ETPA vasaros sesija, archyvinė nuotrauka

Pokyčiai ETPA: Ukraina išeina, Rusija grįžta

92
(atnaujinta 17:59 2019.06.26)
Trečiadienį, birželio 26 dieną, antroje dienos pusėje, ETPA vėl svarstys Rusijos atstovų įgaliojimų klausimą

Rusijos delegacija sugrįžo į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. Protestuodama Ukrainos delegacija išėjo iš salės, Kijevas atšaukė ambasadorių Europos Taryboje konsultacijoms.

Ukraina bandė surengti rimtesnį demaršą ir įtikinti visų ją rėmusių šalių atstovus, kad ir jie išeitų iš posėdžių salės, o tai visa Gruzijos ir Baltijos šalių delegacija, taip pat dauguma Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos delegacijų atstovų. Tačiau Ukrainos draugai nusprendė neperžengti ribų, matydami, kad kova prieš Rusiją ETPA pralaimėta.

Tai teisinga, pelninga ir svarbu

Tiesą sakant, tai, kad Maskvą reikės grąžinti, niekam ETPA nekilo abejonių jau prieš dvejus metus. Visą šį laikotarpį vyko derybos dėl grąžinimo sąlygų. Rusija primygtinai reikalauja atkurti jos delegacijos teises. Europiečiai įtikinėjo pritarti daliniam atkūrimui, o kitos teisės neva bus atkurtos kada nors vėliau...

Iš esmės pagrindinė kliūtis buvo teisė pasisakyti sesijų metu ir dalyvauti priimant rezoliucijas. Europiečiai buvo pasirengę beveik iš karto grąžinti teisę balsuoti Asamblėjos vadovų rinkimuose. Tai reiškia, kad ETPA ilgą laiką nenorėjo atsisakyti teisės kritikuoti Rusiją, nesuteikdama Maskvai galimybės atsakyti į kaltinimus.

Ir neatsisakytų, jei ne finansinė problema. Rusijos metinis įnašas  ETPA išlaikymui yra 32,8 mln. eurų, arba apie 15 proc. Asamblėjos biudžeto. Nuo 2016 metų Maskva pradėjo mažinti įmokas, o nuo 2018 metų pradžios visai liovėsi mokėti. Nuo šių metų pradžios Rusija aiškiai nurodė, jog kadangi jos delegacijos įgaliojimų atkūrimo klausimas nėra išspręstas, šalis ketina pasitraukti iš ETPA.

Štai čia europiečiai, kurie anksčiau elgėsi gana vangiai, parodė operatyvumo stebuklus. Pirmasis bandymas visiškai atkurti Rusijos delegacijos įgaliojimus buvo prieš šešis mėnesius. Bet tada oponentai sugebėjo jį atmesti — Europoje ne visi tikėjo, kad Rusija iš tikrųjų gali išeiti iš Asamblėjos. Jie taip įprato prie to, kad visi nori prisijungti prie Europos struktūrų, kad šalies savanoriškas pasitraukimas iš ETPA atrodė neįmanomas.

Tačiau per šešis mėnesius tapo aišku, kad po išeinančios iš ES Didžiosios Britanijos ETPA gali palikti Rusija, kad bus galutinai palaidota civilizuoto "Europos modelio" patrauklumo legenda ir sugriauti senojo žemyno tarptautinio autoriteto likučiai.

Be to, teks visiems laikams atsisveikinti su Rusijos pinigais. 15 proc. biudžeto yra solidus kąsnis, kurio labai pritrūks amžinai alkanam ETPA aparatui.

Pareigūnai buvo pasirengę kentėti, kol buvo vilties, jog pinigai bus sumokėti vėliau. Kai paaiškėjo, kad gali juos prarasti visiems laikams, aparatas sunerimo.

ETPA aparato problemos buvo sutelktos į Europos Sąjungos (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Austrijos) lyderių problemas, kurios jau seniai norėjo atsikratyti beprasmių sankcijų prieš Rusiją, tačiau negali viešai pripažinti prieš penkerius metus padarytos klaidos. Jiems reikia kažko, kad būtų galima atkurti santykius su Maskva.

Atsižvelgiant į tai, Rusijos delegacijos ETPA įgaliojimų atkūrimas yra pats nekalčiausias žingsnis (sprendimus priima parlamentų delegacijos, vyriausybės, atrodo, neturi nieko bendro su juo), gana lengvas (atsižvelgiant į gyvybiškai svarbius ETPA aparato interesus) ir labai aktualus (Rusija tikrai pavargo laukdama konstruktyvaus sprendimo ir pasirengusi bet kuriuo metu pasitraukti iš ETPA).

Europiečiai pavargo nuo isterijos

Esant tokioms sąlygoms, jau niekas negalėjo padėti Ukrainai. Kaip ir prieš penkerius metus, politiškai motyvuoti europiečiai nenorėjo nei girdėti, nei klausytis Rusijos, paleisdami sankcijų smagratį, net dabar, pasitaikius progai, pristatytos Tarptautinės tyrimo komisijos ataskaitos dėl MH17 avarijos, kurioje buvo akivaizdūs, nors ir nepagrįsti, kaltinimai Rusijai, europiečių buvo ignoruota.

Ukraina aiškiai tikėjosi, kad vėl pavyks atidėti sprendimą dėl Rusijos delegacijos grąžinimo. Neseniai tai taip ir būtų buvę. Bet dabar dvigubi Europos standartai pasisuko prieš Kijevą. Tai, kas dar vakar kėlė Europai pasipiktinimą, šiandien sėkmingai ignoruojama.

Esmė juk ne tik apgailėtinuose 33 mln. eurų. Europos verslas prarado dešimtis milijardų dėl taikomų sankcijų. Europos politikai, pažadėję verslininkams, kad visi nuostoliai bus kompensuoti po to, kai Rusiją pavyks palaužti, suprato, kad Maskva laimėjo šioje kovoje ir trofėjų dalijimąsi teks atšaukti. Buvo rizikuojama labai dideliais pinigais.

Dabar Kijevas kelia isteriją ir grasina palikti ETPA kaip struktūrą, kuri "nepateisino jo vilčių". Ir susiduria su šaltu dar vakar jį karštai mylėjusių europiečių abejingumu. Šiandien iš Ukrainos nėra ko paimti. Jai nuolat reikia tik duoti. Taigi, jei skandalinga Ukrainos delegacija nustos atakuoti Strasbūrą, ETPA, Europos Taryba ir visa Europos Sąjunga atsikvėps su palengvėjimu.

Taip baigiasi žemiškoji šlovė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

92
Tegai:
Rusija, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA)
Temos:
Rusijos sugrįžimas į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją (62)
Dar šia tema
Rusijos delegacija pakviesta dalyvauti ETPA birželio mėnesio sesijoje
Rusijos URM papasakojo apie situaciją ETPA
Ukraina nesukėlė nesantaikos ETPA, tvirtina Zacharova
Ingrida Šimonytė, archyvinė nuotrauka

Šimonytės Lietuva: ko 2020-2024 metų vyriausybės tikisi Andrius Užkalnis?

(atnaujinta 09:26 2020.11.30)
Šimonytė jau oficialiai premjerė. Telieka patvirtinti ministrus. Landsbergistai džiūgauja. Tarp jų — ir vienas pagrindinių Lietuvos "influencerių", vienas iš lietuviškosios miesčionijos ideologų, Andrius Užkalnis: pasirodo, Šimonytė sužavėjo ir jį...

Aišku, pastarojo simpatijas Šimonytei nuspėti nebūtų sunku ir šiaip: gi Užkalnis priklauso prie tų, atseit, labiausiai "civilizuotų" ir "rafinuotų" Vakarų "vertybių" puoselėtojų Lietuvoje, kuriems šios, TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicinės vyriausybės atėjimas atrodo tiesiog išganingas.

Tačiau Užkalnis, netverdamas savo džiaugsme, paskyrė šiai temai ir atskirą straipsnį, pavadinimu "Kokia bus Lietuva prie Šimonytės".

Šiame nedidelės apimties opuse, nei sistemingos Šimonytės formuojamos vyriausybės, nei jos programinių nuostatų (kurių bendrą vaizdą jau turime pasirašytoje koalicinėje sutartyje) analizės nerasime: tai verčiau yra paties Užkalnio išankstinio naujosios vyriausybės vertinimo, jo vilčių bei lūkesčių savotiškas išdėstymas...

Po kelių narciziškų replikų, Užkalnis iš karto duoda suprasti, kad Šimonytėje atpažįsta sau giminingą sielą:

"Aš nesu panašus į Šimonytę, o ji, manau, gal ir nenorėtų būti panaši į mane. Aš joje matau tik vieną didžiulį ir labai svarbų bruožą, kuris mus vienija, ir tas bruožas yra ir jėga, ir silpnumas.

Tai alergija, nepakantumas, netolerancija kvailiams. Šimonytė nepakenčia kvailių".

"Kvailiai" šiame kontekste — visi, kurie nepasirašo po tiek Šimonytei, tiek Užkalniui sava lietuviškai amerikoniško liberalizmo, o paprasčiau šnekant — po landsbergizmo — politine programa.

O kai dėl Užkalnio ir — jo subjektyviu požiūriu — taipogi Šimonytės nusistatymo šių tariamųjų "kvailių" atžvilgiu, tai vietos dviprasmybėms irgi nepaliekama:

"Tik didelis intelektas [Šimonytės], pagarba galiojantiems įstatymams ir disciplina užtikrina tai, kad mes nematome išpuolių iš šaunamaisiais ginklais ginkluotos Ingridos Šimonytės pusės prieš tuos, kas vis dar kliedi apie Kubiliaus naktinę mokesčių reformą arba apie tai, kad ji skolinosi brangiai, kai galėjo skolintis pigiai."

Taigi, jei ne, atseit, didžiulė Šimonytės "išmintis", dauguma LŽVS bei kitų Landsbergių klano siūlomo kurso nepalaikančių Seimo deputatų jau dabar gulėtų po velėna; apie vadinamuosius "vatnikus", "koloradus", "kremlinus" ir kitus (žodžiu — antisisteminės opozicijos atstovus), esančius už Seimo ribų — tikriausiai nereikia net kalbėti...

Galbūt, tai suprasti reikėtų kažkaip tai kitaip? Na, aiškesnę interpretaciją čia pateikti galėtų nebent patsai Užkalnis. Bet mums pakanka žinoti ir tiek: kad šio "elitinio" rašeivos panieka kitaminčiams ir šiaip paprastai liaudžiai tegali pasilyginti su jo ir jam dvasiškai artimų veikėjų "patriarcho" — Vytauto Landsbergio — išvedžiojimais apie "runkelius" ir "šunaują"...

Šiaip ar taip, Užkalnis džiaugiasi, kad Šimonytė — šių visų "netikėlių" priešė. Ir reiškia atitinkamas viltis:

"Mes pamatysime ketverius metus su pasiekimais energetinės nepriklausomybės srityje, nes premjerė negali nežinoti, kaip tai svarbu. Tai net ne mano tikėjimas, tai mano žinojimas, kad bus gerai".

Taigi, Andrius Užkalnis tikisi, kad prie Šimonytės bus stiprinama "energetinė nepriklausomybė"... Ir tikrai — skaitant tarp eilučių (t.y., suprantant tikrąjį apgaulingosios frazės turinį: pradedant vienintelio realios krašto energetinės nepriklausomybės garanto, Ignalinos AE, uždarymu, baigiant "Independence" laivo afera ir nesibaigiančia isterija dėl Astravo AE) — šitokios, atseit, "energetinės nepriklausomybės" stiprinimo tikėtis reikėtų...

Ir neatsitiktinumas, kad tame pačiame straipsnyje Užkalnis daro paraleles tarp Šimonytės ir 2008-2012 metais Lietuvoje premjeravusio Andriaus Kubiliaus: gi pastarojo "naktinę reformą" Užkalnis laiko ne šiaip kažkuo tai nebloga ar netgi gera, bet, atrodytų, neliestina šventenybe.

Tiktai šįsyk — be neoliberalaus ekonominio paketo (už kurį stambaus kapitalo naudai ir vėl turės susimokėti paprasti dirbantieji...) — po TS-LKD vėliava ateina dar ir vaivorykštinis LGBT ideologijos virusas. Tiesa, jo Užkalnis nekomentuoja.

Anot Užkalnio: "Lietuvos pagaliau ateina valdyti žmonės, kurie žiūri į priekį, o ne atgal. Negaliu nesidžiaugti kartu su jumis visais."

Ir tokiais žodžiais pasibaigia jo pagiriamasis žodis Šimonytei. Ir čia sunku neprisiminti kitos Užkalnio bendramintės — Dalios Grybauskaitės — duoto 2020 metų Seimo rinkimų rezultato įvertinimo kaip "geriausio, kas galėjo nutikti Lietuvai"...

Tikrai taip! Tik klausimas — kokiai Lietuvai? Žinoma, ne "runkelių" ir ne "vatnikų" Lietuvai, kurios Užkalnis taip nekenčia ir kuri — be to — sudaro šalies ir tautos daugumą; o tai Lietuvai, kuri turi susikrovusi daugiau mažiau solidžius kapitaliukus arba tiesiog skanauja ES ir Sorošo fondų teikiamą pyragą.

Ir koks Užkalnis bebūtų — čia jo požiūris kažką tai reiškia, nes pastarasis — kaip kadaise teisingai pažymėjo Algirdas Paleckis — tai ne šiaip pavienis cinikas... Iš tiesų: Užkalnis — tai lietuviškosios miesčionijos, tai perpuvusios "nepriklausomosios" Lietuvos grietinėlės atspindys. 

Šia prasme — jo džiūgavimas dėl Šimonytės viską mums pasako. Na, ir iš tikrųjų jis (ir į jį panašūs) turi ko džiaugtis. Tik ar reikėtų džiaugtis likusiems? Apie tai tepamąsto patsai skaitytojas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
vyriausybė, politika, Ingrida Šimonytė
Dar šia tema
Su griaučiais spintoje: Lietuvoje pasirodys pikantiškos biografijos ministrai
"Premjeras turi matyti ne tik po savo nosimi": Guoga papaskojo, kodėl nusivylė Šimonyte
Valstiečiai papasakojo, kodėl nepalaikys Šimonytės kandidatūros
Seimas pritarė Ingridos Šimonytės kandidatūrai į Lietuvos premjerus
Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

Kam gresia vienatvė Baideno Amerikai ar Trampui?

(atnaujinta 11:24 2020.11.29)
Džo Baidenas pripažino, kad Trampas pakeitė pasaulį ir Ameriką. Pusiau išrinktas prezidentas, aiškindamas, kad jo prezidentavimas nebus trečioji Obamos kadencija, teigė, kad tai tiesiog neįmanoma
"Mes susiduriame su visiškai kitokiu pasauliu. Prezidentas Trampas pakeitė kraštovaizdį. Dabar tai "Amerika pirmoje vietoje", arba "vieniša Amerika".

Čia panaudotas vienas pagrindinių Trampo šūkių – "America First", kurį galima išversti kaip "Amerika pirmoje vietoje". Štai prie ko niekšas su savanaudiškumu-izoliacionizmu privedė šalį – pasaulio lyderę: mes dabar vieni, mumis niekas netiki, skundžiasi Baidenas. Bet nieko – mes susigrąžinome Baltuosius rūmus, sugrąžinsime ir pasaulio lyderystę:

"Amerika grįžo. Mes atliksime pagrindinį vaidmenį pasaulyje, neatsitrauksime nuo jo, neatmesime sąjungininkų, ginsime savo vertybes. <...> Amerika yra pasirengusi mesti iššūkį mūsų priešams ir bendradarbiauti su tradiciniais sąjungininkais. Amerika grįžo!"

Džo Baidenas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Andrew Harnik

Na, taip, grįžo, Trampui neleido jos išvežti. Trampas nekaltas dėl Amerikos vienatvės – jis tiesiog labai norėjo vėl padaryti šalį didingą, bet kaip suverenią nacionalinę valstybę, o ne globalistų žaidimų konsolę. Tam reikėjo pakeisti kursą – ką Trampas bandė padaryti, nors ir ne labai sėkmingai.

Tačiau vien jo ketinimų pakako išgąsdinti visą elitą abipus vandenyno. Ar dabar Baidenas sustiprins Atlanto solidarumą? Tačiau pasaulis pasikeitė – tai yra, jis pasikeitė jau valdant Obamai (2013–2015 metais, kai visiems tapo aišku, kad valstijos negali sustabdyti atvirą iššūkį jiems metusios Rusijos), o Trampas tik bandė išvesti Ameriką iš geopolitinės audros su minimaliais nuostoliais. Dabar jam priskiriamas šio pasaulio kūrimas – žadama viską sutvarkyti ir atkurti Amerikos lyderystę. Kas tuo patikės – kolektyvinio Baideno sugebėjimu grąžinti Amerikai tai, ko ji neteko dar iki Trampo? Europiečiai, rusai, kinai, arabai, indai, lotynų amerikiečiai? Juokinga.

Niekas nepatikės – nes pralaimėjusieji jau negalės laimėti. Nes jie pralaimėjo ne Trampui 2016 metais, o daug anksčiau – kai po 2008 metų krizės negalėjo suprasti, kad prasideda nauja era. Objektyvi istorijos eiga nuvedė Ameriką prie kryžkelės, tačiau jie to tiesiog nepastebėjo ir toliau ėjo globalizacijos keliu, vedančiu į žlugimą (nors buvo galima pasukti į "Amerika pirmoje vietoje"). Todėl dabartinė demokratų "pašto pergalė" netaps keršto pradžia – be to, tai tik sustiprins Amerikos problemas. Visus ketverius metus Baideno administracija gyvens laukdama Trampo keršto.

Ne, Trumpą marginalizuos ir pasodins į kalėjimą, vos tik jis paliks Baltuosius rūmus. O jei neįkalins, jis bus tąsomas po teismus, atjungtas nuo žiniasklaidos, Respublikonų partija jį išduos, o "isteblišmentas" surengs jam viešą "plakimo seansą", kad atgrasytų kitus. Tokios nuomonės nėra retenybė, bet ar šis scenarijus realus?

Trampas negali būti pašalintas iš Amerikos politikos, jis gali būti pašalintas tik fiziškai. Po sausio 20 dienos jis liks populiariausias JAV politikas, už kurį balsavo daugiau nei 70 milijonų amerikiečių. Niekas nesiginčys, kad dauguma iš 80 milijonų, balsavusių už Baideną, tai padarė ne dėl simpatijos buvusiam viceprezidentui, bet dėl antipatijos Trampui?

Dar niekada Amerikos istorijoje buvę prezidentai nebuvo įkalinti, o tokio precedento sukūrimas tik papildytų Trampo šalininkų gretas. Net kalėjime Trampas galės išrinkti prezidentu savo sūnų ar dukterį ar kažką kitą. Vargu ar tai yra kovotojų prieš trampizmą planų dalis.

Ar galės respublikonų "isteblišmentas" atsisakyti Trampo? Tik tuo atveju, jei viršininkai panorės pribaigti savo partiją – nes Trampas yra daug kartų populiaresnis už respublikonus. Remiantis šią savaitę CNBC ir "Change Research" paskelbta apklausa, 72 procentai respublikonų teigė, kad jie liktų su Trampu, jei jis išeitų iš partijos ir tik 28 procentai liktų "senojoje partijoje".

"Politico" ir "Morning Consult" apklausa rodo, kad 2024 metais respublikonai garantuotai siūlys Trampo kandidatūrą – 53 procentai respublikonų rinkėjų ir neprisijungusių rinkėjų jau yra pasirengę balsuoti už jį. Prie jo balsų galima pridėti dar 20 proc. – tie, kurie pasirengę palaikyti viceprezidentą Maiką Pensą (12 proc.) ir Donaldą Trampą jaunesnįjį (dar aštuoni). Konkurentų paprasčiausiai nėra – nė viena iš buvusių "žvaigždžių" (Mittas Romney, Tedas Cruzas ir kt.) nesurinko net penkių procentų. Tai yra, respublikonai dabar yra visiškai Trampo partija, jų elektoratas yra pasirengęs sekti tik paskui jį. Ir net jei įsivaizduosime visiškai nerealų scenarijų su savižudišku respublikonų "isteblišmento" elgesiu, jei iš partijos bus pašalintas jos lyderis, Trampas sukurs savo partiją ir eis su ja į rinkimus 2024 metais. Taip, tada jis negalės įveikti demokratų kandidato – bet respublikonų kandidatas užims trečią vietą ir palaidos partiją.

Atjungimas nuo žiniasklaidos visiškai negąsdina Trampo, ketverius metus jis buvo beveik visiškai apšaudomas iš jų pusės. Jis yra pats sau žiniasklaida – ir nuo nuolio sukurs naują nacionalinę. Svarbiausia, kad jis turi realią pusę šalies rinkėjų palaikymo bazę. Tai yra daug – ir didžioji dauguma šių žmonių lauks jo sugrįžimo į Baltuosius rūmus. Ir Trampas jiems ateinančius ketverius metus pavers serialu – ne tik "Kortų nameliu", bet ir "Trampas grąžins tai, kas buvo pavogta".

Kuo jis užsiims? Agitacija, propaganda ir kontrpropaganda, sieks įgyti visišką Respublikonų partijos aparato ir struktūrų kontrolę. O svarbiausia – rinkimais. 2022 metais Trumpas turės užtikrinti Respublikonų partijos pergalę Kongrese.

Jis sieks ne tik išlaikyti kontrolę virš Senato, bet ir padidinti savo daugumą ten, o idealiu atveju atgauti Atstovų Rūmus. Atsižvelgiant į daugybę problemų, su kuriomis susidurs Demokratų partija, antroji užduotis neatrodo neįmanoma – nepaisant Baideno pažado suteikti pilietybę 11 milijonų migrantų (vis tiek jie daugiausia gyvena "mėlynose", tai yra demokratų apygardose). Laimėjęs 2022 metais, Trampas pradės kampaniją į Baltuosius rūmus, norėdamas 2024 metais sugrįžti pats arba atsivesti savo žmogų.

Amerikos istorijoje jau yra buvę pralaimėjusių sugrįžimo atvejų, nors jie buvo įvardijami kaip nevykėliai ir jų pačių partija nuo jų nusisuko.

Groveris Klyvlendas tris kartus gavo didžiąją rinkėjų balsų dalį, tačiau tik du kartus tapo prezidentu. 1888 metais, pasibaigus pirmajai kadencijai,  jis pralaimėjo pagal rinkikų balsus – 1892 metais jis grįžo į Baltuosius rūmus. Klyvlendas buvo demokratas, bet buvo Tammany Hall, korumpuotos partijos mašinos, priešas. Beje, jį palaikė net kai kurie respublikonai, įskaitant Niujorko politiką Teodorą Ruzveltą.

Ruzveltas tapo prezidentu 1901 metais, po McKinley, pas kurį  jis ėjo viceprezidento pareigas, nužudymo, o 1904 metais jis pats laimėjo rinkimus. Jis galėjo laimėti 1908 metais, tačiau būdamas ištikimam duotam žodžiui, jis atsisakė dalyvauti kampanijoje. Jo išrinktasis kandidatas, karo sekretorius Taftas, laimėjo, tačiau pradėjo vykdyti politiką, kuri nepatiko Ruzveltui. Itin populiarus Ruzveltas nusprendė grįžti į Baltuosius rūmus, tačiau partijos mašina neleido jo nominuoti. Tada jis sukūrė savo "Progresyvią partiją" ir rinkimuose gavo 27 procentus balsų (keturiais procentais daugiau nei Taftas) ir pralaimėjo demokratų  kandidatui Vudrovui Vilsonui.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
© Sputnik / Алексей Никольский

Jei po ketverių metų Ruzveltui nepavyko susigrąžinti Baltųjų rūmų, nepaisant didžiulio populiarumo, tai Ričardas Niksonas padarė neįmanomą – grįžo po aštuonerių metų. 1960 metais jis, būdamas viceprezidentu, pralaimėjo rinkimus Džonui Kenedžiui. Bet 1968 metais jis laimėjo pradinius etapus ir turėjo kovoti su Kenedžio broliu Robertu. Jis buvo nužudytas per rinkimų kampaniją, po kurios Niksonas nugalėjo viceprezidentą ir grįžo į Baltuosius rūmus ir po ketverių metų buvo perrinktas.

Ką dar bendro turi šie Trampo pirmtakai? 1888 m. Klyvlendo ir 1960 m. Niksono pralaimėti rinkimai, švelniai tariant, buvo suklastoti – lygiai taip pat, kaip Ruzvelto pralaimėjimas pirminiuose respublikonų rinkimuose 1912 m. Visi trys buvo sustabdyti nesąžiningai (taip, visa Amerikos rinkimų istorija yra manipuliavimo balsais technologijų varžybos), tačiau tada dviem pavyko laimėti, nepaisant to, kad partijos mašina ir "isteblišmentas" veikė prieš juos. Ir visi trys yra vieni galingiausių Amerikos prezidentų – ne tik galingiausias Ruzveltas, bet ir Niksonas, kurio taip nemėgsta Amerikos žiniasklaida, bei Klyvlendas.

Trampas neseks Ruzvelto keliu – o Respublikonų partija negali sau leisti pakartoti 1912 metų kampanijos. Trampas sujungs Niksono (vieno iš jo mėgstamiausių prezidentų) ir Klyvlendo kelius kad grįžtų į Baltuosius rūmus 2024 metais. Pats arba kaip prezidento tėvas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Džo Baidenas, Donaldas Trampas
Dar šia tema
Britų laikraštis pranešė apie "trečiojo pasaulinio karo grėsmę" dėl JAV eskadrinio mininko
"Kursas karo link": vokiečiai įvertino JAV eskadrinio minininko įplaukimą į RF vandenis
Dramblys Kaavanas Marghazaro zoologijos sode Islamabade prieš transportavimą į gamtos rezervatą Kambodžoje

"Vienišiausias pasaulyje dramblys" atvyko į Kambodžą ieškoti poros

(atnaujinta 17:17 2020.11.30)
Kaavanas daugiau nei 35 metus praleido zoologijos sode, kur buvo laikomas nepakankamai dideliame narve, neturėjo galimybių bendrauti su savaisiais ir turėjo kiekvieną dieną daryti pasirodymus lankytojams

VILNIUS, lapkričio 30 — Sputnik. Dramblio patinas Kaavanas iš Pakistano zoologijos sodo, pavadintas "vienišiausiu pasaulyje drambliu", pirmadienį atvyko specialiu skrydžiu iš Pakistano į Kambodžą, kur jis bus išleistas į rezervatą, kuriame gyvena daug laukinių dramblių, įskaitant laisvas pateles, pirmadienį pranešė internetinė laikraščio "Khmer Times" versija.

Dramblį, dėl kurio likimo gyvūnų teisių gynėjai kovojo daugelį metų, Kambodžos žemėje pasitiko amerikiečių dainininkė ir tarptautinė pop žvaigždė Cher, atstovaujanti tarptautinei gyvūnų teisių apsaugos organizacijai "Four Paws" ("Keturios letenos") derybose su Pakistano vyriausybe dėl Kaavano išlaisvinimo iš zoologijos sodo Islamabado mieste, ir Kambodžos aplinkos apsaugos ministerijos atstovas Net Pheakra, praneša laikraštis.

Слон Кааван в зоопарке Маргазар в Исламабаде перед транспортировкой в заповедник в Камбодже
© REUTERS / Saiyna Bashir
Dramblys Kaavanas Marghazaro zoologijos sode Islamabade prieš transportavimą į gamtos rezervatą Kambodžoje

Lėktuve Kaavaną lydėjo veterinaras ir treneris daktaras Chalilas bei jo padėjėjai, kurie kelis mėnesius stebėjo milžino sveikatą ir treniravo jį, ruošdami aštuonių valandų skrydžiui specialiame metaliniame konteineryje, kuriame įrengtos gyvybės palaikymo sistemos.

Kaavanas daugiau nei 35 metus praleido zoologijos sode, kur buvo laikomas nepakankamai dideliame narve, neturėjo galimybių bendrauti su savaisiais ir turėjo kiekvieną dieną daryti pasirodymus lankytojams. Gyvūnų teisių gynėjų kova dėl jo išlaisvinimo truko daugiau nei penkerius metus, ir tik šiais metais, po derybų dalyvaujant Cher, ši kova baigėsi sėkme, sakoma pranešime.

Dramblys artimiausiu metu bus paleistas į "dramblių" rezervatą Kambodžos Siemreabo provincijoje prie Tailando sienos, pranešė leidinys.

Kaavano gabenimo į Kambodžą paruošimo operacija užtruko apie penkis mėnesius ir kainavo daugiau nei 400 tūkstančių dolerių. Operaciją atlikusi organizacija "Four Paws" naudoja tik savanoriškas aukas, primena laikraštis.

Tegai:
gyvūnai, dramblys
Dar šia tema
Šri Lankoje išgelbėtas į šulinį įkritęs drambliukas
Zambijoje dramblys trenkė per veidą jį filmavusiai merginai — video