SGD vežėjas

Kaltinkite fiziką ir kainas: kodėl atėjimas į ES dujų rinką nenaudingas JAV

54
(atnaujinta 09:04 2018.08.07)
Europa – tai konkurencija, tai žemos kainos, tai SGD, nenusiųstos eksportui į Kiniją. Kinija – tai silpnesnė konkurencija, didesnės kainos ir prekybos balanso atsigavimas. Ką pasirinks Trampas?

Kainos, už kurias JAV SGD siūlomos Europos rinkoje, negali konkuruoti su "Gazprom" kainomis. Kaltos dėl to fizikos, chemijos ir JAV dujų rinkos dėsniai, taip pat sąlygos, kuriomis veikia Amerikos SGD gamyklos. Tačiau Donaldas Trampas spaudos konferencijoje, kurią  jis surengė kartu su Vladimiru Putinu po jų susitikimo Helsinkyje, gana užtikrintai pasakė, kad jis dės visas pastangas, kad konkuruotų su "Gazprom". Ką tai reiškia? Ar JAV prezidentas nežino visos informacijos?

Rusija ir JAV Europos dujų rinkoje

JAV Energetikos ministerijos duomenimis, 2017 metais gamtinių dujų gavyba šios šalies teritorijoje išaugo penkiais procentais, arba 39 milijardais kubinių metrų, ir pasiekė labai rimtą dydį — 774 milijardus kubinių metrų. Jei taip, tai gamtinių dujų gavyba JAV yra daug didesnė nei tai, ką išgauna mūsų valstybinis koncernas "Gazprom": kompanijos valdybos pirmininkas Aleksejus Milleris savo pranešime visuotinio akcininkų susirinkime pranešė, kad įmonių grupė "Gazprom" 2017 mуtais išgavo tik 471 milijardąų kubinių metrų. Atėjo laikas šauktis "gelbėkite"?

Ne, nereikia. JAV Energetikos ministerija praneša apie visų šalies dujų gavybos įmonių darbo rezultatus, Milleris — tik apie grupę "Gazprom". Dujas Rusijoje dar išgauna "Rosneft", "NOVATEK", "Lukoil", "Surgutneftegaz" ". Tačiau šiame straipsnyje mes kalbėsime apie dujų eksportą į Europos rinką, o tuo užsiima būtent "Gazprom". 2017 metų rezultatai — 194 milijardai kubinių metrų, užfiksuosime šį skaičių — bus lengviau suprasti JAV dujų bendrovių rezultatus.

Vėlgi grįšime prie JAV energetikos ministerijos duomenų. Remiantis jais, bendra SGD eksporto apimtis 2017 metais sudarė 19,5 milijardo kubinių metrų. Ne, visi skaitmenys ir kableliai yra vietoje — bendra JAV dujų eksporto apimtis sudaro dešimt procentų nuo "Gazprom" eksporto į Europą. Tuo metu ponai liberalai nenuilstamai pasakoja, kad Valstijos "sudraskys "Gazprom" į skutelius, nuvertusios Europos dujų kainas." Atsiprašau, bet tikėti šiais mantrais galima tik palengvinto pavyzdžio smegenų aparato naudojimo atveju.

Galbūt Trampas ir ponai liberalai turi galvoje, kad JAV statomos dar kelios SGD gamyklos, kurios padės Amerikai patekti į pagrindinių dujų eksporto žaidėjų skaičių? Pavyzdžiui, šiais metais, turėjo pradėti veikti iškart dvi gamyklos, tačiau nepavyko — paleidimas buvo atidėtas metams. Bet ir tokias "smulkmenas" taip pat atmeskime ir galvokime, kad visi gamyklų projektai bus įgyvendinti pagal grafiką, o vienintelis SGD eksportuojanti gamykla  "Sabine Pass" taip pat užbaigs papildomų technologinių linijų įdiegimą.

Tokiu hipotetiniu atveju bendra suskystinimo gamyklų galia bus 78 milijonai tonų gatavos produkcijos, tai yra SGD. O tai 105 milijardai kubinių metrų gamtinių dujų, kurias JAV galės pasiūlyti pasaulio vartotojams — 85 milijardais kubinių metrų daugiau, nei 2017 metais. Ar JAV galės aprūpinti visas šias gamyklas savo dujomis? Sakykime, kad viskas joms pavyks — JAV energetikos ministerija prognozuoja dujų  gamybos augimą iki 901 milijardo kubinių metrų jau šiais metais.

Jei paspėlioti, kad 2017 metais Amerika neimportavo gamtines dujas, tai jos metinis suvartojimas buvo (iš 774 milijardai kubinių metrų išgavimo atėmus 20 milijardų eksportą) 754, tai viskas yra tvarkoje, gamyklos gali būti pakrautos visu pajėgumu. Laukiame papildomų 85 milijardų kubinių metrų dujų pristatymo į Europą?

Eurostatas praneša, kad 2017 metais ES sunaudojo 560 milijardų kubinių metrų dujų. Analitikai mano, kad vartojimo augimas per ateinančius dvejus metus pasieks apie penkis procentus. Ar tai reiškia, kad Europai papildomai reikės 28 milijardų kubinių metrų? Ne, ne reiškia — tikimasi, kad mažės nuosava gamyba maždaug tais pačiais penkiais procentais.

Vadinasi, papildomus 55 milijardus ES priims visiškai ramiai, jokios kainų griūties nebus. O įtakoti į kainą papildomais 30 milijardų kubinių metrų, kad parduotų juos pigiau nei "Gazprom", amerikiečiai nebus — uždarbis tokiu keistu būdu vargu ar jiems patiks.

Kai balansas dainuoja romansą

2017 metų statistikos duomenimis, į Europą iš JAV buvo pristatyta 2,75 mlrd. kubinių metrų dujų. Likusios Amerikos SGD pristatytos į Lotynų Ameriką, kur arčiau vežti, ir Pietryčių Aziją, kur kainos yra 25-35 procentais didesnės nei Europos rinkoje, ir kur pasirodė būsimasis SGD paklausos lyderis — Kinija.

Tarp JAV ir Kinijos vykstas ekonominis karas — kiekvienam  muitų didinimui eilinei prekių grupei iš Amerikos pusės Kinija sudaro savo prekių sąrašus, kurioms veidrodiniai padidina muitus. Bet tuo pačiu metu Kinijos sąrašuose tiek nebuvo amerikiečių SGD, tiek ir nėra. Priežastys yra žinomos.

Kinijos teritorijoje minimumas gamtinių dujų telkinių, tuo metu jis turi didelę ekologinę problemą — smogas dideliuose miestuose dėl to, kad elektros energijos gamybai kaip kuras daugiausiai naudojama anglis. Jau keletą metų pagal penkių metų planus sumažinama anglies gamyba, anglimi kūrenamos elektrinės pakeičiamos dujinėmis…

2017 metais Kinija padidino SGD importą 46 procentais, pirmąjį šių metų pusmetį SGD importas padidėjo dar 59 procentais. Ir pirmieji SGD pristatymai iš JAV į Kiniją jau įvyko — nedideli, bet reikšmingi.

Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Агарышев

Šalia Kinijos yra Japonija, dabartinis lyderis pagal SGD pirkimo apimtį, smarkiai auga paklausa Indijoje, Pietų Korėja ketina uždaryti atomines elektrines. Taip, netolimoje ateityje atsiras naujos SGD gamyklos Australijoje, Kataras ketina plėsti SGD gamybą, tačiau Pietryčių Azijos rinka vis dar išlieka premijinė  palyginant su europine.

Tai, kad Donaldas Trampas pagal charakterį, galvoseną visų pirma yra verslininkas ir tik po to politikas, įsitikino daugelis. Didinant SGD tiekimo apimtį į Kiniją, JAV gali išspręsti savo ekonominę problemą — atkurti balansą prekyboje su ja. Čia SGD kainos yra nuolat didesnės nei Europoje.

Kas yra kitoje skalės pusėje, klausimas: kaip JAV gali laimėti, jei teiks SGD į labai konkurencingą Europos rinką, kur kainos žinoma yra mažesnės? Pajudinti "Gazprom" pozicijas, atimti rinkos segmentą ir tuo pačiu metu uždirbti mažiau nei pristatant tą patį SGD kiekį į Kiniją? Ar prekybos balansas su Kinija iš to pagerės? Europa — tai konkurencija, tai žemos kainos, tai SGD, kuris nėjo eksportui į Kiniją. Kinija — tai silpnesnė konkurencija, didesnės kainos ir prekybos balanso atsigavimas. Ką pasirinks Trampas?

Sandėris ar ne?..

"Aš aptariau vamzdyną su Vokietijos kanclere Angela Merkel gana kategorišku tonu… Pažiūrėsime, kaip tai veiks", — pasakė JAV prezidentas. "Nesu įsitikinęs, ar šis sprendimas statyti vamzdyną atitinka visus Vokietijos interesus, ar ne, tačiau ji jį priėmė", — sakė Trampas Helsinkyje liepos 16 dieną.

Ar galima interpretuoti JAV prezidento žodžius kitaip, kaip sutikimą, kad Europa ir Rusija spręstų dujų klausimus tarpusavyje be Amerikos dalyvavimo? Pabandykite, tik argumentams atsižvelkite ir į Vladimiro Putino atsakymą, duotą Trampui.

Būtent Trampui — nebuvo klausimų iš žurnalistų, Putinas tiesiog papildė Trampo žodžius "Mes pasirengę pratęsti tranzito sutartį su Ukrainos dujų transportavimo sistemos operatoriumi, kuris galiojimas baigiasi kitais metais, jei bus sureguliuotas ginčas tarp ūkio subjektų Stokholmo arbitražo teisme… Manau, kad mes, kaip didžiausios naftos ir dujų valstybės — JAV taip pat yra tokia šalis — galėtų konstruktyviai dirbti tarptautinių rinkų sureguliavimo srityje".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

54
Tegai:
suskystintos gamtinės dujos (SGD), ES, Donaldas Trampas, Kinija, JAV
Dar šia tema
Europos Komisija paskelbė apie "priklausomybės" nuo Rusijos dujų mažėjimą
Lietuvoje paskelbtas pirmasis SGD aukcionas
Aleksejus Navalnas

Rezoliucija dėl Navalno Europos Parlamentas pripažino "ateities Rusiją"

(atnaujinta 14:33 2020.09.21)
Europos Parlamentui atsiranda negera tradicija — kiekvienų metų rugsėjo viduryje priimti antirusišką rezoliuciją

Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.

Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.

Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.

Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?

Алексей Навальный
© REUTERS / Evgenia Novozhenina

Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!

Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.

"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".

Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".

Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".

Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".

Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.

Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".

Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.

Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".

Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.

Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Валерий Мельников

Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".

Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?

Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.

Tegai:
ES, Rusija, Europos Parlamentas, Aleksejus Navalnas
Vytautas radžvilas, archyvinė nuotrauka

"Nacionalinis susivienijimas". Neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje

(atnaujinta 00:02 2020.09.21)
Radžvilas ir jo partiečiai iš "Nacionalinio susivienijimo" iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas

Tarp vadinamajam "nesisteminės opozicijos" spektrui priskiriamų ir ant slenksčio esančiuose 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvauti besiruošiančių jėgų, viena ryškiausių — tai VU profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamas "Nacionalinis susivienijimas", partija, kurią kai kurie laiko alternatyva nusistovėjusiai liberaliai pelkei. Tačiau ar tikrai yra taip?

Alternatyva liberalizmui?

Pradėkime tuo, kad Radžvilas ir jo partiečiai iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas: jie šneka ne šiaip apie socialinę atskirtį, bet apie tiesiog besiveriančią prarają tarp sėkmingai biznį varančių ir ES pinigus įsisavinančių ir didmiesčiuose susikoncentravusių Lietuvos "viršūnių" bei apgailėtinai skurstančioje provincijoje besikoncentruojančių "apačių"; jie, be to, kritikuoja ir ES federalizmą, ir iš Vakarų skleidžiamą, liaudies nemėgstamą, bet valdančiųjų sluoksnių priimamą (ir propaguojamą) "vaivorykštinę" politiką: multikultūralizmą, juvenalinę justiciją, LGBT judėjimą, "politinį korektiškumą" ir šiaip vadinamosios "tolerancijos" ideologiją.

Dar daugiau: "Nacionalinis susivienijimas" šiame kontekste kelia ir svarbias apibendrinančias išvadas: kad dėl aukščiau minėtų faktorių (ir, aišku, ne tik jų), Lietuvai ir lietuvių tautai gresia, nors ir "minkšta", nors ir "šliaužianti", bet vis dėlto reali, nepaneigiama egzistencinė grėsmė, kurią — nori ar nenori — arba teks įveikti, arba tiesiog pasitraukti iš istorinės scenos.

Be abejo, apie visa tai "sisteminės" partijos nekalba ir kalbėti nenori, nes jos ir yra šio nacionalinio nuosmukio uolios vykdytojos (užsakovų ir šeimininkų reiktų ieškoti gerokai aukščiau ir, be to, už Lietuvos ir apskritai Rytų Europos ribų). Ir todėl, bent iš pirmo žvilgsnio, Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" pakankamai stipriai kontrastuoja tiek TS-LKD, tiek LSDP, tiek LVŽS, ką jau bekalbėti apie vadinamąją "Laisvės partiją".

Ir savo dalyvavimą 2020-ųjų Seimo rinkimuose Radžvilas motyvuoja labai aiškiu "Nacionalinio susivienijimo" priešpastatymu tiek minėtosioms partijoms, tiek valdantiesiems sluoksniams, kuriuos jis pagrįstai kaltina nacionaline išdavyste. Ir šiuo požiūriu tikrai atrodytų, kad "Nacionalinio susivienijimo" pavidalu formuojasi, nors dar ir ne stipriausia, nors ir ne masiškiausia, bet visgi reali alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai.

Bet jei "atrodo" — tai dar nebūtinai "yra"...

Blogybės ir jų priežastys

Iš tiesų, juk visos Radžvilo ir kompanijos kritikuojamos blogybės, šiaip ar taip, kyla iš dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma: iš Tarybų Sąjungos ir apskritai socializmo žlugimo, o būtent — iš 90-aisiais įsigalėjusio kriminalinio kapitalizmo, reiškusio ligi tol buvusios liaudies nuosavybės ir apskritai liaudies ūkio pagrindų privatizavimą, išgrobstymą ir sužlugdymą, dėl kurio šimtai tūkstančiai (jei ne ištisas milijonas...) lietuvių, savo krašte tapę "nereikalingais žmonėmis", buvo priversti pabėgti į Vakarus geresnių ponų ieškotis.

Ir, antra — iš Lietuvos orientacijos į Vakarus, žodžiu, iš jos keliaklupsčiavimo JAV-NATO-ES imperijai, kuri ne tik ir Lietuvą, ir šiaip Rytų Europą telaiko pigios bei darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai rezervu (o ne lygiaverčiu "partneriu"), bet iš kurios šiandien ir skleidžiamos vadinamosios "vertybės" — juvenalinė justicija, multikultūralizmas, LGBT ir visa kita, prieš ką kovoti kviečia Radžvilas ir ką tuo pačiu atmeta būtent Vakarų demonizuojama Rusija.

Tarp šių dviejų priežasčių neabejotinai esama simbiozės: pirmoji vedė prie antrosios; viena sąlygoja kitą. Ir tiek vienos, tiek kitos priežasties ne šiaip pateisinimas, bet išaukštinimas, įvardinimas didžiausiu gėriu sudaro vieną iš esminių vyraujančio ideologinio konsensuso, kurį liaudiškai pavadinsime landsbergizmu, momentų.

Šiuo požiūriu, nesistemine alternatyva gali būti tik politinė jėga, radikaliai ir drąsiai atmetanti landsbergizmą, o, vadinasi, ir pripažįstanti, ir kritikuojanti minėtąsias dvi priežastis, ir, atitinkamai, ieškanti išeičių iš jų.

Radžvilas — antitarybininkas ir rusofobas

Tačiau kaipgi šiame kontekste atrodo Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas"? Kaipgi jis žvelgia į minėtąsias dvi priežastis?

Į pirmąją — kad bėda ne desovietizacija ar privatizacija, bet tai, kad, girdi, susiformavusį valdantįjį sluoksnį sudaro buvę LKP nomenklatūros veikėjai — iš to, o ne iš pačios santvarkos, jų supratimu, ir kyla pagrindinės krašto bėdos. Dar daugiau: Radžvilas ir "Nacionalinis susivienijimas" tiesiog niekina Tarybų Lietuvą, laikydami šį laikotarpį juodžiausiu mūsų istorijoje, nes Radžvilo kompanija — tai grynų gryniausi antitarybininkai ir antikomunistai.

Na, o antrosios jie apskritai nelaiko problema: anot Radžvilo, Lietuvai jungtis į ES ir NATO buvo absoliučiai būtina; bėda čia tik ta, kad valdantysis sluoksnis santykyje su šiomis struktūromis — aišku, dėl savo neva "komunistinės" prigimties — bendrauja ne iš Lietuvos nacionalinių interesų, bet verčiau savo paties trumpalaikės naudos, pozicijų. Tačiau tereikia pakoreguoti šį momentą, žodžiu — suformuoti ir į valdžią iškelti tikrai nacionalinį elitą — ir Lietuva galės su ES ir NATO žengti į šviesią ateitį kovodama prieš Vladimiro Putino Rusiją kaip neva didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui.

Radžvilo partija: ne alternatyva, o neolandsberginis surogatas

Atrodytų, kad su tokiu nusistatymu Radžvilo pasekėjai lyg ir kritikuoja landsbergizmo pasekmes (liaudies skurdą, liberalizmą, "vaivorykštinę" politiką, nacionalinį nuosmukį ir t. t.), bet kartu, būdamas antitarybininkas ir rusofobas, ne tik pateisina, bet tiesiog aukština landsbergizmo gilumines priežastis.

Šią poziciją tiksliausia būtų įvardyti neolandsbergizmu, o būtent — požiūriu, kai pripažįstamos neigiamos landsbergizmo pasekmės, bet pačios jo ištakos mažų mažiausiai ignoruojamos ar netgi pateisinamos.

Ir toks mąstymas, žodžiu, neolandsbergizmas, būdingas ne vien Radžvilo "Nacionaliniam susivienijimui", bet ir didžiajai daliai vadinamųjų "nesisteminių" Lietuvos politikierių: ir Arvydui Juozaičiui, ir Nagliui Puteikiui, ir Rūtai Janutienei, ir dar daugeliui kitų panašaus ideologinio profilio veikėjų, pretenduojančių tikrai ar tariamai kovoti "prieš sistemą", "už tautą" ir "paprastą žmogų"...

Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" čia išsiskiria nebent solidesniu ideologiniu pasirengimu ir tuo, kad kai kurie landsbergistai, o būtent TS-LKD veikėjai Algis Ramanauskas "Greitai" ir Audrius Bačiulis, negailėdami laiko bei jėgų, padeda jiems sau darytis politinę reklamą, žodžiu — kolegiškai pagelbsti...

Taigi, Radžvilo ir jo partijos pavidalu turime ne kokią nors alternatyvą esamai sistemai (taigi, landsbergizmui), bet neolandsberginį surogatą, žodžiu: "Nacionalinio susivienijimo" tikroji esmė — neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje.

Ar tokios "nesisteminės" opozicinės jėgos mums, Lietuvos patriotinei visuomenei, iš tikrųjų reikia, ar vis dėlto reikėtų ieškoti kitokių kelių — telieka atviru klausimu skaitytojui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nacionalinis susivienijimas, Vytautas Radžvilas, Seimo rinkimai
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Dar šia tema
Rinkimai-rinkimai...
Nenustatyti asmenys sugadino reklaminį stendą, kuriame pavaizduotas Skvernelis
Negalią turinti kandidatė į Seimo narius negalėjo patekti į diskusijų laidos filmavimą
Vyriausybė Seimo rinkimams papildomai skyrė apie 4 mln. eurų
Grybai ir politika. Ar įspūdingas grybų derlius padeda kandidatams į Seimą atsipalaiduoti?
Šalna

Nepaisant rudeniškai šiltų orų, Lietuvoje pasirodė pirmosios šalnos

(atnaujinta 13:05 2020.09.21)
Pažymima, kad pirmadienio naktis jau buvo truputį šiltesnė, visur išsilaikė teigiama temperatūra

VILNIUS, rugsėjo 21 — Sputnik. Nepaisant rudeniškai šiltų orų, dėl naktimis krintančios temperatūros šalyje pasirodė pirmosios šalnos, pranešama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Facebook paskyroje.

Pabrėžiama, kad šeštadienį šalnos pasirodė Panevėžio ir Varėnos apylinkėse.

Panevėžio meteorologijos stoties duomenimis, minimali oro temperatūra 5 cm aukštyje buvo 0 °C, Varėnos -0,1 °C.

Taip pat pranešime teigiama, kad sekmadienio naktį buvo dar šalčiau. Labiausiai šalo Vidurio ir Rytų Lietuvoje: Panevėžio meteorologijos stoties duomenimis, minimali oro temperatūra 5 cm aukštyje nukrito iki -2,5 °C, Šiaulių ir Ukmergės apylinkėse — iki -1,2 °C, Utenos -0,6 °C, o Dotnuvoje, Varėnoje buvo 0 °C.

Pažymima, kad pirmadienio naktis jau buvo truputį šiltesnė, visur išsilaikė teigiama temperatūra, tik Varėnoje 0 °C.

Rugsėjo orai Lietuvoje ir Vilniuje
© Sputnik /
Rugsėjo orai Lietuvoje ir Vilniuje
Tegai:
ruduo, šaltis, orai
Dar šia tema
Lietuvoje viršytas 1964 metų šilumos rekordas
Sinoptikai papasakojo, kada į Lietuvą vėl sugrįš šiluma