Elektros perdavimo linijos, archyvinė nuotrauka

Baltijos šalys įsigudrino sunaikinti savo energetinę nepriklausomybę

94
(atnaujinta 10:33 2018.05.25)
Baltijos šalių studentai po aukštųjų mokyklų buvo siunčiami įgauti patirties į milžiniškas hidroelektrinių statybvietes Sibire, ir tai darė noriai, suprasdami, kad jiems tai unikali patirtis. Tačiau Baltijos šalyse buvo ir tokių energetikos objektų, į kuriuos panašių Sąjungoje nebuvo

Kaip žinoma, GOELRO planą Valstybinės Rusijos elektrifikacijos komisijos pradėjo kurti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams po 1917 metų Spalio revoliucijos, o įgyvendinti — 1920-aisiais. Tais pačiais metais Baltijos šalys pirmą kartą įgijo nepriklausomybę ir nuėjo savo ypatingu keliu. Neliečiant politikos, demografijos ir visokių karo įvykių, ir net nekreipiant dėmesio į smulkmenas — 1940 metais kilovatvalandžių elektros energijos gamyba vienam gyventojui čia buvo keliskart mažesnė nei aplinkiniuose TSRS regionuose. Tarybų Baltijos šalių laikas elektrifikacijai prasidėjo iškart po Didžiojo Tėvynės karo pabaigos.

Veržlus atkūrimas

Jau 1945 metų pabaigoje buvo atkurta Kegumo hidroelektrinė (HE) Latvijoje ir Talino valstybinė rajoninė elektrinė, po metų buvo paleistos Rygos HE, Petrašiūnų ir Vilniaus termofikacinės elektros centralės (TEC) Lietuvoje. Po 1949 metų, kurie tapo riba, elektros energijos gamyba Baltijos šalyse viršijo prieškarinius rodiklius — pradėjus eksploatuoti Kohtla Jarvės šiluminę elektrinę Estijoje ir Rygos valstybinę rajoninę elektrinę. Dar keletą metų tiek elektrą, tiek šilumą teikė Vilniaus TEC-2 ir TEC "Ahtme" Estijoje. Metai po metų, beveik be pauzių — Kauno  HE, TEC "Julemiste" Estijoje, Lietuvos valstybinė rajoninė elektrinė, Estijos valstybinė rajoninė elektrinė, ir iš karto po kiekvieno naujo objekto darbo pradžios — naujos ir naujos elektros energijos tiekimo linijos, pastotės, piko katilinės žiemos laikui.

Ir kiekviena tokia statyba be išimties buvo vykdoma visos Tarybų Sąjungos: medžiagos, įranga, kvalifikuotas personalas atvyko iš Minsko, Gorkio, Leningrado, Kostromos, Kuibyševo. Įdomu tai, kad tada niekas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje neprieštaravo energetikų, hidraulinių darbų ekspertų atvykimui, niekas nesipiktino, kad vietiniai kadrai buvo šiunčiami mokytis naujų profesijų į kitas respublikas, kur teko mokytis — siaubas, siaubas! — rusų kalba.

Baltijos šalių studentai po aukštųjų mokyklų buvo siunčiami įgyti patirties į milžiniškas hidroelektrinių statybvietes Sibire, ir jie tai darė noriai, suprasdami, kad įgauna unikalią patirtį, kurios jų gimtosiose vietose nagalima gauti. Tačiau Baltijos šalyse buvo ir tokių energetikos objektų, į kuriuos panašių niekur Sąjungoje nebuvo.

Nuostabus energijos šaltinis

Žinoma, kalbama apie degųjį skalūną, kurio didžiuliai telkiniai yra Estijos pasienyje su Leningrado sritimi. Žinomi šie telkiniai pakankamai ilgą laiką, Brokhauzo ir Jefrono enciklopediniame žodyne dar XX amžiaus pradžioje apie juos rašyta taip: "Degusis skalūnas — organinėmis medžiagomis permirkęs mergelis rudos, tamsios, kartais juodos spalvos. Naudojamas asfalto ar kuro gavybai. Randamas Rusijoje, Estlandijoje (nuo 33 procentų iki 56 procentų organinių medžiagų, gerai dega)".

Degusis skalūnas neturi naftos, šis terminas atsirado daug anksčiau negu prasidėjo XXI amžiaus "skalūnų revoliucija". Degusis skalūnas priskiriamas biolitams ("bios" — gyvenimas, "litos" — akmuo), jo ypatybė — turtingų ir skurdžių organinių medžiagų sluoksnių buvimas jame. Kažkuo jis pagal savo kilmę panašus į anglį, tačiau degusis skalūnas yra daug senesnis už bet kokias anglies rūšis. Pačios "senovinės" anglys susiformavo prieš 300-400 milijonų metų — vaikų darželio amžius, palyginti su degiuoju skalūnu, kurio amžius siekia milijardą ir daugiau metų.

Kuo dar įdomus degusis skalūnas? Daugelis žino, kad anglų kalba nafta — tai "petroleum", tačiau retai kas susimąsto apie tiesioginį šio žodžio vertimą, o juk tai "akmens aliejus". Pirmą kartą "naftos" gamybos iš bituminio skalūno metodą aprašė arabų gydytojas Masavai al-Mardini dar X amžiuje, o 1694 metais britų karūna išdavė patentą trims žmonėms, kurie "rado būdą, kaip išgauti ir padaryti didelį kiekį dervos iš kažkokio degiojo akmens".

Gauti degiąją dervą iš skalūno techniškai nesunku — pakanka pašildyti jį be oro prieigos, arba, kalbant techniškai, pirolizuoti. Iki XIX amžiaus vidurio terminas "petroleum" buvo taikomas skalūnų degiajai dervai, tik po to jį "pavogė" nafta.

1850 metais patentą dervos gamybai, naudojant "anglies" varymą esant žemai temperatūrai ir sausoms sąlygoms, gavo škotų chemikas Džeimsas Jangas, o pramoninis patento naudojimas atnešė nuostabius rezultatus. Iš Škotijos degiojo skalūno be dervos sugebėta išgauti parafinus, amoniaką, amonio sulfatą, o neorganiniai junginiai tapo nebloga statybine medžiaga.

1910 metais degiojo skalūno gavyba pasaulyje pasiekė tris milijonus tonų, jis buvo išgaunamas Škotijoje, JAV, Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Apskritai, apie degųjį skalūną galima ilgai ir daug pasakoti, o apie estų — juo labiau. Pavyzdžiui, 1950-ųjų pradžioje, kai Tarybų Sąjungai skubiai prireikė urano savo atominio projekto plėtrai, jis buvo išgaunamas ir iš Estijos skalūnų. Galėjo tai ir toliau daryti, bet urano kiekis deguosiuose skalūnuose yra labai mažas, ir po to, kai buvo aptikti turtingesni telkiniai, šis projektas buvo uždarytas.

Skalūnų alyva ir šiuo metu gaminama Estijoje, Estija liko vienintelė šalis Baltijos regione, kur vystosi kalnakasyba — skalūnai yra gaunami ir karjero, ir šachtiniu būdu. Bet apie visa tai — kada nors kitą kartą, kaip ir apie tai, dėl kokių priežasčių šiuo metu neišgaunamas degusis skalūnas Rusijoje, net ir miesto su atitinkamu pavadinimu Slancai apylinkėse, Leningrado regione.

Baltijos šalių energetikos architektūra

Nuo 1959 iki 1965 metų vyko Baltijos elektrinės statyba už penkių kilometrų nuo Estijos Narvos — 800 megavatų elektros energijos ir 400 megavatų šilumos galingumo. Nuo 1963 iki 1973 metų visai šalia jos buvo pastatyta Estijos elektrinė, jau 1615 megavatų galingumo — didžiausia pasaulyje elektrinė, kuri veikė, naudojant deguosius skalūnus. "Komplekte" su pirmąja skalūnų valstybine rajonine elektrine "Ahtme" beveik užteko visiškai aprūpinti Estiją elektros energija, ir tai leido uždaryti daugybę nedidelių hidroelektrinių, kurios pelningai dirbo respublikoje prieš karą. 

Latvija po Kegumo HE atnaujinimo papildomai gavo dar kelias hidroelektrines prie Dauguvos — Pliavinių 825 megavatų galingumo, smarkiai išsiplėtusią Rygos HE, kurios pajėgumai 1979 metais pasiekė 402 megavatų, tais pačiais metais pradėjo veikti dar ir Kegumo HE-2 su jos 192 megavatais. Inčukalnio požeminės dujų saugyklos atidarymas suteikė galimybę statyti TEC, panaudojus šį energijos šaltinį — Lietuvos valstybinę rajoninę elektrinę, Kauno TEC, du TEC Rygoje — ir taip toliau, ir taip toliau. Ir, žinoma, Baltijos šalių energetikos sektoriaus vystymosi viršūnėje yra Ignalinos AE, komplekte su Kruonio hidroakumuliacine elektrine.

Prieš prasidėjus TSRS žlugimui Baltijos respublikos energetikos srityje buvo aprūpintos aukščiausiu lygmeniu. Patikimas tiekimas iš vieno didžiausių TSRS požeminių dujų saugyklų — Inčukalnio, be to, hidroelektrinių kaskados, Ignalinos atominė elektrinė, daugybė šiluminių elektrinių, magistralinis dujotiekis į Lietuvą iš Baltarusijos teritorijos. Energetinė bazė, miestų, miestelių ir gyvenviečių ir net vienkiemių elektrifikavimas pasiekė 100 procentų — puikus palikimas, kuris leido atgavusioms nepriklausomybę valstybėms vystyti savo ekonomiką, pramonę ir žemės ūkį.

Labiausiai stebina tai, kad visa tai užtikrino visišką kiekvienos iš trijų valstybių energetinį saugumą. Rusija negalėjo, ir dabar negali palikti Inčukalnį be dujų tiekimo — žiemos metu šita požeminė dujų saugykla aprūpina tris Rusijos sritis: Pskovo, Naugardo ir Leningrado. Per Lietuvos teritoriją eina ne tik dujotiekis Minskas-Vilnius, bet ir magistralė Minskas-Vilnius-Kaunas-Kaliningradas, todėl Rusija neturi pagrindo turėti stiprią konfrontaciją su Lietuva.

Estijos skalūnų šiluminės elektrinės teikia elektrą Ivangorodui ir Leningrado srities artimiausiems rajonams, o išgaunamų degųjų skalūnų atsargų Estijoje pakaks dar 50-60 metų, ir tik su sąlyga, kad gavybos technologijų plėtra bus įšaldyta dabartiniame lygyje. Teikti branduolinį kurą Ignalinos atominei elektrinei Rusijai buvo prestižo reikalas, menkiausi kuro tiekimo ir panaudoto branduolinio kuro grąžinimo sutarčių pažeidimai lemtų reputacijos praradimą, o branduoliniame projekte ji labai svarbi. 

Savanoriškas Baltijos šalių šio paveldo atsisakymas yra retas atvirkštinės politinės išminties pavyzdys — galbūt, tai labiausiai politiškai korektiškas apibrėžimas to, ką daro Estijos, Latvijos ir Lietuvos vadovai, norėdami įtikti savo ir Atlanto rusofobijai. Vietoje to, kad naudotųsi tokiu palikimu savo ir kaimynų labui, šios šalys vykdo visiškai nelogiškus politinius manevrus, kurie lemia tik vieną rezultatą. Energetinis saugumas mažėja, energijos išteklių tiekimo patikimumas krenta, elektros energijos kainos auga. Tačiau tai yra savanoriškas savarankiškų valstybių ir jų piliečių, kurie pasirenka savo vyriausybes, sprendimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

94
Tegai:
energetinis saugumas, TSRS, Baltijos šalys, Lietuva
Dar šia tema
Energija senka: kodėl Lietuva bandys įsikąst į alkūnę dėl Baltijsko AE
Sutartis brangesnė už BRELL: ko imsis Lietuva vardan europietiškos turbinos
Radioaktyvus bandomasis triušis: Lietuva tapo eksperimento su AE įkaite
Sudie, Ignalina: kaip Lietuva uždusino savo energetinę nepriklausomybę