Mokytojų palaikymo mitingas Paskutinis skambutis Vilniuje

Ar "Mokytojų Maidanas" palaidos Saulių Skvernelį ir jo vyriausybę

53
(atnaujinta 11:15 2018.12.10)
Mokytojai toliau sėdi Švietimo ministerijoje, ir jų protestą jau galima vadinti lietuviškuoju Maidanu, kuriam šalies valdžia buvo nepasiruošusi ir nelabai žino, ką su juo daryti

Istorija rodo, kad dideli pokyčiai, kurių niekas nelaukia, dažnai prasideda nuo smulkmenų. Kas galėjo pagalvoti, kad kuklus mokytojų streikas virs rimta valdžios krize? Ir šiuo atveju svarbi ne tik protestuotojų reikalavimų esmė, bet ir tai, kaip viskas vyksta.

Iki paskutinio momento valdančioji "valstiečių" partija demonstravo stebėtiną politinį gyvybingumą, ir net socialdemokratų skilimas, kuris kėlė grėsmę koalicijai, netapo jiems dideliu iššūkiu. Tačiau nekontroliuojamas mokytojų streikas gali kainuoti Sauliui Skverneliui ir Ramūnui Karbauskiui labai brangiai.

Kas nespėjo, tas pavėlavo

Kol mokytojai protestavo mokyklose, valdžia galėjo būti rami, bet jų atėjimas į Švietimo ministeriją tapo kryžkele, kurios svarbos nei švietimo ministrė, nei premjeras tinkamai neįvertino. Tą akimirką, viena vertus, reikėjo neleisti streiko dalyviams likti valdymo įstaigos patalpose, kita vertus ― nedelsiant pradėti su jais konstruktyvias derybas. Nei viena, nei kita nebuvo padaryta, ir nuo to laiko valdančiųjų padėtis tik blogėjo.

Pirmiausia, nesugebėdami suformuluoti konkrečios pozicijos, jie prarado iniciatyvą. Bandė ir kalbėtis, ir vaidinti "kietus", bet iš dviprasmiškos reakcijos matyti nežinojimas, ką daryti, pasimetimas. Antra, švietimo ministrės atleidimas įspūdžio nei mokytojams, nei juos remiančiai visuomenei nepadarė.

Trečia, opozicijai pedagogų protestas tapo tikra palaima ― idealiu pagrindu kritikuoti valdžią ir kelti savo reitingus. Tuo tarpu premjero kalbos apie konservatorių rengiamą perversmą, jų darbą Kremliui bei valstybės destabilizaciją skamba neįtikinamai ir netgi juokingai.

Trumpai sakant, mes matome Maidaną primenančią priešpriešą, kai "žemumos" nenori gyventi kaip anksčiau, o "aukštumos" negali išspręsti susikaupusių problemų. Ačiū Dievui, kol kas viskas vyksta ne taip, kaip Ukrainoje ar Prancūzijoje (nors yra veikėjų, kurie išvadino mokytojus teroristais). Tačiau esmė ta, kad atėjo metas efektyviam valdžios atsakui.

Ką daryti?

Šiandien yra keli veiksmų, kurių galėtų imtis Skvernelis, norėdamas išlipti sausas iš susidariusios balos, variantai.

Pirmas, liepti policijai jėga išvesti įstatymo pažeidėjus iš ministerijos. Tačiau toks įsakymas galėjo būti duotas tik krizės pradžioje (ir tai su sąlyga, kad iš karto prasidės derybos), nes dabar jis vienareikšmiškai bus įvertintas visuomenės, kuri eina į rinkimus, ne kaip konstitucinės tvarkos įvedimas, o kaip represijos prieš nukentėjusią liaudį.

Antras būdas ― nieko nedaryti, laukiant, kol protestas išsikvėps. Iš esmės, neblogas pasirinkimas, nes, laikui bėgant, protestuotojai nusibosta net jų šalininkams. Tačiau problema yra ta, kad "valstiečiai" neturi laiko laukti, nes prezidento rinkimai visai arti, o neišspręsta problema ― vinis į jų kandidato karstą.

Tad belieka paskutinė ir vienintelė išeitis ― ieškoti kompromiso. Žinoma, kyla pavojus, kad, patenkinus vienų reikalavimus, iš karto įvyks dar kas nors. Tačiau tai būtų (jeigu būtų) jau visai kita istorija, o mokytojų problemą reikia spręsti šiandien. Todėl premjerui derėtų ne teigti, kad švietimui ir taip skiriama daug lėšų, o asmeniškai imtis derybų iniciatyvos, kad susigrąžintų "pašlijusį" autoritetą.

Митинг работников образования и просвещения
© Sputnik / Владислав Адамовский

Galima teigti, kad "mokytojų Maidanas" tapo Lietuvos valdžiai nemalonia staigmena, ir atrodo, kad ji dėl kompetencijos ir patirties stokos ligi šiol neturi aiškaus supratimo, ką su šia staigmena daryti. Tačiau, jeigu Skvernelis dar planuoja tapti prezidentu, veikti reikia čia ir dabar. Akivaizdu, kad sprendimai nebus lengvi, bet jų nebuvimas gali palaidoti ne tik ministrą pirmininką, bet ir visą jo vyriausybę (o gal ir parlamentinę daugumą).

Neremkite Maidano kitur, nes rytoj jis pareikalaus Jūsų galvos...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

53
Temos:
Mokytojų streikas Lietuvoje (13)
Dar šia tema
Paskutinis skambutis: Vilniuje vyksta mokytojų palaikymo akcija. Tiesiogiai (baigėsi)
Ukrainos kariai Donbase

Kas ir kodėl provokuoja Rusiją pokalbiais apie Ukrainos priėmimą į NATO

(atnaujinta 14:00 2021.04.09)
Karo Donbase — tai yra "Rusijos puolimo" — tikimybės didinimas nėra pagrindinė Kijevo provokacija

Daug pavojingiau yra tai, ką antradienį pareiškė Vladimiras Zelenskis: "Mes siekiame reformuoti savo kariuomenę ir gynybos sektorių, tačiau vien reformomis nesustabdyti Rusijos. NATO yra vienintelis būdas užbaigti karą Donbase. Narystės NATO veiksmų planas ("membership action plan", MAP) taps tikru signalu Rusijai".

Apie tai Ukrainos prezidentas pasakojo NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui — ir tą patį jis pakartojo tą pačią dieną savo pokalbiuose su Didžiosios Britanijos ir Kanados premjerais. Zelenskis nori, kad į MAP būtų įrašyti konkretūs žingsniai integracijos link ir Ukrainos įstojimo į NATO terminai — ir per gana trumpą laiką. Jo ministras pirmininkas neseniai pareiškė, kad Ukraina gali prisijungti prie aljanso (ir prie ES) per penkerius ar šešerius metus. Vieša NATO valstybių reakcija į Zelenskio žodžius yra nuspėjama — Vašingtone sakomi bendri žodžiai apie tai, kad jie yra už, ​​tačiau spręsti turi visos NATO šalys (tai reiškia — ne), o Berlynas praneša, kad nors "Ukraina turi teisę laisvai pasirinkti savo politinius poreikius, tačiau tolesnių žingsnių narystės link dabar nenumatyta".

Ar tikrai Zelenskis tiki, kad Ukraina bus priimta į Šiaurės Atlanto aljansą? Taip — ir tai yra nuosprendis dėl Ukrainos egzistavimo.

Nes Ukraina negali būti NATO nare. Taip, Ukrainos valstybė, susikūrusi po TSRS žlugimo istorinės Rusijos teritorijos dalyje, paprasčiausiai negali būti Šiaurės Atlanto aljanso, kurį po Antrojo pasaulinio karo sukūrė anglosaksai, kad priešintųsi TSRS, dalis. Ukrainos elitas to gali norėti, dalis gyventojų (net dideli) dabar gali palaikyti šį žingsnį, tačiau tai neįmanoma ir to neįvyks. Kodėl? Nes NATO iš esmės skirta sutramdyti Rusiją (nesvarbu, kokia forma ji egzistuotų), o Ukraina yra istorinės Rusijos dalis.

Bet juk bandoma perdaryti Ukrainą į antiRusiją — tad kodėl gi ji neturėtų būti mūsų šalies priešininkų stovykloje?

Nes Ukraina iš prigimties nėra subjektyvi — tai objektas, dėl kurio vyksta kova tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarai bando atimti iš Rusijos svarbiausią jos teritorijos dalį, organizuoti didžiausią geopolitinių sienų perskirstymą ir nustumti Rusiją į rytus. Rusijai gi Ukrainos orientacijos klausimas priskiriamas prie neaptariamų klausimų: rusai tiesiog negali sau leisti prarasti to, kas yra jų valstybingumo ištakos ir pagrindas. Laikinas padalijimas į dvi valstybes (jau buvęs Rusijos istorijoje) yra įveikiamas, tačiau фtlantizacija, tai yra, Ukrainos įtraukimas į užsienio geopolitinę erdvę, ir ne paprastai europietišką (tai yra, kartais priešišką, kartais paprastas pasipriešinimas Rusijai), bet atlantišką (priešišką savo esme) yra visiškai nepriimtinas Rusijai. Ir Rusijos civilizacijai kaip tokiai — kurios dalimi, be abejo, yra ir malorusai, netgi suprantami, kaip dabar Ukrainoje, Ukrainos tautos forma.

Todėl Ukrainos geopolitinės priklausomybės klausimas priklauso Rusijos ir Vakarų santykių sferai — ir jei Rusijai jis yra nediskutuojamas, tai Vakarų pozicija visai nėra tokia principinė. Net ne žodžiais, o darbais.

Ar Vakarai pasirengę realiai kovai su Rusija dėl Ukrainos? Ne, nes jie rizikuos ne tuo, kaip Rusija. Be to, tai pasakytina apie abi Vakarų dalis — tiek anglosaksai, tiek europiečiai (t. y. iš esmės vokiečiai), be abejo, norėtų ne tik perkelti laikiną Ukrainos ir Rusijos padalijimą į nuolatinį, bet ir priimti Ukrainą į savo stovyklą, paversti ją savo istorinės erdvės dalimi, įtraukti į savo geopolitinio projekto ribas. Tačiau tam Vakarai turės ne tik palaužti Rusijos pasipriešinimą (kas, beje, neįmanoma — bet tai yra atskira tema), bet ir turės priimti toli siekiantį istorinį pasirinkimą.

Vakarai turės strategiškai lažintis už priešiškus santykius su Rusija — tai yra už tai, kad užgrobę Ukrainą jie pavers Rusiją atvirai priešiška sau valstybe. Ne įsivaizduojamai priešiška, ne tokia, kaip dabar vaizduojama informaciniuose karuose, bet realiai priešiška. Nes rusai niekada nesusitaikys su "rusų miestų motinos" praradimu — o tai reiškia, kad visa Vakarų apskritai ir ypač Europos tolesnio gyvenimo ir geopolitinio planavimo strategija turė paklusti šiam paprastam faktui.

"Rusai visada ateina savo pinigų. Ir kai jie ateis, nesitikėkite jūsų pasirašytais jėzuitų susitarimais, kurie neva jus pateisina", —Otto von Bismarkas niekada to nesakė (kaip ir "Rusijos galią gali pakenkti tik Ukrainos išsiskyrimas nuo jos), bet kancleris labai aiškiai parašė:

"Netgi palankiausias karo rezultatas niekada nesukels Rusijos, kuri laikosi milijonais tikinčiųjų rusų iš Graikijos konfesijos, suirimo. Šie pastarieji, net jei jie bus atskirti dėl tarptautinių sutarčių, vėl susijungs vinas su kitu taip greitai, kaip randa šį kelią vieni prie kitų atskilę gyvsidabrio lašai. Ši nesunaikinama rusų tautos valstybė yra stipri savo klimatu, savo erdvėmis ir savo nereiklumu, taip pat per suvokimą, kad reikia nuolat saugoti savo sienas. Ši valstybė, net ir visiškai pralaimėjusi, liks mūsų padaru, revanšo siekiančiu priešininku".

Kas Vakaruose nori pažaisti su Rusijos revanšu? Kas Vakaruose tiki realaus Ukrainos pagrobimo, atlantizacijos galimybe? Tik labai naivūs ir visiškai nemokantys istorijos — arba tie, kuriems nerūpi pati Europa, tie, kurie sąmoningai nori sukiršinti rusus ir europiečius. Ar tokių yra Atlanto elite? Žinoma, bet didžioji dalis net dabartinio elito (įskaitant strategiškai mąstančius analitikus) supranta, kokia pavojinga avantiūra yra net pati idėja atlantizuoti Ukrainą. Pavojinga Europai — bet kokia jos forma. Europos Sąjungos ar nepriklausomų valstybių pavidalu.

Kaliningradas
© Sputnik / Константин Чалабов

Apskritai sėkmingas — kol kas — vieningos Europos kūrimas, be abejo, paveikė kai kurių Europos elitų realybės pojūtį. Kai kurie iš jų, būdami ištikimi atlantistai, paprastai patikėjo tuo, kad viskas priklauso tik nuo vieningų Vakarų valios ir stiprybės, galima pamiršti istorines pamokas ir nepaisyti kaimyninių civilizacijų. Net aptikę Atlanto (anglosaksų) globalizacijos projekto krizę, kita Europos elito dalis tiki savo sugebėjimu išlaikyti Europos integracijos kontrolę — izoliuodama ją nuo anglosaksų, pastatydama Europos tvirtovę.

Tačiau net ir tokia savarankiška vieninga Europa (jei kokiu nors stebuklu ji įveiks išcentrines tendencijas ir visiškai pajungs tautines valstybes savo valiai) negali sau leisti neturėti santykių su pagrindine savo kaimyne, su Rusija, ir tuo labiau  priešiškių santykių su ja. Vytis Ukrainą, kad ji prarastų vieningą Europą? Europiečiai dar nepasiekė tokio akinančio godumo lygio.

Kas jiems lieka? Viltis, kad Rusija laikui bėgant kažkaip pati susilpnės, pateks į sąmyšį — ir tada jai tikrai nebus laiko Ukrainai. Būtent tada "nepriklausomą Ukrainą" ir bus galima realiai paimti po savo karinį-politinį skėtį. Tačiau ši viltis kasmet silpsta, o tiek Europos, tiek ir Rusijos raidos tendencijos — ir juo labiau pasaulinės situacijos — daro tokius skaičiavimus vis iliuziškesnius.

Todėl jokių realių planų įtraukti Ukrainą į NATO europiečiai, žinoma, neturi — kaip ir nėra noro pykdyti Rusijos net pokalbiais šia tema. Na o tie Europoje, kas vis gi yra pasirengęs erzinti rusus argumentais apie Ukrainos priėmimą į Šiaurės Atlanto aljansą, pačių europiečių akyse turėtų atrodyti kaip realūs ir labai pavojingi provokatoriai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
NATO, Ukraina, Rusija
Praeivia, archyvinė nuotrauka

"Pavojingi" apklausos rezultatai: kodėl Lietuvos žmonės gerbia Putiną

(atnaujinta 22:58 2021.04.09)
Lietuvoje atliktas didelis viešosios nuomonės tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti gyventojų požiūrį į svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus. Rezultatai - netikėti ir tuo pat metu įkvepiantys

Vilniaus politikos analizės institutas kartu su viešosios nuomonės tyrimų bendrove "Baltijos tyrimai" parengė studiją "Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai. Naratyvų analizė" (*pdf). Ją verta perskaityti visą. Tačiau keli momentai verti atskiro dėmesio.

Pirma, nemaža dalis šalies piliečių mano, kad jų valstybės vidaus ir užsienio politika nėra savarankiška — stipriai priklauso nuo Briuselio ir Vašingtono. Antra, pakankamai daug žmonių galvoja, kad Europos Sąjungoje dominuoja didelių valstybių interesai ir kad jos pozicija stipriai priklauso nuo Amerikos. Trečia, reikšminga dalis respondentų kritiškai žiūri į NATO reikmių finansavimą socio-ekonominių problemų kontekste.

Ketvirta (kas ypač svarbu), net 66 procentai apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad "Lietuva be reikalo pykstasi su kaimyninėmis Baltarusija ir Rusija, nes blogėjantys santykiai mums atneš ekonominės žalos". Penkta, 41 procentas tyrimo dalyvių pritarė minčiai, jog "Lietuvoje ribojama žodžio laisvė", ir "diskusijos apie istoriją gali baigtis baudžiamąja byla". Šešta, lietuviai jautriai reaguoja į tradicinių vertybių kvestionavimą, kuo, anot jų, užsiima ES ir nacionalinė švietimo sistema. Ir tai jau nekalbant apie šalies gyventojų nepasitenkinimą jos sveikatos sistema ir ekonomine situacija.

Šiame kontekste norisi pasakyti keletą dalykų. Pirma, reikia padėkoti studijos rengėjams už jų darbą, nes tokie tyrimai parodo daugiau ar mažiau realią, o ne viešojoje erdvėje kuriamą ar atitrūkusių nuo paprastų žmonių politikų įsivaizduojamą visuomeninę situaciją.

Tačiau, galbūt, dar svarbiau yra tai, kad Lietuvos piliečiai, kurių pozicija skiriasi nuo dominuojančio diskurso, pamatė, jog jie ne mažuma marginalų, kurie turi būti nustumti į istorijos pakraštį, o sąlyginai didelė interesų grupė, galinti drąsiau reikšti savo nuomonę. Taip pat tyrimas turėtų paskatinti jo skaitytojus (ypač jaunimą) pasidomėti klausimais (istoriniais, tarptautiniais ir kitais), kurie anksčiau galėjo atrodyti jiems ne itin reikšmingais.

Antra, studija parodė, kad Lietuvoje vis dar daug adekvačių žmonių, ir ypač džiugina tai, kad jie sugeba "išgyventi" neviešos informacinės ir socialinės cenzūros (kai kitaminčiai — ypač tarptautinių santykių srityje — greitai paskelbiami "naudingais idiotais" ar "Kremliaus agentais") bei aktyvios propagandos sąlygomis.

Trečia ir svarbiausia — ką daryti su tokiais tyrimo rezultatais? Jo autorių mintis iš esmės yra ta, kad šalyje daug dėl įvairių priežasčių "neteisingai" mąstančių gyventojų, kurie tiki, pavyzdžiui, tokia "akivaizdžia dezinformacija", kaip teiginys, jog "Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos" — nors tai dezinformacija tik ta prasme, kad Lietuva savarankiškai atsisakė savo užsienio politikos ir pirmiausiai realizuoja Amerikos interesus, net nebandydama laviruoti.

Ypač studijos rengėjus neramina faktas, jog didelė dalis šalies piliečių, ignoruodami "žmogaus teises, tarptautinės teisės įsipareigojimus ar pagarbą demokratijos normoms", linkę draugauti su Rusija ir Baltarusija, nes tai ekonomiškai naudinga (jau nekalbant apie 37 procentus manančių, kad Vladimiro Putino valdymas prikėlė ir sustiprino Rusiją, kas tyrimo autoriams yra beveik katastrofa). Tiesa, ką tada kalbėti apie Ameriką, kuri labai kritikuoja Maskvą, įvedė krūvą sankcijų Rusijos atžvilgiu, pasisako prieš dujotiekį "Šiaurės srautas 2", bet nedvejodama perka rusišką naftą, draugauja su tokia demokratine valstybe kaip Saudo Arabija ir visada pabrėžia — darysime viską, kas naudinga JAV gyventojams?

Tai gal tuomet tyrimo rezultatu turėtų tapti ne "paklydėlių perauklėjimas" (kad jie galvotų taip, kaip reikia Amerikos ir Lietuvos elitui, nepriklausomai nuo to, kiek teisinga yra viena ar kita pozicija), kurio efektyvių būdų ieško studijos rengėjai, o bandymas įsiklausyti į alternatyvią nuomonę turinčius piliečius ir kaip nors atsižvelgti į jų lūkesčius; bandymas pasakyti, kad Vašingtono "vanagų" dirbtinai kuriami priešai nėra Lietuvos priešai; bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir apginti tradicines vertybes?

Šio bandymo, greičiausiai, nebus, ir belieka tikėtis, kad bent jau bus kaip nors realizuotas tyrimo pasiūlymas pasiekti kitaminčius "kokybišku turiniu rusų ir lenkų kalbomis bei medijų ir informacinio raštingumo edukacijos programomis, kurios būtų pritaikytos tikslo grupių poreikiams ir atsakytų į jų rūpimus klausimus", nes tai turėtų paskatinti atvirą ir sąžiningą diskusiją dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, kurios šiandien šalyje labai trūksta. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Rusija, Lietuva, apklausa
Dar šia tema
Baidenas iškrėtė diplomatinį triuką: ką tai reiškia lietuviams
Kiečiau nei Grybauskaitė. Nausėda "praranda diplomatinius krantus"
Lietuvos gyventojai gerbia Putiną ir jaučia nostalgiją dėl TSRS, rodo apklausa
Politologas: Lietuvos gyventojams patinka, kad Putinas gina Rusijos interesus
Ala Pugačiova, archyvinė nuotrauka

Pugačiova nusifilmavo vaizdo klipe Kozlovskio filmui "Černobylis"

(atnaujinta 13:03 2021.04.11)
Primadonai Danilos Kozlovskio juosta ne tik geras filmas, bet ir gyvenimo dalis. 1986 metais, beveik iškart po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje, Pugačiova viena pirmųjų paskelbė, kad reikia surinkti lėšų aukoms ir likvidatoriams

VILNIUS, balandžio 12 — Sputnik. Central Partnership kino studijos "YouTube" kanale paskelbtas vaizdo klipas Danilos Kozlovskio filmui "Černobylis", kuriame Ala Pugačiova skaito poetės Tatjanos Snežinos eilėraštį "Mes šiame gyvenime esame tik svečiai".

"Ala Borisovna buvo viena pirmųjų, kuri pamatė filmą, ir juosta įkvėpė legendinę dainininkę visiškai naujam Tatjanos Snežinos kompozicijos atlikimui", — sakoma vaizdo klipo aprašyme.

Primadonai Danilos Kozlovskio juosta ne tik geras filmas, bet ir gyvenimo dalis. 1986 metais, beveik iškart po avarijos Černobylio atominėje elektrinėje, Pugačiova viena pirmųjų paskelbė, kad reikia surinkti lėšų aukoms ir likvidatoriams. Tam Maskvos olimpiniame sporto komplekse buvo surengtas labdaros koncertas "Sąskaita 904“", kuris buvo transliuojamas net užsienyje.

Praėjus keturiems mėnesiams po nelaimės, dainininkė, nepaisant rimto pavojaus sveikatai, viena pirmųjų surengė koncertą devyniems tūkstančiams likvidatorių netoli Pripetės.

"Alla Pugačiova yra epocha. Vardas, kurį žino absoliučiai visi mūsų šalies gyventojai. Puiki dainininkė ir žmogus. Tai buvo didžiulis įvykis — nors ir mažas, bet man svarbiausią —  bendras darbas su Alla Borisovna", — sakė Danila Kozlovskis studijoje.

Filmas pasakoja apie jauną ugniagesį iš Pripetės — Aleksejų Karpušiną, kuris planuoja kartu su savo mergina ir sūnumi persikelti prie jūros. Ketvirtojo reaktoriaus sprogimas kelia grėsmę jų svajonei. Pagrindinis veikėjas tampa vienu iš avarijos likvidatorių ir padeda išvengti kito sprogimo.

Kartu su Kozlovskiu filme vaidino Oksana Akinšina,Filipas Avdeevas, Ravšana Kurkova, Nikolajus Kozakas, Igoris Černevič ir kiti.

"Černobylio" premjera įvyks balandžio 15 dieną.

Tegai:
Černobylis, Ala Pugačiova