Dalia Grybauskaitė ir Žanas Klodas Junkeris, archyvinė nuotrauka

Koks yra tikrasis Dalios Grybauskaitės veidas?

243
(atnaujinta 13:12 2018.09.11)
Iš pirmo žvilgsnio, Dalios Grybauskaitės vykdomos užsienio ir vidaus politikos kryptis yra aiški ― konservatoriška, proamerikietiška ir antirusiška. Tačiau pažiūrėjus atidžiau, viskas gali būti ne taip paprasta, kaip atrodo

Kadaise nuskambėjo klausimas: "Kas yra ponas Putinas?" Ar jis aktualus Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės atveju? Gali būti, kad taip.

Prisiminkime, ką ji sakė 2009 metais: "Bet kurios šalies užsienio politikos tikslas – ginti savo šalies interesus, išlikti oriai ir pagarbiai elgtis su visais kaimynais. Kol kas Lietuva elgiasi kaip savimi nepasitikinti valstybė, mėgindama draugauti su vienais ir ignoruodama kitus. Turiu galvoje mūsų Rytų politiką, buvusios sovietinės teritorijos politiką ir labai mažą dėmesį Vakarų Europai bei pačioms Europos Sąjungos šalims. Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos politika iki šiol buvo nesubalansuota. Prioritetai buvo ne Lietuvos, o atskirų grupių ar įpratimo interesai". Tarsi nebūtų tų devynerių metų…

Taip pat galima prisiminti gandus, kad Grybauskaitė esą pasakiusi, jo Lietuva pasirašinėja draugystės sutartis su "ubagais", o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuoja. Tačiau pasirodo, kad tai gali būti tiesa.

Kaip visai neseniai viename iš savo interviu, kalbėdamas apie nesutarimus su dabartine šalies vadove, kai jis buvo užsienio reikalų ministras, kalbėjo kandidatas į Lietuvos prezidentus Vygaudas Ušackas: "Jinai nemėgo amerikonų, buvo nusiteikusi antiamerikoniškai. Jinai buvo nusiteikusi prieš santykius su Lenkija ir mūsų kaimynus, kaip Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Moldova ― vadino ubagais, ir nėra ko su jais bendrauti".

Tai verčia suabejoti tuo, kad šiandien Grybauskaitė nuoširdžiai tiki savo žodžiais ir veiksmais. Be to, galima prisiminti dar kelis dalykus, patvirtinančius Ušacko teiginius.

Iš darbų juos atpažinsite

Štai keli iškalbingi pavyzdžiai. Pirma, savo "antiamerikoniškumą" Grybauskaitė pademonstravo jau 2009 metų pabaigoje (tai yra, pačioje savo prezidentavimo pradžioje), kai, įvertinusi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo JAV Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo Lietuvoje išvadas, pabrėžė, kad "Lietuva negali tapti grupelės žmonių, užsižaidusių valdžia, įkaite".

"Lietuva kaip valstybė bus gerbiama tik tuomet, kai neleisime nei saviems, nei svetimiems niekinti žmogaus teisių ir rizikuoti šalies saugumu. Apsivalyti nuo politinio melo, intrigų ― tai pamokos, kurias turime išmokti, norėdami pasiekti politinę brandą", ― sakė Lietuvos prezidentė, 2010 metais nepanorusi kartu su kitų valstybių lyderiais susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama Prahoje, nors gavo iš jo vardinį kvietimą.

Užtat su tuometiniu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu ji rado laiko susitikti ir kalbėjo: "Aš jau seniai sakiau, kad reikalingas konstruktyvus aukšto politinio lygio dialogas su Rusija. Žinoma, mūsų ekonominiai santykiai mums labai svarbūs" (ir tai po tariamos Maskvos "agresijos" Gruzijoje 2008 metais). Be to, 2009 metais Grybauskaitė susitiko ir su (kaip mėgstama sakyti Lietuvoje) "paskutiniu Europos diktatoriumi" ― Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, pareikšdama, kad tai "gera pradžia, kuri gali peraugti į glaudesnius ekonominius ir kultūrinius santykius tarp Lietuvos ir Baltarusijos".

Президент Литовской республики Даля Грибаускайте и президент республики Беларусь Александр Лукашенко, архивное фото
© AP Photo / Andrei Stasevich, BelTA
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Tokiu būdu, 2009-2010 metais atrodė, kad nauja Lietuvos vadovė iš tiesų gali pakeisti šalies užsienio politiką, subalansuoti ją. Tačiau tam tikru momentu viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Kas mums trukdo, tas mums padės

Kada būtent tai įvyko, tiksliai pasakyti sunku, bet po kurio laiko Grybauskaitė tapo kitu žmogumi ir ėmė kalbėti konservatorių ("Tėvynės sąjungos" partijos) bei Amerikos "vanagų" žodžiais. Neaišku kaip (gal su amerikiečių pagalba atkapstę kokį nors kompromatą, susijusį su jos bendradarbiavimu su KGB), bet jie padarė iš Lietuvos prezidentės savo "atstovę spaudai".

Patikėti, kad ji pati staiga taip pasikeitė, labai sunku. Be abejo, politikas gali koreguoti savo pažiūras, bet tokiame amžiuje tapti kita asmenybe negali, ir šiame kontekste, pavyzdžiui, radikalus Grybauskaitės antirusiškumas gali būti įvertintas kaip savotiškas pasityčiojimas iš savo "šeimininkų-šantažuotojų" (norite, kad tik smerkčiau Rusiją, gerai ― išvadinsiu ją teroristine valstybe).

Vidaus politikoje prezidentė irgi pradėjo (buvo priversta) remti konservatorius, nors eurokomisare tapo su socialdemokratų pagalba. Pavyzdžiui, prieš 2016 metų Seimo rinkimus ji labai kritikavo kairiąją valdančiąją daugumą ir jos vyriausybę, o po to nubalsavo iš anksto ir pareiškė, kad atidavė balsą už permainas. Vėliau socdemų premjeras Algirdas Butkevičius atvirai apkaltino Grybauskaitę kišimusi į rinkimus opozicijos pusėje, apie tai kalbėjo ir ekspertai.

Laisvės kvapas

Tačiau yra ir požymių, rodančių, kad prezidentę slegia konservatorių kontrolės našta. Pavyzdžiui, po jiems ne itin palankių 2016 m. Seimo rinkimų rezultatų ji pareiškė, kad partijos pačios turės susitarti dėl naujos valdančiosios koalicijos. Kitaip tariant, ji viešai nevertė "valstiečių" formuoti daugumą su konservatoriais, ko pastarieji, matyt, tikėjosi. Be to, visai neseniai Grybauskaitė pasakė, kad nerems jokio kandidato į prezidentus, nors sunkioje situacijoje atsidūrusiai "Tėvynės sąjungai" tikrai praverstų jos parama Gitanui Nausėdai.

Trumpai sakant, atrodo, kad agitacija prieš Seimo rinkimus tapo paskutiniu prezidentės darbu konservatoriams, o toliau, mielieji, kaip nors patys, nes man jau nėra, ką prarasti. Tiesa, laukti, kad artimiausiu metu kaip nors pasikeis jos užsienio politika ar bent jos retorika, neverta. Didesnė intriga susijusi su Grybauskaitės ateitimi, o tiksliau su klausimu, ar ji užims aukštą postą ES valdžios struktūroje ir kaip elgsis tokiu atveju?

Jeigu darytume prielaidą, kad amerikiečiai turi su ja susijusį kompromatą, kuriuo pasinaudojo Lietuvos konservatoriai, kad galėtų ją "prispausti", sunku tikėtis, kad Grybauskaitė gaus reikšmingas pareigas Europos Sąjungoje, ypač turint omenyje vis blogėjančius JAV santykius su ES. Nebent europiečiai, matydami jos nuoširdų norą dirbti būtent Europos naudai, "pridengs" ją (padarys taip, kad amerikiečiai daugiau negalėtų jos šantažuoti).

Galbūt, visa tai tik iš piršto laužtos spekuliacijos, bet neapleidžia nuojauta, kad 2009 metais prezidente tapo viena Grybauskaitė, bet didesnę laiko dalį šalį turėjo valdyti visai kita. Todėl 2019 metais jos laukia arba politinė laisvė pensijoje, arba naujas karjeros vingis Europoje, kuris turėtų parodyti jos tikrąjį veidą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

243
Dar šia tema
Grybauskaitė palinkėjo Trampui susitikime su Putinu būti nenuspėjamu
Karbauskis: Grybauskaitė prarado realybės jausmą
Kijevas

Vakarai ukrainiečiams: kariaukite su Rusija iki paskutinio "laboratorinio triušio"

(atnaujinta 12:05 2020.12.05)
Ukrainoje, praėjus beveik septyneriems metams po valstybės prėjimo į visišką išorinį valdymą, staiga buvo nuspręsta "rimtai pakalbėti apie šį išorinį valdymą

Šiaip ar taip, tai praėjusį savaitgalį pareiškė žinomas Italijos, Lietuvos ir Kanados televizijos laidų vedėjas Savikas Šusteris — geriausio kandidato komentuoti šį klausimą, pripažinkite, negalima rasti. Kaip jis pasakė savo laidoje televizijos kanalo "Ukraina" eteryje, JAV ambasada ilgai priešinosi ir atsisakė kalbėti šia tema, tačiau asmeniškai jis "labai paprašė" Amerikos diplomatų sureaguoti į protesto akciją, kuri įvyko prie jų diplomatinės atstovybės Kijeve sienų. Ir užjaučiantys amerikiečiai atsiliepė.

Kaip paaiškėjo iš ambasados ​​komentaro, "JAV yra labai susirūpinusi dėl Ukrainos žmonių ir vertybių, dėl kurių ukrainiečiai kovojo Maidane, ir toliau miršta Donbase". Be to, Amerikos diplomatai, aiškiai užsimindami apie Rusiją, bandė perkelti atsakomybę už kišimąsi į Ukrainos reikalus kitai valstybei. Be to, jie Rusiją apkaltino ir karu, ir net kai kuriais ieškiniais teisme, "kuriais siekiama diskredituoti demokratiškai išrinktą Ukrainos vyriausybę ir jos reformas". Kokie ieškiniai turimi omenyje ir kaip pats prašymo pateikimo neva "demokratiniam" Ukrainos teismui faktas gali diskredituoti ką nors naudingo visuomenei, lieka paslaptimi.

Žodis "reformos" yra vienas mėgstamiausių Vakarų diplomatų leksikone, kai jie pateisina savo tiesioginį kišimąsi į Ukrainos reikalus. Ir nesvarbu, kad reformas mato tik tie, kurie apie jas kalba, tačiau jau daugelį metų patys žmonės to nepastebi. Pavyzdžiui, pagal tiesioginius Vakarų nurodymus ir jiems kontroliuojant Ukraina jau sukūrė šešias skirtingas antikorupcines struktūras, kurioms nuo Maidano laikų jau išleista dešimt milijardų grivinų (pagal dabartinį kursą beveik 292 milijonai eurų). Tačiau per šį laiką nė vienas aukščiausias korumpuotas asmuo nebuvo įkalintas, o visos apklausos rodo, kad didžioji dauguma Ukrainos gyventojų taip ir nepamatė pokyčių kovoje su korupcija arba mano, kad padėtis tik pablogėjo. Ir tik JAV ambasada ir jos kolegos iš Vakarų vis dar tvirtina apie kažkokias pasauliui nematomas "reformas" — žodis gi geras.

Krymas
© Sputnik / Александр Андреев

Ukrainos vidaus valdymo mechanizmo ypatumus neseniai labai atvirai atskleidė Romanas Vaščiukas, kuris 2014–2019 metais dirbo Kanados ambasadoriumi Kijeve, tai yra iš tikrųjų jis buvo tiesioginis šio režimo kūrimo dalyvis. Dar spalio mėnesį jis kalbėjo gana siaurame internetiniame seminare, kurį organizavo Ukrainos diaspora Kanadoje. Kadangi renginio organizatorių YouTube kanalas turi tik šiek tiek daugiau nei 400 sekėjų, o jo vaizdo įrašai paprastai sulaukia kelių dešimčių peržiūrų, Kanados diplomatas nusprendė, kad jis yra siaurame bendraminčių rate, ir viską atvirai papasakojo. Ir jeigu dabar Ukrainos žurnalistai nebūtų atkreipę dėmesio į jo kalbą, ši kalba greičiausiai liktų nepastebėta. O paklausyti buvusio ambasadoriaus apreiškimų yra labai naudinga. Ypač tiems Kijevo Maidano aktyvistams, kurie iki šiol naiviai tiki, kad ten jie kovojo už savo nepriklausomybę, arba gi Rusijos vakariečiaims, kurie tiki užjūrio pareiškimų apie norą paversti Rusiją demokratiniu rojumi nuoširdumu.

Vaščiukas iš karto žeminančiai apibūdino savo nesenio buvimo šalies gyventojus: "Ukrainiečiai — tai, kaip žinome, yra talentingi žmonės, o ypač talentingai jie moka apgauti save, o paskui skųstis savo bloga dalia". Štai kodėl Kanados ambasadorius, tiesiogiai pripažindamas kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus, tai pateisina tuo, kad po Maidano pati Ukrainos valdžia paragino Vakarus ne tik įsikišti, bet ir daryti jiems spaudimą: neva, mes patys negalime susitvarkyti. Ambasadorius, regis, net neįtaria, kad jis beveik pažodžiui apibūdino klasikinę žmonių istoriją iš "Vieno miesto istorijos", kurią parašė Saltykovas-Ščedrinas: "Mes daug ką sugadinome vienas kitam, o tiesos taip ir neturime. Eik ir valdyk mus!"

Taip ir gimė G7 ambasadorių grupė, kuriai de facto buvo perduotos nepriklausomos valstybės valdymo funkcijos (Vaščiukas maždaug taip ir sako — "tarptautinė komanda, turėjusi įtakos Ukrainos valdžios sprendimams"). Vertinant iš to, kaip ši struktūra dabar tiesiogiai spaudžia net šios valstybės Konstitucinio Teismo sprendimus, galima padaryti išvadą, kad grupės funkcijos buvo ne tik išsaugotos, bet ir išplėstos. Beje, pats diplomatas tiesiai sako, kad ambasadoje turėjo Kanados darbuotoją, kuri "dirbo su Ukrainos teismų sistema". Tas faktas, kad visos tos valdžios institucijos ir teismai, kuriuos mini Vaščiukas, turėtų būti tartum nepriklausomi nuo bet kokio pašalinio kišimosi ir, atitinkamai, buvęs ambasadorius tiesiogiai pripažįsta Ukrainos konstitucijos pažeidimą, jo visiškai nejaudina. "O ką mes galėjome padaryti, jei to nori patys ukrainiečiai?" — gūžteli pečiais kanadietis. Originalus Ukrainos politinės eutanazijos paaiškinimas.

NATO ir Ukrainos vėliavos
© Sputnik / Михаил Маркив

Vaščukas ciniškai pripažįsta, kad Vakarai iš šios šalies padarė "laboratorinį triušį", atlikdami su ja socialinius ir ekonominius eksperimentus, kurių jie neišdrįstų išbandyti savo gyventojams. Patvirtindamas šią tezę, diplomatas net savo prezentacijoje nupiešė triušį su morka priešais jį — kad būtų aišku, kaip jis valdė Ukrainą. Panašu, kad tokių eksperimentų variantai neišsemiamos — bent jau kai kurie triušiai dar gyvi.

Tai yra, buvęs Kanados ambasadorius tiesiogiai patvirtina absoliutaus išorinio valdymo Ukrainą faktą. Ir netgi pripažįsta, kad jo kolegos kažkokiu būdu nuėjo per toli, reikalaudami iš jos neįmanomo. Tačiau iškart seka stulbinanti išvada: kadangi Ukraina "kariauja dviem vienodais karais dviem frontais — prieš Rusiją ir prieš korupciją", jos nereikėtų atitraukti nuo pagrindinės kovos. Ir tai, kaip jūs suprantate, nėra karas su korupcija. "Negalima sudeginti namo iš vidaus ir tuo pačiu metu jį apginti", — sako Vaščiukas. Tai yra, kova su korupcija, jo nuomone, — tai "namo padegimas iš vidaus". Štai jums ir visa "reforma". Gaila, kad 2013–2014 metais Kijevo Maidane tiesiogiai dalyvavę Vakarų ambasadoriai tada jo aktyvistams nepaaiškino, kad jie kovoja ne prieš korupciją ir net ne dėl "nėrinių kelnaitčių", o dėl karo su Rusija. Manau, kad tai pakeistų situaciją.

Kanados diplomatas tiesiogiai sako Kijevui: kovokite su Rusija iki paskutinio ukrainiečio, tai yra iki paskutinio "laboratorinio triušio". O kyšiai, korupcija ir kiti lydintys reiškiniai tegul lieka. Štai ir visa išorinio valdymo esmė. Jei kas nors galvojo, kad Vakarus domina jų valdomų teritorijų ir tautų klestėjimas, šiuo pavyzdžiu jis gali įsitikinti, koks yra tikrasis jų tikslas.

Be to, patys ukrainiečiai, prieš leisdami eksperimentus su savimi, galėtų neužmintų ant to paties grėblio, kurį jau seniai išgyveno kitos šalys. Pavyzdžiui, dabar kažkaip kukliai buvo paminėtas Deitono susitarimų, pagal kuriuos Bosnija ir Hercegovina buvo perduota oficialiam Vakarų valdymui, 25-metis. Žurnalas "The Economist" pateikia parodomąjį šio laikotarpio rezultatą: pusė šios kadaise išsivysčiusios teritorijos 14 metų gyventojų yra neraštingi. Nenuostabu, kad ir Vaščiukas viena iš Ukrainos "problemų" vadina per aukštą jos jaunimo išsilavinimo lygį — neva, jų teigimu, ir tiek daug revoliucijų iš ton. Galima manyti, ko siekia G7 ambasadoriai, kai jie siekia "švietimo reformos" Kijeve.

Tuo nuostabiau, kad Amerikos diplomatai ir auksčiau paminėto Saviko Šusterio svečiai Ukrainos televizijos kanale piktai atmetė akivaizdų Vakarų išorinės kontrolės faktą. Laidos vedėjas užpuolė protesto akcijos prie JAV ambasados ​​sienų organizatorių Ilją Kivą, atstovaujantį partijai "Opozicijos platformą — Už gyvybę": "Krymas okupuotas, Donbasas okupuotas. O jūs atliekate akciją "Yankee, go home!", nors jie neturi nieko bendro su šia okupacija".

Šusteris, būdamas Italijos ir Kanados pilietis, net nesupranta, kad, grasinančiu balsu reikalaudamas iš neva nepriklausomos Ukrainos liaudies deputato ataskaitos Ukrainos televizijos tiesioginiame eteryje, tuo metu jis pats ir yra šios šalies išorinės kontrolės personifikacija. Tokiu įprastu ir organišku jau Vakarų ambasadoriai ir jų propagandiniai tarnautojai jau laiko savo kišimąsi į Ukrainos vidaus reikalus. "O ką mes galime padaryti, jei to nori patys ukrainiečiai!" — gali pakartoti savo Kanados tautiečio žodžius Šusteris. Na, o jei ukrainiečiai to nenori, reiškia, juos reikia priversti tai daryti. Tam ir "reformos". Kad tik "laboratoriniai triušiai" nesibaigtų per greitai.

Autoriaus nuomonė gali mesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Rusija, Ukraina
Gitanas Nausėda, archyvinė nuotrauka

Lietuvos prezidentas kairė URM vadovo ranka? Nausėda gali patekti į nemalonią padėtį

(atnaujinta 14:36 2020.12.04)
Prezidentas Gitanas Nausėda baigė susitikimus su kandidatais į ministrus baigė pokalbiu su būsimu užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu

Būtent šis ministras yra dešinioji valstybės vadovo ranka tarptautinėje arenoje. Ar Nausėda taps kaire naujojo ministerijos vadovo ranka?

Prezidentas Gitanas Nausėda su jau paskirta ministre pirmininke Ingrida Šimonyte aptarė keturiolikos susitikimų su kandidatais į ministrus maratono rezultatus. Kaip posėdžio išvakarėse sakė valstybės vadovo spaudos sekretorius, ne visi kandidatai į naujojo ministrų kabineto narius atitinka aukštus profesionalumo ir nesavanaudiškumo reikalavimus. Paprasčiau tariant, reikia kažką pakeisti.

Sputnik Lietuva jau užsiminė apie kandidato į energetikos ministrus Dainiaus Kreivio polinkį į korupciją, į nemokšą, tik teisės bakalaurę Eveliną Dobrovolską, kurią Laisvės partija delegavo į teisingumo ministrės postą. Bei ir buvusio valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio paskyrimas sveikatos ministro pareigoms prezidentui didelio entuziazmo nesukėlė. Juk visai neseniai Gitanas Nausėda atsisakė patvirtinti Dulkį kitai valstybės kontrolieriaus kadencijai.

Tačiau buvo kandidatas į ministeriją, kurio paskyrimu net neverta abejoti. Prezidento rūmuose jis lankėsi simboliškai paskutinis. Tai didžiausios valdančiosios partijos — "Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų" lyderis Gabrielius Landsbergis. Jis turės vadovauti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paprasto ministro pozicija Lietuvos vyriausybėje yra pažeminimas pagrindinės valdančiosios partijos lyderiui. Jam tiktų ministro pirmininko kėdė arba bent jau Seimo pirmininko. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Šis paskyrimas turi strateginį išskaičiavimą.

Įsijunkite Google ir pažiūrėkite, kaip dažnai pastaraisiais metais tarptautinėje spaudoje buvo minima kadenciją baigusio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pavardė kartu su žodžiu "Lietuva".

Ir suprasite, kad Linkevičius pasaulyje žinomas net geriau nei Gitanas Nausėda. Kas pirmasis tarptautinėje arenoje išsakė oficialią Lietuvos valstybės poziciją? Kas buvo pagrindinis dainininkas antbaltarusiškų ir antirusiškų sankcijų Europos chore? Kas atvirai kvietė NATO vykdyti kryžiaus žygį "į Rytus"? Kartais Lietuvos prezidentas atsilikdavo nuo savo užsienio reikalų ministro ir tik papildydavo Linkevičiaus jau suformuluotą iniciatyvą. Kartais nebuvo aišku, kas valdo Lietuvos užsienio politiką — prezidentas ar jo dešinė ranka?

Ir štai, atėjus Gabrieliui Landsbergiui į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, viskas sustos į savo vietas. Karūnuotas anūkas dažnai skambins ar aplankys savo senelį. Jis diktuos palikuoniui "viso pasaulio" citatas. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis įgarsins šias citatas iš Europos ir pasaulio forumų tribūnų. Pamenate, kaip jaunas europarlamentaras Gabrielus Landsbergis per kadenciją Briuselyje, pakeitęs išėjusį į pensiją senelį, įgarsindavo antirusiškus šūkius?

Ir jei per tą trumpą laikotarpį pasaulis neturėjo laiko įvertinti jaunojo Lietuvos europarlamentaro oratoriškojo talento ir charizmos, šiandien situacija yra kitokia. Į Lietuvos užsienio reikalų ministro žodžius bus žiūrima labai rimtai. Ir tada po truputį Europa ir pasaulis įpras tarti ir oficialiuose dokumentuose rašyti sudėtingą pavardę Landsbergis.

Laikas nenumaldomai greitai bėga, nepraėjus nė ketveriems metams vėl Lietuvos lauks ... prezidento rinkimai. O ponas Gitanui Nausėdai, greičiausiai, teks susiremti su savo užsienio politikos dešine ranka — užsienio reikalų ministru. Tada Gabrieliui jau bus virš 40, ir pagal Konstituciją jis galės drąsiai kelti savo kandidatūrą į prezidento postą. O pasaulio bendruomenė tuo metu artimiau pažins jaunąją Lietuvos politinių genijų — Landsbergių — atžalą. Natūralu, kad vertins jį jau nebe kaip ministrą, o kaip prezidentą.

Iš tiesų Lietuvos istorijoje Landsbergio pavardės nėra garbingame prezidentų sąraše, ten tik kukliai užrašyta "Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas". Tiesa, žurnalistai visada nuolankiai priduria — "pirmasis de facto nepriklausomos Lietuvos vadovas". Bet kiekvienam pasaulio politikui išsamiai nepaaiškinsi šių žodžių prasmės. Kaip paprasta ir gražu pasakyti: "Landsbergis — Lietuvos prezidentas". Ir išsipildys amžina didžiojo Vytauto II svajonė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Užsienio reikalų ministerija (URM), Gabrielius Landsbergis, Gitanas Nausėda

Rusijos gynybos ministerija vaizdo įraše parodė S-400 "Triumf" kovinius paleidimus

(atnaujinta 11:13 2020.12.05)
Po bandymų kovos įgulos bus perskirstytos ir imsis kovinės pareigos Samaros atsakomybės zonoje

Astrachanės regione, Kapustin Jar poligone, buvo atlikti priešlėktuvinių raketų sistemų S-400 "Triumf" koviniai bandymai. Vaizdo įrašą paskelbė Rusijos Gynybos ministerija.

Filmuotoje medžiagoje parodyta, kaip vyko šaudymas.

Rusijos karinis departamentas pranešė, kad S-400 įgulos sėkmingai pataikė į raketą-taikinį "Kaban" daugiau nei 15 kilometrų aukštyje.

Po bandymų oro gynybos sistemos bus perdislokuotos ir imsis kovinės pareigos Samaros atsakomybės zonoje.

Priešlėktuvinių raketų sistema S-400 naudojama taktiniams ir strateginiams priešo lėktuvams ir balistinėms raketoms sunaikinti. Oro gynybos raketų sistema taip pat gali pataikyti į viršgarsinius taikinius ir pasipriešinti kitoms sunaikinimo priemonėms elektroninėje ir kitokio pobūdžio kovoje.

S-400 "Triumf" gali kovoti su aerodinaminiais taikiniais iki 400 kilometrų atstumu ir su balistiniais taikiniais, artėjančiais iki 4,8 kilometrų per sekundę greičiu, — iki 60 kilometrų atstumu.

Rusijos Triumf
© Sputnik
Rusijos "Triumf"
Tegai:
zenitinių raketų sistema S-400 "Triumf", raketos, Rusija
Dar šia tema
Turkija sėkmingai išbandė Rusijos S-400
JAV griežtai pasmerkė Turkijos vykdomus S-400 bandymus
Rusijos ginklai: preliminarūs 2020 metų rezultatai