — holokaustas, apie kurį dera kalbėti pasveriant kiekvieną žodį. Rūta nepasvėrė, jos emocijos liejosi per kraštus.

Todėl šįkart išgirdome kelis nedrąsius vietinių žydų balsus apie tai, kad šiuo, holokausto klausimu nevertėtų kelti tiek daug reklaminio triukšmo, pristatant minėtą knygą. Išties, stebint, kaip Vanagaitė mėgavosi, atsidūrusi dėmesio centre, kildavo visokių minčių.

Bet autorė teisi kitu aspektu. Knygos pavadinimu — "Mūsiškiai". Ir aukos, ir budeliai, visi jie buvo Lietuvos gyventojai, kaimynai, visi buvo mūsiškiai. Todėl, suma sumarum, Vanagaitė šia savo knyga, kuri daug kam atvėrė akis, vis tik padarė teigiamą darbą.

Kukli žydų bendruomenės reakcija į "Mūsiškius" paliudijo, kad ši bendruomenė galbūt teisi, iš esmės pasirinkusi tylos taktiką. Mat nemažos dalies visuomenės reakcija interneto platybėse į Vanagaitės knygą parodė, kiek daug dar turime antisemitų. Griežtų, kupinų pykčio.

Matyt, Lietuvos žydai pagrįstai galvoja, kad jeigu jie aktyviai reikšis viešojoje erdvėje įvairiais visuomenei aktualiais klausimais, tai duos peno antisemitų susitelkimui. O šito jie nenori tikrai, nes atmintis jų gyva. Todėl ir matome vos kelis žydų intelektualaus ar politikus, kurie dalyvauja viešojoje polemikoje.

Kita vertus, toks tylėjimas gali savotiškai padrąsinti antisemitus, ksenofobus ir kitokių  neapykantos formų šalininkus. Jie gali pasijusti laimintys, nevaržomi, nekritikuojami, nekontroliuojami.

Sakysite, oficialiai valdžia draudžia antisemitizmą? Oficialiai taip. Bet dalies mūsų žmonių galvose po plonu, parodomuoju sąmoningumo sluoksniu glūdi senoviniai prietarai ir kunkuliuoja aistros, kurios, susidarius istorinei progai, gali išsiveržti į paviršių. Mūsų istorija tą liudija.

Galima suprasti žydų bendruomenę, kuri jaučiasi nedrąsiai. Bet tada garsiau kalbėti reikėtų mums, lietuviams.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

223
Tegai:
žydai, Rūta Vanagaite, Lietuva
Dar šia tema
Europos žydų kongresas smerkia išpuolius prieš Vanagaitę
Žydų antkapiai sugrąžinami į kapinių teritoriją Vilniuje
Mūsų namuose yra jų daiktų: Lietuvos žydų genocido diena
Vaizdo stebėjimo kameros

Kiniškai prisimerkusios vaizdo stebėjimo kameros stebi lietuvius

(atnaujinta 16:59 2020.05.28)
Lietuvos nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) perspėja, kad Kinijos vaizdo stebėjimo kameros visoje Lietuvoje yra nesaugios asmens duomenų apsaugos atžvilgiu. Neva prie jų galima prisijungti nuotoliniu būdu, apeinant valdymo serverius

Tačiau krašto apsaugos ministras nuramino visuomenę sakydamas, kad neturi duomenų apie bandymus prisijungti prie kamerų iš išorės. Tai kam kelti triukšmą?

Dar vieną "kinietiškos dvasios" siaubo istoriją išplatino Lietuvos žiniasklaida. Po išpuolių prieš "Huawei", kurių pavojingumas buvo netgi pažymėtas Lietuvos vaikų saugumo biuro pranešimuose, buvo užpulta "Hikvision" ir "Dahua" reputacija ir garbė. Šie Kinijos gamintojai gamina stebėjimo kameras ir joms skirtą programinę įrangą. Šių gamintojų fotoaparatai įrengti daugelyje sankryžų ir gatvių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

O Lietuvos "plunksnos pinkertonai" nusprendė atverti akis visam pasauliui į šių kamerų pavojų. Sensacija! Pasirodo, net mokyklos lygio įsilaužėlis gali prie jų prisijungti ir stebėti, kas vyksta vaizdo kameros stebimoje teritorijoje.

Žurnalistų versiją apie galimą minėtų gamintojų vaizdo kamerų pažeidžiamumą savo autoritetu sustiprino NKSC vadovas Rytis Rainys.

"Kameros turi nuotolinį valdymą, slaptažodžiai perduodami nešifruotu kanalu, patys slaptažodžiai užkoduojami naudojant silpnus, labai senus algoritmus. Saugumas yra toks, kad šių kamerų slaptažodžius galima perkelti iš ryšio kanalo, skaityti, iššifruoti, prijungti prie kamerų ir daryti bet ką", — citavo Rainį Lietuvos žiniasklaida.

O blogiausia, pasak centro vadovo, kad visa informacija iš kamerų ir programinės įrangos atnaujinimų yra prižiūrima iš... rusų serverių. Matyt, iš Lubiankos ar Skolkovo. Ir pabandyk įrodyti priešingai?

Skandalas! Lietuvos žurnalistai atskleidė pasaulinį sąmokslą! Sprendžiant iš jų tyrimo rezultatų, dabar turime skubiai sunaikinti "Hikvision" ir "Dahua" kameras visame pasaulyje ir, matyt, įdiegti geresnes, saugesnes, todėl brangesnes. Na, pavyzdžiui, amerikiečių.

Ir dėl viso to kalta... Kinija. Iš tiesų, šiandien Jungtinės Valstijos vadina Dangaus imperiją pagrindine konkurente kovojant dėl ​​pasaulio dominavimo ekonomikoje. Ir jei visa kinų elektronika yra užkrauta šnipų mikroschemomis ir programomis, tai pirkti nėra saugu. Jaučiate, kur lenkia Lietuvos informuotojai?

Pristabdyti žurnalistų-tyrėjų uolumą suskubo pats Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Kokia prasmė prisijungti prie šių kamerų?

"Nėra įrodymų, kad jos buvo naudojamos tokiu būdu. Šiuo metu, kai yra įprastos informacinių technologijų priemonės, kyla rizika kartu su galimybėmis, kurias reikėtų kontroliuoti", — į provokacinį žurnalistų klausimą atsakė Karoblis.

O gal mūsų ministras yra išvien su Rusijos šnipais ir Kinijos gamintojais? Matyt, kitą kartą "pinkertonai" truktels ir už šio siūlelio. O ten išsirutulios visas "vyriausybės sąmokslininkų" kamuolys. Tiesiai prieš Seimo rinkimus? Ar galite įsivaizduoti, koks kils skandalas? Ministras net neleidžia žurnalistams atlikti sensacingo tyrimo ir net bando kažkaip užmaskuoti užpuolikų intrigas.

Tačiau Lietuvoje ne tik gatvės ir sankryžos yra aptaisytos šnipų kameromis, bet ir valstybės sienos ruožai. Pasitelkus jas tvarka stebima saugumo valdymo, migracijos, policijos, Viešojo saugumo tarnybos ir valstybinės skrydžių valdymo bendrovės "Oro navigacija" skyriuose. Trumpai tariant, visos Lietuvos paslaptys yra stebimos per kinų klastotę ir Rusijos serverius. Ko gero, tokia medžiaga verta Pulicerio premijos.

Ir kad niekas neabejotų "tyrimų skyriaus" žurnalistų profesionalumu, štai jums dar vienas įrodymas. Kai tik tyrimo faktai buvo perduoti plačiam skaitytojų ratui, buvo surengta dar viena provokacija prieš sąžiningiausią Lietuvos žiniasklaidą.

Tariamai iš pagrindinės šalies naujienų agentūros tinklalapio, vadovaujantiems svarbiausiems informaciniams portalams, redakcijai Lietuvos kariuomenės vardu buvo išsiųstas netikras laiškas. Jame teigiama, kad "Lietuvos gynybos ministerija išreiškia susirūpinimą dėl JAV pajėgų vado Europoje pasakytų žodžių, kad Baltijos šalys tariamai nevykdo sąjunginių įsipareigojimų". Tada atsirado reikalavimas atsiprašyti, kitaip Lietuva bus priversta reikalauti Amerikos kariuomenės išvedimo iš šalies.

"Tai yra, šis melagingas laiškas turėjo išprovokuoti pasaulinio lygio skandalą. Įsivaizduokite pasaulio žiniasklaidos antraštes: "Lietuva reikalauja, kad JAV atsiprašytų, ir grasina išsiųsti amerikiečių kareivius", "NATO kariai lauk iš Lietuvos"?

Bet subtiliai pagaminta klastotė buvo iškart atskleista. Jos rengėjų vardus dar turi išsiaiškinti profesionalūs tyrėjai su žurnalistų pažymėjimais. Laukiame detektyvų ciklo apie Kinijos ir Rusijos šnipus pačioje Europos Sąjungos ir NATO širdyje — Lietuvoje — tęsinio.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Kinija, Nacionalinio kibernetinio saugumo centras (NKSC), vaizdo kamera
Dar šia tema
Baltijos šalys ir Rusija: šnipai prieš žvalgybininkus
"Šnipai, barbarai ir vagys": 10 absurdiškiausių kaltinimų Rusijai
Po žinių apie Andrejevos sulaikymą prokuratūra patvirtino tirianti šnipinėjimą
Šnipų manija. JAV įtaria, kad Kinija nori pavogti COVID-19 vakciną
Laurynas Kasčiūnas

Patriotizmas pagal Kasčiūną: mankurtų fabrikas po "tautine" iškaba

(atnaujinta 16:31 2020.05.28)
Etatinis rusofobas Laurynas Kasčiūnas nepatenkintas — tik šįsyk ne tariamu rusų puolimu, bet, priešingai, nepakankamu Lietuvos pasirengimu tokio puolimo galimybei

Anot jo, mūsuose trūksta "patriotinio ugdymo". Visgi norėtųsi paklausti: o ką jis laiko "patriotiniu ugdymu"?

Šiuo klausimu Kasčiūnas samprotavo neseniai "Delfyje" išėjusiame straipsnyje, antrašte "Kas ir kodėl nenori ugdyti Lietuvos patriotų?", kurio pagrindinė tezė yra tokia: Lietuvos mokyklose nėra efektyvaus patriotinio, pilietinio ugdymo, be to, dauguma valdžios atstovų šio reikalo netgi nelaiko prioritetu, todėl nesame deramai pasirengę rusų puolimui...

Kuo nepatenkintas Kasčiūnas

Iš tiesų, žinantiems vadinamąsias "pilietiškumo" pamokas, kaip ir bendrą atmosferą Lietuvos mokyklose, tokie pastebėjimai neturėtų kelti nuostabos: šie dalykai tėra formalūs, nuobodūs ir juokingai nuvalkioti — panašiai, kaip, pavyzdžiui, buvo su beviltiškai dogmatizuoto marksizmo-leninizmo mokymu vėlyvoje, brežnevinėje Tarybų Sąjungoje. Žodžiu, niekas pačiu dalyku nebetiki, bet dėsto, nes taip numatyta programose.

Atrodytų, Kasčiūnas norėtų dabarties Lietuvos patriotiniam ugdymui suteikti naują kvėpavimą. Teoriniu požiūriu, skamba gražiai. Juolab, kad be atitinkamo moralinio nusiteikimo, be reikiamos psichologijos krašto gynyba sunkiai įsivaizduojama. O tokio nusiteikimo tikrai nėra.

Po 2014 metų įvykių (t. y. Maidano perversmo Ukrainoje, karo Donbase pradžios ir t. t.) rusofobija Lietuvoje tikrai įgavo anksčiau neregėtą pagreitį. "Viršūnių" skleidžiama propaganda patikėjo ir iki šiol tiki daug žmonių. Bet realaus pasirengimo kariauti prieš Rusiją — ar materialine, karine-technine, ar minėtąja moraline prasme — nei visuomenėje, nei kariuomenėje nėra. Garsiausiai rėkiantys "rusofobai-patriotai" rėkia karjeros sumetimais.

Žodžiu, Lietuvoje šiuo požiūriu daug daugiau, liaudiškai tariant, "pakazuchos" nei realaus turinio. Kasčiūnas tikriausiai tai supranta ir, kaip dera "patriotui", dėl šito savotiškai pergyvena. Betgi kodėl "patriotui" kabutėse? Nejaugi jis nemyli Lietuvos? Nejaugi čia nekalba tauriausi Tėvynės mylėtojo širdies jausmai?

Kasčiūniško "patriotizmo" turinys

Subjektyviai, Kasčiūnas galbūt ir nuoširdus. Bet pastarojo "patriotizmas" pirmiausia remiasi neigimu — neigimu visko, kas rusiška ir visko, kas tarybiška. Žodžiu, remiasi rusofobija ir antitarybiškumu. O tai mažų mažiausiai problemiška, nes Lietuvos istorija neatsiejama nuo Rusijos istorijos. Ne vien neigiama, bet ir teigiama prasme. Dar daugiau: didžiausi Lietuvos ir lietuvių tautos laimėjimai buvo pasiekti būtent Tarybų Sąjungos sudėtyje, Tarybų Lietuvoje.

Be tarybiškumo, iš XX amžiaus Lietuvos nedaug kas telieka: tokie literatūros klasikai, kaip Liudas Gira, Salomėja Nėris, Petras Cvirka; tokie menininkai, kaip Juozas Mikėnas, muzikantai kaip Balys Dvarionas, taip pat Trakų bei Vilniaus pilių atstatymas, masinis liaudies švietimas — ką bekalbėti apie krašto elektrifikaciją, modernios pramonės ir žemės ūkio sukūrimą — neatsiejami nuo TSRS ir LTSR, kaip sudedamosios jos dalies.

Lieka į pozityvų turinį pretenduojantys mitai: pasaka apie nepriklausomą (bet faktiškai Vakarų marionete buvusią ir fašistine diktatūra pavirtusią) 1918-1940 m. Lietuvos respubliką, apie "sovietų okupaciją" ir, kas be ko, vadinamųjų "miško brolių" kovas prieš civilius lietuvius kaip didžiausius Lietuvos priešus ir išdavikus. Žodžiu, mitai, kuriais remiasi dabarties Lietuva — rusofobinė, antitarybinė Vytauto Landsbergio Lietuva.

Šiuo požiūriu, Kasčiūno "patriotizmo" vizija yra tuščia, o tiksliau — destruktyvi. Ji neturi jokio realaus teigiamo turinio, tik neapykantą "didžiajam blogiukui", kuriuo laikoma Tarybų Sąjunga ir Rusija. Tuo tarpu, kokia "meile Lietuvai" — jei žodžiu "Lietuva" suprasime pačius šio krašto žmones — spinduliuoja šis bei į jį panašūs TS-LKD "riteriai", rodo šios partijos neoliberalistinė socialinė, ekonominė politika, orientuota beveik išimtinai į stambiųjų kapitalistų, oligarchų interesų aptarnavimą.

Nacių apologetas?

Žodžiu, Kasčiūno "patriotizmas" remiasi suklastota istorija. Šiuo požiūriu, pastarojo raginimai stiprinti "patriotinį ugdymą" Lietuvoje yra tolygūs siekiui vystyti ir taip egzistuojantį mankurtų fabriką — tiesiog po "tautine" iškaba. Prie ko toks "patriotizmas" veda, parodė Ukraina, kurioje analogiškų idėjų vedami Stepano Banderos ir netgi Hitlerio gerbėjai nebaudžiami terorizuoja, o, reikalui esant, ir žudo jiems neįtinkančius piliečius.

Sakysite, Kasčiūnas kitoks? Šimtaprocentinio atsakymo neturime, bet ilgametė šio asmens veikla bei retorika leidžia teigti, kad jei ir kitoks, tai nebent paviršiumi, žodžiu, kosmetiškai, bet iš esmės vienas ir toks pat. Pagaliau, iš praeitą savaitę į viešąjį eterį išėjusios Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) susirinkimo filmuotos medžiagos aiškiai matyti, kaip Kasčiūnui politiškai artimas Audrys Šimas iš LŽVS saliutuoja kaip hitlerininkas ištiesęs į priekį dešinę ranką (2020-05-20 Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdis, vaizdo įrašas YouTube minėtas gestas užfiksuotas 1:26:22) 

Vaizdas juokingas ir, be abejo, neišreiškiantis oficialios nei NSGK, nei LŽVS, nei paties Šimo pozicijos, bet kartu — labai daug pasakantis apie šiuose sluoksniuose esančias nuotaikas, kurių kontekste ir reikėtų matyti Kasčiūno raginimus stiprinti "patriotinį ugdymą". Tik bėda, kad su tikruoju patriotizmu — meile savajai tautai, savajai šaliai — šis beprotiškas surogatas iš tikrųjų neturi nieko bendro.

O kaip jį susigrąžinti? Pirmiausia reikia pažvelgti į istoriją dalykiškai ir nusikratyti minėtaisiais mitais, kurių viešpatavimo visuomenės sąmonėje dėka Lietuva ir buvo, ir bus tik rusofobinės, antitarybinės šizofrenijos pelkėje skęstanti Vakarų pasaulio periferija. Paskiau sektų kiti žingsniai. Tuo tarpu nesugebėjimas ar tiesiog atsisakymas keisti kursą ilgalaikėje perspektyvoje ir Lietuvai, ir lietuvių tautai gali kainuoti tikrai brangiai.

Link ko veda toks "patriotizmas", ryškiausiai pademonstravo Hitleris. Nepaisant to, šiandien matyti, kaip jo idėjos reabilituojamos. Kartais po "tautine", kartais po "demokratine" kauke, bet esmė nuo to nesikeičia. Šiuo požiūriu, Kasčiūno, kaip ir kitų Lietuvos vadinamosios "istorijos politikos" šalininkų, veikla objektyviai reiškia "minkštą" nacizmo reabilitavimą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Dar šia tema
Seime įvertino Vokietijos URM pareiškimą dėl Vokietijos kaltės II pasauliniame kare
75-osios Didžiosios Pergalės metinės: tarp melo ir istorinės tiesos
Britų rašytoja Džoana Rouling

Džoana Rouling išleis pasaką, parašytą daugiau nei prieš 10 metų

(atnaujinta 22:46 2020.05.28)
Geros žinios visiems "Hario Poterio" gerbėjams, kurie nežino, kuo užsiimti per sunkų pandemijos ir saviizoliacijos periodą — rašytoja jau paskelbė keletą pirmųjų kūrinio skyrių

VILNIUS, gegužės 28 — Sputnik. Britų rašytoja Džoana Rouling nustebino gerbėjus: pasirodo, kad "Hario Poterio mama" 10 metų savo palėpėje laikė rankraštį, kurį ketino išleisti po paskutinės knygos apie jaunąjį burtininką.

Po to, kai Rouling persirgo koronavirusu ir išsamiai papasakojo apie gydomuosius kvėpavimo pratimus, nusprendė susitvarkyti savo palėpę ir pasidalyti įdomiais radiniais. Vienu iš jų tapo pasakos vaikams rankraštis, kurio Rouling taip ir neparodytų pasauliui, jei ne pandemija ir saviizoliacija.

Džoana Rouling išleis knygą, kurią ji parašė daugiau nei prieš 10 metų: apie tai rašytoja papasakojo savo oficialioje interneto svetainėje.

Nepaskelbtas rankraštis "Ikabog" — stebuklinga pasaka vaikams, kurios siužetas atsiskleidžia išgalvotame pasaulyje, tačiau niekaip nesusijęs su Hario Poterio istorija.

"Knygos idėja gimė, kai aš rašiau "Harį Poterį". Bet kai paskutinė knyga buvo parašyta, aš nusprendžiau padaryti pertrauką, kuri užtruko penkerius metus. Po to nusprendžiau atsitraukti nuo vaikiškų knygų ir "Ikabog" nukeliavo tiesiai į palėpę, kur laukė savo laiko 10 metų", — pažymėjo rašytoja.

Beje, pasaką apie "tiesą ir piktnaudžiavimą valdžia" Rouling skaitė savo mažiausiems vaikams prieš miegą, o dabar ji gali pagražinti jūsų karantiną. Pirmieji istorijos skyriai jau paskelbti tinklalapyje, o kitus Rouling pažadėjo įkelti kas savaitę.

Tegai:
Haris Poteris, Didžioji Britanija, rašytoja, Džoana Rouling
Dar šia tema
Iš JAV mokyklos pašalintos knygos apie Harį Poterį dėl "prakeikimų"
Hario Poterio gerbėjai pirmą kartą galės apsilankyti Slytherin svetainėje
Daniel'is Radcliffe'as papasakojo, kaip dėl Hario Poterio vaidmens tapo alkoholiku