Makaronai, archyvinė nuotrauka

Išsivaduokime "makaronų kabinimo" pramonės gniaužtų

55
(atnaujinta 12:40 2018.02.13)
Vienas, iš pažiūros, nedidelis įvykis sausio pabaigoje išjudino visuomenę ir apnuogino vieną nemažą jos ydą. Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja viešiesiems ryšiams patalpino internete ministro nuotrauką prie pernai asocialioje šeimoje nužudyto vaiko kapo

Ir nors daug kas užsipuolė ministrą už tai, kad jis išdrįso reklamuotis net kapinėse, neskubėkime teisti vien tik jo. Problema giliau.

Ir vadinasi ji "viešųjų ryšių visuomenė". Taip galima apibūdinti mūsų ir ne tik mūsų visuomenę, kurioje svarbiau atrodyti, o ne būti. Svarbiau girtis, o ne dirbti. Svarbiau paviršius, o ne giluma. Triukšmas, o ne prasmė. Svarbiau viešieji, o ne žmogiškieji ryšiai.

Dabar girtis reikia  viskuo. Kodėl? Nes kitaip tave užmirš, tiesiog nustelbs toje savigyros jūroje, kuri užtvindė mūsų visuomenę. Konkurencinę kovą laimi tas, kuris be kita ko dar ir nuolatos bei garsiai giriasi. O kas kuklus ir taip nesigiria, tas pralaimi. Jei tavęs ryškiai nematyti viešojoje erdvėje, tai tavęs tiesiog nėra. Šis gana ciniškas posakis tapo elgesio principu.

Kas pirmasis ir kada ėmė taikyti šį principą šiuolaikinėje Lietuvoje? Čia nenagrinėsime verslo, nes jam yra natūralu pasitelkti reklamą ir viešuosius ryšius, parduodant savo produktus ar paslaugas rinkoje. Tokie yra rinkos dėsniai. Bet kas tuos rinkos dėsnius perkėlė į visuomeninių santykių sritį?

Rolandas Paksas ir, paraleliai, Artūras Zuokas, bene pirmieji 1998-2000 metais ėmė intensyviai naudotis viešųjų ryšių specialistų paslaugomis. Abiejų įvaizdis buvo ne tik savo pastangų, bet ir viešųjų ryšių rezultatas.

Prisiminkime kad ir Zuoko "oranžinių dviračių" akciją. Ji yra chrestomatinis pavyzdys, kaip galima išgarsėti per vieną dieną. Tai buvo smūginė viešųjų ryšių akcija. (Kas jau pamiršo, tiems priminsime, kad vos tik tapęs Vilniaus meru, Zuokas nemokamai išdalino vilniečiams daugybę oranžinių dviračių, neva tikėdamasis, jog jie liks miesto nuosavybe. Visi ar daguma jų dingo tą patį vakarą, tačiau išliko legenda apie fantastišką ir neįprastą Vilniaus merą).

Ko gero, šį "įvykį" ir galima laikyti manipuliacinių viešųjų ryšių eros Lietuvoje pradžia. Nuo tada viešojoje erdvėje įsigalėjo mada bet kokį, net mažiausią arba kvailiausią veiksmą palydėti ovacijomis ir savigyros žodžių burbulais. Estafetę spėriai perėmė Paksas, tarsi pusdievis malūnsparniu nusileisdamas į kiekvieno miestelio stadione susirinkusiųjų gerbėjų glėbį, žadėdamas "tvarką ir teisingumą" (bet neįvedęs tvarkos pirmiausia savo komandoje).

Kita vertus, gal per griežtai vertiname šiuos du žmones? Juk jie tik atkartojo tai, ką Vakarų šalyse seniai darė jų pirmtakai, varžydamiesi dėl rinkėjų širdžių. Jeigu žmonės nori būti apgauti, jei tokia jų prigimtis, tai gal ir reikia juos apgauti? Ir jei ne tu juos apgausi, tai apgaus kiti, argi ne? Juk ir rinkoje įvairūs gamintojai dažnokai skleidžia apie savo produktus įvairiausių nebūtų dalykų  kad tik suviliotų pirkėjus.

Viešieji ryšiai tapo ne tiek informavimo, kiek manipuliavimo įrankiu. Mat, jeigu politikai vaikosi greitos ir pigios sėkmės, tai išties nėra nieko efektyvesnio už šį įrankį. Dirbti nereikia, užtenka suokti apie darbus ir pūsti miglą.

Minusas tik tas, kad ilgainiui žmonės supranta, jog jie apgaudinėjami ar viliojami. Todėl šiandien Zuokas yra mažytės partijos vadovas, nebeturintis perspektyvų nacionalinės politikos arenoje (nors vilniečius jis dar gali kažkuo įtikinti, mat yra išradingas vadybininkas miesto lygiu). Lygiai taip pat ir Paksas prarado daugelio pasitikėjimą. Tiesa, jo partija, vedama jau kito lyderio, atsigauna, bet pats Paksas, kaip ir Zuokas, jau išnaudojo žmonių pasitikėjimo kreditą.

Žinoma, Paksą labiausiai sužlugdė jo kaip prezidento apkalta, tačiau ir jis pats, neatsiribojęs nuo jo finansinio rėmėjo spaudimo, prie jos nemažai prisidėjo. Beje, bene didžiausią įtaką Pakso prezidentinėje komandoje buvo įgavusi būtent viešųjų ryšių ekspertė Dalia Kutraitė-Giedraitienė.

Tačiau kokią gi išeitį turime rinkos visuomenės sąlygomis, kuomet pats gyvenimas verčia turėti "gerą prekinę išvaizdą"? Dažnai esame verčiami "parduoti save", kad būtume priimti į gerą darbo vietą ar gautume pelningą užsakymą. Kitos taisyklės galiojo anoje, tarybinėje santvarkoje. Bet ji irgi nėra pavyzdys, nes laikėsi ant vienos partijos diktato ir žmogaus teisių apribojimų.

Išeina, kad neturime pasirinkimo? Arba uždara visuomenė, kurią valdo viena partija, konfliktas su kuria tau gali baigtis liūdnai, arba atvira visuomenė, kurią valdo rinkos dėsniai, konfliktas su kuriais tau irgi pasibaigs nelinksmai?

Vis dėlto yra trečiasis kelias. Tai laisva, demokratinė, apsišvietusi visuomenė, kurią kuria sąmoningi piliečiai, atskiriantys realius darbus nuo "makaronų kabinimo". Kol kas tai skamba kaip tolimas idealas, bet jo link verta žingsniuoti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

55
Tegai:
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

Kam gresia vienatvė Baideno Amerikai ar Trampui?

(atnaujinta 11:24 2020.11.29)
Džo Baidenas pripažino, kad Trampas pakeitė pasaulį ir Ameriką. Pusiau išrinktas prezidentas, aiškindamas, kad jo prezidentavimas nebus trečioji Obamos kadencija, teigė, kad tai tiesiog neįmanoma
"Mes susiduriame su visiškai kitokiu pasauliu. Prezidentas Trampas pakeitė kraštovaizdį. Dabar tai "Amerika pirmoje vietoje", arba "vieniša Amerika".

Čia panaudotas vienas pagrindinių Trampo šūkių – "America First", kurį galima išversti kaip "Amerika pirmoje vietoje". Štai prie ko niekšas su savanaudiškumu-izoliacionizmu privedė šalį – pasaulio lyderę: mes dabar vieni, mumis niekas netiki, skundžiasi Baidenas. Bet nieko – mes susigrąžinome Baltuosius rūmus, sugrąžinsime ir pasaulio lyderystę:

"Amerika grįžo. Mes atliksime pagrindinį vaidmenį pasaulyje, neatsitrauksime nuo jo, neatmesime sąjungininkų, ginsime savo vertybes. <...> Amerika yra pasirengusi mesti iššūkį mūsų priešams ir bendradarbiauti su tradiciniais sąjungininkais. Amerika grįžo!"

Džo Baidenas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Andrew Harnik

Na, taip, grįžo, Trampui neleido jos išvežti. Trampas nekaltas dėl Amerikos vienatvės – jis tiesiog labai norėjo vėl padaryti šalį didingą, bet kaip suverenią nacionalinę valstybę, o ne globalistų žaidimų konsolę. Tam reikėjo pakeisti kursą – ką Trampas bandė padaryti, nors ir ne labai sėkmingai.

Tačiau vien jo ketinimų pakako išgąsdinti visą elitą abipus vandenyno. Ar dabar Baidenas sustiprins Atlanto solidarumą? Tačiau pasaulis pasikeitė – tai yra, jis pasikeitė jau valdant Obamai (2013–2015 metais, kai visiems tapo aišku, kad valstijos negali sustabdyti atvirą iššūkį jiems metusios Rusijos), o Trampas tik bandė išvesti Ameriką iš geopolitinės audros su minimaliais nuostoliais. Dabar jam priskiriamas šio pasaulio kūrimas – žadama viską sutvarkyti ir atkurti Amerikos lyderystę. Kas tuo patikės – kolektyvinio Baideno sugebėjimu grąžinti Amerikai tai, ko ji neteko dar iki Trampo? Europiečiai, rusai, kinai, arabai, indai, lotynų amerikiečiai? Juokinga.

Niekas nepatikės – nes pralaimėjusieji jau negalės laimėti. Nes jie pralaimėjo ne Trampui 2016 metais, o daug anksčiau – kai po 2008 metų krizės negalėjo suprasti, kad prasideda nauja era. Objektyvi istorijos eiga nuvedė Ameriką prie kryžkelės, tačiau jie to tiesiog nepastebėjo ir toliau ėjo globalizacijos keliu, vedančiu į žlugimą (nors buvo galima pasukti į "Amerika pirmoje vietoje"). Todėl dabartinė demokratų "pašto pergalė" netaps keršto pradžia – be to, tai tik sustiprins Amerikos problemas. Visus ketverius metus Baideno administracija gyvens laukdama Trampo keršto.

Ne, Trumpą marginalizuos ir pasodins į kalėjimą, vos tik jis paliks Baltuosius rūmus. O jei neįkalins, jis bus tąsomas po teismus, atjungtas nuo žiniasklaidos, Respublikonų partija jį išduos, o "isteblišmentas" surengs jam viešą "plakimo seansą", kad atgrasytų kitus. Tokios nuomonės nėra retenybė, bet ar šis scenarijus realus?

Trampas negali būti pašalintas iš Amerikos politikos, jis gali būti pašalintas tik fiziškai. Po sausio 20 dienos jis liks populiariausias JAV politikas, už kurį balsavo daugiau nei 70 milijonų amerikiečių. Niekas nesiginčys, kad dauguma iš 80 milijonų, balsavusių už Baideną, tai padarė ne dėl simpatijos buvusiam viceprezidentui, bet dėl antipatijos Trampui?

Dar niekada Amerikos istorijoje buvę prezidentai nebuvo įkalinti, o tokio precedento sukūrimas tik papildytų Trampo šalininkų gretas. Net kalėjime Trampas galės išrinkti prezidentu savo sūnų ar dukterį ar kažką kitą. Vargu ar tai yra kovotojų prieš trampizmą planų dalis.

Ar galės respublikonų "isteblišmentas" atsisakyti Trampo? Tik tuo atveju, jei viršininkai panorės pribaigti savo partiją – nes Trampas yra daug kartų populiaresnis už respublikonus. Remiantis šią savaitę CNBC ir "Change Research" paskelbta apklausa, 72 procentai respublikonų teigė, kad jie liktų su Trampu, jei jis išeitų iš partijos ir tik 28 procentai liktų "senojoje partijoje".

"Politico" ir "Morning Consult" apklausa rodo, kad 2024 metais respublikonai garantuotai siūlys Trampo kandidatūrą – 53 procentai respublikonų rinkėjų ir neprisijungusių rinkėjų jau yra pasirengę balsuoti už jį. Prie jo balsų galima pridėti dar 20 proc. – tie, kurie pasirengę palaikyti viceprezidentą Maiką Pensą (12 proc.) ir Donaldą Trampą jaunesnįjį (dar aštuoni). Konkurentų paprasčiausiai nėra – nė viena iš buvusių "žvaigždžių" (Mittas Romney, Tedas Cruzas ir kt.) nesurinko net penkių procentų. Tai yra, respublikonai dabar yra visiškai Trampo partija, jų elektoratas yra pasirengęs sekti tik paskui jį. Ir net jei įsivaizduosime visiškai nerealų scenarijų su savižudišku respublikonų "isteblišmento" elgesiu, jei iš partijos bus pašalintas jos lyderis, Trampas sukurs savo partiją ir eis su ja į rinkimus 2024 metais. Taip, tada jis negalės įveikti demokratų kandidato – bet respublikonų kandidatas užims trečią vietą ir palaidos partiją.

Atjungimas nuo žiniasklaidos visiškai negąsdina Trampo, ketverius metus jis buvo beveik visiškai apšaudomas iš jų pusės. Jis yra pats sau žiniasklaida – ir nuo nuolio sukurs naują nacionalinę. Svarbiausia, kad jis turi realią pusę šalies rinkėjų palaikymo bazę. Tai yra daug – ir didžioji dauguma šių žmonių lauks jo sugrįžimo į Baltuosius rūmus. Ir Trampas jiems ateinančius ketverius metus pavers serialu – ne tik "Kortų nameliu", bet ir "Trampas grąžins tai, kas buvo pavogta".

Kuo jis užsiims? Agitacija, propaganda ir kontrpropaganda, sieks įgyti visišką Respublikonų partijos aparato ir struktūrų kontrolę. O svarbiausia – rinkimais. 2022 metais Trumpas turės užtikrinti Respublikonų partijos pergalę Kongrese.

Jis sieks ne tik išlaikyti kontrolę virš Senato, bet ir padidinti savo daugumą ten, o idealiu atveju atgauti Atstovų Rūmus. Atsižvelgiant į daugybę problemų, su kuriomis susidurs Demokratų partija, antroji užduotis neatrodo neįmanoma – nepaisant Baideno pažado suteikti pilietybę 11 milijonų migrantų (vis tiek jie daugiausia gyvena "mėlynose", tai yra demokratų apygardose). Laimėjęs 2022 metais, Trampas pradės kampaniją į Baltuosius rūmus, norėdamas 2024 metais sugrįžti pats arba atsivesti savo žmogų.

Amerikos istorijoje jau yra buvę pralaimėjusių sugrįžimo atvejų, nors jie buvo įvardijami kaip nevykėliai ir jų pačių partija nuo jų nusisuko.

Groveris Klyvlendas tris kartus gavo didžiąją rinkėjų balsų dalį, tačiau tik du kartus tapo prezidentu. 1888 metais, pasibaigus pirmajai kadencijai,  jis pralaimėjo pagal rinkikų balsus – 1892 metais jis grįžo į Baltuosius rūmus. Klyvlendas buvo demokratas, bet buvo Tammany Hall, korumpuotos partijos mašinos, priešas. Beje, jį palaikė net kai kurie respublikonai, įskaitant Niujorko politiką Teodorą Ruzveltą.

Ruzveltas tapo prezidentu 1901 metais, po McKinley, pas kurį  jis ėjo viceprezidento pareigas, nužudymo, o 1904 metais jis pats laimėjo rinkimus. Jis galėjo laimėti 1908 metais, tačiau būdamas ištikimam duotam žodžiui, jis atsisakė dalyvauti kampanijoje. Jo išrinktasis kandidatas, karo sekretorius Taftas, laimėjo, tačiau pradėjo vykdyti politiką, kuri nepatiko Ruzveltui. Itin populiarus Ruzveltas nusprendė grįžti į Baltuosius rūmus, tačiau partijos mašina neleido jo nominuoti. Tada jis sukūrė savo "Progresyvią partiją" ir rinkimuose gavo 27 procentus balsų (keturiais procentais daugiau nei Taftas) ir pralaimėjo demokratų  kandidatui Vudrovui Vilsonui.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
© Sputnik / Алексей Никольский

Jei po ketverių metų Ruzveltui nepavyko susigrąžinti Baltųjų rūmų, nepaisant didžiulio populiarumo, tai Ričardas Niksonas padarė neįmanomą – grįžo po aštuonerių metų. 1960 metais jis, būdamas viceprezidentu, pralaimėjo rinkimus Džonui Kenedžiui. Bet 1968 metais jis laimėjo pradinius etapus ir turėjo kovoti su Kenedžio broliu Robertu. Jis buvo nužudytas per rinkimų kampaniją, po kurios Niksonas nugalėjo viceprezidentą ir grįžo į Baltuosius rūmus ir po ketverių metų buvo perrinktas.

Ką dar bendro turi šie Trampo pirmtakai? 1888 m. Klyvlendo ir 1960 m. Niksono pralaimėti rinkimai, švelniai tariant, buvo suklastoti – lygiai taip pat, kaip Ruzvelto pralaimėjimas pirminiuose respublikonų rinkimuose 1912 m. Visi trys buvo sustabdyti nesąžiningai (taip, visa Amerikos rinkimų istorija yra manipuliavimo balsais technologijų varžybos), tačiau tada dviem pavyko laimėti, nepaisant to, kad partijos mašina ir "isteblišmentas" veikė prieš juos. Ir visi trys yra vieni galingiausių Amerikos prezidentų – ne tik galingiausias Ruzveltas, bet ir Niksonas, kurio taip nemėgsta Amerikos žiniasklaida, bei Klyvlendas.

Trampas neseks Ruzvelto keliu – o Respublikonų partija negali sau leisti pakartoti 1912 metų kampanijos. Trampas sujungs Niksono (vieno iš jo mėgstamiausių prezidentų) ir Klyvlendo kelius kad grįžtų į Baltuosius rūmus 2024 metais. Pats arba kaip prezidento tėvas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Džo Baidenas, Donaldas Trampas
Dar šia tema
Britų laikraštis pranešė apie "trečiojo pasaulinio karo grėsmę" dėl JAV eskadrinio mininko
"Kursas karo link": vokiečiai įvertino JAV eskadrinio minininko įplaukimą į RF vandenis
Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis, archyvinė nuotrauka

Karbauskis išeina. "Valstiečiai" griauna "normalumo" pamatus Lietuvos politikoje

(atnaujinta 09:03 2020.11.29)
"Valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis nusprendė pasitraukti iš Seimo. Ką tai galėtų reikšti?

Naujai išrinkto Seimo darbas prasidėjo skandalingai. Didžiausios opozicinės partijos lyderis Ramūnas Karbauskis nusprendė atsisakyti parlamentaro mandato, protestuodamas prieš konservatorių siekį atimti iš "Valstiečių" bet kokią valdžią. 

Šiame kontekste pirmas klausimas — Karbauskio poelgis tai spontaniškos emocijos ar iš anksto sugalvotas planas? Didesnė dalis ekspertų pritaria antram variantui. Kitaip tariant, "Valstiečių" vadovas ketino pasitraukti iš Seimo nepriklausomai nuo konservatorių veiksmų, tačiau jie savo elgesiu sukūrė jam idealų foną tai padaryti. 

Kaip pažymėjo Seimo pirmasis vicepirmininkas, "Tėvynės sąjungos" narys Jurgis Razma: "Galiu apgailestauti, kad, ko gero, mes neįžvelgėme, jog galime būti netyčia pakliuvę į Ramūno Karbauskio slapto viešųjų ryšių plano vykdymą". Tačiau vargu ar tai tik viešieji ryšiai — labiau panašu į gerai apgalvotą žingsnį. Kokia esmė?

Akivaizdu, kad "valstiečiai" pralaimėjo rinkimus tame tarpe todėl, kad nepakankamai gerai dirbo su rinkėjais — galvojo, kad pakaks kasdienio premjero ir sveikatos apsaugos ministro viešumo, kovojant su koronavirusu. Nepakako. 

Tuo tarpu, kaip po pirmojo Seimo rinkimų turo pasakė "Laisvės partijos", kuri nustebino savo rezultatu, lyderė Aušrinė Armonaitė: "Rodos, 9,11 proc. žmonių pirmajame ture balsavo už Laisvės partiją. Mes daug dirbome, kad prisistatytume jiems: ir 12 valandų transliavome programą, ir pati du kartus Lietuvą pervažiavau, ir toliau bendraujame mikrorajonuose Vilniuje su žmonėmis. Gal tas politikų išėjimas į gatvę, išgirdimas 10 kartų kritikos, kad tuos du kartus galėtum paaiškinti savo idėjas ir galbūt sulauktum simpatijų. Tai yra labai svarbu".

Taip, pastovus tiesioginis bendravimas su elektoratu (tuo labiau, kad Lietuvoje yra daug neapsisprendusių ir pasyvių rinkėjų) iš tiesų yra labai svarbus, ir Karbauskis, atrodo, tai suprato. Aiškindamas savo sprendimą trauktis iš Seimo, jis teigė: "Prioritetiniu tampa ir pasiruošimas savivaldybių rinkimams, kam pasitarnaus LVŽS skyrių stiprinimas ir gerai organizuota rinkiminė kampanija. Suvokdamas savo atsakomybę formuojant šešėlinę Vyriausybę, stiprinant LVŽS struktūras, rengiantis artėjantiems savivaldybių rinkimams, nutariau pasitraukti iš Seimo".

Sėkmė savivaldybių rinkimuose yra tramplinas į sėkmingus Seimo rinkimus. Todėl labai svarbu gerai pristatyti save ir pakritikuoti oponentus (o progų turėtų būti nemažai) regionuose. Be to, išėjimas iš parlamento reiškia ne tik daugiau laisvo laiko, bet ir didesnę pasisakymų laisvę. O "karštai" pasisakyti Karbauskis mėgsta.

Tiesa, dalis ekspertų mano, kad politikui naudingiau būti parlamente, nes ten esi pastebimesnis ir todėl turi daugiau galimybių populiarinti savo partiją. Be to, darbas Seime reiškia žinojimą, kas vyksta politikos užkulisiuose. Šiame kontekste galima pažymėti, kad žiniasklaidos dėmesio Karbauskiui net ir po išėjimo iš parlamento, greičiausiai, netrūks (tuo labiau, kad jis lieka vadovauti partijai). O Seime jis palieka daug bendražygių, kurie turėtų padėti jam neprarasti ryšio su didžiąja politika — pirmiausiai Saulių Skvernelį.

Tuo tarpu pastarasis gali įnešti daugiau konstruktyvumo bei sutarimo į vidinius procesus "valstiečių" frakcijoje ir į jos santykius su kitomis politinėmis jėgomis. Tokiu būdu, susiklostytų gero (Skvernelio) ir blogo (Karbauskio) policininko situacija, kuri ilgainiui leistų partijai sustiprinti savo politines pozicijas.

Tačiau visame šitame paveiksle yra viena rizika — ne tiek "valstiečiams" kaip organizacijai, kiek Karbauskiui kaip ambicingai asmenybei. Gali atsitikti taip, kad, kol jis dirbs "ant žemės", partija gali priprasti prie gyvenimo be jo aktyvesnio vaidmens aukščiausiame lygmenyje (pirmiausiai Seime). 

Kitaip tariant, ji pradės institucionalizuotis (remtis struktūra, o ne lyderiu) ir orientuotis į kitas personalijas (pirmiausiai, į Skvernelį), kas Karbauskiui gali nepatikti ir todėl baigtis partine suirute. Kita vertus, jeigu jis gerai apgalvojo išėjimą iš Seimo, jis turėjo įvertinti visas galimas tokio žingsnio pasekmes. Reiškia, nebijo nei sisteminių, nei asmeninių iššūkių. Kaip bus, pažiūrėsime.

Apibendrinant, galima teigti, kad "valstiečiai" su Karbauskiu priešakyje ir toliau griauna "normalumo" pamatus Lietuvos politikoje, bet nuo to ji darosi tik įdomesnė. Kitas faktas yra tas, kad pasiduoti jie neketina ir jau pradėjo ruoštis revanšui. Laukiame tęsinio.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), konservatoriai, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), valstiečiai
Dar šia tema
Seimas pritarė Ingridos Šimonytės kandidatūrai į Lietuvos premjerus
Laisvės partijos frakcijos seniūnei Seimas pasirodė smarkiai archajiškas
Nuotolinis Seimas: Lietuvą valdys dirbtinis intelektas
Vitaminai

Nustatytas vitamino B2 trūkumo pavojus

(atnaujinta 14:43 2020.11.29)
Pastebėta, kad vitaminas B2 arba riboflavinas pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, leidžiančiomis neutralizuoti laisvuosius radikalus ir palengvinti daugelio ligų sukeltą oksidacinę žalą

VILNIUS, lapkričio 30 — Sputnik. Perdanos universiteto ekspertai pasakojo apie vitamino B2 trūkumo pavojų, rašo "Star".

Pastebėta, kad vitaminas B2 arba riboflavinas pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, leidžiančiomis neutralizuoti laisvuosius radikalus ir palengvinti daugelio ligų sukeltą oksidacinę žalą.

Tačiau didelis laisvųjų radikalų kiekis gali pakenkti ląstelėms ir audiniams, o vėliau padidinti vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir Alzheimerio ligos riziką.

Taip pat riboflavino trūkumas yra susijęs su padidėjusiu oksidaciniu stresu, dėl kurio gali pablogėti kraujodaros sistemos funkcijos, atsirasti anemija ir eritroidinė hipoplazija. Virškinimo sistemą taip pat gali varginti vitamino B2 trūkumas, sutrinka medžiagų apykaita.

Be to, ekspertai pažymi, kad reikiamo šios medžiagos kiekio trūkumas gali sukelti migreną, plaukų slinkimą, kataraktą, o jos papildymas priešingai, gali pagerinti būklę esant tokioms problemoms.

Tegai:
sveikata, vitaminai
Dar šia tema
PSO iškėlė kelių nulinių COVID-19 pacientų teoriją
Mokslininkai papasakojo apie džiovintų vaisių pranašumą prieš šviežius