Nord Stream-2 statybos Vokietijoje, archyvinė nuotrauka

Paliegę žudikai: kodėl Vakarų žiniasklaida nesužlugdo "Gazprom" netikromis naujienomis

87
(atnaujinta 15:39 2019.05.13)
Skaitant Vakarų naujienas apie "Gazprom" tiekimo apimtis Europos dujų rinkai chronologine tvarka, nejučiom peršasi mintis, kad tai moderni pasakos apie Koščėjų Nemirtingąjį versija

Balandžio 27 dieną bendrovės "Novatek" valdybos pirmininko pavaduotojas pranešė, kad vienuoliktasis "Arc7" ledo klasės dujovežis išplaukė iš Pietų Korėjos laivų statyklos ir nustatė kryptį į Sabetos uostą. "Tikimės, kad iki 2019 metų pabaigos gausime likusius penkis ledo klasės tanklaivius "Arc7", kad būtų galutinai sukomplektuotas mūsų 15 tanklaivių laivynas".

Naujiena, leidžianti geriau suprasti, kas įvyko 2019 metų žiemą, kai naujienų agentūros staiga sumirgėjo sensacingomis antraštėmis: "Rusija į Europos rinką pristatė rekordinius SGD kiekius, išstumdama Amerikos dujas. Labiausiai pasireiškė agentūra "Reuters", kuriai pavyko sukurti versiją, kad mes tapome "Novatek" ir "Gazprom" konkurencinės kovos liudytojais, neva bendrovės susikibo tarpusavyje bandydamos "pasidalinti Europą".

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad "Reuters" pateikti skaičiai patvirtina šią versiją — jei "Gazprom" tiekimas Europai 2019 metų vasario mėnesį sumažėjo, palyginti su ankstesniais metais, aštuoniais procentais, tai iš Jamalo į Europą pristatyta 1,41 mln. tonų SGD, kas rodo didžiulį padidėjimą. Rinka nusprendė viską: "Novatek", privati ​​Rusijos įmonė, netrukus paties ant menčių valstybinį koncerną "Gazprom".

Šiuolaikinė pasakos apie Koščėjų Nemirtingąjį interpretacija

Perskaičius naujienas apie "Gazprom" tiekimo apimtis Europos dujų rinkai chronologine tvarka, nejučiom peršasi mintis, kad tai yra šiuolaikinė pasakos apie Koščėjų Nemirtingąjį interpretacija.

2007–2009 metais bendrovę "Gazprom" turėjo "pribaigti" dujotiekis "Nabucco", per kurį į Europą turėjo patekti neaprėpiamas dujų srautas iš Turkmėnijos ir Azerbaidžano. 2013 metais "Nabucco" projektas tyliai užgeso sava mirtimi — ir investicijos pasirodė esančios nepakeliamos, ir su išteklių šaltiniais viskas buvo nevienareikšmiška.

2010 metais laisvą "Gazprom" "žudiko" vietą užėmė Kataras — Vakarų žiniasklaida visiems patikino, kad dujotiekių karavanai, vežantys SGD iš Artimųjų Rytų į Europą, plauks į naujai pastatytus Europos pajūrio pakrantės terminalus. Kataro karavanai 2011 metais iš tiesų pajudėjo — į Aziją, o SGD kainos tapo 40-50 proc. didesnės nei Europoje.

Kitu "Gazprom" žudiku buvo nedelsiant pasiūlyta paskelbti pagrindinį dujotiekį iš Kataro — iš Pietų Parso dujos turėjo tuoj pat pradėti tekėti neįtikėtinais kiekiais per Saudo Arabijos, Jordanijos, Sirijos ir Turkijos teritorijas. Puikus projektas, "panika" "Gazprome", budelių pergalė buvo arti kaip niekad... Bet Bašaras al Asadas atsisakė pasirašyti tranzito sutartį. Sirijoje kilo žiaurus pilietinis karas, o "arabų" dujotiekio projektas pateko į istorijos metraščius.

Į retėjančias "Gazprom" žudikų gretas stojo mitinės "Amerikos SGD" — apie tai, kad jos neegzistuoja gamtoje, mūsų portalas rašė ne kartą. Tačiau Vakarų žiniasklaidos fantazijoms, bandant įrodyti alternatyvių dujų tiekimo Europai tikrumą, nėra jokių ribų — dabar jie bando įtikinti pasaulį, kad Rusijos "Novatek" yra "Gazprom" konkurentė. Tūkstančiai procentų augančių tiekimo apimčių į Europą krentančių "Gazprom" apimčių fone — neginčijamas argumentas, galima eilinį kartą ruoštis neišvengiamai Rusijos valstybės dujų koncerno žūčiai.

Šiuolaikinė pasakos apie Koščėjų Nemirtingąjį interpretacija tampa nesibaigiančiu serialu, nes šiuo atveju pasakojama ne apie antį ir zuikį skrynioje, o apie geologiją ir geografiją, kurių jokia "Reuters" negali pakeisti. Dujų telkiniai Europoje yra beveik tušti, ir tik Rusija turi galimybę didinti dujų importą už optimalią kainą. Matyt, dėl to, kad "Gazprom" oponentai buvo priversti prisitaikyti prie šios realybės, ponai, serai ir džentelmenai sukūrė naują "Novatek" ir "Gazprom" versiją. Pažvelkime į ją arčiau, apsiginklavę sveiku protu ir skaičiuotuvu, kuris padės perskaičiuoti SGD toną į kubinį metrą dujų normalioje būsenoje.

Skaičiuoklė — priemonė kovoti su netikromis naujienomis

2019 metų vasario mėnesį į Europą pristatyta 1,41 milijono tonų Jamal SGD yra du milijardai kubinių metrų dujų po regazifikacijos. Iš esmės, toliau galima nebetęsti, nes 2018 metais "Gazprom" savo klientams tiekė šimtą kartų didesnį kiekį — 201,8 mlrd. kubinių metrų dujų. "Konkurentas", kuris tiekia vieną procentą dujų — jau tai kelia šypseną, bet tai toli gražu ne viskas.

Ledo klasės tanklaiviai "Arc 7", apie kuriuos kalba vienas iš "Novatek" lyderių, yra Rusijos įranga, o visam likusiam pasauliui tai yra atskiros klasės dujovežiai, kuriems suteiktas pavadinimas "Yamalmax". Niekada anksčiau laivų statykla nestatė tokio pobūdžio laivų, ir akivaizdu, kad, išskyrus "Novateką", tik "Gazprom" gali užsisakyti tokius laivus, jei nuspręstų statyti SGD gamyklą Arktyje.

"Yamalmax" krovumas — 85 tūkst. tonų, jo ilgis yra beveik 300 metrų, plotis — 50 metrų, talpyklų talpa (kriogeniniai SGD rezervuarai) — 172,6 tūkst.kubinių metrų, korpusas ir 45 megavatų galingumo variklis suteikia galimybę įveikti 2,1 metrų storio ledą. Tokie laivai gali ištisus metus plaukti be ledlaužių palydos į vakarus nuo Sabetos ir vasaros laikotarpiu į Aziją. Kadangi įprasta matuoti SGD tonomis, iš karto nurodome, kad pilnas "Yamalmax" gali gabenti apie 100 tūkst. tonų šio produkto.

2018 metų gruodžio 11 dieną, dalyvaujant Rusijos ministrui pirmininkui Dmitrijui Medvedevui, "Jamal" SGD gamykla išsiuntė pirmąją gatavų produktų partiją iš trečiosios gamybos linijos, kuri buvo pradėta anksčiau, nei planuota. "Jamal" SGD per metus pasiekė visą pajėgumą — 16,5 mln. tonų SGD arba 1,375 mln. tonų dujų. Norint pervežti tokį produkcijos kiekį reikia 14 "Yamalmax" reisų.

Pagal šį paprastą aritmetinį metodą "Novatek" suderino dujovežių statybos terminus su Pietų Korėjos laivų statybos įmone "Daewoo Shipbuilding" ir "Marine Engineering", kur buvo užsakyta 15 "Arc7" ledo klasės dujų tanklaivių. Neskubant, tvarkingai pagal kiekvieną naują "Jamal" SGD gamybos liniją, "Yamalmax" gamyba yra žymiai brangesnė nei įprastinių dujovežių, todėl brokas neleistinas. 

Pietų Korėjos laivų statytojai taip pat negali pagreitinti proceso — šios šalies laivų statybos įmonės užima 74 proc. pasaulinės tokių tanklaivių statybos rinkos, ir niekas dar nėra įvaldęs ledo dujovežių gamybos technologijos, o tai nenuostabu, nes toks užsakovas yra vienintelis visame pasaulyje.

Štai ir išeina įdomus rezultatas: trečioji Jamalo SGD linija jau yra, o "Yamalmax" dar ne visi. Kur yra išeitis iš šios situacijos? Sustabdyti trečiąją liniją? Bet tai yra nelogiška, tada kokia buvo prasmė ją pradėti eksploatuoti anksčiau? Maršrutas į Pietryčių Aziją žiemos metu iš Sabetos — tik aplink visą Europą, per Sueco kanalą ir t.t. Priežastis — ledo laukų, esančių į rytus nuo Laptevo jūros, storis, kuris siekia tris metrus, "Yamalmax" nesugebės susidoroti su tokiu ledu, su juo nesusidoros net Rusijos atominiai ledlaužiai. Taigi, yra tik vienas kelias — į vakarus, į Europos rinką, ką mes visi matome ir kas suteikė "Reuters" peno kitam pasakos apie Koščėjų Nemirtingąjį skyriui.

Paprasta prognozė

Kitą Europos šildymo sezoną bus ženkliai sumažėjęs SGD tiekimas iš Jamalo. Visos 15 "Yamalmax" bus pradėtos eksploatuoti, įsigalios visos ilgalaikės "Jamal" SGD pasirašytos sutartys. Ne, kai kurie kiekiai vis dar eis į Europą — pavyzdžiui, sutartis su viena Ispanijos įmone buvo pasirašyta 15 metų, tik su "Gazprom" nebus jokio mitinio konkurso. Ispanija yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kurių Rusijos vamzdynai nepasiekia.

Galbūt dalį "Jamal" suskystintų gamtinių dujų į Europos rinką tieks prancūzų bendrovė "Total", kuriai priklauso 20 proc. "Jamal" SGD akcijų. Liūdna, kad Koščėjaus Nemirtingojo istorija niekaip negali baigtis "šaunaus jaunuolio pergale", tačiau nėra jokios priežasties nevilčiai. Vakarų žiniasklaida sugalvos ką nors naujo.

Atsižvelgiant į Europos isteriją, susijusią su Rusijos dujomis, šiais metais "Jamal" SGD prekyba buvo gana sudėtinga: sutartis pasirašė ne Rusijos juridinis asmuo, bet vienas iš įmonės akcininkų — Kinijos bendrovė "Petrochina", "CNPC" dukterinė įmonė. Taip, taip, remiantis dokumentais, viskas atrodė būtent taip šią žiemą: Kinija tiekė SGD Europos vartotojams, štai toks "dujų humoras".

Taigi, "Reuters" ir panašiai mąstantys žmonės jau gali imtis naujo siužeto — visiškai tikėtina, kad šią žiemą girdėsime istoriją apie tai, kaip Kinija kariauja su "Gazprom". Nors tai tik prielaida, ponai gali sugalvoti ką nors dar pikantiškesnio, jie tikrai nepakartojami netikrų naujienų kūrėjai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

87
Tegai:
Europa, dujos, Gazprom
Dar šia tema
Iš JAV į Lietuvą importuotos dujos įsigytos paušktynui Latvijoje
Europai reikalingos "Nord Stream-2" dujos, teigia projekto ES partneris
JAV suskystintos dujos pralaimėjo konkurenciją "Gazpromui"
Rusijos dujos pigesnės: Lietuvos mokesčių mokėtojai pavargo nuo SGD terminalo
Akademik Čerskij

Chaosas Amerikoje padėjo Europai išspręsti "Nord Stream-2" klausimą

(atnaujinta 11:46 2020.07.12)
"Nord Stream-2" nuo pat pradžių susidūrė su beprecedentiu JAV ir jos ištikimų Europos palydovų, tokių kaip Lenkija, pasipriešinimu

Epopėja su "Nord Stream-2" statyba artėja prie savo logiško finalo, o aistros verda: Vokietijos gynybos ministrui prireiks atsakyti į įtarimus, kad Rusija "gali išleisti pinigus už dujas karinėms reikmėms".

Pasunkėjimas susijęs su tuo, kad Danijos energetikos agentūra leido naudoti laivus su inkarais, kad galėtų nutiesti likusį pusantro šimto kilometrų. Tuo pat metu pats leidimo išdavimo faktas ir laikas, per kurį tai buvo padaryta, rodo esminius geopolitinius pokyčius.

Norint suprasti šio įvykio svarbą, reikia prisiminti aplinkybes.

"Nord Stream-2" nuo pat pradžių susidūrė su beprecedentiu JAV ir jos ištikimų Europos palydovų, tokių kaip Lenkija, pasipriešinimu. Privatus komercinis projektas ("Nord Stream-2" stato ne valstybės, o bendrovių fondas) tarptautinėje arenoje atkakliai pateikiamas kaip politiškai motyvuotas ir nukreipiantis Senąjį pasaulį į tiesioginę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Prancūzijos kompanija "Engie", Austrijos OMV, Didžiosios Britanijos ir Olandijos "Shell" bei Vokietijos "Uniper" ir "Wintershall", kurios kartu į projektą investavo 6 milijardus eurų, nenuilstamai pakartojo, kad iš Rusijos pagamintos dujų stygos turi tik praktinę reikšmę Europos lyderių pramonei ir ekonomikai, tačiau jų žodžiai buvo prarasti oponentų paleista informacijos banga.

Bendrovės "Nord Stream-2" operatorius pirmuosius prašymus nutiesti magistralinį dujotiekį pradėjo teikti dar 2017 metais, be jokių sunkumų buvo gauti leidimai iš Vokietijos, Švedijos ir Suomijos. Danija pasirodė pati problemiškiausia teritorija, per kurios teritorinius vandenis reikėjo nutiesti 147 kilometrus vamzdžių.

Danija kiek įmanoma atidėliojo pradinio leidimo išdavimą. 2019 metų rudenį ši Skandinavijos šalis, gavusi iš karto "Nord Stream-2" tris statybų projektus, padarė pertrauką ir atidėjo sprendimo priėmimą iki paskutiniųjų. Leidimas tiesti vamzdžius į Bornholmo salos pietryčius buvo išduotas praėjus 61 dienai po prašymo pateikimo — kitą dieną pasibaigus maksimaliam laikotarpiui.

Norint suprasti, koks sudėtingas buvo procesas, reikia žinoti, kad už tokių leidimų išdavimą pagal nutylėjimą yra Danijos energetikos agentūra (DEA), tačiau, sekdama Amerikos politikai, Danijos vyriausybė uždraudė DEA spręsti šį klausimą ir perdavė jį Užsienio reikalų ministerijai. "Nord Stream-2" perkėlimas iš ekonomikos lygmens į išskirtinai politinį kanalą. Tai buvo Danijos užsienio reikalų ministerija, kuri traukė laiką visiškai laikydamasi Vašingtono politinės pozicijos.

JAV neatsisakė "Nord Stream-2" idėjos "torpeduoti" dujotiekį ir sistemingai įvedė sankcijas. 2019 metų gruodžio mėnesį Šveicarijos įmonė "Allseas", bijodama patekti į sankcijų sąrašą, vienašališkai nutraukė sutartį su "Nord Stream-2" ir patraukė tris savo laivus iš statybų zonos, taip suabejodama projekto įgyvendinimu.

"Gazprom" ir užsienio investuotojų komanda, investavusi milijardus eurų į statybas, pradėjo ieškoti išeities iš aklavietės. "Akademik Čerskij" vamzdžio sluoksnis buvo iškviestas iš Tolimųjų Rytų, į kurį buvo mobilizuota "Fortūna" barža.

Jų taikymo sudėtingumas buvo tas, kad JAV nedelsdamos įvedė naujas sankcijas, uždraudusios tarptautinėms kompanijoms drausti šių laivų veiklą, o pagrindinė problema buvo ta, kad "Fortūna" pagal reikalavimus nebuvo aprūpinta dinamine padėties nustatymo sistema, tai yra, geografine padėtimi ir automatiniu valdymu. Gauti leidimą naudoti laivą su inkaravimo padėtimi buvo galima tik iš Danijos. Šalis, kuri anksčiau kiek įmanoma apsunkino projektą.

Pažymima, kad šį kartą Kopenhaga, turėdama teisinį pagrindą svarstyti šį klausimą keturias savaites, užtruko vos dvi. "Fortūna" galės pradėti dirbti Danijos teritoriniuose vandenyse po keturių savaičių. Rusiška barža galės pradėti dirbti rugpjūčio 3 dieną. Keista sutapimu, šią dieną baigiasi menkių neršto laikotarpis, kai bet kokie veiksmai jūros rajone yra griežtai draudžiami.

Danijos prestižą greičiausiai lemia du veiksniai. Pirma, tai, kad JAV vis labiau panirusios į civilinius protestus, o pasaulio hegemono vadovybė labiau nerimauja dėl artėjančių lapkričio rinkimų, o ne dėl užsienio politikos. Taip pat kenčia Amerikos naftos ir dujų pramonė — dėl COVID-19 pandemijos sumažėjo angliavandenilių pardavimai ir niekas nebando prognozuoti rinkos atsigavimo horizonto. JAV naftos saugyklose užšaldė rekordiškai 540 mln. barelių naftos, o vien liepos mėnesį buvo atšauktas 45 amerikiečių pagamintų SGD pristatymas. Ar nenuostabu, kad Baltieji rūmai turi svarbesnių problemų, nei kelti sunkumų Baltijos dujotiekiui?

Kai tik JAV faktorius iškrito iš Europos politikos schemos, viskas atsidūrė savo vietoje ir ėmė paklusti ekonominių lokomotyvų logikai ir interesams. Vokietija, pagrindinė dujotiekio tiesimo naudos gavėja, nėra drovi ir aiškiai pareiškė: dujotiekis bus baigtas. Paprastai santūri Angela Merkel sankcijas dujotiekiui vadina "nesuderinamomis su įstatymų klausimų supratimu", o Bundestago ekonomikos ir energetikos komiteto vadovas Klausas Ernstas pasakoja apie Berlyno pasirengimą įvesti atsakomąsias sankcijas, jei Amerika nenusiramins.

Būtent dėl ​​šio veiksnių derinio Danijoje didėja pasitikėjimas savimi. Amerika yra toli ir dabar daug labiau susijusi su rinkimais ir BLM neramumais, o Vokietija (ir Austrija bei Prancūzija kartu su ja) yra netoliese ir yra be galo suinteresuota gauti rusiškas dujas, vienintelį patikimą ir aplinkai nekenksmingą kurą, ypač tuo, kad Vokietija sistemingai atsisako branduolinės ir anglies energijos.

Juokinga, kad vidinės JAV problemos leido ne tik ištikimiems Vašingtono bendražygiams įgyvendinti pačius naudingiausius projektus, bet ir vis labiau atitraukė Europą nuo Amerikos diktatūros. Ir dėl to kaltos Rusijos dujos.

Tegai:
Europa, Lenkija, Vokietija, Danija, Rusija, JAV, Nord Stream-2
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba
Naujausių priešlėktuvinių raketų sistemų S-400 kovos ekipažai, archyvinė nuotrauka

"Triumfas" visiems laikams. NATO šalis tikrina Rusijos oro gynybos sistemas JAV lėktuvuose

(atnaujinta 11:59 2020.07.12)
Jei objektyviai įvertintume Turkijos įsigijimo kovinį potencialą, tuomet pamatytume kokybinį Turkijos gynybinių pajėgumų padidėjimą

Su nauju priešlėktuvinių raketų sistemos S-400 "Triumf" išbandymu Ankara parodo tvirtą poziciją stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir tikrąjį suverenitetą — be alternatyvos perparduoti geriausius pasaulyje Rusijos pagamintus ginklus ar juos iškeisti į kai kurias JAV nuolaidas karinio-techninio bendradarbiavimo srityje.

Nuo liepos 4 dienos Turkija vykdo naujus Rusijos priešlėktuvinių raketų S-400 bandymus prieš F-16 ir F-4 naikintuvus, skraidančius skirtingu aukščiu ir atstumu Miurtedo oro bazėje. Ankara nepaisė daugybės Vašingtono perspėjimų dėl Rusijos oro gynybos sistemų veikimo.

"Triumfo" bandymai su JAV gamintais naikintuvais F-16 "Viper" ir F-4 "Phantom II" atrodo neatsitiktiniai. Praėjusiais metais, nepaisant JAV susirūpinimo, Turkijos ekspertai taip pat išbandė S-400 prieš amerikiečių naikintuvus F-16 — virš Ankaros, įvairiuose aukščiuose. Daugiapakopiai "Triumf" bandymai truks iki 2020 metų lapkričio mėnesio.

S-400 dislokavimas prasidėjo praėjusią vasarą ir sukėlė įtampą tarp Ankaros ir Vašingtono. Amerikiečiai reikalavo Turkijos partnerių atsisakyti susitarimo ir įsigyti "Patriot" sistemas, grasino išbraukti Turkiją iš bendros naikintuvų F-35 programos. Ankara atlaikė karinį ir politinį spaudimą, atsisakė padaryti nuolaidų ir kelis kartus pabrėžė, kad "Triumf" nekelia grėsmės aljansui.

Pirmąją keturių S-400 padalinių tiekimo Turkijai sutartį Rusija sudarė 2,5 milijardo JAV dolerių. 2020 metų birželio mėnesį Ankara ir Maskva pasiekė principinį susitarimą dėl antrojo "Triumf" komplekso tiekimo. Tuo pačiu metu Turkijos gynybos pramonės sekretoriato vadovas Ismailas Demiras sakė: "S-400 sistema perkama naudojimui. Taškas." Ir JAV vis dar ieško būdo, kaip pašalinti "Triumf" Turkijos žemėje: jie siūlo jį išpirkti, pakeisti amerikietiškais kompleksais — ir grasina naujomis sankcijomis.

"Triumfas" amžinai

S-400 bandymai Turkijoje atliekami siekiant išaiškinti aptikimo diapazoną, sekimo stabilumą, sunaikinimo efektyvumą ir kitus kovos parametrus. Netoli Ankaros esančioje Miurtedo oro bazėje Rusijos pagamintos priešlėktuvinės raketų sistemos yra pakartotinai tikrinamos, kad būtų vykdomos tikrosios aerodinamikos, įskaitant F-35 ir F-22 lėktuvus. Yra žinoma, kad slapti ir tariamai nematomi radaro penktosios kartos amerikiečių naikintuvai tris kartus pasirodė "Triumf" aptikimo spinduliu. Sukimosi ir perkėlimo per Juodąją jūrą ir Turkijos teritoriją į Vidurinių Rytų šalis metu JAV oro pajėgų maršrutai F-35 ir F-22 nutiesti maždaug 200 kilometrų nuo Miurtedo oro bazės.

Anot "Fighter Jets World", Turkijos oro gynybos specialistai išbando radaro galimybes skirtinguose režimuose ir skirtinguose aukščiuose. Turkijos pusė neatskleidžia detalių bandymų su Rusijos penktosios kartos S-400. Tačiau, pasak karo eksperto Viktoro Baranco, vienas iš šių bandymų dalyvių, kalbėdamas su "Rosoboronexport" atstovu, sakė: "Amerikos lėktuvai matomi radaro ekranuose kaip musės ant lubų". Atsižvelgiant į tai, kad nėra skundų, ir naujų pristatymų perspektyvas, logiška manyti, kad Ankara yra visiškai patenkinta kompleksais.

Anksčiau Turkijos gynybos departamentas pranešė, kad S-400 dislokacija buvo sėkminga, Rusijos sistema radaro aprėpties zonos pasienyje rado naikintuvą F-16 Fighting Falcon — per 600 kilometrų, visi taikiniai buvo rasti labai mažame aukštyje. "Triumf" ne tik aptinka maksimaliame nuotolyje populiariausią ketvirtosios kartos naikintuvą-bombonešį pasaulinėje ginklų rinkoje, bet ir nuolat yra pasirengęs siųsti raketas į taikinį, iki patekimo į poveikio zoną. Tai yra, koviniu režimu, F-16 "Fighting Falcon" lėktuvai bus sunaikinti automatiškai 400 kilometrų atstumu. Primenu, kad vieno lengvojo naikintuvo F-16 kaina siekia 50 milijonų dolerių, o F-35 "nematomumas" yra dvigubai brangesnis.

Laikas naujoms galimybėms

"Triumf" bandymai Miurtedo oro bazėje sukelia triuškinantį smūgį amerikiečių naikintuvų reputacijai. Vis dėlto pernelyg didelis ginčijimasis su Ankara neatitinka Vašingtono interesų. "Incirlik" oro bazė, kurioje laikomi amerikiečių branduoliniai ginklai, yra Turkijos teritorijoje, tai yra pagrindinė JAV oro pajėgų tvirtovė karštame regione. Geopolitiniu požiūriu Turkija yra labai svarbi JAV ir NATO, todėl ji gali be didesnės rizikos paveikti žaidimo taisykles aljanse. Paradoksalus suartėjimas su Maskva daro Ankarą dar mažiau pažeidžiamą Vakarų partnerių diktatūros ir išorės spaudimo.

Įsigijęs S-400 Vašingtonas užšaldė Turkijos dalyvavimą F-35 programoje (Ankara yra "nubausta", tačiau ji nėra pašalinta iš programos). Po šio apribojimo Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čavušoglu paskelbė apie galimybę nusipirkti naujausius naikintuvus Su-35 ir Su-57 iš Rusijos.  Aviacijos parodoje "MAKS-2019" tokio "istorijos etapo" realybę patvirtino federalinės karinio-techninio bendradarbiavimo tarnybos direktorius Dmitrijus Šugajevas. Intriga kuriama, tačiau šiandien galima apibendrinti preliminarius rezultatus.

Jei objektyviai įvertintume Turkijos įsigijimo kovinį potencialą, galima pastebėti kokybinį šalies gynybinių pajėgumų padidėjimą: viena "Triumf" baterija turi iki 72 nukreiptų raketų ir vienu metu gali apšaudyti iki 36 taikinių. Skirtingų tipų raketų diapazonas leidžia S-400 efektyviai ir skirtingai numušti naikintuvus-bombonešius, dronus, sparnuotąsias, taktines ir balistines raketas, esančių nuo penkių metrų iki 30 kilometrų  aukštyje (atstumu nuo dviejų iki 400 kilometrų). "Triumf" sistema sugeba integruoti įvairaus diapazono priešlėktuvines sistemas ir valdyti reikšmingą oro gynybos sistemų tinklą (Turkijos ekspertai turėtų atidžiau pažvelgti į Rusijos oro gynybos sistemas "Pantsir-C1", "Tor-M1"). Nepramušamas oro gynybos kupolas leidžia Turkijai kompensuoti tam tikrą oro pajėgų vystymosi vėlavimą.

Turėdamas neginčijamą technologinį meistriškumą ir karinę galią, Rusijos "Triumf" Turkijoje ir keliose kitose šalyse sustiprina daugiapolį pasaulį, neiššaudamas nė vieno šūvio, pakeičia archajišką karinį bloką ir jo paties paskirtus hegemonus. Tuo tarpu ateina laikas naujoms galimybėms, o Ankaroje svarstomas Rusijos priešlėktuvinių raketų S-500 "Prometėj" įsigijimas. Rusijos tolimojo oro gynybos sistemos ir toliau išstumia ne tokius tobulus Vakarų kolegas tarptautinėje rinkoje ir kovos pozicijose.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Turkija, Rusija, NATO, zenitinių raketų sistema S-400 "Triumf"
Dar šia tema
Lietuva neatsisakys plano iki 2030 metų skirti 2,5 % BVP karinėms išlaidoms
"Sumanė blogybę": kodėl NATO didina kariuomenę prie Rusijos sienų
Katalikų bažnyčia

Kokia šiandien diena: liepos 13-osios šventės

(atnaujinta 13:35 2020.07.12)
Liepos 13-ąją dieną vardadienius mini Anakletas, Arvilas, Arvilė, Eugenijus, Henrikas, Šarūnas, Meinardas

Liepos 13 yra 194-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių (keliamaisiais metais — 195-a). Nuo šios dienos iki metų galo lieka 171 diena.

Ši diena istorijoje

Šią dieną minima Durbės mūšio diena. Durbės mūšis — žemaičių kariuomenės mūšis su Vokiečių ordino ir po sutriuškinimo 1236 metais. Saulės mūšyje jo autonomine šaka tapusio Livonijos ordino kariuomene, įvykęs 1260 metų liepos 13 dieną kuršių žemėje, prie Durbės ežero, kurio metu žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.

Taip pat šią dieną minimas Šv.Henrikas.

Šv. Henrikas (973–1024), Vokietijos karalius, vėliau Romoje tapo imperatoriumi. Pranešama,kad kad jis su savo žmona Kunigunda laikėsi amžinosios skaistybės.

Tuo pačiu reformavo ir plėtė Bažnyčią. Paskatino Vengrijos karalių šv. Steponą ir beveik visą jo karalystę priimti Kristaus tikėjimą. Mirė Bamberge, Frankonijoje.

Liepos 13-ąją dieną vardadienius mini Anakletas, Arvilas, Arvilė, Eugenijus, Henrikas, Šarūnas, Meinardas.

Tegai:
šventė
Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai