Ignalinos AE, archyvinė nuotrauka.

Gal kaip nors išsisuks: Lietuvos valdžia nusprendė palikti IAE problemas palikuonims

60
(atnaujinta 11:56 2018.07.31)
Boris Marcinkevič
Lietuvos sustabdyta Ignalinos AE ir toliau kelia radiacijos pavojų ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Lietuvos veiksmai – šalies, kuri neturi savo atominės fizikos mokyklos – gali sukelti rimtų problemų Latvijai ir Baltarusijai

Apie tai, kas yra apšvitinto reaktoriaus grafitas (ARG), jau svarstėme. Urano-grafito reaktorių skaičius yra didelis, pasaulyje sukaupta apie 260,000 tonų ARG, tai yra opi problema.

Vienas iš geriausių jos sprendimo būdų sukurtas ir įgyvendintas Rusijoje, Seversko mieste, 2015 metų rudenį pirmą kartą pasaulio istorijoje buvo atliktas urano-grafito reaktoriaus EI-2 eksploatavimo nutraukimas. Bet Severske niekas nemėgino ardyti reaktoriaus, pasirinktas visiškai kitas kelias –  reaktorius palaidotas vietoje, užtikrinus patikimą radioaktyviųjų elementų izoliaciją.

2014 metais Lietuvoje buvo priimtas "Galutinis eksploatavimo nutraukimo planas" (GENP), pagal kurį numatomas grafito klojinio išmontavimas. Planą patvirtino Energetikos ministerija, tiesiogiai pažeisdama Orchuso konvencijos planą (būtinybę derinti su šalies gyventojais) ir Espo konvenciją (poveikio aplinkai vertinimą su kaimyninėmis šalimis).

Rusofobija ir radiacija

Grafito klojinių išardymas ir utilizavimas yra neišvengiamas neigiamas poveikis Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos ekologijai ir gyventojams kelis šimtmečius. Priežastis yra paprasta ir sudėtinga tuo pačiu metu – išmontuojant grafito reaktorių susidaro dulkės, kuriose yra radioaktyviosios anglies izotopų C-14, ir garantijų, kad jie nepatenks į atmosferą, nėra.

Dėl didelio radioaktyvumo, žmogus negali išardyti ARG, jį turėtų atlikti robotai, kuriuos reikia sukurti ir apmokyti. Būtina parengti ir sukurti visapusišką treniruoklį, parengiant tinkamas kompiuterines programas ir operatorių mokymus. Nieko panašaus nenumatoma, Lietuvos energetikos ministerija rodo visišką nekompetenciją ir nederina savo veiksmų su TATENA rekomendacijomis.

Tačiau TATENA nuomonė nėra paslaptis: praėjusių metų rudenį jie palaikė "Rosatom" iniciatyvą sukurti eksperimentinį demonstravimo centrą urano ir grafito reaktorių eksploatavimui nutraukti, Tarptautinį elgsenos su apšvitintu grafitu centrą. Idėja sukurti tokį centrą yra akivaizdi – jis turėtų tapti mokslo centru, skirtu kurti metodus, technologijas ARG problemoms spręsti.

Seversko patirtis rodo, kad technologijos negali būti vienodos, kiekvienam urano-grafito reaktoriui būtina sukurti individualų veiksmų planą. Tas faktas, kad TATENA ketina steigti tarptautinį centrą Rusijos įmonių pagrindu, rodo, kad organizacija nėra linkusi sureikšminti politinių įvykių, susijusių su Rusija – ją domina tik galimybė užtikrinti patikimą radiacinę saugą.

Lietuvos energetikos ministerijos parodytas skubėjimas yra politiškai motyvuotas, tačiau numatyto plano įgyvendinimas išeina už sveiko proto ribų. Trijų valstybių teritorijos radiacinės taršos rizika rusofobijos labui – sutikite, to dar nėra buvę.

Belieka tikėtis, kad ES, finansuojanti IAE eksploatavimo nutraukimo programą, atsižvelgs į TATENA nuomonę, ir į šią situaciją įsikiš Europos atominės energijos bendrija.

Tačiau ARG nėra vienintelis radiacijos pavojaus šaltinis IAE. Dar kartą grįžkime prie RBMK-1500 reaktorių konstrukcijos.

Panaudotas branduolinis kuras

Aktyvioje RBMK-1500 zonoje, kiekvieno grafito bloko centre yra vertikaliai išgręžta skylė, į kurią įstatytas metalinis vamzdelis iš specialaus lydinio –kanalas. Į kanalus įstatomomi šilumos laidininkai su branduoliniu kuru – uranu. Kiekviename reaktoriuje 1661 technologinis kanalas, kiekviename kanale yra 130 kilogramų urano, bendras kuro svoris yra 432 tonos.

Mes jau nagrinėjome neutronų dalijimąsi urano branduolyje, tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kas vyksta su urano branduoliu po pasidalijimo. Prisiminkime kiemo futbolą: kamuolys nuskrido į langą ir sudaužė stiklą į šipulius. Susidarė daug skirtingo dydžio šukių, ir įsipjauti galima su bet kuria.

Branduolių fragmentų "aštrumas" yra radiacija. Į reaktorių talpinamas uranas, o po tam tikro laiko vamzdeliuose galima rasti daugybę kitų medžiagų. Apie trys procentai iš jų yra itin radioaktyvios, galinčios tuoj pat sukelti spindulinę ligą, jų aktyvumas mažėja labai lėtai.

Visos manipuliacijos su panaudotu kuru reaktoriuje atliekamos nuotoliniu būdu, naudojant specialias perkrovimo mašinas. Kai panaudotas kuras pašalinamas iš reaktoriaus, jis perkeliamas į panaudoto kuro saugojimo baseinus. "Sprogus mišinys" panaudoto kuro viduje vis tiek spinduliuoja radiaciją ir išskiria šilumą. Konteineriai laiko radiaciją viduje, o šilumą būtina atiduoti – baseine tam panaudojamas tekantis vanduo, kuris mažina temperatūrą ne mažiau kaip penkerius metus.

Tik po to konteinerius galima ištraukti iš baseino ir transportuoti į PBK (panaudoto branduolinio kuro) perdirbimo vietą. "Rosatom", kuris buvo ir tebėra monopolininkas RBMK reaktorių gamybos srityje, turi kombinatą "Majak", kuriame perdirbamas visas tokių reaktorių kuras – ten ir turėjo būti pristatytas PBK iš Ignalinos AE.

Deja, technologinio proceso aprašymas turi būti nutrauktas – IAE atveju, ta pati politika trukdo šiuo klausimu. Lietuva uždraudė bendradarbiauti su "Rosatom", taigi PBK lieka vietoje. Dar kartą: Lietuva savanoriškai nusprendė išspręsti visas su PBK susijusias problemas, atsisakydama bendradarbiauti su Rusija ir jos "Rosatom".

Tvarka visur

Buvo surengtas tarptautinis konkursas, susijęs su statybomis PBK saugyklos, kurioje iš reaktorių pašalintas kuras bus saugomas 50 metų. O kas toliau, kokie planai po 50 metų? Jų nėra! Logika yra labai paprasta – galbūt, žmonės, kurie gyvens Lietuvoje po 50 metų, kaip nors išsisuks.

Šis genialus planas buvo sukurtas dar prieš reaktorių sustabdymą, ataskaita dėl projekto poveikio aplinkai "Tarpinis RBMK reaktorių iš 1 ir 2 blokų IAE sandėliavimas" buvo pateikta 2006 metais. Pranešimas buvo pateiktas Vokietijos kompanijų konsorciumo, laimėjusio šio projekto konkursą, GNS-RWE Nukem GmbH. Kitaip tariant, tokia konsorciumo sudėtis ir teikė bent šiek tiek vilčių, kad  panaudoto kuro saugyklos, kuriose PBK bus saugomas 50 metų, bus paruoštos tinkamai ir radiacijos kontrolė bus užtikrinta.

"Nukem Technologies GmbH" – Vokietijos įmonė, kuri specializuojasi radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro eksploatavimo nutraukimo branduolinių ir radiacinių pavojingų objektų srityje. Įkurta 2006 metais, atsižvelgiant į jos projektus, kaip antai radioaktyviųjų atliekų (RA) perdirbimo centro statybos AE "Bohunice" (Slovakija), kietųjų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo kompleksas po Černobylio atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo, "Kal" AE (Vokietija), PBK saugyklos AE "Dukovany" iš VVER-440 reaktorių (Čekija). Patirtis įgauta, pasinaudojus motininės bendrovės "Rosatom" technologijomis ir kompetencijomis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

60
Tegai:
branduolinis kuras, Ignalinos atominė elektrinė (IAE)
Dar šia tema
Lietuva yra pasirengusi mokėti už rusofobiją
Lietuvos sinchronizacija su Vakarais blokuos kelią Astravo AE elektrai
Pristatytas naujas IAE generalinis direktorius