Lietuvos ir Lenkijos vėliavos, archyvinė nuotrauka

"Polexito" perspektyva ir pasekmės Lietuvai

57
(atnaujinta 12:43 2018.11.26)
Lenkija yra svarbi Lietuvos partnerė. O kas būtų, jeigu įvyktų "Polexitas"?

Viešojoje erdvėje vėl iškilo Lietuvos santykių su Lenkija klausimas. Žinių agentūra "Bloomberg" paskelbė straipsnį apie šalių bendradarbiavimo svarbą saugumo srityje "Rusijos grėsmės" akivaizdoje. Tuo pat metu beveik nepastebėtas liko šis Europos Tarybos vadovo, lenko Donaldo Tusko pareiškimas: "Grėsmė labai rimta. Labai labai rimta. "Polexitas" yra įmanomas".

Kaip paaiškino politikas, taip yra dėl teisinės reformos Lenkijoje, kuri, ES nuomone, nesiderina su demokratija. Ir jeigu šiame kontekste staiga taptų aktualus "Polexito" klausimas, didelio noro palikti Varšuvą Europos Sąjungoje, anot Tusko, gali ir nebūti.

Ar Lenkijos pasitraukimo iš ES perspektyva yra reali, ir kuo tai gresia Lietuvai?

Lenkija Europos Sąjungoje ― už ir prieš

Kai užduodi sau klausimą, kodėl Lenkija turėtų likti ES sudėtyje, aiškėja, kad jos pasitraukimas Sąjungai gali būti naudingesnis už narystę.

NATO viršūnių susitikimas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Pirma, Varšuva ne tik elgiasi nedemokratiškai šalies viduje, bet ir yra pastovus galvos skausmas "ES lokomotyvui" Vokietijai: reikalauja milijardinės kompensacijos už agresiją Antrojo pasaulinio karo metu, kritikuoja visai Europai svarbaus dujotiekio "Šiaurės srautas" ("Nord Stream" ― Sputnik) projektą, kartu su dar viena "maištininke" Vengrija prieštarauja ES federalizacijai.

Antra, Lenkija gauna iš ES labai daug pinigų, garsusis "lenkų santechnikas" užkariauja Vakarų Europos darbo rinkas, o lenkiški vežėjai ima dominuoti ES transporto sektoriuje, nustumdami į šalį jau minėtus vokiečius. Kitaip tariant, Varšuva priprato viską turėti, elgtis, kaip patinka, ir dar kąsti į maitinančią ranką. Tačiau Berlyno ir Europos valdžios kantrybė senka.

Trečia, Lenkija nepriklauso euro zonai, o tai reiškia, jog "Polexito" poveikis ES finansiniam stabilumui nebus labai didelis (jau nekalbant apie kompensaciją, kurią tektų sumokėti Briuseliui už nepriklausomybę).

Galiausiai, šiandien ES ir Amerika dideliu greičiu tolsta viena nuo kitos, ir prancūzai su vokiečiais vis garsiau kalba apie būtinybę kurti Europos kariuomenę. Tuo tarpu Lenkijos prioritetas ― JAV ir NATO, dėl ko vieningoje Europoje ji faktiškai yra Vašingtono "Trojos arklys", kuris ne tik pats drumsčia vandenį, bet ir kitus (pavyzdžiui, Baltijos valstybes) ragina maištauti.

Trumpai tariant, "Polexitas" ― tiesus kelias į seniai pribrendusią ES reformą (į "dviejų greičių" Europą ir europinę federaciją), lūžio taškas, kuris parodytų, kas nori žengti savarankiškumo, o kas ― glaudesnės integracijos kryptimi.

Žinoma, Lenkija ― didelė pelninga rinka ir svarbus darbo jėgos šaltinis senstančiai Vakarų Europai, o pasitraukimo iš ES atveju ji virstų savotiška "juodąja skyle" Sąjungos viduryje. Tačiau, arba šiandien Briuselis "perlauš" Varšuvą (papirks ar įbaugins), arba rytoj jam gali tekti jos atsikratyti, nes ateityje problemų su Lenkija, kaip su europinės federalizacijos stabdžiu, greičiausiai, tik daugės.

Teoriškai, lenkai turėtų nenorėti išeiti iš ES, bet gali prisižaisti su savo suverenitetu taip, kaip prisižaidė Jungtinė Karalystė, tuo labiau, kad antieuropinės ir nacionalistinės nuotaikos šiuo metu stiprėja visoje Europoje.

Lenkiška pasaulio pabaiga Lietuvai

Nevyniojant žodžių į vatą, iš karto galima pasakyti, kad įvykęs "Polexitas" taptų Lietuvai tikru košmaru politinėje, ekonominėje ir saugumo srityje.

Pirmiausia, tektų spręsti: irgi trauktis iš ES ir išsaugoti savo savarankiškumą ar likti federalizuotoje Vokietijos sąjungoje. Kaip šiame kontekste, komentuodamas Baltijos šalių poziciją, pažymėjo Europos užsienio reikalų tarybos ekspertas Piotras Buras: "Jos yra labai pragmatiškos, siekia turėti gerus santykius su Vokietija ir nenori, kad būtų galvojama, jog jos yra vienoje stovykloje su Lenkija, į kurią požiūris Europoje yra negatyvus. Jų artumas turi ribas".

Dujų terminalas, archyvinė nuotrauka.
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Kitaip tariant, galima spėti, kad sėkmingo "Polexito" atveju Lietuva liktų ES nare, nenorėdama prarasti rimtų finansinių injekcijų, kurių nei Lenkija, nei Amerika jai nekompensuotų. Tačiau jos ekonomika vis tiek susidurtų su rimtais (prekybiniais, tranzitiniais, energetiniais) iššūkiais, nes šalis faktiškai būtų atskirta nuo vakarinės Europos Sąjungos dalies. Atitinkamai, vieninteliu tiesiogiai prieinamu regionu platesniam netrukdomam bendradarbiavimui, nekalbant apie Rusiją ir Baltarusiją, jai taptų Skandinavija, kurios valstybės nėra svarbiausios Lietuvos prekybos partnerės.

Gynybos srityje po Lenkijos pasitraukimo iš ES Lietuvai dar labiau komplikuotųsi pagrindinio saugumo garanto pasirinkimas. Ilgą laiką juo buvo NATO (JAV). Kita vertus "Polexitas" palengvintų Europos kariuomenės sukūrimą, ir be lenkų tokiems stiprių transatlantinių santykių šalininkams Europos Sąjungoje kaip Lietuva bus žymiai sunkiau priversti ją koordinuoti savo veiksmus saugumo srityje su Aljansu ir suinteresuotumą Europos reikalais prarandančia Donaldo Trampo Amerika. Ir kokį gynybinį "skėtį" tuomet rinktis Vilniui?

Apskritai galima teigti, kad Lenkija tampa ES vis didesne problema, traukiančiu į dugną inkaru, ir vieną dieną Briuselis gali nuspręsti, kad jį paprasčiau nupjauti, negu bandyti pakelti. Lietuva tokiu atveju, greičiausiai, liktų su ES, bet susidurtų su daugybe iššūkių įvairiose srityse. Tad belieka tikėtis, kad dabartinė lenkų valdžia ne amžina, ir galiausiai Varšuvos santykiai su Briuseliu vienaip ar kitaip normalizuosis, taip palengvindami ir Vilniaus gyvenimą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

57
Tegai:
Lenkija, Lietuva
Kijevo įvykiai Maidane, archyvinė nuotrauka

Pinigai ir ginklai Maidanui Lietuvos užsienio politikos kvintesencija

(atnaujinta 15:53 2020.08.03)
Pasirodė informacija, kad Lietuvos ambasada Ukrainoje aktyviai dalyvavo Maidane. Nesąmonė ar tiesa?

Viešojoje erdvėje pasirodė sensacinga informacija — ypač Lietuvos mastu: buvęs Petro Porošenkos bendražygis Davidas Žvanija pareiškė, kad 2014 metais Maidano metu Ukrainoje vyko suplanuotas valdžios užgrobimas ir kad per Lietuvos ambasadą šioje šalyje "buvo perduodami pinigai ir ginklai". 

Pirmas momentas (suplanuotas perversmas) nėra ypatinga naujiena — didelei daliai ekspertų ir paprastų žmonių tai tapo aišku jau seniai. O štai konkrečiai Lietuvos vaidmens paminėjimas ne tik pinigų, bet ir ginklų perdavimo kontekste yra naujiena.

Iš karto kyla klausimas — ar tai tikrai tiesa, juk pasakyti galima bet ką (ypač Ukrainoje)? Žvanija teigia, kad turi "dokumentinių įrodymų", kuriuos pasiruošęs pateikti Ukrainos Generalinei prokuratūrai. Problema ta, kad šios šalies valdžiai tiesa (ar tai būtų tiesa apie snaiperius Maidane, ar apie Odesos tragediją) nereikalinga, nes tuomet galutinai žlugs Maidano kaip kovos už laisvę ir demokratiją mitas, o kartu su juo ir tos valdžios legitimumas.

Ir tai jau nekalbant apie tikėtiną isteriją nacionalistų tarpe, kuri papildomai destabilizuos politinę situaciją Ukrainoje (kaip tai vyksta, kai prezidentas bando ieškoti kažkokių kompromisų dėl konflikto Donbase). Atitinkamai, tikėtis prokuratūros tyrimo šiuo atveju sunku, o reiškia galima vadovautis tik tam tikrais netiesioginiais įrodymais ir logika. Pastaroji sako, kad Žvanijos informacija apie Lietuvą gali būti teisinga.

Pirma, Vilnius aktyviai rėmė jau "Oranžinę revoliuciją", ir reikia priminti, kad tada įvykęs "trečias turas" nelabai derinosi su Ukrainos konstitucinės santvarkos pagrindais, bet Lietuvai tai nebuvo problema — svarbiausia buvo provakarietiška Kijevo orientacija.

Todėl nenuostabu, kad 2014 metais ji vėl parėmė "Ukrainos žmonių pasirinkimą", kai nepavyko "užlaužti rankų" Viktorui Janukovyčiui ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimo Vilniuje metu. Dar daugiau, po konflikto Donbase pradžios Lietuva pradėjo teikti Ukrainai oficialią karinę paramą (ginkluotė, instruktoriai), o neoficialiai ten galėjo būti siunčiami samdiniai, apie ką yra informacijos viešojoje erdvėje.

Kodėl Vilnius taip elgiasi, irgi pakankamai akivaizdu. Jis kaip ištikimas Vašingtono sąjungininkas realizuoja pastarojo geopolitinius tikslus (įtakos plėtra antirusiškumo pagrindu) posovietinėje erdvėje. Jeigu kalbėti dar tiksliau — demokratinio—globalistinio sparno interesus, ir šiame kontekste galima prisiminti Aivaro Abromavičiaus faktorių.

Grandinė paprasta: Abromavičius kaip ekonomikos ministras Ukrainos vyriausybėje po Maidano — Džordžas Sorošas — JAV demokratai (įskaitant Džo Baideną) — Petro Porošenka. O šiuo metu ponas Abromavičius — "Ukroboronprom" vadovas.

Be to, negalima nepaminėti neseniai įkurto "Liublino trikampio", kurio kampai (Lietuva, Lenkija, Ukraina) — valstybės, kurioms Amerika yra pagrindinis užsienio politikos prioritetas, o jos buvimas Europoje — tikra palaima. Pagaliau, Ukraina nėra vienintelis Lietuvos kaip JAV tarpininko veikimo pavyzdys — dar yra Gruzija, Moldova ir, žinoma, Baltarusija, kur šiuo metu irgi bręsta Maidano pobūdžio neramumai (tai yra, didesnė jau minėtos "Rytų partnerystės" programos dalyvių dalis).

Tokiu būdu, jeigu Žvanijos teiginiai apie Lietuvos vaidmenį Maidane pasitvirtintų, tai tikrai nesukeltų nuostabos. Būtų nuostabu, jeigu būtų kitaip. "Bet juk tai skandalas — ne šiaip sau kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, o dalyvavimas antikonstituciniame perversme", — gali pasakyti paprastas žmogus. O vietoj atsakymo — tyla Lietuvos prezidentūroje, URM, teisėsaugoje ir žiniasklaidoje.

O jeigu ir bus kokie nors komentarai, tai, greičiausiai, bus aiškinama, kad visa tai Kremliaus agento paistalai. Na, o jeigu faktai  visiškai prispaus, tada galima pasakyti, kad buvo remiamas ne antikonstitucinis perversmas, o "Ukrainos žmonių, kurių pusėje buvo visas civilizuotas pasaulis, kova už laisvę ir demokratiją".

Pabaigai norisi prisiminti Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žodžius: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų". O kas teisėjai?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ukraina, Lietuva
Dar šia tema
Lietuva pažadėjo tęsti paramą Ukrainai įgyvendinant Asociacijos susitarimą
Istorikas: Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos susivienijimas yra simbolinis
Politologas: Lietuva, Lenkija ir Ukraina neturi perspektyvų, kaip ir Europos Sąjunga
Puškovas teigia, kad Baltarusiją bandoma įtraukti į "antirusiškas žaidynes"
Turistas Maskvoje, archyvinė nuotrauka

"Vakcinų lenktynės": Vakaruose kaltina Rusiją

(atnaujinta 13:56 2020.08.03)
Praėjus maždaug mėnesiui po to, kai koronaviruso pandemija pasaulio ekonomiką tiesiog parklupdė ant kelių, politiniame ir žiniasklaidos pasaulyje atsirado naujas tarptautinės konkurencijos "žanras", kurį ironiškai galima vadinti vakcinų lenktynėmis

Atsižvelgiant į akivaizdžią psichologinę traumą, kurią koronavirusas du kartus padarė kolektyviniams Vakarams, šių lenktynių laimėjimo klausimas tapo ne tik politinis, bet ir politinis ir esminis Vakarų visuomenės savigarbos išsaugojimo atžvilgiu. Žmogui, išugdytam geriausio europietiško humanizmo tradicijose (o tai šiuolaikiniame pasaulyje iš esmės reiškia ne europietį ar amerikietį, o sovietinį ar rusišką išsilavinimą įgijusį asmenį), gana sunku suprasti šiuolaikinę Vakarų "vakcinų lenktynių" maniją, tačiau galite pabandyti tai paaiškinti pagrindinės šiuolaikinės JAV ar Didžiosios Britanijos pramonės, tai yra, politinės ir komercinės savireklamos požiūriu.

Koronaviruso testas
© Sputnik / Григорий Сысоев

Savireklamos erdvėje kolektyviniai Vakarai, bei konkrečiai JAV ir Didžioji Britanija patyrė keletą rimtų "koronaviruso traumų". Pirmiausia paaiškėjo, kad tolima (taip pat "labai totalitarinė ir kai kuriose vietose atsilikusi", pagal Londono ir Vašingtono politikų stereotipus) Kinija susidorojo su epidemija, geriau suprato problemą anksčiau ir veiksmingai apribojo ekonominę žalą. Atsižvelgiant į tai, net ir savo patriotų akimis, JAV ir Didžioji Britanija, taip pat kai kurios ES šalys neatrodo labai įkvepiančios.

Kita kolektyvinių Vakarų savigarbos trauma buvo netyčia (kaip atsitinka) padaryta Rusijos — jos "įžeidžiamai mažas" mirtingumas nuo koronaviruso ir įdiegti masiniai tyrimai, kurie iš viso sukėlė "dantų griežimą" Vakarų žiniasklaidoje ir nepagrįstus kaltinimus dėl suklastotos statistikos, nors statistika (be PSO vertinimų) buvo savaime suprantama: Niujorke epidemijos aukų lavonai buvo laikomi refrižeratoriuose gatvėse, ir vien to pakanka medicinos ir viešojo administravimo kokybės skirtumui įvertinti.

Tokiomis sąlygomis, neatsižvelgiant į reikalaujamas išlaidas ir bet kokią galimą riziką, kolektyviniams Vakarams (taip pat ir kai kuriems konkretiems ambicingiems Vakarų politikams) vakcinų gamybos pirmumo klausimas tampa gyvybiškai svarbus įvaizdžio atžvilgiu, nes būtina parodyti, kad, pavyzdžiui, JAV — "vis dar numeris vienas pasaulyje".

Tuo tarpu skaitant Amerikos žiniasklaidą, kyla keistas jausmas: atsižvelgiant į partijos priklausomybę ir leidinio savininkų simpatijos Donaldui Trampui buvimą ar nebuvimą, konkretūs leidiniai palaiko arba amerikiečių kompanijas, kuriančias vakcinas, arba britų, vokiečių, netgi Indijos bendroves ir universitetus, norėdami užtikrinti, kad "vakcinų lenktynių" nugalėtojų laurai patektų į "teisingos" šalies struktūrą, tačiau taip, kad "pasmerktas Trampo režimas" negalėtų gauti politinių premijų iš to.

Makro lygmeniu taip pat kyla panašus konfliktas: užuot koordinavęs pastangas su savo partneriais NATO ar G7, oficialusis Vašingtonas, bent jau kai kurių Vokietijos žiniasklaidos atstovų teigimu, bandė nuvilioti ir perkelti iš Vokietijos į JAV perspektyvią biotechnologijų įmonę, kuri turėjo kai kurių svarbių technologijų kovai su koronavirusu.

Šiame kontekste logiška, kad bet kokie pranešimai apie tai, kad Rusija ar Kinija yra arti vakcinos nuo koronaviruso sukūrimo ir masinio naudojimo, sukelia Vakarų informacijos lauke reakciją, kurią galima palyginti ne tiek su banalia alergija, kiek su tikru anafilaksiniu šoku.

Žinoma, galima manyti, kad Amerikos medicinos srities valdininkai iš tikrųjų vadovaujasi tik profesiniais sumetimais, tačiau atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, kyla rimtų įtarimų dėl tam tikro politinio įsipareigojimo. Kaip oficialios reakcijos į pranešimus apie Rusijos planus pradėti masinį gydytojų skiepijimą šį rudenį, taip pat naujienas apie sėkmingus Kinijos galimų vakcinų bandymus pavyzdį galima paminėti vyriausiojo Amerikos infekcinių ligų specialisto poziciją, kurią skelbia "The Wall Street Journal":

"Dr. Anthony Stephenas Fauci, vyriausias užkrečiamųjų ligų ekspertas JAV, penktadienį per kongrese vykusį COVID-19 pakomitečio posėdį sakė, kad JAV greičiausiai nenaudos Kinijoje ar Rusijoje sukurtų vakcinų." Aš labai tikiuosi, kad kinai ir rusai iš tikrųjų išbando vakciną prieš ją kam nors suteikdami", — teigė jis. — Manau, kad teiginiai, jog vakcina yra paruošta platinti prieš atliekant bandymus, geriausiu atveju yra problemiški." Dr. Fauci taip pat teigė, kad tikisi, kad JAV gaus vakciną iki metų pabaigos."

Remiantis palyginamąja galimų skirtingų šalių vakcinų analize, kuri vadovauja verslo informacijos agentūrai "Bloomberg", ekspertas greičiausiai tikisi vakcinos iš amerikiečių bendrovės "Moderna".

Verta pažymėti, kad "Bloomberg" apžvalgoje (bent jau iki šiol) nėra duomenų iš Rusijos, o tai Vakarų skaitytojams gali sudaryti klaidingą įspūdį apie Rusijos galimybes, nes gali susidaryti iliuzija, kad Rusijos vakcina "atsirado iš niekur".

Jau galima numanyti, kaip bus tęsiamos "vakcinų lenktynės": rusišką ar kinišką iš karto paskelbs pavojingomis, paremdami netikrų naujienų žanro turiniu. Be to, kad būtų lengviau įtikinti skeptiškesnę Vakarų auditorijos dalį, bus propaguojama tezė apie tai, kad bet kuriuo atveju, net jei skiepai veiksmingi šios vakcinos gaminamos naudojant duomenis, kuriuos neva pavogė Kinijos, Irano ir Rusijos įsilaužėliai, o atitinkamas visuomenės nuomonės parengimas jau atliktas. 

COVID-19 vakcinos bandymai Rusijoje, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Андрей Катаев

O paskutinė gynybos linija bus ciniški Rusijos ir Kinijos kaltinimai "vakcininiu nacionalizmu" ir siekiu kovą su epidemija paversti kažkokios tarptautinės konkurencijos analogu, tačiau lygiagrečiai bus skleidžiama tezė apie poreikį sukurti savo vakciną Vakaruose, kad nebūtų priklausomybės nuo Pekino ar Maskvos.

Šio požiūrio problema yra ta, kad kiekviename šio "kontroliuojamo atsitraukimo" etape — ir nėra jokios abejonės, kad tai būtent atsitraukimas, skatinamas neišvengiamos realybės — Vakarų žiniasklaidos aparatas praras savo auditorijos pasitikėjimą vis daugiau ir daugiau segmentų. Tai baigsis reguliariomis konferencijomis dėl būtinybės kovoti su Rusijos ir Kinijos dezinformacija ir atitinkamų Amerikos ir Europos struktūrų reikalavimais skirti joms daugiau lėšų, kad būtų atkurta ankstesnė jų įvaizdžio didybė. 

Tačiau auditorijos pasitikėjimas lengvai prarandamas, o atgaunamas lėtai,ir koronavirusas tik paspartino visuomenės pasitikėjimo degradacijos procesus, kurie jau vyko Vakarų pasaulyje. O Rusija, Kinija ir kiti "etatiniai kaltininkai", į kuriuos įprasta rodyti pirštais Vakarų šalių žiniasklaidos erdvėje, iš tikrųjų neturi nieko bendra su šia problema, o Rusijos Vakarų partneriai kentės dėl "vakcinų nacionalizmo" savo iniciatyva ir, ko gero, išdidžioje vienatvėje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, vakcina
Temos:
Naujo koronaviruso protrūkis Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Trys Rusijos COVID-19 vakcinos prototipai parodė veiksmingumą
PSO susidomėjo rusiška vakcina nuo koronaviruso
PSO įvertino koronaviruso vakcinų tyrimų situaciją Rusijoje
Šventasis Jonas Marija Vianėjus, archyvinė nuotrauka

Kokia šiandien diena: rugpjūčio 4-osios šventės

(atnaujinta 16:52 2020.08.03)
Nuo šios dienos iki metų galo lieka 149 dienos, katalikai šią dieną mini šventąjį Joną Mariją Vianėjų

Rugpjūčio 4 yra 216-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 217-a). Nuo šios dienos iki metų galo lieka 149 dienos.

Rugpjūčio 4 dieną, liturginis kalendorius mini šventąjį Joną Mariją Vianėjų — didį kunigą, uolų sielų ganytoją ir nuodėmklausį.

Šv. Jonas Marija Vianėjus (1786–1859), kunigas. Daugiau nei keturiasdešimt metų nuostabiai administravo pavestąją Arso (Prancūzijoje) parapiją, uoliai sakydamas pamokslus, melsdamasis ir atgailaudamas, kasdien katechizuodamas vaikus ir suaugusiuosius, sutaikydamas nusidėjėlius su Dievu karšta meile artimui, kurios semdavosi iš Eucharistijos kaip iš šaltinio. Ta veikla taip iškilo, kad jo patarimai plačiai pasklido ir daugybę žmonių atvedė prie Dievo.

Fi­ziš­kai iš­se­kęs jis mi­rė 1859 metų rug­pjū­čio 4 dieną bū­da­mas sep­ty­nias­de­šimt tre­jų me­tų. 1925 me­tais Pi­jus XI jį pa­skel­bė šven­tuo­ju, o 1929 me­tais — visų pasaulio klebonų ypatinguoju globėju.

Ši diena istorijoje

1392 metų rugpjūčio 4 dieną Ostrove (Lenkijos ir Lietuvos pasienyje) Vytautas sudarė sutartį su Jogaila, pagal kurią gavo Trakų kunigaikštystę ir tapo faktišku Lietuvos valdovu.

Šią dieną 1873 metais gimė Alfonsas Petrulis, kunigas, politinis veikėjas, 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Mirė 1928 metais.

O 2014 metais šią dieną švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis pasirašė įsakymą, kuriuo nuo 2016-ųjų įvedamas privalomas matematikos egzaminas visiems abiturientams, siekiantiems studijuoti aukštosiose mokyklose valstybės finansuojamose vietose.

1900 metų rugpjūčio 4 dieną mirė rusų tapytojas peizažistas Isaac Levitan (Isakas Levitanas). Jis sukūrė daugiau kaip 1000 tapybos darbų, akvarelių, pastelių, iliustracijų, piešinių. Gimė 1860 metais Kybartuose, neturtingų žydų šeimoje.

Savo vardadienius šią dieną švenčia Domantas, Domas, Dominyka, Dominykas, Domitas, Gerimantas, Gerimantė, Gerutė, Gerutis, Irta, Irtautas, Irtautė, Milgeda, Milgedas, Milgedė, Milgeidas, Milgeidė.

Tegai:
Lietuva, šventės, šventė