Памятник великому князю Литвы Витаутасу

Kodėl Vanagas, o ne Vytautas?

160
(atnaujinta 10:39 2019.02.04)
Andrius Petrinis
Lietuva pyksta, kai kritikuojami jos "partizanai". Tačiau galbūt ji tiesiog pasirinko ne tuos didvyrius?

Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) nusprendė, kad du Rusijos kanalai parodė melagingus reportažus apie Lietuvos "partizanus". Nors tai ginčytinas klausimas, tokia LRTK reakcija nestebina — Maskva ir Vilnius jau seniai skirtingai traktuoja bendrą sovietinę istoriją. Tačiau šiame straipsnyje norėtųsi iškelti kitą klausimą: kodėl Lietuva aktyviai heroizuoja būtent pokario "partizanus", o ne kitas istorines asmenybes? Nejaugi tai vienintelis laikotarpis šalies istorijoje, kuriuo galima didžiuotis?

Probleminiai didvyriai

Susiklosčiusi situacija primena anekdotą apie peles, kurios verkė, bet toliau valgė kaktusą. Kitaip tariant, akivaizdu, kad didvyriškas Lietuvos "partizanų" statusas yra abejotinas, ir pažymėtina, kad jį kritiškai vertina ne tik Rusija, bet ir žydai. Be to, turbūt dar gyvi tie lietuviai ar jų šeimos nariai, kurie galėtų papasakoti apie tamsiąją "miško brolių" istorijos pusę. Manytina, kad jie to nedaro tik todėl, kad dabartinei Lietuvai nereikia nepatogios tiesos, ir todėl, kad nenori nemalonumų, nes iš karto bus išvadinti išdavikais, idiotais ar Kremliaus agentais (ir tai jau nekalbant apie teismo perspektyvą, kaip Viačeslavo Titovo atveju Klaipėdoje).

Be to, ne kas kitas, o Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė, kad Jono Noreikos (Generolo Vėtros) atminimo lenta Vilniaus centre turi būti nukabinta, nes "turime principingai reaguoti, iškilus nenuginčijamiems faktams apie atskirų žmonių kolaboravimą su naciais. Prieš akis turiu kopijas dokumentų, kurie liudija apie aiškų kolaboravimą su naciais, formuojant žydų getus ir pasisavinant žydų turtą", — konstatavo ministras. O kiek dar tokių dokumentų apie tariamus "didvyrius"...

Kitaip tariant, istorijos kūrimas kaip tapatybės konsolidavimo būdas, nustumiant į šalį visus nepatogius momentus, yra tai, kuo užsiima visos jaunos valstybės. Tačiau daryti tai galima įvairiai. Lietuva mėgsta kaltinti Rusiją, pavyzdžiui, tuo, kad joje garbinamas tironas Stalinas, pamirštant jo nusikaltimus žmoniškumui. Tačiau pati tuo tarpu kažkodėl žengia sveiką protą praradusios Ukrainos, kur heroizuojami labai abejotinos reputacijos žmonės, keliu. Net Lenkija kritikuoja istorinę Kijevo politiką, o Lietuva neturi priekaištų Banderai ir ignoruoja savo panašių veikėjų "žygdarbius".

Tokį pasirinkimą dar galima būtų paaiškinti, jeigu šalis neturėtų šlovingos praeities, neturėtų už ko užsikabinti. Bet juk yra iš ko rinktis, yra didingesnis valstybingumo pamatas.

Pamiršta alternatyva

Lietuvybės lopšyje — Kaune — veikia Vytauto Didžiojo universitetas. Kiekvienas lietuvis žino apie pergalę legendiniame Žalgirio mūšyje (kuriame, beje, dalyvavo ir Smolensko kariai), apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, besidriekusią tarp dviejų jūrų, kurioje buvo vietos visoms tautoms, ir gyveno jos draugiškai.

Šiame kontekste išryškėja įdomi koreliacija. Idėjinė "partizanų" linijos esmė — mažos valstybės kova už laisvę. Kitaip tariant, svarbūs du tarpusavyje susiję momentai: mažas valstybės dydis ir kova. Vytauto linija — didelė valstybė, kuri nesusiduria su egzistenciniu iššūkiu ir remiasi ne nacionalistiniu antagonizmu ("mes — ne jie"), o pilnavertės savimonės ("mes — tai mes") ir, pagal galimybes, taikaus sugyvenimo su aplinkiniu pasauliu principais.

Trumpai tariant, galima teigti, kad šiandieninė Lietuva prarado vadinamąjį "didybės jausmą", kuris leidžia jaustis užtikrintai bet kokių iššūkių akivaizdoje, sukuria pagrindą ramiai savigarbai. Kodėl taip atsitiko?

Subjektyvi tikrovė

Yra keli faktoriai, kurie davė minėtą rezultatą. Pirmas — istorinis-geografinis: laikui bėgant Lietuva virto maža valstybe, kuri priprato gyventi tokiu pavidalu, būti didelio geopolitinio žaidimo auka ir kasdien bijoti dėl savo ateities. "Rusijos grėsmė" tapo neatsiejama jos istorinės atminties dalimi, iracionalia fobija (panašiai, kaip žmonės nemėgsta gyvačių).

Antras faktorius — politinė konjunktūra: Lietuva konfliktuoja su Rusija, ir tie, kam tai naudinga, skatina ją tęsti atitinkamą politiką. Ji tęsia ir tikisi, kad lemiamu momentu Vakarų sąjungininkai ją išgelbės, nors tas tikėjimas yra toks pat iracionalus kaip ir "Rusijos grėsmė". Ką rodo "Miuncheno suokalbis" prieš Antrąjį pasaulinį karą? Ar Amerika padėjo Lietuvos "partizanams" po Antrojo pasaulinio karo pabaigos? Kaip šiandien jaučiasi Sirijos kurdai?

Trečias ir svarbiausias faktorius — informacinis. Dalis teoretikų teigia, kad valstybės likimas priklauso nuo objektyvios realybės. Kiti sako, kad viskas priklauso nuo jos pačios. Įdomu tai, kad šiandien Lietuva dažnai kaltina Rusiją tapatybės formavimu kovos su "Vakarų grėsme" pagrindu, tačiau pati nusprendė tapti "apsupta tvirtove", kuri turi kovoti su Maskva, kad išgyventų, ir "partizanų" garbinimas yra natūralus diskursas šiame kontekste.

Apskritai, tenka pripažinti, kad šiuo metu Lietuva serga sunkia "mažos valstybės komplekso" forma ir pati sąmoningai bei kryptingai komplikuoja savo padėtį, jau nekalbant apie įtaką iš išorės. Bet šiuolaikinis informacinis pasaulis yra geras tuo, kad į žmonių galvas galima greitai "įdiegti" naują ideologinę programą. Tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje kontraversiškų asmenybių heroizacija yra klaidingas kelias su ilgalaikėmis negatyviomis socialinėmis pasekmėmis. Tačiau abi šalys turi pozityvesnių istorinių alternatyvų, ir reikia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau jų tapatybės pagrindu taps ne egzistencinė kova, o nepriklausomas nuo išorinių "grėsmių" ir "sąjungininkų" vidinės stiprybės jausmas, būdingas didžiosioms valstybėms.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

160
Discussion