socdemai

Po Brazausko socdemai neturi stipraus kandidato į prezidentus

56
(atnaujinta 14:48 2018.08.20)
Tiesos valanda netrukus išmuš vienai seniausių Lietuvos politinių jėgų - socialdemokratams. Jiems teks asispręsti, ką iškelti savo kandidatu šalies prezidento rinkimuose kitą pavasarį ir tuo žingsniu parodyti, ar jie dar sugeba sutelkti Lietuvos visuomenę bei lyderiauti

Kadaise tai pavyko padaryti amžiną atilsį Algirdui Brazauskui, 1993 metais antrame ture triuškinamu rezultatu (60 procentų prieš 40) laimėjusiam pirmuosius prezidento rinkimus naujojoje Lietuvoje. Ar šių dienų socialdemokratai pajėgūs pakartoti savo pirmtakų rezultatus?

Kol kas iš pačių socialdemokratų girdėti, kad didžiausio palaikymo jų gretose kaip galimi kandidatai sulaukia eurodeputatė Vilija Blinkevičiūtė, eurokomisaras Vytenis Andriukaitis ir Seimo narė Rasa Budbergytė. Vargu ar per tuos mėnesius iki rinkimų atsiras kokia nors ryškesnė figūra už šias.

Partijos lyderis Gintautas Paluckas pagal Konstituciją negalės kelti savo kandidatūros, mat jam rinkimų metu dar nebus sukakę būtinų 40 metų. Be to, jam kol kas nepavyko tapti ryškiu politiniu vadovu, mobilizuojančiu rinkėjus; nešiojasi jis ir teistumo už piktnaudžiavimą tarnyba kuprą.

Taigi, kas yra ponia, ar, kaip tarp socdemų priimta vadinti, bičiulė Blinkevičiūte? Tai 58 metų amžiaus labai miela, širdinga moteris, kurią prieš 10-15 metų ypač pamilo Lietuvos pensininkų masės. Tais sočiaisiais, prieškriziniais metais bičiulė Vilija vadovavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei galėdavo "pramušti" pensijų didinimą.

Todėl 2004 metais, kai nuvertus Rolandą Paksą vyko neeiliniai prezidento rinkimai, ši kandidatė surinko 16,5 procento balsų. Tada pritrūko vos kelių procentų, kad ji patektų į antrąjį turą. Bet net ir į jį nepatekusi, Blinkevičiūtė tada  pademonstravo puikius gebėjimus telkti ir jungti žmones. Jai negalėjai nieko prikišti. Nei komunistinės praeities, nei korupcijos, nei intrigų.

Bet Vilija neturėjo ir taip ir neįgavo noro lyderiauti. Po minėtų rinkimų, užuot pasinaudojusi populiarumo banga savo įtakai išplėsti visuomenėje bei pačioje socdemų partijoje, ji išliko tuo, kuo ir buvo nuo pat jaunystės tarybiniais laikais - gera, profesionalia valdininke, vadybininke. Ne politike.

Kiekvienam savo. Įdomu tai, kad socialdemokratų gretose šiuo metu stebime procesą, kaip iš valdininkės lukšto prasikalti ir politikos ringan žengti bando kita panašios biografijos ir to paties amžiaus moteris, Rasa Budbergytė. Irgi, beje, teisininkė, kaip ir Blinkevičiūtė.

Dirbusi Teisingumo ministerijoje, pabuvusi Valstybės kontroliere (2005-2010 metais), po to šešerius metus Budbergytė ėjo Lietuvos atstovės Europos audito rūmuose pareigas. Grįžusi iš ten, ėmė aktyviai reikštis politikoje ir socdemų partijoje, palaikė Palucką jo kovoje su senąja Gedimino Kirkilo gvardija. Tapo Seimo nare 2016 metais.

Tačiau jeigu Blinkevičiūtės reitingas apklausose, skirtose ištirti rinkėjų nuotaikas dėl kandidatų į prezidentus, velkasi uodegoje, tai Budbergytės pavardės jose iš viso nėra. Rinkėjai jos dar net nespėjo įsidėmėti. Šiai politikei trūksta dar mažiausiai kelerių metų aktyvaus politinio darbo, kad ji galėtų įrodyti, ką gali.

Nors, stebint ją, yra ženklų, kad kaip ir Blinkevičiūtė, taip ir Budbergytė vargu ar sugebės peržengti ilgų valdininkiško darbo metų uždėtą antspaudą. Politinė lyderystė numato visišką atsidavimą savai misijai, o jo mes dar nematome Budbergytės atveju.

Užtat Vytenio Andriukaičio asmenyje aišku tai, kad užsidegimo bei angažavimosi yra net per akis. Šis 67 metų istorikas išties gimęs būti politiku, uždegti savo sekėjus socialinio teisingumo bei solidarumo idėjomis. Bet ir jis neturi beveik jokių šansų pakartoti Algirdo Brazausko rezultatą. Kodėl?

Andriukaitis yra per daug emocionalus, jį, liaudiškai tariant, dažnai "užneša ant posūkio". Tai yra, kalbėdamas viešai, jis įsijaučia, įsiaudrina tiek, kad pasako daugiau, nei galbūt pats planavo pasakyti. Iš esmės santūriam lietuvių būdui tai nepriimtina.

Ir tai ne vien šių eilučių autoriaus, bet ir daugelio politikos apžvalgininkų nuomonė. Ir... rinkėjų. Andriukaitis jau du kartus dalyvavo prezidento rinkimuose ir abu kartus juos pralaimėjo, nepatekęs į antrąjį rinkimų turą. Vieną kartą gavo 6, kitą kartą 7 procentus. Net jei jis padvigubins savo reitingą, to bus negana, norint patekti į antrąjį turą.

Taigi, socialdemokratai šiandien savo gretose neturi potencialaus prezidento.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

56
Dar šia tema
Didžiausias Grybauskaitės fiasko, vertas jos apkaltos
Lietuvos politinės partijos sužlugo. Kas toliau?
Visa Lietuva stoja į kovą su korupcija
Kijevo įvykiai Maidane, archyvinė nuotrauka

Pinigai ir ginklai Maidanui Lietuvos užsienio politikos kvintesencija

(atnaujinta 15:53 2020.08.03)
Pasirodė informacija, kad Lietuvos ambasada Ukrainoje aktyviai dalyvavo Maidane. Nesąmonė ar tiesa?

Viešojoje erdvėje pasirodė sensacinga informacija — ypač Lietuvos mastu: buvęs Petro Porošenkos bendražygis Davidas Žvanija pareiškė, kad 2014 metais Maidano metu Ukrainoje vyko suplanuotas valdžios užgrobimas ir kad per Lietuvos ambasadą šioje šalyje "buvo perduodami pinigai ir ginklai". 

Pirmas momentas (suplanuotas perversmas) nėra ypatinga naujiena — didelei daliai ekspertų ir paprastų žmonių tai tapo aišku jau seniai. O štai konkrečiai Lietuvos vaidmens paminėjimas ne tik pinigų, bet ir ginklų perdavimo kontekste yra naujiena.

Iš karto kyla klausimas — ar tai tikrai tiesa, juk pasakyti galima bet ką (ypač Ukrainoje)? Žvanija teigia, kad turi "dokumentinių įrodymų", kuriuos pasiruošęs pateikti Ukrainos Generalinei prokuratūrai. Problema ta, kad šios šalies valdžiai tiesa (ar tai būtų tiesa apie snaiperius Maidane, ar apie Odesos tragediją) nereikalinga, nes tuomet galutinai žlugs Maidano kaip kovos už laisvę ir demokratiją mitas, o kartu su juo ir tos valdžios legitimumas.

Ir tai jau nekalbant apie tikėtiną isteriją nacionalistų tarpe, kuri papildomai destabilizuos politinę situaciją Ukrainoje (kaip tai vyksta, kai prezidentas bando ieškoti kažkokių kompromisų dėl konflikto Donbase). Atitinkamai, tikėtis prokuratūros tyrimo šiuo atveju sunku, o reiškia galima vadovautis tik tam tikrais netiesioginiais įrodymais ir logika. Pastaroji sako, kad Žvanijos informacija apie Lietuvą gali būti teisinga.

Pirma, Vilnius aktyviai rėmė jau "Oranžinę revoliuciją", ir reikia priminti, kad tada įvykęs "trečias turas" nelabai derinosi su Ukrainos konstitucinės santvarkos pagrindais, bet Lietuvai tai nebuvo problema — svarbiausia buvo provakarietiška Kijevo orientacija.

Todėl nenuostabu, kad 2014 metais ji vėl parėmė "Ukrainos žmonių pasirinkimą", kai nepavyko "užlaužti rankų" Viktorui Janukovyčiui ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimo Vilniuje metu. Dar daugiau, po konflikto Donbase pradžios Lietuva pradėjo teikti Ukrainai oficialią karinę paramą (ginkluotė, instruktoriai), o neoficialiai ten galėjo būti siunčiami samdiniai, apie ką yra informacijos viešojoje erdvėje.

Kodėl Vilnius taip elgiasi, irgi pakankamai akivaizdu. Jis kaip ištikimas Vašingtono sąjungininkas realizuoja pastarojo geopolitinius tikslus (įtakos plėtra antirusiškumo pagrindu) posovietinėje erdvėje. Jeigu kalbėti dar tiksliau — demokratinio—globalistinio sparno interesus, ir šiame kontekste galima prisiminti Aivaro Abromavičiaus faktorių.

Grandinė paprasta: Abromavičius kaip ekonomikos ministras Ukrainos vyriausybėje po Maidano — Džordžas Sorošas — JAV demokratai (įskaitant Džo Baideną) — Petro Porošenka. O šiuo metu ponas Abromavičius — "Ukroboronprom" vadovas.

Be to, negalima nepaminėti neseniai įkurto "Liublino trikampio", kurio kampai (Lietuva, Lenkija, Ukraina) — valstybės, kurioms Amerika yra pagrindinis užsienio politikos prioritetas, o jos buvimas Europoje — tikra palaima. Pagaliau, Ukraina nėra vienintelis Lietuvos kaip JAV tarpininko veikimo pavyzdys — dar yra Gruzija, Moldova ir, žinoma, Baltarusija, kur šiuo metu irgi bręsta Maidano pobūdžio neramumai (tai yra, didesnė jau minėtos "Rytų partnerystės" programos dalyvių dalis).

Tokiu būdu, jeigu Žvanijos teiginiai apie Lietuvos vaidmenį Maidane pasitvirtintų, tai tikrai nesukeltų nuostabos. Būtų nuostabu, jeigu būtų kitaip. "Bet juk tai skandalas — ne šiaip sau kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, o dalyvavimas antikonstituciniame perversme", — gali pasakyti paprastas žmogus. O vietoj atsakymo — tyla Lietuvos prezidentūroje, URM, teisėsaugoje ir žiniasklaidoje.

O jeigu ir bus kokie nors komentarai, tai, greičiausiai, bus aiškinama, kad visa tai Kremliaus agento paistalai. Na, o jeigu faktai  visiškai prispaus, tada galima pasakyti, kad buvo remiamas ne antikonstitucinis perversmas, o "Ukrainos žmonių, kurių pusėje buvo visas civilizuotas pasaulis, kova už laisvę ir demokratiją".

Pabaigai norisi prisiminti Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žodžius: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų". O kas teisėjai?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ukraina, Lietuva
Dar šia tema
Lietuva pažadėjo tęsti paramą Ukrainai įgyvendinant Asociacijos susitarimą
Istorikas: Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos susivienijimas yra simbolinis
Politologas: Lietuva, Lenkija ir Ukraina neturi perspektyvų, kaip ir Europos Sąjunga
Puškovas teigia, kad Baltarusiją bandoma įtraukti į "antirusiškas žaidynes"
Turistas Maskvoje, archyvinė nuotrauka

"Vakcinų lenktynės": Vakaruose kaltina Rusiją

(atnaujinta 13:56 2020.08.03)
Praėjus maždaug mėnesiui po to, kai koronaviruso pandemija pasaulio ekonomiką tiesiog parklupdė ant kelių, politiniame ir žiniasklaidos pasaulyje atsirado naujas tarptautinės konkurencijos "žanras", kurį ironiškai galima vadinti vakcinų lenktynėmis

Atsižvelgiant į akivaizdžią psichologinę traumą, kurią koronavirusas du kartus padarė kolektyviniams Vakarams, šių lenktynių laimėjimo klausimas tapo ne tik politinis, bet ir politinis ir esminis Vakarų visuomenės savigarbos išsaugojimo atžvilgiu. Žmogui, išugdytam geriausio europietiško humanizmo tradicijose (o tai šiuolaikiniame pasaulyje iš esmės reiškia ne europietį ar amerikietį, o sovietinį ar rusišką išsilavinimą įgijusį asmenį), gana sunku suprasti šiuolaikinę Vakarų "vakcinų lenktynių" maniją, tačiau galite pabandyti tai paaiškinti pagrindinės šiuolaikinės JAV ar Didžiosios Britanijos pramonės, tai yra, politinės ir komercinės savireklamos požiūriu.

Koronaviruso testas
© Sputnik / Григорий Сысоев

Savireklamos erdvėje kolektyviniai Vakarai, bei konkrečiai JAV ir Didžioji Britanija patyrė keletą rimtų "koronaviruso traumų". Pirmiausia paaiškėjo, kad tolima (taip pat "labai totalitarinė ir kai kuriose vietose atsilikusi", pagal Londono ir Vašingtono politikų stereotipus) Kinija susidorojo su epidemija, geriau suprato problemą anksčiau ir veiksmingai apribojo ekonominę žalą. Atsižvelgiant į tai, net ir savo patriotų akimis, JAV ir Didžioji Britanija, taip pat kai kurios ES šalys neatrodo labai įkvepiančios.

Kita kolektyvinių Vakarų savigarbos trauma buvo netyčia (kaip atsitinka) padaryta Rusijos — jos "įžeidžiamai mažas" mirtingumas nuo koronaviruso ir įdiegti masiniai tyrimai, kurie iš viso sukėlė "dantų griežimą" Vakarų žiniasklaidoje ir nepagrįstus kaltinimus dėl suklastotos statistikos, nors statistika (be PSO vertinimų) buvo savaime suprantama: Niujorke epidemijos aukų lavonai buvo laikomi refrižeratoriuose gatvėse, ir vien to pakanka medicinos ir viešojo administravimo kokybės skirtumui įvertinti.

Tokiomis sąlygomis, neatsižvelgiant į reikalaujamas išlaidas ir bet kokią galimą riziką, kolektyviniams Vakarams (taip pat ir kai kuriems konkretiems ambicingiems Vakarų politikams) vakcinų gamybos pirmumo klausimas tampa gyvybiškai svarbus įvaizdžio atžvilgiu, nes būtina parodyti, kad, pavyzdžiui, JAV — "vis dar numeris vienas pasaulyje".

Tuo tarpu skaitant Amerikos žiniasklaidą, kyla keistas jausmas: atsižvelgiant į partijos priklausomybę ir leidinio savininkų simpatijos Donaldui Trampui buvimą ar nebuvimą, konkretūs leidiniai palaiko arba amerikiečių kompanijas, kuriančias vakcinas, arba britų, vokiečių, netgi Indijos bendroves ir universitetus, norėdami užtikrinti, kad "vakcinų lenktynių" nugalėtojų laurai patektų į "teisingos" šalies struktūrą, tačiau taip, kad "pasmerktas Trampo režimas" negalėtų gauti politinių premijų iš to.

Makro lygmeniu taip pat kyla panašus konfliktas: užuot koordinavęs pastangas su savo partneriais NATO ar G7, oficialusis Vašingtonas, bent jau kai kurių Vokietijos žiniasklaidos atstovų teigimu, bandė nuvilioti ir perkelti iš Vokietijos į JAV perspektyvią biotechnologijų įmonę, kuri turėjo kai kurių svarbių technologijų kovai su koronavirusu.

Šiame kontekste logiška, kad bet kokie pranešimai apie tai, kad Rusija ar Kinija yra arti vakcinos nuo koronaviruso sukūrimo ir masinio naudojimo, sukelia Vakarų informacijos lauke reakciją, kurią galima palyginti ne tiek su banalia alergija, kiek su tikru anafilaksiniu šoku.

Žinoma, galima manyti, kad Amerikos medicinos srities valdininkai iš tikrųjų vadovaujasi tik profesiniais sumetimais, tačiau atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, kyla rimtų įtarimų dėl tam tikro politinio įsipareigojimo. Kaip oficialios reakcijos į pranešimus apie Rusijos planus pradėti masinį gydytojų skiepijimą šį rudenį, taip pat naujienas apie sėkmingus Kinijos galimų vakcinų bandymus pavyzdį galima paminėti vyriausiojo Amerikos infekcinių ligų specialisto poziciją, kurią skelbia "The Wall Street Journal":

"Dr. Anthony Stephenas Fauci, vyriausias užkrečiamųjų ligų ekspertas JAV, penktadienį per kongrese vykusį COVID-19 pakomitečio posėdį sakė, kad JAV greičiausiai nenaudos Kinijoje ar Rusijoje sukurtų vakcinų." Aš labai tikiuosi, kad kinai ir rusai iš tikrųjų išbando vakciną prieš ją kam nors suteikdami", — teigė jis. — Manau, kad teiginiai, jog vakcina yra paruošta platinti prieš atliekant bandymus, geriausiu atveju yra problemiški." Dr. Fauci taip pat teigė, kad tikisi, kad JAV gaus vakciną iki metų pabaigos."

Remiantis palyginamąja galimų skirtingų šalių vakcinų analize, kuri vadovauja verslo informacijos agentūrai "Bloomberg", ekspertas greičiausiai tikisi vakcinos iš amerikiečių bendrovės "Moderna".

Verta pažymėti, kad "Bloomberg" apžvalgoje (bent jau iki šiol) nėra duomenų iš Rusijos, o tai Vakarų skaitytojams gali sudaryti klaidingą įspūdį apie Rusijos galimybes, nes gali susidaryti iliuzija, kad Rusijos vakcina "atsirado iš niekur".

Jau galima numanyti, kaip bus tęsiamos "vakcinų lenktynės": rusišką ar kinišką iš karto paskelbs pavojingomis, paremdami netikrų naujienų žanro turiniu. Be to, kad būtų lengviau įtikinti skeptiškesnę Vakarų auditorijos dalį, bus propaguojama tezė apie tai, kad bet kuriuo atveju, net jei skiepai veiksmingi šios vakcinos gaminamos naudojant duomenis, kuriuos neva pavogė Kinijos, Irano ir Rusijos įsilaužėliai, o atitinkamas visuomenės nuomonės parengimas jau atliktas. 

COVID-19 vakcinos bandymai Rusijoje, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Андрей Катаев

O paskutinė gynybos linija bus ciniški Rusijos ir Kinijos kaltinimai "vakcininiu nacionalizmu" ir siekiu kovą su epidemija paversti kažkokios tarptautinės konkurencijos analogu, tačiau lygiagrečiai bus skleidžiama tezė apie poreikį sukurti savo vakciną Vakaruose, kad nebūtų priklausomybės nuo Pekino ar Maskvos.

Šio požiūrio problema yra ta, kad kiekviename šio "kontroliuojamo atsitraukimo" etape — ir nėra jokios abejonės, kad tai būtent atsitraukimas, skatinamas neišvengiamos realybės — Vakarų žiniasklaidos aparatas praras savo auditorijos pasitikėjimą vis daugiau ir daugiau segmentų. Tai baigsis reguliariomis konferencijomis dėl būtinybės kovoti su Rusijos ir Kinijos dezinformacija ir atitinkamų Amerikos ir Europos struktūrų reikalavimais skirti joms daugiau lėšų, kad būtų atkurta ankstesnė jų įvaizdžio didybė. 

Tačiau auditorijos pasitikėjimas lengvai prarandamas, o atgaunamas lėtai,ir koronavirusas tik paspartino visuomenės pasitikėjimo degradacijos procesus, kurie jau vyko Vakarų pasaulyje. O Rusija, Kinija ir kiti "etatiniai kaltininkai", į kuriuos įprasta rodyti pirštais Vakarų šalių žiniasklaidos erdvėje, iš tikrųjų neturi nieko bendra su šia problema, o Rusijos Vakarų partneriai kentės dėl "vakcinų nacionalizmo" savo iniciatyva ir, ko gero, išdidžioje vienatvėje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, vakcina
Temos:
Naujo koronaviruso protrūkis Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Trys Rusijos COVID-19 vakcinos prototipai parodė veiksmingumą
PSO susidomėjo rusiška vakcina nuo koronaviruso
PSO įvertino koronaviruso vakcinų tyrimų situaciją Rusijoje
Eurai, archyvinė nuotrauka

Paskelbtos sausio liepos mėnesių valstybės biudžeto pajamos

(atnaujinta 11:07 2020.08.04)
Kaip teigiama pranešime, 2020 metų liepos mėnesio pajamų surinkimo rezultatas geresnis, nei birželio mėnesį

VILNIUS, rugpjūčio 4 — Sputnik. Liepos mėnesį valstybės biudžetas pajamų gavo apie 13,4 proc. (111,8 mln. eurų) mažiau nei planuota ir apie 2,8 proc. (20,4 mln. eurų) mažiau nei prieš metus, praneša Finansų ministerija.

Nord Stream-2
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Pabrėžiama, kad šių metų liepos mėnesio pajamų surinkimo rezultatas geresnis, nei birželio mėnesį, per kurį pajamų gauta 15,8 proc. (158,7 mln. eurų) mažiau nei planuota ir 10,4 proc. (98,4 mln. eurų) mažiau nei praėjusių metų birželį.

"Liepos mėnesio pajamų surinkimas atspindi birželio mėnesio veiklos rezultatus, tame tarpe ir COVID-19 paveiktų įmonių atidėtus mokesčių mokėjimus, kurie per mėnesį išaugo apie 61 mln. eurų ir birželio pabaigoje iš viso sudarė apie 631 mln. eurų", — teigiama pranešime.

Pažymima, kad šių metų sausio — liepos mėnesiais pajamų į valstybės biudžetą gauta apie 15 proc. (829,8 mln. eurų) mažiau nei planuota ir apie 7,7 proc. (392,4 mln. eurų) mažiau nei praėjusiais metais tuo pačiu laikotarpiu.

Kaip teigiama pranešime, patikslinta ir detalesnė informacija apie valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų surinkimą bus skelbiama rugpjūčio mėnesio antroje pusėje.

Tegai:
Lietuva, valstybės biudžetas, ekonomika
Dar šia tema
Bus sutelkiamos pavaldžių įmonių pastangos gerinti kelių kokybę
"Gazprom" sureagavo į baudą, kurią skyrė Lenkija prieš "Nord Stream-2"