Paminklas Juozui Krikštaponiui, archyvinė nuotrauka.

Kovotojai laisvę ar nusikaltėliai? Lietuvos "herojai" nukeliami nuo pjedestalo

287
(atnaujinta 18:30 2018.09.28)
Per savaitę buvo padarytos dvi svarbios oficialios Lietuvos istorijos pataisos

Pirmiausia, Lietuvos užsienio reikalų ministras griežtai įsakė nuimti nuo Mokslų akademijos sienos nacionalinio "didvyrio" – partizano Jono Noreikos atminimo lentą, o po savaitės Lietuvos Vyriausybė pareikalavo, kad Ukmergės meras įpareigotų greitai nugriauti paminklą kitam "miško broliui" — Juozui Krikštaponiui.

Lietuvos patriotų protuose sumaištis. Griūva kortų namelis iš didvyriškų "miško brolių" istorijų, kurį patriotai statė visus 27 nepriklausomybės metus. Ir griauna jį ne "vatnikai" ar politiniai atsiskyrėliai, o Lietuvos Vyriausybė.

Pakelta ranka prieš tai, kas šventa, – partizanus-didvyrius, paaukojusius gyvybę ant laisvės altoriaus kovoje su sovietų režimu. Tiesa, ant to paties altoriaus sunaikintos dešimtys tūkstančių jų tautiečių ir vaikų, buvusių toli nuo didvyriškumo ir fanatizmo, gyvybių.

Taip pat ant fašizmo altoriaus šie herojai su ypatingu cinizmu ir žiaurumu paklojo daugiau nei 200 tūkstančių Lietuvos žydų gyvybes.

Ir jei dėl sovietų pareigūnų, NKVD ir Raudonosios armijos kareivių bei paprastų Lietuvos gyventojų, kurie nepanoro padėti "miško broliams" gyvybių šiandien viešai sielvartauti nepriimtina, Holokausto temos per ketvirtį amžiaus šiuolaikinei Lietuvos istorijai nutylėti nepavyko. Apie tai atkakliai kartoja ne tik vietos žydų, bet ir visa tarptautinė bendruomenė, pripažinusi Holokaustą didžiausiu nusikaltimu žmonijos istorijoje.

Pirmasis degėsių kvapą pajuto buvęs komjaunimo lyderis, o dabar dukart gynybos ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bolševiko patirties ir biurokrato nuojautos patriotizmu nenunuodysi! Linkevičius pirmasis iš Lietuvos politinio elito pavadino kovotoją prieš "sovietinę okupaciją" Joną Noreiką nacių bendrininku.

"Mes turime reaguoti tinkamai, nes pateikti įtikinami įrodymai dėl individų netinkamo elgesio ir jų bendradarbiavimo su naciais", – pasakė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas ir pridūrė, kad Jonas Noreika buvo vienas iš tokių nacių kolaborantų.

"Jo gyvenimas buvo įvairus, jis buvo įkalintas koncentracijos stovykloje, kovodamas už Lietuvą. Bet ir prieš mano akis guli dokumentai, kurie įrodo jo bendradarbiavimą su naciais į žydų geto formavimą bei žydų turto pasisavinimą", – pareiškė Linkevičius.

Keistai ilgai ieškota "neginčijamų faktų" ir dokumentų, kuriuos šimtus kartų savo ataskaitose minėjo ne tik sovietų ir Rusijos istorikai, bet ir nacių medžiotojai iš Izraelio, tokie kaip Simonas Vizentalis ar Efraimas Zurofas.

Jūs neskaitote jidiš ir pamiršote rusų kalbą? Taigi jums apie Lietuvos "miško brolių" žiaurumus papasakojo Rūta Vanagaitė, už ką buvo apspjaudyta "patriotų" nuo galvos iki kojų. Savo knyga "Mūsiškiai" Vanagaitė išdrįso sutepti šviesią partizanų, kuriems jau pastatyta šimtai paminklų visoje Lietuvoje, atmintį.

Vienas jų yra Ukmergėje. Ten vietiniai patriotai pagerbė vieno iš "miško brolių" – Juozo Krikštaponio –  tarpukario laikotarpio prezidento-diktatoriaus Antano Smetonos sūnėno atminimą.

"Yra įrodymų, kad jis (Krikštaponis – Sputnik) dalyvavo Holokauste ir belaisvių žudynėse Baltarusijos teritorijoje. Mes kreipiamės į Ukmergės savivaldybės merą, kad jam pastatytas paminklas būtų kuo greičiau nugriautas", – sakė Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis ir paragino Ukmergės merą paskubėti.

Patriotai sutriko. Kaip gi taip? Galbūt jūs, Vyriausybė, užsimosite ir prieš šviesųjį Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą?! Ir kaip dabar į Juozo Jakavonio, pravarde "Tigras", akis žiūrės prezidentė Dalia Grybauskaitė, pažadėjusi, kad "valstybė gins partizanų atminimą"?

Oficialaus Izraelio prezidento Benjamino Netanjahu vizito į Lietuva dieną Grybauskaitė atsikėlė anksti ryte ir spėjo aplankyti "Tigrą", gyvenantį Varėnos rajone. Ten prieš televizijos kameras Lietuvos vadovė sakė: "Aš esu čia šiandien todėl, kad noriu pasakyti – aš remiu ir remsiu žmones, kurie atidavė savo gyvybę ir kovojo už mūsų laisvę".

Ir po to, kartu su Izraelio prezidentu Dalia Grybauskaitė liejo krokodilo ašaras, kalbėdama apie 200 tūkstančių Lietuvos žydų, kuriuos sunaikino tokie kaip Jakavonis-Tigras, Ramanauskas-Vanagas, Krikštaponis ir tūkstančiai kitų nacių bendrininkų, kurių vardai įrašyti auksu šiuolaikinėje Lietuvos valstybės istorijoje.

Nejaugi vėl teks perrašyti istoriją?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

287
Tegai:
paminklai, miško broliai, Vyriausybė
Dar šia tema
Klaipėdoje vis tiek atsiras Adolfo Ramanausko-Vanago memorialinė lenta
Titovui pradedama įgaliojimų netekimo procedūra
Veteranų sąjunga pasisakė prieš istorinės tiesos iškraipymą Lietuvoje
Литовские партизаны Николай Букинас, Андрей Трушкинас и Сергей Неведомкис (слева направо) в лесном лагере, 1 сентября 1944 года

"Sovietų partizanų keliais". Didžiojo Tėvynės karo herojų žygdarbiai Lietuvoje

(atnaujinta 15:11 2020.06.02)
Šiais metais minimos 75-osios pergalės prieš fašizmą metinės. 1941 metų birželį vokiečių okupantai atvyko į Lietuvą ir beveik per savaitę užėmė visą šalį. Prasidėjo kelerius metus trukęs okupacijos laikotarpis. Sovietų partizanai didvyriškai kovojo su fašizmu Lietuvoje

Sovietų partizanų judėjimas Lietuvos teritorijoje iškilo 1941 metų rugpjūtį. Fronto liniją kirto kovinės grupės, jos pateko į Lietuvą ir čia kartu su komunistais ir komjaunimo nariais, kurie birželio mėnesį nespėjo palikti Lietuvos, sukūrė partizanų būrius. Tačiau mažuma tokių grupių sugebėjo tai padaryti; daugelis tokių grupių greitai susidūrė su budeliais ir žuvo.

Apskritai, nuo 1941 metų birželio iki 1945 metų sausio Lietuvos teritorijoje žuvo 700 tūkst. žmonių.

Neseniai, gegužės 22 dieną, Lietuvos antifašistai ir Rusijos Federacijos ambasados ​​atstovas Lietuvoje dalyvavo akcijoje "Sovietų partizanų keliais" ir pagerbė šių tikrų didvyrių atminimą. Kirto 15 kilometrų palei Rūdninkų girią, apžiūrėjo vietas, kur gyveno sovietų partizanai, pagerbė jų atminimą prie kovotojų prieš fašizmą paminklo, padėjo gėlių, uždegė žvakes.

Мероприятие 22 мая 2020 года в Рудницкой пуще, Литва
Atminimo akcija Rūdninkų girioje gegužės 22 dieną

Renginyje dalyvavo: Lietuvos antifašistai, Respublikinės karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys (jam 93 metai, tačiau jis nuėjo visą kelią su kitais daug jaunesniais renginio dalyviais), karo veteranų organizacijos sekretorius Vaigutis Stančikas, žmogaus teisių aktyvistas Dainius Mikelionis, Socialistinio liaudies fronto atstovas Henrikas Juodiška, Romas Stavskis, Giedrius Grabauskas ir Rusijos Federacijos ambasados ​​sekretorius Sergejus Abramkinas.

Sovietinis partizaninis judėjimas Lietuvoje

Akcijos metu buvo aptarti svarbūs sovietinio partizaninio judėjimo veiklos Lietuvoje aspektai. Oficialiais duomenimis, 1944 metų birželio mėnesį beveik 4 tūkstančiai partizanų kovojo su fašizmu Lietuvos teritorijoje. Rūdninkų girioje buvo įsikūrę daugiau kaip 1300 partizanų, tai buvo įvairių tautybių žmonės — lietuviai, rusai, baltarusiai, žydai, lenkai, totoriai, kitų tautybių atstovai. Bet tokia situacija susiklostė karo pabaigoje.

Литовские партизаны в Вильнюсе во время Великой Отечественной войны, 13 июля 1944 года
© Sputnik / Яков Рюмкин
Partizanai Vilniuje, 1944 metų liepos 13-oji

O kokia buvo tikroji padėtis karo pradžioje? 1941 metų liepos mėnesio pabaigoje Rusijoje buvo sudaryta tarybinių partizanų judėjimo Lietuvoje skatinimo grupė — Aleksandras Guzevičius, Fridis Krastinis, Alfonsas Gailevičius, Stasys Balčiūnas, Danielius Todesas ir Jonas Vildžiūnas. Jie išsiuntė į Lietuvą partizanų grupes. Daugelio grupių likimas buvo tragiškas — žuvo grupė, vadovaujama Kazio Trinkūno, grupė, kuriai vadovavo Adomas Godliauskas, į Žemaitiją išsiųsta grupė (vadas Antanas Milvydas), į Suvalkiją išsiųsta grupė (vadas Karolis Petrikas) ir kelios kitos grupės.

Buvo tokių atvejų, kad iš grupės išgyveno tik vienas žmogus — toks likimas ištiko į Ukmergės apylinkes išsiųstą partizanų grupę. Mūšyje žuvo keturi partizanai ir tik būrio vadui Vladui Vildžiūnui pavyko pasprukti, kurį laiką jis gyveno pas patikimą žmogų, paskui prisijungė prie vieno iš partizanų būrių.

Žiaurios nacių ir jų bendrininkų represijos buvo nukreiptos prieš sovietinius partizanus ir prieš tuos, kurie juos rėmė. Kartais buvo vykdomi barbariški žmonių bauginimo aktai, pavyzdžiui, 1941 metų gruodžio 13 dieną Kauno centre buvo pakarti Vladas Vilimas, Vladas Baronas ir Albertas Slapšys (sovietų partizanai, visi patyrę komunistai, kovotojai prieš profašistinį Smetonos režimą).

Солдаты осматривают подвалы, в которых во время немецкой оккупации скрывались евреи, Каунас, Литва
© Sputnik / Николай Попов
Kareiviai, lankantys rūsius, kuriuose slapstėsi žydai vokiečių okupacijos metu, Kaunas, Lietuva

1942 metų spalio mėnesį Maskvoje buvo įsteigta Lietuvos sovietų partizanų judėjimo būstinė, jos vadovu tapo pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Antanas Sniečkus. Sovietų partizanai Lietuvoje, taip pat kai kurie sovietų lietuvių kilmės partizanai Baltarusijoje ir Ukrainoje surengė didvyrišką kovą su užpuolikais vokiečiais ir jų vietiniais bendrininkais. Tokių lietuvių kilmės sovietinių partizanų vardai kaip Juozas Vitas, Jonas Vildžiūnas, Stanislavas Vaupšas (Vaupšasovas) — jis tada Baltarusijoje buvo žinomas kaip pulkininkas Gradovas, Marytė Melnikaitė, Stasys Apyvala ir daugybė jų bendražygių tapo heroizmo pavyzdžiais. Čia visada svarbu atsiminti tuos, kurie kovojo sunkiomis sąlygomis, nepasidavė priešams ir žuvo kovoje.

1941 metų rugpjūčio mėnesį Panevėžyje prasidėjo Karolio Požėlos garbei būrio sukūrimas, pamažu į šio būrio gretas įsiliejo ir žmonės iš Panevėžio apylinkių. Spalį būrys jau turėjo per 40 žmonių. Būrys pradėjo aktyvius veiksmus, vykdė diversijas. Tačiau 1942 metų balandžio–gegužės mėnesiais daugelis partizanų mirė, kai juos išdavė. Žuvo ir Požėlos būrio vadas Povilas Vaičiūnas.

Расстрел литовских партизан, Каунас, 1 августа 1941 года
© Sputnik / РИА Новости
Lietuvos partizanų sušaudymas, 1941 metų rugpjūčio 1-oji

Nuo 1942 metų spalio iki 1943 metų rugpjūčio prasidėjo nauja taktika — partizanų būriai buvo išsiųsti į Baltarusiją, jie ten kurį laiką gyveno, o iš ten pamažu pateko į Lietuvos teritoriją. Partizanų būriai buvo kuriami visoje Lietuvoje, jie vykdė diversijas, rinko duomenis apie užpuolikus. 1943 metų pradžioje buvo sukurta viena didžiausių pogrindžio organizacijų (vadas Juozas Vitas). 1943 metų birželio mėnesį Vitas ir jo bendraminčių grupė buvo areštuoti ir jiems buvo skirta mirties bausmė.

1943 metų gegužės–birželio mėnesiais Rūdninkų girioje pasirodė vis daugiau partizanų būrių. O nuo 1943 metų rugsėjo–spalio partizanų judėjimą pradėjo koordinuoti tiesiogiai iš Lietuvos teritorijoje. Tuo užsiėmė Henrikas Zimanas, Marijonas Miceika ir kiti Lietuvos partizaninio judėjimo štabo operatyvinės grupės nariai, palaikė ryšius su operatyvinės grupės viršininku Motiejumi Šumausku (kuris buvo Baltarusijoje) ir štabo viršininku Antanu Sniečkumi (kuris buvo Rusijoje). Buvo kuriami dideli būriai — "Margiris", "Keršytojas" ir kiti partizanų dariniai. 1944 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais partizanai dalyvavo išlaisvinant Vilnių, Kauną ir kai kuriuos kitus Lietuvos miestus.

Santykiai su Baltarusijos partizanais

Lietuvos partizanai palaikė glaudžius ryšius su Fiodoru Markovu, Piotru Lopatinu ir kai kuriais kitais Baltarusijos partizanų vadais. Specialiosios darbo grupės vadovas Stanislavas Vaupšas ("pulkininkas Gradovas") dažnai asmeniškai susitikdavo su Lietuvos partizanais, duodavo jiems nurodymus ir padėjo jiems patekti į Lietuvą. 1942 metų balandžio mėnesį Aleksandras Guzevičius nusiuntė pranešimą sovietų vadovybei, kuriame pasiūlė skatinti Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo iš Baltarusijos teritorijos veiklą. Ir jis nurodė, kad Vaupšas gali priimti Lietuvos partizanus ir padėti jiems patikimai patekti į Lietuvą. Šis planas buvo patvirtintas.

Герой Советского Союза (посмертно) Мария Мельникайте. В годы Великой Отечественной войны 1941 - 1945 годов - участница партизанского движения в Литве
© Sputnik / С. Кирьяков
Marytė Melnikaitė

Jonas Vildžiūnas kelis mėnesius gyveno "dėdės Kolios" (vadas Lopatinas) brigados bazėse. Per tą laiką jis taip pat atsekė išdavikus Borisą Makarovą ir keletą kitų gestapo agentų, atsakingų už partizanų grupės areštus. Paaiškėjo, kad Makarovas 1934 metais buvo įdarbintas amerikiečių. Būdamas Amerikos žvalgybos agentu, jis atliko įvairias užduotis. Nuo 1941 metų rugpjūčio mėnesio pradėjo bendradarbiauti su gestapu, įsiskverbė į partizanų brigadą.

Lietuvos partizanams daug padėjo Vorošilovo brigados vadas Fiodoras Markovas. Pats Markovas gerai pažinojo Rytų Lietuvą, anuomet pats gyveno Švenčionių krašte. Markovo bendražygis Makaras Korablikovas ("Maksim") taip pat gerai pažinojo Rytų Lietuvą, palaikė ryšius su Vildžiūnu, Vitu ir kitais Lietuvos partizanų vadais. Korablikovas supažindino Vildžiūną su Vilniaus pogrindžio darbuotojais Gračiovo komunistais. Klara ir Pavelas Gračiovai atrasdavo saugius namus, gabeno įvairius krovinius partizanams. Partizanų būrio vadas Ivanas Buta įvairiais būdais padėdavo Lietuvos partizanams: rado slaptus butus, rado kontaktų. Viena iš šių ryšių yra Anastasija Semenovič, ji atliko pavojingas užduotis, gabendama minas iš Baltarusijos į Lietuvą. Lietuvos partizanams talkino ir kiti partizanai iš Baltarusijos — Josifas Kučinskis, Vladislavas Zapolskis ir nemažai drąsių kovotojų prieš fašizmą.

Мемориальный комплекс жертвам фашизма воздвигнут на кургане Жвягинай, на месте где до войны была деревня Аблинга, которую немецкие солдаты сожги вместе со всеми жителями 23 июня 1941 года
© Sputnik / Мариус Баранаускас
Memorialinis kompleksas fašizmo aukoms buvo pastatytas ant Žvaginių piliakalnio, vietoje, kur prieš karą buvo Ablingos kaimas, kurį vokiečių kareiviai sudegino kartu su visais gyventojais 1941 metų birželio 23 dieną

Vienas žiauriausių okupacijos požymių yra Holokaustas. Lietuvos teritorijoje Holokaustas buvo ypač žiaurus, 95 procentai Lietuvos žydų (apie 230 tūkst. žmonių) buvo sunaikinti. 1941 metų birželio 25–26 dienomis Kaune prasidėjo masinės žydų žudynės, vietiniai buržuaziniai nacionalistai juos šaudydavo, pakardavo ir žudydavo kirviais. Priėjo prie barbariškų nusikaltimų, pavyzdžiui, Vilijampolės pakraštyje buvęs Smetonos armijos leitenantas Viktoras Vitkauskas-Saidokas sugriebė garsųjį rabiną Zalmaną Osovskį ir kirviu nukirto jam galvą. Nuo pirmųjų vokiečių okupacijos dienų Troškūnuose ir kituose Anykščių krašto miestuose žydus žiauriai žudė vietiniai fašistai Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Starkus–Montė ir jų bendrininkai. Daugelis žydų buvo uždaryti į getus.

Palaipsniui kai kurie žydai palikdavo geto teritoriją ir įstodavo į sovietinių partizanų būrius. Tarp jų yra Faina Brancovskaja (ji vis dar gyvena Lietuvoje), Josifas Melamedas (po karo jis su grupe bendraminčių padarė nacių nusikaltimų tyrimus, parašė keletą knygų šia tema). Per 1000 žydų tapo sovietiniais partizanais.

Деревня Пирчупис в Варенском районе Литовской ССР, сожженная немецкими оккупантами вместе со 119 её жителями в 1944 году во время Великой Отечественной войны
© Sputnik / Мариус Баранаускас
Pirčiupių kaimas, Lietuvos TSR Varėnos rajone, sudegintas vokiečių užpuolikų kartu su 119 jo gyventojų 1944 metais

Hitlerio užpuolikai ir jų vietiniai bendrininkai vietinius gyventojus dažnai naikindavo ištisomis šeimomis. Štai keletas pavyzdžių: 1942 metų balandžio mėnesį Kupiškio rajone gestapo kareiviai sušaudė ir nužudė 4 žmonių Lapenių šeimą, nes vienas iš šeimos narių rado sovietinių partizanų parašiutą ir parvežė jį namo, nepranešdamas apie radinį įsibrovėliams. 1944 metų balandžio 5 dieną vokiečių okupantai apsupo namą Kaune. Ten slapstėsi sovietų partizanas Aleksonis ir dirbo su radijo stotimi. Drąsus partizanas žuvo mūšyje, tada naciai sušaudė namo savininką Juozą Obelenį kartu su jo šeima — žmona ir dviem dukterimis.

Nuo 1943 metų pabaigos pradėjo veikti "Vytauto" būrys (vadas Vytautas Šlapelis). Šio būrio nariai buvo buvę policijos pareigūnai, tarnavę vokiečių įsibrovėliams, tačiau veikė sovietinių partizanų pusėse. Partizanų atstovai nuolat agitavo tarp policininkų, jie ragino atsisakyti tarnauti įsibrovėliams.

Памятник воинам, погибшим за освобождение города от фашистских захватчиков в годы Великой Отечественной войны 1941-1945 года
© Sputnik / Д. Смирнов
Paminklas žuvusiems kariams Klaipėdoje

Nuo 1943 metų spalio vokiečių okupacinė administracija priėmė dekretą dėl vadinamųjų "savigynos" padalinių sukūrimo. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose buvo kuriami nuo 20 iki 50 žmonių būriai. Jie gavo ginklų, pagrindinis būrių tikslas buvo kova su sovietų partizanais. Tarp jų vadų buvo Antanas Slučka-Šarūnas, Sergijus Staniškis-Litas ir kai kurie kiti nacių nusikaltėliai, kurie po karo išgarsėjo kaip aktyvūs veikėjai, "miško broliai".

Nuo 1944 metų gegužės mėnesio pabaigos prasidėjo Lietuvos išvadavimas. Iki 1944 metų pabaigos buvo išlaisvinta beveik visa Lietuvos teritorija. Sovietiniai partizanai padėjo sovietų armijai vykdant svarbias operacijas prieš vokiečių užpuolikus ir jų vietinius bendrininkus, jie dalyvavo išlaisvinant Zarasus, Vilnių, Kauną, Panevėžį ir kai kuriuos kitus Lietuvos miestus.

Sovietų partizanų istorinės atminties aspektai šiuolaikinėje Lietuvoje

1990–1991 metais Lietuvoje valdžią užgrobė fanatiški kraštutiniai dešinieji politikai. Prasidėjo sovietinių partizanų pažeminimas, buvo pašalinta daugybė jų garbei pastatytų paminklų. Juos pradėjo vadinti "sovietiniais diversantais", "raudonaisiais banditais". Vienas iš barbariškų veiksmų prieš paminklus: 1991 metų rudenį Kaune buvo demontuotas paminklas progresyviam poetui Vytautui Montvilai, kurį Kaune naciai nužudė 1941 metų liepos 7 dieną.

Монумент жертвам фашизма, замученным в концентрационном лагере 9-ый фронт в годы Великой Отечественной Войны
© Sputnik / Улозявичюс Аудрюс
Monumentas "IX-asis frontas"

Kas yra šiuolaikinė Lietuva? Lietuvoje yra akivaizdžių žodžio laisvės apribojimų požymių. Padėtis šalyje panaši į tuos laikus, kai Lietuvą valdė fašistinis Smetonos režimas (1926–1940 metai). Tikriausiai dėl to Lietuvoje yra uždrausta komunistų partija, be to, specialiosios tarnybos daro spaudimą šalies kairiosioms antifašistinėms organizacijoms. Kalbant apie knygas, daugelis knygų Lietuvoje jau yra uždraustos. Pavyzdžiui Galinos Sapožnikovos ir Rūtos Vanagaitės, Nikolajaus Starikovo ir Vytauto Petkevičiaus, ir daugybė kitų knygų.

Kelios ksenofobijos formos (ypač rusofobija, antisemitizmas ir antisovietizmas) yra plačiai paplitusios šiuolaikinėje Lietuvoje. Nuo 2017 metų pradžios Lietuvos neonaciai agitavo šalinti paminklus tokiems žmonėms kaip Petras Cvirka, Julius Janonis, Salomėja Nėris, Kipras Petrauskas — jie visi yra progresyviosios inteligentijos atstovai, iškilūs antifašistai.

Мероприятие 22 мая 2020 года в Рудницкой пуще, Литв
Atminimo akcija Rūdninkų girioje gegužės 22 dieną

2018 metų pradžioje Kupiškio miesto valdžia jau panaikino Petro Pajarskio ir Broniaus Žekonio gatvių pavadinimus (sovietiniai partizanai, abu žuvo kovoje su naciais. Pajarskis žuvo mūšyje Biržų rajone 1942 metų kovo mėnesį, o Žekonis buvo areštuotas ir 1944 metų liepos 6 dieną sušaudytas 9 forte).

Nors padėtis šiuolaikinėje Lietuvoje yra sunki, nuo 2012 metų rengiamos konferencijos, seminarai istorinės atminties tema, Lietuvos antifašistai palaiko ryšius su kolegomis iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Prancūzijos ir kitų šalių.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Didysis Tėvynės karas
Amerikiečių tankai Abrams

Išvyko nežadėdami sugrįžti: Lietuvai teko atsisveikinti su JAV tankais

(atnaujinta 18:48 2020.06.01)
JAV kariuomenės mechanizuotasis batalionas palieka Lietuvą. "Abrams" tankai, kuriais taip didžiavosi Lietuva, pakraunami ant geležinkelio platformų ir siunčiami namo į Teksasą

Praėjusią savaitę Lietuvos krašto apsaugos ministerija pasipiktino suklastota netikra naujiena, jog amerikiečiai apkaltino Lietuvą netinkamu "sąjungininkų įsipareigojimų" vykdymu. O reaguodama į tokius kaltinimus Lietuvos krašto apsaugos ministerija neva ketina reikalauti JAV kariuomenės išvedimo iš respublikos teritorijos.

Žinoma, vasalas net negalėjo pakelti akių į šeimininką, o apie prieštaravimus reaguojant į jo nurodymus negali būti nė kalbos. Bet, kaip paaiškėjo, klastotė, kurią kažkas atsiuntė vienai iš svarbiausių Lietuvos žiniasklaidos redakcijų, buvo netoli tiesos. Bent jau jos autorius tikrai žinojo, kad amerikiečių kariai ketina palikti Lietuvą. O kaip tai įvyks — kita kalba.

Jie išvyko nežadėdami grįžti

O dabar pasaulio žiniasklaida oficialiai skelbia, kad JAV kariuomenės mechanizuotasis batalionas po ilgo buvimo Lietuvoje yra išsiųstas namo. Matyt, vykstant protestams didžiuosiuose Amerikos miestuose, Pentagono vadovybė ir pats prezidentas Donaldas Trampas nusprendė, kad "Abrams" tankai greičiausiai bus naudingi ne Baltijos šalims apsaugoti, bet atkurti tvarką ir demokratiją pačiose JAV. Lietuvos karinė vadovybė gali tik liūdnai konstatuoti šį faktą.

Pasak krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio, amerikiečiai turėjo savo kovinio rengimo programas, kurias jie čia įgyvendino. Be to, jis pripažino, kad tai yra atgrasymo priemonė ir mums reikia Amerikos kariuomenės būrio.

"Tačiau pagrindinės atgrasymo priemonės yra pažangūs NATO batalionai", — interviu "EuroNews" sakė Karoblis.

Ar amerikiečių tankai grįš į Lietuvos žemę? Klausimas vis dar atviras

"Tai buvo nuostabu. Girdėjau tik teigiamų atsiliepimų apie kariuomenės patirtį, apie puikius įvertinimus, kuriuos gavo JAV kariškiai, ir apie pagalbą — buvo nuostabu", — diplomatiškai kalbėjo JAV ambasadorius Lietuvoje, kraunant "Abrams" ant geležinkelio platformų. 

JAV diplomatinės atstovybės Lietuvoje vadovas pasidžiaugė, kad dėl koronaviruso pandemijos JAV kariškiai papildomus porą mėnesių galėjo treniruotis Lietuvos pratybų aikštelėse.

Nuo 2017 metų iš valstybės biudžeto buvo skiriamos didžiulės sumos NATO pratybų serijai organizuoti ir prižiūrėti. Lietuvos valdžia daro viską, kad įrodytų savo lojalumą NATO, ir neabejotinai paklūsta aukščiausiajai Šiaurės Atlanto aljanso vadovybei. Net kenkdama savo piliečių gyvenimo kokybei, visų lygių valstybės vadovybė pareiškia, kad ji ir toliau vykdys pagrindinį NATO finansinį kriterijų — skirti gynybai bent du procentus BVP. Ir tai dėl koronaviruso pandemijos įvykusio staigaus ekonomikos nuosmukio fone.

Akivaizdu, kad Lietuvos kariuomenė, net ir sudėjusi titaniškas pastangas, vargu ar sugebės susidoroti su "agresore iš Rytų" be NATO ir ES pagalbos.

Raimundo Karoblio teigimu, net "Rail Baltica" geležinkelis, kurį jie planuoja nutiesti iš Europos į Baltijos šalis, pirmiausia turėtų būti skirtas greitam karinės technikos gabenimui, o tik po to gyventojų poreikiams tenkinti.

"Lietuvos kariuomenė, Krašto apsaugos ministerija esame pateikę Europos Komisijai projektus, kurie turi būti prioritetiniai <...> Turi atitikti ir "Rail Baltica" projektas, taip pat keliai, tiltai ir panašūs dalykai", — žurnalistams penktadienį sakė ministras.

Kas tai, jei ne Lietuvos valstybės militarizavimas ir pasirengimas atiduoti savo teritoriją užsienio kariniam kontingentui? Bet Lietuvos Konstitucijoje juodu ant balto parašyta, kad dislokuoti užsienio karines bazes yra draudžiama respublikoje: "Masinio naikinimo ginklai ir užsienio valstybių karinės bazės negali būti Lietuvos Respublikos teritorijoje" (137 straipsnis, 13 skyrius).

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Karinės pajėgos užsienyje: JAV ir RF
© Sputnik /
Karinės pajėgos užsienyje: JAV ir RF
Tegai:
Lietuva, JAV, Abrams
Dar šia tema
Nausėda pažadėjo, kad gynybos išlaidų nesumažins net koronavirusas
Ekspertas: Baltijos šalys praras JAV ir NATO pinigus, jei sumažins išlaidas gynybai
Protestai JAV

ES diplomatijos vadovas pakomentavo afroamerikiečio Floyd'o mirtį JAV

(atnaujinta 15:51 2020.06.02)
Anksčiau socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašai, kuriuose rodomas Mineapolio gyventojo George'o Floyd'o sulaikymas

VILNIUS, birželio 2 — Sputnik. ES diplomatijos vadovas Žozepas Borelis (Josep Borrell), komentuodamas afroamerikiečio George'o Floyd'o mirtį JAV, teigė, kad ES smerkia bet kokį smurtą ir rasizmą, ragina nutraukti įtampą, praneša RIA Novosti.

"Mes esame čia, Europoje, kaip ir žmonės JAV, sukrėsti dėl George'o Floyd'o mirties. Mes palaikome teisę į taikius protestus. Mes smerkiame bet kokį smurtą ir rasizmą. Žinoma, mes raginame numalšinti įtampą", — spaudos konferencijoje sakė jis.

Anksčiau socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašai, kuriuose rodomas Mineapolio gyventojo George'o Floyd'o sulaikymas.

Vaizdo įraše matyti, kad ant žemės gulintis Floyd'as jau buvo surakintas antrankiais ir vienas iš jį laikančių policininkų prispaudė jam kelį prie kaklo. Floyd'as kelis kartus pakartojo, kad negali kvėpuoti, ir tada nutilo. Policijos duomenimis, Floyd'as buvo rastas automobilyje apsvaigęs. Buvo nuspręsta jį sulaikyti, jis pasipriešino.

Kai ši informacija plačiai pasklido, miesto policija paskelbė keturių teisėsaugos pareigūnų, dalyvavusių sulaikyme, atleidimą.

Tegai:
protestai, JAV, ES
Dar šia tema
Nepriklausomi teismo medicinos ekspertai įvardijo George'o Floyd'o mirties priežastį
JT pakomentavo įvykį su RIA Novosti žurnalistu Mineapolyje