Neringą Venckienė, archyvinė nuotrauka

"Violetinis maras" persimetė į JAV Kongresą

358
(atnaujinta 19:12 2018.07.02)
Lietuvą politiškai globojanti Amerika anaiptol neskuba vykdyti mūsų valdžios prašymo grąžinti į šalį anti-pedofilinės epopėjos pradininkę Neringą Venckienę. Panašu, kad JAV tiesiog metodiškai ignoruoja tam tikras Vilniaus pastangas

Trejus metus Amerika nereagavo į Lietuvos išduotą arešto orderį, tad garsioji bėglė ramiai gyveno Čikagos priemiestyje ir dirbo ten floriste. Dabar štai vienas po kito atidedami teismo posėdžiai, kuriuose turėjo būti nagrinėjamas Venckienės ekstradicijos klausimas.

O prieš kelias dienas atkeliavo naujiena, tapusi šaltu dušu mūsų teisėsaugai. Net du JAV Kongreso nariai (Krisas Smitas ir Rendis Hultgrenas) vienas po kito pateikė Kongresui beveik identiškus įstatymo (!) projektus, kuriais siūlo ne tik nutraukti Venckienės ekstradiciją Lietuvai, bet dar ir paleisti ją į laisvę, kol bus nagrinėjamas jos prašymas suteikti jai politinį prieglobstį Amerikoje.

Tarsi to būtų negana, K. Smitas pridūrė, kad ši moteris turėtų būti ne teisiama, o giriama už drąsą kovoje už teisybę. Tai bent! Aršiausi Venckienės oponentai dabar turėtų karčiai pripažinti, kad, naudojant jų leksiką, "violetinis maras" persimetė į pačią demokratijos širdį, į Ameriką, dar daugiau — į patį širdies centrą, Kongresą.

Tokios įvykių eigos jie aiškiai nesitikėjo. Jie manė, kad suveiks paprastos, biurokratinės ekstradicijos procedūros. Tačiau be daugelio trūkumų, JAV demokratija turi vieną didelį privalumą. Ten dar gyvena daug pareigūnų, kurie nepasiduoda politiniam šališkumui, bando vertinti faktus, ypač jeigu jie turi politinio persekiojimo prieskonį.

Tie pareigūnai, nors ir patalpino Venckienę į Čikagos pataisos namus šių metų vasario mėnesį, tačiau padarė tai greičiau prevenciškai, kad ji niekur nedingtų, kol jos klausimas bus nagrinėjamas teisme. O nagrinėjant tą klausimą, nešališka akis negalės nepastebėti daugybės prieštaringų ir politizuotų Venckienės bylos detalių.

Taip, ši buvusi teisėja, greičiausiai, pažeidė ne vieną ir ne du įstatymo straipsnius, įsijautusi į savo dukterėčios Deimantės Kedytės istoriją ir nepaklususi teismo sprendimui grąžinti ją motinai. Tačiau masę abejonių mūsų teisėsaugos nešališkumu sukėlė mįslingos, viena po kitos užklupusios mirtys — iš pradžių Venckienės brolio Drąsiaus Kedžio, žuvusio per nalaimingą atsitikimą, o po to ir pedofilija kaltinto Andriaus Ūso, kurio kūnas rastas griovyje.

Todėl kovingąją Venckienę ir jos advokatus galima suprasti, kai jie tikina, jog Lietuvoje jai gresia fizinis susidorojimas. Pernelyg daug priešų ji įsigijo, be gailesčio kritikuodama korupciją teismų sistemoje ir galimą pedofilų dangstymą. Kad pedofilų Lietuvoje nėra, tuo būtų sunku patikėti, žinant, kad šis iškrypimas statistiškai pasklidęs visose šalyse.

Venckienės problema ta, kad ji galbūt ir teisingai (kas dabar galutinai įrodys?) užaštrino šią problemą, tačiau susitelkė tik į vienos mergaitės, savo dukterėčios, atvejį. Šioje istorijoje persipynė giminės — Venckienės brolis Kedys pats ėmėsi vykdyti teisingumą, nušaudamas jam įtartiną teisėją.

Rimčiau būtų buvę, jeigu Venckienė ir jos kompanija būtų įvykdę vienos šeimos ribas peržengiantį, platesnį viso ar bent jau dalies pedofilų tinklo demaskavimą, su ne vieno, o kelių vaikų istorijomis, ir jeigu jos brolis nebūtų pats ėmęsis vykdyti linčo teismo, kuris visada turi neigiamą atspalvį nešališkų žmonių akyse.

Bet yra, kaip yra. Visos teisybės mes dabar jau nesužinosime. Šiuo atveju, gal ir teisi garsioji disidentė Nijolė Sadūnaitė, kuri, rašydama Venckienę ginantį laišką JAV teisėsaugos institucijoms, atkreipė jų dėmesį į tą aplinkybę, kad šiandien teisingumą nepriklausomoje Lietuvoje vykdo tie patys teisėjai, kurie dar vakar, prie tarybų valdžios, ramiai sau vykdė "socialistinį teisingumą", pagal vienintelės partijos nurodymus. Natūralu, kad žmonės nepasitiki tokiais teisėjais ir prokurorais.

Todėl sveikintina, kad JAV teisėsaugos atstovai neskuba grąžinti N. Venckienės  mūsų teisėsaugai. Jie jaučia, kad ši istorija yra labai politizuota. Ir jie mato, kokia dar nebrandi yra Lietuvos demokratija. Istoriškai pati būdama bėglių iš Europos valstybe, Amerika įdėmiai vertina kiekvieno naujo bėglio ar bėglės atvejį. Ypač, jei ta bėglė dar neseniai vadovavo opozicinei, parlamentinei partijai ("Drąsos Kelias").

Savo lobistinį darbą atlieka ir kiti bėgliai — naujieji JAV lietuviai, kurių daugelis apsigyveno būtent Čikagoje. Minėtų JAV Kongreso narių įstatymo projektai dėl Venckienės atsirado, matyt, ne be jų įtakos. Be to, ne tik Sadūnaitė, bet ir dar keli garsūs disidentai parašė ilgus kolektyvinius laiškus JAV institucijoms.

Tad ši istorija nebaigta. Ir kas gi žino, galbūt po kiek laiko Venckienė grįš Lietuvon ant balto žirgo?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone

358
Tegai:
Neringa Venckienė, JAV, Lietuva
Temos:
Su pedofilais kovojusios Neringos Venckienės byla (54)
Dar šia tema
JAV Kongresas ketina įteisinti pataisas, sustabdančias Venckienės ekstradiciją
JAV teismas dar kelioms savaitėms atidėjo Venckienės ekstradicijos klausimą
Venckienė negaus sąžiningo teismo Lietuvoje, pareiškė jos sūnus
Venckienė prašo teismo išleisti ją į laisvę
SGD tanklaivis, archyvinė nuotrauka

Šiaurės jūros kelio prijaukinimas: daro Rusija, kad patektų į SGD rinką

(atnaujinta 14:24 2020.07.15)
Pirmasis SGD projektas Rusijos Federacijoje buvo įgyvendintas tik 2009 metais — juo tapo "Sachalin-2, tačiau netrukus sekė antrasis — pats šiauriausias planetoje — "Jamal SGD"

Nuo naftos krizės pradžios 2020 metų balandžio mėnesį beveik 90 procentų su energija susijusių naujienų buvo skirta tam, kas vyksta pasaulio prekių rinkose.

Iš tiesų yra labai daug įvykių: staigios neigiamos naftos ateities sandorių kainos, OPEC+ susitarime dalyvaujančių šalių susitikimai ir spartus gamtinių dujų bei anglių kainų kritimas, gamybos apimčių mažėjimas, staigus investicijų į angliavandenilių sektorių mažėjimas, didėjantys šimtų viso pasaulio bendrovių nuostoliai. Visa tai, kas vyksta kituose energetikos ir susijusiuose ekonomikos sektoriuose, po truputį nuslinko į šešėlį. Tačiau gyvenimas juose nė kiek nesustojo, tiesiog žinios apie juos, kaip sakoma, antraeilės.

SGD pramonė Rusijoje — pirmieji žingsniai

Rusija su savo atsargomis ir energijos ištekliais ilgą laiką buvo pasaulio energetikos rinkoje: Rusijos imperija tiekė naftą užsienio rinkoms, nuo 1960-ųjų Tarybų Sąjunga aktyviai įsitraukė į šią pramonę, šiuolaikinė Rusija atliko svarbų vaidmenį pasaulio naftos rinkoje. Tą patį galima pasakyti ir apie anglį, o su gamtinėmis dujomis pagal istorinius standartus tai pasireiškė visai neseniai.

Pradėję nuo nedidelių dujų tiekimų Italijai, TSRS, o vėliau Rusija užmezgė abipusiškai naudingą bendradarbiavimą su visų naujų Europos šalių įmonėmis, nutiesdami vis daugiau tūkstančių kilometrų magistralinių dujotiekių. Tačiau ne visos šalys, kuriose yra gamtinių dujų, kaip energijos išteklių ir cheminių produktų žaliavos, paklausa, gali sau leisti nutiesti vamzdynus iš savo telkinių į saugyklas.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios pradėjo augti ir stiprėti nauja dujų verslo kryptis — suskystintų gamtinių dujų gamyba ir gabenimas jūra. Sovietmečiu šios plėtros krypties Rusijoje nebuvo dėl labai paprastos priežasties — to nereikėjo. Metai iš metų plėtėsi bendra dujų tiekimo sistema — nuo vis naujų telkinių iki vartotojų visose Sąjungos respublikose, tačiau tanklaiviams tiesiog nebuvo kur tiekti dujų. Dujų eksporto į Europą apimtys buvo pakankamos, kad būtų patenkinti valstybės laisvai konvertuojamos valiutos poreikiai.

Taip pat nereikėjo kurti naujų technologijų ir naujų regioninių dujų rinkų, nes Vakarų Europa ekonominiu požiūriu buvo greičiausiai augantis regionas, o visos tiekimo problemos buvo patikimai išspręstos dujotiekiais. Taigi, nieko nestebina faktas, kad pirmasis SGD projektas Rusijoje buvo įgyvendintas tik 2009 metais — tai buvo "Sachalin-2". Tai įvyko su rimtu finansiniu ir technologiniu užsienio akcininkų, britų ir olandų bendrovės "Royal Dutch Shell" bei Japonijos bendrovių "Mitsubishi" ir "Mitsui" indėliu.

Licencijuotos gamybos linijos iš "Shell", patyrusių Japonijos verslininkų dalyvavimas visose srityse, susijusiose su dujų tanklaivių gabenimu, Pietryčių Azijos — regiono, kuris pagal ekonominę plėtrą yra sparčiausiai augantis — artumas, užtikrintai aplenkiant Europą pagal šį rodiklį.

"Jamal SGD" ir kriogeninės įrangos gamybos lokalizavimas

Įgyvendinus "Sachalin-2", ne tik Rusijos dujų kompanijos, bet ir energetikos sektoriaus pramonininkai atidžiai stebėjo naują Rusijos ekonomikos sektorių. Šis procesas nebuvo reklamuojamas, darbas vyko ramiai, tačiau rezultatą pamatėme po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas investuoti į šiauriausią planetos projektą — "Jamal SGD". Organizaciniu požiūriu jis nedaug skiriasi nuo "Sachalin-2": kontrolinis Rusijos bendrovės akcijų paketas (tik šiuo atveju tai nėra valstybės kontroliuojamas "Gazprom", o privatus "Novatek"), "finansinis petys" — iš Kinijos CNPC (Kinijos nacionalinė naftos korporacija), technologinė parama — iš prancūzų "Total".

2018 metais "Jamal SGD" pasiekė visą projektinį pajėgumą — 16,5 milijono tonų gatavos produkcijos per metus, o "Novatek" apibendrino rezultatus — įrangos gamybos lokalizavimas naujam naujos pramonės milžinui staiga sudarė daugiau nei 50 procentų. Artimiausiu metu "Novatek" ketina pradėti įgyvendinti savo antrąją didelės galios SGD produktą — projektą "Arctic SPG-2", o konkursų specialistai tikisi, kad šį kartą lokalizacijos lygis padidės iki 70 procentų.

Šie skaičiai gana įtikinamai įrodo, kad visi gandai ir paskalos apie "mechaninės inžinerijos mirtį Rusijoje" yra labai perdėti — energetikos inžinerija užtikrintai vystosi, įsisavindama visiškai naujas kryptis. Pakanka paminėti, kad "Atomenergomash", priklausanti "Rosatom", tapo trečiąja įmone pasaulyje, išmokusia susukti šilumokaičius didelio tūrio gamtinėms dujoms suskystinti, ir 2020 metų birželio pradžioje Afrikantovo OKBM (Eksperimentinio projektavimo biuras) išsiuntė į "Novatek" pirmąjį buitinį kriogeninį siurblį.

Tai skamba įprastai, tačiau pabandykite įsivaizduoti, kokie yra reikalavimai siurbliui, kuris skirtas SGD siurbti iš antžeminių talpyklų į dujų tanklaivius: jis veiks, kai bus visiškai panardintas į suskystintas dujas, esant minus 162 laipsnių temperatūrai, per valandą išsiurbs 1750 kubinių metrų SGD. Nėra abejonės, kad OKBM produktai susidoros su tokiu režimu, nes visi būtini testai buvo atlikti Rusijos kriogeniniame bandymų stende, kuris buvo įkurtas Sankt Peterburge kitoje "Rosatom" įmonėje — NIIEFA (Elektrofizinės įrangos mokslinis tyrimų institutas) būtent visą buitinę SGD įrenginių įrangą būtų galima patikrinti esant būtinoms sąlygoms skysto azoto aplinkoje, kur temperatūra yra minus 196 laipsniai.

Tolimųjų Rytų "žvaigždė"

Tačiau pati gamykla, kurioje suskystintos gamtinės dujos, nors ir pagrindinis SGD projekto komponentas, bet ne vienintelis, ne mažiau svarbu mokėti išspręsti SGD transportavimo iš gamyklos vartotojams problemas. Skamba kiek netikėtai, tačiau laivų statyba yra SGD gamybos pramonės dalis. Tarybiniais laikais šios pramonės taip pat nebuvo, ji taip pat kuriama tiesiog mūsų akyse.

Jamal SGD gamykla Rusijoje, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Александр Кондратюк

SGD pramonės "arkliukas" yra tanklaiviai, kurių tūris yra 170–175 tūkstančiai kubinių metrų, pagal jų pervežamų SGD kiekį tai sudaro apie 100 tūkstančių tonų. Rusijos prezidento Vladimiro Putino, kuris paskelbė, kad Tolimųjų Rytų plėtra yra nacionalinis XXI amžiaus projektas, iniciatyva, naujo laivų statybos komplekso statybų vieta buvo pasirinktas miestas Bolšoj Kamenis, esantis 30 kilometrų nuo Vladivostoko, priešingame Japonijos jūros Usūrio įlankos krante. To paties pavadinimo karinė gamykla, remontuojanti dyzelinius ir branduolinius povandeninius laivus, kaip ir pats Bolšoj Kamenio miestas, sulaukia savo antrojo gimimo: statomi nauji gamybiniai pastatai, šiemet prasidės didžiausio Rusijos sausojo doko statyba — 485 x 114 metrų, o gylis — 14 metrų, tuo pačiu metu statomi nauji gyvenamieji pastatai ir kvartalai darbuotojams, iš viso jų bus 5789, Bolšoj Kamenio miesto gyventojų skaičius padidės trečdaliu.

Naujų gamybinių pastatų statyba vyksta pagal planą, tad kompleksas "Zvezda" pilnais gamybos pajėgumais pradės veikti 2024 metais, tačiau laivų statytojai nestovi vietoje.

Vyksta laivų statyba pagal pirmąsias sutartis — pagrindinis užsakovas yra "Rosneft", pasirašęs su laivų statykla sutartis 28 laivams, įskaitant "Aframax" tipo laivus, kurie taip pat bus gaminami pirmą kartą Rusijos laivų statybos istorijoje. Pirmasis "Aframax" klasės laivas, pavadintas "Vladimir Monomach", buvo paleistas šių metų gegužę, netrukus bus pradėti jo bandymai jūroje. Laivo ilgis yra 250 metrų, plotis — 44 metrai, dedveitas — 114 tūkstančių tonų, greitis švariame vandenyje — 14,6 mazgo, ledo klasė — ICE-1A. "Vladimir Monomach", be visų kitų savo pranašumų, priklauso "žaliajai klasei", nes jis kaip kurą gali naudoti ne tik dyzeliną, bet ir suskystintas dujas. Siūlau apie tai pakalbėti išsamiau.

Parvežti SGD į vietą ir neišmėtyti pakeliui

Pagalvokime: kaip užtikrinamas kuro laikymas minus 162 laipsnių temperatūroje tanklaivyje "Aframax"? Kaip užtikrinamos saugos priemonės — SGD neturi išgaruoti kelionės metu kur nors atogrąžų zonoje. Suskystintų gamtinių dujų tanklaivis privalo užtikrintai atlaikyti viską, kas gali nutikti reiso metu: staigų slydimą, greičio pokytį ir bangų smūgius. "Vladimir Monomach" priklauso ledo klasei — tai reiškia, jog negalima atmesti galimybės, kad į bortą gali atsitrenkti ledo lytys. Tą patį klausimų rinkinį teks užduoti ir ledo klasės dujų tanklaiviams — nepaisant to, kad SGD gabenimo rezervuarų tūris yra dešimt kartų didesnis nei SGD sunaudojimas kaip variklių kuro.

2019 metų balandžio mėnesį "Novatek" pateikė "SSK Zvezda" užsakymą statyti "Jamalmax" klasės dujų gabenimo tanklaivius — laivus, kurie gali savarankiškai įveikti iki dviejų metrų storio ledo laukus. 2020 metų pradžioje šalys pasirašė sutartį dėl dar trijų tokių tanklaivių. "Jamalmax" klasė yra visiškai naujo tipo kuro gabenimo įrenginiai; pasaulinėje laivų statyboje iki "Jamal SGD" projekto pradžios nieko panašaus nebuvo. "Jamalmax" iškelti ne tik padidinti reikalavimai laivo korpusui, bet ir talpoms, skirtoms laikyti SGD. Kelionės Šiaurės jūros keliu metu nuo pat pradžių garantuojami susidūrimai su ledo laukais, ir tai yra nauji reikalavimai: palaikyti temperatūrą, neleisti išgaruoti kroviniui, pasirūpinti apsauga nuo ledo poveikio laivo korpusui.

Kitas "pluoštas" klausimų yra apie tai, kur ir kaip SGD bus saugomos bunkeravimui, kaip bus teikiamos bunkeriavimo paslaugos. Degalų, kurių temperatūra yra minus 162 laipsniai, bunkeriavimas iš esmės skiriasi nuo bunkeriavimo su tradiciniais degalais, techninių gedimų ir gaisro pavojai padidėja kelis kartus, todėl būtina spręsti galimo SGD išgaravimo klausimą dėl ekonominių priežasčių.

SGD saugojimo sistemos laivuose, naudojančiuose jį kaip variklių degalus, suskystintų gamtinių dujų saugyklų technologija laivų bunkeravimui, krante, bunkeriavimo technologija — tai taip pat yra kažkas, kas žymiai viršija Rusijos dujų suskystinimo gamyklų ir "Zvezda SSC" projektus. Laivų, kurių varikliai gali dirbti su tokiais ekologiškais degalais kaip SGD, statyba yra nauja, ypač aktyviai besivystanti pasaulio laivų statybos tendencija. Kuo daugiau tokių laivų, tuo didesnė bus tinkamos įrangos jūrų uostams visame pasaulyje paklausa, o pastaruoju metu pradėjo kurtis SGD ir upių laivyno laivų projektai.

Ar Rusija turi šansų atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, tai yra, įsisavinti visas šias naujas technologijas, ir dėl kokių priežasčių Tolimųjų Rytų SSK "Zvezda" pasirodė prašymas darbuotojams, turintiems prancūzų kalbos žinių, — temos tęsinyje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, SGD
Tankai T-80 BVM ir T-14 Armata Pergalės parado metu, archyvinė nuotrauka

"Armata" ruošiasi eksportui: kas pirmasis gaus naujausią Rusijos tanką T-14

(atnaujinta 18:13 2020.07.14)
Rusija ir toliau išstumia konkurentus tarptautinėje ginklų rinkoje ir pristato modelį, neturintį analogų pasaulyje — trečiosios kartos "Armata T-14". Tai rodo sėkmingą Rusijos gynybos pramonės plėtrą ir kovinės mašinos technologinį pranašumą

Rusijos federalinės karinio-techninio bendradarbiavimo tarnybos direktorius Dmitrijus Šugajevas liepos 6 dieną pareiškė, kad Maskva ketina eksportuoti naujausius "Armata T-14" tankus. Rusija parduoda išskirtinai patikimus ir efektyvius ginklų modelius, kurie bus paklausūs ir pakeis konkuruojančius gaminius.

Intriga ta, kad tai yra vienintelis trečiosios pokario kartos tankas pasaulyje. Net Rusijos gynybos ministerijai iki šiol pavyko sudaryti sutartis su 132 unikalių šarvuočių (T-14 tankų ir sunkiųjų pėstininkų kovos mašinų T-15 ant "Armata" platformos) vienetais. Pristatymų laukiama iki 2021 metų pabaigos. Pardavimai užsienyje prasidės gavus Rusijos Federacijos gynybos ministerijos įsakymą ir patvirtinus mašinos eksporto pobūdį (ekspertai sprendžia, ką galima siųsti į užsienį, o kokius elementus naudos tik Rusijos kariuomenė).

Aukštųjų technologijų tankas nėra pigus — iki 7 milijonų dolerių už vienetą, o Egiptas, Indija, Kinija jau parodė susidomėjimą "Armata" (buvo gautos preliminarios paraiškos). Beje, gerai žinomi užsienio tankai — amerikiečių "Abrams", Prancūzijos "Leclerc", Vokietijos "Leopard", Izraelio "Merkava" — kainuoja nuo 6 iki 12 milijonų dolerių.

Tikėtini klientai

Anksčiau Egiptas nusprendė įsigyti 400–500 naujų rusiškų T-90MS tankų ir tikėtina, kad ateityje užsisakys T-14. Indija planuoja įsigyti iki 1770 modernių tankų, svarsto ir galimybę pirkti "Armata", preliminariai įvertinta sutarties suma — 442 milijardai rublių. Kinija tikrai neliks nuošalyje.

Naujausio Rusijos tanko eksporto į artimiausius užsienius apimtys dar nenustatytos. Žinoma, T-14 padės sustiprinti NVS šalių gynybinius pajėgumus. Anksčiau jie aktyviai pirko rusų pagamintus šarvuočius iš Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Kazachstano ir Uzbekistano.

Rusija taikiai užkariavo maždaug trečdalį pasaulinės ginklų rinkos. Šiandien į "Rosoboronexport" portfelį įtraukta užsakymų už 55 milijardus dolerių (antra vieta pasaulyje po Jungtinių Valstijų). Apie 15 % Rusijos ginklų eksporto tenka sausumos technikai. Rusijos Federacijai pavyko tapti naujų tankų rinkos lydere. Neatsitiktinai T-90 tankas Vakaruose buvo vadinamas "mirtinu Rusijos gynybos eksporto smūgiu". Ateinančiais metais "Uralvagonzavod" klientams išsiųs apie 2500 T-90MS tankų. Naujausias T-14 žada būti vertas pergalių eksporto perėmėjas.

Technologinė kompetencija

T-14 yra skirtas kovoms tiesioginio kontakto su priešu metu, paremti motorizuotų šautuvų vienetų pažangą, įtvirtinimų naikinimą, priešo pajėgas, esančias apkasuose ir atvirose vietose. Tankas "Armata" buvo išbandytas kovinėmis sąlygomis Sirijos Arabų Respublikos teritorijoje, o liepos pradžioje jis buvo sėkmingai išbandytas nepilotuojamu režimu.

Unikali kovinė mašina turi negyvenamą bokštą, šarvuotą kapsulę įgulai, 125 mm pabūklą (pranašesnį už NATO 120 mm pabūklus), modulinę konstrukciją ir atvirą skaitmeninę architektūrą — robotizacijos pagrindą. Ateitis priklauso nepilotuojamiems tankams su elektromagnetiniais pabūklais, kurie sėkmingai kuriami Rusijoje.

T-14 pabūklų operatorius ir tanko vadas valdo ginklus per skaitmenines sąsajas (tripleksai liko praeityje). Tanko ugnies galia yra padidinto galingumo 2A82-1M 125 mm lygiavamzdis pabūklas.

Į T-14 tanko gynybos sistemą įeina aktyviosios gynybos sistema "Afganit", automatinė užsklandos nuo šaudmenų nustatymo sistema su bet kuriomis kreipiamosiomis sistemomis (iš visų kampų, įskaitant viršutinį pusrutulį), taip pat dinaminės gynybos kompleksas "Malachit" (kovoja su kaupiamosios ir kinetinės amunicijos skilimo efektu). Paskutinė riba — kombinuotas, daugiasluoksnis šarvas su racionaliais pakreipimo kampais.

"Armata" yra pirmasis visiškai naujo dizaino pasaulyje tankas ir jis pirmasis aprūpintas "slaptomis technologijomis", skirtomis sumažinti matomumą visame elektromagnetiniame spektre. Mašinoje yra integruota informacijos valdymo sistema, kurią galima derinti su kitomis valdymo sistemomis. Tai yra, kiekviena T-14 įgula mūšio lauke veikia ne savarankiškai, o bendroje taktinių ryšių valdymo sistemoje. Be to, sunkiosios "Armata" kategorijos vienoje vikšrinėje bazėje buvo sukurta technologiškai "susijusi" pėstininkų kovos mašina T-15 ir šarvuota remonto ir gelbėjimo transporto priemonė T-16.

Tanko, struktūriškai panašaus į T-14, idėja pirmaujančių šalių ekspertai puikavosi du dešimtmečius. Žingsnių į priekį yra, bet tik Rusija gali pristatyti paruoštą serijinį produktą. Tuo tarpu JAV kuria tik vikšrinę platformą "Future Ground Combat System", o ratinė šarvuotoji kovinė mašina "Striker" ("MobileGunSystem") su negyvenamu bokšteliu nėra tankas.

Pasaulyje nėra tiesioginių "Armata" konkurentų ar analogų. Praėjusiais metais T-14 buvo pripažintas geriausiu iš 12 išsivysčiusių šalių kovinių transporto priemonių. Rusija vienintelė sukėlė šios technologijos revoliuciją (neperdedant) tankų gamyboje ir pagrįstai tikisi gauti didelius ekonominius ir karinius-politinius dividendus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tankas T-14 „Armata“
© Sputnik /
Tankas T-14 „Armata“
Tegai:
Rusija, T-14 "Armata"
Dar šia tema
JAV tanko "Abrams" įgula įvertino rusišką "Armata"
"Die Welt" pripažino "Armatos" pranašumą prieš vokiečių "Leopard-2"
Kokiu tikslu Sirijoje išbandomas Rusijos tankas "Armata"
Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, archyvinė nuotrauka

Energetikos ministras pakvietė Lenkiją dalyvauti Baltijos šalių energetikos rinkoje

(atnaujinta 15:27 2020.07.15)
Vaičiūnas pažymėjo, kad Lenkijos įmonių dalyvavimas Baltijos šalių elektros energijos rinkoje prisidėtų prie "elektros energijos srauto iš Rytų" srauto mažinimo iki sinchronizacijos projekto įgyvendinimo 2025 metais

VILNIUS, liepos 15 — Sputnik. Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas pakvietė Lenkiją dalyvauti Baltijos šalių elektros energijos ir dujų rinkose. Apie tai praneša Energetikos ministerijos spaudos tarnyba. 

Lietuvos energetikos ministras vakar Varšuvoje susitiko su už energetiką atsakingu Lenkijos klimato ministru Michału Kurtyka ir aptarė Baltijos valstybių sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais projekto pažangą, Lietuvos ir Lenkijos elektros jungties "Harmony Link" ir Lietuvos-Lenkijos dujų jungties GIPL įgyvendinimą.

Ministrų susitikime akcentuota gegužės pabaigoje pasirašyto Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo sistemų operatorių įgyvendinimo susitarimo "Harmony Link" jungčiai tiesti svarba. Šis susitarimas leidžia toliau sklandžiai įgyvendinti Baltijos šalių sinchronizacijos su žemyninės Europos elektros tinklais projektą. Susitikime pabrėžta, kad dabar yra kritiškai svarbu užsitikrinti ES finansavimą šiam projektui įgyvendinti, todėl visos dvišalės ir Baltijos šalių pastangos turi būti nukreiptos šiam tikslui pasiekti.

Vaičiūnas taip pat pakvietė Lenkiją aktyviai dalyvauti Baltijos šalių elektros energijos ir dujų rinkose. Pasak jo, Lietuvos ir Lenkijos energetinių sistemų integracija per šiuo metu sėkmingai įgyvendinamus energetinius infrastruktūrinius projektus sukuria galimybes Lenkijos energijos rinkos dalyviams dalyvauti ir Baltijos šalių elektros energijos ir dujų rinkose.

"Neabejoju, kad Lenkijos biržos operatoriaus ir konkrečių įmonių dalyvavimas Baltijos šalių elektros energijos ir dujų rinkose prisidėtų prie kertinių strateginių tikslų įgyvendinimo — pirmiausia, priklausomybės nuo elektros energijos importo iš Rytų mažinimo, o taip pat ir didesnės konkurencijos dujų rinkoje bei šiuo metu tiesiamo Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio GIPL panaudojimo efektyviausiu būdu", — pabrėžė Vaičiūnas, kviesdamas Lenkijos ministrą akcentuoti šias naujas galimybes Lenkijos operatoriui TGE.  

Susitikime Vaičiūnas akcentavo, kad sinchronizacijos projektas yra "efektyviausia apsauga nuo elektros energijos srauto iš Rytų", o Lenkijos įmonių dalyvavimas Baltijos šalių elektros energijos rinkoje prisidėtų prie šio srauto mažinimo iki sinchronizacijos projekto įgyvendinimo 2025 metais, todėl jau dabar svarbu Lenkijos įmonėms ieškoti įvairių dalyvavimo Baltijos šalių elektros energijos ir dujų rinkoje būdų ir formų.  

Energetikos ministras Vaičiūnas vakar ir šiandien kartu su Ministro Pirmininko vadovaujama delegacija dalyvauja susitikimuose Lenkijoje ir Žalgirio mūšio 610-ųjų metinių minėjimo renginiuose.

Baltijos šalių pasitraukimas iš BRELL

Lietuva, Latvija ir Estija 2025 metais nori pasitraukti iš BRELL energijos žiedą (Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva) ir prisijungti prie žemyninės Europos energetikos sistemos. Jos bus sujungtos per Lenkiją — per jau pastatytą "LitPol Link" jungtį ir jūrų kabelį "Harmony Link".

Lietuvoje noras pasitraukti iš BRELL paaiškinamas siekiu gauti "energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos". Vis dėlto, daugelio ekspertų teigimu, atsijungimo nuo BRELL procesas Baltijos šalims bus labai brangus išteklių ir pinigų srityje, taip pat ateityje smogs ir per vartotojų kišenę, nes tarifai neišvengiamai didės.

Tuo tarpu Maskva tikisi, kad net ir po to, kai Baltijos šalys pasitrauks iš BRELL, elektros tiekimas respublikoms bus tęsiamas.

Tegai:
energetika, Baltijos šalys, Lenkija