Elektros perdavimo linijos, archyvinė nuotrauka

Baltijos šalys įsigudrino sunaikinti savo energetinę nepriklausomybę

125
(atnaujinta 10:33 2018.05.25)
Baltijos šalių studentai po aukštųjų mokyklų buvo siunčiami įgauti patirties į milžiniškas hidroelektrinių statybvietes Sibire, ir tai darė noriai, suprasdami, kad jiems tai unikali patirtis. Tačiau Baltijos šalyse buvo ir tokių energetikos objektų, į kuriuos panašių Sąjungoje nebuvo

Kaip žinoma, GOELRO planą Valstybinės Rusijos elektrifikacijos komisijos pradėjo kurti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams po 1917 metų Spalio revoliucijos, o įgyvendinti — 1920-aisiais. Tais pačiais metais Baltijos šalys pirmą kartą įgijo nepriklausomybę ir nuėjo savo ypatingu keliu. Neliečiant politikos, demografijos ir visokių karo įvykių, ir net nekreipiant dėmesio į smulkmenas — 1940 metais kilovatvalandžių elektros energijos gamyba vienam gyventojui čia buvo keliskart mažesnė nei aplinkiniuose TSRS regionuose. Tarybų Baltijos šalių laikas elektrifikacijai prasidėjo iškart po Didžiojo Tėvynės karo pabaigos.

Veržlus atkūrimas

Jau 1945 metų pabaigoje buvo atkurta Kegumo hidroelektrinė (HE) Latvijoje ir Talino valstybinė rajoninė elektrinė, po metų buvo paleistos Rygos HE, Petrašiūnų ir Vilniaus termofikacinės elektros centralės (TEC) Lietuvoje. Po 1949 metų, kurie tapo riba, elektros energijos gamyba Baltijos šalyse viršijo prieškarinius rodiklius — pradėjus eksploatuoti Kohtla Jarvės šiluminę elektrinę Estijoje ir Rygos valstybinę rajoninę elektrinę. Dar keletą metų tiek elektrą, tiek šilumą teikė Vilniaus TEC-2 ir TEC "Ahtme" Estijoje. Metai po metų, beveik be pauzių — Kauno  HE, TEC "Julemiste" Estijoje, Lietuvos valstybinė rajoninė elektrinė, Estijos valstybinė rajoninė elektrinė, ir iš karto po kiekvieno naujo objekto darbo pradžios — naujos ir naujos elektros energijos tiekimo linijos, pastotės, piko katilinės žiemos laikui.

Ir kiekviena tokia statyba be išimties buvo vykdoma visos Tarybų Sąjungos: medžiagos, įranga, kvalifikuotas personalas atvyko iš Minsko, Gorkio, Leningrado, Kostromos, Kuibyševo. Įdomu tai, kad tada niekas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje neprieštaravo energetikų, hidraulinių darbų ekspertų atvykimui, niekas nesipiktino, kad vietiniai kadrai buvo šiunčiami mokytis naujų profesijų į kitas respublikas, kur teko mokytis — siaubas, siaubas! — rusų kalba.

Baltijos šalių studentai po aukštųjų mokyklų buvo siunčiami įgyti patirties į milžiniškas hidroelektrinių statybvietes Sibire, ir jie tai darė noriai, suprasdami, kad įgauna unikalią patirtį, kurios jų gimtosiose vietose nagalima gauti. Tačiau Baltijos šalyse buvo ir tokių energetikos objektų, į kuriuos panašių niekur Sąjungoje nebuvo.

Nuostabus energijos šaltinis

Žinoma, kalbama apie degųjį skalūną, kurio didžiuliai telkiniai yra Estijos pasienyje su Leningrado sritimi. Žinomi šie telkiniai pakankamai ilgą laiką, Brokhauzo ir Jefrono enciklopediniame žodyne dar XX amžiaus pradžioje apie juos rašyta taip: "Degusis skalūnas — organinėmis medžiagomis permirkęs mergelis rudos, tamsios, kartais juodos spalvos. Naudojamas asfalto ar kuro gavybai. Randamas Rusijoje, Estlandijoje (nuo 33 procentų iki 56 procentų organinių medžiagų, gerai dega)".

Degusis skalūnas neturi naftos, šis terminas atsirado daug anksčiau negu prasidėjo XXI amžiaus "skalūnų revoliucija". Degusis skalūnas priskiriamas biolitams ("bios" — gyvenimas, "litos" — akmuo), jo ypatybė — turtingų ir skurdžių organinių medžiagų sluoksnių buvimas jame. Kažkuo jis pagal savo kilmę panašus į anglį, tačiau degusis skalūnas yra daug senesnis už bet kokias anglies rūšis. Pačios "senovinės" anglys susiformavo prieš 300-400 milijonų metų — vaikų darželio amžius, palyginti su degiuoju skalūnu, kurio amžius siekia milijardą ir daugiau metų.

Kuo dar įdomus degusis skalūnas? Daugelis žino, kad anglų kalba nafta — tai "petroleum", tačiau retai kas susimąsto apie tiesioginį šio žodžio vertimą, o juk tai "akmens aliejus". Pirmą kartą "naftos" gamybos iš bituminio skalūno metodą aprašė arabų gydytojas Masavai al-Mardini dar X amžiuje, o 1694 metais britų karūna išdavė patentą trims žmonėms, kurie "rado būdą, kaip išgauti ir padaryti didelį kiekį dervos iš kažkokio degiojo akmens".

Gauti degiąją dervą iš skalūno techniškai nesunku — pakanka pašildyti jį be oro prieigos, arba, kalbant techniškai, pirolizuoti. Iki XIX amžiaus vidurio terminas "petroleum" buvo taikomas skalūnų degiajai dervai, tik po to jį "pavogė" nafta.

1850 metais patentą dervos gamybai, naudojant "anglies" varymą esant žemai temperatūrai ir sausoms sąlygoms, gavo škotų chemikas Džeimsas Jangas, o pramoninis patento naudojimas atnešė nuostabius rezultatus. Iš Škotijos degiojo skalūno be dervos sugebėta išgauti parafinus, amoniaką, amonio sulfatą, o neorganiniai junginiai tapo nebloga statybine medžiaga.

1910 metais degiojo skalūno gavyba pasaulyje pasiekė tris milijonus tonų, jis buvo išgaunamas Škotijoje, JAV, Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Apskritai, apie degųjį skalūną galima ilgai ir daug pasakoti, o apie estų — juo labiau. Pavyzdžiui, 1950-ųjų pradžioje, kai Tarybų Sąjungai skubiai prireikė urano savo atominio projekto plėtrai, jis buvo išgaunamas ir iš Estijos skalūnų. Galėjo tai ir toliau daryti, bet urano kiekis deguosiuose skalūnuose yra labai mažas, ir po to, kai buvo aptikti turtingesni telkiniai, šis projektas buvo uždarytas.

Skalūnų alyva ir šiuo metu gaminama Estijoje, Estija liko vienintelė šalis Baltijos regione, kur vystosi kalnakasyba — skalūnai yra gaunami ir karjero, ir šachtiniu būdu. Bet apie visa tai — kada nors kitą kartą, kaip ir apie tai, dėl kokių priežasčių šiuo metu neišgaunamas degusis skalūnas Rusijoje, net ir miesto su atitinkamu pavadinimu Slancai apylinkėse, Leningrado regione.

Baltijos šalių energetikos architektūra

Nuo 1959 iki 1965 metų vyko Baltijos elektrinės statyba už penkių kilometrų nuo Estijos Narvos — 800 megavatų elektros energijos ir 400 megavatų šilumos galingumo. Nuo 1963 iki 1973 metų visai šalia jos buvo pastatyta Estijos elektrinė, jau 1615 megavatų galingumo — didžiausia pasaulyje elektrinė, kuri veikė, naudojant deguosius skalūnus. "Komplekte" su pirmąja skalūnų valstybine rajonine elektrine "Ahtme" beveik užteko visiškai aprūpinti Estiją elektros energija, ir tai leido uždaryti daugybę nedidelių hidroelektrinių, kurios pelningai dirbo respublikoje prieš karą. 

Latvija po Kegumo HE atnaujinimo papildomai gavo dar kelias hidroelektrines prie Dauguvos — Pliavinių 825 megavatų galingumo, smarkiai išsiplėtusią Rygos HE, kurios pajėgumai 1979 metais pasiekė 402 megavatų, tais pačiais metais pradėjo veikti dar ir Kegumo HE-2 su jos 192 megavatais. Inčukalnio požeminės dujų saugyklos atidarymas suteikė galimybę statyti TEC, panaudojus šį energijos šaltinį — Lietuvos valstybinę rajoninę elektrinę, Kauno TEC, du TEC Rygoje — ir taip toliau, ir taip toliau. Ir, žinoma, Baltijos šalių energetikos sektoriaus vystymosi viršūnėje yra Ignalinos AE, komplekte su Kruonio hidroakumuliacine elektrine.

Prieš prasidėjus TSRS žlugimui Baltijos respublikos energetikos srityje buvo aprūpintos aukščiausiu lygmeniu. Patikimas tiekimas iš vieno didžiausių TSRS požeminių dujų saugyklų — Inčukalnio, be to, hidroelektrinių kaskados, Ignalinos atominė elektrinė, daugybė šiluminių elektrinių, magistralinis dujotiekis į Lietuvą iš Baltarusijos teritorijos. Energetinė bazė, miestų, miestelių ir gyvenviečių ir net vienkiemių elektrifikavimas pasiekė 100 procentų — puikus palikimas, kuris leido atgavusioms nepriklausomybę valstybėms vystyti savo ekonomiką, pramonę ir žemės ūkį.

Labiausiai stebina tai, kad visa tai užtikrino visišką kiekvienos iš trijų valstybių energetinį saugumą. Rusija negalėjo, ir dabar negali palikti Inčukalnį be dujų tiekimo — žiemos metu šita požeminė dujų saugykla aprūpina tris Rusijos sritis: Pskovo, Naugardo ir Leningrado. Per Lietuvos teritoriją eina ne tik dujotiekis Minskas-Vilnius, bet ir magistralė Minskas-Vilnius-Kaunas-Kaliningradas, todėl Rusija neturi pagrindo turėti stiprią konfrontaciją su Lietuva.

Estijos skalūnų šiluminės elektrinės teikia elektrą Ivangorodui ir Leningrado srities artimiausiems rajonams, o išgaunamų degųjų skalūnų atsargų Estijoje pakaks dar 50-60 metų, ir tik su sąlyga, kad gavybos technologijų plėtra bus įšaldyta dabartiniame lygyje. Teikti branduolinį kurą Ignalinos atominei elektrinei Rusijai buvo prestižo reikalas, menkiausi kuro tiekimo ir panaudoto branduolinio kuro grąžinimo sutarčių pažeidimai lemtų reputacijos praradimą, o branduoliniame projekte ji labai svarbi. 

Savanoriškas Baltijos šalių šio paveldo atsisakymas yra retas atvirkštinės politinės išminties pavyzdys — galbūt, tai labiausiai politiškai korektiškas apibrėžimas to, ką daro Estijos, Latvijos ir Lietuvos vadovai, norėdami įtikti savo ir Atlanto rusofobijai. Vietoje to, kad naudotųsi tokiu palikimu savo ir kaimynų labui, šios šalys vykdo visiškai nelogiškus politinius manevrus, kurie lemia tik vieną rezultatą. Energetinis saugumas mažėja, energijos išteklių tiekimo patikimumas krenta, elektros energijos kainos auga. Tačiau tai yra savanoriškas savarankiškų valstybių ir jų piliečių, kurie pasirenka savo vyriausybes, sprendimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

125
Tegai:
energetinis saugumas, TSRS, Baltijos šalys, Lietuva
Dar šia tema
Energija senka: kodėl Lietuva bandys įsikąst į alkūnę dėl Baltijsko AE
Sutartis brangesnė už BRELL: ko imsis Lietuva vardan europietiškos turbinos
Radioaktyvus bandomasis triušis: Lietuva tapo eksperimento su AE įkaite
Sudie, Ignalina: kaip Lietuva uždusino savo energetinę nepriklausomybę
Didysis desantinis laivas, archyvinė nuotrauka

Kryme bus statomi universalūs desantiniai laivai: Rusijos "Mistralių" ypatumai

(atnaujinta 17:46 2020.05.26)
RF Gynybos ministerija ir laivų statybos gamykla "Zaliv" Kerčėje pasirašė pirmųjų dviejų universaliųjų desantinių laivų statybos sutartį

Gynybos pajėgumų stiprinimo ir aukštųjų technologijų ginklų kūrimo srityje Rusija nepriklauso nuo užsienio partnerių. Tai patvirtina šiuolaikinės laivų statybos kokybė ir tempas Rusijos karinio jūrų laivyno interesais.

RF Gynybos ministerija ir laivų statybos gamykla "Zaliv" Kerčėje pasirašė pirmųjų dviejų universaliųjų desantinių laivų (UDL) statybos sutartį. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, projekto suma yra apie 100 milijardų rublių. Ko gero, pagrindinis UDL bus pastatytas vasaros pradžioje. Projektas buvo kuriamas Zelenodolsko projektavimo biure.

Rusijos laivyne tokių laivų dar nebuvo. Prancūzijos "Mistral" analogai Rusijos kariniam jūrų laivynui galimybę vykdyti operaciją atokiuose vandenynų rajonuose. Pagrindinis UDL turėtų būti įtrauktas į laivyno kovinę struktūrą iki 2026 metų, ateityje serijos statyba gali būti tęsiama. Viso projekto likimą lemia valstybinė programa, ginkluotės programa iki 2027 metų.

Rusijos karinė operacija Sirijoje patvirtino didelių desantinių laivų, kurių tūris siekia 15 000–25 000 tonų, svarbą. Dėmesys šiam laivų statybos sektoriui yra skiriamas aukščiausiu valstybiniu lygiu — 2020 metų sausio 9 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas lankėsi Nachimovo Juodosios jūros aukštesniojoje karinėje jūrų mokykloje Sevastopolyje, susipažino su ekspozicija, skirta jūrų laivyno plėtrai, ir kai kuriomis tolimos jūros zonos UDL ypatybėmis.

Anksčiau "RIA Novosti" šaltinis gynybos pramonės komplekse teigė, kad 2020 metais Kerčėje bus pradėti statyti du universalūs desantiniai laivai, galintys gabenti iki 16 sraigtasparnių. Remiantis kitais šaltiniais, Rusijos gynybos ministerija planuoja UDL dislokuoti daugiau nei 20 sunkiųjų sraigtasparnių, laivai turės dokų kamerą, skirtą valtims iškrauti, ir galės perkelti apie 900 jūrų pėstininkų su pilna ginkluote. Neatitikimai atsiranda dėl aršios kelių vertų projektų konkurencijos — jūrų laivyno labui.

Po to, kai 2014 metais prancūzai nutraukė sutartį dėl dviejų "Mistral" tipo sraigtasparnių nešiklių Rusijos kariniam jūrų laivynui, Rusijos konstruktoriai nuėjo ilgą kelią ir yra pasiryžę pranokti prancūzus įvairiais būdais.

Kovinis laivas

Laivas yra sudėtingas. UDL misija yra perduoti jūra (tūkstančius mylių) ir sausuma kareivius bei įrangą desanto operacijos, kurioje dalyvauja kovinės paramos sraigtasparniai (karinio jūrų oro grupė), metu. Laivas gali pastatyti minų ir tinklo užtvaras, plūdurus su stebėjimo sistema priešo povandeniniams laivams stebėti. Nusileidimas už horizonto yra technologiškai įmanomas (desantinės šarvuotosios transporto priemonės į jūrą patenka iš doko kameros toli nuo pakrantės, neplaukiojančios — nuleidžiamos į sausumą desantiniais kateriais).

UDL reikia pastatyti operatyvinės kariuomenės ir pajėgų grupuotės štabą, apie 1000 desantininkų, smogiamuosius ir transportavimo sraigtasparnius (antstato angaruose ir po deniu), puolimo ir tūpimo valtis (sausame doko denyje virš vandens linijos), 76 mm universalią artileriją, priešlėktuvinės savigynos įrangos (modulių, tokių kaip "Shell-ME"), taip pat jūrinės šarvuotosios transporto priemonės (mažiausiai 50 pėstininkų kovos mašinų ir 10 tankų), nemažas arsenalas (kelių dienų karinėms visos grupės operacijoms).

Iš pradžių buvo manoma, kad Rusijos UDL turės didesnę oro grupę (tai yra daugiau nei 16 sraigtasparnių) nei "Mistral" ir stiprią savigynos įrangą (įskaitant artileriją ir oro gynybą). Rusija turi puikius šio laivo denio sraigtasparnius: kovinį "Ka-52K Katran", priešlaivinį "Ka-27K", kovinį —transportavimo "Ka-29" ir patrulinį "Ka-31". Amerikos leidinys "Military Watch" pranešė apie tikimybę, kad Rusijos UDL atsiras vertikalūs kilimo naikintuvai — "Jak-141" įpėdiniai.

Laive turėtų būti integruota taktinių ir operacinių taktinių vienetų kovos valdymo sistema. Norint sėkmingai išspręsti UDL problemas, taip pat reikalingi modernūs radarai, navigacijos kompleksas, elektroninė karo sistema ir priemonės povandeninio sabotažo pajėgoms aptikti. Visos šios funkcijos reikalauja nemažai vietos ir galingos varomosios sistemos.

Tikslios Krymo laivų savybės vis dar nežinomos, tačiau vienas iš konkurencinių projektų — Krylovo valstybinio mokslinio centro UDC "Surf" — turėjo 200 metrų ilgio korpusą, 34 metrų vandens linijos plotį, o talpumas sudarė apie 23 tūkstančius tonų. Jungtinėse Valstijose panašių "America" tipo laivų bendras talpumas siekia 45 tūkstančius tonų (palyginamas su lėktuvnešiais).

Pramoninė bazė

Kerčės gamykla "Zaliv" yra įgijusi didelę karinių laivų statybos patirtį ir turi visas technologines galimybes įgyvendinti Krymo "Mistral" projektą iš metalo. Sauso doko ilgis yra 360 metrų, plotis — 60 metrų — UDL visiškai pakanka. "Zaliv" yra pajėgi statyti laivus, kurių ilgis yra 300 metrų, o jų tūris yra iki 150 tūkst. tonų. 

Tai viena didžiausių laivų statybos įmonių Europoje, turinti reikiamą įrangą ir aukštos klasės profesionalus. Laivų komplektacija po iškrovimo vykdoma dviejose giliavandenėse krantinėse, kuriose įrengta speciali kranų įranga. Anksčiau Krymo valdžia patvirtino gamyklos "Zaliv" Kerčėje pasirengimą surengti universalaus desantinio laivo statybos projektą.

Rusijos karinio jūrų laivyno koviniame formavime nėra tiek daug didelių desantinių laivų, jie nelabai atitinka to meto reikalavimus. Pavyzdžiui, 775 ir 1171 projektų BDL buvo pastatytas 1974–1991 metais Lenkijos Gdansko laivų statyklose. Be abejo, šiame karinio jūrų laivyno "sektoriuje" netrukus laukia technologinė revoliucija — manoma, kad iki 2027 metų Rusijos valstybinei ginklų programai bus skirta 19 trilijonų rublių, o modernaus vandenyno karinio jūrų laivyno statyba yra viena pagrindinių Rusijos gynybinių pajėgumų plėtros krypčių.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
laivynas, Rusija
Dar šia tema
"Somalis turi geresnius laivus": Internete išjuoktas Ukrainos jūreivių žygis
Ką veikia JAV ir Britanijos karo laivai Barenco jūroje
Rusijos laivynas gaus šešis mažus raketinius laivus "Karakurt"
Депутат Сейма Литвы Ирина Розова, архивное фото

Konservatoriai irgi verkia. Kaip žlugo Seimo narės Rozovos apkalta

(atnaujinta 15:03 2020.05.26)
Lietuvos Seime garsiai žlugo konservatorių iniciatyva sudaryti apkaltos komisiją prieš parlamentarę, "Rusų aljanso" partijos narą Iriną Rozovą

Vienas iš tyrimo prieš Rozovą iniciatorių ir rusofobas Laurynas Kasčiūnas net susimąstė, kad gal visuomenė vėl išeis į gatves, kaip buvo Basčio atveju. Bet kai kas sureagavo nepalankiais komentarais.

Politinė partija "Rusų aljansas" skelbia: "Mieli bičiuliai, konservatorių pradėta prieš Seimo narę Iriną Rosovą operacija "Likvidacija" jiems baigėsi visiška nesėkme. Ketvirtadienį Seimas balsavo prieš apkaltos komisijos sudarymą ir tokiu būdu nutraukė šią istoriją".

Įspūdingiausias dalykas yra tai, kad Lietuvos žiniasklaida, kuri prieš šį sprendimą troško kiekvieno Kasčiūno žodžio, pranešė apie nesėkmę tik probėgom. Apsiribojo tik straipsniais su sausu fakto konstatavimu, tačiau jie nepamiršo pacituoti provokuojamų Kasčiūno žodžių dėl visuomenės noro vėl išeiti į gatves.

"Visa situacija ir Rozovos bendravimo voratinkliai su Rusijos diplomatais buvo akivaizdūs ir tai tikrai buvo klausimas, vertas išviešinimo ir analizės, bet tapo politiniu farsu. Seimas tapo neatsparus šiai įtakai. <...> Tai dabar viskas galima, taip išeina. Visiškas Rusijos grėsmės devalvavimas", — sakė nuliūdęs Kasčiūnas.

Pati Irina Rozova "Rusų aljanso" partijos Facebook puslapyje parašė: "Aš susilaikysiu nuo šio klausimo komentavimo, vien tik todėl, kad Kasčiūnas ir jo "veikla" jau seniai tapo keistenybių simboliu. Pažvelgiau kai kuriuos "Delfi" skaitytojų komentarus — matau, ir jiems daug kas aiškėja".

Rozovą maloniai nustebino Kasčiūno bendraminčių komentarai ir ji pacitavo kai kuriuos iš jų (komentarų kalba netaisyta):

"Jūs man paaiškinkit, žmonės, kaip taip atsitinka, kad pas mus į seimą tiek kvailių patenka? Kasčiūnai, esu nepartinis, bet mielai prisijungčiau prie tų, kurie padėtų Seime konservatoriams atsikratyt tokių fruktų, kaip tamsta. Mano nuomone, diskredituojat (pats ir dar keli) tą partiją".

"Man rodos Kaščiūnui reiėks į gatvę su terba išeit nes niekam jo nebereikės po kitų rinkimų :DD".

"Saunuolis Kasciunas tikras patriotas. Del Lietuvos dirba. Jaigu nebutu lakstes su Kurlianskio zadanijomis, kai Degutienes padejejas buvo is vis medali sekti reiktu".

"Intrigantai ir veidmainiai. Atsisukit pirmiausia į savo partijos grietinėlę".

"O kaip į tas gatves eit? Taip, kaip Kasčiūnas su Murza gatvėje prieš ES protestavo, ar kažkaip kitaip?"

"Tipiškas populistas nacionalistas.Yra paklausa, tai ir rėkia. Provokuoti gali, bet juk nieko kito ir nemoka daryti".

Bet, matyt, patį Lauryną Kasčiūną nelabai jaudina visuomenės nuomonė. Kas yra komentarai "Delfi"? Juk juos gali rašyti ir priešai. Taigi, dar per anksti nusiraminti ir sudėti ginklus.

Atsigavę po šalto dušo, kai Seimas atsisakė skelbti apkaltą Irinai Rozovai, Kasčiūno draugai nusprendė eiti iš kitos pusės. Ir jau pirmadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai Laurynas Kasčiūnas, Gabrielius Landsbergis, Arvydas Anušauskas, Vytautas Bakas, Virgilijus Alekna ir Dovilė Šakalienė kreipėsi į NSGK pirmininką Dainių Gaižauską siūlydami NSGK kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl medžiagos apie "Rusijos įtaką" Irinai Rozovai ir jos bendražygiams išslaptinimo.

Ar žvalgyba įsitrauks į politinius kivirčus Seimo rinkimų išvakarėse? Ar VSD pasiduos visagalių konservatorių provokacijai?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), konservatoriai, Seimas, Laurynas Kasčiūnas, Valstybės saugumo departamentas (VSD), Irina Rozova
Greitoji pagalba Indijoje

Tėvai per klaidą palaidojo kūdikį gyvą

(atnaujinta 22:28 2020.05.26)
Incidentas įvyko Indijoje, kūdikis gimė pustrečio mėnesio anksčiau, pakeliui iš vietos poliklinikos į ligoninę, kur yra reanimacija naujagimiams, jis nustojo judėti, tada šeima nusprendė jį palaidoti

VILNIUS, gegužės 26 — Sputnik. Indijos Gudžarato valstijoje tėvai per klaidą palaidojo gyvą kūdikį, rašo leidinys "The Indian Express".

Kitą rytą mergaitę rado praeivis. Vyras pakvietė kaimynus, kurie padėjo iškasti kūdikį, po to jie iškvietė medikus ir teisėsaugos pareigūnus.

Vietos gyventojai nusprendė nelaukti greitosios pagalbos ir patys nuvežė mažylę į polikliniką, kur medikai atpažino vaiką. Kaip paaiškėjo, jie incidento išvakarėse padėjo jos motinai pagimdyti. Kūdikis gimė 24 nėštumo savaitę, tai yra dviem su puse mėnesio anksčiau nei įprasta. Poliklinikoje nebuvo reanimacijos naujagimiams, todėl gydytojas rekomendavo tėvams nuvežti dukrą į privačią ligoninę.

Kaip papasakojo patys tėvai, pakeliui vaikas nustojo judėti, po to šeima nusprendė jį palaidoti.

Išgelbėta mergaitė buvo nuvežta į reanimaciją, tačiau po 30 valandų ji mirė.

Anksčiau tapo žinoma, kad Kinijos Šansi provincijoje gelbėtojai ištraukė iš kapo moterį, kuri tris dienas praleido po žeme.

Paaiškėjo, kad sūnus įmetė motiną į apleistą kapą kapinėse, o vėliau užbėrė žeme, kad nuslėptų nusikaltimą.

Tegai:
kūdikis, vaikai, Indija
Dar šia tema
Kinijos kaimo gyventojas buvo palaidotas automobilyje
"Palaidojo ne tą": šeima iš Rusijos įsitikinusi, kad jų sūnaus kūną sukeitė