Priešrinkiminė agitacija Ukrainoje, archyvinė nuotrauka

"Petro epochos" pabaiga: kokie bus Lietuvos santykiai su "naujuoju Kijevu"

132
(atnaujinta 11:49 2019.04.02)
Lietuva atidžiai stebėjo Ukrainos prezidento rinkimus. Geriausias Lietuvos rusofobų ir asmeniškai Dalios Grybauskaitės draugas, kol kas dar einantis Ukrainos prezidento pareigas, Petro Porošenko per pirmąjį rinkimų turą triuškinamai pralaimėjo

Porošenko turi minimalius šansus antrajai kadencijai pasilikti prezidento kėdėje. Po balandžio 21 dienos Vilnius, greičiausiai, turės iš naujo kurti santykius su oficialiu Kijevu. Tačiau šį klausimą nagrinės jau naujas Lietuvos prezidentas, kurio vardas paaiškės gegužės pabaigoje.

Du geriausi draugai-rusofobai — Petro Porošenko ir Dalia Grybauskaitė — beveik vienu metu gaus "buvusio prezidento" statutsą. Grybauskaitė neabejotinai išeis į pensiją šios vasaros pradžioje, tačiau Petro Porošenko dar turi galimybę pakovoti už antrą kadenciją antrojo rinkimų turo metu. Tiesa, jo šansai yra minimalūs. Atotrūkis tarp Porošenko ir jo pagrindinio oponento Vladimiro Zelenskio po pirmojo turo yra toks didelis, kad tik stebuklas ar pasaulinė provokacija gali išgelbėti dabartinį Ukrainos prezidentą.

"Su mumis Lietuva!"

Sunku nuvertinti aistringos šiuolaikinių Ukrainos ir Lietuvos vadovybių draugystės reikšmę. Simboliška, kad ji prasidėjo 2013 metų rudenį Vilniuje vykusiame Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime. Būtent po šio žlugusio aukščiausiojo lygio susitikimo Lietuvos sostinėje, kur Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga, Ukrainos radikalams buvo suteikta galimybė jėga perimti valdžią.

Lietuvos politikai taip pat buvo pirmieji, kurie nuvyko į Kijevo Maidaną. "Slava Ukraine!" — šaukė Seimo pirmininkė "darbietė" Loreta Graužinienė, o buvęs premjeras Andrius Kubilius palaikė Ukrainos valdžią ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Būtent jis sugalvojo Ukrainos "Maršalo planą", kuris numatė didelę finansinę paramą Ukrainos ekonomikos plėtrai ir... karo veiksmams Donbase. O svarbiausia tam, kad toliau būtų vykdomas politinis pasipriešinimas Rusijai. Tiesa, Kubiliaus planas taip ir liko "ant popieriaus".

O štai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė perėjo nuo žodžių prie realių veiksmų. Jos tiesioginiu įsaku Lietuva buvo pirmoji pasaulio valstybė, kuri atvirai aprūpino Ukrainą mirtinais ginklais ir šaudmenimis. Ir visais pasaulio politikos lygmenimis Lietuva išdidžiai pristatinėjo save kaip pagrindinį Ukrainos vedlį ES ir NATO struktūrose. Kijevas tuo labai didžiavosi ir išnaudodavo bet kokią progą dar kartą priminti ukrainiečiams: "Su mumis Lietuva! Taigi, mes einame teisingu keliu!"

"Petro Lietuva"

Lietuvą taip pat myli šiuolaikinė Ukraina. Šiltų Petro Porošenko ir Dalios Grybauskaitės santykių dėka ukrainiečiai vis dažniau pradėjo rinktis Lietuvą ne tik turizmo tikslais, bet ir dėl papildomo uždarbio. Šiandien Lietuvos socialiniuose tinkluose pilna Ukrainos "turistų" skelbimų apie darbo ir buto paieškas. Pažymėtina, kad visi šie skelbimai parašyti rusų kalba ir skelbiami rusakalbėse grupėse.

Lietuvos migracijos valdyba oficialiai pripažino, kad ukrainiečių diaspora tapo didžiausia šalyje. Daugiau nei 13 tūkst. Ukrainos piliečių ieško geresnio gyvenimo Lietuvos platybėse. Už bevizį režimą jie dėkoja Petro Porošenko. Pirmajame prezidento rinkimų ture 35 proc. Lietuvoje balsavusių Ukrainos piliečių balsavo už dabartinį prezidentą, o kaimyninėje Latvijoje dauguma ukrainiečių balsavo už Zelenskį.

Ir dabar, matyt, baigėsi "Petro epocha" Lietuvoje.

Nauji draugai

Simboliška, kad abu prezidentai, Ukrainos ir Lietuvos, palieka savo pareigas beveik vienu metu. Kaip toliau susiklostys Vilniaus ir Kijevo santykiai? Štai kur klausimas.

Į Lietuvos prezidentus konservatoriai atkakliai stumia Ingridos Šimonytės kandidatūrą — beveik tikslią Dalios Grybauskaitės kopiją. Savo priešrinkiminėje programoje Šimonytė nedviprasmiškai pareiškė, kad ji neturės jokių reikalų su Rusija. Vladimiras Zelenskis taip pat sako, kad jis "susitiks su Putinu" tik po to, kai Krymas grįš į Ukrainą ir kai Kijevas gaus piniginę kompensaciją už "karą Donbase". Atrodo, kad du pagrindiniai Ukrainos ir Lietuvos prezidento kandidatai sutaria dėl santykių su Rusija.

O kaip bus realybėje? Tai nuspręs Baltieji rūmai ir Briuselis. Jei ES ir NATO įsakys naujiems Lietuvos ir Ukrainos vadovams ir toliau "kariauti su Rusija", Vilnius ir Kijevas atiduos pagarbą ir kariaus iki paskutinio kraujo lašo. O jei lieps "draugauti" — atsakingai įvykdys ir šį įsakymą. Tačiau visa tai paaiškės artimiausią rudenį, kai Kijevo Banko gatvėje ir Vilniaus Daukanto aikštėje bus suformuotos naujos Ukrainos ir Lietuvos prezidentų administracijos. Tuomet viščiukus ir suskaičiuos...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

132
Tegai:
Ukraina, Lietuva
Temos:
Ukrainos prezidento rinkimai — 2019 (99)
Dar šia tema
Ukrainos URM nemano, kad ukrainiečių masinė migracija į užsienį yra katastrofa
Be skiepų — jokio užsienio: Lietuva svarsto, ką daryti su tymais Ukrainoje
Susikukavo trise: kaip Lietuva, Lenkija ir Ukraina atskleidė "karinę paslaptį"
Svetlana Tichanovskaja Lietuvos Seime

Protestai sumenko, prezidentė Lietuvoje apipilta dovanomis. Laikas į "priekinę liniją" 

(atnaujinta 16:48 2021.01.22)
Kolektyviniai Vakarai, mainais už apdovanojimus ir prizus, reikalauja Tichanovskajos ne popierizmo ir šūkių, o intensyvinti protesto judėjimą Baltarusijoje. Ir netgi jai užsimena, kad laikas būtų pasėdėti kalėjime su vyru ir atlikti šventos aukos vaidmenį

 Suapvalęjo formos, pariebėjo ugningos revoliucionierės veidas nuo sotaus gyvenimo laisvoje Europoje. Ir nieko nereikia daryti. Keliauji po pasaulio demokratijos šalis, gyveni brangiuose viešbučiuose, gauni valstybinius apdovanojimus ir dideles pinigines premijas iš prezidentų ir ministrų pirmininkų rankų. O mainais – kartą per dieną paskaityti iš popieriaus piktą tekstą prieš "tironą Lukašenką ir jo sargybinius", parašytą anglų arba baltarusių kalba.

Bet, kaip žinote, nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Pamaitinome Svetą, iš jos padarėme Baltarusijos laisvės simbolį, atėjo laikas skersti. Pažiūrėk, kaip karštas Rusijos patriotas Aleksejus Navalnas savo noru pateko į "tirono žiaunas", į šaltus ir tamsius kazematus.

Išgirdusi šias subtilias užuominas apie besikeičiančias aplinkybes, Tichanovskaja ašaroja: atseit, bent jau aprųpinkite ES ir NATO specialiųjų pajėgų apsauga. Be jos Lukašenka nedelsdamas pasiųs mane į kalėjimą. Jau jis pradėjo bylą pagal baisų straipsnį dėl valstybės išdavystės ir pateikė arešto orderį. Bet kalėjime nėra vonios kambario,pudros ir lūpų dažų, o vietoje žiuljenų ir lietuviškų cepelinų yra tik makaronai.

Tichanovskajos bendražygiai, kuriems kažkokio stebuklo dėka pavyko peršokti spygliuotą vielą ir pabėgti į Lietuvą iš Baltarusijos Mordoro, pasakojo apie kalėjimo siaubą ir kankinimus. Trys tokie liudininkai jau rašo esė tam tikra tema – "Baltarusijos režimo nusikaltimai žmonijai". Prieš mėnesį tą patį parašė baltarusis Maksimas Chorošinas. Iš viso Lietuvoje laukiama beveik tūkstantis sužeistų zmagarų. Lietuvos vizas jie gavo dėl "humanitarinių priežasčių". Jų liudijimai turėtų būti pagrindas bylai, panašiai į tą, kurią Lietuvos prokurorai sugalvojo prieš sovietų karius, kurie likimo valia 1991 metų sausio 13 dieną atsidūrė Vilniaus televizijos bokšte ir televizijos centre.

Bet tą bylą siuva jau keliolika metų, o su Baltarusija nėra kada terliotis. Mums reikia skubiai ne rašinius, o žmones vėl išvesti į gatves ir aikštes iš daugiaaukščių namų kiemų. Nes kažkaip nejučiom nublanko "nacionalinis protestas". Taip pat pageidautina, kad būtų pralietas kraujas ir aukos būtų tikros, o ne abejotini kankinimų ir žiaurumų požemiuose įrodymai.

Norint vėl sujudinti Baltarusijos žmones, Sveta, reikėtų "kentėti ant laužo" ir pakartoti Žanos d'Ark istoriją. Ką, nori pasakyti, kad nenori? Ar manei, kad visi šie apdovanojimai ir šlovinimas visame pasaulyje yra dėl intelekto ir groži? Pakalbęsė iš aukštos JT tribūnos ir iškart keliauk į Minską, tęsk revoliuciją iki pergalingos pabaigos.

O jei Lukašenka išdrįs suimti ir įmesti į požemį, tada mes pažadame, kad reguliariai siųsime į kalėjimą tavo mėgstamų lietuviškų cepelinų. Taip pat į siuntinius įdėsime iškarpas iš laikraščių, kuriuose pasipiktinusi "pasaulio bendruomenė" pareikalaus nedelsiant paleisti tave į laisvę ir pasodinti į Baltarusijos valdovės sostą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
apdovanojimai, Lietuva, Svetlana Tichanovskaja
Kapitolijus

"Mes jau kariaujame!": prarado Rusija ir kas laukia po Trampo

(atnaujinta 13:58 2021.01.23)
Nepaisant to, kad daugumos mūsų piliečių simpatijos yra Trampo pusėje, grynai praktine prasme, jo ir "senosios Amerikos", kurią jis simbolizuoja Rusijai, pralaimėjimas yra labiau naudingas nei žalingas

Sausio 20 dieną 74 metų amerikiečių ikona Donaldas Trampas perdavė prezidento postą "jaunosios Amerikos" ikonai, 78 metų Džozefui Baidenui.

Paradoksalumas to, kad jaunystė kiek labiau sukriošusi nei senatvė, tėra tik maža dalis paradoksų, kurie sukrės pasaulį ateinančiais mėnesiais.

Tiesą sakant, Džo Baidenas paprastai yra ne tiek prezidentas, kiek prezidento apvalkalas. Ir reikalas ne tik tas, kad jis greičiausiai neišgyvens iki savo kadencijos pabaigos, kad išgyvens. Tiesiog Baideno — valstybės šimtmečio patirtį turinčios valstybės — asmenybė visiškai nenusipelno analizės: jis išgyveno per daug epochų ir per daug Amerikos ir jau seniai išmoko "vidutiniškai" būti paprasčiausiai kolektyvinių tų, kurie stovi už jo, interesų išraiška. Visi, kurie aštuntajame dešimtmetyje prieštaravo bendram baltųjų ir juodaodžių ugdymui, o 2020 metais juodaodžiams paaiškino, kad jie nėra tikri juodaodžiai, jei nebalsuoja už jį, iš esmės gali būti bet kokia forma.

Todėl pačių pirmųjų iš Baideno laukiamų naujovių sąrašas apie jo asmenines pažiūras ir daug ką pasako apie nulį — apie jį į valdžią išstūmusios Amerikos elito grupės poreikius.

Trumpai tariant, naujovės yra "visiškas Donaldo Trampo panaikinimas".

1. Grįžti prie Paryžiaus klimato susitarimo.

2. Pašalinti Trampo draudimą atvykti į Jungtines Valstijas iš daugelio šalių, kuriose skleidžiamos naujos religinės idėjos, kad teroristinių išpuolių paverstų pasaulį.

3. Sustabdyti "Keystone" dujotiekio, kurį anksčiau sustabdė Obama ir pradėjo Trampas, statybas.

4. Sušvelninti imigracijos draudimus ir prieglobsčio sąlygas.

Ir visa tai tik pradžiai.

Rusijos URM
© Sputnik / Наталья Селиверстова

Kritikai šiuo klausimu su liūdesiu teigia, kad Baidenas veikia ne iš sveiko proto, o kaip aklą lobistų grupių reikalavimų derinį (tas pats vamzdynas yra "gerai ištirtas" pavyzdys: akivaizdu, kad vykdant bet kokią JAV vyriausybės žaliąją politiką angliavandeniliai bus reikalingi dešimtmečiams ir bet koks alternatyvus būdas transportuoti juos į vamzdį bus blogesnis ir kenksmingesnis aplinkai. Tačiau žalieji nenori vamzdžių, o Baidenas ją pražudys).

Bet būtent todėl, kad pats Baidenas yra beformis ir beasmenis kaip dvasia iš "Hario Poterio", jis, tiesą sakant, buvo užimtas atsakingo posto.

Dėl to kitas klausimas jums ir man daug aktualesnis: iš kurios Amerikos Baidenas, Haris ir jų komanda išplauks, kurią Ameriką anuliuos, kurios Amerikos niekada nebematysime.

Dėl akivaizdžių priežasčių dabar ši sena Amerika sutelkta į kadenciją baigiantį prezidentą Trampą. Žmogus, kurio gali net laukti baudžiamasis persekiojimas, yra labai nemėgstamas.

Čia verta atkreipti dėmesį į paradoksą: nepaisant to, kad daugumos mūsų bendrapiliečių simpatijos yra Trampo pusėje, grynai praktine prasme, jo ir "senosios Amerikos", kurią jis atstovauja Rusijai, pralaimėjimas yra labiau naudingas nei žalingas.

Svarbiausias triukšmingo prezidento nuopelnas yra jo švelnus viceprezidentas Maikas Pensas: "Aš didžiuojuosi, kad likus kelioms dienoms iki mūsų administracijos galiojimo pabaigos paskelbiu, jog mūsų administracija yra pirmoji per kelis dešimtmečius nepradėjusi naujo karo".

(Šiuo atžvilgiu, beje, būdingas oponentų atsakas. "Independent" cituoja kelis kritikus, kurie prisimena "Kapitolijaus šturmą" ir sušuko: "Taip, mes 11 dienų gyvenome karo būsenoje!" (Kai kurie prieina iki to, kad suverčia kaltę ant Trampo dėl 400 000 amerikiečių, mirusių nuo koronaviruso, pečių.)

Tačiau iš tikrųjų tai yra faktas: Trampo administracija nepradėjo jokių naujų karinių intervencijų — nepaisant daugybės akimirkų, kai atrodė, kad intervencija netrukus įvyks.

Prisiminkime, beje, šias akimirkas:

a) Šiaurės Korėja: 2017 metais planetos žiniasklaidos sfera, kaip ir frisbio nustatytoja, skubėjo dėl minties, kad netrukus prasidės didelis, galbūt net branduolinis, karas tarp JAV ir KLDR. Trampas teigė, kad "galinga armada" juda pusiasalio link, Pietų Korėjoje buvo dislokuotos priešraketinės sistemos, Trampas teigė, kad KLDR apskritai gali būti sunaikinta, tačiau baigėsi sankcijomis ir derybomis;

b) Sirija: 2018 metų balandžio mėnesį remdamasi "Baltųjų šalmų" vaizdo įrašu, JAV ginkluotosios pajėgos kinematografiškai pataikė į šimtą "Tomahawks" Sirijos Respublikoje. Tačiau praktiškų rezultatų praktiškai nebuvo — atrodo, kad vidutiniškai 33 raketos sužeidė vieną civilį;

c) Iranas: 2020 metų pradžioje Amerikos raketų smūgis nužudė (Irako sostinėje Bagdade) Irano generolą Soleimanį. Iranas į tai atsakė pradėdamas raketų smūgius Amerikos bazėse toje pačioje šalyje. Kelias dienas pasaulio žiniasklaidos sfera laukė didelio mūšio, tačiau karas daugiau nepasikartojo.

Visi šie dalykai turi kažką bendro. Visais šiais atvejais Trampas nė minutės nedvejojo ​​panaudodamas ką nors skraidantį ar plūduriuojantį jėgos demonstravimui — tačiau jis niekada neperėjo nuo grynos savivalės (mes norime — ir iššaudėme) prie realaus karo, kuris dėl akivaizdžių priežasčių, be savivalės, agresoriui taip pat nustato pareigas.

Be to, Amerikos administracija visais atvejais sustojo prieš jėgą, galinčią sukelti nepriimtiną žalą. Kalbant apie KLDR ir Iraną, kalbėta apie pačias šalis, kurios turi įspūdingą gynybinį potencialą, Sirijos atveju — apie neišvengiamumą, įsikišimo atveju, susidūrimą su oficialia valdžia — Damasko globėja: Rusija. Kas paprastai yra geros formos branduolinė energija.

Tai verčia manyti, kad Trampas karų neatsisakė dėl taikos, o dėl blaivaus supratimo, kad dabartinė Amerika neištvers tikro karo.

Kalbant apie Rusiją. Nepaisant to, kad iki paskutinių Trampo prezidentavimo dienų jo oponentai, tarp jų ir Kongreso pirmininkė Nesni Pelosi, pavadino jį "Putino marionete" — iš tikrųjų kadenciją baigęs JAV prezidentas nebuvo mūsų atžvilgiu draugiškas.

Tai yra, matyt, jis jautė asmeninę simpatiją Rusijos prezidentui. Tačiau politikams tai retai reiškia praktines nuolaidas. Galų gale mes patys, jausdami užuojautą Trampui ir Trampistams, maištaujantiems prieš pažangius savo aukštųjų technologijų oligarchus ir 58 lytines tapatybes, vargu ar "iš draugystės" sutiktume su "Nord Stream-2" nužudymu. Tačiau Donaldas Trampas padarė viską, kad nužudytų rusų dujotiekį.

Be to: kaip sakoma senajame sportiniame posakyje, rezultatas rodomas rezultatų suvestinėje. Nė viena Amerikos administracija Rusijai neskyrė tiek sankcijų, kiek Trampas. Ir nė vienas Amerikos prezidentas neturėjo tiek mažai kontakto su Rusija kaip Trampas.

Taip, žinoma, "jam jo nedavė". Tačiau pasaulinės politikos pasaulyje šis pasiteisinimas — apie nieką. Rezultatas vis dar rodomas rezultatų suvestinėje: ten, kur kalbama apie šimtus milijonų žmonių, tokie paaiškinimai kaip "jam sutrukdė" neveikia. Jei visus šiuos ketverius metus jis turėjo trumpus rankas, tai kodėl jis nuėjo į prezidentūrą su tokiomis trumpomis rankomis?

Ir galiausiai, pagrindinis dalykas.

Trampas atstovavo "senai", sunykusiai Amerikai — baltųjų heteroseksualių krikščionių Amerikai ir prie jų prisijungusiems įvairiaspalviams žmonėms, kuriems progresyvi mintis jau išrado idiomą "daugiarasis baltumas" (kalbama apie visus žmones, kurie pasirinko baisų baltą mąstymo būdą, darboholizmą, heteroseksualumą, krikščionybę, vyriškumą ir kitą tamsumą).

Jo oponentai atstovauja naujajai Amerikai — su socialinio egalitarizmo idėjomis pagal tam tikrus laukinius parametrus, su daugialypėmis tapatybėmis, seksualine ir socialine, su kairiųjų šališkumu, su neaiškiu kultūriniu kodeksu, su žaliuoju radikalizmu, bandymais ideologiškai manipuliuoti neišsprendžiama tikrove.

Tikriausiai "Rusijos kryptimi" šie žmonės bus aktyvesni už savo pirmtakus — kad vietiniai užsienio agentai, paskendę dėl tradicinio lesbofeminizmo ant vėjo jėgainių, gaus daugiau viešųjų ryšių ir palaikymo bei ims drąsiau skleisti sarkazmus apie atsilikusį skubėjimą ir pažangias visuotines vertybes.

Bet norėtusi kai ką paminėti.

Tiesiog dėl savo originalaus mozaikos, išradingumo, sūrumo ir sąmoningos daugumos pažangių idėjų fantazijos naujoji Amerika, vadovaujama jų, greičiausiai bus sąmoningai silpnesnė nei senoji Amerika. Ir akivaizdu, kad mažiau pavojinga.

Tas, kuris sumaniai privatizavo baisaus karo rezultatus, kuriame patyrė mažiausiai nuostolių iš visų kitų galių.

Tas, kuris prieš 30 metų meistriškai nugalėjo mūsų tėvus pasaulinėje konfrontacijoje.

Ta Amerika, kuri savo istorijos pabaigoje nerado sau kito atstovo, išskyrus ekscentrinį raudonplaukį milijardierių šou.

Taigi — žmogiškai ir su mums būdingu dosnumu, užuojauta seniems priešams, kuriuos dabar praradome mes, — vis dar su optimizmu žvelgiame į naująją Ameriką ir ruošiamės ją sutikti pasaulio arenoje.

Vargu ar ji, mananti, kad gyvena "pilietiniame kare", turės jėgų tokiu pat intensyvumu pretenduoti į pasaulio lyderystę.

Su paskyrimu, pone Baidenai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Džo Baidenas, Donaldas Trampas, Rusija, JAV
Temos:
JAV prezidento rinkimai — 2020