Edmundas Kasperavičius, archyvinė nuotrauka

Edmundas Kasperavičius: mitai neleidžia Lietuvai vystytis

446
(atnaujinta 14:32 2018.06.06)
Vieno iš labiausiai ieškomų respublikos "karo nusikaltėlių" išskirtinis interviu

Mano pašnekovas niekada nadavė interviu Lietuvos spaudai. Nors daugelis žmonių norėtų pasikalbėti su juo. Edmundas Kasperavičius gimė Lietuvoje 1945 metais, tapo karininku, dalyvavo karo veiksmuose Egipte, Afganistane, likvidavo Černobylio avarijos ir Spitako žemės drebėjimo pasekmes.

Po tragiškų įvykių šalia Vilniaus televizijos bokšto 1991 metais, Kasperavičius pradėjo vesti televizijos laidas, kurias respublikos gyventojai vadino "Kaspervizija". Būtent šios televizijos laidos leido Lietuvos generalinei prokuratūrai inicijuoti prieš Kasperavičių ir kitus Lietuvos komunistų partijos lyderius baudžiamąją bylą dėl kaltinimų sunaikinti teisėtą valdžią 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais (2010 metais į kaltinimų sąrašą buvo įtraukti karo nusikaltimai).

Pats Edmundas Kasperavičius beveik trisdešimt metų gyvena Kinijoje. Ten gimė jo dukrytė Julytė.

"Sputnik" korespondentas sugebėjo susitikti su Kasperavičiumi Maskvoje. Po pokalbio vienas iš "labiausiai ieškomų valstybinių nusikaltėlių" šių eilučių autoriui padovanojo penkis įdomiausių memuarų tomus, neseniai išspausdintus Lietuvoje rusų kalba. Mes pasikalbėjome apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį, kuri, greičiausiai, nebus tokia, kokios norėtų Lietuvos politikai.

Viena gatvė

- Ar galima palyginti gyvenimą Lietuvoje ir šiuolaikinėje Kinijoje? Ar kas nors primena jums tėvynę?

— Gyvenimas šiuolaikinėje Kinijoje yra labai panašus į gyvenimą Lietuvoje mano vaikystės laikais. Kinijoje auga mano dukra Julytė. Aš užeinu į jos mokyklą. Ir tarsi grįžtu į vaikystę. Labai daug bendro! Mokymasis mokykloje labai glaudžiai susijęs su gyvenimu. Į mokyklas ateina gamybos pirmūnai, valdžios atstovai ir teisėsaugos pareigūnai, kariškiai, o Pekine — kartais kosmonautai. Reguliariai. Kartą per savaitę tokie žmonės būtinai ateina. Kaip ir mano Batalių mokykloje, Kinijos vaikai ne tik gauna pagrindines žinias, bet ir lavinami pionerijos ir komjaunimo. Kinijoje moksleiviaims, turintiems tris "gerai", įteikiami specialūs garbės raštai. Pirmas "gerai" įteikiamas už sėkmingą ideologinę ir moralinę kryptį. Antroje vietoje — fizinis vystymasis. Ir trečiasis "gerai" — už mokymąsi.

Vaikai Kinijos mokyklose dėvi raudonus kaklaraiščius, padeda pagyvenusiems žmonėms. Ir mokymo procese nėra nacionalinių iškraipymų, vyrauja internacionalizmas. Be to, skirtingų tautybių vaikų yra kiekvienoje klasėje. Kinai daug ką pasiėmė iš sovietinio mokyklinio ugdymo sistemos. Ir jie laiko ją viena geriausių pasaulyje.

- O suaugusiųjų pasaulyje yra kažkas bendro?

— Aš prisimenu tuos pačius 80-uosius Lietuvoje. Žmonės buvo ramūs, tikėjo ateitimi, planavo dvidešimt ar daugiau metų į priekį. Visada užtekdavo atlyginimo. Net galima buvo susitaupyti. Kinijoje taip pat yra ramybė, pasitikėjimas.

Ir restoranai… Jei šeštadieniui neužsisakei  restorano — neikur neįeisi, stovėsi eilėje. Panašiai buvo ir 80-ųjų pabaigoje Lietuvoje. Kadangi buvo pakankamai pinigų. Kainos priimtinos. Gali sau leisti ir verslininkas, ir studentas. Ir žmonės masiškai eina į restoranus, namuose beveik nevalgo.

- Ar jums neatrodo, kad šis laikas buvo tokia savotiška kelio sankryža, po kurios visi nuėjo savo keliu?

— 80-ųjų pabaigoje — 90-ųjų pradžioje tiek Kinijos, tiek sovietų žmonės (įskaitant lietuvius) sprendė panašias problemas. Sovietų tipo socializmas "buksavo". Problema buvo viena, tačiau jos sprendimo būdai pasirodė priešingi. Kinai išsaugojo reikalingą ir gerą socializmą. Pasiėmė geriausią iš to, ką suteikia privati nuosavybė. Išėjo socializmas su Kinijos ypatumais, kuris dabar dinamiškai vystosi.

O mes nuo visiško suvisuomeninimo  nuėjome iki kapitalistinės tvarkos įvedimo. Dėl to daug sunaikinome. Ir kol kas nieko nepastatėme.

- Ar Kinija suinteresuota ekonominiu bendradarbiavimu su Lietuva?

— Visai nesuinteresuota. Kai aš pasakojau kinams, kokia yra Lietuva, aš sakiau, kad turime tris milijonus gyventojų (dabar mažiau). "Kiek, kiek?" Trys milijonai?— Kinai buvo nustebinti. — Tai viena mūsų miesto gatvė". Kai Lietuva siūlo savo pieno produktus, mėsos produktus, kinai neprieštarauja. Kinai žino, kad jie yra geros kokybės. Prieš trejus ar ketverius metus netgi susitarė dėl prekių tiekimo. Tačiau staiga prezidentė Dalia Grybauskaitė priima Dalai Lamą. To pakanka, kad kinai mostelėtų ranka į tas kelias sūrio tonas.

Tačiau kaip Europos dalis, geografiškai, Lietuva jiems įdomi. Tačiau Baltarusija yra daug įdomesnė. Ypač pagal koncepciją "Vienas diržas — vienas kelias". Akivaizdu, kad Minskas bus labai rimtas ir diržo, ir kelio taškas. O Lietuva, Klaipėda — vargu.

Trys mitai

- Aš perskaičiau vieną iš jūsų kelių interviu. Ten paminėjote Lietuvos valdžios institucijų sukurtus mitus. Be to, mitai nesusiję su senovės istorija, o su naujausia. Kurie iš jų yra kenksmingiausi?

— Dabartinės valdžios ideologija laikosi ant  trijų mitų kaip ant trijų banginių. Šiuos mitus kasdien kartoja žiniasklaida, mokytojai mokyklose, universitetų dėstytojai.

Pirmasis mitas: Lietuva ne įstojo į Sovietų Sąjungą, o buvo okupuota.

Antrasis mitas: visi Lietuvos žmonės pasiraitoję rankoves visus 50 metų kovojo už nepriklausomybę prieš Sovietų valdžią. Ir, vadovaujami gerai visiems žinomų asmenybių, pasiekė didžiulę pergalę.

Ir trečiasis mitas: 1991 metais ištikimų patriotų krauju Lietuva apgynė nepriklausomybę, atlaikė naują Sovietų Sąjungos agresiją.

Svarbiausias iš šių mitų yra pirmasis.

Kartą dėl savo propagandinės tarnybos turėjau klausytis priešo radijo, kur buvo teigiama, kad okupacija buvo. Tačiau Lietuvoje niekuomet nieko panašaus negirdėjau nei iš savo giminių, nei iš draugų, nei iš profesorių ar mokytojų. Šią tezę išlaikė lietuviai, kurie palaikė Hitlerį, o po karo pabėgo į Vakarus. Taip, iš tikrųjų, sovietų kariai įžengė į Lietuvos teritoriją. Bet tai atsitiko su Lietuvos vyriausybės sutikimu!

Dabar, kaip žinau, jauni lietuviai mano, kad jų tėvai kažkada gyveno okupacijoje. O asmeniškai aš ir daugelis lietuvių prisimena, kad Lietuva ne tik nebuvo okupuota, ji turėjo privilegijuotą poziciją Sąjungoje.

- Ne visose TSRS respublikose buvo eilės į restoranus.

— Tiesa! Mano brolis atidarė pirmąjį  Sovietų Sąjungoje alaus restoraną Vilniuje. Jis specialiai keliavo į užsienį — į Lenkiją, Vokietiją. Į kaimyninę taip pat "okupuotą" Rygą. Ryga buvo net šiek tiek daugiau pažengusi į priekį  nei Vilnius poilsio, restoranų, mados srityse.

Gegužės 1-osios demonstracija, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Николай Максимов

Arba mano pavyzdys. Mane priėmė į karinę mokyklą su silpnomis rusų kalbos žiniomis, leido man laikyti matematikos egzaminą lietuvių kalba. Ir aš patekau į aukštąją karo mokslo įstaigą. Ar okupantai taip pasielgtų?

Apskritai žodis "okupacija" yra labai stiprus. Kartu su kokia nors "korupcija". Ši sąvoka yra iš patyrusių psichologinių karų meistrų arsenalo. Dabar pasirodo, kad TSRS okupavo ir Ukrainą! Taigi mitologai yra įsitikinę, kad ši tema labai efektyviai veikia žmones, ir panaudoja ją.

Tačiau Sąjungos nebėra. "Okupacijos" klausimas patenka į istorinę plokštumą. Rusijos bėda yra ta, kad ji yra per daug turtinga ir nepaklusni. Todėl jie kalba apie Rusijos ketinimus kažką okupuoti. Bendrai, šis mitas tikriausiai yra pavojingiausias.

- Ir trečiasis mitas — apie kruviną pergalę prieš "agresorių"?

— Įvykiai šalia Vilniaus televizijos bokšto buvo viena pirmųjų "spalvotų" revoliucijų Sovietų Sąjungos teritorijoje. Faktas, kad buvo aukų. Iš kur atsirado aukos, niekas negali pasakyti. Nėra įrodymų, kad sovietų kariai šaudė į lietuvius. Jei jie būtų, jie būtų paskelbti garsiai.

Tai buvo gražiai organizuota provokacija. Buvo surinktos visos Vakarų televizijos kanalų žurnalistų pajėgos. Tačiau nėra nė vieno kadro, kuriame būtų galima pastebėti, kad sovietinis tankas pradėjo šaudyti. Jei taip būtų atsitikę, tai tikrai būtų buvę nufilmuota.

Dabar Lietuvos prokuratūra pateikė kaltinimus 67 Rusijos piliečiams — daugiausia karininkams. Apkaltino juos karo nusikaltimais 1991 metų sausio mėnesį, reikalauja nuteisti daugelį iki gyvos galvos. Iš kur toks kraujo troškimas? Nes, jei staiga pripažins, kad nebuvo jokio "pasipriešinimo agresijai", tuomet kur tas didvyriškumas? Ir iškyla klausimas — kaip valdžios institucijose vis dar sėdi tie patys žmonės, kurie tais laikais atėjo į valdžią?

- Ar bent vienas iš šių mitų gali būti naudingas Lietuvos žmonėms?

— Lietuviams naudingas tik vienas dalykas —  atsisakyti mitų. Daugybė valstybių, kurioms grėsė reali, o ne įsivaizduojama okupacija, norėdamos išvengti įtampos, atrado savyje išminties, pervertė tragiškos istorijos puslapį bei pradėjo santykius iš naujo. Tačiau Lietuvai jau trisdešimt metų neleidžiama atsisakyti "sovietinės okupacijos", o dabaputniknews.ltr ji yra priversta dalyvauti pasauliniame Rusijos kaip "agresorės" persekiojime.

Antrąją išskirtinio interviu su Edmundu Kasperavičiumi dalį skaitykite čia.

446
Tegai:
"sovietinė okupacija", Sovietų Sąjunga, Sausio 13-osios įvykiai, Edmundas Kasperavičius, Kinija, Lietuva
Dar šia tema
Paroda "Skirtingi karai" kelia nerimą dėl Sovietų Sąjungos nusikaltimų
Sausio 13-osios bylos politizacija pasiekė absurdo lygį
Pokalbis šalia Sausio 13-osios laužo
Sausio 13-oji — šventė su ašaromis akyse
Kaltinamasis Sausio 13-osios byloje parašė laišką Putinui
Antroji Ramstein Alloy treniruočių diena Latvijoje, archyvinė nuotrauka

Kaip Rusija reagavo į NATO pratybas "Ramstein Alloy" Latvijoje

(atnaujinta 18:52 2020.07.03)
Agresyvūs veiksmai prieš Rusiją visada susidurs su pasipriešinimu — erdvėje ir laike. Kasmetinių NATO oro pajėgų pratybų "Ramstein Alloy" Baltijos šalyse rezultatai patvirtina šį dėsningumą

Liepos 1 dieną Latvijoje pasibaigė trijų dienų NATO oro pajėgų pratybos, kuriose dalyvavo daugiau nei 20 naikintuvų ir pagalbinių orlaivių iš penkių aljanso valstybių ir Suomijos. Pratybų tikslai — pagerinti vadovavimo ir kontrolės įgūdžius, bendradarbiavimą ir sąveiką tarp NATO, oro patruliavimo procedūras (naudojant AWACS). Iš tikrųjų šešių šalių naikintuvai vykdė ne taikią misiją, o karinį bendradarbiavimą operacijoje prieš aukštųjų technologijų priešą, o regione tai tik Rusija.

Aljanso šalys neturi kovos su technologiškai lygiaverčiu priešininku patirties ir jos Baltijos regione bando su dviem dešimtimis naikintuvų išbandyti kai kuriuos abstrakčius algoritmus, neatsižvelgdamos į galimą ir triuškinamą atsaką. Tuo tarpu pratybų "Ramstein Alloy" fone Rusijos kariuomenė nesnaudė. Novgorodo srities priešlėktuvinių raketų sistemos S-300 PM2 "Favorit" kovinės įgulos parengė oro atakos atspindį. Rusijos gynybos ministerija pranešė: "Situaciją zonoje apsunkino sąlyginio priešo oro atakos visu aukščiu ir greičiu imitacija". Apskritai akivaizdu, kad tai tiesiogiai susiję su "Ramstein Alloy" dalyviais.

"S-300 Favorit" kompleksas gali "pamatyti" oro taikinius iki 500 km atstumu, sekti iki 65 taikinių ir vienu metu duoti 24 nusitaikymo nurodymus. Didžiausias sunaikinimo nuotolis yra 350 km, tai yra, rusiški S-300 iš Novgorodo srities galėjo valdyti dangų praktiškai visoje Latvijos teritorijoje ir sugebėjo sąlygiškai sunaikinti visus įprastus orlaivius didžiojoje šalies dalyje per 7,5 sekundės. Priešlėktuvinio raketų pulko specialistai surengė keletą priešlėktuvinių mūšių, kurių metu jie aptiko ir nusitaikė, elektroniniu būdu paleido priešlėktuvines raketas. S-300 PM2 sistemos kovinio valdymo punktas turi didelę galimybę apmokyti priešlėktuvinių raketų padalinių kovos įgulas, kad būtų galima atlaikyti įvairaus sudėtingumo smūgius iš oro. Ir tai dar ne viskas.

Priežastys ir pasekmės

Tuo pat metu gretimame Pskovo regione Vakarų karinės apygardos armijos aviacijos brigada vykdė grupinius skrydžius nedideliame ir ypač mažame aukštyje. Ka-52 "Aligator" žvalgybiniai ir puolamieji sraigtasparniai, Mi-28 "Night Hunter" atakos sraigtasparniai, daugiafunkciai sraigtasparniai Mi-8 ir Mi-26 atidirbo desantininkų priedangą ir kitas misijas pagal paskirtį, įskaitant manevrus, kai vyksta apšaudymas "oras-oras" klasės raketomis.

Liepos 1 dieną Leningrado srityje Vakarų karinės apygardos kombinuotosios ginkluotės tanklaiviai sunaikino daugiau nei šimtą sąlyginio priešo šarvuotų taikinių. Šaudymas buvo vykdomas sudėtingoje tikslinėje aplinkoje, naudojant 125 mm tankų sviedinius iki 1800 metrų atstumu. Priminsiu, kad šį pavasarį Vakarų karinė apygarda gavo pirmąją modernizuotų T-90M "Proryv" tankų, galinčių konkuruoti su T-14 "Armata", partiją.

Dieną anksčiau specialiųjų pajėgų būrys pateko į Vakarų karinės apygardos jungtinės ginkluotosios armijos kovines pajėgas, kurios baigė formavimą ir mokymą Tambovo srities specialiųjų pajėgų brigados pagrindu. Vienetas aprūpintas naujausiais ginklais ir įranga, įskaitant šarvuočius "Taifun-K" su apvaliais šarvais ir iki 14,5 mm imtinai sviedinių ir minų apsauga.

"Rostech" korporacija birželio pabaigoje paskelbė ruošianti naują operatyvinės-taktinės raketų sistemos modifikaciją. Tikriausiai su didesniu taikinių sunaikinimo nuotoliu (šiandien — iki 500 km). Taigi, Rusijos vakaruose dislokuoti "Iskander" artimiausiu metu žymiai padidins jų efektyvumą.

Akivaizdu, kad visa ši Rusijos įvykių įvairovė laike ir erdvėje neatsitiktinai sutapo su aljanso veikla. Rusijos Federacija yra priversta visapusiškai ir įtikinamai reaguoti į karines grėsmes — pasitelkdama aukštesnio lygio pajėgas ir priemones, kad nė vienas iš "partnerių" nenorėtų realioje kovoje išbandyti taktinių primityvių "Ramstein Alloy", BALTOPS ir kitų NATO pratybų algoritmų.

Mitai ir tikrovė

Nuo pavasario NATO Baltijos šalių oro pajėgoms skiria Ispanijos oro pajėgų naikintuvus F / A-18A / B Hornet. Galbūt Baltijos šalių įvaizdis yra geresnis nei nieko (puolamosios aviacijos srityje), tačiau trumpalaikės užsieniečių "stažuotės" Baltijos šalių operacijų teatre esant neegzistuojančio agresoriaus "sutramdymo" režimui vietos gyventojams nežada nei ramybės, nei saugumo — šiandien ir ateityje.

Grynai simboliška NATO Baltijos šalių policijos misija, kurią sudaro keturi naikintuvai, kasmet "išauga" į visiškai kitokį veidą —  "Ramstein Alloy" pratybas, kontroliuojamas NATO sąjungininkų oro vadovybės. Tuo pat metu aljansas neslepia, kad intensyviam pilotų mokymui numatomos trys įgulų rotacijos ir trejos aviacijos pratybos per metus, apimant maksimalų įgulų skaičių. Kam pakankamai kompaktiškoms Baltijos šalims reikia tiek daug apmokytų užsienio "policininkų"? Oro patruliavimo efektyvumo tikslais, tai yra, Lietuvos, Latvijos ir Estijos (kurioms niekas negresia) saugumo tikslais, lakūnų rotaciją būtų naudingiau rengti  ne dažniau kaip kartą per metus. Akivaizdu, kad prisidengę NATO "Baltic Air Policing Mission" aljanso oro pajėgos aktyviai vykdo žvalgybą (pažintis su teritorija prieš mūšį). Amerikiečių strateginiai bombonešiai B-52H skraido 180 kilometrų atstumu nuo Sankt Peterburgo, o Estijoje dislokuoti "MQ-9 Reaper" dronai, ir tai visai ne policija.

Vyresnieji Šiaurės Atlanto bloko partneriai naudoja Latviją ir kitas Baltijos šalis kaip trampliną į galimą karą su Rusijos Federacija ir nuolat "papildo" jas smogiamąja infrastruktūra, arsenalais, karinėmis bazėmis ir aerodromais, užsienio kariuomene (kuri dislokuota nuolatinės rotacijos pagrindu). Ideologiškai palaikydama šią netinkamą karinę NATO veiklą, Latvijos (ir kitų Baltijos respublikų) gynybos ministerija periodiškai teigia, kad Rusijos karo laivai ir orlaiviai pasirodo prie respublikos sienų.

Nėra realios priežasties aliarmui. Visi Rusijos kovinių orlaivių skrydžiai ir laivų reisai vykdomi griežtai laikantis tarptautinių taisyklių, nepažeidžiant kitų valstybių sienų. Antirusiška retorika yra "opiumas" vidaus vartojimui. Pavyzdžiui, jei Latvijos piliečiai nustotų jaudintis dėl rytojaus bunkeryje, jie paklaustų: kodėl respublika kasmet išleidžia du procentus savo BVP ginkluotei?

Šešiolika Latvijos metų aljanse nepadėjo sukurti tikrai veiksmingų nacionalinių ginkluotųjų pajėgų (bent jau paremti Pentagono planus įvairiuose karštuose planetos taškuose). Respublikos ministrų kabinetas anksčiau patvirtino Gynybos ministerijos parengtą "Latvijos kibernetinio saugumo strategiją 2019–2022 metams", kuri apima debesų strategijas, į tinklą orientuotus partizanų būrius, MILES lazerio modeliavimo sistemas ir kitus "svarbius dalykus". Tikrojoje armijoje tankų, raketų paleidimo aparatų, smogiamųjų orlaivių ir dar daug ko iki šiol taip ir nėra.

Karine prasme Latvija nėra labai galinga, ji turi 5300 "šautuvų" (iš tikrųjų viena brigada) armiją, penkis karinius sraigtasparnius, tiek pat minosvaidžių ir 11 patrulinių laivų, 67 artilerijos vienetus, 300 šarvuočių, ir pasaulinės karinės galios reitinge "Global Firepower" yra 102 iš 138 vietų. Tuo pačiu atrodo, kad Ryga atkakliai ruošiasi didelio masto kariniam konfliktui: nuo 2018 metų išleidžia 2 % BVP gynybai, dislokuoja savo teritorijoje naujus užsienio vienetus ir karines bazes ir kasmet vykdo dešimtis pratybų, dalyvaujant NATO sąjungininkams. Kokias tikslais verta vystyti tokią veiklą taikiame, stabiliame, ekonomiškai klestinčiame Baltijos regione?

Rusija laiku įvertino naują grėsmę tarptautiniam saugumui — koronavirusą COVID-19 — ir gegužę pasiūlė Šiaurės Atlanto aljansui "parodyti karinį suvaržymą", pandemijos metu sustabdyti visas karines pratybas Rytų Europoje ir skirti visas jėgas, įskaitant ginkluotąsias pajėgas, aktualioms problemoms spręsti. Ekstremalios situacijos metu įvairių šalių kariniai vienetai gali operatyviai dezinfekuoti objektus, dislokuoti mobilias ligonines ir pristatyti humanitarinę pagalbą į katastrofų vietas. Deja, "partneriai" negirdėjo Maskvos. NATO pratybų serija Baltijos regione tęsiasi, karinis pavojus auga.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
NATO pratybos, pratybos, Latvija, NATO
Dar šia tema
Nykštukiniai manevrai "Defender Europe" Lenkijoje ir "BALTOPS" Baltijos jūroje — prieš ką?
Kodėl sunkioji šarvuota kovos mašina T-15 "Armata" yra geriausia pasaulyje
Kuo arčiau Rusijos, tuo blogiau NATO: Maskva sureagavo į pratybas Baltijos šalyse
Darbas pagal gaublį: Rusijos projekto 22350 fregatų ypatybės
Fronto "nuotolinis darbas": naujausios nuotolinio minavimo ir išminavimo mašinos
Astravo AE, archyvinė nuotrauka

Parodys laidą: Minskas paruošė Lenkijai viliojamą Astravo AE pasiūlymą

(atnaujinta 17:45 2020.07.03)
Baltarusijos dalyvavimo Lenkijos dujų projektuose gali reikėti dėl visiškai utilitarinio tikslo — pastatyti nuolatinės srovės įvadą ir pradėti eksportuoti atominę elektrą į Lenkiją

Nuo pirmųjų 2020 metų mėnesių Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos retorika Rusijos atžvilgiu ėmė vis griežtėti. Visi mes ne kartą esame skaitę apie Sąjunginės Respublikos vadovo pretenzijas dėl Baltarusijai tiekiamos rusiškos naftos kainų. Pastaruoju metu p. Lukašenkos iniciatyva kilo nesutarimų dėl Rusijos gamtinių dujų tiekimo kainų.

Didžioji dauguma daugybės Lukašenkos pareiškimų komentatorių atkreipė dėmesį į kai kuriuos politinius nesutarimus tarp jo ir Vladimiro Putino: Rusijos prezidentas skatina tolesnę Sąjunginės valstybės integraciją, Baltarusijos prezidentas atsisakė pasirašyti atitinkamą "kelių planą", o dabar apie šią tvenkiasi debesys ir kyla audros. Atrodytų — viskas logiška, viskas būtent taip.

Tačiau yra visiškai kitokia logika, kurios nereikia plačiai aprašyti, pakanka kelių punktų. Būtis lemia sąmonę, t. y. ekonomika lemia politiką. Bet kurios ekonomikos pagrindas yra energetika. Artimiausiu metu Baltarusijos atominė elektrinė taps Baltarusijos energetikos pagrindu.

Astravo AE statoma už tarpvalstybinės dešimties milijardų dolerių paskolos lėšas. Paskolos sąlygos buvo pakeistos ne taip seniai: 3,1 proc. metinių palūkanų, grąžinimo pradžia — 2023 metais. Palūkanos yra labai nedidelės, tačiau taps labai didele našta Baltarusijos ekonomikai — kasmet reikės grąžinti tik 31 milijoną dolerių, be pačios paskolos.

Visus Baltarusijos atominės elektrinės statybos metus nei Baltarusija, nei Sąjungos valstybė dėl nelabai aiškių priežasčių nesutiko Baltarusijoje sukurti nė vienos daug energijos reikalaujančios įmonės, orientuotos į eksportą. Dėl to dabar išaugo problema Baltarusijoje — kaip grąžinti paskolą?

Tačiau niekas neatšaukė trečiojo Niutono dėsnio: veiksmas lygus atoveiksmiui. O ką Rusija turėtų daryti, jei Baltarusija negrąžins paskolos? Atimti Astravo AE dėl skolų? O kas toliau? Branduolinės energetikos blokai gamina elektrą, pakuotės dolerių neišlipa iš reaktoriaus šerdies. Padidinti elektros energijos tarifus ir taip sukelti socialinę įtampą Baltarusijoje? "Sugalvoti" gamybos projektą, kurio produktai eksportuojami iš Baltarusijos į Rusiją ar Europą?

Tai žavu, tačiau pareikalaus naujų investicijų, kurios paskolos grąžinimo laikotarpį atidės į dar tolimesnę ateitį. Belieka pripažinti akivaizdų dalyką: kredito su Baltarusijos AE problema liečia ne tik Baltarusiją, bet ir Rusiją. Jei šis faktas taps tolesnės analizės pagrindu, tada p. Lukašenkos elgesys atrodo visiškai kitaip: jis turi išspręsti šią problemą, o vienintelis būdas tai padaryti — organizuoti elektros energijos eksportą į kaimynines šalis.

Ukrainiečių kilmės Bolivaras

Kaip klostosi Baltarusijos ir Lietuvos santykiai, Latvijos ir Estijos (geografiškai), Sputnik Lietuva jau pasakojo. Kas dar yra Baltarusijos kaimynai? Ukraina? Jauna ir nepaprastai "europietiška" valstybė yra labai savotiška ekonominė partnerė.

Viena vertus, Ukraina visiškai ardo savo energetikos pramonę, o politiškai neutralus ponas Lukašenka, nepraleidęs susitikimo su talentingu aktoriumi Vladimiru Zelenskiu, kuris pastaruosius metus buvo Ukrainos prezidentu, yra tikrai pajėgus aprūpinti šią šalį "atomine" elektra. Tačiau straipsnio pradžioje išdėstytos tezės galioja bet kurioje šalyje: žlugdydama savo energetikos sektorių, Ukraina sužlugdys ir jos ekonomiką. Žinoma, tai yra jos suverenus pasirinkimas, kurio niekas nedrįsta ginčyti, tačiau tai reiškia, kad Baltarusija negali laikyti Ukrainos stabilia elektros energijos pardavimo rinka.

Per ateinančius kelerius metus Baltarusija galės tiekti tam tikrą kiekį elektros energijos savo kaimynei, tačiau greičiausiai įvykių raidoje laukia šių kiekių mažėjimas metai po metų. Be jokios abejonės, Baltarusija pasinaudos galimybe eksportuoti elektrą į Ukrainą, Zelenskio vizitas į Minską neatsitiktinis ir Baltarusija tyli pripažindama visišką Krymo grąžinimo teisėtumą. 

Atsiprašau už cinizmą, bet kodėl gi nepasinaudojus Bolivaru, kol jis neužvertė kanopų?

"Balta dėmė" Lenkijos energetikos žemėlapyje

Belieka išanalizuoti, kaip vystosi Baltarusijos ir Lenkijos santykiai. Tik tuo atveju leiskite jums priminti apie mastą: Baltarusijos gyventojų — 9,4 milijono žmonių, 2019 metais BVP — 60,45 milijardo dolerių; Lenkijos gyventojų yra 37,97 milijono žmonių, 2019 metų BVP yra 605 milijardai JAV dolerių. Vėlgi, šiek tiek ciniška: Baltarusija turi kam parduoti elektrą Lenkijoje, Lenkija turi pinigų susimokėti. Belieka atsakyti į "paprastą" klausimą: ar to reikia Lenkijai?

Pabandykime atsakyti, bet pradėsime ne nuo politikos, o kaip turėtų būti — nuo Lenkijos energetikos sistemos būklės. Visiems žinomas faktas, kad Lenkijoje 80 procentų elektros energijos pagaminama akmens anglimi kūrenamose elektrinėse. Antras gerai žinomas faktas: Europos Sąjunga, kurios dalis yra Lenkija, apsiputojusi reikalauja dekarbonizuoti energiją, tai yra, uždaryti visas anglimis kūrenamas elektrines. Du šie faktoriai nuožmiai kovoja Lenkijoje.

Dėl vidinių priežasčių Lenkija niekada nesiims uždaryti esamų anglimis kūrenamų elektrinių — tai reikš masinį akmens anglies kasyklų uždarymą ir jos teritorijoje bei bus bet kurios vyriausybės, kuri išdrįs tai padaryti, savižudybė. Na, Europos Komisija niekada nesutiks leisti Lenkijai statyti naujų anglimis kūrenamų elektrinių, tačiau tuo pat metu bandys skirti kuo didesnes baudas už išmetamą anglies dioksidą. Tai buvo įžanga, o dabar jūsų dėmesiui — Lenkijos energetikos sistemos žemėlapis.

Карта польской энергетики
Lenkijos energetikos žemėlapis

Skirtingų pajėgumų (ir spalvų) elektros linijų "mazgeliai" yra elektrinės. Siena su Baltarusija yra Lenkijos šiaurės rytuose, kur mes matome tik tris "mazgelius". Be to, "mazgelis" Ostrolekoje egzistuoja tik šiame žemėlapyje, kur Lenkija ketino pastatyti naują elektrinę. Planas žlugo — Europos Sąjunga pažadėjo tokią kosminę baudą, kad išdidūs didikų palikuonys nusprendė šioje avantiūroje nedalyvauti. Mintyse iš žemėlapio pašaliname "mazgelį" Ostrolekoje — ir pamatysime rezultatą: Lenkijos, kuriai trūksta energijos, dalį, o ne mažą regioną. Energetikos inžinieriai Lenkijoje yra tokie patys kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, jiems šios "bemazgės" vietos yra lyg peilis į širdį.

Lenkijos elektrikai santechnikams — ne broliai

Tarp Lenkijos energetikos inžinierių buvo žmonių, kurie atsidūrė tokioje neviltyje, kad ėjo į Vyriausybę su kitu Lenkijos žemėlapiu, kuris labai aiškiai rodo, kad Ostrolekoje galima pastatyti ne anglimi, o dujomis kūrenamą elektrinę.

Основные газопроводы из России в Европу
Pagrindiniai dujotiekiai iš Rusijos į Europą

Iki dujų šaltinio — mažiau nei šimtas kilometrų tiesia linija — šis šaltinis vadinamas Jamalo-Europos dujotiekiu, iš kurio per metus teks išgauti vieną milijardą kubinių metrų dujų. Istorija neišsaugojo energetiko, kuris rizikavo kalbėti apie šį projektą su Lenkijos vyriausybe, vardo, tačiau mes jį vis tiek prisiminsime kaip jauną ir gražų — jis vos išgyveno po to, kai pasakė, kad reikia padidinti dujų tiekimą iš Rusijos milijardu kubinių metrų.

Derybų rezultatas buvo akivaizdus joms dar neprasidėjus: dabartinei Lenkijos vadovybei geriau visai neturėti jokios jėgainės, nei elektrinę, naudojančią rusiškas dujas. Niekas nepastebėjo, bet kaip tik tą akimirką Lukašenka niūriai šypsodamasis su rankose esančiu maitinimo kabelio gabalu pasirodė už biuro lango, kur vyko derybos. Stebina ir tai, kad kabelio izoliacija buvo ryškiai žalia, tai yra, tokios pat spalvos, kaip ir elektra, kurią pagamins Astravo AE — be menkiausio "anglies pėdsako". Ne, nepastebimai stebėjęs derybas Lukašenka nenuleido rankų ir nieko nesakė: parodė kabelį ir dingo, kaip ir dera padoriam vaiduokliui.

Pagerbkime Aleksandrą Grigorjevičių: jis pakankamai kantrus ir nekreipia dėmesio į visokius priešrinkiminius pono Dudos pareiškimus. O Lenkija jau palaikė Lietuvą pasiūlymu "boikotuoti" Astravo AE ir kalbėjosi su Trampu apie mitines Amerikos atomines elektrines — visko būna, vienas Baltijos šalių politikas netgi išvedė formulę: "Kaip galima nepažadėti?"

Kabelis per vamzdį? 

Pasibaigs prezidento rinkimai Lenkijoje, kažkas laimės ir vis tiek turės išspręsti "mazgelio" nebuvimo Ostrolekoje problemą. Leiskite jums priminti, kaip skambėjo Lukašenkos tekstas, kai jis buvo labai nepatenkintas rusiškų dujų kaina: "Mes turime daug tiekėjų, galime rasti ir pigiau". Teoriškai — gal tam "tiesiog" reikia Jamalo-Europos dujotiekį paversti jungtimi. Paprasčiausia smulkmena — keliolika milijardų dolerių kainuojančių kompresorinių stočių, vamzdynų ties dujotiekio įėjimais ir išėjimais iš Baltarusijos į Lenkiją ir iš Lenkijos į Vokietiją.

Dėl viso pikto prašau jūsų iš anksto — nenustebkite, jei deryboms dėl Minsko ir Varšuvos dar neprasidėjus, jų dalyviai paeiliui šokinės nuo stalo ir garsiai paskelbs ką nors apie "nepriklausomybę nuo Rusijos". Čia kaip olimpiadoje: svarbiausia ne rezultatas, o dalyvavimas — visi išgirs ir pamatys, kaip Lenkija ir Baltarusija kovoja su "klastinga Rusija", o tai, kad nei vienas, nei antras neturi pinigų tokiam projektui, yra kita kalba.

Baltarusijos dalyvavimo gali prireikti siekiant visiškai utilitarinio tikslo — pastatyti aukštos įtampos energijos tiekimo įdėklą, įvesti nuolatinę srovę ir pradėti eksportuoti "atominę" elektrą į Lenkiją. Tad kodėl gi

nepasikalbėjus? O finansų gali rasti ir Europos Komisija. Priešingai nei Lietuvai, TATENA sprendimas dėl Astravo AE yra gana tinkamas Europos Komisijai — kadangi branduolinės pramonės specialistai pareiškė, kad Astravo AE visiškai atitinka saugos reikalavimus, būtent taip ir yra. Karinio-techninio komplekso statymas už kitų pinigus nėra savo verslo jungiamoji linija, tai, kaip sakė Odesoje, yra du dideli skirtumai. Be to, atsiradus kariniam ir techniniam bendradarbiavimui, Lenkijos vyriausybė gali pamiršti apie "mazgelį" Ostrolekoje, o Lenkijos energetikos specialistai ir be to atsimins, kad žino, kaip galima šypsotis.

Išvados iš visos istorijos, apimančios keturis straipsnius, iš esmės yra labai paprastos: ramybės, tiktai ramybės, kaip sako didysis Karlsonas. Stebime rinkimus Baltarusijoje ir Lenkijoje, stebime paskelbtą Aleksandro Lukašenkos vizitą Rygoje artimiausiu metu. Ir, žinoma, nepamirškite apie "kredito Astravo ES fenomeną" — man atrodo, jis to vertas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Astravo AE, Lenkija, Minskas
Dar šia tema
"Astravo virusas" yra baisesnis už COVID-19, pareiškė Landsbergis
Teroras dėl Astravo AE. Lietuva tapo ekonomine agresore ir jai negėda
Lenkija palaiko Lietuvos pretenzijas dėl Astravo AE
Skvernelis: EK turi parodyti lyderystę, kad elektra iš Astravo AE nepatektų į ES rinką

Kaip vyko "Rusijos riterių" pilotažas trijų tipų "Su" orlaiviais video

(atnaujinta 19:53 2020.07.03)
Atstumas tarp lėktuvų buvo mažesnis nei trys metrai. Pilotai atliko tokias figūras kaip "įstrižos kilpos", "kalniukai" ir "persivertimai šonu"

Rusijos Katinių oro pajėgų akrobatinio skraidymo komanda "Rusijos riteriai" atliko programą vienu metu trijų tipų orlaiviais — Su-27, Su-30SM, Su-35 S.

Vaizdo įraše galima pamatyti, kaip lakūnai atlieka įvairias akrobatinio skraidymo figūras.

Atstumas tarp orlaivių buvo mažesnis nei trys metrai. Pilotai atliko tokias figūras kaip "įstrižos kilpos", "kalniukai" ir "persivertimai šonu". Programos pabaigoje grupės vadovas žiūrovus nudžiugino atskirais elementais, įskaitant "kamščiatraukį", "varpą" ir "puskubilį".

"Rusijos riteriai" — vienintelė akrobatinio skraidymo komanda pasaulyje, vykdanti akrobatinį skraidymą sunkiais naikintuvais.

Tegai:
Rusija