Mokytojų mitingas, archyvinė nuotrauka.

Ar Lietuvos mokytojai apsivilks geltonas liemenes?

76
(atnaujinta 14:22 2018.12.06)
Kyla grėsmė, kad Lietuvos pedagogų streikas peraugs į masinį protestą. Lietuvos profesines sąjungas link to stumia dešinieji. Vadovauti protesto akcijai patikėta žurnalistui Andriui Tapinui. Sekmadienį pagrindinėje sostinės gatvėje gali pasirodyti geltonomis liemenėmis vilkintys žmonės, kurie provokuos policiją panaudoti jėgą

Visi į barikadas!

Mokytojai jau užkūrė laužą. Belieka šliūkštelėti benzino į ugnį. O jo jau yra lietuvių "kunigo Gapono" rankose. Pagrindinio provokatoriaus vaidmenį mielai atliks žurnalistas Andrius Tapinas, kuris pagal žurnalistikos etikos įstatymą visada turi būti nešališkas. Bet įstatymą visuomet galima pakreipti norima linkme.

Juolab, kad protestuotojus šiandien palaiko ne tik prisiekę patriotai konservatoriai, bet ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Valstybės vadovė jau paskelbė, kad imasi iniciatyvos derėtis su streikuojančiais mokytojais. Prieš tai ji negailėjo kritikos premjerui Sauliui Skverneliui dėl nesėkmingų reformų ne tik švietimo sistemoje, bet ir kitose šalies ekonomikos ir socialinėse srityse.

Sprendžiant iš prezidentės administracijos pareiškimų ir mokytojų kvietimo į Daukanto aikštę, dėl pedagogų ir kitų nuskriaustųjų nelaimių kalta dabartinė vyriausybė ir valdančioji koalicija. Kad ją kur galas!

Geltonos liemenės — šiuolaikinė protesto išraiška

Dega Paryžius, Belgijos gatvėse liepsnoja automobiliai. Kodėl gi ir Vilniuje nepadegti kelių automobilių, pasidabinus geltonomis liemenėmis? Juk tai taip demokratiška. Manote, kad nieko panašaus Lietuvoje neatsitiks? Duok Dieve. Tačiau, sprendžiant iš agresyviai nusiteikusių provokatorių, viskas toli gražu ne taip optimistiška.

"Gruodžio 9 dieną, 14:00 valandą, surengsime simbolinę žmonių grandinę nuo ministerijos iki parlamento. Galbūt, akcija apims ir kitas ministerijas... Tai bus padaryta jų svarbai pabrėžti", — komentuoja galimą įvykių scenarijų mokytojų profesinės sąjungos vadovas Andrius Navickas.

Tuo tarpu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas kaltina policiją dėl to, kad Švietimo ministerijos pastatas nebuvo išlaisvintas nuo ten nakvojančių streikuojančių mokytojų, ir tuo pačiu kursto aistras.

Žiniasklaida mums padės!

Mokytojų profesinės sąjungos lyderio drąsa suvokiama. Prožektorių šviesoje ir pirmuose žiniasklaidos leidinių puslapiuose, jis jau puikuojasi ketvirtą savaitę iš eilės. Ar tai nėra tautos lyderio sėkmė? Svarbiausia, kad žmonės išeitų į gatves, o ten jau mes įkaitinsime jų pasipiktinimą karštaisiais gėrimais ir sausainiais.

Giedoti dainą "Pakilk, didžioji Lietuva!" bus patikėta profesionalams — meniško žodžio meistrams, vadovaujamiems dešiniųjų plunksnos brolio Andriaus Tapino.

O ten, žiūrėk, prisijungs kitos eterio žvaigždės. Prisiminkime, kaip mitingo dėl Basčio atsistatydinimo metu valdančiuosius gėdino "LRT veidas" Rita Miliūtė. Taip pat nepamirškime, kad šiuo metu Nacionalinei televizijai ir radijui vadovauja mylimiausia prezidentės žurnalistė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

Taigi, geriausi informacinio fronto profesionalai suteiks didžiulę paramą sąžiningai mokytojų kovai "už didesnius atlyginimus".

Kas leidžiama Jupiteriui, neleistina jaučiui

Paskutinės riaušės Lietuvoje įvyko prieš dešimt metų. 2009 metų sausio 16 dieną įpykę šalies gyventojai daužė Seimo langus. Nepasitenkinimo priežastis buvo tai, kad dėl pasaulinės finansų krizės Andriaus Kubiliaus vadovaujama konservatorių-liberalų vyriausybė iš esmės sumažino ne tik socialines programas, bet ir pensijas.

Tada policija panaudojo jėgą prieš protestuotojus. Vyriausybė apkaltino profsąjungų konfederaciją dėl žalingų veiksmų ir ragino policiją imtis priemonių tvarkai atkurti. Bet juk tai buvo konservatorių vyriausybė. Šiandien jie yra opozicijoje, todėl visi neramumai šalyje jiems tik į naudą.

Ypač rinkimų maratono išvakarėse, kai yra reali galimybė suvienyti ne tik savo rinkėjus, bet ir padidinti savo šalininkų skaičių profesinių sąjungų aktyvistų dėka.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

76
Tegai:
Andrius Tapinas, profesinės sąjungos, protestas, streikas, Lietuva
Dar šia tema
Opozicija: "profesionalų" Vyriausybė Lietuvoje nepasiteisino
Streikuojantys mokytojai paragino Lietuvos vadovę įsikišti į konfliktą
Grybauskaitė skubos tvarka teikia Seimui pataisas dėl mokytojų atlyginimų
Opozicija: premjeras turi pradėti derybas su streikuojančiais mokytojais
Американские военные

ES siekia savarankiškumo. Kodėl tarp naujų pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos

(atnaujinta 18:02 2021.05.11)
ES valstybės pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas. Taigi, Europoje vis dar gyva savarankiškumo gynybos srityje koncepcija, ir joje nėra Lietuvos

Gegužės 5 dieną "Reuters" parašė, kad 14 ES valstybių, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, pasiūlė sukurti europines greito reagavimo pajėgas (galbūt su laivais ir aviacija), kurios, reikalui esant, galėtų įsitraukti į tarptautinę krizę (padėti demokratiniams režimams, kuriems reikia skubios pagalbos). Praktiškai tai reiškia, kad Europa kaip blokas kariniu būdu galėtų dalyvauti, pavyzdžiui, Libijos ar Sirijos konflikto sprendime.

Kitaip tariant, ES nori pademonstruoti savo kaip "didžiosios galios" statusą ir ambicijas, kurios neatsiejamos nuo karinės galios turėjimo bei naudojimo. Tuo pat metu pažymėtina, kad minėtų 14 šalių branduolį sudaro vadinamosios "Senosios Europos" arba "branduolio" valstybės — Lietuvos ar Lenkijos tarp jų nerasite.

Publikacija pasirodė prieš pat ES šalių gynybos ministrų susitikimą. Oficialiame pranešime apie jo rezultatus rašoma: "Ministrai taip pat kalbėjo apie tai, kad ES reikia turėti visiškai aprūpintas ir parengtas pajėgas greitam reagavimui į krizes. Šiame kontekste buvo aptarta greito reagavimo pajėgų, kurios galėtų būti dislokuotos kaip "pirmas atsakas" aštrios krizės metu, idėja". Kaip tai vertinti?

Jau seniai akivaizdu, kad ES yra ekonominė ir vertybinė ("minkštoji") galia, kuriai trūksta jėgos komponento, jog galėtų tapti pilnaverčiu globaliu galios centru. Galima teigti, kad yra NATO. Bet tai transatlantinis, o ne europinis aljansas, kuriame dominuoja Amerika. Todėl jis netinka kaip karinis savarankiškos Europos instrumentas. Atitinkamai gimė ES kariuomenės idėja, kurią pirmiausiai plėtoja Prancūzija su tyliu Vokietijos pritarimu. Tačiau faktas, kad ši koncepcija yra labai sunkiai realizuojama dėl kelių priežasčių. 

Pirma, ES sunku suderinti daugybės skirtingų valstybių interesus. Antra, yra didelis blokas šalių (vadinamoji "Naujoji Europa", kuriai priklauso ir Baltijos valstybės bei Lenkija), kurios nenori realaus europinio karinio savarankiškumo ir mato jį tik NATO rėmuose (būtent todėl tarp greito reagavimo pajėgų sukūrimo iniciatorių nėra Lietuvos). Trečia, kai europiečiai nenori finansuoti aljanso, sunku tikėtis, kad jie skirs daug pinigų kitai karinei iniciatyvai — o pinigų jai reikia daug, kad tai būtų ne butaforinis projektas.

Žozepas Borelis
© Sputnik / Пресс-служба МИД РФ

Ypač kalbos apie karinio ES politikos komponento stiprinimą buvo suaktyvėjusios Donaldo Trampo prezidentavimo laikais, nes jam nelabai rūpėjo europiniai reikalai. Kai JAV vadovu tapo Džo Bidenas, buvo sakoma, kad NATO vėl nustums į šalį ES kariuomenės idėją.

Kaip teigia Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: "Jungtinės Amerikos Valstijos iš Europos na nebuvo išėjusios. Juo labiau per pastaruosius kelis metus jų buvimas Lietuvoje buvo sustiprintas. Ir tą mes akivaizdžiai matom. Taip kad, mūsų požiūriu, Valstijos kaip buvo, taip ir yra Europoje. Bet tie poslinkiai bendravime tarp Valstijų ir Europos Sąjungos iš tikrųjų yra teigiami. Jie teigiamai veikia bendrą santykių dinamiką".

Iš tiesų, visoje Europoje vyksta plataus masto NATO pratybos. Taip pat pažymėtina, kad ES nusprendė įtraukti JAV į europinės karinės infrastruktūros, kuri turi pagerinti NATO pajėgų mobilumą Europoje, projektą. Tačiau, kaip parodė "Reuters" publikacija ir ES šalių gynybos ministrų posėdis, europinės kariuomenės idėja nemiršta, ir ji transatlantinės vienybės gynėjams kaip maža rakštis vienoje vietoje — nelabai trukdo, bet nuolat apie save primena, ir jos niekaip nepavyksta ištraukti.

Suprantama, kad šiandien tikrai per anksti kalbėti apie realų Europos savarankiškumą ir efektyvumą karinėje srityje, bet diskusijų apie tai Briuselyje faktas Baideno valdymo laikais rodo, kad ES santykiai su Amerika nėra idealūs. Todėl Europoje gyva strateginio suvereniteto vizija. 

Jos šalininkams labai sunku realizuoti net mažiausius savo tikslus, ir jie nuolat priversti sakyti, kad europinis saugumas neatsiejamas nuo NATO ir Amerikos. Tačiau galima spėti, kad minėtos ES greito reagavimo pajėgų iniciatyvos tikslas yra sukurti instrumentą, kurį galima būtų panaudoti ne tik aljanso rėmuose, bet ir atskirai nuo jo, nepriklausomai nuo JAV nuomonės.  

Jeigu paprastai, čia kaip šeimoje žmona (Europa) pasiūlytų vyrui (Amerikai) už jo pinigus nusipirkti didelį bendrą kompiuterį (NATO) ir dar už jo pinigus planšetinį (ES pajėgos), kuriuo teoriškai galėtų naudotis visi, bet kurį realiai planuoja naudoti pirmiausiai ji. Svarbiausia šiuo atveju įtikinti vyrą, kad planšetė reikalinga, ir nusipirkti ją, o po to jau galima bus diskutuoti dėl to, kas ir kada ją naudos.   

Apibendrinant, galima teigti, kad prognozės, jog po Baideno pergalės JAV santykiuose su Europa prasidės naujas "medaus mėnuo", nepasitvirtino. Europiečiai neatsisako savo interesų tik todėl, kad dabartinis Amerikos prezidentas kalba apie norą glaudžiau bendradarbiauti su sąjungininkais, ir nauja bendra transatlantinio dialogo schema vis dar formuojasi — ir ne faktas, kad atsiras. 

Atitinkamai europinio savarankiškumo (taip pat karinėje srityje) entuziastai, atrodo, stengiasi naudotis proga ir siūlo dalyką, kuris sustiprintų jų strategijos pamatus. Ar jų svajonė kada nors išsipildys, pasakyti sunku. Bet sėkla pasėta ir atkakliai bando išlįsti į paviršių. O toliau jau kaip Dievas duos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Dar šia tema
Žiniasklaida įvertino Vokietijos reakciją Rusijos "invazijos" į Baltijos šalis atveju
Nausėda: Ukrainos narystė ES ir NATO priklauso nuo Kijevo, o ne Briuselio veiksmų
Baidenas negaus "kolektyvinių" Vakarų mandato derėtis su Putinu
Eifelio bokštas, archyvinė nuotrauka

Vakarų laukia TSRS likimas. Ar armija išgelbės Prancūziją?

(atnaujinta 16:22 2021.05.11)
Prancūzijos valdžia aštriai reagavo į antrą atvirą kariuomenės laišką, paskelbtą dešiniųjų leidinyje "Valeurs Actuelles". Šalies vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmanenas pažymėjo, kad anoniminis kreipimasis negali būti vadinamas drąsiu veiksmu

Iš tiesų, jei pirmajame pranešime, paskelbtame balandžio mėnesį, buvo 20 atsargos generolų vardų, tai naujas laiškas liko nepasirašytas. Žurnalas tvirtina, kad jo autoriai jau nėra atsargos pareigūnai, o aktyvūs nacionalinių ginkluotųjų pajėgų nariai, kurie palaikė savo vyresnius bendražygius ir pasidalino susirūpinimu dėl "Prancūzijos iširimo" ir jos ėjimo link "rasinio karo".

Kariškių nenoras atskleisti savo tapatybę yra suprantamas. Pirmosios žinutės autoriai atsidūrė ne tik griežtos kritikos ugnyje, bet ir perspektyvoje jiems galimos drausminės nuobaudos ir, galbūt, baudžiamojo persekiojimo. Vienas populiariausių šalies kairiųjų politikų Žanas-Liukas Melanšonas (Jean-Luc Mélenchon) apkaltino generolus "dėl karinio nepaklusnumo provokacijos" ir net perversmo grėsmės.

Jei dabartiniai pareigūnai kalbėtų taip pat atvirai kaip atsargos pareigūnai, jie, mažiausiai, būtų atleisti iš armijos. Tačiau negalima nepripažinti, kad Darmanenas yra teisus: ko verti yra įsitikinimai, tuo labiau nerimą keliantys, jei žmogus nėra pasirengęs atvirai juos reikšti ir už juos atsakyti?

Pastaraisiais metais Rusijos visuomenė žvelgdama į Vakarus vis labiau patiria déjà vu. Ir tai vyksta ne be pagrindo, nes daugelis svarbiausių procesų Europoje ir užsienyje stulbinamai, skausmingai primena tuos, kuriuos Rusija patyrė palyginti neseniai — prieš tris ar keturis dešimtmečius.

Susidaro įspūdis, kad jie ėmėsi vienu metu lipti ant visų vėlyvojo sovietmečio grėblių ir neišmoko nė vienos pamokos iš svetimos patirties, kuri galiausiai privertė žlugti milžinišką ir galingą supervalstybę.

Vakarų šalių politikoje dabar fantasmagoriškai maišoma sovietinė realybė stagnacijos laikais, o kartu ir "perestroika". Viena vertus, ideologinis determinizmas (tik vietoj komunistinės doktrinos — pažangiausios kairiųjų liberalizmo idėjos), piliečių teisių ir laisvių ribojimas, direktyviniai valdymo metodai. Kita vertus, tikslingas valstybės palaikymas žalingiausių socialinių-politinių jėgų ir koncepcijų, kurios skaldo tautą iš vidaus: nuo migracijos politikos iki piktnaudžiavimo savo istorija ir kultūra.

Visa ši Prancūzijos byla su atvirais pensininkų ir aktyvių pareigūnų laiškais papildo dabartinių Vakarų procesų panašumą su 1980-ųjų pabaigos ir 1990-ųjų pradžios vidaus įvykiais. Tada TSRS taip pat buvo pakankamai žmonių, įskaitant gerai žinomus, gerbiamus ir įtakingus žmones, kurie bandė kreiptis į sistemą ir jos lyderius, skubančius į jos žlugimą. Buvo rašomi atviri laiškai, daromi skambūs pareiškimai, kuriamos įvairios organizacijos — komitetai, fondai, sąjungos, kurių tikslas — išsaugoti šalį. Tarp jų dalyvių buvo pakankamai ginkluotųjų pajėgų ir specialiųjų tarnybų atstovų. Buvo net bandoma įvykdyti valstybės perversmą.

Rezultatas žinomas: TSRS nustojo egzistuoti, o jos žlugimą lydėjo sunkūs ir dažnai kruvini išbandymai, kuriuose dalyvavo beveik trys šimtai milijonų žmonių šeštadalyje Žemės.

Kovos dėl Tarybų Sąjungos išsaugojimo metodų panašumas leidžia mums atlikti tam tikrus ekstrapoliavimus Prancūzijos (ir apskritai Vakarų) situacijoje.

Pagrindinė priežastis, kodėl prieš trisdešimt metų visos sovietinių patriotų, įskaitant aukšto rango, pastangos pasirodė neveiksmingos, buvo ta, kad valdžios ir įtakos "kontrolinis paketas" tarp elito — tiek sąjunginio, tiek respublikinio — buvo sutelktas rankose žmonių, kuriems tokie įvykiai yra naudingi. Galima ginčytis, ar šios jėgos galų gale gavo būtent tai, ko siekė, ar tikrovė nepateisino jų lūkesčių, bet tada — 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje — jie padarė tai, ką padarė, nes manė, kad tai yra tiesioginis jų interesas.

Be to, tuometinės daugelio didelių (ir nelabai didelių) sovietų lyderių, funkcionierių ir kariuomenės pastangos užkirsti kelią artėjančiai katastrofai pasiekė visuomenės lygį. Bet todėl, kad sistemoje pagal standartines procedūras jie nebegalėjo nieko pakeisti. Jų socialinę ir politinę veiklą galima vertinti kaip įrodymą, kad sistemoje jie tuo metu jau patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Ir viskas, kas įvyko vėliau, buvo tas pats mojavimas kumščiais po kovos.

Matyt, tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Dabartiniai pareigūnų ir generolų kreipimaisi, vieši "didžiojo nebylio" (taip Penktoji Respublika kariuomenę vadina dėl visiško nesikišimo į politiką) pareiškimai paprastai aiškinami kaip kariškių kantrybės bandymas ir jų pasiryžimas veikti užkirsti kelią įvykių vystymuisi, kuriuos jie laiko katastrofiškais tautai.

Tačiau iš tikrųjų kariškių kreipimasis į valdžios institucijas ir visuomenę atvirais laiškais atspindi jų nerimą ir nenorą imtis radikalių priemonių, taip pat bandymą kreiptis į valstybės vadovybę tikintis, kad vis dėlto pamatys, kaip pavojingai ji vadovauja šaliai.

Daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių palaikė kariškių kreipimąsi į Prancūzijos valdžios institucijas.
Prancūzijos patriotai, įskaitant kariškius, kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, yra pernelyg įstatymų besilaikantys, per daug sumišę ir nevienodi, kad atlaikytų destruktyvų cunamį, kuris užplūsta jų šalį.

Tačiau jų oponentai nepasižymi tokiu skrupulingumu ir subtilia psichine organizacija — jie valdo pagrindinius socialinės ir politinės sistemos svertus. Beje, panaši situacija nutiko ir su Trampu bei jo šalininkais JAV.

Gerai žinoma, kaip šie procesai baigėsi Tarybų Sąjungoje. Dabar pasaulis turi pamatyti, kaip Prancūzija, Europa ir Vakarai apskritai susidoroja su iššūkiu.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariuomenė, Prancūzija
Nelegaliai palaidotos asbesto turinčios atliekos Vilniuje

Vilniuje aptikta 10 tūkst. tonų asbesto statybinių atliekų

(atnaujinta 17:23 2021.05.11)
Aplinkosaugininkų vertinimu, netoliese Vilniaus oro uosto neteisėtai iki 6 metrų gylyje gali būti palaidota apie 10 tūkst. tonų asbesto turinčios senų stogų dangos

VILNIUS, gegužės 11 — Sputnik. Vilniaus miesto pakraštyje aptikta 10 tūkst. tonų užkastų asbesto statybinių atliekų. Aplinkos apsaugos ministerija ketina kreiptis į prokuratūrą kaltininkams surasti, praneša spaudos tarnyba. 

Be leidimo pašalintas šiferio atliekas atkasė industrinį parką plėtojanti UAB "Liepgerta". 

Aplinkos apsaugos departamento vertinimu, netoliese oro uosto neteisėtai iki 6 metrų gylyje gali būti palaidota apie 10 tūkst. tonų asbesto turinčios senų stogų dangos. Palyginimui, Vilniaus regiono nepavojingų atliekų sąvartyne per metus leidžiama pašalinti ne daugiau kaip 2,5 tūkst. tonų asbesto turinčių atliekų. 

Toks aplinkoje pašalintų pavojingų atliekų kiekis sukuria apie 30 mln. eurų žalą aplinkai. 

Teritorijoje antradienį apsilankęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas pranešė, kad nelegalaus sąvartyno problemą Aplinkos ministerija spręs keliais lygiais. 

"Pirma išsiaiškinsime su Vilniaus miestu, kaip tokia padėtis nemokamai suteiktame sklype apskritai galėjo susidaryti. Antra, Vilniaus regiono atliekų tvarkymo centro prašysime lengvatinio tarifo šioms asbesto atliekoms civilizuotai pašalinti sąvartyne. Ir trečia, rengsime ieškinį prokuratūrai", – sakė Gentvilas.

Министр окружающей среды Симонас Гентвилас Вильнюс
Aplinkos apsaugos ministras Simonas Gentvilas

Sostinėje atradus kenksmingas medžiagas, dabartinis sklypo valdytojas turės pateikti AAD geoinžinerinių tyrimų ataskaitą ir atliekomis užterštos teritorijos sutvarkymo planą.

Pirmiausia bus išmatuoti taršos rodikliai, vietomis atkasant žemę ir nustatant, kokiame plote palaidotos šiferio atliekos, o tuomet pašalinta pati tarša. Preliminari tokių darbų sąmata – apie 2 mln. eurų. 

Tegai:
atliekos, Vilnius
Dar šia tema
"Litgrid" rekonstruoja pastotę už beveik 900 tūkstančių eurų
Iš IAE pirmojo bloko išvežtas paskutinis konteineris su branduoliniu kuru