Andrius Tapinas, archyviinė nuotrauka

Tapino užvestas terorizavimo buldozeris pervažiavo seimūnę

306
(atnaujinta 12:13 2018.03.27)
Visi, net galingi diktatoriai, bijo satyros, nes ji nuleidžia ant žemės visus pasipūtėlius. Jos bijo ir mūsų pasipūtęs politinis elitas

Štai elitiniai portalai užsipuolė Seimo naujokę, "valstietę" Levutę Staniuvienę. Kaip drįso ji pašiepti Andriaus Tapino surengtą mitingą prie Seimo!

Savo feisbuko paskyroje seimūnė tiesiog patalpino ta tema šmaikščiai suraitytą tūlo Vladimiro Troščenkos eilėraštuką. Štai jo ištrauka: "Glaukomos pažeistom akim,/ Ir vaško prikimštom ausim,/ Snukiaknygės pūkuoti teletabiai,/ Ropojo į protestą./ "Mes kaltinam!", — girgždėjo selfisnukiai,/ Primerkdami nuo realaus pasaulio/ jau atpratusias akis./ "Mes kaltinam!", — jiems pritarė keli nukvakę seniai./ "Jie kaltina!", — prapliupo žurnalistinis kekšynas."

Anoks čia skandalas? Na taip, kai kurie žodeliai per riebūs, vienas kitas išduoda prastą skonį. Bet iš esmės autorius pataikė į dešimtuką, todėl elitas ir susirietė iš apmaudo. Ir puolė piktintis. Bet ar būta dėl ko?

"Glaukomos pažeistom akim". Ši metafora išties blogo skonio, nes glaukoma yra rimta liga. Tačiau turime pripažinti, kad Tapino ir jo mitinguojančių šalininkų akys išties nemato viso vaizdo, o tik tai, ką joms malonu matyti (apie tai jau teko rašyti, vertinant šį mitingą).

"Ir vaško prikimštom ausim". Tai jau geresnis stilius, nusakantis ir tą pačią vienapusiškumo, aklo užsispyrimo problemą, ir dalies žmonių pavertimą zombiais. "Vaškas" čia simbolizuoja ir valstybinę ura-patriotizmo propagandą, ir bulvarinės žiniasklaidos informacines šiukšles, ir kitus informacinius niekalus.

"Snukiaknygės pūkuoti teletabiai ropojo į protestą". Dabar jau žinant, kaip neatsakingai (o gal ir piktybiškai?…) feisbukas elgiasi su mūsų asmeniniais duomenimis (leisdamas jiems "nutekėti"), laikykime terminą "snukiaknygė" šmaikščia replika Markui Cukerbergui. Na o "pūkuoti teletabiai" skamba tikrai žaviai, pašiepiant vartotojišką infantilizmą.

"Mes kaltinam!", — girgždėjo selfisnukiai." Tai, ko gero, pati juokingiausia ir esmingiausia eilėraščio vieta. Dar neteko sutikti tokio termino, kaip "selfisnukiai". Ir nors jis irgi šiurkštokas, tačiau taikliai pašiepia save įsimylėjusius ir save nuolatos fotografuojančius, dažniausia jaunus žmones.

O kad jauni žmonės dar gali ir "girgždėti" it kokie viskuo nepatenkinti senyvi niurzgliai, tai tik sustiprina šios frazės efektą. Net tik "girgždėti", bet ir "kaltinti" kitus — vaizdelis tampa fantasmagoriškas.

Mitingas
© Sputnik/ Андрей Богданов

"Primerkdami nuo realaus pasaulio jau atpratusias akis". Priekaištas jaunimui, apsigyvenusiam feisbuke ir tampančiam manipuliacijų objektu. "Jie kaltina", — prapliupo žurnalistinis kekšynas"…  Jei atmestume paskutinį per riebų šios frazės žodį, tai ji tiksliai atspindi propagandos veikimo mechanizmą. Angažuota ir tendencinga žiniasklaida pasičiumpa jai parankius faktus ir tiražuoja juos, formuodama atitinkamą visuomeninę nuomonę.

Būtent todėl žurnalistai pirmieji ir užsipuolė vargšę Levutę už tokių "erezijų" paskleidimą. Kaip drįsta ji dergti tyrus mitinguojančius ir pačią laisviausią, pačią objektyviausią pasaulyje žiniasklaidą?! Žurnalistų, žinoma, geriau nevadinti "kekšynu", nes ne visi žurnalistai parsidavė už pinigus ar kitą materialinę naudą.

Tačiau visuomenė ir šio eilėraščio autorius gerai jaučia tą žurnalistų suartėjimo su elitu tendenciją, todėl ir kirto jiems iš peties. Pasikartosiu, aš prieš žmonių žeminimą piktomis etiketėmis. Tačiau susitaikyti su žurnalistų melu, propaganda, tendencingumu mes irgi negalime.

Išsigandusi atakų prieš ją, Levutė mikliai ištrynė šį eilėraštį iš savo feisbuko paskyros. Ir atsiprašė už tai, kad galimai kažką įžeidė. Išties, tai jau primena terorizmą ir totalitarizmą. Žmogų priveda prie tokios būsenos, kad jis ima atsiprašinėti, pats ima save cenzūruoti, pats sutinka tapti "visuomenės nuomonės" vergu…

Levutei reikėjo atsiprašyti tik už tam tikrus riebius žodelius ir, pakeitus juos labiau literatūriniais, vėl patalpinti atnaujintą eilėraštį feisbuke. Tai būtų buvęs puikus politinis žingsnis. Deja, kiša koją nepatyrimas. Ši seimūnė dirba Seime tik pirmą kadenciją, o iki jos ji neturėjo su didžiąja politika nieko bendro.

Tad visa ši trumpa, bet iškalbinga istorija liudija štai ką. Liaudyje visados yra jėgų, kurios kiaurai mato elito ir žiniasklaidos propaguojamą kryptį. Taip gimė anas kandus, satyrinis eilėraštis ir seimūnės ekspromtas jį išplatinant. Tačiau liaudies atstovai labai greitai išsigąsta to paties elito, jo spaudimo ir terorizavimo "viešosios nuomonės" botagu. Ką gi, tik ilgametė patirtis išugdys žmonių atsparumą manipuliacijoms.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

306
Tegai:
Andrius Tapinas
Dar šia tema
Tapino byla
Andrius Tapinas skambino Lietuvos menininkams Sputnik vardu