Saulius Skvernelis, archyvinė nuotrauka

Rinkimų rezultatas 2:1. Saulius Skvernelis dar nepralaimėjo

125
(atnaujinta 13:20 2019.05.16)
Rinkimų rezultatai nebuvo didelis netikėtumas. Šiandien atsakyti, kas turi daugiau šansų — autentiškas partinis tankas ar per kaimo balas ir miestelių gatves važiuojantis reprezentatyvus lengvasis automobilis, yra sunku

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Gitano Nausėdos galimybės semti reitingą iš platesnio rinkėjų spektro yra didesnės, tačiau Ingridos Šimonytės "sukurta" struktūra ir sukelta banga taip pat turi rezervą, galintį lubas pakelti.

Gitanas Nausėda į antrąjį rinkimų turą eina tuščiomis kišenėmis. Ingrida Šimonytė — su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pinigais.

Pirmasis rinkimų turas parodė, kad miesto efektas yra lemiamas, tad esminis mūšis turėtų vykti didžiuosiuose miestuose ir dėl jų.

Šie rinkimai yra išskirtiniai, nes trims kandidatams teko daugiau nei 80 proc. visų dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei žiūrėtume į ankstesnių rinkimų atvejus, tokios koncentracijos keliems kandidatams nėra buvę.

Iš tikro tik trys iš devynių kandidatų siekė Lietuvos Respublikos Prezidento posto. Ponai Skvernelis su Nausėda. Ir panelė Šimonytė. Kiti šeši pretendentai į prezidentus turėjo ir tebeturi visai kitus planus. Jų siekis — Europos Parlamentas bei Lietuvos Seimas. Taigi, rinkimai niekam nesibaigė. Net Sauliui Skverneliui.

Vis dėlto turime kalbėti apie Nausėdos fenomeną — be rimtos partinės struktūros pasiektas įspūdingas rezultatas. Tai — ženklas, kad žmonėms pabodo Valstiečių ir žaliųjų bei konservatorių partijų nuolatinis tarpusavio konfliktas.

Rinkėjai taip pat pajuto naują pulsą Europos Sąjungoje, kai laimi išeiviai iš elito. Jie elitiški, bet ne senojo politinio sukirpimo kandidatai. Rinkėjų įsivaizdavimu, Gitanas Nausėda yra lietuviškas Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) ir Slovakijos prezidentės Zuzanos Čaputovos (Zuzana Chaputova) atitikmuo.

Gitanas Nausėda yra prezidento Valdo Adamkaus, o Ingrida Šimonytė — prezidentės Dalios Grybauskaitės aidas.

Abu finalininkai — finansininkai. Piliečiams labiausiai rūpi tie, kas išmano pinigus, kas pasirūpins piliečiais.

Arvydas Juozaitis yra kandidatas, kuris dėl neišnaudotų galimybių pats ir kaltas. Rinkimų kampanijos metu jis kiek atsiribojo, nors aplinkybės buvo jam palankios: buvo minimas Sąjūdžio 30-metis. Galimybių kalbėti ir sugrįžti į politikos erdves tikrai buvo.

Juozaitis iš dalies bandė užimti nišą, į kurią pretenduoja ir Mindaugas Puidokas. Europos Sąjungos politinių jėgų išsidėstymo kontekste tai yra antifederalistinės, protautiškos politinės jėgos, pasisakančios už tautiškas, krikščioniškas, konservatyvias vertybes.

Poreikis tokioms jėgoms yra, dalis visuomenės jų požiūriui ir idėjoms pritaria. Kai kalbama, kad gyvename Lietuvoje ir Lietuvai svarbus lietuviškumas, tai šį šūkį daug kas palaiko. Tačiau kai ateina balsuoti, rinkėjai galvoja, kad svarbiau yra socialinės problemos nei lietuviškumas. Ir balsuoja už labiau apčiuopiamus dalykus.

Arvydas Juozaitis surinko 66 tūkst. balsų. Jie su Mindaugu Puidoku, sulaukusiu 36 tūkst. 538 rinkėjų balsų, turėtų gerai pagalvoti, ar verta steigti atskirus politinius darinius. Kelios nacionalistinės partijos neturi jokių politinių perspektyvų.

Jei lyginsime balsus, kuriuos Naglis Puteikis gavo dabar, tai yra 0,79 proc., su balsais, kuriuos jis surinko 2014 metais — 4,87 proc., skirtumas yra akivaizdus. Naglis Puteikis su pagreičiu rieda į politinį dugną. Tuo tarpu paskutinėje vietoje likęs Valentinas Mazuronis nuo Naglio Puteikio atsiliko daugiau nei 2000 balsų. Jį palaikė 0,65 proc. rinkėjų.

Valdemaras Tomaševskis šiuose Lietuvos prezidento rinkimuose užėmė šeštąją vietą (3,98 proc.). Peržengti 5 procentų barjerą į Europos Parlamentą gegužės 26 dieną Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos vadovui tampa problematiška.

Socialdemokratui Vyteniui Povilui Andriukaičiui šie prezidento rinkimai, kaip ir ankstesni — svarbu dalyvauti. Kaip olimpiadoje. Ir likti ištikimam socialdemokratijai.

Ar Lietuvoje  laisvės, lygybės ir solidarumo bus daugiau, ar priartėjome prie gerovės valstybės sukūrimo, rinkėjai jau atsakė per pirmąjį rinkimų turą. Rinkėjų valia aiški. Jų įvertinimas pateiktas — 60% žmonių pasisakė už centro dešinės politiką", — spaudos konferencijoje pirmadienį apibendrino ponas Skvernelis.

Rinkimų favoritai Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė apimti euforijos. Tačiau realybė niekur nedingo. Realybė — tai Saulius Skvernelis. Dabartinis Lietuvos Respublikos vyriausybės vadovas. Ar jis vėl taps premjeru, ar ilgai eis laikinai premjero pareigas, priklausys nuo prezidento ar prezidentės, nuo Seimo, bei, žinoma, nuo paties Sauliaus Skvernelio.

Šis klausimas spręsis po liepos 12 dienos, kai premjeras grąžins savo įgaliojimus naujam šalies vadovui. Lietuvos Konstitucijoje ši procedūra aiškiai reglamentuota.

Neaiškumas yra dabar. Kaip Gitanui Nausėdai ir Ingridai Šimonytei kalbėtis su rinkėjais apie realybę — Saulių Skvernelį? Saulius Skvernelis jau nebe konkurentas. Tačiau jį palaikiusiųjų balsai labai reikalingi abiem kandidatams. Saulius Skvernelis bus reikalingas ir po antrojo rinkimų turo. Vyriausybė negali likti be vadovo.

Saulius Skvernelis negali tiesiog trenkti durimis ir išeiti. Išeiti į niekur. Ponas Skvernelis gali bandyti "perimti" Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą arba kurti naują politinį darinį "Tėvynės labui". Juk 2020 metų Seimo rinkimai prasidėjo su šiais prezidento rinkimais. Naujai išrinkta prezidentė ar prezidentas turės dirbti su naujai 2020 metais išrinktu Seimu. T. y. su Sauliaus Skvernelio bendražygiais. Vadinasi, ir su juo pačiu.

Taigi, prezidentė ar prezidentas neišvengiamai turės reikalų su dabar nelaimėjusiu Sauliumi Skverneliu. Turės reikalų, kaip su esamu premjeru, kaip su laikinai einančiu pareigas premjeru, o galbūt ir su vėl naujai paskirtu premjeru Sauliumi Skverneliu. Čia jau kaip dabartinė Seimo dauguma nuspręs. Skvernelis, nors ir nelaimėjo, pasirinkimo laisvės turi daugiau nei laimėjusieji. Pirmojo turo prezidento rinkimų rezultatas — 2:1. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

125
Tegai:
prezidento rinkimai, Saulius Skvernelis, rinkimai
Dar šia tema
Antrininkai atakuoja: Grybauskaitė trečią kartą laimėjo prezidento rinkimus
"Valstiečių" frakcija išreiškė pasitikėjimą rinkimuose pralaimėjusiam Skverneliui
Linkevičius siūlo įsteigti Seimo rinkimų apygardas užsienio lietuviams
"Valstiečiai" siūlys naujai išrinktam prezidentui keisti Seimo rinkimų datą
Rusijos taikdariai Kalnų Karabache, archyvinė nuotrauka

Kodėl Vakarai nepatenkinti konflikto valdymu Kalnų Karabache

(atnaujinta 11:09 2020.11.24)
Vakarai labai mažai prisidėjo prie Kalnų Karabacho konflikto suvaldymo, taikdariai atvyko iš Rusijos, tačiau JAV ir Europa liko ne itin patenkinti tokia padėtimi

Prancūzijos užsienio reikalų ministras pasidalino humanitarinės misijos, kurią jo šalis organizavo Kalnų Karabacho žmonėms, detalėmis. Kalbama apie chirurgų ir medicininės bei chirurginės įrangos siuntimą į regioną.

Taikdarių misija Kalnų Karabache
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Savo ruožtu JAV visiškai apsiribojo penkių milijonų dolerių skyrimu Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo neseniai paūmėjusio konflikto.

Akivaizdus Paryžiaus ir Vašingtono entuziazmo dėl Karabacho sureguliavimo trūkumas — tiek retorikoje, tiek veiksmuose — patvirtina Sergejaus Lavrovo, kuris paminėjo jų "įžeisto pasididžiavimo" demonstravimą, teisingumą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sakė tą patį, ironiškai pažymėdamas, kad JAV ir Prancūzija, "nors ir pavėluotai, vis dėlto taip pat išreiškė teigiamą požiūrį į pasiektą susitarimą".

Ir pagal nusistovėjusią tradiciją, Ankara nesivaržė parinkdama žodžius. Turkijos prezidento atstovas spaudai sakė, kad Vakarai, kuriems atstovauja NATO ir ES, trisdešimt metų nesugeba pateikti "konkrečių ir realių pasiūlymų" dėl Karabacho konfrontacijos, o Rusija ir Turkija sugebėjo "pasiekti tarpusavio supratimą".

Iš karto pradėjo rašyti, kad susitarimai dėl Kalnų Karabacho pasirodė esąs Vakarų skaudus pralaimėjimas — ypač JAV ir Prancūzijai, kurios kartu su Rusija yra ESBO Minsko grupės pirmininkės ieškant būdų taikiai išspręsti šį konfliktą.

Anot "The National Interest" žurnalistų, Vakarai šį kartą sugebėjo viską pramiegoti. Jie nesitikėjo ir karo veiksmų atnaujinimo, ir pasirašytos sutarties, pagal kurią Rusijos taikdariai pateko į regioną. Leidinys apkaltino Amerikos žvalgybą, kuri, jo žiniomis, net negalėjo gauti informacijos apie Putino ir Erdogano derybas, o rezultatas buvo jautrus JAV pozicijos susilpnėjimas regione.

Stepanakertas
© Sputnik / Валерий Мельников

Tačiau iš tikrųjų padėtis yra dar blogesnė, nes pozicija "žvalgyba blogai atliko darbą" leidžia pridengti daug didesnio masto JAV nesėkmės pobūdį šioje istorijoje.

Nepaisant palyginti lokalaus konflikto pobūdžio, Karabacho sureguliavimas žymi iš esmės naują pokyčių, kuriuos išgyvena pasaulinė politinė sistema, etapą. Tai buvo pirmas kartas, kai Jungtinės Valstijos ir Europa buvo iš karto nereikalingos ir nepageidaujamos partnerės visoms susijusioms šalims.

Svarbiausias Vakarų hegemonijos žymuo per pastaruosius tris dešimtmečius buvo jų visur ir plačiai paplitusi paklausa. Bet kokioje situacijoje, bet kokiame konflikte — net ir reikšmingoje vidaus politikos dalyje įvairiose šalyse — visada buvo jėgų, kurios kreipėsi į Vakarus, kreipėsi į juos paramos, tikėjosi pagalbos ir dažnai ją vienaip ar kitaip gaudavo.

Kaip išraiškingą šio požiūrio pavyzdį galime prisiminti 2014 metų pavasarį Kryme vykusį epizodą, kai Ukrainos kariškiai bandė "šturmuoti" Rusijos karinį objektą šaukdami "Amerika su mumis". Tai, žinoma, atrodo juokingai, bet kartu labai tiksliai atspindi nemažos dalies žmonių, įskaitant aukšto rango, mąstymo būdus visoje planetoje — nuo Baltarusijos iki Venesuelos, nuo Sirijos iki Honkongo.

Be to, šią padėtį tikslingai palaiko Vakarai, kurie, žinoma, yra suinteresuoti išlikti galutine tiesa ir turėti, jei ne kontrolinį akcijų paketą, tai bent veto teisę kiekvienai pasaulio problemai ir konfliktui. Iš tikrųjų tai yra vienas iš pagrindinių jų geopolitinio dominavimo komponentų.

Dabartinis padėties Karabache sureguliavimas pasirodė unikalus tuo, kad Vakarus nuo jo iškart atkirto visos dalyvaujančios šalys. Tai dar įspūdingiau, nes derybų procesas akivaizdžiai nebuvo lengvas, o tai atsispindėjo oficialiuose dalyvaujančių sostinių pareiškimuose, kurie abipusiai buvo gana atšiaurūs.

Tačiau vietoj to, kad pagal nusistovėjusią pasaulinę tradiciją prašytų dalyvauti JAV ar Europą, kad sustiprintų savo pozicijas, visi vieningai laikėsi įsitikinimo "mes tai išsiaiškinsime tarpusavyje".

Ir jie tikrai išsiaiškino — jau vėliau, pateikdami Vakarams su likusiu pasauliu pasiektų susitarimų faktą ir net jau juos įgyvendinę.

Taigi buvo padarytas labai galingas smūgis kitam JAV įtakos ir pretenzijų į ypatingą statusą pasaulio sistemoje kertiniam akmeniui. Kaip rodo praktika, po pirmojo bandymo — tuo labiau sėkmingo — tikrai bus kiti.

Nenuostabu, kad amerikiečiai mieliau vertina įvykį kaip atsitiktinę savo žvalgybos nesėkmę. Tai yra paprasčiau ir patogiau, nei suvokti ir juo labiau viešai pripažinti, kad iš tikrųjų konflikto suvaldymas Kalnų Karabache reiškia dar vieną tektoninį poslinkį pasaulio politinėje sistemoje, kuris palaipsniui atima iš JAV ir visų Vakarų išskirtinį statusą joje.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, Europa, JAV, Kalnų Karabachas
Dar šia tema
Taikdariai Karabache — sunkią naštą vėl prisiėmė Rusija
Simonian ir Babajanas uždavė nepatogius klausimus Pašinianui — video
Linkevičius pasveikino naująjį Armėnijos užsienio reikalų ministrą
Dar 18 Rusijos karinių lėktuvų į Armėniją pristatė taikdarius ir įrangą — video
Vienos lyties pora, archyvinė nuotrauka

"Profesionalūs gėjai" Seime: ar sugebės sveikieji visuomenės sluoksniai duoti atsaką?

(atnaujinta 12:15 2020.11.24)
Paaiškėjo, kad Laisvės partijai atstovaujantis, "profesionaliu gėjumi" save vadinantis Tomas Vytautas Raškevičius pradėjo vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui

Su naujuoju 2020-2024 m. kadencijos Seimu ir jau formuojamu koaliciniu ministrų kabinetu, eina visa puokštė keistų naujovių: ir abejotinos biografijos teisininkės, ir pseudoistorikai, ir visokie kitokie... Bet neabejotinai keisčiausia — Laisvės partijai atstovaujančio, "profesionaliu gėjumi" save vadinančio Tomo Vytauto Raškevičiaus atėjimas vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Kas čia yra — tik nevykęs cirkas ar vis dėlto kažkas tamsesnio?

Kas tasai "profesionalusis gėjus"?

Nežinantiems šio veikėjo, štai keletas biografinių faktų: 2012 metais Centrinės Europos Universitete jis baigė Žmogaus teisių teisės magistro studijas; grįžęs į Lietuvą, 2012-2013 metais buvo Vladimiro Simonko vadovaujamos LGL projektų vadovas; 2015-2018 metais, LGL teisininkas (2014 metais intarpą praleido JAV, dirbdamas vietiniame "gėjų" centre). Na, tuo tarpu praėjusiais 2019 metais, jisai dalyvavo nuo Liberalų sąjūdžio atskilusios Laisvės partijos steigime, su kuria pateko į Vilniaus miesto savivaldybę, o šiais, 2020 metais, minėtosios partijos sąraše, į Seimą.

Taigi, "profesionaliu gėjumi" Vytautas Raškevičius save vadina ne be reikalo: visa jo karjera, pradedant studijomis ir diplomu Vengrijoje įsikūrusioje sorošinių propagandistų kalvėje, baigiant jo politine veikla, yra neatsiejama nuo vadinamosios LGBT ideologijos ir jos sklaidos.

Štai toks asmuo pradeda vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Beje, neatsitiktinai: savo pretenzijas perimti minėto komiteto kontrolę Raškevičius deklaravo nuo pat pradžių; atrodytų, apie tai netgi svajojo. Taipogi, jo atstovaujamoji Laisvės partija čia turi aiškiai išreikštus politinius siekius: tiek lengvųjų narkotikų legalizavimą, tiek vienalytes santuokas jie laiko "žmogaus teisėmis". Tad pasirinktas atitinkamas Seimo komitetas.

Tik cirkas?

Ir tam tikru požiūriu, atrodytų — na ir kas? Tegul jis sau turisi tą Žmogaus teisių komitetą (iš kurio 7-erių narių: Tomo Bičiūno, Eugenijaus Gentvilo, Sergejaus Jovaišos, Dainiaus Kepenio ir Jurgio Razmos — neminint paties Raškevičiaus — bent pusė yra galimi "profesionaliojo gėjaus" šalininkai). Vis tiek Seime jie absoliučios daugumos nepaims ir blogiau nebus, o visuomenė į tokius, girdi, cirkininkus, ir taip rimtai nežiūrės: tasai pats Raškevičius vaikštinėja po Vilnių trumpais sijonais, aukštakulniais batais, vaizduodamas neaiškų vienaragį sutvėrimą... Kas gi tai, jei ne paprasčiausia klounada, ne eilinis cirkas, kuris kaip atėjo, taip išeis?

Yra ir taip manančių. Ir, deja, manančių klaidingai — nes tokie "cirkai" ne ateina ir išeina, bet ateina su tikslu pasilikti: tai aiškiai rodo Vakarų pasaulio patyrimas. Ir tai nėra klaida ar nekaltas sutapimas — tai yra nuoseklūs žingsniai sistemingame konkrečios politinės, ideologinės darbotvarkės įgyvendinime. Ir čia "cirkas" arba, sakykime, visuomenės kaip tam tikro "karnavalo", formavimas, tai yra viena pagrindinių ir — beje — viena galingiausių valdymo priemonių.

Ir šiuo konkrečiu atveju, galime kalbėti ne tik apie realią, bet apie labai rimtą tendenciją mūsų visuomenėje, atvedusią tokias jėgas kaip TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, prie valdžios vairo (dėl jos esame šnekėję ankstesniuose straipsniuose) ir kuri jau leidžia kelti atitinkamus "vaivorykštinius" siekius Seime.

Tikroji problemos reikšmė

Pats Raškevičius pirmuoju savo veiklos Žmogaus teisių komitete prioritetu įvardija būtent teisėkūrą; ne paslaptis, kokią: pradžiai sieks vienalyčių partnerysčių, o kai tai bus pasiekta, imsis 38-ojo 1992 metų Konstitucijos straipsnio (apibrėžiančio santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters) keitimo, kad atsivertų kelias jau ir išsvajotosioms jų "santuokoms"...

Ir nors plačiojoje visuomenėje didesnio tokių dalykų palaikymo nėra, Seime šios idėjos turi nemenką palaikymo bazę (Laisvės partiją, Liberalų sąjūdį, didžiąją dalį TS-LKD bei LSDP deputatų). Tad čia visko gali būti, ypatingai tada, jei LŽVS vedamai opozicijai nepakaktų jėgų užkirsti šiems siekiams kelio.

Pagaliau, pripažinkime, kad prieš gerą dešimtmetį nei Raškevičiaus tipo politikai, nei jų keliamos tematikos įtraukimas į parlamentinę darbotvarkę, Lietuvoje būtų buvę sunkiai įsivaizduojamas dalykas. O dabar yra, kaip yra. Ir yra todėl, kad toji plačioji visuomenė, kuri — tiesą pasakius — vienintelė tegalėjo (ir tegali) užkirsti panašiems dalykams kelią, buvo ir, deja, lieka, visiškai pasyvi bei abejinga.

Todėl, kaip sakoma, tuščios vietos nebūna — ją kažkas užima. Šiuo atveju, kai dauguma tyli, mažumos jai primeta savo valią. Pavyzdžiui, Tomas Vytautas Raškevičius pateko į Seimą per Laisvės partijos sąrašą. O kaip kandidatas, jis ėjo (ir pralaimėjo) Naujamiesčio ir Naujininkų apygardoje, kurioje absoliuti dauguma rinkėjų apskritai nebalsavo ir kurioje laimėjo konservatorius. Tuo tarpu tai, kokios pakraipos žmonės visgi ten gyvena, tekalba faktas, kad 2016 metais Naujininkai masiškai balsavo už ne ką kita, kaip Algirdą Paleckį.

Taigi, į "profesionalųjį gėjų" Seime nereikėtų žiūrėti pro pirštus. Taip, tai yra cirkas, bet šėtoniškas cirkas. Ir jam sveikieji visuomenės sluoksniai turės duoti atsaką. Priešingu atveju lauks atitinkamas "reformų" paketas: pradedant narkotikais ir vadinamųjų "gėjų" partnerystėmis, baigiant vakarietiško tipo juvenalinės justicijos absurdais. Ar šito mums reikia — pamąstykime patys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
LGBT, Seimo žmogaus teisių komitetas, Seimas
Dar šia tema
Seimo darbe bus daroma pertrauka dėl COVID-19
Lietuvos valdžios sistema funkcionuos, kol bus komfortiška atskiram jos nariui
Liepsnojančiu koronaviruso židiniu virto ir Seimas. Ar pavyks seimūnams suvaldyti virusą?
Darbininkas

Paaiškėjo, kam užsieniečių Lietuvoje nereikia leidimo dirbti

(atnaujinta 16:46 2020.11.24)
Didžioji dauguma darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinami paslaugų, pramonės ir statybos sektoriuose

VILNIUS, lapkričio 25 — Sputnik. Lietuva įvedė kvotas trūkstamų profesijų darbuotojams iš trečiųjų šalių. Apie tai pranešė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos spaudos tarnyba.
Tokiems užsieniečiams nereikia įsigyti leidimo dirbti – jiems taikomos paprastesnės įdarbinimo sąlygos.  

Užimtumo tarnybos duomenimis, šiandien registruotas nedarbas šalyje siekia 15,6 proc.

"Net ir viršijus kvotą, darbuotojus iš trečiųjų šalių įsivežti bus galima, tačiau jiems bus taikomas darbo rinkos testas, kuris paprastai užtrunka iki 7 darbo dienų. Pats kvotos dydis taip pat galės būti peržiūrėtas metų eigoje", — pasakė laikinai einanti socialinės apsaugos ir darbo viceministrės pareigas Eglė Radišauskienė.

Remiantis darbdavių pranešimais, absoliuti dauguma darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinami paslaugų (tolimųjų reisų vairuotojai), pramonės (laivų statyba) ir statybos sektoriuose. Užimtumo tarnybos duomenimis, nuo 2020 m. sausio pradžios iki spalio pabaigos įdarbinti 5523 darbuotojai (vairuotojai) paslaugų sektoriuje, 1712 — statybos sektoriuje, 489 — pramonės sektoriuje.

2021 metais kvotos leis įdarbinti 32 200 užsieniečius, kurių profesija įtraukta į Lietuvoje trūkstamų profesijų darbuotojų sąrašą: 11600 darbuotojų paslaugų srityje, 9500 — pramonės, 9100 — statyba, 2000 — žemės ūkyje. 

Išnaudojus kvotą, bus galima ir toliau įdarbinti trūkstamų profesijų užsieniečius, tačiau bus taikoma bendra Užsieniečių įstatyme nustatyta tvarka, t. y. atlikus darbo rinkos testą ir nustačius, kad į tą darbo vietą nėra tinkamo Lietuvos ar Europos Sąjungos piliečio, reikės gauti leidimą dirbti, arba sprendimą dėl atitikties darbo rinkos poreikiams. Šiuos dokumentus išduoda Užimtumo tarnyba.

Tegai:
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, darbo migrantai, užsieniečiai, Lietuva
Dar šia tema
EBPO įvertino ekonominę situaciją Lietuvoje
Estijoje persirgę COVID-19 gali turėti problemų dėl darbo