Vladimiras Putinas vizito Prancūzijoje metu, archyvinė nuotrauka.

Didžioji Europos kariuomenė "gynybai nuo JAV ir Rusijos": Putinui tai patinka

54
(atnaujinta 12:13 2018.11.14)
Vladimiras Putinas palaikė Europos kariuomenės kūrimo idėją, sukėlusią prieštaravimų tarp Europos politikų, o ypač britų ir amerikiečių

Verta prisiminti, kad neseniai Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono pasiūlymas sukurti visos Europos kariuomenę buvo grindžiamas tuo, kad ji būtina "gynybai nuo Kinijos, Rusijos ir net JAV". Savo ruožtu Vokietijos kanclerė Angela Merkel vakar paaiškino, kad "vieninga Europos kariuomenė pasauliui įrodytų, kad karas Europoje yra neįmanomas".

Primename, kad anksčiau Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Meras paragino Europą paversti "imperija, panašia į JAV ir Kiniją".

Paryžius
© Sputnik / Наталья Селиверстова

Tiesa, jis nurodė, kad ši "imperija" turėtų būti taikinga, pagrįsta teisinės valstybės principais. Tačiau, jo nuomone, "Europa daugiau neturėtų bijoti naudoti savo galią".
Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu tokie griežti Europos valstybių narių pareiškimai — neretas reiškinys, ir jie paprastai vertinami kaip didėjančios įtampos santykiuose tarp Europos ir Amerikos eskalacija.

Tuo tarpu, nors "didžiosios imperijos" retoriką sustiprino daugelis Europos lyderių (tarp jų ir Merkel), neįmanoma nepastebėti, kad šiuo atžvilgiu prancūzai yra pernelyg aktyvūs, kas kartais atrodo išties juokingai.

Pakanka prisiminti praėjusios savaitės įvykį, kai staiga buvo atšauktas sutartas Rusijos ir Amerikos prezidentų susitikimas Paryžiuje. Priežastis pasirodė esanti originalesnė ir juokingesnė nei bet kokia fantazija: Emanuelis Makronas nenorėjo, kad Rusijos ir Amerikos derybos būtų aptemdytos Eliziejaus rūmuose organizuojamų renginių, skirtų  Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečiui paminėti.

Eliziejaus rūmų šurmulyje yra kai kas simboliško: kaip žinoma, Pirmasis pasaulinis karas buvo paskutinė tikroji karinė geopolitinė Prancūzijos sėkmė. Jos buvimas Antrojo pasaulinio karo šalių laimėtojų sąraše yra viso labo priežastis gardžiai pasijuokti, o kitų variantų nėra.

Рабочий визит президента РФ В. Путина во Францию
© Sputnik / ТАСС/POOL
Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-ųjų metinių minėjimas 2018 metų lapkričio 11 dieną Paryžiuje.

Lygiai šimtas metų nuo paskutinės sėkmės ar, tiksliau sakant, nuo paskutinio tikrai svaraus dalyvavimo pasaulio kariniuose-politiniuose įvykiuose — tikrai daug. Pernelyg daug šaliai, kuri turi rimtų geopolitinių ambicijų ir trokšta dalyvauti artėjančiame pasaulio perskirstyme.

Padėtis komplikuojasi dėl to, kad būtent dabar Paryžius praranda tuos negausius "buvusios prabangos likučius", tai yra, galingos valstybės atributus, kuriuos ji sugebėjo išlaikyti per pastaruosius dešimtmečius. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Visų pirma, Libija. Nors kaltinimai dėl Libijos valstybės sunaikinimo ir kruvinų žudynių, į kurias ši šalis buvo įsivėlusi, dažniausiai primetami Vakarams, o ypač — pagal tradiciją — JAV, iš tikrųjų būtent Prancūzija buvo pagrindinė šių įvykių iniciatorė. Verta priminti, kad būtent ji pirmoji ėmėsi veiksmų, uždrausdama skrydžius virš Libijos.

Šių įvykių rezultatai yra gerai žinomi visiems. O dabar pasaulis stebi, kaip Rusija perėmė Vakarų, įskaitant Prancūziją, visiškai prarastą situacijos kontrolę, iniciatyvą ir aktyviai bendradarbiauja su Libijos politinėmis jėgomis, padėdama atkurti Libijos valstybingumą.

Donaldas Trampas Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečio šventės metu.
Пресс-служба Президента РФ

Toliau ― Centrinė Afrika. Europos valstybės daugeliu atvejų išlaiko politinę, ekonominę ir net karinę  savo buvusių kolonijų kontrolę. Prancūzija nebuvo šios taisyklės išimtis, aktyviai dalyvavusi (įskaitant tiesioginę karinę intervenciją) Afrikos šalių gyvenime. Kalbama, visų pirma, apie Centrinės Afrikos regiono valstybes.

Bet čia taip pat žemė slysta iš po Paryžiaus kojų — ir už tai, beje, jis taip pat turi "padėkoti", visų pirma, Maskvai. Per pastaruosius metus frazė "Rusija ir Centrinės Afrikos Respublika" tapo įprasta žmonėms, kurie seka naujienas.

Iš tiesų, Maskva vis aktyviau bendradarbiauja su regiono valstybėmis kariuomenės ir technikos srityse, iš ten išstumdama buvusią metropoliją.

Todėl karštas Paryžiaus noras vėl tapti imperijos sostine apskritai yra suprantamas.

Bet suprantama ir ramybė, su kuria žiūri į šį troškimą dabartinė imperijos sostinė Maskva. Abiejų Europą vežančių lokomotyvų požiūrių skirtumai yra per daug akivaizdūs. Prancūzija, galbūt, nori demonstruoti raumenis pasaulinėje arenoje, o Vokietija, visų pirma, nori, kad visoje ES būtų užtikrintas saugumas ir drausmė.

Tai rodo, kad "vieninga Europos kariuomenė", jei ji bus sukurta, vargu ar bus veiksmingesnė už dabartinę NATO.

Tiesa, ji bus mažiau priklausoma nuo Vašingtono — jau vien dėl to jos sukūrimo perspektyva turi būti vertinama palankiai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

54
Dar šia tema
Kodėl Makronas paprašė Putino ir Trampo atšaukti savo derybas Paryžiuje
Austrijos prezidentas neplanuoja susitikti su Putinu Paryžiaus forume
Putinas patapšnojo Trampą per petį Prancūzijoje vykusios ceremonijos metu
Kremlius atskleidė Putino ir Trampo pokalbio Paryžiuje detales
Kiekvienas turės bent tris Rusijos vergus. Didžioji baltų svajonė
Baltarusijos protestuotojų palaikymo akcija Vilniuje, archyvinė nuotrauka

Įsakymo kaina. Kuo rizikuoja Lietuva dideliame žaidime prieš Rusiją?

(atnaujinta 12:43 2020.09.18)
Pastaruoju metu įtampa Europos santykiuose su Rusija auga. Pasekmės Lietuvai gali būti liūdnos

Vakarai su dideliu nerimu laukė Rusijos ir Baltarusijos prezidentų susitikimo. Buvo sakoma, kad Aleksandras Lukašenka ketina atiduoti/parduoti savo šalį Vladimirui Putinui, ir tuoj įvyks anšliusas — beliko duoti įsakymą Rusijos "žaliesiems žmogeliukams", kurie jau Baltarusijoje.

Susitikimas praėjo ramiai. Nebuvo net kalbos, pavyzdžiui, apie bendrą valiutą. Dar daugiau — Rusija atitraukė rezervą, kuris buvo paruoštas padėti kaimyninės šalies teisėsaugos institucijoms. Tačiau isterija Europoje tęsiasi — Maskva raginama nesikišti į Baltarusijos reikalus, bet tuo pat metu vadinamasis ES užsienio reikalų ministras Žozepas Borelis pareiškia, kad Lukašenka — neteisėtas prezidentas.

Kitaip tariant, ES reikalauja iš Rusijos palikti ramybėje Minską, bet pati tuo pat metu elgiasi priešingai ir daro tai labai agresyviai. Dar daugiau "stebuklų" istorijoje su Aleksejaus Navalno "apnuodijimu".

Rusijos užsienio žvalgybos vadovas Sergejus Naryškinas (tai yra, ne šiaip sau žmogus iš niekur) sako, kad iki opozicionieriaus išvykimo į Vokietiją jokių nuodų jo organizme nebuvo. Tačiau prieš jo žodį — Angelos Merkel žodis. Išeitis paprasta — Vakarai turėtų pateikti akivaizdžius savo tiesos įrodymus, kad Maskva būtų priremta prie sienos.

Bet jų niekas nepateikia, ir paprastai santūrus ir korektiškas Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vis dažniau daro itin kietus pareiškimus dėl europinių partnerių elgesio. Tai reiškia, kad Europos santykiai su Rusija staiga pajudėjo "žaidimo be taisyklių" link, ir tai yra blogas ženklas, nes toks žaidimas turi neigiamų pasekmių visiems jo dalyviams, ir kuo jis kietesnis — tuo jos blogesnės.

Šiame kontekste kyla natūralus klausimas: europiečiai, pirmiausia vokiečiai, išprotėjo (nes tik beprotis gali savo iniciatyva dėl labai abejotinų priežasčių pradėti kryptingai žlugdyti strateginio bendradarbiavimo — taip pat energetikos srityje — su viena iš pagrindinių pasaulio valstybių pagrindus)?

Ne, jie neišprotėjo. Tiesiog pagalvokite, ką primena jų elgesys. Teisingai — amerikiečių, kurie pastaruoju metu ignoruoja bet kokias taisykles ir tiesiog daro, ką nori, stilių. Todėl galima daryti prielaidą, kad tam tikros jėgos Vašingtone (vadinamieji demokratai-globalistai-atlantistai) užvirė košę iš Baltarusijos revoliucijos, Navalno "apnuodijimo", "Šiaurės srauto 2", sankcijų ir taip toliau, kuri iš esmės yra jų galimybių maksimumas (kovos pikas), siekiant galutinai ir negrįžtamai supriešinti Europą — pirmiausia Vokietiją — su Rusija.

Tik įsivaizduokite, kokie turėjo būti panaudoti svertai, kad Merkel padarytų pareiškimą dėl "neabejotino Navalno apnuodijimo", pastačiusį Berlyną į labai nepatogią padėtį, iš kurios bus sunku išsisukti ne tik jam, bet ir visai Europos Sąjungai.

Galutinis šio "mūšio dėl Europos" rezultatas, kaip teigia ekspertai, dar nėra aiškus — antirusiškas spaudimas jai didžiulis, bet, pavyzdžiui, Austrija pasakė, kad skubėti Navalno ir "Šiaurės srauto" atveju nereikia. Kitaip tariant, Senajame žemyne dar yra rimtų jėgų, kurios pasiruošusios pabandyti pasipriešinti tiems, kas nori nuleisti geležinę uždangą tarp jo ir Rusijos. Kas laimės — pažiūrėsime.

Ką šiuo atveju svarbu suprasti Lietuvai? Ji yra "Baltarusijos režimo" ir "Rusijos imperializmo" kritikų priešakyje. Kitaip tariant, aktyviai prisideda prie įtampos Europos santykiuose su Maskva didinimo. Tačiau apie galimas tokios politikos pasekmes, kaip visada, negalvojama.

Yra senas geras posakis: kai ponai mušasi, cholopų kuodai traška. Kitaip sakant, jeigu tarp ES ir Rusijos paaštrės sankcijų karas, labiausiai nukentės mažosios bloko valstybės, kurios sistemiškai yra ne tokios atsparios nuostoliams kaip didžiosios. Ir reikia suprasti, kad Maskvos atsakas Baltijos valstybėms gali būti žymiai skaudesnis nei Minsko.

Papildomas skambutis Lietuvai yra tas, kad konkrečiai jos neigiamas įvaizdis įsitvirtino rusiškame politiniame ir informaciniame diskurse. Pavyzdžiui, Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas, komentuodamas įvykius Baltarusijoje, pareiškė: "Jokiems amerikiečiams, lietuviams, lenkams, vokiečiams kištis mes neleisime". Tai yra, lietuviai iš karto po amerikiečių.

O prieš tai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasakė taip: "Mūsų kaimynai lietuviai, mano nuomone, peržengė jau visas padorumo ribas. Turime tvirtą pagrindą manyti, kad jie su ponia Svetlana Tichanovskaja dirba visai nedemokratiniais metodais ir metodais, kuriuose matyti nepagarba Baltarusijos Respublikos suverenitetui".

Kitaip sakant, Lietuva ES priešpriešos su Rusija kontekste gali nukentėti ne tik kaip maža valstybė, bet ir kaip viena iš pagrindinių šios priešpriešos iniciatorių ir aktyviausių jos dalyvių, įskaitant Baltarusijos kryptį. Tačiau politinis šalies elitas apie tai greičiausiai net negalvoja. Nėra laiko nerimauti dėl nacionalinių interesų ir vertinti rizikas šalies ūkiui — svarbiausia vykdyti "didžiojo brolio" įsakymą.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad tam tikros jėgos (greičiausiai Amerikoje) metė į mūšį dėl Europos praktiškai visus įmanomus politinius, ekonominius ir informacinius rezervus. Dėl to įtampa pastarosios santykiuose su Rusija artėja prie pavojingos ribos. Peržengus ją, "belaisvių niekas neims", ir labiausiai šiame žaidime be taisyklių gali nukentėti tokios mažos ir aklai svetimą užsakymą vykdančios valstybės kaip Lietuva.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Baltarusija, Rusija, ES
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Rusijos žvalgyba: JAV atlieka pagrindinį vaidmenį dabartiniuose Baltarusijos įvykiuose
Lukašenka Lietuvą, Lenkiją ir Čekiją pavadino "JAV satelitais"
Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas: vystysis kartu ir "padės" Baltarusijai
Lukašenkos padėjėjas Lietuvos deputatus pavadino "beprincipiais veidmainiais"
 Sergejus Dmitrijevas ir Valdemaras Tomaševskis, archyvinė nuotrauka

Lemtinga trijų žodžių frazė. "Rusų" politikas Lietuvoje sumokėjo tiesmukiškumą

(atnaujinta 16:10 2020.09.17)
Skandalas Darbo partijoje Seimo rinkimų išvakarėse. Deputatas Sergejus Dmitrijevas buvo pašalintas iš DP frakcijos sostinės taryboje. Jo kaltė yra ta, kad po įrašu Facebook puslapyje jis paliko trumpą trijų žodžių komentarą "Šviesi atmintis didvyriui!"

Skandalingas komentaras buvo paskelbtas dėl Donecko Liaudies Respublikos (DLR) lyderio Aleksandro Zacharčenkos, žuvusio 2018 metais, atminimo. Lietuvoje įprasta jį vadinti separatistu ir teroristu, o Vilniaus miesto tarybos deputatas ir kandidatas į Seimą nuo DP Sergejus Dmitrijevas išdrįso Zacharčenką pavadinti didvyriu.

Pulk jį!

Stulbinamą kompromisinę medžiagą apie deputatą Dmitrijevą rado apsukrūs DELFI portalo rusų kalba, garsėjančio karštai antirusiška redakcijos politika, žurnalistai. Kruopštūs žurnalistai padarė komentaro ekrano kopijas ir kebliais klausimais prirėmė Sergejų Dmitrijevą prie sienos. Ar Dmitrijevas tikrai laiko Zacharčenką didvyriu? Ar klaidinga oficiali Lietuvos Respublikos pozicija dėl konflikto Donbase?

Į tai Dmitrijevas naiviai ir nuoširdžiai atsakė: "Jis [Zacharčenka — Sputnik] buvo oficialiai apdovanotas ir tai turi būti pripažinta. <...> Taip, manau, kad tai neteisinga [oficiali Lietuvos pozicija. — Sputnik], nes kiekviena suvereni valstybė turi spręsti savo problemas be kišimosi iš išorės".

Taigi, matyt, Sergejus Dmitrijevas baigė savo politinę karjerą, kaip ir jo buvęs kolega, buvęs partijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Viačeslavas Titovas.

Priminsime, kad būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu, Titovas išreiškė abejones dėl "miško brolių" vado Adolfo Ramanausko (Vanago), kurį Lietuvos valdžia priskyrė kone prie šventųjų, o partizano palaikai buvo iškilmingai perlaidoti. Už tokį sąmyšį demokratinėje Lietuvoje, kurioje tariamai gerbiama žodžio laisvė, Titovas buvo teisiamas ir jam skirta didelė bauda, ​​o vėliau atimtas deputato mandatas. Jam nebuvo leista dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose todėl, kad neva trūksta parašų, palaikančių jį kaip kandidatą vienmandatėje apygardoje.

Buvo tokia partija

Bet grįžkime prie Sergejaus Dmitrijevo. Tai žinomas Lietuvoje politikas, kuris dėl rusakalbių rinkėjų balsų net du kartus buvo Seimo narys. Pirmą kartą nuo 2000 iki 2004 metų Lietuvos socialdemokratų partijos sąraše, o antrą kartą iš Darbo partijos — nuo 2012 iki 2016 metų. Tiesa, bėgant metams, kaip deputatas jis nebuvo pastebėtas kažką ypatingo nuveikęs Lietuvos rusų labui ar bandęs pagerinti Rusijos ir Lietuvos santykius.

Rusų diasporoje Lietuvoje Sergejus Dmitrijevas yra geriau žinomas kaip nuolatinis politinės partijos Lietuvos rusų sąjunga, sukurtos 1995 metais, pirmininkas. Šiandien Lietuvos politinių partijų registre priešais skiltį Lietuvos rusų sąjunga rašomas žodis "nepateikė". Tai reiškia, kad partijos lyderis Dmitrijevas dukart negalėjo patvirtinti, kad partija turi mažiausiai du tūkstančius narių. Ir dėl to "Lietuvos rusų sąjungos" nebėra... O buvę politinės asociacijos vadovai dabar yra Darbo partijos, kuriai pirmininkauja Viktoras Uspaskichas, rusiškiausias iš rusų Lietuvoje, nariai.

Dėl Viktoro Uspaskicho tautybės Rusijos žiniasklaida dažnai klaidingai Darbo partiją vadina "rusų partija". Tai dažniausiai paperka rusakalbius Lietuvos rinkėjus, kuriuos žavi aktoriaus Uspaskicho iškalba ir charizma. Tačiau pakanka atidžiai peržiūrėti Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą ir paaiškėja, kad iš 141 kandidatų tik dešimt rusiškų pavardžių. O Sergejus Dmitrijevas yra tik sąrašo viduryje. Taigi, Darbo partija turi būti drąsiai vadinama visiškai lietuviška partija su keliais rusais. Tačiau jūs, mieli skaitytojai — rinkėjai, daugelyje rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų rasite rusiškų pavardžių. Pasirinkimas yra!

Kam didvyriai, o kam "okupantai"

Bet grįžkime prie Sergejaus Dmitrijevo komentaro, skandalingo, Lietuvos patriotų požiūriu, įrašo Aleksandro Zacharčenkos atminimui. Žodžius "Šviesi atmintis didvyriui!" Dmitrijevas, matyt, rašė paveiktas nuoširdaus sielos polėkio, kurio pasekmes jis ne iš karto suvokė. Juk apie slaptas Dmitrijevo mintis galima spręsti bent jau iš gedulingos veido išraiškos, su kuria jis visada stovi gegužės 9 dieną prie memorialo sovietų kariams Vilniaus Antakalnio kapinėse. 

Antrojo pasaulinio karo veteranų, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, rate tik teigiamai kalba apie Sergejų. Tikri Lietuvos patriotai sovietų karius ir veteranus vadina "okupantais", o tokie kaip Dmitrijevas vadinami "vatnikais" ir "koloradais".

O Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho su gvazdikų puokšte gegužės 9 dieną prie Antakalnio memorialo niekas nematė. Gal jis naktį slapta aplanko žuvusių tarybinių karių memorialą, kad apsukrūs DELFI žurnalistai negalėtų jo pagauti tokio šventvagiško nusikaltimo vietoje? Straipsnio autorius atsiims savo žodžius ir viešai atsiprašys, jei kas nors pateiks nuotrauką ar vaizdo įrašą, paneigiantį šiuos įtarimus apie Rusiją taip įsimylėjusį Viktorą Uspaskichą.

Savo slaptą meilę viskam, kas rusiška, Viktoras viešai pripažįsta tik kartą per metus — per Rusų kultūros dieną sostinės Vingio parke. Kitomis dienomis kartais jis net pamiršta rusų kalbą ir prašo rusų žurnalistų ateiti pas jį kalbėtis su vertėju. Atseit, aš nemoku rusiškai. Kaip rusų kalba nekalba ir Lietuvos deputatai, išrinkti iš Darbo partijos rusakalbių rinkėjų, suklaidintų Uspaskicho tautybės.

Beje, politikas ir jo partija jau viešai atsiribojo nuo Dmitrijevo pareiškimų.

Vilkai avių kailyje

Šie Vilniaus miesto tarybos nariai "darbiečiai" pašalino iš frakcijos deputatą Sergejų Dmitrijevą už jo užuojautą nužudyto DLR vadovo atminimui.

Карантин в Вильнюсе
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

O dabar klausimas jums, rusakalbiams skaitytojams-rinkėjams. Ar balsuosite už kandidatą į Seimą Sergejų Dmitrijevą? Jei taip, tai savo balsais visų pirma palaikysite tuos lietuvius, kurie yra DP sąrašo viršūnėje, tuos, kurie pašalino Sergejų iš frakcijos, o galbūt jie netrukus pareikalaus, kad jis būtų pašalintas iš partijos narių sąrašo. Kaip paaiškėjo, nebegalima ištrinti Dmitrijevo iš kandidatų į Seimą sąrašo. Todėl balsuodami už Dmitrijevą jūs automatiškai balsuojate už visą "rusišką" Lietuvos partiją.

Na, kad neužtrauktų gėdos visai partijai, kurios konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis laukia nesulaukia būsimoje valdančiojoje koalicijoje. O didžiojo Vytauto anūkas net nebeabejoja savo partijos pergale spalio 11 dienos rinkimuose į Seimą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
politika, Lietuva, Rusija
Dar šia tema
Titovas: mums bandys sukurti kliūčių prieš Lietuvos Seimo rinkimus
"Apsirijo ir užsimiršo". Ką Baltijos šalys praranda, susipykusios su Lukašenka
VRK neregistravo 8 parašų nesurinkusių kandidatų į Seimą
Automobiliai Vilniuje

Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų neturi automobilio

(atnaujinta 10:13 2020.09.19)
Pastaruoju metu nuosavo automobilio poreikis mažėja, nes atsiranda vis daugiau alternatyvių transporto rūšių

VILNIUS, rugsėjo 19 — Sputnik. Atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad ketvirtadalis Lietuvos gyventojų neturi nuosavo automobilio, praneša draudimo bendrovė "Gjensidige".

Turimais duomenimis, šalyje šios transporto priemonės neturi 25 proc. žmonių, todėl jie naudojasi viešuoju transportu, pavežėjų, automobilius ir paspirtukus nuomojančių įmonių paslaugomis, renkasi kitas transporto priemones arba automobiliuose sėdasi į keleivio vietas.

"Nors kasdienį gyvenimą be automobilio įsivaizduoti sunku, tačiau išties nemaža visuomenės dalis Lietuvoje išverčia be šios transporto priemonės. Tikėtina, kad vis daugiau žmonių atranda alternatyvas nuosavam automobiliui — naudojasi elektriniais paspirtukais, trumpalaikės automobilių nuomos ar pavežėjų paslaugomis", — teigia draudimo bendrovės "Gjensidige" Žalų departamento vadovė Baltijos šalims Viktorija Katilienė.

Jos teigimu, tikėtina, kad nuosavo automobilio svarbą sumažino ir COVID-19, nes dalis šalies gyventojų dirba iš namų, rečiau vyksta į masinio susibūrimo vietas.

Pasak "Bolt" vadovo Lietuvoje Andriaus Pacevičiaus, daugėja keliaujančiųjų su pavežėjais skaičius.

"Visoje Europoje gyventojai transportui į darbą ir atgal skiria vidutiniškai apie 38 minutes per dieną. Turbūt dažnas miestietis yra paskaičiavęs, kiek savo kelionės laiko praleidžia eismo spūstyse. Be to, dauguma žmonių, vykstančių į darbą asmeniniu automobiliu, visą dieną jo nenaudoja — 95 proc. laiko automobilis stovi prie namų, darbo ar miesto parkingo aikštelėje", — sako jis.

Pranešime teigiama, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose nuosavo automobilio neturi 29 proc. gyventojų, mažesniuose miestuose — 24 proc., miesteliuose ir kaimuose — 22 proc. žmonių.

Tegai:
Lietuva, automobilis
Dar šia tema
Vilniuje prasidėjo Europos judumo savaitė
Nepaisant ekonomikos sunkumų dėl COVID-19, lietuvių indėliai bankuose sparčiai augo