Vilnius

Kaip tas trečias brolis Jonas: ar tikrai migruojantys lietuviai tokie kvaili

144
(atnaujinta 16:03 2019.06.24)
Pasakose savo namuose Jonas laikomas kvailiu, bet kai trečiasis brolis išvyksta į pasaulį, ieškodamas laimės, tai yra, emigruoja, paaiškėja, jog jis nėra kvailas, jis tampa įdomus savo "nestandartiniu" ryžtingumu

Europos Sąjungos statistikos tarnybos Eurostatas duomenys rodo, kad 29,6 proc. Lietuvos gyventojų gyvena ant skurdo ribos. Tai vienas didžiausių rodiklių Europoje. Palyginti su 2009-aisiais, jų dalis padidėjo beveik 1,5 procentinio punkto. Santykinai daugiau tokių žmonių yra tik Bulgarijoje (38,9 proc.) ir Rumunijoje (35,7 proc.). Latvijoje ant skurdo ribos gyvena 28,2 proc. žmonių, Estijoje — 23,4 proc., o vidutiniškai ES — 22,5 procento. Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos nesiekia 60 procentų šalies vidurkio.

Taigi gyvenimas per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje nepagerėjo. Bet kalbų apie rūpestį paprastu žmogumi nesumažėjo. Tokių kalbų, debatų ir pasakojimų pikas buvo pasiektas pavasarį. Pavasarį vyko rinkimai. Savivaldos tarybų, merų, Europos Parlamento ir Lietuvos prezidento. Rinkimai baigėsi. Grįžome į realybę.

Ar iš tiesų Jonas kvailas?

Lietuvių, kaip ir kitų Europos tautų pasakose trečias brolis neretai vadinamas kvailiu. Ar iš tiesų jis kvailas?

Pasakos apie trečią brolį Joną, kuris parodomas nekokioje šviesoje, turi pamokomą prasmę. Vadinamasis trečias brolis rodomas kaip kvailelis, nežinantis, ką daro, ir dėl to išjuokiamas bei smerkiamas. Bet kodėl tas brolis yra kvailas? Jis tiesiog elgiasi nestandartiškai, ne taip, kaip dauguma — likę du broliai. Jis yra vienas, todėl tampa mažuma. (Su LGBT tai nieko bendro neturi).

Savo namuose Jonas laikomas kvaileliu, bet kai trečiasis brolis išeina į pasaulį laimės ieškoti, tai yra, emigruoja, jis nėra kvailas, jis yra įdomus savo ryžtingu "nestandartiškumu". Jo pavyzdžiu anksčiau ar vėliau paseka ir kiti. O kai Jonelis grįžta su karalaite, tai yra, žmoniškai užsidirbęs, tada ir namiškiams jis tampa nebekvailas ir savas.

Pasakos apie gerą gyvenimą Lietuvoje

Pasakos yra mąstymo, meno, kultūros modelis. Pasakose užkoduotas suvokimas savęs pasaulyje ir pasaulio savyje. Pasakos kinta. Šiandien mums gali papasakoti, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja. Mes galim bandyti tuo tikėti. Tačiau realybė tikėjimo neskatina. Gal pasakoriai yra atitrūkę nuo realybės?

Vilniaus senamiestis, archyvinė nuotrauka
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Ankstyvą pavasarį po šalies miestus ir kaimus keliavo ne tik rinkimų agitatoriai, ankstyvą pavasarį atkeliavo ir pirmoji šiais metais parama maisto produktais. Vargingieji gavo 400 gramų kiaulienos konservų indelį ir puskilogramį sausų pusryčių. Toks šiemet buvo pirmasis maisto davinys vargstantiems. Kaip priedą varguoliai-rinkėjai dar gavo pažadą apie neišvengiamą šviesų rytojų. 

Tuomet pamatę tokius maisto paketus žmonės neslėpė apmaudo ir pykčio. Skurstančiuosius tuomet guodė — birželio mėnesį paketai bus gausesni. Mažas pajamas gaunantys gyventojai gaus ne 2, o net 7 produktus.

Tačiau birželio mėnesį gavo tik 5 produktus: kiaulienos konservų, miltų, konservuotų žaliųjų žirnelių, konservuotos burokėlių sriubos ir desertui saldžių sausų pusryčių.

Ir dar, kad Jonines pasitiktų nusiprausę ir švarūs, 5 skirtingų rūšių higienos priemonių: muilo, šampūno, skalbimo skysčio, dantų pastos, dantų šepetėlių.

Iš viso birželio mėnesį maisto parama pasiekė beveik 180 tūkst. skurdžiausiai gyvenančių Lietuvos žmonių.

Ne visi gali gauti paramą maisto produktais ir higienos prekėmis.

Maisto produktus ir higienos prekes 2019 metais gali gauti tik tie gyventojai, kurių vidutinės mėnesinės pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1,5 Vyriausybės patvirtintų valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžio per mėnesį, tai yra, 183 eurų. Tokia realybė, tokia aritmetika.

Tuo tarpu gyventojų šalyje vis mažiau

Birželį paskelbtos naujos pasaulio šalių gyventojų prognozės. Jungtinių Tautų (JT) ataskaita rodo, jog šio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje gyvens 1,5 mln. gyventojų. Sparčiau nyksta tik kariaujanti Sirija ir Puerto Rikas.

Lietuvos valdžia jau dabar turėtų skelbti ekstremalią padėtį bei imtis visų įmanomų priemonių, kurios sumažintų emigraciją, didintų gyventojų pajamas ir skatintų lietuvius susilaukti daugiau vaikų.

Atlyginimai Lietuvoje didėja ne tokiu greičiu, kad skatintų žmones likti šalyje.

Панорама Вильнюса, архивное фото
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Emigracijai, pagrindiniam gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksniui, mažinti reikia realių pajamų didėjimo. Juk pagal darbo užmokestį "rungtyniaujame" tik su Rumunija ir Bulgarija.

Lietuvoje gyventojų mažėja visą trisdešimtmetį nuo nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais, kai jų buvo 3 mln. 693,7 tūkst. Daugiausia žmonių Lietuvoje gyveno 1992 metais — 3 mln. 706,3 tūkst.

2009 metais Lietuvoje gyveno 3 mln. 183,8 tūkst. gyventojų. Per dešimtmetį jų sumažėjo 389,7 tūkst. Tokia Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės valdymo aritmetika. Šiuo metu Lietuvoje gyvena 2 mln. 794,1 tūkst. gyventojų.

Ar šiltoje valstiečio pirkioje apšerkšnijusios žiemos vakarą, ar naujojo lietuvio naujoje terasoje besileidžiant saulei, istorijos apie Eglę, Kastytį, piktas pamotes, trečią brolį Joną ar pusnynuos miegančius nykštukus šimtus metų pasakojamos vėl ir vėl. Tie patys žodžiai, su kuriais augo mūsų seneliai ir proseneliai, džiugina vaikus ir šiandien.

Džiugina, jei esi sotus, švarus, apsirengęs ir turi stogą virš galvos. Jei nesi arba esi tas trečias brolis...

Rinktis Tau, broli.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

144
Tegai:
Lietuva, emigracija
Dar šia tema
Ne trys milijonai: Lietuvoje toliau mažėja gyventojų
Baltijos šalys ir Rytų Europa bijo "protų nutekėjimo"
Kaip migruoja lietuviai savo šalyje
Balsavimas per rinkimus, arhyvinė nuotrauka

Lietuvos rusakalbiai gyventojai, balsuosime?

(atnaujinta 16:01 2020.08.10)
Penktadienį baigėsi pirmasis kandidatų į Seimą priešrinkiminės kampanijos etapas. Tautinės mažumos, kurių Lietuvoje yra beveik 17 procentų, yra iškėlusios savo kandidatus į įvairius politinių partijų ir judėjimų sąrašus. Ar juos palaikys rusakalbiai?

Prieš kiekvienus rinkimus Lietuvos politikai primena, kad šalyje gyvena daugybė potencialių rinkėjų, turinčių nelietuviškas pavardes. Tai lenkai (beveik šeši procentai), rusai (beveik penki procentai), baltarusiai (beveik 1,5 procento) ir kiti daugiau nei 150 tautybių atstovai, kurie nepriklauso, kaip vietiniai patriotai mėgsta save vadinti, "titulinei tautai".

Dalis "nelietuviškų" rinkėjų nepriklausomybės metais lengvai prisitaikė ir netgi sutiko savo pasuose susilietuvinti vardus ir pavardes. Atsirado unikalių vardų — Aleksandras, Sergejus, Vladimiras. O kai kurie Ivanai tiesiog tapo Jonais. "Kraujo šauksmas" nuslopintas ir lietuviškomis pavardžių galūnėmis.

Šiandien šie buvę Lenkijos ir Rusijos, Baltarusijos žydai, graikų totoriai, ukrainiečiai, gruzinai, armėnai ir t.t. aktyviai balsuoja už sistemines Lietuvos politines partijas — už konservatorius, socialdemokratus, liberalus, žaliuosius. Nelite pavardes su lietuviškomis galūnėmis galima pamatyti ir šių politinių asociacijų sąrašuose. Tiesa, ne priešakyje, o sąrašo gale. Maloni išimtis yra konservatorių sąrašas, kuriame garbės vietoje visada pasirodo populiariausias Lietuvos žydas Emanuelis Zingeris. Be to, tarp dvidešimties geriausių liberalų dažnai mirga pavardės iš lenkų diasporos.

Didžioji dalis lenkų ir rusų tradiciškai balsuoja už kandidatus iš dviejų sąrašų. Tai sąlyginės "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga"  ir Darbo partija. Kodėl sąlyginės? Nes būtent šių dviejų politinių asociacijų sąrašuose tarp lenkų ir lietuvių yra daugiausia rusiškų pavardžių. Juk patys rusai dėl asmeninių kai kurių lyderių ambicijų per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų nesugebėjo susivienyti į vieną galingą politinę jėgą. Jie pasiskirstė į dvi partijas — Rusų aljansą, kuriam vadovauja Tamara Lochankina iš Klaipėdos, ir į Lietuvos rusų sąjungą su Sergejumi Dmitrijevu priešaky.
Partijos "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga" sąraše yra didžioji dalis lenkiškų pavardžių, o Darbo partijos sąraše — lietuviškos. Rusai tik "praskiedžia" šiuos sąrašus.

Uspaskichas: "Aš stosiu krūtine už rusus!"

Pradėkime nuo sąlyginės leiboristų partijos, kuriai vadovauja Viktoras Uspaskichas, charizmatiškasis Lietuvos politikos šou dalyvis. Savo politinės karjeros pradžioje, 2000-aisiais, sėkmingas verslininkas iš savo bendraminčių sukūrė Darbo partiją, o jau per sekančius 2004 metų Seimo rinkimus ji sulaukė stulbinančios sėkmės. Viena vertus, Viktoras yra rusas (gimtinė — Rusijos Archangelsko sritis), kita vertus — "tikras lietuvis", kartais net pamirštantis rusų kalbą.

Viktoras neturėjo ypatingų pasisekimų vyriausybių ir valdančiųjų koalicijų darbe. Tačiau aplink šį asmenį kilo pakankamai skandalų — pradedant tuo metu suklastotu aukštojo mokslo diplomu (2005 metai), kurį pateikė ekonomikos ministras Viktoras Uspaskichas, ir baigiant "juodąja buhalterija" partijoje. Ryškus Darbo partijos vengimo mokėti mokesčius atvejis truko daugiau nei dešimt metų ir jo vadovams baigėsi bauda. O pats Viktoras Uspaskichas netgi paliko savo bendražygių gretas — Darbo partiją.

2015 metais Uspaskichui palikus Darbo partijos pirmininko [areigas, partija apgailėtinai pralaimėjo 2016 metų Seimo rinkimus, net neįveikusi penkių procentų barjero. Tačiau jau 2017 metais Uspaskichas grįžo vadovauti partijai, norėdamas gauti dar vieną Europos Parlamento nario mandatą, kuris, kaip "apsauginis laiškas", gelbsti nuo visų negandų. Dėka rusakalbių rinkėjų balsų, vėl buvo gautas mandatas. O Darbo partija pamažu grįžta į elito gretas.

Kaip rodo naujausios nuomonės apklausos, rudens rinkimuose "darbiečiai" nesunkiai peržengs penkių procentų barjerą ir vėl pateks į Seimą, galbūt net kaip atskira frakcija. Ir tai įvyks "Lietuvos rusų sąjungos", kurios interesus nuolat žada atstovauti Uspaskichas, balsų dėka. Bet, kaip žinote, "pažadėti dar nereiškia vesti". Ir garsus priešrinkiminis lozungas "Aš krūtine stosiu už rusus!" iš Viktoro lūpų yra ne kas kita, kaip šūkis.

Lenkai pamiršo apie rusus

Tiesa, jo politiniai oponentai kovoje dėl rusakalbių rinkėjų balsų — "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga" bendradarbiaudami su Rusų aljansu, kuriam vadovauja ir europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis — negali pasigirti sėkme.

Pastaraisiais metais lenkai prarado Rusijos rinkėjų lojalumą. Ypač po Ukrainos maidano. Ir viskas dėl neaiškios Rusijos politikos, kuriai aktyviai priešinasi Varšuva, — pagrindinė Lietuvos lenkų gynėja nuo vietinių nacionalistų išpuolių.

Paskutinis "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga" frakcijos didelis akibrokštas kovoje dėl rusų balsų buvo balsavimas už Lietuvos Seimo nutarimą, pasmerkiantį Rusiją už "Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymą". Šią rezoliuciją taip pat pasirašė vienintelė Seimo narė iš "Rusų aljanso" Irina Rozova. Dėl kurių ji buvo pasmerkta savo rinkėjų, vadinamųjų "vatnikų".

Rinkimai be pasirinkimo

Taigi spalio mėnesį artėjančiuose parlamento rinkimuose Lietuvos rusams bus sunku pasirinkti. Dar kartą pasiduoti Viktoro Uspaskicho žavesiui ir pažadams, balsuoti už Darbo partiją ir jos kandidatų sąrašą vienmandatėse rinkimų apygardose ar pasitikėti kelių politikų, turinčių rusiškas pavardes, autoritetu  partijos "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga" sąraše?

Prieš spalio mėnesį vyksiančius rinkimus Sputnik Lietuva dar ne kartą grįš prie šios temos. Bandysime nešališkai papasakoti apie šių dviejų politinių asociacijų kandidatų į deputatus pranašumus ir trūkumus, kad padėtume rusakalbiams rinkėjams apsispręsti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rinkimai, Seimas
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Donaldas Trampas

Trampas išveda kariuomenę Vokietijos JAV labui. Ir viso pasaulio

(atnaujinta 12:48 2020.08.11)
JAV gynybos sekretorius Markas Esperis teigė, kad artėjantis kariuomenės išvedimas iš Vokietijos atitinka Rusijos sulaikymo strategiją

Gynybos departamento vadovo padėtis yra blogesnė nei gubernatoriaus, nes jo žinioje yra tik vienas argumentas, palaikantis deklaruojamą poziciją. Formaliai JAV iš tikrųjų "perkels daugiau kariuomenės toliau į Rytus, arčiau Rusijos sienų". Bėda ta, kad atidžiai išnagrinėjus, ši tezė subyra į šipulius atskleisdama to, kas vyksta, esmę, o tai yra labai nepatogu amerikiečiams.

Beveik 12 tūkstančių karių paliks Vokietiją. Tačiau dauguma jų — 6,4 tūkst. žmonių — grįš namo, į JAV. Likusi dalis bus perskirstyta kitoms Europos šalims, tarp jų Italijai ir Belgijai. O šalia Maskvos — į Lenkiją — bus išsiųsta tik tūkstantis kareivių.

Ne itin įspūdinga matematika, kad palaikytų Esperio žodžius. Taip, kitaip būti negali, nes kolizija aplink JAV kontingentą Vokietijoje turi labai tolimą santykį su NATO ir Rusijos konfrontacija.

2018 metų birželio mėnesį "The Washington Post" pranešė apie Pentagono atliktą didelio masto kariuomenės perkėlimo į Europą sąnaudų ir poveikio analizę. Laikraštis teigė, kad Trampas tais metais domėjosi šia idėja. Be to, JAV prezidento motyvai buvo susiję tik su nepasitenkinimu NATO sąjungininkais, kurie atsisako finansuoti gynybą. Visų pirma, tai buvo susiję su Berlynu, kuris daugelį metų atkakliai vengė padidinti savo karines išlaidas iki dviejų procentų BVP, kaip reikalaujama Šiaurės Atlanto aljanso sutartyje.

Prieš metus ši tema vėl iškilo viešojoje erdvėje. Tuomet JAV ambasadorius Vokietijoje Ričardas Grenelas tiesiogiai pareiškė apie savo šalies pasirengimą išvesti dalį savo karinio kontingento iš Vokietijos į Lenkiją, nes "neteisinga laukti, kai Amerikos mokesčių mokėtojai ir toliau mokės už daugiau nei 50 tūkstančių amerikiečių Vokietijoje, o vokiečiai išnaudos savo biudžeto perteklių vidaus reikmėms".

Šis pareiškimas audringiausią reakciją sukėlė Lenkijoje. Per pastaruosius metus Lenkijos politikai ir žiniasklaida ilgesingai svajojo, kad jų šalis, o ne Vokietija, taptų pagrindiniu Amerikos karinių pajėgų akcentu Europoje. Reikėjo aptarti branduolinių ginklų perskirstymo perspektyvas. Tiesa, reikia pažymėti, kad šie pokalbiai kilo ne nuo nulio, juos išprovokavo valstybės pareigūnai, leidę tokiems įvykiams vystytis.

Apskritai, jei atskirsime faktus nuo politinių pareiškimų, planų ir lūkesčių, tada to, kas vyksta, esmė yra paprasta.
JAV daugelį metų bandė priversti Vokietiją, kaip vieną didžiausių pasaulio ekonomikų, smarkiai padidinti savo karines išlaidas, nes jei pasisektų, didžioji dalis lėšų būtų nukreipta į užsienį. Amerikiečiai pasinaudojo grasinimais, spaudimu ir šantažu. Tačiau visos jų pastangos buvo nesėkmingos: Vašingtonui nepavyko nustumti vokiečių valdžios nuo užimamos pozicijos.

Matyt, Donaldas Trampas galop pavargo nuo to, kas vyksta, todėl dabar šalies gynybos ministras ir kiti pareigūnai vykdo priedangos operaciją valstybės vadovo priimtam sprendimui išvesti kariuomenę iš Vokietijos, kad JAV šioje situacijoje neatrodytų visiškai pralaimėjusios.

Štai kaip tai atrodo.

Iš vokiečių gauti tai, ko norėjo, jiems nepavyko. Papildomų investicijų į savo ekonomiką gauti nepavyko. Karinis kontingentas Europoje bus sumažintas — ir tai atsižvelgiant į didėjančią Rusijos įtaką ir galią. Kariuomenės išvedimas Vokietijai nėra reikšminga bausmė: Vokietija iš tiesų praras darbo vietas ir tam tikras lėšas, kurias uždirba aptarnaudama karinę infrastruktūrą, tačiau šie nuostoliai nepalyginami su tais, kurie būtų buvę, jei šalis būtų sutikusi su Vašingtono reikalavimais.

Apskritai, papildomas tūkstantis karių Lenkijoje yra vienintelis dalykas, leidžiantis JAV išsaugoti veidą ir pareikšti, kad ji tęs savo kursą sulaikyti Rusiją.

Turbūt įdomiausias visos šios istorijos klausimas yra, kodėl Trampas vis dėlto nusprendė išvesti kontingentą iš Vokietijos. Galų gale jam niekas netrukdė ir toliau traukti katę už uodegos; žiūrėk, gal būtų buvę mažiau neigiamų padarinių.

Ko gero, atsakymo reikia ieškoti Amerikos prezidento asmenybėje ir tiksluose, kuriuos jis iškelia sau kaip šalies lyderiui.

Nors ir ekscentriškas, Donaldas Trampas iš tikrųjų yra susitelkęs į sisteminių problemų, susikaupusių JAV, sprendimą, įskaitant radikalias priemones. Be kita ko, JAV pateko į spąstus, kai jos ekonominiai interesai ir pasaulio supervalstybės reputacija įsivėlė į tiesioginį konfliktą.

Tiesą sakant, prezidento nepasitenkinimas yra gana pagrįstas: Amerika ne tik perėmė Europos gynybos funkcijas, bet ir daugiausia investuoja į gynybą, o didžiosios ir turtingiausios Senojo pasaulio ekonomikos įsitaisė jai ant kaklo.

Be abejo, čia didžiausią poveikį daro tai, kad nė viena iš jų, įskaitant Vokietiją, aiškiai netiki karinės grėsmės sau iš Rusijos realybe. Taigi, jei amerikiečiai nori tęsti savo karines-politines linksmybes su Maskva, tuomet Europa yra pasirengusi žaisti kartu su savo vyresniąja NATO partnere, tačiau Vašingtonas už savo ambicijas turi susimokėti pats.

JAV, kaip pasaulinės supervalstybės, statusas yra neatsiejama daugumos Amerikos elito vertybė, kuriai nedera gailėti pinigų. Net akivaizdžiai žlungantiems projektams.

Tačiau Donaldui Trampui tokia pozicija, regis, nepriimtina. Jis ne kartą atvirai pareiškė, kad pasaulinės vadovybės pareiga yra duoti konkrečią naudą JAV ir jos ekonomikai. Jei taip neatsitiks, vadinasi, supervalstybės statusas yra nenaudinga ir brangi nesąmonė, o jos palaikymui skirti ištekliai turėtų būti nukreipti į reikšmingesnes sritis.

Sprendimas išvesti dalį kontingento iš Vokietijos yra dar vienas pavyzdys, kad Trampo žodžiai atitinka principinius dalykus.
Suprasdamas, kad neįmanoma priversti Berlyno pakeisti savo pozicijos, jis pažvelgė į esamą padėtį kaip verslininkas ir pradėjo išlaidų mažinimo procesą.

Kariuomenės personalo perkėlimas pats savaime pareikalaus didelių išlaidų iš JAV, tačiau bet kokiu atveju tai yra pelningiau, nei toliau mokėti už jų buvimą Vokietijoje ilgus metus. Todėl galime užtikrintai teigti, kad Donaldo Trampo sprendimas ekonominiu požiūriu yra efektyvus ir atitinka nacionalinius JAV interesus.

Be jokios abejonės, tai ardo ir visuotinę JAV hegemoniją, ir atvirai nurodo į jų silpnumą, nesugebėjimą toliau nešti visos prisiimtų finansinių įsipareigojimų naštos. O tai jau atitinka viso pasaulio interesus.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vokietija, JAV
Maskva, archyvinė nuotrauka

Vokietijos užsienio reikalų ministerija įvertino santykių su Rusija svarbą

(atnaujinta 10:20 2020.08.11)
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas pareiškė, kad tik tuo atveju, jei Maskva dalyvaus svarbiuose tarptautiniuose reikaluose, galima pasirkti ilgalaikių rezultatų

VILNIUS, rugpjūčio 11 — Sputnik. Vokietijos ir Rusijos santykiai yra per daug svarbūs, kad juos būtų galima palikti likimo valiai, antradienį prieš išvykdamas į Maskvą žurnalistams sakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas. Apie tai rašo RIA Novosti.

"Vokietijos ir Rusijos santykiai yra per daug svarbūs, kad būtų palikti likimo valiai. Tai yra dar teisingiau, nes koronaviruso pandemija dar labiau apsunkina tiesioginius vokiečių ir rusų ryšius. Tik tuo atveju, jei Maskva dalyvaus svarbiuose tarptautiniuose reikaluose, pasieksime ilgalaikių rezultatų. Tai liečia situaciją Rytų Ukrainoje, Libijoje ir Sirijoje. Rusijos elgesys taip pat vaidina svarbų vaidmenį kontroliuojant ginklus. Mes norime, kad Rusija suprastų šią atsakomybę", — sakė Maasas, cituojamas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos informaciniame biuletenyje.

Anot ministro, "ten, kur reikia paaiškinimų, geriausia ieškoti atviro pokalbio".

Maasas pridūrė, kad po apsilankymo Maskvoje vyks į Sankt Peterburgą.

"Vokiečių Vehrmachto Leningrado blokada baigėsi prieš 75 metus. Tai yra siaubingas karo nusikaltimas prieš Rusijos žmones, už kuriuos atsakinga Vokietija ir kurių niekada neturime pamiršti. Maždaug prieš metus aš su savo kolega iš Rusijos sutariau dėl humanitarinio gesto, kuris būtų naudingas išgyvenusiems dėl blokados. Džiaugiuosi, kad tai pagaliau formuojasi dėl ligoninės paramos veteranams", — sakė ministras.

Tegai:
Rusija, Vokietija
Dar šia tema
Ekspertas: Lenkija gali pamėginti "pertvarkyti santykius" su Rusija
Supainiojo NATO su prekyba. Kodėl Rusija nenori grįžti į G7
Ekspertas: NATO turėtų palaikyti konstruktyvius ryšius su Rusija