Bndrovės Gazprom stendas

Nekontroliuojamos SGD: "Gazprom" nebijo konkurencijos su JAV ES rinkoje

63
(atnaujinta 20:34 2018.08.03)
Toli gražu ne visuomet JAV nusprendžia, kada ir kokios SGD apimtys pateks į Europos rinką. Ir net tuo atveju, jei kokia nors iš Europos bendrovių sugebės išpirkti amerikietiškų SGD partiją, jų kaina bus didesnė už Rusijos vamzdyninių dujų kainą net 30 procentų

Kalbant apie tai, kad Rusijos "Gazprom" Europos rinkoje gali turėti rimtų problemų dėl konkurencijos su SGD, tai formuluojama taip: "JAV pradės didelio masto tiekimus". Tai skamba puikiai, bet kaip JAV valstybė gali konkuruoti su Rusijos koncernu, jei visa Amerikos energetikos šaka seniai tapo visiškai privati?

Mintis tokia paviršutinė, kad liko tik stebėtis tam, jog niekas nenori jos pastebėti. Jei kas nors ir galės pradėti konkurencinę kovą su "Gazprom", tai tik išimtinai privačios Amerikos bendrovės — jei, žinoma, neįvyks kokie nors globaliniai pokyčiai.

Štai tik fantastiškas spėjimas, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidės energetikos bendrovių nacionalizacija, nieko, išskyrus šypseną, nesukelia, sutikite. Tai reiškia, kad reikia atsisakyti klausytis keistos frazės "JAV konkuruos su "Gazprom"", ir vietoj to pažiūrėti, kaip tikrai sudaryta JAV dujų pramonė.

Liberali JAV dujų rinka

Vertikaliai integruotų naftos ir dujų bendrovių buvimas JAV uždraustas įstatymo. Čia negali atsirasti įmonės, kurios sujungtų visas dujų verslo sudedamąsias dalis, čia pagal įstatymą išgauti dujas turi viena bendrovė, transportuoti — kita, o perdirbti — trečia. Tik taip ir niekaip kitaip.

Be to, JAV tapo pirmąja valstybe, kuri sukūrė nacionalinę dujų biržą "Henry Hub". Bet kuri bendrovė, norinti įsigyti gamtinių dujų partiją, gali tai daryti tik joje, jokių išimčių nėra.

Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Агарышев

Skalūnų dujų transportavimas — dar viena įdomi istorija. Esminis skirtumas nuo tradicinių telkinių yra tas, kad skalūnų gręžinys nustoja duoti dujas ar naftą jau po 3-4 metų (tradiciškai ramiai dirbta dešimtmečiais), tada reikia išvesti jį iš eksploatacijos, gręžti ir įrengti naują. Kas iš to išeina?

Prie tokių gręžinių nenaudinga tiesti vamzdynus — investicijos į jų tiesimą tiesiog nespės atsipirkti. Priminsiu, kokias pasekmes mes pamatėme šių metų sausio mėnesį. Niujorke ir Bostone įsiviešpatavo anomalūs šalčiai, dujų kainos pakilo iki neįtikėtinų aukštumų — 14 kartų, bet jų paprasčiausiai nebuvo! Šalis, kuri išgauna didžiulį dujų kiekį, buvo priversta "išgauti" jas iš perpirkėjų, kad galėtų bent kaip nors išspręsti susiklosčiusią situaciją — paradoksalu, bet faktas.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai, tai yra, saulės plokštės ir vėjo jėgainės, šalčio metu negalėjo padėti, o "žaliųjų" reikalavimais uždarytos akmens anglių elektrinės labai paveikė regiono gyventojus. Vamzdynų neturėjimas skalūnų dujų ir naftos kasyklose turi įdomias pasekmes — nafta į  naftos perdirbimo gamyklą, pavyzdžiui, kai kuriose vietose tiekiama… automobilių transportu, o tai, žinoma, nedaro naftos produktų pigesnių pagal savikainą.

Kalbant apie dujų rinką, dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia paprasta taisyklė — dujų pristatymas iki "Sabina Pass", vienintelės šiandien eksportui dirbančios dujų suskystinimo gamyklos, kainuoja 15 procentų nuo "Henry Hub" kainos. Tačiau ir čia JAV dujų rinkos ypatumai nesibaigia — investicijos į suskystintų gamtinių dujų gamybą prasideda anksčiau nei vyksta dujų pirkimas biržoje.

Gamyklos, bankai, biržos brokeriai

Suskystinimo gamykla yra labai brangi įmonė, "Henry Hub" projektas buvo įgyvendintas, naudojant banko paskolas, ir banko lėšomis vyksta ir visų kitų JAV gamtinių dujų suskystinimo projektų įgyvendinimas. Pabandykite įsivaizduoti save "statistinio vidutinio bankininko", pas kurį atėjo klientas su SGD gamyklos statybos verslo planu, vietoje. Instinktyvus bankininko noras — pamatyti įkeitimą ar labai rimtą užtikrinimą bet kokiai paskolai, ar ne taip? SGD gamykla reikalauja kelių milijardų investicijų, sunku įsivaizduoti įkeitimą už tokias sumas.

Tačiau išeitis buvo rasta — garantijomis tapo ilgalaikės ir vidutinės trukmės sutartys su tarptautiniais dujų biržos brokeriais dėl būsimos produkcijos išpirkimo. Bet tada kilo kitas klausimas — kaip apsidrausti nuo to, kad šie tarptautiniai biržos brokeriai neatsisakytų vykdyti sutartis? Pasikeitė kainos pasaulio rinkoje, SGD užsiimti tapo nenaudinga — biržos brokeris apsipasuko ir nuėjo. Nustatyti baudas? Tačiau jos negali būti "be dydžio", jie nepadengs SGD gamyklos statybos išlaidų.

Ir tada atsirado vadinama rinkliavų schema — biržos brokeriai pasirašo sutartis pagal schemą "skystink ir/arba mokėk". Faktiškai išeina, kad biržos brokeriai "išsinuomoja" gamyklos įrangą, išmokėdami pinigus avansu, ir vyksta būtent tai, kas parašyta aukščiau — dujų biržos brokeriai, nusprendę verstis JAV SGD prekyba, pradeda leisti pinigus dar prieš nupirkdami gamtines dujas. Ir bendra darbo su JAV SGD schema yra tokia:

— apmokėti avansus pagal sutartis "skystink ir/arba mokėk";

— apmokėti gamtinių dujų pirkimą "Henry Hub" bendrovėje;

— apmokėti dujų transportavimą  iki "Sabina Pass";

— apmokėti dujų skystinimą;

— apmokėti SGD laikymą kriogeninėse talpose "Sabina Pass" bendrovėje;

— apmokėti dujų vežėjų frachtą.

Štai tokia "laiptuota" schema, primenanti apie tai, kaip atrodo pati skystinimo technologija. Išmokėti avansus pagal rinkliavų sistemą, o dar ir net pagal ilgalaikes sutartis gali sau leisti tik labai rimtos kompanijos, pagrindinis rinkliavų schemos dalyvis "Sabina Pass" bendrovėje — "British Petroleum", be šios kompanijos dalyvauja keli Korėjos biržos brokeriai. Tačiau ir jiems avansiniai mokėjimai nesuteikia jokio malonumo, nes tai pinigų "įšaldymas", o geriausias būdas "atšildyti" — vidutinės trukmės ir ilgalaikės sutartys su galutiniais vartotojais.

Rezultatas? "Šaltis Bostone? Taip, suprantame, bet mes vykdome tiekimus pagal sutartį su Japonijos vartotojais, mes nenorime turėti nuobaudų. Nieko asmeniško, tik verslas". "Šaltis Europoje? Dvi savaitės — transportavimo laikas, kokias jūs turite prognozes ateinančioms dviem savaitėms? Ką? Negalite tiksliai pasakyti? O kokia bus kaina, taip pat negalite pasakyti, viską sprendžia sandorių rinka? Atsiprašau, turiu sutartis su Singapūru ir nenoriu mokėti baudų. Nieko asmeniško, tik verslas".

Šalčiai buvo, laikini smarkūs SGD kainų padidėjimai buvo, tačiau SGD tiekimo iš JAV į Europą — nebuvo. Teorinis "SGD tiekimo lankstumas" pasirodė bejėgis prieš dujų verslo realijas.

Aleksejaus Milerio ramybė

2018 metų pavasario duomenimis, "Sabina Pass" bendrovėje 94 procentai įranga darbo laiko buvo išpirkti ilgalaikių ir vidutinės trukmės sutarčių pagrindu, gamyklos savininkai gali naudotis savo įranga minimalų laikotarpį.

Štai dabar šių metų žiemos įvykių paveikslas galutinai išryškėjo — toli gražu ne JAV nustato, kada ir kokios Amerikos SGD apimtys pateks į Europos rinką. Ir net tuo atveju, jei kai kurios Europos įmonės sugebės išpirkti Amerikos SGD partiją, jų kaina bus didesnė nei Rusijos dujotiekio ir net 30 procentų, apie kuriuos mes kalbėjome ankstesniame straipsnyje šia tema. Akivaizdu, kad biržos brokeris, kuris išlaikė visus Amerikos dujų rinkos "laiptus", nemokamai neužsiims šia "fizine kultūra" — prie Amerikos SGD savikainos teks pridėti biržos brokerio maržą.

Ne taip seniai įvyko metinis "Gazprom" akcininkų susitikimas, kuriame kalbėjo Aleksejus Mileris. Po susitikimo buvo ir spaudos konferencija, kurioje dujų korporacijos valdybos pirmininkas užtikrintai pareiškė, kad jis nemato sąlygų, kuriomis konkurencija iš Amerikos SGD bus įmanoma Europos dujų rinkoje.

Atsakymas buvo trumpas. Manysime, kad dviejų straipsnių užteko, kad beveik visiškai atskleistų Milerio frazę, — trūksta tam tikrų detalių, bet jos jau visai techninės, ir iš esmės situacija nesikeičia. Iki to laiko, kol JAV SGD gamyklų savininkai neatsiskaitys su paskolas jiems suteikusiais bankais, niekas nepasikeis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

63
Tegai:
suskystintos gamtinės dujos (SGD), Europos Sąjunga (ES), Gazprom, Rusija, JAV
Dar šia tema
Trampas paskelbė apie ES planus pastatyti dujų tiekimo iš JAV terminalus
Grybauskaitė mano, kad JAV kritika "Nord Stream-2" yra pagrįsta
Valstybės Dūma pakomentavo Trampo pareiškimą apie "dujotiekio dolerius"
Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

Mirtis atvėrė kelią Trampo pergalei arba pilietiniam karui

(atnaujinta 14:46 2020.09.21)
Donaldo Trampo galimybės būti išrinktam antrai prezidento kadencijai radikaliai padidėjo mirus vienai iš JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjų

Tai ne sąmokslo teorija, bet sausas politinis faktas, pabrėžiantis veiksmingos JAV vyriausybės, padėjusios paversti Ameriką pasaulio hegemone, iširimą.

Faktas yra tas, kad Amerikos sistema veikė naudodama dvi apribojimų grandines, kurios neleido itin nevienalytėms Amerikos politinio ir ekonominio elito grupėms griebti viena kitai už gerklės ir sukelti XIX amžiaus antrosios pusės pilietinio karo pasikartojimą, o dabar abi šios grandinės — konstitucinė ir neoficialioji — byra tiesiai prieš mūsų akis.

Norint padaryti tokią išvadą, pakanka užduoti paprastą klausimą: ar apskritai normalu, kad prezidento rinkimų rezultatai priklauso ne nuo liaudies valios, o nuo konkretaus teisėjo gyvenimo ar politinės padėties? Akivaizdus atsakymas yra "ne", bet dabar būtent tai vyksta JAV, ir nė viena iš konfliktuojančių politinių grupių nėra pasirengusi pripažinti situacijos nenormalumo ir skaudžių jos padarinius.

BBC praneša: "Prezidentas Donaldas Trampas paskelbė, kad kitą savaitę skirs naują Aukščiausiojo Teismo teisėją. Ruth Ginsburg, kuri ėjo pareigas, mirė sulaukusi 87 metų, likus vos šešioms savaitėms iki prezidento rinkimų". Džo Baidenas primygtinai reikalauja, kad toks sprendimas būtų priimtas jau po rinkimų.

Konflikto priežastis yra ta, kad abi partijos prieš rinkimus skaičiuoja kelis žingsnius į priekį ir prognozuoja, kad viskas vystysis taip: rinkimų naktį, suskaičiavus rinkimų dieną atiduotus balsus, Donaldas Trampas turės astronominį rezultatą ir didžiulį pranašumą prieš Džo Baideną.

Tačiau dėl to, kad Demokratų partija, pasitelkdama epidemiją, privertė naudoti masinį balsavimą paštu, maždaug savaitę siaubo išgyvenę Trampo rinkėjai (ir vilties sklidini Baideno rinkėjai) stebės, kaip Trampo lyderystė tirpsta prieš mūsų akis ir galiausiai nugalėtojas lieka Baidenas. Demokratai (ir tai greičiausiai bus netiesa) šį "stebuklingą" reiškinį pagrįs tuo, kad demokratų rinkėjai, susirūpinę savo saugumu dėl koronaviruso, daugiausia balsavo paštu.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Respublikonai pažymės, kad greičiausiai (ir tai tikriausiai yra arčiau realybės) demokratų kontroliuojamų valstijų vietos valdžia ir Demokratų partijos "operatyvininkai" tiesiog atsispausdins reikiamą "Baideno" biuletenių skaičių ir pakiš juos visiškai remiant JAV pašto tarnybai, kuri atrodys ypač įtikinamai, atsižvelgiant į oficialią pašto profsąjungos paramą Baidenui. Tai yra scenarijus, apie kurį Trampas ir generalinis prokuroras Viljamas Baras (William Barr) užsimena kalbėdami apie milžiniškus galimus pažeidimus, kurie atsiras per balsavimą paštu. Svarbus dabartinės situacijos bruožas yra tas, kad abiejų partijų šalininkams nerūpi rinkimų sąžiningumas: epocha, kai pati idėja, kad sąžiningi rinkimai (tai yra, teisingas sistemos veikimas) yra svarbesni už konkrečios partijos pergalę, baigėsi 2016 metais.

Susiklosčius aplinkybėms, kai tiek Trampas, tiek Baidenas nepripažins rinkimų rezultatų, jei jie jiems netiks, kova dėl prezidento pareigų neišvengiamai virs teisminiu lygmeniu: kiekvienoje konkrečioje valstybėje bus keli (ar net kelios dešimtys) teismų, kur respublikonai apkaltins demokratus melagingais biuleteniais, nenoru skaičiuoti "trampistų" balsų ir pan. Kiekvienos valstijos vietos teismai, kuriuose daugiausiai dalyvauja politiniai aktyvistai, priims sprendimus vadovaudamiesi "partijos drausme", o pralaimėjusioji pusė kreipsis į teismą. Beveik neišvengiama, kad visi šie ieškiniai bus sprendžiami JAV Aukščiausiajame Teisme.

Tiesą sakant, jau yra precedentas prezidento rinkimams, kurių likimą nusprendė Aukščiausiasis Teismas. 2000 metais, kai rinkimų rezultatai priklausė tik nuo perskaičiavimo Floridoje, būtent Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą dėl teismo, kuris iš tikrųjų pavertė Džordžą Bušą JAV prezidentu.

Dabar visuomenės radikalėjimo lygis yra aukštesnis, abipusė neapykanta liejasi per kraštus, užfiksuoti pirmieji politinių oponentų nužudymai, jau nekalbant apie tai, kad 2000 metais į Baltuosius rūmus niekas neatsiuntė vokų su ricinu, galinga nuodinga medžiaga, skirta prezidentui.

Iki teisėjos Ginsburg mirties (atvirai demokratiškosios įstaigos kairiojo sparno atstovės) mirties labai tikėtinas rezultatas buvo Aukščiausiajam Teismui palankus sprendimas. Nepaisant to, kad formaliu požiūriu iš devynių teisėjų keturi buvo demokratai, o penki — respublikonų šalininkai, vyriausiasis teisėjas ir oficialus "konservatorius" Robertsas neseniai balsavo už bet kokius antidempingo sprendimus.

Atsižvelgiant į tai, kad įtakingiausių Amerikos teismų organų teisėjai jau seniai balsavo beveik išimtinai "laikydamiesi politinio tikslingumo", o ne "pagal įstatymą", Baidenas turėjo beveik garantuotą pranašumą rezultatu 5:4. Mirus teisėjai Ginsburg, Trampui atsirado galimybė "pertempti" per Senatą (nereikia Kongreso sutikimo) sau ištikimiausio teisėjo kandidatūrą ir užsitikrinti reikiamą daugumą. Dar neseniai Amerikos politikoje egzistavo visas "tylių džentelmenų" susitarimų rinkinys, kuris draudė tokias manipuliacijas prieš pat rinkimus, ir buvo laikoma "teisinga" leisti naujajam prezidentui paskirti teisėją po rinkimų, tačiau dabar neveikia jokios "džentelmenų taisyklės".

Ir esmė čia nėra kažkoks ypatingas Trampo cinizmas: tiesiog JAV vyksta visavertis pilietinis karas elito viduje be jokių taisyklių. 2016 metais Donaldo Trampo būstinę šnipinėjo žvalgybos agentūros, vykdančios politinį Obamos administracijos nurodymą. Jie bandė įvykdyti pučą prieš dabartinį prezidentą, prisidengiant apkaltomis, remiantis akivaizdžiai padirbtais kaltinimais, ir tai nėra išsamus pastaraisiais metais įvykusių "taisyklių pažeidimų" sąrašas — neatsižvelgiant į tai, kad riaušių ir pogromų su žmonių aukomis organizavimas (būtent tai įvyko vasarą) taip pat nėra įprastas civilizuotos politinės kovos elementas.

Jei Trampui vis dėlto pavyks "pertempti" savo teisėją per Senatą (kuriame kai kurie "giliosios valstybės" šalininkai jau pareiškė nenorintys balsuoti už jį), jo galimybės laimėti dramatiškai išaugs. Pagal šį scenarijų "gilioji valstybė" turės tik tris būdus susigrąžinti Baltuosius rūmus: organizuoti didžiulę išdavystę pačioje Trampo komandoje (pavyzdžiui, per šantažuojamus teisėjus, kampanijos darbuotojus ir pan.), kad rinkimų byla paprasčiausiai nepasiektų Aukščiausiojo Teismo; rasti papildomų išdavikų tarp Aukščiausiojo Teismo teisėjų; galiausiai tiesiog paskelbti teismą neteisėtu ir surengti ginkluotą pučą — tikintis tikro pilietinio karo.

Pirmaisiais dviem scenarijais vis tiek bus tikimybė išsaugoti tam tikrą iliuzinį politinės sistemos teisėtumą savo gyventojų ir išorinio pasaulio akyse, o pilietinio karo atveju tai mažai tikėtina. Tačiau kad ir koks scenarijus išsipildys, Amerikos politiniame elite nebus civilizuotos politikos ar konstruktyvios sąveikos.

Tai gera žinia visam pasauliui. Ne veltui senovinėje knygoje, ant kurios prisiekia Amerikos prezidentai, pateikiamas tikslus pastebėjimas: "Bet kuri susiskaldžiusi karalystė bus tuščia; ir bet kuris susiskaldęs miestas ar namas nestovės".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rinkimai, Donaldas Trampas
Aleksejus Navalnas

Rezoliucija dėl Navalno Europos Parlamentas pripažino "ateities Rusiją"

(atnaujinta 14:33 2020.09.21)
Europos Parlamentui atsiranda negera tradicija — kiekvienų metų rugsėjo viduryje priimti antirusišką rezoliuciją

Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.

Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.

Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.

Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?

Алексей Навальный
© REUTERS / Evgenia Novozhenina

Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!

Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.

"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".

Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".

Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".

Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".

Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.

Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".

Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.

Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".

Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.

Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Валерий Мельников

Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".

Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?

Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.

Tegai:
ES, Rusija, Europos Parlamentas, Aleksejus Navalnas