Moteris su vaiku

Vyro ir moters santuoka ar laisva partnerystė ko nori Lietuva?

363
(atnaujinta 12:45 2018.10.29)
Kandidatų į Lietuvos prezidentus – konservatorių Vygaudo Ušacko ir Ingridos Šimonytės – debatų metu išryškėjo skirtingas jų požiūris į šeimą. Kiek tai svarbu šalies rinkėjui?

Kaip pažymėjo Ušackas: "Kalbant apie šeimą, mano giliu įsitikinimu, vyro ir moters santuoka yra mūsų visuomenės branduolys". Paklaustas, ar pritartų vienos lyties asmenų partnerystei, jis pareiškė: "Partnerystei aš pritarčiau, bet partnerystė – ne šeima. Aš pasisakau už tai, kad mes turime ginti šeimą kaip natūralią organišką vyro ir žmonos santuoką, kaip vieną iš krikščionybės vertybių, ją saugoti ir tausoti. <...> Ką aš noriu pasakyti, ir turbūt čia mūsų nuomonės skiriasi, kad aš vis dėlto vienos lyties partnerystės niekada nesulyginčiau su šeima ar santuoka".

Šimonytė nebuvo tokia vienareikšmiška, tačiau esminis klausimas yra kitas: "Kiek požiūris į šeimą gali paveikti rinkėjų preferencijas ir kokia yra lyčių santykių situacija Lietuvoje?"

Ne pirmą kartą

Šis klausimas Lietuvos politikoje rimtai iškilo pirmos Dalios Grybauskaitės prezidentinės kampanijos metu. Tuomet pasklido gandai, kad jos seksualinė orientacija yra netradicinė. Apie tai buvo kalbama tiek pat daug, kiek apie Grybauskaitės bendradarbiavimą su KGB. Galiausiai, neištekėjusi dabartinė valstybės vadovė buvo priversta teisintis ir kategoriškai pareikšti: "Jei klausiate, ar aš lesbietė, ne, nesu". Tačiau tuo ši tema jai ir Lietuvai nesibaigė.

2010 metais homoseksualų eitynes Vilniuje, kurios buvo surengtos tik po teismo sprendimo ir kuriose dalyvavo apie 300 žmonių, saugojo apie 800 policijos pareigūnų. Vien tai rodo, kad visuomenės reakcija į renginį buvo nevienareikšmiška. Po trejų metų situacija nepasikeitė.

Todėl nenuostabu, kad 2013 metais, atsakydama į žurnalistų klausimą, ar pritartų tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimui šalyje, Grybauskaitė teigė, jog "tai labai ankstyvos diskusijos Lietuvoje, jos tik užsimezga", ir, "kai pribręs reikalas, tada ir spręsime". 2015 metais labai panašiai pasisakė tuometinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė: "Prieš vienos lyties santuokas, taip, aš prieš, manau, mūsų visuomenė tam nepasiruošusi, nepribrendusi, ir tikrai per anksti apie tai kalbėti".

2014 metų viduryje žinoma seksualinių mažumų teisių gynėja Lietuvoje Aušrinė Pavilionienė konstatavo: "Seksualinės mažumos Lietuvoje visų pirma susiduria su heteroseksualų neapykanta, patyčiomis, atviru niekinimu. Iki šiol Lietuvoje vengiama priimti Partnerystės įstatymą, kuris aptartų skirtingų ir tos pačios lyties partnerių socialines garantijas. Lytinės mažumos patiria ir Bažnyčios pasmerkimą bei klerikalų skatinimą gailėtis homoseksualios orientacijos žmonių kaip moraliai paklydusių ir kaip potencialiai išgydomų asmenų".

Neseniai įvykęs Popiežiaus vizitas į Lietuvą dar kartą patvirtino, kad konservatizmas joje gyvas. Pagaliau, šių metų pradžioje paskelbti apklausos duomenys parodė, kad tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimui prieštarauja 74 procentai lietuvių. Tiesa, 2016 metais tokių buvo 80 procentų. Ar situacija keičiasi?

Lašas po lašo ir akmenį pratašo

74 procentai yra labai daug vakarietiškai visuomenei, kur kategoriškumas yra retas reiškinys. Kita vertus, kaip buvo nurodyta aukščiau, tradicinių šeimos vertybių šalininkų skaičius Lietuvoje mažėja. Šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į du dalykus.

Pirma, pasirodo, lietuviai yra labai atsparūs, jeigu taip galima pasakyti, "laisvos meilės" propagandai, kuri Europoje įgavo neregėtą mastą – tokį, kad heteroseksualai joje jau pradeda jaustis kaip mažuma ar net iškrypėliai.

Antra, kryptingas visuomenės mąstysenos kaitos procesas tęsiasi. Pavyzdžiui, tiems politikams, žurnalistams ar kultūros veikėjams, kurie išdrįsta išreikšti paramą klasikinei šeimai, iš karto priklijuojama marginalų, negerbiančių žmogaus teisių ir laisvių, etiketė (kitaip tariant, jeigu nori, kad tavo karjera susikomplikuotų, tiesiog pasakyk, jog normali santuoka ― tai vyro ir moters sąjunga, jau nekalbant apie gėjų ir/ar lesbiečių kritiką).

Jeigu konservatyvios nuotaikos valstybėje yra stiprios, LGBT aktyvistai ir jų šalininkai ima veikti atsargiai, bet kryptingai – palaipsniui pripratindami prie minties, kad tos pačios lyties asmenų santuoka yra norma, kuri turi būti įteisinta, ir tokioms poroms turi būti leista turėti vaikų ar įvaikinti juos.

Kaip tai daroma? Atitinkami NVO projektai ir viešosios akcijos, nauji vadovėliai mokyklose, atviras politikų ir garsenybių palankumo seksualinėms mažumoms demonstravimas, ir panašiai (pavyzdžiui, šiais metais Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su šalies LGBT bendruomenės atstovais išreikšti solidarumo).

Grįžtant prie lietuviškų prezidento rinkimų, galima spėti, kad šeimos politikos tema juose, palyginti su tarptautiniais santykiais ir socioekonomine problematika, nebus dominuojanti. Tačiau vienokia ar kitokia kandidatų pozicija šiuo klausimu gali turėti įtakos jų populiarumui (ypač jeigu bus protingai pateikta). Teoriškai prasminga bandyti įtikti ir tradicionalistams, ir liberalams. Ušackas eina kitu keliu, ir už tai vertas pagarbos.

Apskritai, pagarbos verta Lietuvos visuomenė, kuri, nepaisydama didžiulio tiesioginio ir netiesioginio vietinių ir europinių LGBT šalininkų spaudimo, sugeba išsaugoti savo konservatorišką (jeigu norite, prigimtinę) tapatybę.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Lietuvos Respublikos prezidentai
© Sputnik /
Lietuvos Respublikos prezidentai
363
Tegai:
šeima, Ingrida Šimonytė, Vygaudas Ušackas, LGBT, Lietuva
Temos:
Lietuvos prezidento rinkimai 2019 (185)
Dar šia tema
Kuo pasitikėti — reitingais ar širdimi?
Seimas nepritarė lyčiai neutraliai partnerystei
Lietuvos rinktinės žaidėja susituokė su savo širdies drauge
LGBT prašo Grybauskaitės vetuoti Lygių galimybių įstatymo pataisą
Austrijoje nuo 2019 metų galima bus užregistruoti vienalytę santuoką
Laboratorijoje, archyvinė nuotrauka

Kiek pavojinga vakcina: JAV reikalauja atsakymo, Europa skaičiuoja pelną

(atnaujinta 18:36 2020.09.29)
Vakcinos "AstraZeneca", kurią kartu sukūrė to paties pavadinimo Didžiosios Britanijos ir Švedijos farmacijos įmonė ir Oksfordo universitetas, problemos pažengė į priekį

JAV ne tik neatnaujino prieš porą savaičių įšaldytų bandymų, bet ir pagrindinė Amerikos žiniasklaida vis dažniau užduoda klausimus apie vaisto saugumą. Garsiausiai pasireiškė televizijos kanalas "CNN".

Kaip žinote, klinikiniai "AstraZeneca" tyrimai buvo sustabdyti du kartus — liepos ir rugsėjo mėnesiais: porai savanorių pasireiškė neįprasti neurologinės kilmės simptomai. Nustatyta, kad abu atvejai nesusiję su žmonėms skirta vakcina, o bandymai daugumoje šalių, įskaitant JK, pratęsti.

Tačiau Amerikos mokslininkai ir JAV sveikatos priežiūros specialistai pasirodė esą labai atkaklūs ir pranešimuose apie šalutinį poveikį nustatė rimtų neatitikimų.

"AstraZeneca" liepos mėnesio incidentą paaiškino anksčiau nediagnozuotu išsėtinės sklerozės atveju. Tačiau Oksfordo universiteto svetainėje jis apibūdinamas kaip "nepaaiškinami neurologiniai simptomai".

Antroje — rugsėjo mėnesio — istorijoje bendrovė viešai pareiškė, kad moteris savanorė susirgo "nepaaiškinama liga". Tačiau vidaus dokumentuose šis atvejis atrodo kaip skersinis mielitas (reta neurologinė liga).

Todėl amerikiečiai dabar užduoda visiškai logiškus klausimus apie šio neatitikimo priežastis. "AstraZeneca" jau sulaukė rimtų skundų dėl vakcinos poveikio skaidrumo, o dabar iškilusi diskusija tik dar labiau pakerta vaisto patikimumą ir jo saugumą.

Be to, tema apie sveikatos problemų, su kuriomis susiduria testuotojai, pobūdį išskiriama atskirai. Kaip apie tai tiesiogiai pasakė vienas iš amerikiečių profesorių-imunologų, "šokiruoja" tai, kad abi ligos yra neurologinio pobūdžio.

Galbūt "AstraZeneca" tiesiog nepasisekė ir tai tikrai nelemtas sutapimas, kuris neturi nieko bendro su kuriama vakcina. Tačiau sveikas protas reikalauja bent jau išsiaiškinti šį momentą, ir verta pagirti atsakingas Amerikos tarnybas, kurios "ne slėpė galvas smėlyje", bet užšaldė bandymus.

Čia stebina kolegų iš Europos pozicija — jie nusprendė nepastebėti visų šių keistenybių ir leido tęsti bandymus.
Tačiau ES valdžios ramybė tokios slidžios kampanijos, kuri gali virsti didžiulėmis bėdomis (jei vakcina tikrai nesaugi), klausimu turi paprastą paaiškinimą.

Neseniai naujienų agentūra "Reuters", remdamasi ES pareigūnu, pranešė, kad "AstraZeneca" gavo dalinį imunitetą kaip dalį susitarimo dėl vakcinos su Europos Sąjunga.

Susitarimas buvo pasirašytas dar rugpjūtį, tačiau kai kurios subtilios jo detalės paskelbtos tik dabar.


Esmė ta, kad farmacijos įmonė tieks vaistą ES santykinai maža kaina, tačiau mainais už tai nebus finansiškai atsakinga (viršijant tam tikrą ribą) už šalutinį jo vartojimo poveikį. Tiksli sandorio apimtis neatskleidžiama, tačiau yra žinoma, kad Europa mokės "AstraZeneca" 2,5 euro už dozę.

Prancūzijos farmacijos gamintojas "Sanofi", kuriantis savo vaistą kartu su koncernu "GlaxoSmithKline", jį pardavė Europai už dešimt eurų — ir imunitetas jam nebuvo suteiktas.

Žodžiu, abi įmonės jau gavo negrąžinamų išankstinių mokėjimų iš ES. "AstraZeneca" šios įmokos sudarė 336 milijonus eurų už 400 milijonų dozių, o "Sanofi" — 324 milijonus eurų už 300 milijonų dozių.

Taigi, jei būsimos masinės vakcinacijos metu staiga paaiškės, kad vaistas "AstraZeneca" daugeliu atvejų daro žalą žmogaus sveikatai, tai įmonei nesukels jokių mirtinų pasekmių. Nacionalinės vyriausybės, tiksliau — atitinkamų šalių mokesčių mokėtojai, mokės kompensacijas aukoms.

Įspūdinga ir tai, kad Europos valdžia renkasi iš dviejų vakcinų, kurių kūrimo procesas yra toks skirtingas. Akivaizdu, kad tai suteikia daug galimybių socialinėms ir politinėms manipuliacijoms. Bus įdomu sužinoti, kurios ES valstybės gaus kokius vaistus, taip pat, kaip jos bus platinamos pačiose šalyse, atsižvelgiant į šalių gerovę ir socialinę jų gyventojų padėtį.

Vakcina nuo COVID-19
© Sputnik / РФПИ и Центр имени Гамалеи

Kyla įtarimų, kad išrinktiesiems europiečiams, kurių sveikatai neturi pakenkti abejotinas vaistas, visada bus po ranka "Sanofi", už kurį Prancūzijos kompanija turės pati laiduoti, o tai reiškia, kad kur kas labiau pasitikima jo saugumu ir veiksmingumu.

Atsižvelgiant į tai, Rusijos realybė atrodo beveik egzotiška, kur daugelis žinomų ir aukšto rango piliečių tapo savo šalies vakcinos testų dalyviais. O pasaulio žiniasklaida netgi tvirtino, kad Rusijos elito atstovai buvo paskiepyti vaistu, kuris neperėjo daugelį mėnesių trunkančių klinikinių tyrimų.

Kaip tai suderinama su jų pačių atakomis prieš "Sputnik-V", atsižvelgiant į galimą jo nesaugumą, galima tik spėlioti.

Tikriausiai Vakarams Rusijos atžvilgiu tiesiog lemta visada nesąmoningai vadovautis principu "kam ką skauda".

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Vakcinų kūrimo ir testavimo etapai
© Sputnik /
Vakcinų kūrimo ir testavimo etapai
Tegai:
COVID-19, vakcina
Temos:
Vaistų ir vakcinos nuo COVID-19 sukūrimas
Военный конфликт в Карабахе

Situacijos Karabache paaštrėjimas kaip bandymas įtraukti Rusiją į karą Kaukaze

(atnaujinta 16:38 2020.09.29)
Ginkluotos konfrontacijos paaštrėjimas Kalnų Karabache, ilgalaikiai kariniai ir politiniai prieštaravimai tarp Baku ir Jerevano šiandien trečiųjų šalių išnaudojami kaip blogų kėslų įrankiai

Susidaro įspūdis, kad kažkas bando įtraukti Rusiją į didžiulį karą Kaukaze — nukreipti jos jėgas ir išteklius iš Baltarusijos, Sirijos, "Nord Stream-2" ir kitų geopolitinės konfrontacijos taškų. Tiesioginiai konflikto dalyviai — Baku ir Jerevanas — sąmoningai ar nevalingai "pakišinėja" Maskvą, griauna NVS ir KSSO saugumo sistemą. Kyla ir geopolitinės rizikos, susijusios su daugelio Vakarų šalių, turinčių savanaudiškų interesų Kaukaze, išorine "jėgos projekcija".

Kalnų Karabacho problema karinėmis priemonėmis neišsispręs. Abi konflikto pusės — Azerbaidžanas ir Armėnija (ginančios nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos, kuri nėra derybų šalis, interesus) ir ESBO Minsko grupė, kuriai vadovauja trys pirmininkai — Rusija, JAV ir Prancūzija, — sutinka su šiuo susitarimo postulatu. Derybų procesas vyksta lėtai ir sunkiai, tačiau nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių rugsėjo 27 dieną buvo pereita prie aktyvių karo veiksmų naudojant sunkiąją artileriją, tankus, raketų sistemas ir puolamuosius lėktuvus.

Военный конфликт в Карабахе
Минобороны Азербайджана
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Kilusi Armėnijos ir Azerbaidžano karinių žinybų "konkurencija" sunaikintų priešo tankų vaizdo įrašų skelbimo srityje, nerimą kelianti abiejų pusių nuostolių statistika Rusijoje kelia nuoširdžią užuojautą armėnų ir azerbaidžaniečių tautoms. Objektyviai vertinant, karo veiksmai nenaudingi nė vienai iš konflikto šalių, o tolesnio eskalavimo atveju pasekmės gali būti pačios netikėčiausios: užsienio taikdarių įvedimas (saugumo zonų formavimas) arba, neigiamiausių įvykių raidos atveju, didelio masto karas Pietų Kaukaze, dalyvaujant KSSO šalims (pirmiausia Rusijai ) ir NATO (užsimenama apie Turkiją).

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Leiskite priminti, kad regione, kuriame gyvena ir Azerbaidžano, ir Armėnijos gyventojai, konfliktas prasidėjo 1988 metų vasario mėnesį, kai Kalnų Karabacho autonominis regionas paskelbė apie atsiskyrimą nuo Azerbaidžano TSR. Pirmajame etape taikdarių vaidmenį atliko TSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenė, kuriai trejus metus pavyko sulaikyti aktyvią ginkluotą konfrontaciją. Žlugus Tarybų Sąjungai ir nelikus vidaus kariuomenės, kova įsiplieskė su nauja jėga, o 1994 metais Azerbaidžanas prarado kontrolę didžiojoje Kalnų Karabacho dalyje ir septyniuose gretimuose regionuose. Derybos dėl taikaus konflikto sprendimo ESBO Minsko grupėje vyksta nuo 1992 metų, ginkluota konfrontacija periodiškai eskaluojama.

Nauja koordinačių sistema

Gana prieštaringa informacija gaunama iš Kalnų Karabacho karinių operacijų teatro. Azerbaidžanas ir Armėnija kaltina vienas kitą eskalacijos pradžia ir neva reaguoja tik į ginkluotas provokacijas. Atsižvelgiant į tai, pirmadienį Azerbaidžane buvo paskelbta dalinė mobilizacija, prezidentas Ilhamas Alijevas įvedė karo padėtį daugelyje respublikos miestų ir regionų. Armėnijoje dieną anksčiau buvo paskelbta bendra mobilizacija ir karo padėtis.

Военный конфликт в Карабахе
© Sputnik / Министерство обороны Армении
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Anot Azerbaidžano valdžios institucijų, rugsėjo 27 dieną armėnų kariai paliko septynis vadinamosios "saugumo juostos" kaimus (sovietmečiu ši Azerbaidžano TSR teritorija nebuvo Kalnų Karabacho autonominio regiono dalis, o 1990-ųjų pradžioje pateko į Armėnijos pajėgų kontrolę). Rugsėjo 28-osios rytą nepripažinto Kalnų Karabacho prezidentas Araikas Arutiunianas pažymėjo: "Mes praradome savo pozicijas, prarasime dar daugiau, bet taip pat ir atkovosime pozicijas". Pozicinės kovos tęsiasi. Visiško vienos iš šalių pranašumo nėra.

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Baku ir Jerevanas yra vienodai pasirengę "atkurti istorinį teisingumą" naudodami didelio galingumo daugkartinio paleidimo raketų sistemas ir "Iskander" raketas, smogiamuosius lėktuvus ir bepiločius orlaivius. Kiekviena karo veiksmų diena žada naujas aukas ir sunaikinimą. Šioje situacijoje nebesvarbu, kas rugsėjo 27-ąją pradėjo ugnį sunkiąja artilerija ir tankais, kurie karo lauke pademonstruotų pranašumą operatyvumo srityje. Šiandien pagrindinis dalykas yra sustabdyti eskalavimą prie Kalnų Karabacho sienos, grįžti prie derybų stalo, išgelbėti žmonių gyvybes. Mes neturėtume pamiršti apie sąjunginius įsipareigojimus.

Jei Baku ir Jerevanas laiko save Maskvos sąjungininkais, jie turi atsižvelgti į Rusijos poziciją, suvokti esamos tarpusavio santykių ir regioninio saugumo sistemos sunaikinimo pasekmes. Net atsižvelgiant į sudėtingiausius ginkluotos konfrontacijos šalių prieštaravimus, svarius argumentus ir priežastis, Rusijai karo Kaukaze nereikia. Rusijos užsienio reikalų ministerija paragino Kalnų Karabacho konflikto šalis "nedelsiant nutraukti ugnį".

Tikiu, kad sveikas protas nugalės, ir padėtis regione nedegraduos iki didelio masto karinio eskalavimo, dalyvaujant koalicijos grupėms. Be to, tarptautinė reakcija į Karabacho paūmėjimą paprastai yra konstruktyvi. Europos Sąjungos šalys, JAV, Iranas reiškia susirūpinimą ir siūlo tarpininkavimo paslaugas. Tik Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas palaiko galios scenarijaus kūrimą, bet daugiausia žodžiais. Net karingoji Ankara turi ką prarasti pavojingame žaidime Pietų Kaukaze. Ataka prieš Armėniją neišvengiamai sukels KSSO atsakymą, tai yra, karą su Rusija (ir tai nėra Kipras su Graikija). Tai kas gi yra pagrindinis karštų įvykių iniciatorius ir naudos gavėjas?

Stulbinamas įžvalgumas

Gerai numatydamos įvykius ir oficialią Vašingtono reakciją į juos, JAV diplomatinės atstovybės Azerbaidžane ir Armėnijoje penktadienį, rugsėjo 25 dieną, perspėjo savo piliečius apie aštrėjančią padėtį. JAV ambasada Armėnijoje nepatarė lankytis Kalnų Karabacho regionuose, esančiuose į šiaurę nuo Diližano nacionalinio parko, iki Gruzijos sienos Tavušo regione. Tą pačią dieną JAV ambasada Azerbaidžane paragino savo piliečius neišvykti už Apšerono pusiasalio ribų "dėl įtampos aštrėjimo Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje". Galbūt tai nėra paprastas sutapimas, o kompleksinio karinio ir politinio derinio padarinys.

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Jungtinių Valstijų noras dominuoti Rusijos sienose ekonominėje ir karinėje srityse visiškai atitinka planuojamus vidutinio intensyvumo ginkluotus konfliktus Kaukaze ir kituose regionuose. Jie negaili NVS šalių gyventojų, todėl bus garantuota, kad Rusijos ištekliai bus nukreipti karinei grėsmei pašalinti. Tai yra, Maskva turės mažiau jėgų ir išteklių konkuruoti su Vašingtonu kitose pasaulio vietose. Paūmėjęs Kalnų Karabacho konfliktas aiškiai kelia problemų Rusijai ir visiškai atitinka nacionalinius JAV interesus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
karas, Rusija, Azerbaidžanas
Vilniaus panorama, archyvinė nuotrauka

Ekspertas: Lietuva turėtų bijoti ne asmeninių, o ekonominių sankcijų

(atnaujinta 10:11 2020.09.30)
Lietuvos uostai gali nukentėti nuo ribojamųjų priemonių, nes baltarusių prekių eksportas buvo vykdomas per juos, sakė ekspertas Stanislavas Byšokas

VILNIUS, rugsėjo 30 — Sputnik. Baltarusija, atsižvelgdama į anksčiau nustatytus Lietuvos, Latvijos ir Estijos apribojimus, įvedė sankcijas Baltijos šalims.

Baltarusijos URM pastatas
© Sputnik/ Виктор Толочко.

Respublikos Užsienio reikalų ministerija teigė, kad Minskas ir toliau atsakys į kitų šalių įvestas ribojamąsias priemones, tačiau pats tokių veiksmų niekada nepradės.

Interviu Sputnik Lietuva tarptautinės stebėsenos organizacijos CIS-EMO vykdomasis direktorius, politikos mokslų kandidatas Stanislavas Byšokas teigė, kad valstybės pareigūnams taikomos ribojamosios priemonės turės mažai įtakos.

"Tuo tarpu, man atrodo, esminis dalykas yra tai, kad Baltarusija turi ne tik sieną su Lietuva, bet ir tam tikrą susijusią logistiką. Kai kurios Baltarusijos gaminamos prekės buvo eksportuojamos per Lietuvos uostus. Dabar kalbama apie tai, kad galbūt Leningrado srities uostai bus kažkaip lengviau prieinami baltarusiškoms prekėms, kad ir jie iš jų eksportuotų. Problema yra veikiau ekonominio pobūdžio", — pareiškė jis.

Byšokas pažymėjo, kad Lietuva ir Lenkija atvirai palaikė protestus ir remia buvusią kandidatę į Baltarusijos prezidentus Svetlaną Tichanovskają.

"Aišku, kad niekas nesuvokia jos [Tichanovskajos] kaip dabartinės prezidentės, tai yra, kaip asmens, kuris lemia Baltarusijos politiką, tačiau bet kokiu atveju, jų pozicija yra pakankamai aiški, ir, žinoma, tai esmė... Mes laukiame konfliktinių santykių tęsinio, nes kol kas nematome scenarijaus, kurį tinkamai suvoktų visos išorinės ir vidinės šio konflikto šalys", — sakė ekspertas.

Tegai:
sankcijos, Baltarusija, Lietuva
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Lietuva, Latvija ir Estija išplėtė sankcijas Baltarusijos pareigūnams
Lenkija pasirengusi kartu su Baltijos šalimis įvesti sankcijas Baltarusijai apeidama ES
Nausėda pareiškė, kad Minsko atsakomieji veiksmai netrukdys ES taikyti sankcijas