SGD tanklaivis

"Know-how" dujų versle: kodėl Trampas pasiūlė ES statyti uostus SGD

88
(atnaujinta 08:26 2018.08.09)
Naujienų agentūros itin aktyviai aptaria eilinį Donaldo Trampo, kuris ir toliau demonstruoja neįprastą aktyvumą Amerikos suskystintų gamtinių dujų tiekimo į Europą klausimu, pareiškimą

Liepos 30 dieną, spaudos konferencijos su Italijos ministru pirmininku Džiuzepe Konte metu, JAV prezidentas pasakė: "Mes jau deramės su Europos Sąjunga dėl devynių-vienuolikos uostų statybos JAV gamybos suskystintoms gamtinėms dujoms pirkti". Toliau jis patikslino: "Objektai bus finansuojami iš ES biudžeto".

Šioje naujienoje geras kiekvienas žodis! "Uostas suskystintoms gamtinėms dujoms pirkti" — tai "know-how" dujų versle, iki Trampo pareiškimo Europos dujų įmonėms buvo pakankamai terminalų, dabar štai teks uostus statyti. Būtų galima nusišypsoti ir praleisti pro ausis, bet jau pasirodė ekspertų nuomonės — kaip sunku dabar bus bendrovei "Gazprom", kiek gali kainuoti šie nauji terminalai ir panašiai. Todėl akivaizdžiai verta susivokti, kuo nepaprastas naujas JAV prezidento pareiškimas.

Pradėti reikia nuo to, kad priežastys, dėl kurių Trampo žodžius daugelis Rusijoje vertina labai atsargiai, — tai mūsų prote susiformavęs stereotipas. Nuo tada, kai Tarybų valdžios saulėlydyje buvo sukurtas valstybinis dujų koncernas "Gazprom", praėjo daug metų, mes jau įpratome prie to, kaip atrodo bendrovės veikla.

"Gazprom" savarankiškai vykdo geologinę telkinių žvalgybą, savarankiškai įsisavina šiuos telkinius, pats stato dujotiekius, kad tiektų dujas į Europą pirkėjams, kuriuos jis, vėlgi, rado pats ir su kuriais sutartis pats pasirašė. Mums toks požiūris yra toks logiškas, toks aiškus, kad mums sunku suprasti, jog kažkur kitur ši veikla gali būti vykdoma kitaip. Tačiau tokių nuostabių vietų pasaulyje yra labai daug!

Tai šalys, kurios rimtai priėmė liberalios ekonomikos dogmas ir įdyvendino jas ištisos teisinės sistemos forma. Pagrindinė liberalios ekonomikos idėja — valstybė turėtų pasitraukti iš realiojo sektoriaus, nes privatus savininkas yra daug efektyvesnis, o valstybinės įmonės tik griauna gryną konkurenciją, kuri vienintelė yra pajėgi užtikrinti normalų vystymąsi.

Tikrą paklusnumą pademonstravo visos ES šalys ir JAV: su reta išimtimi jos ekonomikos dujų sektoriuje neturi nė vienos valstybinės įmonės, neturi net kompanijų su pastebimu valstybės dalyvavimu akciniame kapitale. Šalių suskirstymas į dvi stovyklas — sutikusių su valstybės nebuvimu dujų sektoriuje ir tų, kurie net girdėti apie tai nieko nenori, — nulemtas ne "blogos autoritarinių lyderių valios", kaip mus bando įtikinti liberalūs ideologai. Pažvelkime į pagrindinius gamtinių dujų tiekėjus Europos Sąjungoje.

Norvegija — sutartis pasirašo ir vykdo valstybinė įmonė "Statoil". Alžyras — sutartis pasirašo ir vykdo valstybinė įmonė "Sonatrach". Rusija — sutartis pasirašo ir vykdo valstybinė įmonė "Gazprom". Visai neseniai iškilmingos ceremonijos metu bavo atidarytas naujas dujotiekis, kuriuo dujos į Europą bus tiekiamos ne iš Rusijos, o iš Azerbaidžano, bet ir čia dujas išgauna valstybinė kompanija.

Jei Europai pavyks įtikinti Jungtines Amerikos Valstijas netaikyti sankcijų Iranui, tai Iranas teoriškai galės tapti dar vienu dujų tiekėju į ES rinką, tačiau šiuo atveju Europos dujų įmonės greičiausiai turėtų (ar turės) reikalų su valstybine įmone. Jei bus išspręsti teritoriniai ginčai Kaspijos jūros akvatorijoje, į Europą galės patekti dujos iš Turkmėnijos — bet ir tada sutartis pasirašys valstybės įmonė, be jokių išimčių.

Yra dujos šalies teritorijoje, kurias ji gali eksportuoti, yra valstybinė įmonė ir "autoritarinio režimo įspaudas", kurį davė šalys, kur nėra tokių didelių telkinių, bet yra liberali demokratija. Patikrinkite patys — šioje taisyklėje nėra išimčių. Išnagrinėkite OPEC šalių sąrašą ir pamatysite, kad kiekvienoje iš jų visas operacijas su nafta vykdo tik valstybinės įmonės. Kodėl?

Priežastis yra paprasta: visos šalys, tiekiančios į pasaulio rinkas angliavandenilius, gerai supranta, kad jos prekiauja neatsinaujinančiais energijos ištekliais. O atiduoti tokią prekybą į "efektyvių privačių savininkų" rankas prieštarautų valstybės interesams. Jei mes priversti prekiauti neatsinaujinančiais ištekliais, tai daryti reikia taip, kad valstybė gautų maksimalią naudą. Išimtis naftos sektoriuje — Rusija, kuri 90-ųjų pradžioje leido jo privatizaciją.

JAV — taip pat yra išimtis, bet savita. Čia iš pradžių buvo liberalizuota dujų rinka ir tik po to įvyko ta pati "skalūnų revoliucija". Iš pradžių teisės aktai buvo pritaikyti importuojančios šalies interesams, o dabar paaiškėjo, kad dujų gelmėse yra tiek, kad Amerika gali sau leisti jų eksportą.

Ir dabar, kad šis sektorius taptų valstybiniu, pirmiausia reikia pakeisti šimtus įstatymų ir aktų, o tada… Oi, net spausdinti žodį "nacionalizacija" baisu! Trampas ir netaria jo, nes supranta, kokį pasipriešinimą tokia iniciatyva gaus iš galingiausių naftos ir dujų kuluarų pusės. Dar kartą pažiūrėkite į jo citatą: iš pradžių "netyčia" išsprūdę žodžiai "uostai" ir "terminalai", o po to labai rūpestingai — "JAV gamybos suskystintos dujos". Ne "Amerikos", o "JAV gamybos".

Tarkime, jūs esate kokia nors įmonė, kuri nori kontroliuoti SGD tiekimą iš JAV, tai čia galiojantys įstatymai nustato tokį veiksmų algoritmą. Pradėti reikės nuo dujų suskystinimo pajėgumų nuomos — čia veikia sutartys "skystink ir/arba mokėk". "Mokėk už nuomą, o tada pats spręsk, ar tu  skystinsi, ar ne". Taip, būtent taip — tik avansiniai mokėjimai.

Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Агарышев

Gerai, su įrangos nuoma klausimas išspręstas, reikia tiekti į gamyklą gujas, kurios turi būti suskystintos. Dujas JAV galima pirkti tik "Henry Hub" biržoje — jokių kitų variantų. Jūs turite išpirktus skalūnų telkinius ir jūs savarankiškai išgaunate dujas? Puikiai — toliau jūs privalote pateikti jas biržos varžytynėms.

Gerai, dujos nupirktos, reikia jas pristatyti, bet JAV dujų pristatymas yra tikras menas. Kitaip nei tradiciniai gręžiniai, kurie veikia dešimtmečiais, skalūnų dujų gręžiniai išdirbami per trejus ar ketverius metus. O tai nėra laikotarpis, už kurį dujotiekiai spės apsimokėti, čia viskas yra labai sunku. Tiems, kas nenori gilintis į techninius sunkumus, išeitis rasta — reikia primokėti prie biržos kainos 15 procentų, ir dujos tada bus pristatytos kol kas į vienintelę JAV suskystinimo gamyklą "Sabina Pass", esančią Luizianos valstijoje.

Toliau viskas paprasta — skystink, frachtuok ir vežk, kur tik nori. Kadangi visos SGD gamyklos JAV statomos, naudojantis banko suteiktomis paskolomis, visos įrangos nuomos sutartys yra ilgalaikės, toks buvo bankų reikalavimas. Ir avansiniai mokėjimai taip pat yra ilgalaikiai, o atitinkamos sumos yra skaičiuojamos šimtais milijonų dolerių. Kas pasaulyje žaidžia tokius žaidimus?

Yra tik du variantai: arba tai yra bendrovės iš šalių, kurioms SGD — vienintelė šviesa lange, arba tarptautinio masto spekuliavimo dujų biržoje milžinės. Japonijos ir Korėjos bendrovės ir tarptautiniai koncernai — kitų Amerikos SGD rinkoje tiesiog nėra.

Būtent tada, kai gamyklos savininkai atsiskaitys su bankais, jie galės disponuoti savo gamybos pajėgumais. O kol kas Trampas, norintis organizuoti "Amerikos srautą", bus priverstas turėti reikalų su bet kuo, bet tik ne Amerikos bendrovėmis. Trampas, kviečiantis Japonijos bendroves gabenti SGD į Europą, — nuostabus paveikslas!..

Mes apžiūrėjome JAV dalį SGD kūrybinės iniciatyvos dėl didelio masto SGD tiekimo į Europą organizavimo, bet ne mažiau absurdiškai atrodo ir visokie pono Junkerio,  Europos Komisijos pirmininko, pažadai. Apie juos — kitą kartą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

88
Tegai:
suskystintos gamtinės dujos (SGD), Europos Sąjunga (ES), Donaldas Trampas, JAV
Dar šia tema
Europos Komisija paskelbė apie "priklausomybės" nuo Rusijos dujų mažėjimą
Lietuvoje paskelbtas pirmasis SGD aukcionas
Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

Mirtis atvėrė kelią Trampo pergalei arba pilietiniam karui

(atnaujinta 14:46 2020.09.21)
Donaldo Trampo galimybės būti išrinktam antrai prezidento kadencijai radikaliai padidėjo mirus vienai iš JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjų

Tai ne sąmokslo teorija, bet sausas politinis faktas, pabrėžiantis veiksmingos JAV vyriausybės, padėjusios paversti Ameriką pasaulio hegemone, iširimą.

Faktas yra tas, kad Amerikos sistema veikė naudodama dvi apribojimų grandines, kurios neleido itin nevienalytėms Amerikos politinio ir ekonominio elito grupėms griebti viena kitai už gerklės ir sukelti XIX amžiaus antrosios pusės pilietinio karo pasikartojimą, o dabar abi šios grandinės — konstitucinė ir neoficialioji — byra tiesiai prieš mūsų akis.

Norint padaryti tokią išvadą, pakanka užduoti paprastą klausimą: ar apskritai normalu, kad prezidento rinkimų rezultatai priklauso ne nuo liaudies valios, o nuo konkretaus teisėjo gyvenimo ar politinės padėties? Akivaizdus atsakymas yra "ne", bet dabar būtent tai vyksta JAV, ir nė viena iš konfliktuojančių politinių grupių nėra pasirengusi pripažinti situacijos nenormalumo ir skaudžių jos padarinius.

BBC praneša: "Prezidentas Donaldas Trampas paskelbė, kad kitą savaitę skirs naują Aukščiausiojo Teismo teisėją. Ruth Ginsburg, kuri ėjo pareigas, mirė sulaukusi 87 metų, likus vos šešioms savaitėms iki prezidento rinkimų". Džo Baidenas primygtinai reikalauja, kad toks sprendimas būtų priimtas jau po rinkimų.

Konflikto priežastis yra ta, kad abi partijos prieš rinkimus skaičiuoja kelis žingsnius į priekį ir prognozuoja, kad viskas vystysis taip: rinkimų naktį, suskaičiavus rinkimų dieną atiduotus balsus, Donaldas Trampas turės astronominį rezultatą ir didžiulį pranašumą prieš Džo Baideną.

Tačiau dėl to, kad Demokratų partija, pasitelkdama epidemiją, privertė naudoti masinį balsavimą paštu, maždaug savaitę siaubo išgyvenę Trampo rinkėjai (ir vilties sklidini Baideno rinkėjai) stebės, kaip Trampo lyderystė tirpsta prieš mūsų akis ir galiausiai nugalėtojas lieka Baidenas. Demokratai (ir tai greičiausiai bus netiesa) šį "stebuklingą" reiškinį pagrįs tuo, kad demokratų rinkėjai, susirūpinę savo saugumu dėl koronaviruso, daugiausia balsavo paštu.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Respublikonai pažymės, kad greičiausiai (ir tai tikriausiai yra arčiau realybės) demokratų kontroliuojamų valstijų vietos valdžia ir Demokratų partijos "operatyvininkai" tiesiog atsispausdins reikiamą "Baideno" biuletenių skaičių ir pakiš juos visiškai remiant JAV pašto tarnybai, kuri atrodys ypač įtikinamai, atsižvelgiant į oficialią pašto profsąjungos paramą Baidenui. Tai yra scenarijus, apie kurį Trampas ir generalinis prokuroras Viljamas Baras (William Barr) užsimena kalbėdami apie milžiniškus galimus pažeidimus, kurie atsiras per balsavimą paštu. Svarbus dabartinės situacijos bruožas yra tas, kad abiejų partijų šalininkams nerūpi rinkimų sąžiningumas: epocha, kai pati idėja, kad sąžiningi rinkimai (tai yra, teisingas sistemos veikimas) yra svarbesni už konkrečios partijos pergalę, baigėsi 2016 metais.

Susiklosčius aplinkybėms, kai tiek Trampas, tiek Baidenas nepripažins rinkimų rezultatų, jei jie jiems netiks, kova dėl prezidento pareigų neišvengiamai virs teisminiu lygmeniu: kiekvienoje konkrečioje valstybėje bus keli (ar net kelios dešimtys) teismų, kur respublikonai apkaltins demokratus melagingais biuleteniais, nenoru skaičiuoti "trampistų" balsų ir pan. Kiekvienos valstijos vietos teismai, kuriuose daugiausiai dalyvauja politiniai aktyvistai, priims sprendimus vadovaudamiesi "partijos drausme", o pralaimėjusioji pusė kreipsis į teismą. Beveik neišvengiama, kad visi šie ieškiniai bus sprendžiami JAV Aukščiausiajame Teisme.

Tiesą sakant, jau yra precedentas prezidento rinkimams, kurių likimą nusprendė Aukščiausiasis Teismas. 2000 metais, kai rinkimų rezultatai priklausė tik nuo perskaičiavimo Floridoje, būtent Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą dėl teismo, kuris iš tikrųjų pavertė Džordžą Bušą JAV prezidentu.

Dabar visuomenės radikalėjimo lygis yra aukštesnis, abipusė neapykanta liejasi per kraštus, užfiksuoti pirmieji politinių oponentų nužudymai, jau nekalbant apie tai, kad 2000 metais į Baltuosius rūmus niekas neatsiuntė vokų su ricinu, galinga nuodinga medžiaga, skirta prezidentui.

Iki teisėjos Ginsburg mirties (atvirai demokratiškosios įstaigos kairiojo sparno atstovės) mirties labai tikėtinas rezultatas buvo Aukščiausiajam Teismui palankus sprendimas. Nepaisant to, kad formaliu požiūriu iš devynių teisėjų keturi buvo demokratai, o penki — respublikonų šalininkai, vyriausiasis teisėjas ir oficialus "konservatorius" Robertsas neseniai balsavo už bet kokius antidempingo sprendimus.

Atsižvelgiant į tai, kad įtakingiausių Amerikos teismų organų teisėjai jau seniai balsavo beveik išimtinai "laikydamiesi politinio tikslingumo", o ne "pagal įstatymą", Baidenas turėjo beveik garantuotą pranašumą rezultatu 5:4. Mirus teisėjai Ginsburg, Trampui atsirado galimybė "pertempti" per Senatą (nereikia Kongreso sutikimo) sau ištikimiausio teisėjo kandidatūrą ir užsitikrinti reikiamą daugumą. Dar neseniai Amerikos politikoje egzistavo visas "tylių džentelmenų" susitarimų rinkinys, kuris draudė tokias manipuliacijas prieš pat rinkimus, ir buvo laikoma "teisinga" leisti naujajam prezidentui paskirti teisėją po rinkimų, tačiau dabar neveikia jokios "džentelmenų taisyklės".

Ir esmė čia nėra kažkoks ypatingas Trampo cinizmas: tiesiog JAV vyksta visavertis pilietinis karas elito viduje be jokių taisyklių. 2016 metais Donaldo Trampo būstinę šnipinėjo žvalgybos agentūros, vykdančios politinį Obamos administracijos nurodymą. Jie bandė įvykdyti pučą prieš dabartinį prezidentą, prisidengiant apkaltomis, remiantis akivaizdžiai padirbtais kaltinimais, ir tai nėra išsamus pastaraisiais metais įvykusių "taisyklių pažeidimų" sąrašas — neatsižvelgiant į tai, kad riaušių ir pogromų su žmonių aukomis organizavimas (būtent tai įvyko vasarą) taip pat nėra įprastas civilizuotos politinės kovos elementas.

Jei Trampui vis dėlto pavyks "pertempti" savo teisėją per Senatą (kuriame kai kurie "giliosios valstybės" šalininkai jau pareiškė nenorintys balsuoti už jį), jo galimybės laimėti dramatiškai išaugs. Pagal šį scenarijų "gilioji valstybė" turės tik tris būdus susigrąžinti Baltuosius rūmus: organizuoti didžiulę išdavystę pačioje Trampo komandoje (pavyzdžiui, per šantažuojamus teisėjus, kampanijos darbuotojus ir pan.), kad rinkimų byla paprasčiausiai nepasiektų Aukščiausiojo Teismo; rasti papildomų išdavikų tarp Aukščiausiojo Teismo teisėjų; galiausiai tiesiog paskelbti teismą neteisėtu ir surengti ginkluotą pučą — tikintis tikro pilietinio karo.

Pirmaisiais dviem scenarijais vis tiek bus tikimybė išsaugoti tam tikrą iliuzinį politinės sistemos teisėtumą savo gyventojų ir išorinio pasaulio akyse, o pilietinio karo atveju tai mažai tikėtina. Tačiau kad ir koks scenarijus išsipildys, Amerikos politiniame elite nebus civilizuotos politikos ar konstruktyvios sąveikos.

Tai gera žinia visam pasauliui. Ne veltui senovinėje knygoje, ant kurios prisiekia Amerikos prezidentai, pateikiamas tikslus pastebėjimas: "Bet kuri susiskaldžiusi karalystė bus tuščia; ir bet kuris susiskaldęs miestas ar namas nestovės".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rinkimai, Donaldas Trampas
Aleksejus Navalnas

Rezoliucija dėl Navalno Europos Parlamentas pripažino "ateities Rusiją"

(atnaujinta 14:33 2020.09.21)
Europos Parlamentui atsiranda negera tradicija — kiekvienų metų rugsėjo viduryje priimti antirusišką rezoliuciją

Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.

Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.

Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.

Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?

Алексей Навальный
© REUTERS / Evgenia Novozhenina

Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!

Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.

"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".

Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".

Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".

Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".

Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.

Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".

Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.

Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".

Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.

Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Валерий Мельников

Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".

Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?

Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.

Tegai:
ES, Rusija, Europos Parlamentas, Aleksejus Navalnas
Vakcina nuo gripo, archyvinė nuotrauka

Lietuva gavo pirmąsias gripo vakcinos siuntas

(atnaujinta 15:10 2020.09.21)
Rengiantis ateinančiam gripo sezonui nupirkta kiek daugiau nei 236 tūkst. keturvalentės gripo vakcinos dozių

VILNIUS, rugsėjo 21 — Sputnik. Į Lietuvos gydymo įstaigas jau pradedamos tiekti gripo vakcinos, rašo Sveikatos apsaugos ministerija.

Šią savaitę bus paskirstyta trečdalis visų šiam sezonui nupirktų vakcinų dozių (maždaug 80 tūkst.), įsigytų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų. Ligonių kasų kompensuojamomis gripo vakcinomis bus skiepijami rizikos grupėms priklausantys asmenys.

Rengiantis ateinančiam gripo sezonui Valstybinė ligonių kasa (VLK) iš viso nupirko kiek daugiau nei 236 tūkst. keturvalentės gripo vakcinos dozių — 40 proc. daugiau nei pernai. Tam iš PSDF prireikė 2,2 mln. eurų.

PSDF lėšomis apmokama gripo vakcina skirta tiems asmenims, kurie turi teisę būti skiepijami nemokamai. Šiuo metu Lietuvoje nemokamai nuo gripo skiepijami vyresni nei 65 metų žmonės ir bet kurio amžiaus sergantieji lėtinėmis ligomis, nėščios moterys, taip pat gyvenantieji globos ir slaugos įstaigose bei medicinos darbuotojai, kuriems tikimybė užsikrėsti gripu ypač padidėja bendraujant su sergančiais žmonėmis.

Tegai:
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), vakcina, gripas
Dar šia tema
Virusologas įvertino vakcinos nuo gripo ir koronaviruso kombinacijos idėją
SAM: pritrūkus nemokamų gripo vakcinų — papildoma kompensacija rizikos grupės žmonėms