Высоковольтные линии электропередачи

Kodėl Lietuva gąsdina save galimu elektros tiekimo Rusijos nutraukimu?

152
(atnaujinta 08:31 2019.01.09)
Baltijos valstybės nusprendė pasitraukti iš BRELL sistemos. Tačiau Rusija vis tiek kalta. Kodėl?

Praeitų metų birželį Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Latvijos, Estijos ir Lenkijos premjerais bei Europos Komisijos pirmininku Žanu Klodu Junkeriu pasirašė politinį susitarimą dėl trijų Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais.

Kaip šiame kontekste teigiama Lietuvos prezidentūros pranešime, "Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros sistemos iki 2025 m. bus galutinai atjungtos nuo sovietinio BRELL elektros žiedo ir įjungtos į modernius ir saugius kontinentinės Europos tinklus. Tai užkirs kelią bet kokiems mėginimams energetiką naudoti kaip geopolitinio šantažo įrankį".

Tačiau iki 2025 metų dar toli, ir lietuvių baimės akys kaip niekad didelės. Į krūvą sumesta viskas, ką tik galima buvo sumesti.

Pinigai arba šviesa!

Kriminaliniuose filmuose populiari frazė — piniginė arba gyvybė. Neseniai Lietuvos valstybinė televizija parodė siužetą, kurio pagrindinė mintis buvo ta, kad arba Baltijos valstybės turės vienaip ar kitaip mokėti Rusijai pinigus, arba ji nutrauks joms elektros tiekimą. Logika kaip visada "geležinė".

Atsieta nuo bendro tinklo, Kaliningrado sritis visą reikalingą energiją greitai gamins pati, ir pirmuosius izoliuoto elektros tinklų darbo bandymus planuoja jau šių metų gegužę — kaip tik per Europos Parlamento rinkimus ir antrąjį Lietuvos prezidento rinkimų turą. Ideali proga surengti "blackout'ą" (visiškai nutraukti elektros energijos tiekimą), kuris gali kainuoti Lietuvai 3 milijardus eurų.

Tačiau tai kraštutinis variantas, ir, greičiausiai, kaip manoma, "piktoji" Rusija turi gudresnį planą — užtikrinus energetinę Kaliningrado srities nepriklausomybę, bent iki 2025 metų priversti Baltijos šalis mokėti už elektros dažnio reguliavimą (Estijos skaičiavimais, vien jai už tai kasmet gali tekti pakloti apie 30 milijonų eurų).

Bet ir tai dar ne viskas. Neatmetama, kad Kremlius ruošia sąskaitą BRELL sistemos dalyviams už pasitraukimą iš jos bei sutarties pažeidimus ir šiame kontekste gali reikalauti iš jų pirkti elektrą iš Kaliningrado srities ir/ar Baltarusijos atominės elektrinės.

Galiausiai, nerimą Baltijos valstybėms kelia tai, kad su Rusija dėl jų atsijungimo nuo BRELL derėsis Briuselis, kurio požiūris į santykius su Maskva kiek kitoks.

Trumpai tariant, Lietuvoje iš nieko pučiamas eilinis baimės burbulas. Kaip visa tai galima vertinti?

Man ir vėl man

Jeigu pradėtume nuo elektros atjungimo klausimo, iš karto norisi prisiminti du dalykus. Pirma, šiandien Lietuvoje be perstojo kalbama apie karinę Rusijos grėsmę (vien isterija dėl pratybų "Zapad 2017" ko verta), bet rusai kažkodėl vis nepuola. Antra, Maskva nuolat kaltinama tuo, kad naudoja energetiką kaip geopolitinės įtakos instrumentą, tačiau dujų tiekimo Lietuvai niekas nenutraukė, ir jos bendradarbiavimas su "Gazpromu" tęsiasi.

Kodėl Rusija turėtų visiškai nutraukti elektros tiekimą į Lietuvą, neaišku. Tačiau kada šalies žiniasklaidai ir "ekspertams" rūpėjo atsakymai į tokius "nereikšmingus" klausimus? Svarbiausia toliau plėtoti politiškai reikalingą "Rusijos grėsmės" (karinės, energetinės, kibernetinės, informacinės ir taip toliau) diskursą.

Kitas įdomus momentas primena sceną iš filmo "Vestuvės Malinovkoje", kai herojus dalina daiktus ir beveik viską pasiima sau. Kitaip tariant, Baltijos valstybės nusprendė trauktis iš BRELL, ir Rusija buvo priversta tam pasiruošti, bet kai tik iškyla galimo kaštų kompensavimo klausimas, iš karto prasideda kalbos apie klastingą ir agresyvų Kremliaus elgesį — tai yra, vienam viskas, o kitam nieko, ir dar su nuostata, kad taip ir turi būti. Tačiau realiame gyvenime taip nebūna. Už "malonumą" paprastai reikia mokėti (kaip už SGD terminalą "Independence").

O pabaigai — viena citata, susijusi su galimu Maskvos reikalavimu Lietuvai pirkti Baltarusijos atominės elektrinės generuojamą elektrą, kurios ji atsisakė įstatyminiu būdu: "Šiandien mes kalbame, kad nepirksime, deja, aš nematau kito šaltinio regione, iš kur mes galėtume pasigaminti ar pirkti. Astravas bus pagrindinis šaltinis, ir mes pagal rinkos, pagal energetinius dėsnius būsime priversti pirkti elektrą ir už ją mokėti tokią kainą, kuri bus padiktuota. Mes norime dirbti bendrai su Europa, bet mes nieko nedarome, kad prieš tai turėtume nustoti dirbti su Rusija. Apie tai kalbama, ir nekalbama, kada bus išjungtos linijos", — pažymėjo 2009–2012 metais energetikos ministro pareigas konservatorių vyriausybėje (!) ėjęs Arvydas Sekmokas.

Taigi, Lietuvoje toliau kuriami politizuoti mitai apie Rusiją, kuri tik ir galvoja, kaip ką nors mums atjungti, bet tuo pat metu nori užsidirbti. O baigsis viskas tuo, kad tiesiogiai ar netiesiogiai pirksime "nesaugią" Astravo atominės elektrinės generuojamą elektrą, kaip toliau perkame "Gazpromo" dujas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

152
Dar šia tema
Bus užkonservuotas 8-asis didžiausios Lietuvoje šiluminės elektrinės blokas
Elektros energijos perdavimo tinklui modernizuoti bus skirta beveik 3 mln eurų
Gegužę bus bandoma atskirti Kaliningrado srities ir Baltijos šalių energetikos sistemas
Bellingcat įkūrėjas Eliotas Higinsas, archyvinė nuotrauka

Melagienų fabrikas ir tikri jo savininkai

(atnaujinta 20:14 2021.03.04)
"Bellingcat" pastaruoju metu vėl atsidūrė naujienose. Personažas, kurį žiniasklaida reklamuoja kaip jo kūrėją, "Eliotas Higinsas" išleido knygą

Jo kolega "Christo Grozev", dar žinomas kaip "Morisas Rakušickis", pažadėjo naujų "apreiškimų". Šių "apreiškimų" kaina jau seniai žinoma — klastotės apie Donbase numuštą "Boeing", apie cheminę ataką Gutoje, apie Skripalių ir Navalno apnuodijimą niekada nesivargino patikimumu.

Apie šiuos prasimanymus rimtai kalbėti neįmanoma — jie tiesiog kompromituoja tiriamosios žurnalistikos žanrą. Daug įdomesnis yra paties "Bellingcat" pagrindas. Kaip atsirado šis netikras fabrikas?

2010 metų pradžioje JAV karinės žvalgybos Afganistane vadovas Maiklas Flinas (Michael Flynn) paskelbė įdomų pranešimą "Fixing Intel".

Partizaninis karas kėlė iššūkius, su kuriais nerangios žvalgybos struktūros negalėjo susidoroti. Flinas ir jo bendraautoriai paragino kolegas imti informaciją iš visų, kurie buvo pasirengę ja dalytis: vietinių gyventojų, žurnalistų, NVO ir moterų organizacijų atstovų, JT darbuotojų, pilietinių aktyvistų.

Reikėjo informacijos ne tik apie kariuomenę, bet apie viską, kas vyko šalyje. Kartu išslaptinti viską, kas įmanoma, gausiai pateikiant surinktą informaciją NATO sąjungininkams, žurnalistams, NVO, apskritai visiems.

Teisingai suformuota ir paduota informacija tapo ginklu. Ji vietos gyventojams parodė, kaip okupantai jais rūpinasi, atplėšdami gyventojus nuo partizanų. Iš išorės tai leido pademonstruoti ryškų Amerikos demokratijos įvaizdį, kuris atnešė teisėtvarką į Vidurio Rytus. Specialiai atrinkti analitikai turėjo rūšiuoti informaciją — Flinas patarė išrinkti "talentingiausius ir alkaniausius". Jie turėjo pastebėti visas smulkmenas, mokėti dirbti su geolokacija ir su atviraisiais šaltiniais. Apibendrindami autoriai citavo amerikiečių žvalgybos veteraną Samuelį Vilsoną: "90 % informacijos, — manė buvęs JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas, — gaunama iš atvirų šaltinių. <...> Tikrasis žvalgybos herojus yra Šerlokas Holmsas, ne Džeimsas Bondas".

Maždaug tuo metu britų armijos karininkas Bobas Sylis (Bob Seely) tarnavo Afganistane. Anglijos laikraščiai jį vadina skautu, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Galbūt nuo 2008 iki 2017 metų Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje Bobas Sylis tikrai buvo užsiėmęs kuo nors kitu.

Nors ir dabar, tapęs viešoju politiku, Sylis elgiasi kaip Štirlicas. Jis nepaskelbė nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jo artimieji, tėvai ar paslaptingoji žmona. Jo žmona įvardinta kaip "Nata Rasimas", tačiau informaciniame lauke jos pėdsakų nėra. Sylis visur pasirodo vienas ir, beje, aktyviai kovoja už homoseksualų teises.

Jo biografija savaip įdomi. Sylis kilęs iš kilmingos šeimos, kuri prieš šimtmetį buvo viena turtingiausių Anglijoje. Jo kilmė skamba kaip eilėraštis — ten vien baronai, baronetai, valdytojai, ministrai, parlamentarai. Visi sūnūs mokėsi Harou mieste, kartais Vinstonas Čerčilis ar princas Filipas tapdavo krikštatėviais. Neseniai Sylis tapo susijęs su aktoriumi Benediktu Kumberbaču (Benedict Cumberbatch), taip pat garsiu aristokratu. Kaip didžiausią Vaito salos žemės savininką, vietiniai 2017 metais Sylį išrinko į Parlamentą pagal šeimos tradiciją. Ten konservatorių parlamentaras propaguoja agresyviai antirusišką darbotvarkę.

Baigęs Harou, 1990-ųjų pradžioje Bobas Sylis dirbo stringeriu posovietinėje erdvėje. Jis rašė pranešimus iš Kijevo, Tiraspolio, Čečėnijos. Pagrindinis jo darbdavys buvo "The Times".

2012 metų pradžioje internete pasirodė tinklaraštis "Juodukas Mozė". Tai Frenko Zapos (Frank Zappa) dainos pavadinimas. Sylis mėgsta roko muziką, kurį laiką netgi dirbo Didžiosios Britanijos "MTV" ir gražiai groja gitara.

Vėliau žiniasklaida "Juoduką Mozę" pavadins "puikiu tinklaraštininku", tačiau iš tikrųjų jo skaityti yra absoliučiai neįmanoma. Tai tik laikraščių straipsnių rinkinys — nuobodus, monotoniškas, nejuokingas.

Pirmą kartą "Mozė" aptarė asmens duomenų vagystės iš Ruperto Murdocho (Rupert Murdoch) skandalą. Tada visuomenei kilo rimtų įtarimų, kad Australijos žiniasklaidos magnatui dirba korumpuoti žvalgybos pareigūnai. Tinklaraštis "Mozė" stropiai nukreipė skaitytojus nuo šios temos, visas rodykles nukreipęs į Skotland Jardą. Tačiau niekas jo neskaitė. Vienas ar du komentarai — maksimumas, kurio sulaukdavo "puikus tinklaraštininkas" iš savo auditorijos.

Po kurio laiko "Mozė" pereina prie Sirijos temos. Neatrastas tinklaraštininkas, matyt, daro tai, ką turėjo padaryti "gabus ir alkanas" analitikas Flinas ataskaitoje. Jis peržiūri į YouTube įkeliamus vaizdo įrašus iš Sirijos ir juos įrėmina tinkamais pavadinimais. Pvz.: "Apie tuziną negyvų kūdikių su žaizdomis nuo šrapnelių!"

Tačiau tinklaraštininkas neanalizuoja informacijos, bet iškart viską pritaiko prie atsakymo. Jis vienareikšmiškai kaltina Sirijos valdžią dėl Hulos tragedijos, nors tolesnis tyrimas parodė, kad žudynes įvykdė kovotojai. Tai visai ne intelektas, o gryna, distiliuota propaganda.

Tada jį "surado" ir pristatė visuomenei "The New York Times" karo korespondentas, buvęs jūrų pėstininkas, kuris vienu metu vadovavo laikraščio Maskvos biurui "CJ Chivers". Jis skelbia ginklų eksporto iš Kroatijos į Siriją tyrimą. Jo straipsnyje teigiama, kad medžiagą pateikia tinklaraštininkas, rašantis slapyvardžiu "Juodukas Mozė". Iš tikrųjų jo vardas yra "Eliotas Higinsas".

Didžiosios Britanijos ir Amerikos žiniasklaida pradeda reklamuoti Eliotą Higinsą. "Kuklus akiniuotas žmogus", "inteligentiškas botanikas", "geek'as" — ir tuo pačiu jis atskleidžia Sirijos režimo "nusikaltimus". Šis vardas nurodo į garsųjį poetą, pavardė panaši į "Pigmaliono" šou herojų — labai lengva įsiminti. Tačiau, nepaisant to, kad Higinsas aštuonerius metus pozavo žiniasklaidoje, apie jo tėvus nieko nežinoma. Taigi, jo vardą ir pavardę galima lengvai sugalvoti — "highly likely", kaip mėgsta sakyti mūsų partneriai.

Nėra duomenų, kad jis iš tikrųjų gyvena Lesteryje su žmona turke ir dviem vaikais. Visiškai nesuprantama, kaip jis uždirbo pinigus, jei tiesiogine to žodžio prasme ištisas paras leisdavo YouTube. Kas sumokėjo už jo būstą ir pragyvenimo išlaidas — nejaugi ne visą darbo dieną pašte dirbanti žmona?

Ir kaip bakalauro studentas, kuris buvo išmestas iš visų darbų, nemokėjo jokių užsienio kalbų, netarnavo armijoje ir, jo paties pripažinimu, "susigaudo ginkluose ne geriau nei bet kuris "X-Box" žaidėjas" staiga virto profesionaliu karo analitiku?

Buvo daug dalykų, kurių pats Higinsas negalėjo paaiškinti. 2013 metais jam simpatizuojantis "New Yorker" korespondentas paklausė, kodėl jis pasirinko šį vardą savo tinklaraščiui. "Netyčia", — atsakė tinklaraštininkas.

"Bellingcat" buvo įrašytas Higinso vardu, o jame ėmė rodytis nauji antirusiški "apreiškimai". Nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas įrodymais. Tačiau kiekvienas tapo pretekstu vykdyti informacinius išpuolius prieš Rusiją ir paskesnes sankcijas.

Per šį laiką Bobas Sylis tapo visuomenės politiku ir gerbiamu karo analitiku. Parlamentaras kuria vis daugiau karingų tekstų. Po "Brexit" Didžioji Britanija pagal jo planą turėtų tapti "globali" — tai yra, primesti savo valdymą visiems "partneriams". Sylis paskyrė Rusijai savo pagrindinio priešo vaidmenį. Jis susiedavo visas savo baimes su Rusija — tai Rusija siunčia savo šnipus, tai užsiima dezinformacija, tai apskritai "veda prieš mus trečią pasaulinį karą ir laimi!".

"Dešimt būdų apsisaugoti nuo agresyvios Rusijos", "Penkiasdešimt Rusijos instrumentų hibridiniame kare prieš Vakarus" — Sylis akivaizdžiai turi kažkokią nesveiką poziciją Rusijos tema. Kažkas jam tikriausiai nutiko 90-aisiais posovietinėje erdvėje.

Kaip karo analitikas, jis plėtoja "netradicinio karo" temą — tai yra dezinformaciją, propagandą, provokacijas, aktyvius įvykius socialiniuose tinkluose. Būtent tai daro "Bellingcat".

Sylis padarė politinį pasirodymą 2018 metais. Jis surengė "Bellingcat" spaudos konferenciją parlamente apie Skripalių istoriją. "Štai mūsų šiuolaikinis Šerlokas Holmsas, — supažindino kolegas su Higinsu ir Grozevu, — jų skaitmeniniai detektyviniai tyrimai yra tiesiog unikalūs".

Nuo tada parlamentaras atvirai tarnavo "Bellingcat". Jis supažindino Eliotą Higinsą su "Atlantic Council" ir Kembridžo Henrio Džeksono draugija — agresyviausiais rusofobiškų idėjų centrais. Dievas žino, kokius santykius palaiko "geek'as iš Lesterio" ir aristokratas iš Vaito salos, tačiau labiausiai juos jungia neapykanta Rusijai.

Įdomu tai, kad vienas ryškiausių Bobo Sylio protėvių, generolas Džonas Sylis (John Seely), pirmasis Motistono baronas, visą gyvenimą draugavo su Čerčiliu, užėmė aukštus postus šalyje ir tuo pat metu, nuvykęs į Vokietiją, buvo visiškai sužavėtas fiurerio: "Ponas Hitleris, — sakė jis grįžęs pas Anglijos perus, — yra visiškai sąžiningas, nuoširdus ir nesavanaudiškas". Tikriausiai Hitlerio "Drang nach Osten" idėją paveldėjo Sylis.

Jo kolegos "Bellingcat", paslaptingojo žiniasklaidos vadovo Christo Grozevo, globėjas taip pat neturi gerų jausmų mūsų šaliai. Karlas iš Habsburgų-Lotaringijos, su kuriuo Grozevas draugavo visą gyvenimą, iki šiol traumuotas dėl savo protėvių turto praradimo. Tapęs Habsburgų namų vadovu, jis, skirtingai nei tėvas, neatsisakė savo teisių į imperijos žemes. Jam posovietinė erdvė yra prarasta tėvonija. Beje, Habsburgo žmona Frančeska Taisen (Francesca Thyssen) yra legendinio vokiečių pramonininko, kuris dosniai rėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir jo ginklus, anūkė.

Elito šeimoms klanams Vakaruose limitrofų teritorijos aplink Rusiją yra tiesiog niekieno žemė, medžioklės plotai. Vietiniai gyventojai, nepaisant jų progresyvumo ar atsilikimo, yra tik augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Tokie įrankiai kaip "Bellingcat" yra puikus ginklas hibridiniam karui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rusofobija, Rusija, žiniasklaida, melagingas pranešimas
Люди в защитных масках на улице

Europa atrado savo problemų kaltininką

(atnaujinta 16:34 2021.03.03)
Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis, kalbėdamas Europos Parlamento komiteto dėl užsienio kišimosi į demokratinius ES procesus posėdžiuose, apkaltino Rusiją dezinformacijos kampanija

Šia kampanija, anot jo, siekiama sumenkinti ES demokratiją ir susilpninti tarptautinį bendradarbiavimą.

Borelis atkreipė dėmesį į ypatingą melagingos ar klaidinančios informacijos pavojų vykstančios pandemijos akivaizdoje.

"Matėme, kaip prokremliški kanalai skleidžia teiginius, kad kaukių nešiojimas yra nenaudingas, arba įkaitindavo balsus prieš karantiną", — sakė jis. Dabar, diplomato manymu, išryškėjo Maskvos vakcinų diplomatija, kuria, viena vertus, bandoma diskredituoti vakarietiškus preparatus ir jų gamintojus, kita vertus, šlovinti ir aktyviai propaguoti savo darbus.

Pareigūno susirūpinimas yra suprantamas. Tuo metu, kai Rusijoje daugumos žmonių gyvenimas normalizavosi su minimaliais nepatogumais, o valdžia palaipsniui panaikina dėl pandemijos nustatytus apribojimus, Europoje kyla naujų karantino sugriežtinimų banga. Suomijoje įvesta nepaprastoji padėtis. Čekijoje dėl didžiausio sergamumo pasaulyje gyventojams draudžiama palikti savo gyvenamąsias vietas. Apribojimai sugriežtinti ir Italijoje.

Savo ruožtu beveik metus draudimų išvarginti ir namuose sėdintys Europos gyventojai vis nenoriau priima valdžios argumentus, kad visos šios priemonės taikomos tik jų pačių labui. Masiniai protestai apėmė praktiškai visą žemyną.

Situacija yra tokia sunki, kad prieš mūsų akis byra Europos gretų harmonija. Čekija kreipėsi į Rusiją su prašymu tiekti "Sputnik V" — tai yra sutarta šalies prezidento ir ministro pirmininko pozicija. Slovakija žengė dar toliau ir, sekdama Vengrijos, Serbijos ir daugelio kitų šalių pavyzdžiu, Rusijos preparatą registravo pagreitinta tvarka, nelaukdama Europos reguliavimo institucijos patvirtinimo. Lenkams, kurių situacija su koronavirusu taip pat labai sunki, kreiptis į Rusiją pagalbos — neįsivaizduojamas dalykas, todėl jie pradėjo derybas su Kinija dėl COVID-19 vakcinos pirkimo.

Situacija vis labiau primena tą, kuri įvyko lygiai prieš metus — kai Europos Sąjunga parodė visišką bejėgiškumą ekstremalioje situacijoje, o jos narės buvo priverstos įveikti ūmiai apėmusią krizę.

Oro uostas
© Sputnik / Владимир Астапкович

Skirtumas yra tas, ir tai iš tikrųjų yra labai svarbu, kad tada visuotiniu mastu įvyko force majeure. Tada paaiškėjo, kad Briuselis iš esmės yra neveiksnus, kai reikia skubiai reaguoti į ekstremalias aplinkybes. Tai, žinoma, buvo nemalonus atradimas Europai, tačiau ES bejėgiškumas toje situacijoje galėtų būti jei ne pateisinamas, bet bent jau paaiškintas ypatingu netikėtumu ir tuo pačiu globaliu iškilusios problemos pobūdžiu.

Dabar situacija gerokai skiriasi.

Kai pandemijos protrūkio staigmena atslūgo, Europos Sąjunga vėl atsidūrė ant žirgo, nes tai, kas visada buvo laikoma jos stipriosiomis pusėmis, sulaukė paklausos: strateginis planavimas, sudėtingų procesų organizavimas, lėšų kaupimas ir paskirstymas. Visuose naujausiuose Europos valdžios institucijų veiksmuose, pradedant precedento neturinčio ekonomikos atkūrimo plano priėmimu, buvo skaidriai matomas arogantiškas pažadas visam pasauliui parodyti, kaip kovoti su tokiomis grėsmėmis.

Parodė.

Rezultatas buvo nesėkmės svarbiausiose veiklos srityse. Europos pasirinkta karantinų strategija virto fiasko, o "katastrofos" sąvoka vis labiau tinka gyventojų skiepijimo padėčiai apibūdinti.

Tuo pačiu metu dabartinio vaizdo niūrumas yra ypač akivaizdus, ​​atsižvelgiant į klestinčią padėtį šalyse, kurioms Europa ketino duoti patarimus kovoje su pandemija.

Ir visa ko esmė — klaidingi Europos valdžios sprendimai. Tai kenkia Europos Sąjungos reputacijai kur kas labiau nei jos sumišimas ir neveikimas lygiai prieš metus.

Esant tokiai situacijai, reikšmingi tampa Rytų Europos valstybių bandymai atlikti savarankiškus veiksmus. Jie, žinoma, žino savo nepilnavertiškumą ES, taip pat tai, kad dėl koronaviruso problemos yra pasmerkti gauti paramą likučių principu. Todėl vis daugiau šalių nustoja kantriai laukti savo eilės ir imasi Briuselio nesankcionuotų veiksmų.

"Brexit" bei augančio Lenkijos ir Vengrijos euroskepticizmo kontekste šalių, kurios nėra linkusios atsigręžti į Briuselį, elgesys — net ir dėl nenugalimos jėgos aplinkybių — atrodo kaip negeras ženklas Europos Sąjungai.

Beveik prieš šešerius metus Europa su entuziazmu surengė sau migracijos krizę, su kurios pasekmėmis vis dar kovoja. Kova su pandemija sukėlė dar vieną aukšto lygio nesėkmę Europos politikoje. Pasirodo, per trumpą laikotarpį įvyko daugybė strateginių klaidingų skaičiavimų su sunkiomis pasekmėmis.

Esminis Briuselio atsisakymas pripažinti savo klaidas, primetant kaltę išoriniams priešams, kenkiantis Europos demokratijai ir solidarumui, garantuoja, kad šios klaidos nėra paskutinės.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
COVID-19, koronavirusas, pandemija, Rusija, ES
Dar šia tema
Lietuva pasirengusi pasidalinti vakcina su Ukraina tik tuo atveju, jei bus perteklius
Lietuva ES vakcinų gamintojams papasakojo, kaip išplėsti gamybą
Puškovas išjuokė Zelenskio pasiūlymą padėti Lietuvai gaminant vakciną
Lenkija paragino vakcinų nuo COVID-19 gamintojus "pasidalinti" licencija
Kremlius, archyvinė nuotrauka

Ekspertas: Lietuva prisidengia "Rusijos grėsme", kad gautų pinigų ES

(atnaujinta 07:59 2021.03.05)
Po "grėsmės" iš rytinių kaimynų pusės pretekstu Baltijos šalių elitas skinasi kelią į Europos institucijas, mano ekspertas Igoris Šatrovas

VILNIUS, kovo 5 — Sputnik. Lietuvos elitas skelbia apie "Rusijos grėsmę", kad gautų pinigų iš ES, interviu Sputnik Lietuva sakė politologas, Strateginės plėtros fondo ekspertų tarybos vadovas Igoris Šatrovas.

Taip ekspertas pakomentavo Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos paviešintą Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kuriame Rusija skelbiama "didžiausia grėsme" Lietuvai.

Ataskaitoje rašoma, kad Rusija tariamai neigia dialogo galimybę, nes ją "vis mažiau varžo tarptautinės normos ir tarptautinės bendruomenės nuomonė".

"Nieko naujo neišgirdome. Tik atkreipdamas dėmesį į Rusijos grėsmę, manau, kad Baltijos šalių elitas gali užsitikrinti vietą tarp Europos elito. Ir jie reguliariai tuo verčiasi, reguliariai teikia kažkokias analitines ataskaitas, pasisako su kažkokiais ištyrimais, tyrimais šia tema. Tam visada reikia naujo finansavimo iš Briuselio, kažkokių naujų programų realizavimo. Tuo pačiu Baltijos šalių elitas skinasi sau kelią į Europos institucijas. Kuo efektyviau įrodys savo būtinybę ir svarbą kovoje su Rusija, tuo daugiau dividendų gali tikėtis savo karjeroje", — pareiškė jis.

Lietuvos valdžia nuolat teigė, kad Rusija kelia rimtą "grėsmę" šaliai. Tokie pat pareiškimai buvo ir ankstesniuose VSD pranešimuose. Tada buvo teigiama, kad Rusijos specialiosios tarnybos bando "verbuoti Lietuvos piliečius", o Lietuvos politiniai ir visuomenės veikėjai, palaikantys ryšius su Rusijos Federacija ir Baltarusija ar turintys ten giminaičių, "dažnai patenka į Kremliaus akiratį".

Daugelis ekspertų mano, kad Vakarų šalys naudojasi "Rusijos grėsmės" isterija kaip priedanga siekiant padidinti NATO kontingento ir karinės technikos skaičių prie Rusijos Federacijos sienų.

Rusijos ir Lietuvos santykiai pablogėjo per dešimt metų trukusį buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymą, ji garsėja savo giežtais antirusiškais pareiškimais ir rusofobiška laikysena. Dabartinė šalies vadovybė laikosi tos pačios linijos ir reguliariai skelbia pareiškimus apie "Rusijos grėsmę".

Anksčiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pabrėžė, kad Maskva yra pasirengusi bendradarbiauti su Lietuva geros kaimynystės principais. Jis pažymėjo, kad Rusija norėtų matyti tokį patį kolegų Lietuvoje požiūrį.

Tegai:
ES, Valstybės saugumo departamentas (VSD), "Rusijos grėsmė", Lietuva
Dar šia tema
JAV ir NATO bando demonizuoti Rusiją, sako karo ekspertas
Lietuva paragino Ukrainą boikotuoti BelAE iš "solidarumo"
Ekspertas: Lietuva jau pasiekė idiotizmą Baltarusijos AE klausimu