Ramūnas Karbauskis, archyvinė nuotrauka

Karbauskis prieš konservatorius: kas kurį nugalės?

160
(atnaujinta 15:45 2018.08.28)
Valdančiosios partijos lyderis Ramūnas Karbauskis parašė atvirą laišką, kuriame jis apibūdino dabartinio politinio proceso esmę Lietuvoje; taigi, kas vyksta?

VILNIUS, rugpjūčio 27 — Sputnik. Tai, kad tarp "valstiečių" iš vienos pusės ir konservatorių Prezidentūros iš kitos nėra santaikos, aišku jau seniai. Be to, pagrindiniai šių "sosto karų" veikėjai nesigėdi aštriai pasisakyti.

Tačiau dabar, atrodo, konfliktas pasiekė virimo tašką — Karbauskis tiesiogiai apkaltino prezidentę Dalią Grybauskaitę tuo, kad ji, bendraudama su konservatoriais, daro viską, kad valstybėje pasikeistų parlamentinis valdymas, nes 2016 metais rinkimus laimėjo "netinkami"…

Ką tai reiškia ir kokios gali būti pasekmės?

Atgal į ateitį

Savo laiške (kurio sistemos žiniasklaida dėl akivaizdžių priežasčių pasirinko "nepastebėti"), Karbauskis kritikuoja konservatorius dėl dvigubų standartų ir nepagrįstų kaltinimų, skirtų jam, kolegoms partijoje ir pačiai partijai. Jis iš esmės priešinasi jiems ir prezidentei ne kaip prieš konkrečią politinę jėgą ir konkretų asmenį, bet kaip prieš sistemą, plačiąja šio žodžio prasme, kuri atmeta "valstiečius" ir jų vadovus kaip svetimą organizmą, kaip virusą, galintį sunaikinti jos tradicines politinės veiklos schemas.

Įdomu tai, kad taip jau buvo Lietuvos politikoje. Pirmuoju tokiu atveju gali būti laikomas buvęs šalies prezidentas Rolandas Paksas, kuris buvo apkaltintas tuo, kad jis (kaip ir Karbauskis) tiesiog neturėjo laimėti rinkimų ir kištis į tokius klausimus, kaip naftos perdirbimo įmonės "Mažeikių nafta" pardavimą 1999 metais (konservatorių valdymo laikais) amerikiečiams.

Tačiau vienas dalykas yra prezidentas kaip atskiras politikas, ir visai kitas — visa partija, kuri laimėjo rinkimus. Pastaruoju atveju situacija yra daug sudėtingesnė, tačiau misija yra įmanoma.

Pavyzdys — politinis "Darbo partijos" ir jos lyderių (ypač Viktoro Uspaskicho kaip Kremliaus agento) sunaikinimas. 2004 metais ji laimėjo Seimo rinkimus ir iškart tapo tų pačių konservatorių (ir "teisingo prezidento" Grybauskaitės) spaudimo objektu, nes laimėjo "ne tie, kurie turėjo laimėti". Beliko kaltinimai dėl "juodosios apskaitos", teismo procesai ir partijos žlugimas.

Taigi, šiandien stebime trečią lietuvių politinio serialo seriją apie "tų" ir "ne tų" kovą. "Įžeistų kovotojų prieš blogį" vaidmenį atlieka tie patys konservatoriai, kurie įprastais metodais (kaltinimai dėl politinės korupcijos ir ryšiai su Rusija) linčiuoja naują monstrą — "valstiečius", kurie išdrįso laimėti Seimo rinkimus.

Ko tikėtis finale?

Valstietis triumfuodamas rogėmis atnaujina kelią?

Viena vertus, istorija byloja, kad ateinančių "išsišokėlių" likimas yra iš anksto numatytas — tik laiko klausimas, kada jie "pasibaigs". Kita vertus, Karbauskis ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis atkakliai priešinasi.

Žinoma, Paksas ir Uspaskichas taip pat priešinosi, bet galiausiai kapituliavo. Bet dabar konservatoriai dėl kažkokios priežasties tiesiog įsiutę (ar net puolę į isteriją) dėl "valstiečių", kurie bando pažeisti jų skausmingus taškus, elgesio. Ir jei nervai "nelaiko", tai nėra jokio tikėjimo pergale.

O "nelaiko" dėl kelių priežasčių. Pirma, prezidento rinkimai jau "ant nosies", bet yra problema dėl "tinkamo" kandidato. Antra, Vašingtono regiono komitete yra netvarka, o transatlantiniuose santykiuose — sąmyšis. Trumpai tariant, didieji viršininkai neturi laiko Lietuvai, o be priedangos sunku, ypač todėl, kad šalies viduje priešai atsisako pasiduoti.

Be to, jie kontratakuoja (surengia įvairius tyrimus),  susivienija ("valstiečiai" bendradarbiauja su partija "Tvarka ir teisingumas") ir grupuojasi iš naujo (Uspaskichas nusprendė sugrįžti).

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje akivaizdus dar vienas sistemos politinis konfliktas. "Barbarai" turi daug šansų, ypač jei jiems pavyks užimti  prezidento postą, o tai yra visiškai įmanoma. Bet tikrai nebus lengva, nes konservatoriai yra užsigrūdinę vaikinai, kurie sugebėjo ištverti ir palaužti ne vieną ir ne du priešininkus.

Taigi, pažiūrėsime, ar "valstietis" naujai nušvies Lietuvos politinį kelią…

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

160
Tegai:
politika, konservatoriai, valstiečiai
Dar šia tema
Karas paskelbtas: Grybauskaitė prieš Karbauskį
Tarp senosios ir naujosios nomenklatūros Lietuvoje kyla karas
Karbauskis tirs oponentus. Greit tirs jį patį
Konservatoriai prašo Karbauskio paviešinti neturtinių teisių perleidimo sutartis
Karbauskis iškasa karo su VSD kirvį?
Minskas protestai, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos įvykiai: kas stovi siekių nuversti Lukašenką?

(atnaujinta 18:52 2020.08.14)
Jau kelinta diena, kaip Baltarusijos prezidento rinkimus eilinį kartą laimėjus A. Lukašenkai, Minske bei kituose šalies miestuose tęsiasi neramumai

Sisteminei žiniasklaidai piešiant tariamos "kovos prieš diktatorių" įvaizdį, akivaizdu, kad Lukašenką siekiama nuversti. Atitinkamai reikėtų paklausti: kas už šių siekių stovi? Kokios jėgos? Kokie interesai?

Prieš atsakydami į šiuos esminius klausimus, vis dėlto truputėlį stabtelėkime ir pažymėkime, kokia, bendrai paėmus, yra Baltarusijos socialinė-istorinė situacija...

Baltarusijos situacija

Taigi: Baltarusijoje, kur nuo 1994 metų šeimininkauja Lukašenka — priešingai kitoms buvusioms TSRS respublikoms — neįvyko nei privatizacijų, nei tarybinio paveldo naikinimo vajus. Todėl šalyje liko nemaža socializmo liekanų, kurios dar XXI amžiaus pradžioje laidavo išskirtiniu buvusį Baltarusijos socialinį stabilumą.

Vis dėlto, nieko nėra amžino: šios liekanos išgyvena eroziją. Be to, daug reiškė — ir iki šiol reiškia — Rusijos teikiama materialinė bei finansinė parama. Pagaliau, pati 26-erius metus gyvuojanti Lukašenkos sistema, spėjusi įgyti ir tam tikrų feodalinių požymių, spėjo gerokai perpūti bei išsigimti — šitai atsispindi ir biurokratiniame aparate, ir, tiesą pasakius, pačio Lukašenkos laikysenoje.

Pagaliau, paskutinį dešimtmetį Baltarusijoje laipsniškai kyla ir maisto, ir kitų pragyvenimo reikmių kainos, tuo tarpu daugumos atlyginimai stovi vietoje: atitinkamai krenta gyventojų perkamoji galia, blogėja jų materialinė padėtis.

Ir ką gi? Būdami tokioje situacijoje, jie girdi pasakas apie klestėjimą ir gerovę Vakaruose. Dalis natūraliai šito užsinori: juk, pažvelgus iš paprasto miesčionio pozicijų, Vakarų imperialistinio kapitalizmo sirenų giesmė — iš tikrųjų gundanti...

Baltarusiško "Maidano" grėsmė

Panašiais pažadais patikėjo — ir jų davėjais nusekė — nemaža dalis Ukrainos žmonių: nusivylę Viktoro Janukovyčiaus administruotu kriminaliniu kapitalizmu, jie įsigeidė "kelio į Europą" — tiktai tam, kad papildytų ES pigios darbo jėgos rezervus, o pati Ukraina, tuo tarpu — toliau skurstų, vietos bei užsienio oligarchų plėšiama.

Žinodami tai, didžiulė dalis baltarusių supranta, kokias "šviesias perspektyvas" jiems atvertų baltarusiškas Maidano pakartojimas — ir todėl, koks ydingas bebūtų Lukašenka, vis dėlto renkasi remti "Batką". Ir šią paramą, kaip matyti, išreiškė įvykusiuose rinkimuose.

Tačiau, kaip ten bebūtų (ar 80% nubalsavo, ar mažiau), toji Baltarusijos piliečių dauguma — o ji YRA dauguma — vis dėlto pasyviai sėdi namuose. Tuo tarpu kol mažumoje esantys opozicionieriai (kurių spektras — nuo liberalų iki neonacių) ryžtingai mobilizuojasi ir tiesiog siautėte siautėja gatvėse, Lukašenkai priešiškoms jėgoms padėdami sudaryti kone visuotinės "tautos kovos prieš diktatorių" įvaizdį.

Kodėl Lukašenkos rėmėjai tyli?

Šioje situacijoje, Baltarusijoje "klausimas numeris vienas" — kaip dalyką taikliai įvardijo Sergejus Kurginianas, yra Lukašenką parėmusios sociumo dalies, žodžiu, "Batkos" elektorato, mobilizavimo klausimas (pavyzdžiui, 2012 metų vasarį Rusijos visuomenė panašiai mobilizavosi prieš "spalvotos revoliucijos" kėlėjus; panašiai mobilizuojasi Venesueloje Maduro šalininkai prieš JAV penktakoloninkus ir pan.). Bet kodėl šitai nevyksta?

Iš tiesų, reikia pripažinti — pirma — kad Lukašenkos elektoratas yra iš esmės pasyvus, apolitiškas ir, šiuo požiūriu, sunkiai mobilizuotinas; ir — antra — kad pats Lukašenka savo veiksmais tiek vidaus, tiek išorės politikos požiūriu, smarkiai susilpnino savo autoritetą jų akyse. Vidaus problemas žinome: jas jau nurodėme aukščiau.

Lukašenkos nuodėmės

Tuo tarpu užsienio politikos požiūriu pakanka prisiminti palyginti šviežią skandalą apie trisdešimties Rusijos piliečių, siejamu su vadinamąja "Vagnerio" kompanija, areštą Baltarusijoje: patsai Lukašenka tada pradėjo skalambyti apie tariamą "Kremliaus sąmokslą" jį nuversti...

Žinoma, nei Vladimiras Putinas, nei Kremlius apskritai, tokių ketinimų neturi: tiek Rusijos valdantysis elitas, tiek Rusija apskritai neabejotinai suinteresuota Baltarusijos stabilumu ir tokių tikslų neturi bei turėti negali.

Todėl nenuostabu, kad kyla versijos, jog šį incidentą iš užkulisių organizavo Ukrainos banderinio režimo specialiosios tarnybos. Tuo tarpu Lukašenka, panašu, šituo akiplėšišku žygiu tikriausiai siekė padaryti reveransą Vakarams, savotiškai jiems įsiteigti, pasisiūlyti jiems „savu“ — bet akivaizdu, kad Vakarai jo imti nesiruošia...

Taigi, Lukašenka lieka ant savotiško ledo. Ir dabar yra priverstas — su daugiau mažiau patikima (o kiek — pamatysime greitu metu...) Baltarusijos represinių struktūrų pagalba — kautis prieš baltarusiškojo "Maidano" organizatorius bei vykdytojus...

JAV ir Vakarai — tikrieji baltarusiškojo "Maidano" šeimininkai!

Kaip žinia, jau ne pirmą ir ne antrą dieną besitęsiančius neramumus aktyviai remia bei kuruoja ir Lietuva, ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Lenkijoje besibazuojantys "demokratijos ir laisvės" eksportuotojai... Na, o dabar, į Lietuvą pabėgus rinkimus prieš Lukašenką pralaimėjusiai Svetlanai Tichanovskajai, iškyla bent teorinė tikimybė, kad pastaroji bus paskelbta "tikrąja" Baltarusijos prezidente...

Ir, žinoma — dėl nemažos dalies susiklosčiusios situacijos yra kaltas pats Lukašenka. Šiuo požiūriu nereikia turėti jokių iliuzijų: nei dėl Baltarusijos vidaus padėties, nei dėl oportunistinio, netgi šlykštaus pastarojo elgesio Rusijos atžvilgiu. Ir vis dėlto — vienintelė alternatyva Lukašenkai — tai Ukrainos scenarijaus pasikartojimas, Baltarusijos valstybės išparceliavimas ir baltarusių išsiuntimas į ES pigios darbo jėgos forma.

Taigi, tokią alternatyvą ir siūlo vadinamosios "orumo" revoliucijos autoriai. Ir kas gi jie tokie? Na, šitai aiškiai pasakė neseniai per LRT eterį su Žmonių partijos patriarchu Vytautu Landsbergiu šnekučiavęsis eksministras Petras Vaitiekūnas, paraginęs Lietuvos valdžią nedelsiant kreiptis į "partnerius" nurodymų, ką gi daryti su Tichanovskaja, kaip gi "laisvinti" Baltarusiją...

Į kokius būtent "partnerius"? Ogi — visų pirma — į Vašingtoną, paskiau į Briuselį ir, galų gale — į Varšuvą! Taip, būtent čia — ir tai juk parodo aiškiai, kad už to, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, be pagrįsto dalies žmonių nusivylimo Lukašenka, stovi ne kas kita, kaip Vakarų, o būtent, Amerikos imperijos interesai.

Kokie interesai? Interesai turėti dar vieną bananinę respubliką ant Rusijos slenksčio, kurioje galėtų būti dislokuotos dar didesnės NATO pajėgos galimai karinei avantiūrai prieš Rusiją — šalį, kuri, šiaip ar taip, bet nepakituliuoja priešais JAV terorą.

Šitokiame fone, aišku, reikia mąstyti realistiškai, o būtent: suprasti, kad koks Lukašenka bebūtų, vis dėlto, jis ir tiktai jis gali išgelbėti Baltarusiją nuo pražūties, jis ir tiktai jis gali atkurti tvarką bei stabilumą šalyje. Būtent šito ir jam, ir baltarusių tautai ir vertėtų palinkėti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidento rinkimai, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
JAV kariškiai, archyvinė nuotrauka

Pradėti karą Irake ir prarasti Ameriką: kaip tai atsitiko

(atnaujinta 15:24 2020.08.13)
Baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį

VILNIUS, rugpjūčio 13 — Sputnik. Dabartinę JAV nacionalinę katastrofą visų pirma sukėlė (arba išprovokavo) nesėkminga avantiūra Irake: dabar tai akivaizdu. Ir knyga, ką tik išleista Amerikoje, yra gera ne tik todėl, kad joje išsamiai analizuojama, kaip ir kas priėmė sprendimus pradėti intervenciją Irake 2003 metų kovo mėnesį. Ji taip pat provokuoja diskusiją šia tema, kad esmė yra ne tik tuometinės valdančiosios komandos — Džordžo Bušo ir kitų — neadekvatumas. Yra gilesnių priežasčių, tokių kaip "o iš kur atsiranda neadekvatumas?", rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Kalbama apie Roberto Dreiperio kūrinį "Pradėti karą. Kaip Bušo administracija pastūmėjo Ameriką į Iraką" (To Start a War, by Robert Draper). Autorius palaikė draugiškus santykius su Bušo šeima — iki to momento, kai pradėjo rašyti šią knygą: čia buvęs prezidentas atsisakė su juo kalbėtiы. Kiti neatsisakė. Dreiperis rinko interviu su šimtais to meto valdininkų, todėl tekstas ne visada skaitomas, bet labai naudingas.

Pažvelkime į šio klausimo kainą savo laikmečio žmogaus — ir nebūtinai amerikiečio — akimis. Prie ko Irako karas atvedė Ameriką ir pasaulį?

Akivaizdžiausia: baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį. Nes supervalstybė visiems parodė, kad gali laimėti karą su akivaizdžiai silpnu priešininku (ne taip, kaip Indokinijoje praėjusio amžiaus 60–70 dešimtmečiuose), tačiau tokia pergalė naikina ir nugalėtoją.

Be to, paaiškėjo, kad tiek artimiausi sąjungininkai (Vokietija ir Prancūzija), tiek ir tuomet geranoriški partneriai (Rusija) tokioje situacijoje gali turėti savo požiūrį ir prireikus ignoruoti Ameriką.

Paaiškėjo, kad okupavusi šalį (tai yra Iraką), Amerika, turėdama visas savo finansines ir kitas galias, nesugebėjo padaryti šios šalies laiminga ir klestinčia. Tai reiškia, kad JAV (ir Vakarų) politinė sistema ir vertybių sistema netinka eksportui, o tai lemia dešimčių dešimčių valstybių visame pasaulyje mintis ir veiksmus. Tai yra, paaiškėjo, kad be Amerikos tai ne tik įmanoma, bet ir reikia padaryti.

Ir dar nėra labai ištirtas klausimas apie dabartinį Amerikos visuomenės, visos valdžios sistemos suskaidymą ir ideologinį žlugimą, jau nekalbant apie finansus — ir ar ši katastrofa būtų nutikusi šalyje, jei ne avantiūra Irake. Bet kokiu atveju Irakas čia padarė reikšmingą indėlį.

Dreiperio knyga pirmiausia parodo mums, regis, visiškai atsitiktinį siužetą: Amerikos intelekto degradaciją. Pasirodo, kad 90-ųjų pabaigoje CŽV turėjo problemų su Bilo Klintono administracija, iki galimybės padalyti agentūrą į keletą dalių. Bet tada 2001 metų rugsėjo 11 dieną įvyko teroristinis išpuolis, o tuometinis departamento vadovas Džordžas Tenetas tikėjosi, kad bus įmanoma atgaivinti įtaką.

Beje, CŽV nesėkmės 90-aisiais turėjo savo, ir labai skirtingas priežastis, tačiau tada susiklostė juokinga situacija — būtent Artimuosiuose Rytuose (kaip paaiškėjo remiantis visos Irako istorijos rezultatais) pritrūko sumanių ir pajėgių specialistų. Tada Tenetas turėjo įrodyti, kad tai yra neįtikėtina — kad Irako lyderis Sadamas Huseinas sudaręs slaptą aljansą su "Al-Qaeda" *, kuris surengė rugsėjo 11 dienos teroristinį išpuolį, ir kad jis rengia masinio naikinimo ginklus prieš JAV.

Ir kaip tokiais atvejais elgiasi blogas žvalgyba? Ji kuria klastotes ir prašo jomis patikėti. Beje, palyginti su 2003 metais, situacija beveik nepasikeitė, apgailėtina "Rusijos kišimosi į Amerikos rinkimus" istorija taip pat buvo paremta atvirai nenaudinga medžiaga. Apskritai išmintinga žvalgyba sutaupo valstybei daug pinigų, kvaila sukuria milžiniškų problemų.

Tačiau vieno skyriaus nesėkmė — tik proceso dalis. Irako katastrofos nebūtų, jei Džordžas Bušas asmeniškai ir žmonės, kuriuos jis paskyrė į svarbiausias pareigas, nereikalautų iš CŽV tos labai melagingos informacijos. Taip, Tenetas savo biurą pavertė agentūra, "parduodančia visuomenei" idėją, kad Sadamas kelia grėsmę JAV. Bet jį tiesiogine prasme privertė visi pagrindiniai to laikmečio veikėjai — gynybos sekretoriaus pavaduotojas Paulius Wolfowitzas ir jo viršininkas Donaldas Rumsfeldas, viceprezidentas Dickas Cheney ir, svarbiausia, pats prezidentas.

Kodėl jie tai padarė? Nes jie buvo globalizmo, tai yra nevaržomos Amerikos lyderystės visame pasaulyje, ideologai. Net savo ankstesnėse pozicijose, devintojo dešimtmečio pabaigoje, jie pasiekė, kad Kongresas priimtų "Irako išvadavimo aktą", sukūrė komisijas, kurios iš tikrųjų kaltino CŽV nepastebėjus "Irako (ir tuo pačiu Irano ir Šiaurės Korėjos) grėsmės". 

Na, kai teroristai smogė į Niujorką, šalyje kilo nekontroliuojama isterija, kuria visi šie žmonės paprasčiausiai negalėjo nepasinaudoti.

Kalbant apie Bušą, jam, pasak knygos autoriaus, Sadamas nebuvo tik pabaisa, bet ir toks, kad palikti jį valdžioje buvo neįsivaizduojama. Ir kiti neteisingi užsienio lyderiai — taip pat: pagaliau atėjo valanda Amerikai parodyti, kad dabar ji yra vienintelė supervalstybė.

Rezultatas: Anot Dreiperio, administracijoje nebuvo nė vienos diskusijos, ar pradėti karą Irake. Pokalbiai buvo tik apie tai, kada ir kaip.
O kokia situacija, kai valdžioje yra žmonės, turintys paruoštas idėjas, o jų pavaldiniai privalo tik parinkti tuos — ir tik tuos — faktus, kurie atitinka šias iš anksto numatytas idėjas? (Beje, tas pats vyksta ir šiandien Jungtinėse Valstijose, bet daugiausia Kinijos atžvilgiu; vakar tas pats buvo prieš Rusiją.)

Taigi, kai idėjos išdėstomos iš anksto, o faktai turi jas atitikti, tai vadinama valstybės valdančiosios klasės nekompetencija ir degradavimu. Taip pat ir visos jos išsilavinusios klasės degradacija. Ir jei prezidentus, ministrus pirmininkus ar karalius galima kažkaip pakeisti, tai visą tautą — sudėtingiau.

Ši idėja mirga reakcijose į Draperio knygą: "Mūsų visuomenė yra be intelekto", "mokyklos, kurios apsimeta dėstančios istoriją, sociologiją, kultūrą", dažniausiai tik renka pinigus ir suteikia švietimo iliuziją ...

Apie švietimo pablogėjimą JAV ir jos giminingose ​​šalyse nuoširdžiai pradėta diskutuoti devintajame dešimtmetyje, iš kur, kaip matome, auga Irako ir  kitų problemų šaknys. Ir šios kalbos baigsis negreitai.

* Rusijoje uždrausta teroristų organizacija.

Tegai:
karas, Irakas, JAV
Dar šia tema
Iranas išpuolį prieš bazes Irake pavadino "antausiu JAV"
Linkevičius nubrėžė ES veikimo gaires malšinant įtampą Irake
Irano apšaudytoje bazėje Irake tarnavę Lietuvos kariai perdislokuoti į Kuveitą
Vytautai, nustok rekti

Lietuviai sumišę dėl įvykių Baltarusijoje

Lietuvos valdžia reikalauja griežtų sankcijų Baltarusijai, o paprasti piliečiai nežino, kaip elgtis su savo draugais ir giminaičiais iš Baltarusijos, kurie, skirtingai nei protestuotojai, parėmė dabartinį prezidentą Aleksandrą Lukašenką

Ukrainos Euromaidano laikotarpiu, pačioje Lietuvos visuomenėje pareiškėjo suskilimas Baltarusijos protestų atžvilgiu.

— Vytautai, nustok rėkti "Tikime, galime, nugalėsime!" darbo vietoje. Aš suprantu jūsų nerimus dėl kraujo brolių, gyvenančių istorinėje tėvynėje, bet čia yra Lietuva ir prašau laikytis padorumo normų. Juk ne visi Lietuvoje palaiko protestus Minske ir kituose Baltarusijos miestuose. Asmeniškai aš esu prieš smurtinį vyriausybės nuvertimą revoliucijos barikaduose būdu.

— Ar gi tu palaikai diktatorių Lukašenką? Kaip galima taip kalbėti apie tikruosius Baltarusijos patriotus?!

— Jei nuoširdžiai pasakyti, mano požiūris į Lukašenką, kaip į asmenį ir jo valdymo metodus, taip pat iš dalies neigiamas. Bet aš įpratęs gerbti daugumos, o ne agresyvios mažumos nuomonę. Ir jei dauguma baltarusių vėl išreiškė pasitikėjimą Lukašenka, tada reikia tai priimti ir grįžti prie politinės kovos įstatymų rėmuose, o ne statyti revoliucines barikadas.

— O kas pasakė, kad dauguma balsavo už Lukašenką?! Ar tu matei, kiek žmonių rugpjūčio 9 dieną išsirikiavo eilėsė rinkimų apylinkėse ne tik pačioje Baltarusijoje, bet ir visoje Europoje?! Ir tu nori pasakyti, kad šių Lukašenkos priešininkų buvo tik 10 procentų?

— Gal aš nesu sociologas ar politologas, bet kažkodėl man atrodo, kad daryti išvadas tik iš rugpjūčio 9 dieną susidarusių eilių — tai apgaulė. Girdėjau, kaip opozicionieriai ragino savo šalininkus nebalsuoti iš anksto, o atvykti tik rinkimų dieną. Tai reiškia, kad jie darė prielaidą, kad rinkimų apylinkėse gali susidaryti tam tikri kamščiai. Ir reikia gražiai nufilmuoti tai, o paskui pristatyti visam pasauliui kaip didžiulių baltarusių masių protesto formą. Gal aš klystu, bet vis tiek turiu jausmą, kad baltarusių masėmis vadovavo manipuliatoriai, kurie kažkada kūrė Euromaidaną Kijeve. Štai ir prezidentas Lukašenka jau apie tai pareiškė ir pažadėjo pateikti įrodymus. O Baltarusijos KGB jau pareiškė, kad areštavo pagrindinį kurstytoją, kuris vadovavo ir organizavo agresyvius jaunų, stiprių žmonių veiksmus Minsko gatvėse.

— Kokias nesąmones tu sakai?! Riaušės buvo spontaniškos. Nes stipriai pavargo baltarusiai nuo Lukašenkos! Ir dabar mes turime garsiai reikalauti, kad jis pripažintų rinkimų rezultatus neteisėtais ir savanoriškai atsistatydintų! Manau, kad šiuo klausimu mus, baltarusius, palaikys viso pasaulio ir Europos bendruomenė! Ir aš džiaugiuosi, kad Lietuva groja pirmuoju smuiku garsiame anti-Lukašenkos orkestre ir netgi paskelbė, kad įves savo nacionalines sankcijas Baltarusijos valdžiai, net jei kitos valstybės atsisakys tai padaryti.

— Na, tai tavo teisė. Tik pirmiausia pagalvok apie būsimąjį savo karujo brolių likimą Minske, Mogiliove ar Bobruiske, kuriems ruošiamas šiandien skurdžiausios Europos šalies — Ukrainos, likimas.

Tegai:
rinkimai, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų