Lietuvos karininkai, archyvinė nuotrauka

Lietuvos kariuomene, lygiuot! Ramiai! Prezidento rinkimams pasiruošt!

100
(atnaujinta 15:34 2019.04.12)
Lietuvoje oficialiai startavo svarbiausių šį penkmetį naujojo prezidento rinkimų kampanija, pirmasis turas vyks gegužės 12 dieną

Dėl prezidento posto kovos devyni kandidatai. Tačiau pagrindiniai dalyviai yra tik trys. Beveik visų reitingai panašūs. Kyla klausimas, kurį iš kandidatų parems kariuomenė.

Kariuomenės vado papirkimas

Lietuvos kariuomenė įveliama į politiką. Pirmasis iš kandidatų tai padarė Gitanas Nausėda. Dabartiniam kariuomenės vadui Jonui Vytautui Žukui, kurio kadencija baigiasi tuoj po rinkimų, Nausėda pažadėjo gynybos patarėjo pareigas. Žinoma, su sąlyga, kad Nausėda taps prezidentu. Subtili užuomina: atseit, jei padėsi man agituodamas kariuomenę, aš neliksiu skolingas.

Tai buvo padaryta kamerinėje aplinkoje prie vyno taurės vyno per tarpininką — Lietuvos verslo konfederacijos vadovą Valdą Sutkų. Tačiau vis dėlto šis faktas tapo žinomas žiniasklaidai. Vienas iš realių Nausėdos oponentų prezidento lenktynėse Saulius Skvernelis debatų metu pateikė subtilią užuominą: ar pasiūlymas Jonui Žukui nėra rinkėjų papirkimas? O pirkti yra ką.

Rinkėjai su antpečiais

Lietuvos kariuomenė — tai beveik 22 tūkst. rinkėjų. Tai karininkai, pareigūnai ir kariai, rezervistai ir savanoriai. O dar yra atsargos karininkų ir pensininkų, kurie taip pat yra pasirengę įvykdyti bet kokį vyriausiojo vado nurodymą. Be to, dauguma tarnaujančių kariuomenėje turi žmonas, vyrus ir suaugusius vaikus, turinčius teisę balsuoti.

Ar galite įsivaizduoti, kiek daug paklusnių rinkėjų stovi už kariuomenės ir karinio jūrų laivyno vado pečių? Tikrai susirinks ne mažiau nei penkiasdešimt tūkstančių. O įvertinus tai, kad dalyvaujančių rinkimuose kariuomenės padaliniuose rodiklis paprastai yra vienas didžiausių, galime drąsiai pasakyti — ką palaikys kariuomenė, tas ir laimės.

Personalas lemia viską

Dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas tikrai motyvuotas, kad "rinkimų rezultatai būtų teisingi". Iš vyriausiojo vado posto jis gali pereiti į prezidento patarėjo gynybos klausimais kėdę. Ir tai atsitiks, jei rinkimus laimės Nausėda arba Šimonytė.

Kaip žinoma, šiuos kandidatus palaiko opozicija — konservatoriai ir liberalai. Jų pagrindinis uždavinys — neleisti iš "Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos" kandidatui, premjerui Sauliui Skverneliui patekti į antrąjį turą.

Konservatorių ir liberalų rinkėjai — labiausiai organizuoti. O dėl mažo visų šalies rinkėjų aktyvumo šių rinkėjų balsai tik stiprėja. Tačiau dviem kandidatams — Ingridai Šimonytei ir Gitanui Nausėdai — net šių paklusnių ir aktyvių rinkėjų balsų gali neužtekti. Štai čia ir pravers rinkėjų su antpečiais balsai. Ingridą Šimonytę į antrąjį turą išves dauguma konservatorius palaikančių rinkėjų, o Gitaną Nausėdą — liberalai ir... kariuomenė.

Ministras nesiskaito

Lietuvos gynybos ministras Raimundas Karoblis išlieka vienintelis iš valdžios atstovų, vis dar galintis kažkaip paveikti karinių pajėgų rinkimines nuotaikas. Jį į Vyriausybę delegavo kaip tik "valstiečiai". Tačiau dabartiniame politinių jėgų derinyje Karoblio įtaka yra tik nominali.

Jį išgąsdinti labai lengva. Ketvirtadienį, balandžio 11 dieną, žiniasklaida pranešė, kad prezidento administracijos, kabineto ir Seimo elektroninio pašto adresatai gavo pranešimus, kad gynybos ministras Raimondas Karoblis... ėmė didžiulius kyšius ginklų pirkimo konkursuose. Tiesa, iš karto paaiškinta, kad tai yra suklastoti pranešimai. Neva kažkokie įsilaužėliai (atspėkite, kurios šalies) išplatino sąžiningą gynybos ministrą šmeižiančius laiškus.

Barstosi galvą pelenais

Žinodami tikrąją kariuomenės situaciją, ypač po skandalų su "auksiniais šaukštais" arba vokiečių šarvuočių pirkimu, daugelis kariškių sakys, kad nėra dūmų be ugnies. Ir tai, kad naujienos buvo iš karto paskelbtos netikromis, atsidės ne visų karių protuose.

O ir pats Raimundas Karoblis, vos kilus skandalui dėl galimo vado Žuko "papirkimo", pradėjo barstytis pelenus ant galvos. Beveik vienbalsiai su prezidente Dalia Grybauskaite gynybos ministras Karoblis sakė, kad jam nekyla abejonių dėl vyriausiojo vado Žuko sąžiningumo ir padorumo. O šmeižikiškus pranešimus apie tariamą nesąžiningumą Karoblis susiejo su kibernetinėmis atakomis hibridinio karo laikais.

Kas puola Lietuvą? Jau seniai aišku. Ir tikrasis atakos organizatorių tikslas kaltinant kyšininkavimu yra ne tik gynybos ministro, kaip politiko, bet ir visos valstybės saugumo sistemos diskreditavimas, siekiant sumažinti visuomenės paramą ir pasitikėjimą kariuomene. Potekstė aiški...

Lietuvos Respublikos prezidentai
© Sputnik /
Lietuvos Respublikos prezidentai

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

100
Tegai:
prezidento rinkimai, Lietuva
Temos:
Lietuvos prezidento rinkimai 2019 (185)
Dar šia tema
Kandidatų į prezidento postą debatai: pirmasis kalisumas — santykiai su Rusija
Minskas protestai, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos įvykiai: kas stovi siekių nuversti Lukašenką?

(atnaujinta 20:35 2020.08.14)
Jau kelinta diena, kaip Baltarusijos prezidento rinkimus eilinį kartą laimėjus Aleksandrui Lukašenkai, Minske bei kituose šalies miestuose tęsiasi neramumai

Sisteminei žiniasklaidai piešiant tariamos "kovos prieš diktatorių" įvaizdį, akivaizdu, kad Lukašenką siekiama nuversti. Atitinkamai reikėtų paklausti: kas už šių siekių stovi? Kokios jėgos? Kokie interesai?

Prieš atsakydami į šiuos esminius klausimus, vis dėlto truputėlį stabtelėkime ir pažymėkime, kokia, bendrai paėmus, yra Baltarusijos socialinė-istorinė situacija...

Baltarusijos situacija

Taigi: Baltarusijoje, kur nuo 1994 metų šeimininkauja Lukašenka — priešingai nei kitose buvusiose TSRS respublikose — neįvyko nei privatizacijų, nei tarybinio paveldo naikinimo vajus. Todėl šalyje liko nemaža socializmo liekanų, kurios dar XXI amžiaus pradžioje laidavo išskirtinį Baltarusijos socialinį stabilumą.

Vis dėlto, nieko nėra amžino: šios liekanos išgyvena eroziją. Be to, daug reiškė — ir iki šiol reiškia — Rusijos teikiama materialinė bei finansinė parama. Pagaliau, pati 26-erius metus gyvuojanti Lukašenkos sistema, spėjusi įgyti ir tam tikrų feodalinių požymių, spėjo gerokai perpūti bei išsigimti — šitai atsispindi ir biurokratiniame aparate, ir, tiesą pasakius, paties Lukašenkos laikysenoje.

Pagaliau, paskutinį dešimtmetį Baltarusijoje laipsniškai kyla ir maisto, ir kitų pragyvenimo reikmių kainos, tuo tarpu daugumos atlyginimai stovi vietoje: atitinkamai krenta gyventojų perkamoji galia, blogėja jų materialinė padėtis.

Ir ką gi? Būdami tokioje situacijoje, jie girdi pasakas apie klestėjimą ir gerovę Vakaruose. Dalis natūraliai šito trokšta: juk, pažvelgus iš paprasto miesčionio pozicijų, Vakarų imperialistinio kapitalizmo sirenų giesmė — iš tikrųjų gundanti...

Baltarusiško "Maidano" grėsmė

Panašiais pažadais patikėjo nemaža dalis Ukrainos žmonių: nusivylę Viktoro Janukovyčiaus administruotu kriminaliniu kapitalizmu, jie įsigeidė "kelio į Europą" — tiktai tam, kad papildytų ES pigios darbo jėgos rezervus, o pati Ukraina, tuo tarpu — toliau skurstų, vietos bei užsienio oligarchų plėšiama.

Žinodama tai, didžiulė dalis baltarusių supranta, kokias "šviesias perspektyvas" jiems atvertų baltarusiškas Maidano varianytas — ir todėl, koks ydingas bebūtų Lukašenka, vis dėlto renkasi remti "Batką". Ir šią paramą, kaip matyti, išreiškė per įvykusius rinkimus.

Tačiau, kaip ten bebūtų (ar 80% nubalsavo, ar mažiau), toji Baltarusijos piliečių dauguma — o ji YRA dauguma — vis dėlto pasyviai sėdi namuose. Tuo tarpu kol mažumoje esantys opozicionieriai (kurių spektras — nuo liberalų iki neonacių) ryžtingai mobilizuojasi ir tiesiog siautėte siautėja gatvėse, Lukašenkai priešiškoms jėgoms padėdami sudaryti kone visuotinės "tautos kovos prieš diktatorių" įvaizdį.

Kodėl Lukašenkos rėmėjai tyli?

Šioje situacijoje, Baltarusijoje "klausimas numeris vienas" — kaip dalyką taikliai įvardijo Sergejus Kurginianas, yra Lukašenką parėmusios sociumo dalies, žodžiu, "Batkos" elektorato, mobilizavimo klausimas (pavyzdžiui, 2012 metų vasarį Rusijos visuomenė panašiai mobilizavosi prieš "spalvotos revoliucijos" iniciatorius; panašiai mobilizuojasi Venesueloje Maduro šalininkai prieš JAV penktosios kolonos veikėjus ir pan.). Bet kodėl tai nevyksta?

Iš tiesų, reikia pripažinti — pirma — kad Lukašenkos elektoratas yra iš esmės pasyvus, apolitiškas ir, šiuo požiūriu, sunkiai mobilizuotinas; ir — antra — kad pats Lukašenka savo veiksmais tiek vidaus, tiek išorės politikos požiūriu, smarkiai susilpnino savo autoritetą jų akyse. Vidaus problemas žinome: jas jau nurodėme aukščiau.

Lukašenkos nuodėmės

Tuo tarpu užsienio politikos požiūriu pakanka prisiminti palyginti šviežią skandalą apie trisdešimties Rusijos piliečių, siejamu su vadinamąja "Vagnerio" kompanija, areštą Baltarusijoje: pats Lukašenka tada pradėjo skalambyti apie tariamą "Kremliaus sąmokslą" jį nuversti...

Žinoma, nei Vladimiras Putinas, nei Kremlius apskritai, tokių ketinimų neturi: tiek Rusijos valdantysis elitas, tiek Rusija apskritai neabejotinai suinteresuota Baltarusijos stabilumu ir tokių tikslų neturi bei turėti negali.

Todėl nenuostabu, kad kyla versijos, jog šį incidentą iš užkulisių organizavo Ukrainos banderinio režimo specialiosios tarnybos. Tuo tarpu Lukašenka, panašu, šituo akiplėšišku žygiu tikriausiai siekė padaryti reveransą Vakarams, savotiškai jiems įsiteigti, pasisiūlyti jiems "savu" — bet akivaizdu, kad Vakarai jo priimti nesiruošia...

Taigi, Lukašenka lieka ant savotiško "ledo". Ir dabar yra priverstas — su daugiau mažiau patikima (o kiek — pamatysime greitu metu...) Baltarusijos represinių struktūrų pagalba — kautis prieš baltarusiškojo "Maidano" organizatorius bei vykdytojus...

JAV ir Vakarai — tikrieji baltarusiškojo "Maidano" šeimininkai!

Kaip žinia, jau ne pirmą ir ne antrą dieną besitęsiančius neramumus aktyviai remia bei kuruoja ir Lietuva, ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Lenkijoje besibazuojantys "demokratijos ir laisvės" eksportuotojai... Na, o dabar, į Lietuvą pabėgus rinkimus prieš Lukašenką pralaimėjusiai Svetlanai Tichanovskajai, iškyla bent teorinė tikimybė, kad pastaroji bus paskelbta "tikrąja" Baltarusijos prezidente...

Ir, žinoma — dėl nemažos dalies susiklosčiusios situacijos yra kaltas pats Lukašenka. Šiuo požiūriu nereikia turėti jokių iliuzijų: nei dėl Baltarusijos vidaus padėties, nei dėl oportunistinio, netgi šlykštaus pastarojo elgesio Rusijos atžvilgiu. Ir vis dėlto — vienintelė alternatyva Lukašenkai — tai Ukrainos scenarijaus pasikartojimas, Baltarusijos valstybės išparceliavimas ir baltarusių išsiuntimas į ES pigios darbo jėgos forma.

Taigi, tokią alternatyvą ir siūlo vadinamosios "orumo" revoliucijos autoriai. Ir kas gi jie tokie? Na, šitai aiškiai pasakė neseniai per LRT eterį su Žmonių partijos patriarchu Vytautu Landsbergiu šnekučiavęsis eksministras Petras Vaitiekūnas, paraginęs Lietuvos valdžią nedelsiant kreiptis į "partnerius" nurodymų, ką gi daryti su Tichanovskaja, kaip gi "laisvinti" Baltarusiją...

Į kokius būtent "partnerius"? Ogi — visų pirma — į Vašingtoną, paskiau į Briuselį ir, galų gale — į Varšuvą! Taip, būtent čia — ir tai juk parodo aiškiai, kad už to, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, be pagrįsto dalies žmonių nusivylimo Lukašenka, stovi ne kas kita, kaip Vakarų, o būtent, Amerikos imperijos interesai.

Kokie interesai? Interesai turėti dar vieną bananinę respubliką ant Rusijos slenksčio, kurioje galėtų būti dislokuotos dar didesnės NATO pajėgos galimai karinei avantiūrai prieš Rusiją — šalį, kuri, šiaip ar taip, bet nekapituliuoja prieš JAV terorą.

Šitokiame fone, aišku, reikia mąstyti realistiškai, o būtent: suprasti, kad koks Lukašenka bebūtų, vis dėlto, jis ir tiktai jis gali išgelbėti Baltarusiją nuo pražūties, jis ir tiktai jis gali atkurti tvarką bei stabilumą šalyje. Būtent šito ir jam, ir baltarusių tautai ir vertėtų palinkėti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidento rinkimai, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
JAV kariškiai, archyvinė nuotrauka

Pradėti karą Irake ir prarasti Ameriką: kaip tai atsitiko

(atnaujinta 15:24 2020.08.13)
Baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį

VILNIUS, rugpjūčio 13 — Sputnik. Dabartinę JAV nacionalinę katastrofą visų pirma sukėlė (arba išprovokavo) nesėkminga avantiūra Irake: dabar tai akivaizdu. Ir knyga, ką tik išleista Amerikoje, yra gera ne tik todėl, kad joje išsamiai analizuojama, kaip ir kas priėmė sprendimus pradėti intervenciją Irake 2003 metų kovo mėnesį. Ji taip pat provokuoja diskusiją šia tema, kad esmė yra ne tik tuometinės valdančiosios komandos — Džordžo Bušo ir kitų — neadekvatumas. Yra gilesnių priežasčių, tokių kaip "o iš kur atsiranda neadekvatumas?", rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Kalbama apie Roberto Dreiperio kūrinį "Pradėti karą. Kaip Bušo administracija pastūmėjo Ameriką į Iraką" (To Start a War, by Robert Draper). Autorius palaikė draugiškus santykius su Bušo šeima — iki to momento, kai pradėjo rašyti šią knygą: čia buvęs prezidentas atsisakė su juo kalbėtiы. Kiti neatsisakė. Dreiperis rinko interviu su šimtais to meto valdininkų, todėl tekstas ne visada skaitomas, bet labai naudingas.

Pažvelkime į šio klausimo kainą savo laikmečio žmogaus — ir nebūtinai amerikiečio — akimis. Prie ko Irako karas atvedė Ameriką ir pasaulį?

Akivaizdžiausia: baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį. Nes supervalstybė visiems parodė, kad gali laimėti karą su akivaizdžiai silpnu priešininku (ne taip, kaip Indokinijoje praėjusio amžiaus 60–70 dešimtmečiuose), tačiau tokia pergalė naikina ir nugalėtoją.

Be to, paaiškėjo, kad tiek artimiausi sąjungininkai (Vokietija ir Prancūzija), tiek ir tuomet geranoriški partneriai (Rusija) tokioje situacijoje gali turėti savo požiūrį ir prireikus ignoruoti Ameriką.

Paaiškėjo, kad okupavusi šalį (tai yra Iraką), Amerika, turėdama visas savo finansines ir kitas galias, nesugebėjo padaryti šios šalies laiminga ir klestinčia. Tai reiškia, kad JAV (ir Vakarų) politinė sistema ir vertybių sistema netinka eksportui, o tai lemia dešimčių dešimčių valstybių visame pasaulyje mintis ir veiksmus. Tai yra, paaiškėjo, kad be Amerikos tai ne tik įmanoma, bet ir reikia padaryti.

Ir dar nėra labai ištirtas klausimas apie dabartinį Amerikos visuomenės, visos valdžios sistemos suskaidymą ir ideologinį žlugimą, jau nekalbant apie finansus — ir ar ši katastrofa būtų nutikusi šalyje, jei ne avantiūra Irake. Bet kokiu atveju Irakas čia padarė reikšmingą indėlį.

Dreiperio knyga pirmiausia parodo mums, regis, visiškai atsitiktinį siužetą: Amerikos intelekto degradaciją. Pasirodo, kad 90-ųjų pabaigoje CŽV turėjo problemų su Bilo Klintono administracija, iki galimybės padalyti agentūrą į keletą dalių. Bet tada 2001 metų rugsėjo 11 dieną įvyko teroristinis išpuolis, o tuometinis departamento vadovas Džordžas Tenetas tikėjosi, kad bus įmanoma atgaivinti įtaką.

Beje, CŽV nesėkmės 90-aisiais turėjo savo, ir labai skirtingas priežastis, tačiau tada susiklostė juokinga situacija — būtent Artimuosiuose Rytuose (kaip paaiškėjo remiantis visos Irako istorijos rezultatais) pritrūko sumanių ir pajėgių specialistų. Tada Tenetas turėjo įrodyti, kad tai yra neįtikėtina — kad Irako lyderis Sadamas Huseinas sudaręs slaptą aljansą su "Al-Qaeda" *, kuris surengė rugsėjo 11 dienos teroristinį išpuolį, ir kad jis rengia masinio naikinimo ginklus prieš JAV.

Ir kaip tokiais atvejais elgiasi blogas žvalgyba? Ji kuria klastotes ir prašo jomis patikėti. Beje, palyginti su 2003 metais, situacija beveik nepasikeitė, apgailėtina "Rusijos kišimosi į Amerikos rinkimus" istorija taip pat buvo paremta atvirai nenaudinga medžiaga. Apskritai išmintinga žvalgyba sutaupo valstybei daug pinigų, kvaila sukuria milžiniškų problemų.

Tačiau vieno skyriaus nesėkmė — tik proceso dalis. Irako katastrofos nebūtų, jei Džordžas Bušas asmeniškai ir žmonės, kuriuos jis paskyrė į svarbiausias pareigas, nereikalautų iš CŽV tos labai melagingos informacijos. Taip, Tenetas savo biurą pavertė agentūra, "parduodančia visuomenei" idėją, kad Sadamas kelia grėsmę JAV. Bet jį tiesiogine prasme privertė visi pagrindiniai to laikmečio veikėjai — gynybos sekretoriaus pavaduotojas Paulius Wolfowitzas ir jo viršininkas Donaldas Rumsfeldas, viceprezidentas Dickas Cheney ir, svarbiausia, pats prezidentas.

Kodėl jie tai padarė? Nes jie buvo globalizmo, tai yra nevaržomos Amerikos lyderystės visame pasaulyje, ideologai. Net savo ankstesnėse pozicijose, devintojo dešimtmečio pabaigoje, jie pasiekė, kad Kongresas priimtų "Irako išvadavimo aktą", sukūrė komisijas, kurios iš tikrųjų kaltino CŽV nepastebėjus "Irako (ir tuo pačiu Irano ir Šiaurės Korėjos) grėsmės". 

Na, kai teroristai smogė į Niujorką, šalyje kilo nekontroliuojama isterija, kuria visi šie žmonės paprasčiausiai negalėjo nepasinaudoti.

Kalbant apie Bušą, jam, pasak knygos autoriaus, Sadamas nebuvo tik pabaisa, bet ir toks, kad palikti jį valdžioje buvo neįsivaizduojama. Ir kiti neteisingi užsienio lyderiai — taip pat: pagaliau atėjo valanda Amerikai parodyti, kad dabar ji yra vienintelė supervalstybė.

Rezultatas: Anot Dreiperio, administracijoje nebuvo nė vienos diskusijos, ar pradėti karą Irake. Pokalbiai buvo tik apie tai, kada ir kaip.
O kokia situacija, kai valdžioje yra žmonės, turintys paruoštas idėjas, o jų pavaldiniai privalo tik parinkti tuos — ir tik tuos — faktus, kurie atitinka šias iš anksto numatytas idėjas? (Beje, tas pats vyksta ir šiandien Jungtinėse Valstijose, bet daugiausia Kinijos atžvilgiu; vakar tas pats buvo prieš Rusiją.)

Taigi, kai idėjos išdėstomos iš anksto, o faktai turi jas atitikti, tai vadinama valstybės valdančiosios klasės nekompetencija ir degradavimu. Taip pat ir visos jos išsilavinusios klasės degradacija. Ir jei prezidentus, ministrus pirmininkus ar karalius galima kažkaip pakeisti, tai visą tautą — sudėtingiau.

Ši idėja mirga reakcijose į Draperio knygą: "Mūsų visuomenė yra be intelekto", "mokyklos, kurios apsimeta dėstančios istoriją, sociologiją, kultūrą", dažniausiai tik renka pinigus ir suteikia švietimo iliuziją ...

Apie švietimo pablogėjimą JAV ir jos giminingose ​​šalyse nuoširdžiai pradėta diskutuoti devintajame dešimtmetyje, iš kur, kaip matome, auga Irako ir  kitų problemų šaknys. Ir šios kalbos baigsis negreitai.

* Rusijoje uždrausta teroristų organizacija.

Tegai:
karas, Irakas, JAV
Dar šia tema
Iranas išpuolį prieš bazes Irake pavadino "antausiu JAV"
Linkevičius nubrėžė ES veikimo gaires malšinant įtampą Irake
Irano apšaudytoje bazėje Irake tarnavę Lietuvos kariai perdislokuoti į Kuveitą
Uogos

Kaip ilgiau išsaugoti uogas, vaisius ir daržoves šviežius specialistų patarimai

(atnaujinta 20:33 2020.08.14)
Specialistai primena, kokius produktus geriau laikyti šaldytuve, o kuriems tinkamesnė kambario temperatūra

VILNIUS, rugpjūčio 15 — Sputnik. Tinkamas maisto produktų laikymas namuose leidžia užtikrinti maisto saugą ir padeda ilgiau išlaikyti, kad jie nesugestų, neprarastų formos, aromato bei skonio, primena Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai.

Vasara — tas metų laikas, kai galima vartoti daug šviežių, pačių ar ūkininkų išaugintų vaisių ir daržovių, įvairių iš miško ar sodo surinktų gėrybių. Užaugintų gėrybių laikymo trukmė namų sąlygomis yra gana ribota, tad specialistai siūlo prisiminti keletą taisyklių, kurios padės ilgesnį laiką išsaugoti produktus sveikus ir kokybiškus.

Kambario temperatūroje, sausoje ir vėsioje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginės saulės, derėtų laikyti agurkus, pomidorus, baklažanus, šparagines pupeles, svogūnus, bulves (taip pat ir saldžiąsias), moliūgus (vasarinius ir žieminius), arbūzus, bananus.

Vaisius visada rekomenduojama laikyti atskirai nuo daržovių, jei įmanoma, sudėti į padėklus ar atskiras dėžutes pagal jų biologines rūšis: vienoje laikyti bananus, kitoje — moliūgus ir t. t., nes kai kurie vaisiai nokdami išskiria etileno dujų, o nemažai daržovių yra jautrios etilenui ir gali greičiau sugesti ar pernokti.

Kad vaisiai ir daržovės ilgiau laikytųsi, į etileną reaguojančius produktus (obuolius, šilauoges, agurkus, avokadus ir kt.) patariama laikyti atskirai nuo šių dujų išskiriančių sodo ir daržo gėrybių (brokolių, kopūstų, aviečių, braškių, slyvų, kriaušių, pomidorų, mangų, abrikosų ir kt.), o norint pagreitinti nokimo procesą galima juos sudėti šalia.

Česnakams ir svogūnams patinka tamsios, sausos bei vėsios patalpos, tad juos geriausia laikyti sudėjus į popierinius maišelius, galima pakabinti supintus į "kasas" ar padėti lentynoje į pintines.

Bulvėms, burokėliams, morkoms ypač tinkamos šalto rūsio patalpos. Šias daržoves galima supilti į medines, plastikines dėžes ar į specialiai įrengtus atitvertus "mini aruodus", o jei rūsys yra šaltas, drėgname švariame smėlyje laikomos morkos sulauks ir pavasario.

Prieskonines žoleles (bazilikus, krapus, petražoles, pipirmėtes ir pan.), taip pat ir salotų lapus vertėtų laikyti kuo drėgnesnėje, vėsesnėje vietoje. Jei tai neįmanoma, nuskintus žolynus siūloma pamerkti į vandenį, kaip gėles. Dar juos galima laikyti šaldytuve suvyniotus į drėgną popierinį rankšluostį ar audeklą. Toks laikymo būdas tinka ir šparagams — taip jie ilgiau išliks švieži. Taip pat gana populiaru išaugintus prieskonius persodinti žiemai į vazonėlius su žemėmis, tokia žalia kompozicija aromatingais prieskoniais džiugins gana ilgą laiką.

Vaisius ir daržoves dėti į šaldytuvą reikia tik tuomet, kai jie visiškai prinoksta (t. y. sunokusius abrikosus, avokadus, mangus, melionus, nektarinius, persikus, papajas, kriaušes, slyvas ir pan.). Šaldytuve rekomenduojama laikyti šilauoges, brokolius, kopūstus (briuselinius, žiedinius), morkas, tamsias lapines daržoves, daržinius porus, žirnius, avietes, braškes.

Citrusinius vaisius (greipfrutus, apelsinus, citrinas ir pan.) reikėtų laikyti tamsioje vietoje arba, jei jų nespėjama suvartoti greitai, — plastikiniame maišelyje šaldytuve.

Supjaustytas ar nuluptas daržoves (morkas, salierus ir kt.) patariama laikyti tik šaldytuve. Tereikia patalpinti į indą su nedideliu kiekiu vandens arba sudėti į specialius ilgam laikymui skirtus maišelius, tam pritaikytus vakuuminius konteinerius ar laikyti uždarose plastikinėse dėžutėse. Beveik visuose šaldytuvuose yra specialus daržovių, vaisių skyrius, kuriame temperatūra pritaikyta būtent šiems produktams.

Specialistai pataria nelaikyti vaisių ir daržovių hermetiškuose plastikiniuose maišeliuose, nes jiems būtina kvėpuoti. Jei vis dėlto naudojate plastikinius maišelius, juose reikėtų pradurti skylučių arba sandariai neužrišti. Geriausia sudėti į daugkartinio naudojimo tinklinį arba popierinį maišelį, į plastikinius ar medinius atvirus konteinerius ar popierines dėžutes. Nelaikykite vaisių ir daržovių suverstų, suspaustų, suslėgtų, geriausiai išdėlioti viena ar dviem eilėmis, paliekant vietos oro cirkuliacijai, nes priešingu atveju jie greičiau suges, praras būdingą išvaizdą.

Tegai:
maisto produktai
Dar šia tema
Pieniškasis pasaulis: kuris pienas yra sveikiausias?
Švedijos mokslininkai nuvainikavo penkis mitus apie duoną
Dietologė įvardijo imunitetą stiprinančius produktus koronaviruso epidemijos metu