Nemcovo skveras, archyvinė nuotrauka.

Lietuvos apdovanojimai "už rusofobiją"

179
(atnaujinta 21:04 2018.08.31)
"Sputnik Lietuva" po Vilniaus garbės piliečio titulo suteikimo Džordžui Bušui Jaunesniajam pasidomėjo, kas dar iš mirusių ir dar gyvų neapykantos šiuolaikinei Rusijai skleidėjų vertas aukštų Lietuvos valstybės apdovanojimų ir įvertinimų

Pirmasis asmuo, įamžintas Lietuvos žemėlapyje, buvo nepripažintos  Ičkerijos Respublikos prezidentas Džocharas Dudajevas. 1998 metais Vilniuje,  Žvėryno rajone, kur gyvena Lietuvos politinis elitas ir yra Rusijos ambasada Lietuvoje, atsirado Džocharo Dudajevo skveras. Skvero centre buvo pastatytas akmuo, ant kurio išraižytos lietuvių poeto Sigito Gedos eilės, garbinančios nepripažintos  Ičkerijos Respublikos prezidentą. O Dudajevo sūnūs — Degi ir Avluras — per vieną dieną gavo Lietuvos pilietybę.

Tiesa, nėra žinoma, už kokius nuopelnus šaliai. Vyresnysis Avluras Dudajevas netgi išvertė savo pavardę į lietuvių kalbą ir tapo Davydovu, o po to persikėlė gyventi į Švediją. Jaunesnysis Dudajevo sūnus Degi suspėjo įsiamžinti Lietuvos nusikalstamų veikų ataskaitose. 2011 metais jis buvo sulaikytas Vilniaus-Klaipėdos magistralėje, o automobilyje, kuriuo važiavo Degi, Lietuvos pasieniečiai surado septynis padirbtus Lietuvos pasus. Byla buvo užglaistyta pakankamai greitai, ir šiandien apie Degį Dudajevą Lietuvoje nieko nėra žinoma.

Antroji iš oficialių neapykantos Rusijos valdžiai skleidėjų kohortos, kurią Lietuva pagerbė aukščiausiame lygyje, tapo "amžina Rusijos disidentė" Novodvorskaja. 2008 metais ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino riterio kryžiumi. Aukščiausio apdovanojimo dekretą pasirašė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, pagarsėjęs savo neapykanta Maskvai.

Antrojo pasaulinio karo metu Adamkus  kovojo nacių pusėje, o vėliau emigravo į JAV, kur užsitarnavo aukštą postą, o vėliau Baltieji rūmai jį išsiuntė į  Vilnių būti prižiūrėtoju "Lietuvos Prezidento" poste. Gaudama apdovanojimą iš Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje rankų, Novodvorskaja pareiškė, kad "priimti apdovanojimą prasminga tik iš švarių rankų ir nuo teisingumą šlovinančių šalių", o nepriklausoma, demokratinė ir laisva Lietuva, pasak Novodvorskajos, jai yra  geriausias atlygis už visus veiklos metus.

2018 metų vasarą jau Dalios Grybauskaitės pasirašytu dekretu pagerbtas pagrindinis planetos rusofobas, neseniai miręs JAV senatorius Džonas Makeinas. Kaip nurodyta dekrete, "už aktyvų indėlį stiprinant Lietuvos saugumą ir energetinį saugumą" jis buvo apdovanotas Didžiuoju komandoro kryžiumi "Už nuopelnus Lietuvai". Energetika ir Makeinas — kas tarp jų bendro? Lietuvos ordiną Makeinas spėjo gauti, būdamas gyvas, o jo vardą po mirties tikimasi įamžinti ir Lietuvos žemėlapiuose. Vilniaus meras Remigijus Šimašius jau gavo "karūnuoto" Vytauto Landsbergio anūko Gabrieliaus nurodymą rasti "tinkamą erdvę" Lietuvos sostinėje, vertą didžiojo XXI-ojo amžiaus rusofobo Džono Makeino vardo.

Likus vos kelioms dienoms iki Makeino mirties, Vilniaus miesto meras įvykdė kitą konservatorių nurodymą. Vienas iš Vilniaus skverų, kuris yra šalia Rusijos ambasados Lietuvoje, buvo pavadintas skandalingo rusų opozicionieriaus Boriso Nemcovo vardu. Kuo šis Maskvoje miręs politikas pasitarnavo Vilniui, lieka paslaptyje.

Vilniaus meras nesustoja ties šiais pasiekimais. Paskutinio miesto tarybos posėdžio metu jis be balsavimo "prastūmė" klausimą dėl "Vilniaus garbės piliečio" vardo suteikimo buvusiam JAV prezidentui Džordžui Bušui Jaunesniajam. Motyvacija? Kaip visada, nesikeičianti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų  — "bet kuris Maskvos priešas — automatiškai yra Lietuvos draugas".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

179
Tegai:
Vilniaus garbės piliečio vardas, apdovanojimai, rusofobija, Sputnik
Dar šia tema
Lietuva yra pasirengusi mokėti už rusofobiją
Rusijoje patarta Lietuvos prezidentei "prijungti sąžinę ir smegenis" prie politikos
Lietuvos teismo sprendimas — įteisinta rusofobija
Pavojingas taksi su Rusijos virusu
Baltijos šalių URM vadovai Edgaras Rinkevičius (kairėje), Eva-Marija Liimets, Gabrielius Landsbergis (dešinėje)

Šiomis dienomis ar net anksčiau. Lietuva padės Ukrainai, tačiau kada neaišku

(atnaujinta 10:40 2021.04.16)
Pranešimų apie planuojamą JAV ir Rusijos prezidentų susitikimą Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai nuvyko į Kijevą, kad suteiktų moralinę paramą prezidentui Zelenskiui. Bet su išlygomis

Iš karto trijų užsienio reikalų ministrų kelionė į Ukrainą — tai garsus perspėjimas Rusijai, neva, nežaiskite su ugnimi! Lietuva, Latvija ir Estija atsakys simetriškai, jei Kremlius užpuls Ukrainą.

"Labai įdėmiai žiūrime į situaciją ir, neslėpsiu, su nerimu. Nes stebime kažką panašaus į tai, kaip buvo 2014 metais, prieš Rusijai užgrobiant Krymą ir pradedant karinius veiksmus Donbase", pareiškė Lietuvos prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.

O Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad Baltijos šalys nepaliks Kijevo vienu su pavojingu agresoriumi, kuris jau septynerius metus ketina pulti Ukrainą ir vykdo pratybas gretimose teritorijose.

"Tiek aš, tiek mano kolegos norime patvirtinti — Ukraina tokiu sunkiu metu nelieka viena. Jos draugai yra kartu", — prieš vizitą į Kijevą pasakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Savo kolegą iš Lietuvos palaikė Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius ir Eva-Marija Liimets. Jie patvirtino, kad Ryga ir Talinas aktyviai palaiko Kijevo reformas euroatlantinės integracijos kelyje, o Rusija šiems planams grasina didelių karinių darinių koncentracija pasienyje su Ukraina.

Tiesa, likus kelioms minutėms iki lipimo į lėktuvą Gabrielus Landsbergis padarė išlygą, kad "dabar jis nesikreips dėl Ukrainos narystės NATO veiksmų plano". Kaip tai? Juk tai yra sena Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio svajonė. Būtent to ašarodamas maldavo iš NATO visuomenės iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų apkasų, esančių kontaktų su nepripažintomis Donecko ir Luhansko Liaudies respublikomis linijoje.

"Viena iš NATO stiprybių yra vienybė. Turime siųsti signalą ne tik iš šalių, kurios jaučiasi arčiau Ukrainos, bet ir iš paties Aljanso. Aljansas tvirtai remia Ukrainos siekius (į NATO — Sputnik) <...>, tačiau buvo nuspręsta, kad geriau turėti tą bendrą žinią iš viso Aljanso, ne tik iš kelių šalių", — pasakė  Landsbergis ir padarė išlygą, kad "šiuo metu toks kreipimasis (palaikyti Ukrainos narystę NATO — Sputnik) nėra numatytas".

Matyt, prieš pat lipant į lėktuvą Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovui padėjėjai parodė JAV valstybės departamento vadovo Entonio Blinkeno pareiškimą.

Rusijos vėliava
© Sputnik / Виталий Тимкив

"Mes norėtume turėti nuspėjamus ir stabilius santykius su Rusija. O tam mums reikia veikiančių komunikacijos kanalų. Tai leis mums aiškiai išreikšti savo nuomonę, patikslinti savo poziciją, išreikšti nesutikimą su Rusijos veiksmais. Tai padės išvengti neteisingo situacijos vertinimo", — spaudos konferencijoje Briuselyje pasakė Blinkenas.

O Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Europos reikalams Klemanas Bonas ketvirtadienį pareiškė, kad penktadienį numatytą Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio vizitą į Paryžių nereikia vertinti kaip signalą apie Ukrainos įstojimo į ES perspektyvą.

Taigi trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų vizitas Kijeve bus tik "simbolinis gestas" — savotiškas papliaukšėjimas prezidentui Zelenskiui ir užsienio reikalų ministrui Kulebai per petį. Neva, jūs laikykitės. Vakarai jums padės! Kada nors ir kažkaip. Svarbiausia, tikėkite tuo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ukraina, Lietuva, Baltijos šalys
Degalinė Vokietijoje

Nuostabus rytojus. Kas yra ne taip ES vandenilio strategijoje ir bendro su tuo turi RF

(atnaujinta 19:50 2021.04.15)
Per dešimt metų, praėjusių nuo energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo paaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties ir kiek užtruks parengti "kelių žemėlapį". Vandenilio strategiją galima tik spėti

Nuo 2020 metų vasaros vandenilio energijos tema tapo viena populiariausių žiniasklaidoje, nes liepos 8 dieną Europos Komisija oficialiai paskelbė galutinę ES vandenilio strategijos versiją. Pagrindinė tema: ES turi sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir iki 2050 metų pasiekti neutralų anglies dioksido lygį.

Europos energetikos komisarė Kadri Simson, komentuodama leidinį, teigė: "Klimato neutralumą iki 2050 metų galima pasiekti tik visiškai atsisakius iškastinių energijos išteklių. Visi partneriai, tiekiantys mums šį kurą, turi į tai atsižvelgti".

Tai skamba, žinoma, įspūdingai, bet pabandykime išanalizuoti, ką tai reiškia. Per ateinančius 30 metų ES ketina visiškai panaikinti savo teritorijoje visas transporto priemones, kurios naftos produktus ar gamtines dujas naudoja kaip variklių kurą — suspaustą metaną, propano-butano mišinį ir SGD.

Tas pats pasakytina apie geležinkelių ir oro transportą, jūrų ir upių laivus, visą šilumos ir elektros energijos gamybos sistemą, skirtą pramonės ir žemės ūkio sektoriams, visam viešajam ir komerciniam nekilnojamam turtui bei gyvenamajam sektoriui. Visos minėtos sritys iki 2050 metų turėtų pereiti tik prie kuro vandenilio pagrindu ir elektros naudojimą, kuriuos gaminti turėtų tik atsinaujinantys energijos šaltiniai — įvairių rūšių biokuras, rūšiuotų komunalinių atliekų deginimas ir, galbūt, branduolinė energija (apie pastarąją vis dar diskutuojama).

ES politikų iškeltos užduoties apimtys prilygsta, o gal net didesnės nei pirmųjų TSRS penkmečių planai, ypač atsižvelgiant į tai, kad, šių ponų ir ponių nuomone, saulės ir vėjo jėgainės turėtų tapti naujos ES energetikos sistemos "šerdimi", o visas nutrūkstančios, netolygiai gaminamos elektros energijos problemas teks spręsti vadinamosios žaliosios vandenilio energijos sąskaita. Tačiau pačiame strategijos tekste nėra naudojama "žaliojo vandenilio" sąvoka, taip pat nėra jokio kito "spalvoto" vandenilio tipo. Vietoj to naudojami šie terminai:

— "elektrolizinis vandenilis" (angl. electricity-based hydrogen)

— "atsinaujinantis vandenilis" arba "grynas vandenilis" (renewable hydrogen)

— "iškastinis vandenilis" (fosilinis vandenilis, fossil-based hydrogen)

— "iškastinis vandenilis su anglies sąranka". (fossil-based hydrogen with carbon capture).

Tačiau su painiava, kurią sukelia ši terminologija, mes susitvarkysime šiek tiek vėliau, pirmiausia svarbu suprasti, kas tai yra. Būtų keista manyti, kad ES vandenilio strategija yra vienintelis dalykas, kuris dabar lemia šios ekonominės asociacijos energetikos sektoriaus plėtrą. Be strategijos, yra ir 2009 metais priimta direktyva dėl atsinaujinančių išteklių, pakeista ir pataisyta 2018 metais.

Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, 2030 metais visos ES pagaminamos elektros energijos 32 proc. turi būti pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Šios AEI pataisos prieštarauja 2014 metais priimtai ES klimato ir energetikos sistemai iki 2030 metų, pagal kurią atsinaujinanti energija iki 2030 metų turėtų sudaryti 27 proc. visos energijos. Be to, 2011 metais ES priėmė Energetikos strategiją iki 2050 metų (ES 2050 m. energetikos strategija), kurioje buvo nurodytas tikslas — iki 2050 metų atsinaujinančios energijos dalis turėtų siekti 70 proc.

Net šio ES strateginių dokumentų išvardijimo, mūsų nuomone, visiškai pakanka suprasti, kad Europos Sąjungoje dar nėra suformuotas vieningas požiūris į energetikos plėtrą, pagrįstą subalansuota esamos padėties analize. 27 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių iki 2030 metų ar 32 proc.? 70 proc. atsinaujinančios elektros energijos ar visiškai neutralus klimatas iki 2050 metų?

Atsakymų į šiuos klausimus nėra, lygiai taip pat nėra nė vieno iš išvardytų variantų galimybių studijos ženklų. Vienintelis dalykas, kuris yra — prognozuojamos investicijų į naujos ES elektros energijos tinklo infrastruktūros formavimą energetikos strategijos tikslams pasiekti apimtys — nuo 1,5 iki 2,2 trln. eurų. 50 procentų tikslumo įvertinimas yra viskas, ką šiandien sugebėjo Europos Komisijos Energetikos generalinis direktoratas.

Jei pati Europos Komisija sąlyginai laikoma "Europos Sąjungos vyriausybe", tai šis direktoratas yra analogiškas Energetikos ministerijai. Kaip įvertinti šios "ministerijos" darbą? Atsižvelgiant į tai, kad vandenilio strategija jau patvirtinta ir tik dabar Europos Sąjungos energetikos įmonės pradėjo tirti vandenilio transportavimo naudojant magistralines ir skirstomąsias dujotiekio sistemas bei technines galimybes, ji neveiks — net dvejetas penkių balų sistemoje neišeis. Jei per dešimt metų, praėjusių nuo oficialaus energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo išaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties, tai mes galime tik spėlioti, kiek užtruks vandenilio plėtros strategijos planas.

ES vandenilio strategija tarptautinių santykių fone

Akivaizdu, kad tam prireiks daug laiko. Štai citata iš vandenilio strategijos: "Tik vandenilis, kuris buvo pagamintas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, yra ilgalaikis ir tvarus. Mūsų tikslas yra naudoti atsinaujinantį vandenilį, palaikyti greitą jo rinkos augimą ir sukurti tinkamas vertės grandines." Verta paminėti, kas šioje citatoje "paslėpta tarp eilučių" — šio dokumento autoriai pasirodė labai drovūs.

Nuo pat to momento, kai buvo priimta 2009 metų atsinaujinančių išteklių energijos direktyva, daugelis pramonės ekspertų ne kartą įspėjo, kad "vežimas pastatytas prieš arklį": žmonija neturi technologijos, leidžiančios reguliuoti debesuotumą ir vėją, masinis įvedimas iš esmės pertraukiamo generavimo SPP ir WPP neišvengiamai destabilizuos sujungtas energijos sistemas, vienintelis būdas to išvengti yra ne mažiau masinis pramoninių energijos kaupimo technologijų vystymas.

Būtent saugojimo įrenginių technologijas — pigiausias, saugiausias ir tuo pačiu talpiausias — pirmiausia reikėjo sukurti ir įsisavinti, o tik po to imtis pertraukiamos alternatyvios kartos. Europos politikai nieko nenorėjo girdėti, Europos Komisija ir ES valstybių narių vyriausybės masiškai rėmė saulės elektrinių ir vėjo jėgainių statybas, tuo pačiu demonstruodamos neįtikėtiną pasitikėjimą, kad kaupimo problemos bus sprendžiamos be didelių pastangų. Taip, daugelio šalių laboratorijos bandė išrasti naujus cheminius ir mechaninius energijos kaupimo įtaisus, tačiau iki šiol nebuvo pasiekta jokių pastebimų ir ekonomiškai pagrįstų rezultatų.

"Vandenilis, gaminamas remiantis atsinaujinančiais energijos šaltiniais, kaip vienintelė tvari perspektyva", ES strategijoje yra tam tikras "pasidavimo aktas", pripažįstant, kad energijos kaupimo technologijos liko nepasiekiamos. Tačiau Europos politikai ketina kapituliuoti savo pačių sąlygomis — ne plėtodami branduolinę energiją, tobulindami nuolatinės srovės elektros perdavimo technologijas, sinchronizuodami Europoje veikiančias skirtingas sujungtas energetikos sistemas (priminkime, kad šiandien yra šešios tokios IES), integracijos projektai tarp Europos BES ir buvusių TSRS šalių BES ir aptartos Vandenilio strategijos sąskaita.

Priežastys, kodėl ES pasirinko būtent tokį pasirinkimą, yra skaidrios, ir jas nurodė Europos energetikos komisaras: "Visi partneriai, tiekiantys mums tokio tipo kurą, turėtų į tai atsižvelgti". Europos politikai, pasirinkdami konfrontacinį požiūrį į santykius su Rusija, bando atsisakyti iškastinių energijos išteklių importo iš mūsų šalies derindami "atsinaujinančius energijos šaltinius ir atsinaujinantį vandenilį".

Akylai stebima JAV Europos Sąjunga pradeda vis labiau nutraukti santykius su Kinija —šalimi, kurios branduolinės korporacijos pastaraisiais metais padidino savo kompetenciją statant 3+ kartos atomines elektrines, kurios atitinka Fukušimos saugos reikalavimus ir tapo tikrais "Rosatom" konkurentais, jie ir toliau aktyviai bendradarbiauja siekdami bendrai kurti naujausias technologijas.

Tuo tarpu Europos valstybės ir įmonės dėl savo neteisingų skaičiavimų prarado kompetenciją statant reaktorius, o proatlantinių Europolitikų antirusiški ir antikiniški siekiai atima iš ES galimybę siekti anglies neutralumo pasitelkiant atominių elektrinių naudojimą. Tos pačios aplinkybės taikomos ir bet kokiems bandymams sukurti cheminio elektros energijos kaupimo technologijas — bet kuriam iš jų reikia naudoti retųjų žemių metalus, kurių gamyboje Kinija yra beveik 100 % monopolija.

Jei trumpai: dėl Europos politikų veiksmų po pagarsėjusio Atlanto solidarumo kurso, Europos energetikos pramonė pateko į situaciją, kai galimų jos plėtros būdų pasirinkimas buvo dirbtinai susiaurintas iki ribos — tai neišvengiama atsisakant lygiateisiško bendradarbiavimo, kuris visada buvo ir tebėra naudingas abiem pusėms. Politikai pasisako ne už technologijų plėtrą, o už negailestingą išnaudojimą ir bandymus išlaikyti esamą status quo — Europos rinka išlieka likvidžiausia, mokiausia.

Bet ar tokia padėtis išliks ilgą laiką, priklauso ne tik nuo Europos Sąjungos ir jos užjūrio siužeto, bet ir nuo to, kaip reaguos visų kitų pasaulio regionų šalys. Per daug žmonių netenkina Žemės rutulys, kuriame egzistuoja tik Europa ir Šiaurės Amerika.

Žinoma, Europos Sąjungos vandenilio strategijos analizė čia negali pasibaigti, jos tęsimo pagrindas bus paprastas faktas: 2020 metais tarp viso vandenilio gamybos ES kiekio atsinaujinantis vandenilis sudarė 0,1 proc.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
ES, Rusija
Maisto produktai, archyvinė nuotrauka

Lietuvos gyvūninių maisto produktų eksportas augo 25 proc.

(atnaujinta 10:39 2021.04.16)
Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos įmonės bendrai eksportavo daugiau nei 106 tūkst. tonų gyvūninių maisto produktų; daugiausia – į Ukrainą, Libiją ir Moldovą

VILNIUS, balandžio 16 — Sputnik. Gyvūninių maisto produktų iš Lietuvos eksportas pirmąjį šių metų ketvirtį augo ketvirtadaliu, rodo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenys.

Šių metų sausio – kovo mėnesiais buvo eksportuota daugiau nei 106 tūkst. tonų gyvūninės kilmės maisto produktų arba 25 proc. jų daugiau nei pernai tuo pačiu laiku – pernai šios produkcijos išvežimai siekė 85 tūkst. tonų.

"Nepaisant pandemijos iššūkių, dokumentų, reikalingų eksportuojamai produkcijai, išdavimas vyksta sklandžiai, verslui būtinos paslaugos ir karantino metu suteikiamos operatyviai. Reikia pasidžiaugti, kad tai irgi prisideda prie nuosekliai augančių Lietuvos verslo eksporto apimčių", – sako VMVT direktorius Darius Remeika.

Daugiausiai – 45 proc. – paaugo žuvies ir žuvininkystės produktų eksportas. Didžiausi kiekiai šios produkcijos parduoti Ukrainos (39,3 tūkst. t) ir Moldovos (2,2 tūkst. t) rinkoms.

Šiemet taip pat stebimas didėjantis mėsos eksportas – per pirmą šių metų ketvirtį paaugo 26 proc., palyginti su atitinkamu 2020 m. laikotarpiu. Jautieną Lietuvos gamintojai daugiausiai eksportavo į Norvegiją (466 t), Gruziją (171 t) ir Kiniją (101 t), tuo tarpu paukštieną – į Vietnamą (465 t), Kirgiziją (310 t), Sierą Leonę (226 t) bei Mozambiką (200 t).

Pieno produktų eksportas paaugo 15 proc. Jų daugiausia buvo eksportuota į Libiją (beveik 5 tūkst. t), Vietnamą (2,2 tūkst. t) ir Kiniją (1,7 tūkst. t).

Šiuo metu maisto produktus, pašarus ir gyvūnus Lietuvos įmonės gali eksportuoti į daugiau kaip 150 pasaulio valstybių. 

Kiekviena į užsienį išvežama produktų siunta yra tikrinama pagal tarptautinius, Europos Sąjungos, taip pat ir importuojančios šalies teisės aktų reikalavimus.

Tegai:
Moldova, maisto produktų eksportas, eksportas, Ukraina, Lietuva
Dar šia tema
Iš trijų Baltijos šalių lietuviai labiausiai nusiteikę ieškoti naujų eksporto rinkų
"Bloomberg": ES ketina blokuoti "AstraZeneca" eksportą į Didžiąją Britaniją
Rusija tapo pagrindine Lietuvos eksporto partnere