Кlaipėdos SGD terminalas, archyvinė nuotrauka

Buvo, bet pražuvo: kaip Lietuvos SGD terminalas sugriovė "Baltijos vienybę"

116
(atnaujinta 15:13 2019.03.05)
Boris Marcinkevič
Sesuo Lietuva, vienašališkai priėmusi sprendimą dėl projekto "Independence", nusprendė iš karto pasimatuoti du "auskarus" — elektros energijos jungtį su Lenkija ir Švedija ir SGD terminalą. Atminties sutrikimais nei Rygoje, nei Taline niekas nesiskundžia, ką ir įrodo "trišalis dujų paktas" su Suomija

Vienas iš šūkių, kuris padėjo sudaryti viešąją nuomonę apie poreikį panaikinti Tarybų Sąjungą kaip vieningą valstybę praėjusio amžiaus 80-ųjų pabaigoje, buvo šūkis "Baltijos vienybė", kurį sukūrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai.

Būtent su vieningo "Baltijos kelio" šūkiu 1989 metų rugpjūčio 23 dieną Baltijos (tada sovietų) šalių gyventojai stojo susikibę rankomis į gyvą apie 600 km grandinę. Akcijoje dalyvavo beveik du milijonai žmonių, ketvirtadalis tuometinių Baltijos šalių gyventojų, kurie tokiu būdu išreiškė paramą Baltijos šalių politinės aukštuomenės norui palikti TSRS. Ši akcija Vakarų politikų pastangomis buvo įtraukta į tarptautinį UNESCO programos "Pasaulio atmintis" registrą.

Per pastaruosius 30 metų ši akcija visiškai išgaravo iš Baltijos šalių vadovų galvų, o "Baltijos vienybės" samprata jau seniai kelia vien šypseną. Vienas iš pavyzdžių, kaip atrodo abipusiai Lietuvos, Latvijos ir Estijos santykiai, yra situacija, kuri dabar vystosi šių šalių ekonomikos dujų sektoriuje.

Svarbiausias Europos Sąjungos dujų projektas. Ar "prožektas"?

2015 metais Europos Komisija, atsakydama į Lenkijos prašymą finansuoti "Baltic Pipe" projektą (jūros magistralinį dujotiekį, kuris turėtų apjungti Lenkijos dujų sistemą su Šiaurės jūros dujų telkiniais per Daniją), ne tik dalyvavo projekte, bet ir iš esmės pakeitė jį.

Šiuo metu galiojantys ES teisės aktai leidžia Europos Komisijai finansuoti tik regioninės svarbos energetikos projektus, o "Baltic Pipe" iš pradžių tokiems nepriklausė. Europos Komisijos projektas yra daug didesnis: be "Baltic Pipe" statybos, Lenkijos ir Lietuvos dujų sistemų sujungimas su naujuoju IHL GIPL ir Estijos ir Suomijos dujų sistemų sujungimas su dar vienų magistraliniu jūrų dujotiekiu "Balticconnector".

Tokios formos šis projektas gali tapti alternatyviu gamtinių dujų šaltiniu ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai. Kita vertus, jau egzistuoja Lietuvos, Latvijos ir Estijos dujų jungtys, kurios sovietmečiu buvo pastatytos kaip "Šiaurės dimensijos" sistemos dalis. Didelio masto galingas projektas, visų pirma skirtas visų šių šalių priklausomybei nuo "Gazprom" dujų sumažinti.

Žingsnis į priekį, du atgal

Pasakyta — padaryta? Kai kur dažniausiai taip ir vyksta, ypač tais atvejais, kai nėra projekto finansavimo problemų — ES biudžetas gali gana ramiai atlaikyti tokį krūvį. Tačiau tai daryti, t.y. statyti naujus magistralinius dujotiekius Europoje, pradėta ne iš pietų į šiaurę, o atvirkščiai — ne nuo dujų telkinių Šiaurės jūroje, bet iš šiaurės į pietus.

Iš Suomijos, kuri gauna 100 proc. dujų iš Rusijos, 2018 metų vasarą pradėta tiesti atšaka į Estiją, kuri taip pat gauna 100 proc. dujų iš Rusijos. Praėjusių metų gegužę, įvykus iškilmingai "Balticconnector" statybos pradžios ceremonijai, Estijos ir Suomijos pareigūnai kaip užkeikimą kartojo žodžius apie "didėjančią dujų nepriklausomybę nuo Rusijos". Smagu buvo klausytis, juk tai dabar Europoje labai madinga. Kada ir kaip jie statys "Baltic Pipe" ir "GIPL" yra atskira istorija, apie kurią trumpai pakalbėsime vėliau.

Suomija — pragmatiškiausias požiūris

Suomija kasmet importuoja nuo 3,5 iki 5 mlrd. kubinių metrų Rusijos dujų, svyravimai yra susiję su klimato sąlygomis, Estijai reikia apie 0,7 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, o Latvijai — apie 1 mlrd. Tikrieji Suomijos ketinimai, kurie niekada nebuvo pastebėti, ypač prieš rusų nuotaikas, žinoma, buvo daug pragmatiškesni.

Motina Gamta surėdė taip, kad Suomijos teritorijoje nėra galimybės įrengti bent vieną požeminę dujų saugyklą, šalis tiesiog priklauso nuo "Rusijos vamzdžio": mažiausias sutrikimas "Šiaurės dimensijos" sistemoje — ir Suomija iš karto liks be dujų. Turime padėkoti tiek sovietmečio, tiek "Gazprom" specialistams: nė vieno tokio pobūdžio gedimo neįvyko per visus dujų tiekimo metus. Bet jei atsirastų galimybė "pasiekti" Inčukalno PGS Latvijos teritorijoje ir dar ES biudžeto sąskaita, kaip galima praleisti tokią puikią progą?

Aktyvus Inčukalno pajėgumas viršija du milijardus kubinių metrų, techniškai jį galima papildomai padidinti, jis yra unikalus visam Baltijos regionui, įskaitant Rusijos teritoriją — apskritai, tiesiog stebuklas. Ar Suomija rodo bent menkiausią susidomėjimą "GIPL" ir "Baltic Pipe" projektais? Atsiprašome, klausimas pasirodė retorinis: "Gazprom" niekada nesukėlė jokių abejonių savo patikimumu, siūlomos kainos yra daug patrauklesnės už bet kurio kito tiekėjo kainas, o kiek kainuos hipotetinės dujos iš Šiaurės jūros, kol kas niekas nežino.

Nemesk kelio dėl takelio — nusprendė praktiški suomiai ir pateikė estams ir latviams pasiūlymą, kurio jie net nemanė atsisakyti. Čia yra citata iš oficialaus 2018 metų spalio 12 dienos pranešimo apie trišalių derybų rezultatus: "Estijos, Latvijos ir Suomijos dujų perdavimo ir dujų skirstomųjų tinklų operatoriai pasirašė protokolą dėl ketinimų sukurti dujų rinką, veiksiančią nuo 2020 metų pagal bendras taisykles". Paprasta ir skoninga — trijų šalių projektas, trys rinkos. 2019 metų vasario 14 dieną Ketinimų protokolas tapo privalomu visų dalyvių — Suomijos, Estijos ir Latvijos — susitarimu.

XXI a. pavyzdžio "Baltijos vienybė"

O kaipgi "Baltijos vienybė", kaipgi Lietuva? Vienybės nebeliko, ji baigėsi 2014 metais, kai Lietuva nusprendė išnuomoti regazifikacijos platformą "Independence", kuri nuo 2015 metų puošia Klaipėdos uostą.

2009 metais, mąstydami apie tai, kaip atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos energetikos, t.y. pasitraukti iš BRELL energijos žiedo ir gauti dujų iš bet kur, tik ne iš "Gazprom", Rygoje susirinko Estijos, Latvijos ir Lietuvos premjerai. Ne tik susirinko, bet ir pasirašė kruopščiai apgalvotą sutartį su ryžtingų veiksmų planu. Estija jau sujungta su Suomija jūrų elektros kabeliais — viskas tvarkinga. Latvijoje yra PDS įrenginiai, o tai reiškia, kad regeneravimo terminalas statomas kuo arčiau Inčukalno. Na, o Lietuvai — elektros linijos į Lenkiją ir kabelis į Švediją: visoms seserims po auskarus.

Sesuo Lietuva, savarankiškai priėmusi sprendimą dėl projekto "Independence", nusprendė iš karto pasimatuoti du "auskarus" — tiek elektros energijos jungtis su Lenkija ir Švedija, tiek SGD terminalą. Niekas nesiskundžia atminties sutrikimais nei Rygoje, nei Taline, ir tai įrodo "trišalis dujų paktas" su Suomija.

Visi tinkami žodžiai, kuriuos lietuviai galėjo išreikšti, buvo tokie: "Lietuva mano, kad vieninga dujų transportavimo tarifų zona Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje yra gera idėja, tačiau ji viso labo sutinka prisijungti prie palankesnių sąlygų". Priežastys, dėl kurių sąlygos gali tapti "palankesnės", neįvardijamos, nes jų tiesiog nėra. Visa tai, ką Lietuva gali pasiūlyti savo šiauriniams kaimynams, yra regazifikuotos dujos, kurių kaina akivaizdžiai bus didesnė už tą, kurią siūlo "Gazprom".

Tokia yra XXI a. "Baltijos vienybė". Romantiško susivienijimo laikas jau tolimoje praeityje, šių dienų realybė yra daug niūresnė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

116
Tegai:
SGD, Švedija, Lenkija, elektros energija, Lietuva
Dar šia tema
"Gazprom": Rusijos SGD terminalas panaikino tranzito per Lietuvą rizikas
"Lietuvos energijos tiekimas" pardavė Suomijai du SGD krovinius
Grybauskaitė: SGD terminalas sutvirtino Lietuvos ir Pietų Korėjos santykius
SGD terminalas nepadeda: "Klaipėdos naftos" pajamos sumažėjo beveik ketvirtadaliu
SGD terminalas "Independence" laikinai sustabdys darbą