Aktorė Severija Janušauskaitė, archyvinė nuotrauka

Severija Janušauskaitė: Lietuvoje valstybės ir kultūros santykiai tragiški

355
(atnaujinta 11:45 2018.01.30)
Vasarį Rusijos kino teatruose pasirodys veiksmo trileris "Selfie", kuriame kartu su Rusijos kino žvaigždėmis Fiodoru Bondarčuku ir Konstantinu Habenskiu pasirodys lietuvė Severija Janušauskaitė

Sputnik Lietuva korespondentas susitiko su Severija Tarptautiniame MIA „Rossija segodnja" spaudos centre Maskvoje ir pasikalbėjo apie darbo su Rusijos žvaigždėmis ypatumus bei tai, kuo lietuviškas kinas skiriasi nuo europietiško.

Tėvai nesibars

- Koks epizodas iš "Selfie" pasirodė jums įsimintiniausias?

— Iš tikrųjų šių epizodų buvo mažai. Tačiau buvo vienas sunkus, kai mes einame į kambarį, lipame su Habenskio herojumi labai stačiais laiptais. Buvo siaubingai šalta. Tiesiog neįtikėtinai. O mes vis laipiojame pirmyn-atgal, pirmyn-atgal. Per šį siaubingą šaltį. Aš buvau apsiavusi batelius su kulniukais, apsirengusi kailiniais. Vaidinau lyg man labai gerai, tačiau jaučiausi labai blogai.

- Ar jūs nesivaržėte Konstantino Habenskio? Juk jis toks didis meistras.

— O kodėl aš turėčiau varžytis? Jis toks pats žmogus.

- O už filmavimo aikštelės ribų kino žvaigždės labai išpuikusios?

— Jie labai paprasti žmonės. Man pasisekė. Aš iš viso su "sužvaigždėjusiais" kol kas nedirbau.

- Pastebėjau, kad jūs susidraugavote su scenarijaus autoriumi Sergeju Minajevu.

— Ne, nelabai. Viskas normalu. Aš su visais draugauju. Aš realiai "įšokau" į šį projektą, suvaidinau. Buvo labai įdomu dirbti. Po to taip pat "iššokau".

- Pirmoji filmo scena — erotinė. Ar tėvai nesibars?

— Jie jau tiek matė! Už ką ten bartis? Tai labai klastingas klausimas. Ar ten viskas labai atvirai? Vadinasi, jūs nematėte kitų mano filmų. Verta pasižiūrėti!

Tomas Tykveris laiko galvoje visą filmą

- Na, kas gi nežino Tomo Tykverio serialo "Babilonas-Berlynas", kuriame jūs vaidinate. Kaip sekasi šiame projekte?

— Mes jau baigėme. Jis pasirodys sausio 30 dieną. Procesas baigtas. Tikriausiai, filmuos trečią ir ketvirtą sezonus. Aš kol kas nesu tikra, kad liksiu ten. Bet pasižiūrėsime!

-O kaip vyksta darbas Europos filmavimo aikštelėse, palyginti jas su rusiškomis?

— Ten viskas truputį kitaip. Ir biudžetas kitas, skiriasi nuo rusiškų trisdešimt kartų. Ir masinės scenos — tūkstančiai žmonių. Trys režisieriai, penkios kameros. Filmavimo procesas ten vyksta kur kas greičiau. Buvo labai įdomu dirbti. Prieš filmavimą buvo labai ilgas pasiruošimo laikotarpis — trys mėnesiai. Ir penkerius metus rašė scenarijų. Filmavo pusmetį. Tai labai didelis projektas. Ir galvoju, gal taip pat filmavimo procesas vyksta ir Holivude.

- O koks žmogus šis legendinis Tomas Tykveris (nufilmavo tokius filmus kaip "Bėk, Lola, bėk!", "Parfiumeris", "Debesų žemėlapis"?

— Labai linksmas, pozityvus. Visuomet yra geros sportinės formos. Jis neleidžia sau liūdėti. Bet jis yra labai reiklus. Nebus taip, kad jis paėmė aktorius ir su jais nedirbs. Ne. Jis dirba. Bet dirba labai tiksliai, visi jo nurodymai filmavimo aikštelėje — labai tikslūs. Tai didelė retenybė. Tokie režisieriai — tai asmenybės. Ir labai sudėtingos. Jiem skartais būna labai sunku paaiškinti, ko jie iš tavęs nori. Tu turi pati sugalvoti, kaip egzistuoji kadre.

O režisierius jau viską žino, ir tu tai matai. Tomas Tykveris filmuoja montavimui, iš karto švariai. Ne taip kaip mes, kai kartais pradedame meninį procesą filmavimo aikštelėje. Ar nufilmuoti epizodą "aštuntuku", dideliu, bendru ar vidutiniu planu? O Tykveris jau savo galvoje mato, kaip tai atrodys. Tai puiku.

- Ar jis jums siūlė kokius nors naujus projektus?

— Ne, jis labai užsiėmęs. Bei aktorių ten labai daug, kad jis galėtų visiems siūlyti. Bet vis dėlto man tai jau didžiulė sėkmė. Aš patenkinta. Tai nereiškia, kad aš su juo būtinai dirbsiu toliau. Tačiau tai atveria kažkokias duris — arba langus.

Man šiuo metu smalsu pabandyti sukurti muziką. Gal truputį palikti kiną. Padaryti pauzę. Nes kai labai daug projektų, pavargsti, nebeįdomu. Trūksta įdomių scenarijų. Reikia ieškoti alternatyos.

- Jūs dainuojate? Turite nuostabų balsą.

— Taip, aš dainuoju. Mes su komanda iš projekto "Babilonas — Berlynas", kurie darė garso takelį, galvojome, kad kažkaip reikia kartu kurti. Pažiūrėsime! Tai bus alternatyva, bet mane ji labai domina. Aš jau seniai norėjau ne tai, kad turėti savo grupę ir tapti populiaria dainininke… Ne! Bet sukurti kompoziciją aš pabandyčiau.

Valstybės ir kultūros santykiai — tragiški

- Ar galima lyginti europietišką kiną su lietuvišku? Ar yra skirtumas?

— Mes turime labai mažą kino industriją. Valstybės ir kultūros santykiai — tragiški. Ir laukti iš valstybės kažkokių pinigų — man atrodo, nerealu. Bet taip visur! Visuomet reikia pačiam ieškoti lėšų. Ir ateina jauna karta. Ir tai, ką jie dabar filmuoja, akivaizdu — "art house" variantas. Bet jie vis drąsiasni.

Aš norėčiau palinkėti mūsų kinematografams drąsos. Nes egzistuoja toks lietuviškas kompleksas: mes maži, niekam neįdomūs. Mes neturime pinigų. Tačiau ne pinigai viską sprendžia! Tykveris turėjo milžiniškus pinigus, tačiau filmas daromas jo talento dėka. Tu gali turėti daug pinigų, o sukursi visišką nesąmonę.

- Ar jus kviečia filmuotis Lietuvoje?

— Aš filmavausi Lietuvoje. Vasarą padariau tris filmus. Vieną trumpo metražo ir du pilno.

- Papasakokite apie juos.

— Vienas projektas vadinasi "Tėvynė". Jį sukūrė jaunas režisierius, debiutantas. Jis mokėsi pas didįjį režisierių Terensą Maliką ir atvažiavo iš Amerikos. Jaunas režisierius pusiau lietuvis, pusiau amerikietis. Ar mes nufilmavome "art house" filmą apie Lietuvos 90-uosius, kai viskas pasikeitė, Lietuva tapo laisva. Jis apie tai, kaip sunku moteriai grįžti namo iš Amerikos ir tapti tikra motina. Apie tai, kaip atrasti savo namus. Įdomi ir liūdna istorija. Aš labai laukiu šio filmo.

- O dar du projektai?

— Dar buvo trumpo metražo filmas, kurį Lietuvoje filmavo britai — vaikinas ir mergina. Šis filmas apie psichines baimes, apie fobijas. Kai žmogus girdi balsus. Toks keistas, bet įdomus projektas. Ir aš jame suvaidinau heroję, kuri ne tai kad turi šizofreniją, bet girdi balsus. Filmas apie tai, kaip mes nesuprantame tokių žmonių, nesuvokiame jų visuomenėje.

O trečias projektas — labai, labai "art house". Tai juodai-baltas kinas, labai sudėtingas. Dabar daug apie jį nepasakosiu. Tiesiog šis filmas labai ilgai filmuojamas. Beveik be pinigų. Bet režisierius Jurgis Matulevičius — įdomus vaikinas. Jis turi kažkokį neįprastą požiūrį į filmavimo procesą. Jis Šarūno Barto mokinys. Ir tai labai jaučiasi.

Lietuvoje yra aktorių!

- Ar jūs palaikote ryšį su tautiečiais, būdama Rusijoje? Su ta pačia Ingeborga Dapkūnaite arba su teatro režisieriais — pavyzdžiui, su Rimu Tuminu?

— Kai aš atvažiuoju į Maskvą, esu labai užsiėmusi, matau tik viešbutį, scenarijų ir aikštelę. Gaila! Labai norėčiau susitikti su tautiečiais. Bet aš juos suprantu — jie labai užsiėmę. Bet aš įsitikinusi, kad jie mane žino. Su Tuminu mes pažįstami. Aš net iš pradžių buvau pas jį svečiuose. Labai įdomu. Jis aprodė man Vachtangovo teatrą, kaip ten viskas veikia. O susitikti Lietuvoje? Nežinau. Yra toks momentas: tai, kas yra Rusijoje, tegul Rusijoje ir lieka.

- Ko jūs galite palinkėti Lietuvos žiūrovams, kai jie žiūrės "Selfie"?

— Aš norėčiau, kad lietuviai daugiau didžiuotųsi savimi. Kad juose būtų daugiau pozityvo. Nes yra toks kompleksas: mes maži, mes neturime aktorių. Turime! Jūs tiesioj jų nežinote. Ir tai jūsų bėda, o ne jų. Manęs neatpažįsta Lietuvoje. O štai kai aš sėdėjau kavinėje Briuselyje, prie manęs priėjo kažkokios moterys ir pasakė: "Mes jus žinome! Jūs iš "Babilonas — Berlynas"!" Aš buvau šokiruota. Taigi, kam reikia, tas žino.

Mūsų šalyje yra žmonių, kurie daug dirba. Juos reikia paremti. Taigi linkiu to ir mums, ir jums.

355
Tegai:
filmai, kino filmavimas, kinas, kino industrija, aktorė, Severija Janušauskaitė, Rusija, Lietuva
Dar šia tema
"Nepatogus kinas": Vilniuje vyksta dokumentinių filmų festivalis
Baisus kinas: Rusijos filmus Lietuvoje tikrins dėl propagandos pavojaus
Kinas ir politika — priešų paieška
Lietuviškas kinas: 2016-jųjų pasiekimai ir ateities planai
Generalinė prokuratūra, archyvinė nuotrauka

Ypatingos svarbos byla. Lietuvoje tiriama buvusio prezidento kolegos veikla

(atnaujinta 17:12 2020.06.03)
Lietuvoje buvo atskleistas dar vienas korupcijos pūlinys. Buvo sulaikyti Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos vadovai, taip pat keli stambūs verslininkai, kurie bandė daryti poveikį priimant jiems palankius įstatymus

Kilus skandalui, minima ir dabartinio respublikos prezidento Gitano Nausėdos pavardė.

Dviejų stambiausių verslininkų ir bankininkų asociacijų — Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos — vadovų sulaikymas sukėlė atominės bombos sprogimo padarinius. Iš tiesų vienas jų — Valdas Sutkus — prieš metus buvo pristatytas kaip tuometinio Lietuvos kariuomenės vado Jono Žuko, kuriam tariamai buvo pasiūlytas patarėjas nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais būsimojo prezidento Nausėdos administracijoje, "senas pažįstamas". Taigi, Sutkus tarpininkavo Nausėdos derybose dėl būsimos prezidento administracijos formavimo.

Štai kokius duomenis anksčiau paskelbė Lietuvos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis apie šią aukšto rango bylą: "Valdas Sutkus, vykdydamas pareigas Lietuvos bankų konfederacijoje, atstovaudamas jos nariams, taip pat kitų verslo subjektų interesus, pasinaudodamas savo padėtimi, viešąja pozicija, verslo santykiais ir įtaka galimai gavo nelegalų piniginį atlygį už savo įtaką priimant įvairius teisės aktus, kurie yra svarbūs tam tikriems verslo subjektams". Ir įvardijo galimai neteisėtai gautą sumą — 400 tūkstančių eurų. Šių pinigų kilmę ir teisėtumą Sutkaus sąskaitose dabar aiškinasi tyrėjai.

Ne mažiau įdomus yra antrasis asmuo, susijęs su korupcijos byla, kurią vykdo Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Generalinė prokuratūra. Tai yra Lietuvos bankų asociacijos prezidentas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mantas Zalatorius. Būtent jis veikė kaip pagrindinis vyriausybės ir valdančiosios koalicijos oponentas, kai praėjusį rudenį buvo bandoma apmokestinti Lietuvos bankininkus ir stambiuosius verslininkus. Zalatoriaus nuomonę citavo visos pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Jo klausėsi ir citavo net prezidento administracijoje.

Kad būtų radikaliai sustabdytos galimos įžvalgos šiuo klausimu dėl garbingo prezidento vardo, atsakymas buvo paskelbtas jau vakare.

"Dalykinis bendravimas tarp valdžios institucijų ir visuomenės grupių yra demokratinės valstybės pagrindas. Prezidentas pabrėžia, kad toks bendravimas turi būti skaidrus, atitikti įstatymų reikalavimus ir etikos normas", — šalies vadovo poziciją perteikė jo atstovas spaudai Antanas Bubnelis.

Prisiminkite, kad prieš rinkimus į Lietuvos prezidento postą Gitanas Nausėda ėjo Švedijos SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto pareigas. Vadinasi, su Zalatoriumi bendravo kaip su kaip kolega. Gal net daugiau. Ar buvo "draugiški ryšiai" tarp Nausėdos ir Zalatoriaus? Apie tai nutylima. O Lietuvos žiniasklaidos reakcija į aukšto rango bylą yra kažkodėl labai vangi, palyginti su tuo, kiek triukšmo kilo dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus pietų ar dėl asfaltuotos gatvės, kurioje gyvena ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

Verta paminėti, kad įprastoje praktikoje vadovaujant valstybei aukšto lygio bylose prezidentas ar ministras pirmininkas kalba asmeniškai. O mažiau reikšmingose — jų spaudos tarnybos cituoja vadovo nuomonę.

Taigi, prezidentas nepavargsta beveik kiekvieną savaitę pareikšti kategorišką reikalavimą atleisti susisiekimo ministrą Narkevičių, o garsus buvusių kolegų sulaikymas pakomentuojamas atstovo spaudai lūpomis. Kaip sakoma, pajauskite skirtumą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, korupcija
Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka

Pavyzdys kitiems "vatnikams": kokią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje turės Paleckio byla?

(atnaujinta 15:07 2020.06.03)
Pagaliau, po ilgo, pusantrų metų trūkusio delsimo, Šiauliuose prasidėjo tikrasis Algirdo Paleckio — tariamo "tautos priešo" — teismo procesas, kuriame pradėti nagrinėti Paleckiui mesti kaltinimai "šnipinėjimu" Rusijos Federacijos naudai

"Šnipinėjimas" čia, aišku, tegali būti rašomas kabutėse: pirma, nes, kaip ne kartą rašyta anksčiau, Paleckio "šnipinėjimą" sudaro nei daugiau, nei mažiau, kaip viešai prieinamų duomenų rinkimas, iš esmės, žurnalistinis tyrimas.

Ir antra — nes, net jei Paleckis ir būtų norėjęs šnipinėti, vargu, ar būtų galėjęs: tiesiog jis yra pernelyg gerai žinomas, pernelyg "apsišvietęs" tiek visuomenėje, tiek VSD, tiek kitoms represinėms struktūroms, kad galėtų deramai atlikti tokią funkciją.

Žodžiu, šiuo atveju kalba turėtų eiti ne apie šnipinėjimą, bet apie pokario Amerikos pavyzdžiu Lietuvoje įsigalintį neomakartizmo režimą ir būtent tokioje dvasioje vykdomą politinį susidorojimą su Paleckiu, kaip vienu iš tikrosios — nesisteminės, nei vietos "viršūnių" nei Vakarų specialiųjų tarnybų nevaldomos — opozicijos lyderių.

Bertauskui — "stukačiaus" vaidmuo

Vien keliasdešimt bylą sudarančių tomų rodo, kad, fabrikuojant Paleckio "nusikaltimą", buvo kaip reikiant padirbėta. Neabejotina, kad šiuo požiūriu svarbų vaidmenį turėjo atlikti antrasis kaltinamasis — kartu su Paleckiu teisiamas Deimantas Bertauskas, kuris, kaip matyti, laikosi diametraliai priešingos pozicijos Paleckiui.

Sekantiems Paleckio bylos raidą ne paslaptis, kad minėtasis veikėjas, represiniams organams surinkus reikiamą "kompromatą", sutiko bendradarbiauti su jais, t. y. liaudiškai šnekant, tapti "stukačiumi". Žodžiu, Bertauskas, veikiausiai tikėdamasis valdančiajai Lietuvos mafijai faktiškai pavaldžių įstaigų (prokuratūros, teismo ir t. t.) darbuotojų palankumo, nedviprasmiškai pasirinko Judo kelią.

Paskutiniame teismo posėdyje, kol Paleckis mestus kaltinimus (tiek "šnipinėjimu", tiek kt.) neigė, Bertauskas ne tik pastaruosius pripažino, bet — dar daugiau — prašė, kad teismo procesas vyktų privačiai, žodžiu, už uždarų durų. Tikriausiai, taip jis tikisi išvengti viešumo ir užsitikrinti maksimalų kiekį Judo sidabrinių?..

Paleckis tuo tarpu kaip anksčiau, taip dabar reikalauja visiško atvirumo ir skaidrumo, atrodo, taip tikėdamasis demaskuoti tiek vykstantį teisinį farsą, tiek Lietuvoje nusistovėjusią politinio persekiojimo schemą apskritai.

Parodymų neviešins

Deja, bylą nagrinėjančios teisėjos Nijolės Matuzevičienės pozicija kitokia: pastaroji, iš prokurorės Vilmos Vidugirienės išgirdusi, kad neva kaltinamųjų parodymai galėtų pakenkti kitos (o būtent — Golovatovo ir Kruglovo) bylos tyrimui, nusprendė, kad tiek Paleckis, tiek Bertauskas turėsiantys parodymus duoti uždarame posėdyje. Nors dauguma posėdžių, anot Matuzevičienės, būsią vieši, kas iš to, kai svarbiausia liks paslaptyje?

Idealiu atveju, šie "teisėsaugininkai" tikriausiai norėtų Paleckį visai nutildyti ir turėti pavyzdį kitiems "vatnikams": "Girdi, štai kas nutinka, kai meti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, kai atsisakai sekti viršūnių priimtu rusofobiniu politikos kursu", — likusiems nori pasakyti jie. Aišku, ne be reikalo teismas organizuojamas Šiauliuose, nes Vilniuje daug lengviau susirinktų palaikančiųjų būriai.

Vis dėlto, išvengti viešumo netgi pačiu blogiausiu atveju Paleckio persekiotojams nepavyks: dalykas per daug gerai žinomas visuomenei, kad tiesiog praeitų tyliai, tariamąjį "šnipą" pasodinus už grotų.

Paleckis netylės

Verta atminti, kad šiandien Paleckis gyvena namų arešto sąlygomis su prie kojos pritvirtinta sekimo aparatūra. O jei ne jo tėvo Justo Paleckio iniciatyva surinktų 50 tūkst. eurų užstato suma — netgi dabar jis būtų toliau kalinamas. Dalis 1990 m. kovo 11 d. signatarų, tikriausiai ne be Justo Paleckio įsikišimo, taipogi palaikė kardomųjų priemonių Algirdui Paleckiui sušvelninimą. Tiesa, dalis jų tai padarė ne iš altruizmo ar teisingumo jausmo, bet politinio išskaičiavimo: bijo, mat, dėl Lietuvos tarptautinio prestižo...

Be abejo, Lietuva, o tiksliau — 30 metų čia viešpataujantis antitarybinis, rusofobinis režimas, nors ir būdamas faktine Jungtinių Valstijų marionete — visgi siekia palaikyti tam tikrą legitimumo, demokratijos ir t. t. įvaizdį. Tačiau šiai teisėtumo regimybei amžinai gyvuoti neteks. Dar daugiau: Paleckis tylėti nesiruošia ir atvirai skelbia rašąs knygą, kurioje bus išdėstyta ir einamojo teisminio proceso, ir kitų įvykių tikroji esmė. Todėl visuomenė, ar nors sąmoningesnė jos dalis, neliks neinformuota.

O šiuo požiūriu Paleckio teisimas yra daug daugiau nei vieno asmens persekiojimas: tai yra nacionalinio lygmens politinė byla, ankstesniosios bylos dėl valdantiesiems nepatogios tiesos apie 1991 metų sausio 13 dienos įvykius tąsa, kurios baigtis vienaip ar kitaip, bet neišvengiamai turės žymią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Šiauliai, Algirdas Paleckis
Dar šia tema
Žodžio laisvė — tik JAV piliečiams? Asandžo ir Paleckio atvejai
Paleckis: Lietuvos prokurorai žino, kad aš nekaltas
Vilnius, archyvinė nuotrauka

"Ką tie plakatai šneka?": mokytoja nuplėšė palaikymo plakatus prie JAV ambasados

(atnaujinta 19:52 2020.06.04)
Lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė pasidalino vaizdo įrašu, kuriame nuplėšdama palaikymo plakatus prie JAV ambasados sako, kad tokiu būdu "stabdo provokacijas prieš artimiausius Lietuvos partnerius — prezidentą Donaldą Trampą ir JAV"

VILNIUS, birželio 4 — Sputnik. Trečiadienio vakarą prie JAV ambasados buvo nuplėšti palaikymo plakatai, kuriuos palieka lietuviai, norėdami palaikyti Amerikos protestuotojus.

Vėliau lietuvių kalbos mokytojos Astros Genovaitės Astrauskaitės Facebook paskyroje pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip pati mokytoja ir nuplėšia tuos plakatus. Tačiau ketvirtadienio rytą vaizdo įrašas buvo pašalintas iš jos puslapio ir tik popiet vėl grąžintas.

Ši mokytoja išgarsėjo, kai pernai raudonais dažais apliejo "Laisvės kalvos" maketą Lukiškių aikštėje.

Savo vaizdo įraše moteris paaiškino, jog tokiais veiksmais stabdo Lietuvoje "neaiškių Sorošo organizacijų rengiamas veikas, kurios JAV privedė prie riaušių, miestų deginimų".

"Joks žmogus nėra atsakingas už jo giminaičių padarytus nusikaltimus, ir tuo labiau visa rasė nėra atsakinga už vieno žmogaus nusikaltimus. Stabdom provokacijas prieš Lietuvos artimiausius partnerius — JAV ir Donaldą J. Trampą. 🇺🇸 🇱🇹", — paliko prierašą moteris.

Be to, įraše mokytoja sako, kad Vilniuje taikomi dvigubi standartai. Jos manymu, Lietuvai palaikyti skirtos vėliavos ir plakatai yra plėšomi, deginami, o amerikiečiams skirtas palaikymas — ne.

"Prie Amerikos ambasados išdarinėja tokius dalykus... Tai yra absurdas. Ką tie plakatai šneka? Amerikoje vergija jau baigėsi prieš 170 metų ir ten jokio rasizmo nėra, yra tik žmonių nusikaltimai", — sako moteris.

Kartu su mokytoja plakatus nuplėšia vyras, kuris pačiame vaizdo įraše neužfiksuotas, tačiau jis ir filmavo.

Jie, kartu nuplėšę visus plakatus, surinko į šiukšlių maišą paliktas gėles bei žvakes.

Visa tai buvo padaryta, nes nenorima, jog ir Lietuvoje kiltų tokie patys protestai, riaušės, kaip ir JAV. Mokytoja palaikymo simbolius prie ambasados vadina gėda ir miesto niokojimu.

Jungtines Valstijas apėmė protestų banga, neramumai prasidėjo po gegužės 25 dieną Mineapolyje įvykusio incidento, kai mirė 46 metų afroamerikietis Džordžas Floidas. Jį sulaikymo metu policininkas pargriovė ant žemės, surakino antrankiais ir keliu prispaudė kaklą. Beginklis vyras kelis kartus sakė pareigūnui, kad negali kvėpuoti, tačiau policininkas nekreipė dėmesio ir Floidas vėliau mirė intensyviosios terapijos skyriuje.

Visoje šalyje demonstracijos pamažu peraugo į riaušes, lydimas masinių plėšimų ir susirėmimų su policija. Daugelis Amerikos miestų merų ir valstijų gubernatorių buvo priversti įvesti savo regionuose komendanto valandas ir netgi įtraukti Nacionalinės gvardijos pajėgas, kad šios padėtų numalšinti neramumus.

Tegai:
protestai, JAV, Lietuva
Dar šia tema
Džonsonas Floido mirtį pavadino baisia ​​ir neatleistina
Ši šalis nėra tokia visagalė. Ką parodė protestai JAV
Trampas teigia, kad policija prieš protestuotojus nenaudojo guminių kulkų
Kaip kova su rasizmu JAV virto susirėmimais su plėšikais