Vladimiras Putinas, archyvinė nuotrauka.

Vakarai surado "Putino 120 milijardų dolerių". Bet negali atimti

169
(atnaujinta 13:46 2018.09.10)
"Milijardų Rusijos prezidento dolerių" paieškų klausimas daugelį metų kelia susirūpinimą Vakarų žiniasklaidos ekspertų-žvalgybininkų bendruomenei. Be to, Vakarų žiniasklaidoje ir įvairiose ekspertų ataskaitose kartais pasirodo net konkretūs Rusijos prezidento "asmeninio kapitalo" ar "disponuojamų lėšų" skaičiai

Labiausiai šios rūšies vertinimais pasižymėjo žurnalas "Time Magazine", kuris išspausdino straipsnį apie "40 milijardų Putino dolerių" ir britų "Daily Mail", 2017 metais išleidęs straipsnį, kuriame nurodyta 200 milijardų dolerių suma, rašo Ivanas Danilovas naujienų agentūrai RIA Novosti.

Tačiau, net Vakarų politikai pripažįsta, kad legendinių Rusijos prezidento turtų egzistavimo įrodymų pateikti niekas taip ir nesugebėjo, o tik politinis tikslingumas neleidžia jiems pripažinti, kad šie ištekliai neegzistuoja, nes per daugiau nei 10 metų intensyvių paieškų saugumo pajėgoms jų taip ir nepavyko surasti. Bet labiausiai nenumaldomi (ir mažiausiai išprusę) JAV Senato ir Kongreso atstovai vis dar tiki, kad tai yra tik žvalgybos dedamų pastangų klausimas, todėl atkreipia dėmesį į būtinybę rasti "Putino milijardus" ir paskelbti jų egzistavimo oficialias ataskaitas bei remtis jomis reguliariose teisėkūros iniciatyvose, susijusiose su antirusiškomis sankcijomis.

Vis dėlto reikia tinkamai įvertinti finansinių žurnalistų, kurie metų metus ieškojo vadinamųjų "Putino milijardų", pastangas. Verslo žvalgybos agentūrai "Bloomberg" pavyko "rasti" 120 milijardų dolerių, su kuriais tiesiogiai susijęs Rusijos prezidentas. Tiesa, jiems nepavyko išgauti jokios naudos iš šios propagandos. Reikalas tas, kad "120 milijardų Putino dolerių" pasirodė esą ne prezidento santaupos "juodai dienai", o prezidento atsakymas į klausimą, kaip vystyti Rusijos ekonomiką ir Rusijos verslo socialinį solidarumą nuolat taikomų sankcijų sąlygomis.

Kaip būtų galima tikėtis, "Bloomberg"  medžiagoje pateikta nuomonė ekspertų, kurie tiki, kad toks Rusijos valdžios elgesys apskritai yra neteisingas ir neveiksmingas. Tačiau yra pagrįstų įtarimų, kad Rusijos valdžios pastangas skatinti įmones išleisti pinigus Rusijoje, o ne investuoti juos į tradicines ofšorines bendroves, esančias britų ar amerikiečių jurisdikcijoje, Rusijos visuomenė priims su supratimu ir palaikymu.

Be to, atsižvelgiant į sankcijų politiką, kuri sukelia akivaizdžią žalą net tiems, kurie, atrodo, sėkmingai integravosi į Vakarų finansinę ir net politinę sistemą, bent dalis Rusijos stambiojo verslo atstovų turėtų savarankiškai prieiti prie paradoksalios (bet tik iš pirmo žvilgsnio) išvados, kad Rusijoje steigiamuose projektuose "užšaldyti" pinigai yra saugesni už tuos, kuriuos gali lengvai pasiekti JAV  finansų ministerijos "sankcijų departamentas". Pirmosios tokios situacijos suvokimo kregždės jau yra: Olego Deripaski "Rusal" pradėjo savo aktyvų investavimo į Rusijos jurisdikciją kontrolę, o Ališerio Usmanovo "USM" ( kompanijos "Megafon", "Metalloinvest") teigia, kad "USM" aktyvų deofšorizacijos procesas bus baigtas jau artimiausiu metu.

Agentūra "Bloomberg" nušviečia šią situaciją kaip vyriausybės spaudimą verslui: neva dėl sankcijų ir politinio bei ekonominio nenuspėjamumo Rusijos verslas nenori investuoti į Rusiją, o valstybė, vietoj to, kad spręstų šias problemas, verčia verslininkus investuoti į Rusiją, nepaisant sankcijų ir ekonominio nestabilumo.

"Pareigūnai daro spaudimą verslui", ― rašo medžiagos autoriai. Beje, duomenis apie 120 milijardų dolerių (tai yra apie aštuoni trilijonai rublių) jie gavo iš labai oficialaus šaltinio ― iš Rusijos finansų ministerijos atstovo spaudai pareiškimo. Tai papildomų "vidaus" investicijų suma, apskaičiuota iki 2024 metų, ir jos turėtų pakakti Rusijos ekonomikai stimuliuoti.

Atskirai reikėtų pabrėžti argumentą, kad pirmiausia vyriausybė turėtų išspręsti visas šalies problemas, pašalinti išorinį spaudimą ir ekonominį nestabilumą, ir tik tada tikėtis, kad verslas nustos investuoti pinigus į užsienį ir pradės tai daryti šalyje. Šį argumentą daugeliu skirtingų pavidalų girdėsime mažiausiai ateinančius šešerius-septynerius metus, be to, reikia tikėtis, kad jis bus remiamas žiniasklaidoje įspūdingais finansų ir medijos resursais.  

Šios pozicijos problema šiais aspektais: ekonominis stabilumas, pažeidžiamumo ir išorės politinio spaudimo mažinimas, padidintas atsparumas išorės grėsmėms ― viso to neįmanoma sukurti be išankstinio apmokėjimo. Tai reiškia, kad pirmiausia būtina investuoti į savo infrastruktūrą, armiją, ekonomiką ir pan., ir tik po to galima mėgautis rezultatais. Atvirkštine tvarka tai neveiks. Šiuo metu Rusijos verslas savo (sankcijų apribotoje) padėtyje patiria, kad teiginiai apie globalizaciją ir tai, kad kapitalas neturi tėvynės ― anaiptol ne absoliuti tiesa, bet, naudojant praėjusio šimtmečio 90-ųjų terminologiją, "masalas kvailiams". Be to, paaiškėja, jo esmė ne tame, kad "Rusija yra neteisinga ir baudžiama už Krymą", o tame, kad politinių metodų naudojimas, siekiant likviduoti svetimą verslą ir skatinti savąjį, yra normalu ir tai vienintelė galima politika bet kurioje perspektyvioje valstybėje.

Rusijos žiniasklaida orientuota į antirusišką sankcijų aprašymą, tačiau nereikia pamiršti, kad mes gyvename visuotinio ekonominio karo visų prieš visus eroje: užtenka pažvelgti į tai, su kokiu pasitenkinimu JAV valdžios institucijos "skandina" Kinijos korporaciją "ZTE" (kuri neturi nieko bendra su Krymu arba rinkimais Amerikoje) ir baudžia Europos bankus, o senojo pasaulio valdžios institucijos rengia "mokestinę lazdą", skirtą nubausti Amerikos verslą Europos Sąjungoje.

Tik labai neprotingas kapitalas neturi tėvynės. Intelektualus kapitalas turi tėvynę ir netgi daugiau: savo valstybės galia yra svarbiausia kapitalo išsaugojimo sąlyga. Dėl istorinės būtinybės šias savaime suprantamas tiesas tai Rusijos verslo daliai, kuri dar jų nesuvokė, teks išaiškinti administraciniais metodais.

Sprendžiant iš to, kad jau prasidėjo pirmieji Finansų ministerijos ir verslo atstovų susitikimai,  kuriuose aptariami Rusijos vidaus projektai, reikalaujantys sąnaudų artimiausioje ateityje, darbas pradėtas anksčiau nei planuota. Toks požiūris atneš naudos visiems ― netgi tam Rusijos verslininkų segmentui, kuris dabar išreiškia savo nepasitenkinimą. Tvirta valstybė ir stabili ekonomika yra geri verslui, o verslas tikrai tai supras ateityje.

169
Tegai:
lėšos, sankcijos, verslas, Vladimiras Putinas, Rusija
Dar šia tema
ES planai kontroliuoti Rusijos energetinius išteklius žlugo
Trampas susitikimą su Putinu pavadino vienu iš geriausių gyvenime
Vokietijos žiniasklaida pranešė, kad JAV nesilaiko sankcijų prieš Rusiją
Rusijos taikdariai Kalnų Karabache, archyvinė nuotrauka

Kodėl Vakarai nepatenkinti konflikto valdymu Kalnų Karabache

(atnaujinta 11:09 2020.11.24)
Vakarai labai mažai prisidėjo prie Kalnų Karabacho konflikto suvaldymo, taikdariai atvyko iš Rusijos, tačiau JAV ir Europa liko ne itin patenkinti tokia padėtimi

Prancūzijos užsienio reikalų ministras pasidalino humanitarinės misijos, kurią jo šalis organizavo Kalnų Karabacho žmonėms, detalėmis. Kalbama apie chirurgų ir medicininės bei chirurginės įrangos siuntimą į regioną.

Taikdarių misija Kalnų Karabache
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Savo ruožtu JAV visiškai apsiribojo penkių milijonų dolerių skyrimu Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo neseniai paūmėjusio konflikto.

Akivaizdus Paryžiaus ir Vašingtono entuziazmo dėl Karabacho sureguliavimo trūkumas — tiek retorikoje, tiek veiksmuose — patvirtina Sergejaus Lavrovo, kuris paminėjo jų "įžeisto pasididžiavimo" demonstravimą, teisingumą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sakė tą patį, ironiškai pažymėdamas, kad JAV ir Prancūzija, "nors ir pavėluotai, vis dėlto taip pat išreiškė teigiamą požiūrį į pasiektą susitarimą".

Ir pagal nusistovėjusią tradiciją, Ankara nesivaržė parinkdama žodžius. Turkijos prezidento atstovas spaudai sakė, kad Vakarai, kuriems atstovauja NATO ir ES, trisdešimt metų nesugeba pateikti "konkrečių ir realių pasiūlymų" dėl Karabacho konfrontacijos, o Rusija ir Turkija sugebėjo "pasiekti tarpusavio supratimą".

Iš karto pradėjo rašyti, kad susitarimai dėl Kalnų Karabacho pasirodė esąs Vakarų skaudus pralaimėjimas — ypač JAV ir Prancūzijai, kurios kartu su Rusija yra ESBO Minsko grupės pirmininkės ieškant būdų taikiai išspręsti šį konfliktą.

Anot "The National Interest" žurnalistų, Vakarai šį kartą sugebėjo viską pramiegoti. Jie nesitikėjo ir karo veiksmų atnaujinimo, ir pasirašytos sutarties, pagal kurią Rusijos taikdariai pateko į regioną. Leidinys apkaltino Amerikos žvalgybą, kuri, jo žiniomis, net negalėjo gauti informacijos apie Putino ir Erdogano derybas, o rezultatas buvo jautrus JAV pozicijos susilpnėjimas regione.

Stepanakertas
© Sputnik / Валерий Мельников

Tačiau iš tikrųjų padėtis yra dar blogesnė, nes pozicija "žvalgyba blogai atliko darbą" leidžia pridengti daug didesnio masto JAV nesėkmės pobūdį šioje istorijoje.

Nepaisant palyginti lokalaus konflikto pobūdžio, Karabacho sureguliavimas žymi iš esmės naują pokyčių, kuriuos išgyvena pasaulinė politinė sistema, etapą. Tai buvo pirmas kartas, kai Jungtinės Valstijos ir Europa buvo iš karto nereikalingos ir nepageidaujamos partnerės visoms susijusioms šalims.

Svarbiausias Vakarų hegemonijos žymuo per pastaruosius tris dešimtmečius buvo jų visur ir plačiai paplitusi paklausa. Bet kokioje situacijoje, bet kokiame konflikte — net ir reikšmingoje vidaus politikos dalyje įvairiose šalyse — visada buvo jėgų, kurios kreipėsi į Vakarus, kreipėsi į juos paramos, tikėjosi pagalbos ir dažnai ją vienaip ar kitaip gaudavo.

Kaip išraiškingą šio požiūrio pavyzdį galime prisiminti 2014 metų pavasarį Kryme vykusį epizodą, kai Ukrainos kariškiai bandė "šturmuoti" Rusijos karinį objektą šaukdami "Amerika su mumis". Tai, žinoma, atrodo juokingai, bet kartu labai tiksliai atspindi nemažos dalies žmonių, įskaitant aukšto rango, mąstymo būdus visoje planetoje — nuo Baltarusijos iki Venesuelos, nuo Sirijos iki Honkongo.

Be to, šią padėtį tikslingai palaiko Vakarai, kurie, žinoma, yra suinteresuoti išlikti galutine tiesa ir turėti, jei ne kontrolinį akcijų paketą, tai bent veto teisę kiekvienai pasaulio problemai ir konfliktui. Iš tikrųjų tai yra vienas iš pagrindinių jų geopolitinio dominavimo komponentų.

Dabartinis padėties Karabache sureguliavimas pasirodė unikalus tuo, kad Vakarus nuo jo iškart atkirto visos dalyvaujančios šalys. Tai dar įspūdingiau, nes derybų procesas akivaizdžiai nebuvo lengvas, o tai atsispindėjo oficialiuose dalyvaujančių sostinių pareiškimuose, kurie abipusiai buvo gana atšiaurūs.

Tačiau vietoj to, kad pagal nusistovėjusią pasaulinę tradiciją prašytų dalyvauti JAV ar Europą, kad sustiprintų savo pozicijas, visi vieningai laikėsi įsitikinimo "mes tai išsiaiškinsime tarpusavyje".

Ir jie tikrai išsiaiškino — jau vėliau, pateikdami Vakarams su likusiu pasauliu pasiektų susitarimų faktą ir net jau juos įgyvendinę.

Taigi buvo padarytas labai galingas smūgis kitam JAV įtakos ir pretenzijų į ypatingą statusą pasaulio sistemoje kertiniam akmeniui. Kaip rodo praktika, po pirmojo bandymo — tuo labiau sėkmingo — tikrai bus kiti.

Nenuostabu, kad amerikiečiai mieliau vertina įvykį kaip atsitiktinę savo žvalgybos nesėkmę. Tai yra paprasčiau ir patogiau, nei suvokti ir juo labiau viešai pripažinti, kad iš tikrųjų konflikto suvaldymas Kalnų Karabache reiškia dar vieną tektoninį poslinkį pasaulio politinėje sistemoje, kuris palaipsniui atima iš JAV ir visų Vakarų išskirtinį statusą joje.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, Europa, JAV, Kalnų Karabachas
Dar šia tema
Taikdariai Karabache — sunkią naštą vėl prisiėmė Rusija
Simonian ir Babajanas uždavė nepatogius klausimus Pašinianui — video
Linkevičius pasveikino naująjį Armėnijos užsienio reikalų ministrą
Dar 18 Rusijos karinių lėktuvų į Armėniją pristatė taikdarius ir įrangą — video
Vienos lyties pora, archyvinė nuotrauka

"Profesionalūs gėjai" Seime: ar sugebės sveikieji visuomenės sluoksniai duoti atsaką?

(atnaujinta 12:15 2020.11.24)
Paaiškėjo, kad Laisvės partijai atstovaujantis, "profesionaliu gėjumi" save vadinantis Tomas Vytautas Raškevičius pradėjo vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui

Su naujuoju 2020-2024 m. kadencijos Seimu ir jau formuojamu koaliciniu ministrų kabinetu, eina visa puokštė keistų naujovių: ir abejotinos biografijos teisininkės, ir pseudoistorikai, ir visokie kitokie... Bet neabejotinai keisčiausia — Laisvės partijai atstovaujančio, "profesionaliu gėjumi" save vadinančio Tomo Vytauto Raškevičiaus atėjimas vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Kas čia yra — tik nevykęs cirkas ar vis dėlto kažkas tamsesnio?

Kas tasai "profesionalusis gėjus"?

Nežinantiems šio veikėjo, štai keletas biografinių faktų: 2012 metais Centrinės Europos Universitete jis baigė Žmogaus teisių teisės magistro studijas; grįžęs į Lietuvą, 2012-2013 metais buvo Vladimiro Simonko vadovaujamos LGL projektų vadovas; 2015-2018 metais, LGL teisininkas (2014 metais intarpą praleido JAV, dirbdamas vietiniame "gėjų" centre). Na, tuo tarpu praėjusiais 2019 metais, jisai dalyvavo nuo Liberalų sąjūdžio atskilusios Laisvės partijos steigime, su kuria pateko į Vilniaus miesto savivaldybę, o šiais, 2020 metais, minėtosios partijos sąraše, į Seimą.

Taigi, "profesionaliu gėjumi" Vytautas Raškevičius save vadina ne be reikalo: visa jo karjera, pradedant studijomis ir diplomu Vengrijoje įsikūrusioje sorošinių propagandistų kalvėje, baigiant jo politine veikla, yra neatsiejama nuo vadinamosios LGBT ideologijos ir jos sklaidos.

Štai toks asmuo pradeda vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Beje, neatsitiktinai: savo pretenzijas perimti minėto komiteto kontrolę Raškevičius deklaravo nuo pat pradžių; atrodytų, apie tai netgi svajojo. Taipogi, jo atstovaujamoji Laisvės partija čia turi aiškiai išreikštus politinius siekius: tiek lengvųjų narkotikų legalizavimą, tiek vienalytes santuokas jie laiko "žmogaus teisėmis". Tad pasirinktas atitinkamas Seimo komitetas.

Tik cirkas?

Ir tam tikru požiūriu, atrodytų — na ir kas? Tegul jis sau turisi tą Žmogaus teisių komitetą (iš kurio 7-erių narių: Tomo Bičiūno, Eugenijaus Gentvilo, Sergejaus Jovaišos, Dainiaus Kepenio ir Jurgio Razmos — neminint paties Raškevičiaus — bent pusė yra galimi "profesionaliojo gėjaus" šalininkai). Vis tiek Seime jie absoliučios daugumos nepaims ir blogiau nebus, o visuomenė į tokius, girdi, cirkininkus, ir taip rimtai nežiūrės: tasai pats Raškevičius vaikštinėja po Vilnių trumpais sijonais, aukštakulniais batais, vaizduodamas neaiškų vienaragį sutvėrimą... Kas gi tai, jei ne paprasčiausia klounada, ne eilinis cirkas, kuris kaip atėjo, taip išeis?

Yra ir taip manančių. Ir, deja, manančių klaidingai — nes tokie "cirkai" ne ateina ir išeina, bet ateina su tikslu pasilikti: tai aiškiai rodo Vakarų pasaulio patyrimas. Ir tai nėra klaida ar nekaltas sutapimas — tai yra nuoseklūs žingsniai sistemingame konkrečios politinės, ideologinės darbotvarkės įgyvendinime. Ir čia "cirkas" arba, sakykime, visuomenės kaip tam tikro "karnavalo", formavimas, tai yra viena pagrindinių ir — beje — viena galingiausių valdymo priemonių.

Ir šiuo konkrečiu atveju, galime kalbėti ne tik apie realią, bet apie labai rimtą tendenciją mūsų visuomenėje, atvedusią tokias jėgas kaip TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, prie valdžios vairo (dėl jos esame šnekėję ankstesniuose straipsniuose) ir kuri jau leidžia kelti atitinkamus "vaivorykštinius" siekius Seime.

Tikroji problemos reikšmė

Pats Raškevičius pirmuoju savo veiklos Žmogaus teisių komitete prioritetu įvardija būtent teisėkūrą; ne paslaptis, kokią: pradžiai sieks vienalyčių partnerysčių, o kai tai bus pasiekta, imsis 38-ojo 1992 metų Konstitucijos straipsnio (apibrėžiančio santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters) keitimo, kad atsivertų kelias jau ir išsvajotosioms jų "santuokoms"...

Ir nors plačiojoje visuomenėje didesnio tokių dalykų palaikymo nėra, Seime šios idėjos turi nemenką palaikymo bazę (Laisvės partiją, Liberalų sąjūdį, didžiąją dalį TS-LKD bei LSDP deputatų). Tad čia visko gali būti, ypatingai tada, jei LŽVS vedamai opozicijai nepakaktų jėgų užkirsti šiems siekiams kelio.

Pagaliau, pripažinkime, kad prieš gerą dešimtmetį nei Raškevičiaus tipo politikai, nei jų keliamos tematikos įtraukimas į parlamentinę darbotvarkę, Lietuvoje būtų buvę sunkiai įsivaizduojamas dalykas. O dabar yra, kaip yra. Ir yra todėl, kad toji plačioji visuomenė, kuri — tiesą pasakius — vienintelė tegalėjo (ir tegali) užkirsti panašiems dalykams kelią, buvo ir, deja, lieka, visiškai pasyvi bei abejinga.

Todėl, kaip sakoma, tuščios vietos nebūna — ją kažkas užima. Šiuo atveju, kai dauguma tyli, mažumos jai primeta savo valią. Pavyzdžiui, Tomas Vytautas Raškevičius pateko į Seimą per Laisvės partijos sąrašą. O kaip kandidatas, jis ėjo (ir pralaimėjo) Naujamiesčio ir Naujininkų apygardoje, kurioje absoliuti dauguma rinkėjų apskritai nebalsavo ir kurioje laimėjo konservatorius. Tuo tarpu tai, kokios pakraipos žmonės visgi ten gyvena, tekalba faktas, kad 2016 metais Naujininkai masiškai balsavo už ne ką kita, kaip Algirdą Paleckį.

Taigi, į "profesionalųjį gėjų" Seime nereikėtų žiūrėti pro pirštus. Taip, tai yra cirkas, bet šėtoniškas cirkas. Ir jam sveikieji visuomenės sluoksniai turės duoti atsaką. Priešingu atveju lauks atitinkamas "reformų" paketas: pradedant narkotikais ir vadinamųjų "gėjų" partnerystėmis, baigiant vakarietiško tipo juvenalinės justicijos absurdais. Ar šito mums reikia — pamąstykime patys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
LGBT, Seimo žmogaus teisių komitetas, Seimas
Dar šia tema
Seimo darbe bus daroma pertrauka dėl COVID-19
Lietuvos valdžios sistema funkcionuos, kol bus komfortiška atskiram jos nariui
Liepsnojančiu koronaviruso židiniu virto ir Seimas. Ar pavyks seimūnams suvaldyti virusą?
Teisėjo plaktukas

Keturi marijampoliečiai medinėmis lazdomis mirtinai sumušė savo sugėrovą

(atnaujinta 12:52 2020.11.24)
Kaltinamiųjų suole atsidūrę vyrai tik iš dalies pripažįsta savo kaltę ir neigia, kad norėjo įvykdyti žmogžudystę

VILNIUS, lapkričio 24 — Sputnik. Kauno apygardos prokuratūra teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje keturi marijampoliečiai kaltinami 41 metų vyro nužudymu, praneša Generalinės prokuratūros spaudos tarnyba.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad šių metų kovo pabaigoje kaltinamieji, būdami apsvaigę nuo alkoholio, mirtinai sumušė kartu su jais sodyboje girtavusį vyriškį. Tyrimo duomenimis, nukentėjusysis patyrė daugybinius smūgius medinėmis lazdomis. Po kelių dienų vyras nuo patirtų sunkių sužalojimų ligoninėje mirė.

Kaltinamieji savo kaltę pripažįsta tik iš dalies ir neigia, kad norėjo įvykdyti žmogžudystę.

Marijampoliečiams gresia laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų.

Tegai:
Marijampolė, Lietuva, nužudymas