Lenta Jono Noreikos garbei ant Mokslų akademijos bibliotekos sienos

Lietuvos antiherojai: kolaborantų giminaičiai neišsigando tiesos

253
(atnaujinta 13:48 2018.07.23)
Andrius Petrinis
Lietuvoje kilo eilinis istorinis skandalas. Bėda atėjo, iš kur jos niekas nelaukė, ir palietė skaudžią šaliai Holokausto temą. Apie ką tai sako?

Prieš kurį laiką gerai Lietuvoje žinoma rašytoja Rūta Vanagaitė pasikėsino į šalies istorinę atmintį, o tiksliau, į "herojų kovoje prieš sovietų valdžią" Adolfą Ramanauską (Vanagą), apkaltindama jį tuo, kad jis yra išdavikas ir net galėjo dalyvauti žydų nužudyme.

Tada Vanagaitė buvo pasmerkta ir iš esmės priversta atsiprašyti už pasakytą (kiek pagristai — ginčytinas klausimas). Dabar kaltintojo vaidmenį atlieka jau JAV žurnalistė su Lietuvos šaknimis Silvija Kučenaitė-Foti, kuri pareiškė, kad jos senelis Jonas Noreika (Generolas Vėtra), Lietuvoje pripažintas kovotoju už respublikos nepriklausomybę, pasirodo, buvo nacių bendrininkas ir dalyvavo žydų naikinime, tačiau šalies valdžia tai kryptingai slepia.

Kaip į tai žiūrėti?

Herojus ar žmogžudys?

Nuomonės apie Generolo Vėtros asmenį Lietuvoje, kaip ir reikėjo tikėtis, yra skirtingos. Vieni be jokių abejonių vadina jį herojumi, vertu atminimo lentos sostinės centre. Kiti (kurie yra, ir tai labai svarbu) — nacių bendrininku. Žinoma, norisi suprasti, kas yra teisus.

Straipsnio autorius — ne istorikas su galimybe susipažinti su archyviniais dokumentais, bet idėja, kad Jonas Noreika ne riteris be baimės ir be priekaištų, jam kilo bent dėl dviejų momentų.

Pirma, Vėtros šlovinimo klausimas lietuviams kilo jau 2015 metais, kai septyniolika visuomeninių veikėjų raštu kreipėsi į Vilniaus merą, reikalaudami pašalinti iš Mokslų akademijos bibliotekos sienos atminimo lentą Noreikai, ir į valstybės vadovę Dalią Grybauskaitę su prašymu panaikinti buvusio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko 1997 metų dekretą dėl Vėtros apdovanojimo garbingu ordinu. 

Antra, vienas dalykas, kai Vanagą apkaltino Lietuvos rašytoja, ir visai kitas, kai prieš savo senelį pasisakė anūkė iš Amerikos, kuri neturėjo pagrindo jį šmeižti. Ir jei lietuviai nelinkę atvirai pasisakyti rezonansinėmis temomis (ypač dabar, kai bet kokia "nemadinga" nuomonė patenka į "naudingų idiotų" ir "Kremliaus agentų" skaičių), žodžio laisvės dvasia "užsikrėtę" amerikiečiai nebijo kalbėti tiesą.

Tuo tarpu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė atkakliai spiriasi, sakydama, kad iki šiol nė vienas dokumentas nepatvirtino to, kad Noreika asmeniškai dalyvavo žydų nužudymuose arba organizavo bei vadovavo jiems. Ir apskritai, pasak Burauskaitės, metas tada buvo sunkus, ir būtent tai galėjo nulemti kai kuriuos Vėtros veiksmus.

Trumpai tariant, ne jie tokie — gyvenimas toks. Tik muša, kaip žinoma, ne per pasą, ir ką daryti su išeiviu iš Lietuvos Grantu Gočinu, kurio giminaičių nužudyme, pasak Silvijos Foti, dalyvavo Noreika? Bet visi bandymai atskleisti tiesą apie "didvyrį" susidūrė Lietuvos Respublikoje su nesusipratimo siena (čia galima rasti istoriškai motyvuotus Gočino kreipimusis į šalies valdžios institucijas lietuvių kalba).

Štai tokia šios pasakėčios moralė

Po Vanagaitės pareiškimų Lietuvos žiniasklaidoje kilo audra — ir dėl to, kad buvo priežasčių abejoti jos teisumu. Istorijoje su Foti — tyla. Galbūt dėl to, kad argumentų ne Vėtros naudai yra per daug, o Burauskaitės pozicija atrodo neįtikinama. 

Nepaisant to, reikėtų pasakyti, kad šis klausimas buvo aptariamas valstybiname radijuje, ir apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras išreiškė tokią nuomonę: "…Kai asmenybė yra nevienareikšmė, kai įrodyta, kad jis (Noreika — Sputnik) didesniu ar mažesniu mastu dalyvavo Holokausto procese, nemanau, kad jis turi būti herojumi". Pasak Vinokuro, tokių istorinių asmenybių šlovinimas nenaudingas pačiai Lietuvai.

Tokios 2015 metų nuomonės ir kreipimaisi (jau nekalbant apie Silviją Foti) leidžia teigti, kad toli gražu ne visi Lietuvoje sutinka taikstytis su budelių (ideologinių ar priverstinių) išaukštinimu. Taip pat reikėtų atkrepti dėmesį į tai, kad Lietuvoje nepriimami tokie įstatymai dėl Holokausto kaip kad Lenkijoje, o aukščiau minėtas prezidentas Brazauskas 1995 metais rado jėgų, kad vizito į Izraelį metu atsiprašytų žydų tautos už lietuvių žiaurumus.

"Bet kaipgi 1997 metų dekretas dėl apdovanojimo ir atminimo lenta?" — paklausite jūs, ir būsite teisus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

253
Tegai:
Holokaustas, Lietuva
Dar šia tema
Vanagaitė gavo EŽK apdovanojimą už knygą apie žydų genocidą Lietuvoje
Litvakai prieš Holokausto tiesos atskleidėją
Discussion