Seimas

Kova be taisyklių: konservatoriai ir "valstiečiai" destabilizuoja padėtį Lietuvoje

120
(atnaujinta 12:51 2018.11.19)
Rinkimų maratono pradžia Lietuvoje buvo pažymėta protesto akcijomis. Mokytojai pradėjo neterminuotą streiką dėl darbo užmokesčio, o tėvai eina į mitingus prieš juvenalinės justicijos įstatymų įvedimą

Griežti juvenalinės justicijos įstatymai, kurie įsigaliojo Lituvoje, duoda pirmuosius vaisius. Pirmas tūkstantis vaikų paimtas iš, pareigūnų nuomone, negerų šeimų. Dėl vaikų globos įstaigų sistemos stokos (atmesta prezidentės rekomendacija ― Sputnik), vaikai perduodami globėjų, kurie už tai gauna pinigus iš biudžeto, šeimoms.

Lietuvos tėvai, įpratę auklėti vaikus pagal griežtas patriarchalines tradicijas, piktinasi ir išeina į protesto akcijas.

O čia dar vyriausybė supaprastino Lietuvos vaikų įvaikinimo procedūrą užsieniečių, tarp kurių gali būti liberalių Vakarų įteisintos tos pačios lyties poros. Keista, kaip laiko atžvilgiu sutapo šie įstatymai (vaikų paėmimas ir įvaikinimas ― Sputnik).

Be to, karščiuoja ir visa Lietuvos švietimo sistema. Kai kurių mokyklų mokytojai, nepatenkinti nauja darbo apmokėjimo tvarka, jau pradėjo neterminuotą streiką.

Padėtis Lietuvoje kasdien vis labiau kaista. Atrodo, lyg kas sąmoningai pūstų tautos pykčio liepsną ypač svarbaus laikotarpio ― savivaldybių, europarlamentarų ir naujo Lietuvos prezidento rinkimų ― išvakarėse.

Būtent kova dėl valstybės vadovo kėdės taps kovos dėl valdžios tarp šiandien pagrindinių politinių partijų ― konservatorių (Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai) ir "valstiečių" (Lietuvos valstiečių ir žalųjų sąjunga) ― kulminacija.

Lietuvoje sudarytas daugiausia žiniasklaidos dėmesio sulaukusių politikų reitingas >>

Jei pastariesiems pavyks užgrobti ir rūmus Daukanto aikštėje, tada "valstiečių" rankose bus sutelktos visos valstybės valdymo svirtys. Konservatoriams prezidento rinkimų pralaimėjimas reikštų jų politinės įtakos Lietuvos visuomenei pabaigą. Todėl ir vyksta mirtina kova, kurioje visi metodai yra geri, iki pat padėties šalyje destabilizavimo...

Šiandien valdančiajai daugumai vadovauja "valstiečiai". Taigi kaltė dėl visų nesantaikų valstybės viduje krenta ant jų pečių. Opozicija, kuriai atstovauja konservatoriai, užėmė strategines priekabių aukštumas ir kiekvienu patogiu atveju pabrėžtinai kreipia dėmesį į "valstiečius". Štai, kas dabar kaltas dėl visų bėdų. Esant mūsų valdžiai, jūs, Lietuvos piliečiai, gyventumėte kaip inkstas taukuose!

Tuo pačiu metu "Senelio paukščiukai" visiškai pamiršta, kad jie tiesiogiai susiję su dabartine padėtimi šalyje. Daugiau nei ketvirtį amžiaus būtent konservatoriai kartu su politiniais pseudopriešininkais, o iš tikrųjų geriausiais draugais – socialdemokratais, dėjo dabartinės Lietuvos valstybės santvarkos ekonominį ir ideologinį pagrindą. Ir koks rezultatas? Lietuva pirmauja tarp ES šaių pagal skurdą, emigracijos tempus, alkoholio vartojimą, savižudybių skaičių.

Lietuvos mokytojų streikas įgauna pagreitį >>

Tie patys švietimo sistemos pagrindai, pagal kuriuos mokytojo darbas buvo valstybės apmokamas "pagal likutinį principą", buvo įtvirtinti būtent tiesiogiai dalyvaujant TS-LKD.

Taigi, šiandien kaltinti dėl visų bėdų tik LVŽS nėra visiškai etiška. Bet apie kokią etiką ir politinės kovos kultūrą galima kalbėti, kai rizikuojama valdžios skeptru ir karūna?

Kas kaltas dėl nevienodo mokyklų mokytojų atlyginimų paskirstymo? Švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė ir jos komanda, suprask ― LVŽS. Jie parengė ir patvirtino naują darbo užmokesčių apskaičiavimo tvarką, pagal kurią mažuma mokytojų gavo priedą, o dauguma ― skylutę iš didžiojo riestainio, ir jų atlyginimai netgi sumažėjo už tą patį darbo krūvį.

Ir už kokį kandidatą į deputatus, merus ar prezidentus balsuos nuskriausti žmonės? Žinoma už tą, į kurį parodys peikėjai-opozicionieriai. O šie rinkėjai jau įtikinami, kad Lietuvoje nėra daugiau vertų kandidatų į prezidentus negu konservatorė Ingrida Šimonytė ir "nepriklausomas" Gitanas Nausėda.

Be to, Lietuvos vaikus masiškai "gelbėti" nuo motinų ir tėvų tik už antausį buvo pradėta kieno vyriausybei vadovaujant? Iš tiesų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos.

Štai ir išeina, kad visuose frontuose "valstiečiai" jau dabar pralaimi neatviroje politinėje "kovoje be taisyklių" labiau patyrusiems konservatoriams. O artėjant valandai X ― balsavimo prezidento rinkimuose dienai ― situacija šalyje gali būti tokia įtempta, kad pats laikas bus paskelbti nepaprastąją padėtį, kurios metu bus galima ramiai atšaukti visus šiuos rinkimus ir įvesti neribotam laikotarpiui tiesioginį dabartinės Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės prezidentinį valdymą.

Opozicija nori pašalinti "valstiečius", Rusijai padedant, teigia Karbauskis >>

Taip, Lietuva yra demokratinė šalis, ir toks scenarijus vargu ar įmanomas. Bet jei prezidento rinkimuose laimės konservatorių nepageidaujamas prezidentas, tada yra atsarginis variantas ― apkalta. Tokios patirties Lietuva jau turi. Rolandas Paksas gali patvirtinti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

120
Tegai:
rinkimai, Lietuva, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)
Temos:
Lietuvos prezidento rinkimai 2019 (185)
Dar šia tema
Lietuvai amžina Grybauskaitė: kodėl Šimonytė tapo tokia populiari
Kas skleidžia netikras naujienas Lietuvoje
Lietuvos prezidento rinkimai ir "valstiečių" intriga
Ingrida Šimonytė, archyvinė nuotrauka

Šimonytės Lietuva: ko 2020-2024 metų vyriausybės tikisi Andrius Užkalnis?

(atnaujinta 09:26 2020.11.30)
Šimonytė jau oficialiai premjerė. Telieka patvirtinti ministrus. Landsbergistai džiūgauja. Tarp jų — ir vienas pagrindinių Lietuvos "influencerių", vienas iš lietuviškosios miesčionijos ideologų, Andrius Užkalnis: pasirodo, Šimonytė sužavėjo ir jį...

Aišku, pastarojo simpatijas Šimonytei nuspėti nebūtų sunku ir šiaip: gi Užkalnis priklauso prie tų, atseit, labiausiai "civilizuotų" ir "rafinuotų" Vakarų "vertybių" puoselėtojų Lietuvoje, kuriems šios, TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicinės vyriausybės atėjimas atrodo tiesiog išganingas.

Tačiau Užkalnis, netverdamas savo džiaugsme, paskyrė šiai temai ir atskirą straipsnį, pavadinimu "Kokia bus Lietuva prie Šimonytės".

Šiame nedidelės apimties opuse, nei sistemingos Šimonytės formuojamos vyriausybės, nei jos programinių nuostatų (kurių bendrą vaizdą jau turime pasirašytoje koalicinėje sutartyje) analizės nerasime: tai verčiau yra paties Užkalnio išankstinio naujosios vyriausybės vertinimo, jo vilčių bei lūkesčių savotiškas išdėstymas...

Po kelių narciziškų replikų, Užkalnis iš karto duoda suprasti, kad Šimonytėje atpažįsta sau giminingą sielą:

"Aš nesu panašus į Šimonytę, o ji, manau, gal ir nenorėtų būti panaši į mane. Aš joje matau tik vieną didžiulį ir labai svarbų bruožą, kuris mus vienija, ir tas bruožas yra ir jėga, ir silpnumas.

Tai alergija, nepakantumas, netolerancija kvailiams. Šimonytė nepakenčia kvailių".

"Kvailiai" šiame kontekste — visi, kurie nepasirašo po tiek Šimonytei, tiek Užkalniui sava lietuviškai amerikoniško liberalizmo, o paprasčiau šnekant — po landsbergizmo — politine programa.

O kai dėl Užkalnio ir — jo subjektyviu požiūriu — taipogi Šimonytės nusistatymo šių tariamųjų "kvailių" atžvilgiu, tai vietos dviprasmybėms irgi nepaliekama:

"Tik didelis intelektas [Šimonytės], pagarba galiojantiems įstatymams ir disciplina užtikrina tai, kad mes nematome išpuolių iš šaunamaisiais ginklais ginkluotos Ingridos Šimonytės pusės prieš tuos, kas vis dar kliedi apie Kubiliaus naktinę mokesčių reformą arba apie tai, kad ji skolinosi brangiai, kai galėjo skolintis pigiai."

Taigi, jei ne, atseit, didžiulė Šimonytės "išmintis", dauguma LŽVS bei kitų Landsbergių klano siūlomo kurso nepalaikančių Seimo deputatų jau dabar gulėtų po velėna; apie vadinamuosius "vatnikus", "koloradus", "kremlinus" ir kitus (žodžiu — antisisteminės opozicijos atstovus), esančius už Seimo ribų — tikriausiai nereikia net kalbėti...

Galbūt, tai suprasti reikėtų kažkaip tai kitaip? Na, aiškesnę interpretaciją čia pateikti galėtų nebent patsai Užkalnis. Bet mums pakanka žinoti ir tiek: kad šio "elitinio" rašeivos panieka kitaminčiams ir šiaip paprastai liaudžiai tegali pasilyginti su jo ir jam dvasiškai artimų veikėjų "patriarcho" — Vytauto Landsbergio — išvedžiojimais apie "runkelius" ir "šunaują"...

Šiaip ar taip, Užkalnis džiaugiasi, kad Šimonytė — šių visų "netikėlių" priešė. Ir reiškia atitinkamas viltis:

"Mes pamatysime ketverius metus su pasiekimais energetinės nepriklausomybės srityje, nes premjerė negali nežinoti, kaip tai svarbu. Tai net ne mano tikėjimas, tai mano žinojimas, kad bus gerai".

Taigi, Andrius Užkalnis tikisi, kad prie Šimonytės bus stiprinama "energetinė nepriklausomybė"... Ir tikrai — skaitant tarp eilučių (t.y., suprantant tikrąjį apgaulingosios frazės turinį: pradedant vienintelio realios krašto energetinės nepriklausomybės garanto, Ignalinos AE, uždarymu, baigiant "Independence" laivo afera ir nesibaigiančia isterija dėl Astravo AE) — šitokios, atseit, "energetinės nepriklausomybės" stiprinimo tikėtis reikėtų...

Ir neatsitiktinumas, kad tame pačiame straipsnyje Užkalnis daro paraleles tarp Šimonytės ir 2008-2012 metais Lietuvoje premjeravusio Andriaus Kubiliaus: gi pastarojo "naktinę reformą" Užkalnis laiko ne šiaip kažkuo tai nebloga ar netgi gera, bet, atrodytų, neliestina šventenybe.

Tiktai šįsyk — be neoliberalaus ekonominio paketo (už kurį stambaus kapitalo naudai ir vėl turės susimokėti paprasti dirbantieji...) — po TS-LKD vėliava ateina dar ir vaivorykštinis LGBT ideologijos virusas. Tiesa, jo Užkalnis nekomentuoja.

Anot Užkalnio: "Lietuvos pagaliau ateina valdyti žmonės, kurie žiūri į priekį, o ne atgal. Negaliu nesidžiaugti kartu su jumis visais."

Ir tokiais žodžiais pasibaigia jo pagiriamasis žodis Šimonytei. Ir čia sunku neprisiminti kitos Užkalnio bendramintės — Dalios Grybauskaitės — duoto 2020 metų Seimo rinkimų rezultato įvertinimo kaip "geriausio, kas galėjo nutikti Lietuvai"...

Tikrai taip! Tik klausimas — kokiai Lietuvai? Žinoma, ne "runkelių" ir ne "vatnikų" Lietuvai, kurios Užkalnis taip nekenčia ir kuri — be to — sudaro šalies ir tautos daugumą; o tai Lietuvai, kuri turi susikrovusi daugiau mažiau solidžius kapitaliukus arba tiesiog skanauja ES ir Sorošo fondų teikiamą pyragą.

Ir koks Užkalnis bebūtų — čia jo požiūris kažką tai reiškia, nes pastarasis — kaip kadaise teisingai pažymėjo Algirdas Paleckis — tai ne šiaip pavienis cinikas... Iš tiesų: Užkalnis — tai lietuviškosios miesčionijos, tai perpuvusios "nepriklausomosios" Lietuvos grietinėlės atspindys. 

Šia prasme — jo džiūgavimas dėl Šimonytės viską mums pasako. Na, ir iš tikrųjų jis (ir į jį panašūs) turi ko džiaugtis. Tik ar reikėtų džiaugtis likusiems? Apie tai tepamąsto patsai skaitytojas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
vyriausybė, politika, Ingrida Šimonytė
Dar šia tema
Su griaučiais spintoje: Lietuvoje pasirodys pikantiškos biografijos ministrai
"Premjeras turi matyti ne tik po savo nosimi": Guoga papaskojo, kodėl nusivylė Šimonyte
Valstiečiai papasakojo, kodėl nepalaikys Šimonytės kandidatūros
Seimas pritarė Ingridos Šimonytės kandidatūrai į Lietuvos premjerus
Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

Kam gresia vienatvė Baideno Amerikai ar Trampui?

(atnaujinta 11:24 2020.11.29)
Džo Baidenas pripažino, kad Trampas pakeitė pasaulį ir Ameriką. Pusiau išrinktas prezidentas, aiškindamas, kad jo prezidentavimas nebus trečioji Obamos kadencija, teigė, kad tai tiesiog neįmanoma
"Mes susiduriame su visiškai kitokiu pasauliu. Prezidentas Trampas pakeitė kraštovaizdį. Dabar tai "Amerika pirmoje vietoje", arba "vieniša Amerika".

Čia panaudotas vienas pagrindinių Trampo šūkių – "America First", kurį galima išversti kaip "Amerika pirmoje vietoje". Štai prie ko niekšas su savanaudiškumu-izoliacionizmu privedė šalį – pasaulio lyderę: mes dabar vieni, mumis niekas netiki, skundžiasi Baidenas. Bet nieko – mes susigrąžinome Baltuosius rūmus, sugrąžinsime ir pasaulio lyderystę:

"Amerika grįžo. Mes atliksime pagrindinį vaidmenį pasaulyje, neatsitrauksime nuo jo, neatmesime sąjungininkų, ginsime savo vertybes. <...> Amerika yra pasirengusi mesti iššūkį mūsų priešams ir bendradarbiauti su tradiciniais sąjungininkais. Amerika grįžo!"

Džo Baidenas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Andrew Harnik

Na, taip, grįžo, Trampui neleido jos išvežti. Trampas nekaltas dėl Amerikos vienatvės – jis tiesiog labai norėjo vėl padaryti šalį didingą, bet kaip suverenią nacionalinę valstybę, o ne globalistų žaidimų konsolę. Tam reikėjo pakeisti kursą – ką Trampas bandė padaryti, nors ir ne labai sėkmingai.

Tačiau vien jo ketinimų pakako išgąsdinti visą elitą abipus vandenyno. Ar dabar Baidenas sustiprins Atlanto solidarumą? Tačiau pasaulis pasikeitė – tai yra, jis pasikeitė jau valdant Obamai (2013–2015 metais, kai visiems tapo aišku, kad valstijos negali sustabdyti atvirą iššūkį jiems metusios Rusijos), o Trampas tik bandė išvesti Ameriką iš geopolitinės audros su minimaliais nuostoliais. Dabar jam priskiriamas šio pasaulio kūrimas – žadama viską sutvarkyti ir atkurti Amerikos lyderystę. Kas tuo patikės – kolektyvinio Baideno sugebėjimu grąžinti Amerikai tai, ko ji neteko dar iki Trampo? Europiečiai, rusai, kinai, arabai, indai, lotynų amerikiečiai? Juokinga.

Niekas nepatikės – nes pralaimėjusieji jau negalės laimėti. Nes jie pralaimėjo ne Trampui 2016 metais, o daug anksčiau – kai po 2008 metų krizės negalėjo suprasti, kad prasideda nauja era. Objektyvi istorijos eiga nuvedė Ameriką prie kryžkelės, tačiau jie to tiesiog nepastebėjo ir toliau ėjo globalizacijos keliu, vedančiu į žlugimą (nors buvo galima pasukti į "Amerika pirmoje vietoje"). Todėl dabartinė demokratų "pašto pergalė" netaps keršto pradžia – be to, tai tik sustiprins Amerikos problemas. Visus ketverius metus Baideno administracija gyvens laukdama Trampo keršto.

Ne, Trumpą marginalizuos ir pasodins į kalėjimą, vos tik jis paliks Baltuosius rūmus. O jei neįkalins, jis bus tąsomas po teismus, atjungtas nuo žiniasklaidos, Respublikonų partija jį išduos, o "isteblišmentas" surengs jam viešą "plakimo seansą", kad atgrasytų kitus. Tokios nuomonės nėra retenybė, bet ar šis scenarijus realus?

Trampas negali būti pašalintas iš Amerikos politikos, jis gali būti pašalintas tik fiziškai. Po sausio 20 dienos jis liks populiariausias JAV politikas, už kurį balsavo daugiau nei 70 milijonų amerikiečių. Niekas nesiginčys, kad dauguma iš 80 milijonų, balsavusių už Baideną, tai padarė ne dėl simpatijos buvusiam viceprezidentui, bet dėl antipatijos Trampui?

Dar niekada Amerikos istorijoje buvę prezidentai nebuvo įkalinti, o tokio precedento sukūrimas tik papildytų Trampo šalininkų gretas. Net kalėjime Trampas galės išrinkti prezidentu savo sūnų ar dukterį ar kažką kitą. Vargu ar tai yra kovotojų prieš trampizmą planų dalis.

Ar galės respublikonų "isteblišmentas" atsisakyti Trampo? Tik tuo atveju, jei viršininkai panorės pribaigti savo partiją – nes Trampas yra daug kartų populiaresnis už respublikonus. Remiantis šią savaitę CNBC ir "Change Research" paskelbta apklausa, 72 procentai respublikonų teigė, kad jie liktų su Trampu, jei jis išeitų iš partijos ir tik 28 procentai liktų "senojoje partijoje".

"Politico" ir "Morning Consult" apklausa rodo, kad 2024 metais respublikonai garantuotai siūlys Trampo kandidatūrą – 53 procentai respublikonų rinkėjų ir neprisijungusių rinkėjų jau yra pasirengę balsuoti už jį. Prie jo balsų galima pridėti dar 20 proc. – tie, kurie pasirengę palaikyti viceprezidentą Maiką Pensą (12 proc.) ir Donaldą Trampą jaunesnįjį (dar aštuoni). Konkurentų paprasčiausiai nėra – nė viena iš buvusių "žvaigždžių" (Mittas Romney, Tedas Cruzas ir kt.) nesurinko net penkių procentų. Tai yra, respublikonai dabar yra visiškai Trampo partija, jų elektoratas yra pasirengęs sekti tik paskui jį. Ir net jei įsivaizduosime visiškai nerealų scenarijų su savižudišku respublikonų "isteblišmento" elgesiu, jei iš partijos bus pašalintas jos lyderis, Trampas sukurs savo partiją ir eis su ja į rinkimus 2024 metais. Taip, tada jis negalės įveikti demokratų kandidato – bet respublikonų kandidatas užims trečią vietą ir palaidos partiją.

Atjungimas nuo žiniasklaidos visiškai negąsdina Trampo, ketverius metus jis buvo beveik visiškai apšaudomas iš jų pusės. Jis yra pats sau žiniasklaida – ir nuo nuolio sukurs naują nacionalinę. Svarbiausia, kad jis turi realią pusę šalies rinkėjų palaikymo bazę. Tai yra daug – ir didžioji dauguma šių žmonių lauks jo sugrįžimo į Baltuosius rūmus. Ir Trampas jiems ateinančius ketverius metus pavers serialu – ne tik "Kortų nameliu", bet ir "Trampas grąžins tai, kas buvo pavogta".

Kuo jis užsiims? Agitacija, propaganda ir kontrpropaganda, sieks įgyti visišką Respublikonų partijos aparato ir struktūrų kontrolę. O svarbiausia – rinkimais. 2022 metais Trumpas turės užtikrinti Respublikonų partijos pergalę Kongrese.

Jis sieks ne tik išlaikyti kontrolę virš Senato, bet ir padidinti savo daugumą ten, o idealiu atveju atgauti Atstovų Rūmus. Atsižvelgiant į daugybę problemų, su kuriomis susidurs Demokratų partija, antroji užduotis neatrodo neįmanoma – nepaisant Baideno pažado suteikti pilietybę 11 milijonų migrantų (vis tiek jie daugiausia gyvena "mėlynose", tai yra demokratų apygardose). Laimėjęs 2022 metais, Trampas pradės kampaniją į Baltuosius rūmus, norėdamas 2024 metais sugrįžti pats arba atsivesti savo žmogų.

Amerikos istorijoje jau yra buvę pralaimėjusių sugrįžimo atvejų, nors jie buvo įvardijami kaip nevykėliai ir jų pačių partija nuo jų nusisuko.

Groveris Klyvlendas tris kartus gavo didžiąją rinkėjų balsų dalį, tačiau tik du kartus tapo prezidentu. 1888 metais, pasibaigus pirmajai kadencijai,  jis pralaimėjo pagal rinkikų balsus – 1892 metais jis grįžo į Baltuosius rūmus. Klyvlendas buvo demokratas, bet buvo Tammany Hall, korumpuotos partijos mašinos, priešas. Beje, jį palaikė net kai kurie respublikonai, įskaitant Niujorko politiką Teodorą Ruzveltą.

Ruzveltas tapo prezidentu 1901 metais, po McKinley, pas kurį  jis ėjo viceprezidento pareigas, nužudymo, o 1904 metais jis pats laimėjo rinkimus. Jis galėjo laimėti 1908 metais, tačiau būdamas ištikimam duotam žodžiui, jis atsisakė dalyvauti kampanijoje. Jo išrinktasis kandidatas, karo sekretorius Taftas, laimėjo, tačiau pradėjo vykdyti politiką, kuri nepatiko Ruzveltui. Itin populiarus Ruzveltas nusprendė grįžti į Baltuosius rūmus, tačiau partijos mašina neleido jo nominuoti. Tada jis sukūrė savo "Progresyvią partiją" ir rinkimuose gavo 27 procentus balsų (keturiais procentais daugiau nei Taftas) ir pralaimėjo demokratų  kandidatui Vudrovui Vilsonui.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
© Sputnik / Алексей Никольский

Jei po ketverių metų Ruzveltui nepavyko susigrąžinti Baltųjų rūmų, nepaisant didžiulio populiarumo, tai Ričardas Niksonas padarė neįmanomą – grįžo po aštuonerių metų. 1960 metais jis, būdamas viceprezidentu, pralaimėjo rinkimus Džonui Kenedžiui. Bet 1968 metais jis laimėjo pradinius etapus ir turėjo kovoti su Kenedžio broliu Robertu. Jis buvo nužudytas per rinkimų kampaniją, po kurios Niksonas nugalėjo viceprezidentą ir grįžo į Baltuosius rūmus ir po ketverių metų buvo perrinktas.

Ką dar bendro turi šie Trampo pirmtakai? 1888 m. Klyvlendo ir 1960 m. Niksono pralaimėti rinkimai, švelniai tariant, buvo suklastoti – lygiai taip pat, kaip Ruzvelto pralaimėjimas pirminiuose respublikonų rinkimuose 1912 m. Visi trys buvo sustabdyti nesąžiningai (taip, visa Amerikos rinkimų istorija yra manipuliavimo balsais technologijų varžybos), tačiau tada dviem pavyko laimėti, nepaisant to, kad partijos mašina ir "isteblišmentas" veikė prieš juos. Ir visi trys yra vieni galingiausių Amerikos prezidentų – ne tik galingiausias Ruzveltas, bet ir Niksonas, kurio taip nemėgsta Amerikos žiniasklaida, bei Klyvlendas.

Trampas neseks Ruzvelto keliu – o Respublikonų partija negali sau leisti pakartoti 1912 metų kampanijos. Trampas sujungs Niksono (vieno iš jo mėgstamiausių prezidentų) ir Klyvlendo kelius kad grįžtų į Baltuosius rūmus 2024 metais. Pats arba kaip prezidento tėvas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Džo Baidenas, Donaldas Trampas
Dar šia tema
Britų laikraštis pranešė apie "trečiojo pasaulinio karo grėsmę" dėl JAV eskadrinio mininko
"Kursas karo link": vokiečiai įvertino JAV eskadrinio minininko įplaukimą į RF vandenis
Žvakutės

Lietuvoje išaugo COVID-19 aukų, nepatenkančių į rizkos grupę, skaičius

(atnaujinta 15:57 2020.11.30)
Lapkritį Baltijos šalyje mirė jauniausias pacientas, kuriam buvo 30 metų, papasakojo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras

VILNIUS, lapkričio 30 — Sputnik. Lietuvoje daugėja fiksuojamų COVID-19 protrūkių namuose — šeiminių protrūkių dalis sudaro apie 30 proc. visų protrūkių. Apie tai spaudos konferencijoje pranešė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė.

Per visą lapkritį buvo nustatyta daugiau nei 38 tūkstančiai koronaviruso atvejų. Tuo tarpu spalio mėnesį buvo užfiksuota iki 11 tūkstančių naujų atvejų, o rugsėjį — iki dviejų tūkstančių.

Pasak NVSC atstovės, lapkritis taip pat išsiskyrė didesniu mirčių skaičiumi tų žmonių, kurie rizikos grupėms nepriklauso ir yra jaunesni nei 65 metų. Lapkritį taip pat fiksuotas jauniausio žmogaus mirties atvejis — jam buvo 30 metų.

Laikinai einantis sveikatos apsaugos ministro pareigas Aurelijus Veryga teigė, kad didžiausias mirčių skaičius padidėjo 80–89 metų amžiaus grupėje. Jis pažymėjo, kad dauguma mirčių yra susijusios su širdies ir kraujagyslių ligomis ir daugelis jų įvyksta ne medicinos įstaigose, o namuose.

"Mirčių skaičius auga, nes plinta infekcija – kuo daugiau žmonių užsikrečia, tuo dažniau paliečiami pažeidžiamiausi žmonės. (...) Kurį laiką dar matysime tikrai ne vieną dešimtį mirčių, ypač, jei liga plis slaugos ir globos įstaigose", — sakė jis.

Karantinas Lietuvoje įvestas nuo lapkričio 7 dienos. Valdžia jį pratęsė iki gruodžio 17 dienos imtinai.

Naujausiais duomenimis, respublikoje nustatyta daugiau kaip 61,3 tūkstančio koronaviruso atvejų, mirė daugiau nei 500 žmonių.

Tegai:
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC), Aurelijus Veryga, koronavirusas, Lietuva
Temos:
Saugokime save ir kitus šį rudenį: koronavirusas Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Per parą patvirtinti 1136 nauji COVID-19 atvejai
Čaplinskas įvertino COVID-19 infekcijos riziką perkant eglutę
Šimašius apkaltino valdžią elektroniniu neraštingumu