Dalia Grybauskaitė ir Žanas Klodas Junkeris, archyvinė nuotrauka

Koks yra tikrasis Dalios Grybauskaitės veidas?

250
(atnaujinta 13:12 2018.09.11)
Iš pirmo žvilgsnio, Dalios Grybauskaitės vykdomos užsienio ir vidaus politikos kryptis yra aiški ― konservatoriška, proamerikietiška ir antirusiška. Tačiau pažiūrėjus atidžiau, viskas gali būti ne taip paprasta, kaip atrodo

Kadaise nuskambėjo klausimas: "Kas yra ponas Putinas?" Ar jis aktualus Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės atveju? Gali būti, kad taip.

Prisiminkime, ką ji sakė 2009 metais: "Bet kurios šalies užsienio politikos tikslas – ginti savo šalies interesus, išlikti oriai ir pagarbiai elgtis su visais kaimynais. Kol kas Lietuva elgiasi kaip savimi nepasitikinti valstybė, mėgindama draugauti su vienais ir ignoruodama kitus. Turiu galvoje mūsų Rytų politiką, buvusios sovietinės teritorijos politiką ir labai mažą dėmesį Vakarų Europai bei pačioms Europos Sąjungos šalims. Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos politika iki šiol buvo nesubalansuota. Prioritetai buvo ne Lietuvos, o atskirų grupių ar įpratimo interesai". Tarsi nebūtų tų devynerių metų…

Taip pat galima prisiminti gandus, kad Grybauskaitė esą pasakiusi, jo Lietuva pasirašinėja draugystės sutartis su "ubagais", o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuoja. Tačiau pasirodo, kad tai gali būti tiesa.

Kaip visai neseniai viename iš savo interviu, kalbėdamas apie nesutarimus su dabartine šalies vadove, kai jis buvo užsienio reikalų ministras, kalbėjo kandidatas į Lietuvos prezidentus Vygaudas Ušackas: "Jinai nemėgo amerikonų, buvo nusiteikusi antiamerikoniškai. Jinai buvo nusiteikusi prieš santykius su Lenkija ir mūsų kaimynus, kaip Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Moldova ― vadino ubagais, ir nėra ko su jais bendrauti".

Tai verčia suabejoti tuo, kad šiandien Grybauskaitė nuoširdžiai tiki savo žodžiais ir veiksmais. Be to, galima prisiminti dar kelis dalykus, patvirtinančius Ušacko teiginius.

Iš darbų juos atpažinsite

Štai keli iškalbingi pavyzdžiai. Pirma, savo "antiamerikoniškumą" Grybauskaitė pademonstravo jau 2009 metų pabaigoje (tai yra, pačioje savo prezidentavimo pradžioje), kai, įvertinusi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo JAV Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo Lietuvoje išvadas, pabrėžė, kad "Lietuva negali tapti grupelės žmonių, užsižaidusių valdžia, įkaite".

"Lietuva kaip valstybė bus gerbiama tik tuomet, kai neleisime nei saviems, nei svetimiems niekinti žmogaus teisių ir rizikuoti šalies saugumu. Apsivalyti nuo politinio melo, intrigų ― tai pamokos, kurias turime išmokti, norėdami pasiekti politinę brandą", ― sakė Lietuvos prezidentė, 2010 metais nepanorusi kartu su kitų valstybių lyderiais susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama Prahoje, nors gavo iš jo vardinį kvietimą.

Užtat su tuometiniu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu ji rado laiko susitikti ir kalbėjo: "Aš jau seniai sakiau, kad reikalingas konstruktyvus aukšto politinio lygio dialogas su Rusija. Žinoma, mūsų ekonominiai santykiai mums labai svarbūs" (ir tai po tariamos Maskvos "agresijos" Gruzijoje 2008 metais). Be to, 2009 metais Grybauskaitė susitiko ir su (kaip mėgstama sakyti Lietuvoje) "paskutiniu Europos diktatoriumi" ― Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, pareikšdama, kad tai "gera pradžia, kuri gali peraugti į glaudesnius ekonominius ir kultūrinius santykius tarp Lietuvos ir Baltarusijos".

Президент Литовской республики Даля Грибаускайте и президент республики Беларусь Александр Лукашенко, архивное фото
© AP Photo / Andrei Stasevich, BelTA
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Tokiu būdu, 2009-2010 metais atrodė, kad nauja Lietuvos vadovė iš tiesų gali pakeisti šalies užsienio politiką, subalansuoti ją. Tačiau tam tikru momentu viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Kas mums trukdo, tas mums padės

Kada būtent tai įvyko, tiksliai pasakyti sunku, bet po kurio laiko Grybauskaitė tapo kitu žmogumi ir ėmė kalbėti konservatorių ("Tėvynės sąjungos" partijos) bei Amerikos "vanagų" žodžiais. Neaišku kaip (gal su amerikiečių pagalba atkapstę kokį nors kompromatą, susijusį su jos bendradarbiavimu su KGB), bet jie padarė iš Lietuvos prezidentės savo "atstovę spaudai".

Patikėti, kad ji pati staiga taip pasikeitė, labai sunku. Be abejo, politikas gali koreguoti savo pažiūras, bet tokiame amžiuje tapti kita asmenybe negali, ir šiame kontekste, pavyzdžiui, radikalus Grybauskaitės antirusiškumas gali būti įvertintas kaip savotiškas pasityčiojimas iš savo "šeimininkų-šantažuotojų" (norite, kad tik smerkčiau Rusiją, gerai ― išvadinsiu ją teroristine valstybe).

Vidaus politikoje prezidentė irgi pradėjo (buvo priversta) remti konservatorius, nors eurokomisare tapo su socialdemokratų pagalba. Pavyzdžiui, prieš 2016 metų Seimo rinkimus ji labai kritikavo kairiąją valdančiąją daugumą ir jos vyriausybę, o po to nubalsavo iš anksto ir pareiškė, kad atidavė balsą už permainas. Vėliau socdemų premjeras Algirdas Butkevičius atvirai apkaltino Grybauskaitę kišimusi į rinkimus opozicijos pusėje, apie tai kalbėjo ir ekspertai.

Laisvės kvapas

Tačiau yra ir požymių, rodančių, kad prezidentę slegia konservatorių kontrolės našta. Pavyzdžiui, po jiems ne itin palankių 2016 m. Seimo rinkimų rezultatų ji pareiškė, kad partijos pačios turės susitarti dėl naujos valdančiosios koalicijos. Kitaip tariant, ji viešai nevertė "valstiečių" formuoti daugumą su konservatoriais, ko pastarieji, matyt, tikėjosi. Be to, visai neseniai Grybauskaitė pasakė, kad nerems jokio kandidato į prezidentus, nors sunkioje situacijoje atsidūrusiai "Tėvynės sąjungai" tikrai praverstų jos parama Gitanui Nausėdai.

Trumpai sakant, atrodo, kad agitacija prieš Seimo rinkimus tapo paskutiniu prezidentės darbu konservatoriams, o toliau, mielieji, kaip nors patys, nes man jau nėra, ką prarasti. Tiesa, laukti, kad artimiausiu metu kaip nors pasikeis jos užsienio politika ar bent jos retorika, neverta. Didesnė intriga susijusi su Grybauskaitės ateitimi, o tiksliau su klausimu, ar ji užims aukštą postą ES valdžios struktūroje ir kaip elgsis tokiu atveju?

Jeigu darytume prielaidą, kad amerikiečiai turi su ja susijusį kompromatą, kuriuo pasinaudojo Lietuvos konservatoriai, kad galėtų ją "prispausti", sunku tikėtis, kad Grybauskaitė gaus reikšmingas pareigas Europos Sąjungoje, ypač turint omenyje vis blogėjančius JAV santykius su ES. Nebent europiečiai, matydami jos nuoširdų norą dirbti būtent Europos naudai, "pridengs" ją (padarys taip, kad amerikiečiai daugiau negalėtų jos šantažuoti).

Galbūt, visa tai tik iš piršto laužtos spekuliacijos, bet neapleidžia nuojauta, kad 2009 metais prezidente tapo viena Grybauskaitė, bet didesnę laiko dalį šalį turėjo valdyti visai kita. Todėl 2019 metais jos laukia arba politinė laisvė pensijoje, arba naujas karjeros vingis Europoje, kuris turėtų parodyti jos tikrąjį veidą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

250
Dar šia tema
Grybauskaitė palinkėjo Trampui susitikime su Putinu būti nenuspėjamu
Karbauskis: Grybauskaitė prarado realybės jausmą
JAV kariai Afganistane

"Viskas paruošta smūgiui": Pentagonas perkelia formuoja operatyvines pajėgas į Europą

(atnaujinta 11:10 2021.05.05)
Jungtinės Valstijos toliau stiprina karinį buvimą prie Rusijos sienų — per ateinančius mėnesius Pentagonas Europoje suformuos du naujus dalinius, kad "sutramdytų Kremliaus agresiją"

Vašingtonas tikisi, kad grupė (Multi-DomainTask Force (MDTF) ir Theater Fires Command (TFK) suteiks NATO lemiamą pranašumą potencialiame kariniame konflikte su Rusija. Apie pagrindines jų užduotis — RIA Novosti autorius Andrejus Kocas.

Įsilaužti į draudžiamąją zoną

Amerikos generolai pripažįsta, kad Rusija turi skaitinį pranašumą prieš NATO bloką prie savo vakarinių sienų, kad ji sugeba per trumpiausią laiką pritraukti į regioną žymiai daugiau karių ir yra daug geriau pasirengusi ginkluotam konfliktui. Kaliningrado anklavas kelia ypatingą susirūpinimą Šiaurės Atlanto aljanse. Teigiama, kad Maskva čia sukūrė vieną iš "prieigos draudžiamųjų" zonų ("Anti Access/AreaDenial", A2/AD).

Jungtinėse Amerikos Valstijose šis terminas suprantamas kaip teritorija, patikimai apsaugota nuo pašalinio įsikišimo galinga oro gynybos sistema, priešlaivinėmis raketomis, tolimojo nuotolio pakrančių ir operatyvinės-taktinės smūgio sistemomis, taip pat šiuolaikiniu elektroniniu karu. Susidūrimo atveju Vakarų armijos, aviacija ir laivynas patirs nepagrįstai didelių nuostolių šioje zonoje, mano NATO. Kaliningrado A2/AD galima numalšinti tik tuo atveju, jei aljansas išnaudos visas savo galimybes ir Rusija susilaikys nuo taktinių branduolinių ginklų naudojimo. Tačiau operacijoje dalyvaujančios šalys patirs didžiulius žmonių ir įrangos nuostolius.

Todėl amerikiečiai nusprendė elgtis kitaip: keletą metų jie dirbo kurdami palyginti mažus darinius daugiadalykes darbo grupes, skirtas įsilaužti į "uždraustas pasiekti zonas". Šių dalinių sudėtis ir skaičius priklauso nuo kovos operacijos masto ir karinių operacijų teatro ypatumų. Pagrindinė jų smogiamoji jėga yra daugkartinės paleidimo raketų sistemos, labai tikslios raketos ir, ilgainiui, hipersoniniai ginklai.

 

Американские военные на юго-востоке Афганистана
JAV kariuomenė Afganistano pietryčiuose

"Europos daugiadalykę darbo grupę sudarys lauko artilerija, tolimojo nuotolio raketos, sudėtinga oro gynybos ir priešraketinės gynybos sistema, žvalgybos padaliniai, elektroninio karo, kibernetinio saugumo ir kosminių ryšių ekspertai", — nurodoma oficialiame Komisijos pranešime. JAV sausumos pajėgos Europoje: galimybė veikti visose srityse (aplinkose) ir sujungti NATO šalių ugnies jėgas į vieną visumą".

Ateities padaliniai

Grėsmingu laikotarpiu MDTF imsis žvalgybos visos Europoje dislokuotos NATO grupės interesų labui: jie nustatys priešo oro gynybos pozicijas, kariuomenės susitelkimo vietas, karinės technikos judėjimo kelius. Tuo pat metu operatyvinės grupės kovotojai imsis sabotažo virtualioje erdvėje, pradės "užstrigti" ryšių ir valdymo sistemas. Kitas žingsnis — smogti pagrindinei karinei infrastruktūrai.

Europos MDTF remti taip pat dislokuota speciali teatro priešgaisrinė komanda. Tai analitinis ir komandinis centras, kuris nustato galimus taikinius operacijos vietoje. Padalinio personalas nuolat stebės priešo kariuomenės judėjimą, naudodamasis aukšto lygio dronais ir kosminiais palydovais bei nukreipdamas smūgio ginklus — tolimojo nuotolio raketas ir artilerijos sistemas — į taikinius. JAV armijos Europos vadas generolas Kristoferis Kavoli sakė, kad TFC "taps pagrindiniu daugiadalykių operacijų dideliuose konfliktuose elementu".

Kaip pabrėžta Pentagone, abiejų dalinių personalas — tik apie 500 žmonių — jau yra apmokytas ir yra pasirengęs pradėti vykdyti kovines misijas. Tikimasi, kad MDTF pradės veikti rugsėjį, o TFC — po mėnesio. TFC bus perkeltas į Vysbadeno bazę Vokietijoje. Kol kas nežinoma, kur bus organizuojamas nuolatinio kelių sričių operatyvinės grupės dislokavimo taškas.

Американский HIMARS
Amerikos mobili raketų ir artilerijos sistema operaciniams ir taktiniams tikslams HIMARS

Pirmasis MDTF buvo sukurtas 2018 metais. Jis naudojamas išbandyti perspektyvius taktinius ir techninius sprendimus, kuriuos priims kiti panašūs padaliniai. Grupė priskirta JAV armijos Ramiojo vandenyno šalims ir dalyvavo didžiausiuose tarptautiniuose karinio jūrų laivyno pratybose RIMPAC-2018. Be Europos MDTF, 2021 metais amerikiečiai planuoja Ramiojo vandenyno regione dislokuoti papildomą grupę ir kitą Arktyje.

Rusijos atsakas

Naujausi NATO šalių kariniai pasiruošimai neliko nepastebėti Rusijos pusės. Gynybos ministras Sergejus Šoigu, kalbėdamas kitą dieną KSSO valstybių narių gynybos ministrų tarybos posėdyje, sakė, kad Maskva atidžiai stebi NATO karių judėjimą netoli Rusijos sienų.

"JAV ir NATO veiksmai Europos regione, siekiant padidinti karių pasirengimą kovai ir sustiprinti buvimą į priekį, prisideda prie karinio pavojaus augimo", — sakė jis. Karinė infrastruktūra modernizuojama, auga operatyvinio ir kovinio rengimo intensyvumas, įgyvendinama amerikiečių "keturių iki trisdešimties" koncepcija.

Ministro minima koncepcija "nuo keturių iki trisdešimt" numato per 30 dienų dislokuoti Rytų Europą 30 NATO batalionų, 30 taktinių aviacijos eskadronų ir 30 karo laivų. Ginkluoto konflikto su Rusija atveju grupė palaikys NATO greitojo reagavimo pajėgas ugnimi ir patirs priešo gynybos spragas, kurias padarė MDTF, TFC ir kiti priekiniai aljanso padaliniai.

Tačiau Rusija turi ką atsakyti į agresyvius NATO veiksmus. Šoigu prisiminė, kad Maskva atliko didelio masto staigų patikrinimą dėl Vakarų ir Pietų karinių apygardų karių pasirengimo kovai. Per kuo trumpesnį laiką prie vakarinių šalies sienų buvo dislokuotos dvi kombinuoto ginklo armijos ir trys oro desanto kariai.

Po pratybų ši galinga grupė pateko į nuolatinio dislokavimo vietas. Tačiau Rusija Šiaurės Atlanto aljansui pademonstravo sugebėjimą reaguoti į grėsmes daug greičiau ir pasirengti karui, nei tikėjosi Vakarai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, Europa, NATO, JAV
ES vėliavos, archyvinė nuotrauka

"Europoje chaosas": Vakarų žiniasklaida atskleidžia Rusijos gudrumą

(atnaujinta 21:38 2021.05.05)
Pažangių šalių žiniasklaida analizuoja naujausio Rusijos instrumento, kuris skaldo politinę Vakarų vienybę, poveikį. Kaip žinome, vakcina "Sputnik V" yra priskirta prie tokių priemonių

"The New York Times" rašo naujame analitiniame straipsnyje: "Vis dar neaišku, ar "Sputnik V" yra medicinos proveržis, apie kurį Putinas paskelbė praėjusiais metais, tačiau vakcina jau įrodė savo efektyvumą skleidžiant chaosą ir susiskaldymą Europoje".

Straipsnyje (turime pripažinti — beveik nenukrypstant nuo faktų) pasakojama apie tai, kaip po rusiškos vakcinos atsiradimo ES  prasidėjo sąmyšis ir prieštaravimai:

  • Prancūzijos prezidentas kalbasi su Rusijos vadovu apie galimybę pristatyti "Sputnik", o jo paties užsienio reikalų ministras vakciną vadina "propagandos įrankiu";
  • Austrijos kancleris susikibo su Vokietijos kanclere: Sebastianas Kurcas piktinasi, kad Europos reguliavimo institucijos vilkina "Sputnik" patvirtinimą ir ginčija ES vakcinacijos programą, numatančią tik vakarietiškas vakcinas;
  • Slovakijos, kuri turėjo didžiausią pasaulyje mirštamumą vienam gyventojui, ministras pirmininkas naiviai nusprendė nudžiuginti šalį, gavęs 200 000 "Sputnik" dozių, tačiau susidūrė su tokiu aršiu provakarietiškų jėgų pasipriešinimu, kad galiausiai neteko posto, o "Sputnik" taip ir nenaudojama.

Apskritai chaosas ir nesantaika.

Kas yra reikšminga "New York Times" straipsnyje: net jo autorius sako, kad iš esmės nereikia abejoti Rusijos vakcinos veiksmingumu ("dauguma ekspertų įsitikinę, kad ji veikia").

Jis pripažįsta, kad vienintelė skilimo, nesantaikos ir netvarkos Europoje dėl "Sputnik: priežastis yra ta, kad ją antirusiškos jėgos, politikai ir vyriausybės iš anksto atmetė dėl politinių priežasčių.

Tačiau kalti — ne jie su savo buka, iracionalia rusofobija, ne. Kalta yra pati vakcina. Kodėl? Na, ji, nors iš anksto buvo aišku, kad kvaili rusofobai ją vadins Rusijos propagandos ir įtakos instrumentu, vis dėlto ėmė ir pasirodė. Be to, ji išdrįsta būti siūloma pasauliui patogiomis sąlygomis. Kas įžeidžia atskirai — nėra žinoma apie atvejus, kad žmonės mirtų nuo jos, skirtingai nuo, pavyzdžiui, "AstraZeneca".

Sveiko proto požiūriu tai tiesiog nesuprantama: "Jūsų vaistas yra blogis, nes daugelis žmonių jūsų čia nekenčia. Todėl, kai jūs siūlote mums savo vaistus, mes susiskaldome ir ginčijamės. Taigi, tai buvo jūsų tikslas".

Tai net ne "Hottentot" logika. Tai yra tam tikro transcendentinio infantilizmo logika, teigianti, kad neracionalus, beprotiškas kai kurių europiečių priešiškumas Rusijai yra normalus ir geras, jis turi būti gerbiamas ir į jį reikia atsižvelgti, o jei Rusija siūlo savo vakciną, tai ji įžeidžia europiečių jausmus ir jų šventą teisę nemylėti Rusijos, todėl ji yra atsakinga už visas isterijas, su kuriomis jie šia proga susiduria.

Tačiau apgaulė yra ta, kad ši situacija neturėtų būti suprantama sveiku protu.

Ją reikėtų suprasti, taip sakant, kultūriniame kontekste. Nesuprasime Vakarų požiūrio į mus visose apraiškose, jei neprisiminsime, iš ko susideda Rusijos masinė kultūrinė sąmonė ir kokį vaidmenį ji atlieka.

Čia reikia pažymėti, kad bet kuri užsienio šalis bet kurioje šalyje, žinoma, yra veidrodis. Kai bet kurios kultūros atstovai žiūri į bet kurią kitą kultūrą, jie mato savo ypatybes, problemas ir norus, dažnai perdėtus.

Taip, pavyzdžiui, Volteras savo knygoje "Atviraširdis" matė visiškai ne tikrus indėnus: jis matė grynai vakarietišką spekuliacinę "kilnaus laukinio", laisvo nuo būdingos Prancūzijos dvarų visuomenei veidmainystės, sampratą. Hansas Kristianas Andersenas savo "Lakštingaloje" pavaizdavo net visai ne tikrąją Kiniją, o veikiau Europos estetiką. Galiausiai, rusų "Šerlokas Holmsas" su Livanovu ir Solominu — tai visai ne Anglija, bet vėlyvosios sovietinės inteligentijos svajonė apie civilizuotą nepriklausomų profesionalų, bendro mandagumo, klubų, smokingų, liokajų ir ponių su didžiulėmis kepurėmis šalį.

Rusijos atveju Vakarų valstybėse turime įsivaizduoti milžinišką neįtikėtino prašmatnumo ir žiaurumų galią. Tai yra prabanga, pranokstanti visas Vakarų namų šeimininkių idėjas, o kartu ir žiaurumas, pranokstantis visą Vakarų šalių kasdienį ir istorinį žiaurumą (kas, kaip suprantame, nėra lengva užduotis).

Kad nesigilintume į spanguolių istoriją, gyvuojančią du šimtus metų (ir stebuklingai veikiančią Rusijos kūrybinę inteligentiją, suvokiant savo šalį per vakarietiškas kultūrines karikatūras), mes galime tiesiog susipažinti su savotiška santrauka kokio nors madingo serialo pavidalu. 

Šia prasme naudinga pažvelgti į šviežią televizijos serialą "Šešėlis ir kaulas", kurį originaliu "king-punk" žanru sukūrė "Netflix" profesionalai, remdamiesi Izraelio ir Amerikos rašytojos knyga.

Tie, kurie jau susipažino su šedevru, prisimena, kad veiksmas ten vyksta fantastinėje šalyje Ravkoje, nurašytoje, kaip sakoma apžvalgose, nuo XIX amžiaus Rusijos. Iš tikrųjų ji nukopijuota nuo Holivudo ir Europos filmo "Karas ir taika" ir nuo slaptų minėtų namų šeimininkių fantazijų apie žiaurius ir nežabotus rusus, kurie, išgėrę degtinės, sumušę vienas kitą iki kraujo vardan gyvuliško vyriškumo ir pasitaisę kepurę, apsivilkę kietą mundurą, eina į rūmus, kurie pribloškia savo lipdiniais su "najadomis" ir "driadėmis", ir ten priima sprendimą užkariauti naują šalį, numalšinti kokį nors badaujančiųjų sukilimą ir t. t.

Rusų žiūrovui reikės pasistengti, kad nepradėtų kaukti dėl šiame paveikslėlyje demonstruojamų "rusų" visuomenės ydų (aš asmeniškai kaukiau toje vietoje, kur karinės lauko virtuvės virėjas atsisako duoti merginai-eilinei su azijietiškais veido bruožais jai priklausančią grikių košės porciją, nes rasizmas, ir apskritai visur girdėti šūksniai apie puskraujus). Visi aplinkiniai periodiškai siunčiami į mirtį, klesti baisus seksualinis priekabiavimas, visi kenčia, visur yra išankstinių nuostatų ir yra labai daug Absoliučios galios.

Nesunku suprasti, kad tokia Rusija yra ne Rusija, o Europa / Amerika, šiurkščiai tariant, baltieji Vakarai, žvelgiantys į savo bėdų, problemų ir nusikaltimų veidrodį.

Ir, be abejo, jiems būtinai reikia Rusijos, ne tikros, bet tokios, kurioje visi jos klaikūs bruožai yra hipertrofuoti ir priartinti prie šaržuoto absoliutaus lygio.

JAV ir ES vėliavos
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Todėl klausydamiesi kaltinimų, kad rusai kalti dėl Vakarų rusofobijos, susiduriame su paprasčiausia psichologine projekcija: net ir blogiausias europietis, žinoma, negali būti toks blogas kaip Rusija. Europiečiai gali būti ksenofobiški, tačiau Rusijoje ksenofobija turi būti siaubinga; Europos šalių spintose gali būti keli šimtai milijonų pavergtų ir apiplėštų šalių griaučių, tačiau Rusijos aukos turi siekti milijardus; europiečiams gali kilti problemų dėl socialinės stratifikacijos, tačiau, žinoma, Rusijoje oligarchai ir silovikai važinėja aukso spalvos šarvuočiais tiesiai per maišus vilkinčius praeivius.

Iš Rusijos negali būti nieko gero — ne todėl, kad Vakarų žmogus netiki Rusijos mokslo galia (dar ir kaip tiki), bet todėl, kad "maloni Rusija" Vakarų pagrindinei sąmonei skamba kaip "bejausmis saulėlydis" arba "jojanti žąsis": įsivaizduokite žąsų traukiamas roges.

Rusijos "nacionalinė specializacija" Vakarų pagrindinėje sąmonėje — būti Vakarų nuodėmių sandėliu ir veidrodžiu. Aišku, kreivu ir fantastišku, bet su tuo teks gyventi labai ilgai. O Rusijos bandymai (savanoriški ir nevalingi) sudaužyti ar ištiesinti šį veidrodį savaime bus suvokiami kaip blogis — tai ir matome vakcinos istorijoje.

Gera žinia ta, kad šio įvaizdžio diskreditavimas yra laiko klausimas. Kuo daugiau atsiras tokių proveržių, kaip "Sputnik V", ir kuo daugiau Vakarams kainuos atkakliai laikytis savo iliuzijų, kenkiant tikrovei (verta prisiminti, kad dabar jau moka už mirtį nuo to paties koronaviruso), tuo trapesnis ir juokingesnis bus kreivas veidrodis, tuo mažiau jis išstovės.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Sputnik V, Europa, ES, Rusija
Ампула с вакциной Moderna

Pasaulio vakcinų kongrese išrinkta geriausia vakcina nuo COVID-19

(atnaujinta 09:55 2021.05.06)
Atrankos kriterijai neskelbiami, "Pfizer/BioNTech" produktas gavo labai aukštą įvertinimą

VILNIUS, gegužės 6 — Sputnik. Amerikos kompanijos "Moderna" ir JAV nacionalinio sveikatos instituto plėtra buvo paskelbta geriausia vakcina nuo COVID-19 pasauliniame vakcinų kongrese "World Vaccine Congress Washington 2021". Rezultatai skelbiami renginio tinklalapyje.

JAV ir keliose kitose šalyse licencijuotas preparatas aplenkė "AstraZeneca", "Bharat Biotech", "Janssen", "Medicago", "Novavax", "Pfizer/BioNtech", "Sputnik V" ir vakciną gyvūnams "Zoetis". 

Kongreso organizatoriai taip pat įvertino "Moderna" vakciną geriausia nauja technologija (vakcinos platforma). Šioje kategorijoje ji aplenkė "BioNtech", "Inovio", "Janssen", "Medicago", "Novavax", "Vaccitech" ir "GeneOne Life Science" naujoves. Parametrai, kuriais buvo renkami finalistai ir nugalėtojai, nebuvo nurodyti.

Lietuvoje šiuo metu naudojamos "Moderna", "Pfizer/BioNtech", "AstraZeneca" ir "Janssen" vakcinos.

Kai kurios Lietuvos savivaldybės, tarp jų — didieji miestai, jau yra pradėjusios skiepyti gyventojus pagal amžiaus grupes nuo 55-erių, o Vilniuje — nuo 44-erių metų.

Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, Lietuvoje jau paskiepyta 25 proc. šalies gyventojų. Virš 310 tūkst. šalies gyventojų jau yra paskiepyti pilnai, daugiau nei 390 tūkst. dar laukia antros injekcijos. 

COVID-19 vakcinų palyginimas
© Sputnik
COVID-19 vakcinų palyginimas
Tegai:
COVID-19, vakcinacija, vakcina
Temos:
Vakcinacija nuo COVID-19 Lietuvoje ir pasaulyje: iššūkiai ir pažanga