ETPA vasaros sesija, archyvinė nuotrauka

Pokyčiai ETPA: Ukraina išeina, Rusija grįžta

91
(atnaujinta 17:59 2019.06.26)
Trečiadienį, birželio 26 dieną, antroje dienos pusėje, ETPA vėl svarstys Rusijos atstovų įgaliojimų klausimą

Rusijos delegacija sugrįžo į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. Protestuodama Ukrainos delegacija išėjo iš salės, Kijevas atšaukė ambasadorių Europos Taryboje konsultacijoms.

Ukraina bandė surengti rimtesnį demaršą ir įtikinti visų ją rėmusių šalių atstovus, kad ir jie išeitų iš posėdžių salės, o tai visa Gruzijos ir Baltijos šalių delegacija, taip pat dauguma Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos delegacijų atstovų. Tačiau Ukrainos draugai nusprendė neperžengti ribų, matydami, kad kova prieš Rusiją ETPA pralaimėta.

Tai teisinga, pelninga ir svarbu

Tiesą sakant, tai, kad Maskvą reikės grąžinti, niekam ETPA nekilo abejonių jau prieš dvejus metus. Visą šį laikotarpį vyko derybos dėl grąžinimo sąlygų. Rusija primygtinai reikalauja atkurti jos delegacijos teises. Europiečiai įtikinėjo pritarti daliniam atkūrimui, o kitos teisės neva bus atkurtos kada nors vėliau...

Iš esmės pagrindinė kliūtis buvo teisė pasisakyti sesijų metu ir dalyvauti priimant rezoliucijas. Europiečiai buvo pasirengę beveik iš karto grąžinti teisę balsuoti Asamblėjos vadovų rinkimuose. Tai reiškia, kad ETPA ilgą laiką nenorėjo atsisakyti teisės kritikuoti Rusiją, nesuteikdama Maskvai galimybės atsakyti į kaltinimus.

Ir neatsisakytų, jei ne finansinė problema. Rusijos metinis įnašas  ETPA išlaikymui yra 32,8 mln. eurų, arba apie 15 proc. Asamblėjos biudžeto. Nuo 2016 metų Maskva pradėjo mažinti įmokas, o nuo 2018 metų pradžios visai liovėsi mokėti. Nuo šių metų pradžios Rusija aiškiai nurodė, jog kadangi jos delegacijos įgaliojimų atkūrimo klausimas nėra išspręstas, šalis ketina pasitraukti iš ETPA.

Štai čia europiečiai, kurie anksčiau elgėsi gana vangiai, parodė operatyvumo stebuklus. Pirmasis bandymas visiškai atkurti Rusijos delegacijos įgaliojimus buvo prieš šešis mėnesius. Bet tada oponentai sugebėjo jį atmesti — Europoje ne visi tikėjo, kad Rusija iš tikrųjų gali išeiti iš Asamblėjos. Jie taip įprato prie to, kad visi nori prisijungti prie Europos struktūrų, kad šalies savanoriškas pasitraukimas iš ETPA atrodė neįmanomas.

Tačiau per šešis mėnesius tapo aišku, kad po išeinančios iš ES Didžiosios Britanijos ETPA gali palikti Rusija, kad bus galutinai palaidota civilizuoto "Europos modelio" patrauklumo legenda ir sugriauti senojo žemyno tarptautinio autoriteto likučiai.

Be to, teks visiems laikams atsisveikinti su Rusijos pinigais. 15 proc. biudžeto yra solidus kąsnis, kurio labai pritrūks amžinai alkanam ETPA aparatui.

Pareigūnai buvo pasirengę kentėti, kol buvo vilties, jog pinigai bus sumokėti vėliau. Kai paaiškėjo, kad gali juos prarasti visiems laikams, aparatas sunerimo.

ETPA aparato problemos buvo sutelktos į Europos Sąjungos (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Austrijos) lyderių problemas, kurios jau seniai norėjo atsikratyti beprasmių sankcijų prieš Rusiją, tačiau negali viešai pripažinti prieš penkerius metus padarytos klaidos. Jiems reikia kažko, kad būtų galima atkurti santykius su Maskva.

Atsižvelgiant į tai, Rusijos delegacijos ETPA įgaliojimų atkūrimas yra pats nekalčiausias žingsnis (sprendimus priima parlamentų delegacijos, vyriausybės, atrodo, neturi nieko bendro su juo), gana lengvas (atsižvelgiant į gyvybiškai svarbius ETPA aparato interesus) ir labai aktualus (Rusija tikrai pavargo laukdama konstruktyvaus sprendimo ir pasirengusi bet kuriuo metu pasitraukti iš ETPA).

Europiečiai pavargo nuo isterijos

Esant tokioms sąlygoms, jau niekas negalėjo padėti Ukrainai. Kaip ir prieš penkerius metus, politiškai motyvuoti europiečiai nenorėjo nei girdėti, nei klausytis Rusijos, paleisdami sankcijų smagratį, net dabar, pasitaikius progai, pristatytos Tarptautinės tyrimo komisijos ataskaitos dėl MH17 avarijos, kurioje buvo akivaizdūs, nors ir nepagrįsti, kaltinimai Rusijai, europiečių buvo ignoruota.

Ukraina aiškiai tikėjosi, kad vėl pavyks atidėti sprendimą dėl Rusijos delegacijos grąžinimo. Neseniai tai taip ir būtų buvę. Bet dabar dvigubi Europos standartai pasisuko prieš Kijevą. Tai, kas dar vakar kėlė Europai pasipiktinimą, šiandien sėkmingai ignoruojama.

Esmė juk ne tik apgailėtinuose 33 mln. eurų. Europos verslas prarado dešimtis milijardų dėl taikomų sankcijų. Europos politikai, pažadėję verslininkams, kad visi nuostoliai bus kompensuoti po to, kai Rusiją pavyks palaužti, suprato, kad Maskva laimėjo šioje kovoje ir trofėjų dalijimąsi teks atšaukti. Buvo rizikuojama labai dideliais pinigais.

Dabar Kijevas kelia isteriją ir grasina palikti ETPA kaip struktūrą, kuri "nepateisino jo vilčių". Ir susiduria su šaltu dar vakar jį karštai mylėjusių europiečių abejingumu. Šiandien iš Ukrainos nėra ko paimti. Jai nuolat reikia tik duoti. Taigi, jei skandalinga Ukrainos delegacija nustos atakuoti Strasbūrą, ETPA, Europos Taryba ir visa Europos Sąjunga atsikvėps su palengvėjimu.

Taip baigiasi žemiškoji šlovė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

91
Tegai:
Rusija, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA)
Temos:
Rusijos sugrįžimas į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją (62)
Dar šia tema
Rusijos delegacija pakviesta dalyvauti ETPA birželio mėnesio sesijoje
Rusijos URM papasakojo apie situaciją ETPA
Ukraina nesukėlė nesantaikos ETPA, tvirtina Zacharova
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda

Gitanas Nausėda vienos kadencijos prezidentas?

(atnaujinta 10:24 2020.06.01)
Nepastebimai prabėgo vieneri Gitano Nausėdos prezidentavimo metai. Yra nuomonių, kad dar kartą valstybės vadovu jis netaps. Kiek pagrįstas toks skeptiškumas?

Vieni bet kokio prezidento metai nėra laikotarpis, kuris leistų daryti vienareikšmiškas išvadas dėl jo veiklos. Tačiau tam tikros Nausėdos tiek vidaus, tiek užsienio politikos tendencijos ėmė ryškėti.

Lietuva plius Lenkija lygu Amerika

Pirmiausiai Lietuvos prezidentas yra atsakingas už tarptautinius reikalus. Kai jis atėjo į valdžią, buvo šiokia tokia viltis, kad antirusiška isterija sušvelnės, o proamerikietišką kursą bent iš dalies subalansuos europietiška kryptis. Iš pradžių susidarė įspūdis, kad Nausėda iš tiesų bando padaryti Lietuvos užsienio politikos reviziją ir ją pakoreguoti (pavyzdžiui, surinko politologus). Tačiau po kurio laiko prasidėjo sena daina apie tą patį.

Pavyzdžiui, kalbėdamas Jungtinėse Tautose, Lietuvos vadovas pareiškė: "Dalis politinių lyderių kelia idėją kurti naują geopolitinę erdvę nuo Atlanto vandenyno iki Vladivostoko, kurį įtrauktų ir Rusiją. Mintis įdomi, tačiau ar mes jos įgyvendinimui turime bendrą pagrindą? Ar turime bendrų vertybių? Atsakymas yra "ne"! (...) Iki šios dienos Rusija nepadarė nieko, kad nusipelnytų mūsų pasitikėjimo". Jeigu neaišku, dar viena Nausėdos citata: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų".

Trumpai sakant, su Maskva Vilniui visai ne pakeliui. Tada su kuo? Matyt, su Lenkija. Viena vertus, Dalios Grybauskaitės laikais Lietuvos santykiai su didele vakarine kaimyne pablogėjo, ypač lyginant su Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu. Todėl būtų logiška grąžinti juos į ankstesnį lygį. Kita vertus, pastaruoju metu Varšuva kartu su Budapeštu tapo viena iš pagrindinių Briuselio problemų. Pavyzdžiui, jo netenkina nepagarba teisinės valstybės principams Lenkijoje. Be to, lenkai atvirai orientuojasi į JAV savo užsienio politikoje, nors Europos dialogas su Vašingtonu toliau komplikuojasi.

Tokiu būdu, Nausėda iš esmės turėjo pasirinkimą — pagrindiniu partneriu pasirinkti Lenkiją ir Ameriką, kuri Europoje vis glaudžiau bendradarbiauja su ta pačia Lenkija, arba pradėti suartėjimą su "sena Europa" (Vokietija ir Prancūzija). Ir jis pasirinko pirmą variantą.

Turbūt, geriausiai situaciją charakterizuoja šis Lietuvos vadovo pareiškimas: "Kai kanclerė užsiminė apie "Nord Stream-2", aš pasakiau: "Gerbiama ponia kanclere, Lietuvos pozicijoje niekas nepasikeitė". Ji nusišypsojo ir sako: "Aš nelabai ir tikėjausi". Be to, paklaustas, ar Lietuva balsuotų už ES sankcijas Lenkijai, Nausėda atsakė, kad baudimo keliu nežengtų.

Pagaliau, jo laikais prasidėjo kalbos apie santykių su Baltarusija perkrovimą. Tačiau akivaizdu, kad tai tik amerikietiskos politikos atspindys, nes Vašingtonas labai susirūpino dėl glaudesnės Minsko ir Maskvos integracijos. Kad realiam Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimui nėra jokio apčiuopiamo pagrindo, patvirtina ir tolimesnė Vilniaus politika prieš Astravo atominę elektrinę.

Pastaroji, beje, komplikavo Lietuvos santykius ir su Latvija bei Estija, kurios neskuba atsisakyti pigios "nedemokratinės" elektros. Ir Nausėdai beliko pasakyti: "Latvių sprendimas yra politinis (...), ir dėl to tenka tik apgailestauti". O iš tiesų tenka apgailestauti dėl nepragmatiskos ir nesubalansuotas (pernelyg proamerikietiškos) Lietuvos užsienio politikos.

Nausėdiški kalneliai

O štai lietuviškoje vidaus politikoje viskas kur kas įdomiau. Nors tai nėra pagrindinė prezidento atsakomybės sfera, jis bando būti joje aktyvus, ir pažymėtina, kad jo pozicija evoliucionuoja.

Pradėjo Nausėda kaip kietosios linijos šalininkas: remdamasis savo aukštu rinkiminiu rezultatu (autoritetu), pabandė primesti valdantiesiems prezidentūros valią. Didžiausiu jų santykių išbandymu šiame kontekste tapo susisiekimo ministro istorija, kuri baigėsi faktiniu prezidento pažeminimu.

Tokioje situacijoje jis turėjo kelis tolimesnio elgesio variantus. Pirmas — pasmerkti "Valstiečius", visiškai nuo jų atsiriboti ir ramiai laukti Seimo rinkimų. Antras — pasmerkti "Valstiečius" ir pradėti aktyviai remti opoziciją (ko ji, tikriausiai, tikėjosi). Trečias — pakeisti taktiką ir siekti savo tikslų, ieškant kompromiso su valdančiaisiais.

Gana netikėtai Nausėda, kaip parodė 200 eurų išmokos pensininkams istorija, pasirinko trečią variantą, tik nebuvo aišku — tai lemia vieningos kovos su koronavirusu būtinybė ar principinis jo požiūrio pasikeitimas? Ir tuomet įvyko keli svarbūs dalykai.

Pirma, vertindamas prezidento pasiūlymą mažinti gyventojų pajamų mokestį, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis buvo santūrus: "Nematant bendro vaizdo, pasakyti, kad dar beveik pusę milijardo sutinkame iš biudžeto išimti, yra labai sudėtinga". Kitaip tariant, Nausėda šiuo atveju negavo vienareikšmiškos "Tėvynės sąjungos" paramos.

Antra, "Valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis pagyrė Nausėdą už tai, kad jis ne toks, kaip Grybauskaitė, ir elgiasi konstruktyviai. Savo ruožtu prezidentas, vertindamas "Valstiečių" rinkimines perspektyvas, pareiškė: "Yra nemaža tikimybė, kad, jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją" (nors galėjo pasakyti ką nors iš serijos "pagyvensime — pamatysime").

Ir čia jau konservatorių kantrybė trūko. Jų narys Kęstutis Masiulis parašė: "Tokios šnekos ir ypač iš Prezidento lūpų programuoja dalies rinkėjų ir ypač neapsisprendusiųjų elgesį. Kai nežinai už ką balsuoti, tai visad smagiau būti balsavus už nugalėtoją ir dar paskatinant autoriteto". Sunku pasakyti, ar Nausėda sąmoningai padarė minėtą prognozę dėl "Valstiečių" ateities, ar tiesiog nepagalvojo, ką daro, bet faktas tame, kad "Tėvynės sąjunga" nepatenkinta, ir jos santykius su prezidentūra sunku pavadinti sąjunginiais.

Šiame fone suėjo prezidento valdymo metai ir pasigirdo kalbos (pavyzdžiui, Andriaus Tapino komentaras), kad jis, skirtingai nuo Grybauskaitės, nėra lyderis ir kad jam bus sunku laimėti kitus rinkimus. Ar tikrai?

Kaip teisingai pastebėjo politologas Vytautas Dumbliauskas: "Tuos pirmuosius metus matau kaip tam tikrą pasimetimą, kada pilietis Nausėda ieško savęs prezidento poste. Jis dar neatranda to santykio". Šiame kontekste pažymėtina, kad jam iš tiesų derėjo neutraliau kalbėti apie "Valstiečių" šansus rinkimuose. Tačiau iš principo pritarimas jų naujai koalicijai ir ilgalaikis konstruktyvus bendradarbiavimas su ja galiausiai galėtų garantuoti sėkmę pačiam Nausėdai, nes su konservatoriais jo dialogas kažkaip nesigauna.

Apibendrinant, vis dar sunku galutinai  pasakyti, ar prezidento metimasis jau baigėsi. Taškus ant "i", matyt, galima bus dėti po rinkimų. Šiandien gi Nausėda norom nenorom atsidūrė "Valstiečių" aikštelės pusėje, kas, žinoma, yra smūgis "Tėvynės sąjungai", bet ilguoju laikotarpiu gali įnešti daugiau konstruktyvumo į Lietuvos vidaus politiką. Tuo pat metu būtų gerai, kad jo atsirastų ir šalies užsienio politikoje, bet šito "Titaniko" kursą galėtų pakoreguoti tik didelis aisbergas transatlantinių santykių jūroje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Gitanas Nausėda, Lietuva
Savaeigė artilerijos sistema Koalicija-SV, archyvinė nuotrauka

Rusija pasirenka haubicą: kokie yra savaeigės "Koalicija-SV" pranašumai

(atnaujinta 07:36 2020.06.01)
Naujoji Rusijos savaeigės artilerijos sistema tapo dar mobilesnė — kariuomenė pradeda naudoti naujausių haubicų partiją

Artilerija yra karo dievas, todėl Rusijoje statomos ne tik šventyklos, bet ir geriausios pasaulyje haubicos. Žemutinio Naugardo  apskrities poligone prasidėjo 152 mm savaeigio artilerijos įrenginio (SAĮ) "Koalicija-SV", pagaminto automobilio "KamAZ-6550" pagrindu, ratinio modifikavimo bandymai.

Vandenyno universali sistema Poseidon, archyvinė nuotrauka
Министерство обороны РФ

Eksperimentinė naujausių haubicų "Koalicija-SV" partija gegužės pabaigoje atvyko į Rusijos kariuomenę. Įrenginys yra paremtas T-90 tanko platforma ir yra skirtas antžeminiams taikiniams: komandų postams, ryšių centrams, artilerijos ir minų baterijoms, šarvuotoms transporto priemonėms, oro gynybos sistemoms ir priešo darbo jėgai iki 70 km atstumu — naikinti. Šiandien ši haubica neturi analogų pasaulyje. Beveik tuo pačiu metu "Uralvagonzavod" pradėjo SAĮ versijos, pagrįstos automobiliu "KamAZ-6550", jūros ir ugnies bandymus. Planuojama, kad bandymai bus baigti šiais metais, po to bus priimtas sprendimas dėl ratinio modifikavimo serijinės gamybos.

Ratinių savaeigių "Koalicija-SV" pasirodymas kariuomenėje taps precedento neturintis įvykis (šiandien Rusijoje tokių haubicų nėra) ir leis šauliams pasirinkti "Koalicijos" vikšrinę ar ratinę modifikaciją, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Palyginti su vikšrinėmis mašinomis, sistema su keturių ašių važiuokle "Kamaz" turi savų pranašumų — mobilumą, galimybę naudoti bendrosios paskirties greitkeliuose nesunaikinant važiuojamosios dalies ir ilgesnį galios rezervą.

Generalinis gamintojo direktorius Dmitrijus Semizorovas anksčiau sakė: "Koalicija" yra ateities mašina. Šiandien ji aplenkia laiką". Ko gero, ant ratų nauji savaeigiai įrenginiai dar labiau pralenks. Ir tai tikrai sudomins užsienio pirkėjus. Pavyzdžiui, ankstesnės kartos "Msta-S" savaeigės haubicos, modifikuotos 155 mm kalibro, galinčios šaudyti sviediniais "Krasnopol-M" ir vakarietiškais šaudmenimis to paties kalibro, eksportas kainuoja 1,6 milijono dolerių. IDEX-93 parodoje Abu Dabyje "Msta-S" pademonstravo didžiulį pranašumą: šaudydamas iš 15 km atstumu "Krasnopolis" pataikė į 38 taikinius. Kadangi "Koalicija-SV" yra dar tobulesnė, jai garantuojama didelė ateitis tarptautinėje rinkoje.

Nauja karta

Artilerijos sistema "Koalicija-SV" yra SAU "Msta-S" (ant vikšrinės važiuoklės) įpėdinė ir paveldėjo didžiulę ugnies jėgą. 152 mm "Kolicija-SV" patranka geba iššauti daugiau nei 10 šūvių per minutę, tai yra didesnis nei panašių artilerijos sistemų, įskaitant geriausius užsienio analogus, ugnies greitis. Pavyzdžiui, amerikietiškas savaeigis įrenginys M109A6 "Paladin", turėdamas gausesnę įgulą, sugeba iššauti iki 6 raundų per minutę. Didelį "Koalicija-SV" šaudymo greitį užtikrina visiškai autonominis automatas. Svarbų vaidmenį atlieka "padegimo" mikrobangų sistema, gebanti vienu metu padegti visą turimą paraką.

Naująją haubicą aptarnauja trys specialistai: vairuotojas-mechanikas, vadas ir pabūklų operatorius ("Msta-S" įguloje yra penki žmonės). Negana to, artilerijos bokštas negyvenamas, įgula yra šarvo kapsulėje. Dizaino sprendimas primena "Armata", o SAĮ, kurio kovinis svoris yra 48 tonos, išlaiko tanko mobilumą.

Naujosios sistemos vadas ir taikytojas naudojasi skaitmeniniais ekranais, integruotais į automatizuotą taktinę komandų ir valdymo sistemą. Tai leidžia įgulai efektyviau veikti esamose valdymo grandinėse, visą parą stebėti reljefą, atlikti autonominius šaudymo skaičiavimo ir pritaikymo bet kokiomis oro sąlygomis skaičiavimus. Išorinius duomenis tvarko mašinoje esanti informacijos valdymo sistema, teikianti duomenis šaudymui ir šaudmenų kontrolei.

Kalbant apie šaudymo galimybes, "Koalicija-SV" pranoksta visus serijinius savaeigius vidaus ir užsienio gamybos įrenginius. Turėdama tokį potencialą, naujausia haubica ateityje pakeis visus savaeigius 152 mm "Msta-S" įrenginius ir velkamus "Msta-B" Rusijos sausumos pajėgose.

Artilerijos sistemą "Koalicija-SV" sukūrė Žemutinio Naugardo centrinis tyrimų institutas "Burevestnik" iš koncerno "Uralvagonzavod". Pirmą kartą plačiajai visuomenei parodyta 2015 metų gegužės 9 dieną Maskvoje Pergalės parade. 2017 metų rugsėjį Rusijos gynybos ministerija pasirašė sutartį dėl naujausių savaeigių sistemų "Koalicija-SV" eksperimentinės partijos tiekimo su galimybe pradėti serijinę gamybą 2020 metais. Dvi naujausios "Koalicijos-SV" modifikacijos yra ateities ginklai, kuriuos tikslingiau įvaldyti iš anksto, tai yra, jau šiandien. Galbūt rytoj atsiras trečioji — laivo versija ir sausumos sistema įžengs į jūros platformą.

Tikslieji šaudmenys

"Koalicija-SV" pagal šaudymo diapazoną (iki 70 km) daugiau nei du kartus pranoksta analogus. Pavyzdžiui, 2012 metais įdiegta Rusijos savaeigė artilerijos sistema "Msta-S-2S19M2" sugeba pataikyti į taikinį su aktyviu reaktyviu didelio sprogstamojo fragmento sviediniu, ne didesniu kaip 30 km atstumu. Išskirtinė vokiečių haubica "PZH 2000" vieną kartą Pietų Afrikoje reaktyvine trauka paleido specialų sviedinį V-LAP 56 km atstumu, o įprastu režimu šaudymo nuotolis neviršija 30 km.

Dideliu atstumu taip pat svarbus didelis tikslumas. "Krasnopol-M" yra viena sėkmingiausiai koreguojamų artilerijos šaudmenų, tačiau tai nėra galimybių riba. Naudojant naujus valdomus sviedinius, "Koalicija" taps pirmąja Rusijos armijos didelio tikslumo artilerijos sistema. Šaudmenų linijos valstybiniai bandymai bus baigti 2021 metais. Nauji technologiniai horizontai yra įspūdingi.

Tulos instrumentų projektavimo biuras sukūrė labai tikslų ir galingą didelio sprogimo suskaidymo šaudmenį "vienam šūviui". Kiekvienas toks 152 mm dydžio sviedinys kainuoja apie 50 tūkstančių dolerių, tačiau patekus į ugnies tašką, bunkerį ar kitą sustiprintą priešo objektą, antras šūvis jau nebereikalingas. Pusiau aktyvią galvutę operatorius pats arba pasitelkęs droną nukreipia lazeriu.

Kitas "protingas" šaudmuo buvo sukurtas Maskvos konstruktorių biure "Kompas". Navigacijos modulis GLONASS 152 mm ir aerodinaminių vairų sistema, išsiskleidžianti iššovimo metu ir reguliuojanti skrydžio kryptį, užtikrina tikslų taikymą pagal žinomas koordinates. "Kompas" sukurta sistema leidžia modernizuoti jau esančius sviedinius. Pagrindinio artilerijos sviedinio perdirbimas į valdomą kainuoja apie 1000 dolerių. Tuo tarpu vienas amerikietiškas 155 mm ilgio sviedinys "Excalibur" kainuoja 80 tūkst. dolerių.

Kuriant naujausius ginklus, Rusijos Federacijos prioritetas yra patikimas nacionalinis saugumas, karinė-techninė pagalba sąjungininkams ir adekvatiems partneriams. Artilerijos sistema "Koalicija-SV" buvo sukurta reaguojant į pažangiausius užsienio analogus, kurie išsiskiria dideliu nuotoliu ir dideliu šaudymo tikslumu. Į Rusijos projektą buvo integruoti pažangiausi sprendimai, technologijos ir komponentai, kurie leido išgauti puikų kovos ir operacinių savybių derinį. Tik taikos ir tarptautinio stabilumo įtvirtinimo tikslais.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
haubicos, ginkluotė, Rusija
Dar šia tema
100 milijonų dolerių vertės paradoksas: kokių trūkumų turi JAV naikintuvas F-35
Karinis-politinis Baltijos regiono groteskas
Rusijos Baltijos laivyno galia padidės šešiais raketiniais laivais: kuo įdomus "Karakurt"
Kryme bus statomi universalūs desantiniai laivai: Rusijos "Mistralių" ypatumai