Niekas nenorėjo mirti

Neišmoko pamokos: kodėl "Niekas nenorėjo mirti" tebejaudina lietuvius

277
(atnaujinta 15:23 2019.07.10)
Lietuviško kino filmo "Niekas nenorėjo mirti" premjera įvyko 1965 m. lapkričio 1 dieną. Filmas daug kartų rodytas anoje ― Tarybų Lietuvoje. Ne kartą rodytas ir šioje ― Lietuvos Respublikoje. Ir pirmą kartą demonstruotas per valstybinę šventę ― Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją. Šiais ― 2019-aisiais ― metais

Ši "šventvagystė" sujaudino ir sujudino socialinį Facebook tinklą. Savo laiko juostuose anuos laikus komentavo ir šių laikų vertinimus Facebook'o draugai ir nedraugai vieni kitiems inkriminavo negailėdami emocijų.

Arvydas Anušauskas: "Kokia liepos 6-oji be "Niekas nenorėjo mirti" per LRT? "Nešaudyti, kol nesusirinks visi keturi"... Tik dabar supratau, kodėl prieš tai rodė "Ketvirtasis prezidentas" ― juk turi teisę gyvuoti skirtingi pasakojimai apie mūsų istoriją? Pavyzdžiui, "savi šaudė į savus…".

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys ponas Arvydas Anušauskas apibendrina: "LRT nepagarba žuvusiems už laisvę per valstybės šventę nužudo dar kartą...".

Arvydas Anušauskas LRT nužudė dar kartą
© Photo : Domantas Klyva
Arvydas Anušauskas LRT nužudė dar kartą

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Paulius Saudargas taip pat dalinasi savo įspūdžiais: "Atsibundi Lietuvoj, kur LRT Mindaugo karūnavimo proga prakiša "Niekas nenorėjo mirti"... Na tokį, kur partizanai (filme ― banditai) smaugia vaikus, o jų vadas toks ale iš klastūnyno, vietinės kaimo diskotekos užlaikytojas. Prieštaravimų kamuojami, rūstūs ir tiesūs filmo herojai lengviau atsidūsta (musiet, kartu su žiūrovais) tuos banditus (partizanus) pabaigoje išpleškinę".

Ponas Seimo narys savo įspūdžius aktualizuoja: "Tuo tarpu VRM ministrą mums prakiš tomaševskininkai, o KAM ministrą paksininkai. Koalicija gyvuos (šlubuos) toliau. Kažkas už kadro lengviau atsidūsta. Tik ne mes. Ne MES".

Paulius Saudargas MES nedūsaujam
© Photo : Domantas Klyva
Paulius Saudargas MES nedūsaujam

Savo įspūdžiais, replikomis, komentarais dalinosi ir ne ponai Seimo nariai. Ne ponai Seimo nariai kvietė imtis priemonių ― LRT uždaryti, ten esančius išvaikyti. Ar tautos išrinktieji įsiklausys į tautos balsą? Laiko klausimas.

Nerijus A. P. Čapas: "Aš pykau, kai kolchoznykai kišo savo trigrašį prie LRT, bet pakeičiau nuomonę ir dabar galvoju, kad ne tik trigrašį reikia prie jų kišt, šitą kontorą reikia uždaryti ir visus ten esančius išvaikyti patrankos šūvio atstumu. Jūs man atleiskite, bet Valstybės ― Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga leisti į eterį sovietinį Žalakevičiaus "Niekas nenorėjo mirti" pseudošedevrą apie dorus stribus ir niekšus banditus, yra daugiau nei sveiko proto neturėjimas! Kam mums priešai (Kremliaus propaganda), jei yra tokie draugai (LRT)!?". Vėliau Klaipėdos įgulos ir Karinių jūrų pajėgų kapelionas diakonas Nerijus A. P. Čapas šį savo įrašą iš savo Facebook'o panaikino. Sąžinė prabilo?

"Niekas nenorėjo mirti"

Dėl šio kino filmo vargu ar kada ateityje sutars ir jį daugiau ar mažiau panašiai vertins Lietuvos visuomenė. "Niekas nenorėjo mirti" dar ilgai aštrins žmonių santykius, kaitins retoriką ir didins valingą norą nesuprasti, nepripažinti. Ir valingą norą užmiršti.

Patinka mums ar ne šis Vytauto Žalakevičiaus filmas, bet prastu jį gali pavadinti tik žmogus, tiesiog neišmanantis kino kalbos, režisūros, operatoriaus darbo ir aktorių vaidybos kokybės. Arba žmogus, dėl politinių ar kitokių priežasčių siekiantis sumenkinti šį filmą.

Dar daug dešimtmečių Lietuva neturės tokio kino režisieriaus ir scenaristo, koks buvo Vytautas Žalakevičius. Gyvąja legenda pelnytai tapo "Niekas nenorėjo mirti" nufilmavęs lietuvių kino operatorius Jonas Gricius.

Prie šio filmo dirbo su lietuvių kinu daug metų glaudžiai susijęs rašytojas Grigorijus Kanovičius.

Dar ilgai mūsų filmuose nesusidurs ir kartu nevaidins tokia plejada kino aktorių, kokia susitiko šiame filme. Be gyvųjų kino grandų, tokių kaip Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis, pakanka paminėti jau išėjusius didžiuosius Bronių Babkauską ir Donatą Banionį.

Tai filmas, savo verte bei kokybe pranokęs ir aną, ir šį laikotarpį.

Didžiausia lietuvių trauma

Tad kurgi čia šuo pakastas? Kodėl "Niekas nenorėjo mirti" yra lydimas tokio dvilypumo ir meilės-neapykantos santykio? Net isterijos. Todėl, kad jis neišsakytas, nes nepasiduoda aiškiam ir vienareikšmiškam vertinimui.

Santykis su netolima praeitimi ir yra didžiausia lietuvių trauma, egzistencinio nerimo ir žudančio dvilypumo šaltinis. Iki šiol.

Juk pokario metais buvo tikrų anos sistemos entuziastų ir idealistų. Ne visi buvo cinikai ir niekšai.

Karas yra karas. Marodierių ir karo nusikaltėlių buvo ir tarp miško brolių ― ne vienas ir ne du iš jų dalyvavo žydų žudynėse.

O ar visi, stoję į komjaunimą, ― nusikaltėliai ir kolaborantai? Kaip nustatyti teisiuosius ir nusidėjėlius pilietinio karo mėsmalėje? Niekas į šį klausimą iki galo neatsakys. Atsakys tik istorijos teismas ― ateities kartos ir jų kritiškas žvilgsnis į viską.

Lietuvos žydai turi teisę turėti savo nuomonę ir apie baltaraiščius, ir apie tuos, kurie vadovavo Lietuvos piliečių žydų žudynėms arba leido atvirai diskriminacinius ir antisemitinius įstatymus.

Tai karo kaina ― vaikai iki galo gins savo tėvus ir jų reputaciją, net ir tiesos sąskaita. Tokia tad ir ta kaina ― gyvenimas yra pusiau tiesa. Būtent šio dvilypumo ir nepakeliame. Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus posovietinei sąmonei yra arba nusikaltėliai, arba nepripažinti tautos herojai. Bet lygiai tos pačios dilemos kyla, vertinant ir kitą pusę.

O mums reikia aiškaus atsakymo. Tokio atsakymo nėra. Tokio atsakymo nerasime ir filme "Niekas nenorėjo mirti".

"Didysis atsiprašymas" įvyko. "Atsiprašome visų, kuriuos įžeidė šio filmo rodymas liepos 6-ąją. Manome, kad TV departamento sprendimas buvo netinkamas, ir dėl jo atsakingi asmenys turės prisiimti atsakomybę", ― pareiškė LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas.

Tačiau ir atsiprašymas ― negerai. Nepakankamas.

Arvydas Anušauskas: "Ką gi, vykusi audringa diskusija dėl "Niekas nenorėjo mirti" rodymo per valstybės dieną pasiekė savo ir štai žinia iš LRT vadovybės: "pripažįstame, kad liepos 6-ąją rodyti "Niekas nenorėjo mirti" buvo netinkamas pasirinkimas".

Ponas Anušauskas tęsia: "Nors dalis diskusijos dalyvių suko į klausimo "ar už tokią Lietuvą kovojome" pusę, aiškinosi menines filmo savybes, tačiau mano atsakymas toks ― puikūs aktoriai ir gerai sudėliotas scenarijus, dar nereiškia filmo nešamo naratyvo pozytivumo". Ir koks gi pagal poną Anušauską naratyvas? "Filme iškelti probleminiai klausimai ir virš to meto cenzūros iškylantys sukurti vaizdai, vis tik nežinia ar nusveria "savi šaudė į savus" pasakojimą", ― dvejoja konservatorius, istorikas Arvydas Anušauskas. Ir pats save apibendrina: "negali pažinti praeities, jei jos bijosi". Drąsu.

Arvydas Anušauskas drąsinasi negali pažinti praeities, jei jos bijosi 3
© Photo : Domantas Klyva
Arvydas Anušauskas drąsinasi negali pažinti praeities, jei jos bijosi 3

Į LRT vadovybės atsiprašymą savo Facebook'e sureagavo rašytojo prozininko, dramaturgo, vertėjo, scenarijų autoriaus ir režisieriaus Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergejus Kanovičius.

Pirčiupių motinos paminklas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Sergey Kanovich: "Istorija yra apskritai klaida? Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko sūnus, Vytautas Žalakevičius, pasirodo, 1965 metais kūrė propagandinį filmą. Man šitie atsiprašymai, visiškas filmo nesuvokimas, laikmečio, kurio metu buvo kuriamas filmas, atsiprašymai už "klaidą" primena Kiniją ar TSKP laikus. Tai nesuvokiame, kaip vieni kitus žudėme "vardan tos"? Vieni žudė vardan vienos, kiti vardan kitokios. Ir nebuvo jokių kitų galimybių parodyti, kokia baisi tragedija buvo mus ištikusi. Ir Žala parodė. Ir viskas, ką sugebame šiandien, iš 30 neprigulmybės metų aukštumų pasakyti, kad Žala nufilmavo propagandinį filmą ir buvo išdavikas? Kad to filmo rodymas yra išdavystė, klaida ir antipatriotiška?".

Už ką? Ir prieš ką? Kodėl atsiprašinėjama? Sergejus Kanovičius atsako.

Sergey Kanovich: "Nes bijome. Nežinia ko. Bet bijome. Nėra sukurto kito tokio filmo, kuris atskleistų, kaip brolis ėjo prieš brolį. Ideologizavome viską ― kultūrą, istoriją, meną. Praeities nepagrąžinsi. Ad absurdum. Čia net ne kino kritikos laukas. Tai laukinės ideologizuotos, išplautų smegenų "kultūros" laukas".

Sergejus Kanovičius retoriškai klausia: ""Niekas nenorėjo mirti". Apie pavadinimą pagalvojote? Apie aukas, sukrautas ant to laužo, pagalvojote?".

Ir pats atsako ir apibendrina 2019 metų liepos 6 dienos, Mindaugo karūnavimo dienos — Valstybės dienos isterišką paminėjimą.

Sergey Kanovich: "Nes praeitis neatitinka ideologinės kartelės, o žmonės laikomi ablaušais, nes, pažiūrėję TOKĮ filmą, TOKIĄ dieną, nesusivoks. Mes savo žmones laikom visiškais asilais. Mes jų negerbiame. O mirti niekas nenorėjo...  Koks siaubas, kai kažkas ten aukštai mano, kad nesugebame suvokti, kad niekas nenorėjo mirti. Atsiprašome, už mūsų istoriją. Išvalysime, pataisysime, pakoreguosime, tada pateiksime". "Tadą Blindą" reikėjo rodyti", ― užbaigia Sergejus Kanovičius savo Facebook'o laiko juostoje. Ir susilaukė atkirčio.

Sergejus Kanovičius savo žmnes laikom visiškaias asilais
© Photo : Domantas Klyva
Sergejus Kanovičius savo žmnes laikom visiškaias asilais

Patriotinį budrumą nepraleido progos pademonstruoti ir Tynta, t. y. Aušrys Kriščiūnas ― Kauno miesto politinis bei visuomenės "veikėjas", televizijos ir radijo laidų vedėjas. Tas pats Aušrys Kriščiūnas, kuris labiausiai žinomas dėl savo originalaus šokio "Tynta". Tuo pono originalumas ir baigiasi. "Niekas nenorėjo mirti", tai ne "Tyntą" sušokti.

Aušrys Kriščiūnas: "Sieras Kanovičių iššovė perlą. Na bent jau prisipažinimas, kad "žudėme". Na ne tik žudomi buvo pasirodo. Ble ble, kaip vafliai iš vaflinės lenda per daug mielių įdėjus tešlon. Nuo karščio turbūt, arba kad jau pribrendo. "Vardan tos" ponuli net žandų nepakrutinai, o jau žodžių trydos gausa net stebina".

Patriotinis Tyntos budrumas
© Photo : Domantas Klyva
Patriotinis Tyntos budrumas

Tačiau ne visada liepos 6 dieną Lietuvoje buvo tik juoda-balta, kaip tas "Niekas nenorėjo mirti" filmas.

Prieš metus buvo daugiau spalvų.

Jurgis Jurkevičius: "Man regis, kad ši praeitų metų dekoracija yra daug baisiau, nei filmo "Niekas nenorėjo mirti" rodymas šiemet!".

Liepos 6 dieną būdavo daugiau spalvų
© Photo : Domanyas Kkyva
Liepos 6 dieną būdavo daugiau spalvų

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

277
Dar šia tema
Liepos 6-ąją Vilnius kviečia į Valstybės dienos minėjimą: šventės programa
Koncertas ir sporto užsiėmimai: kaip Vilniuje vyko Liepos 6-osios minėjimas
Liepos 6-oji gali Lietuvoje tapti ir Tautiškos giesmės diena
Jamal-Europa dujotiekio kompresorinė stotis, archyvinė nuotrauka

Priversti susiprotėti. "Gazprom" žino, kaip numarinti tranzitą

(atnaujinta 18:53 2020.05.29)
Lenkijos politikai netikėtai sužinojo, kad patys įvilioja save į spąstus. Atėjo laikas nugriebti grietinėlę nuo "Jamal-Europa" dujotiekio, tačiau neišeina. Jei "Gas-System" bandys padidinti tarifą iki nepriimtinos vertės, koncernas net nesiaiškins

Gegužės 13 dieną "Interfax" paskelbė savo skaičiavimus, pagrįstus "Gazprom" veiklos rezultatais pirmąjį 2020 metų ketvirtį. Oficialūs pačios įmonės duomenys dar nepasirodė, todėl "Interfax" duomenys yra preliminarūs.

Agentūros duomenimis, dujų koncernas ketvirtį baigė su dideliais nuostoliais — 306,2331 milijardo rublių, palyginti su 199,469 milijardo rublių pelnu tuo pačiu laikotarpiu 2019 metais. Kiek šie skaičiavimai sutampa su "Gazprom" finansinėmis ataskaitomis, sužinosime artimiausiu metu, tačiau dabar galima padaryti gana aiškias išvadas.

Koncernas dėl dujų pateko į "tobulą audrą" — prieš prasidedant šildymo sezonui požeminės dujų saugyklos Europoje buvo pripildytos daug daugiau nei vidutiniškai, žiemos Europoje buvo švelnios, o nuo kovo pradžios Europos šalys pradėjo vykdyti karantino priemones prieš COVID-19 pandemiją. Tuo pačiu metu dujų paklausos sumažėjimui įtaką daro trys veiksniai ir "pažadina" ketvirtą veiksnį — padidėjusį dujų kiekį neatidėliotinų prekių rinkoje, kuris neišvengiamai lemia kainų kritimą.

"Ideali audra" dujų tiekėjams į Europą

Dujų kainų nepastovumas yra tiesioginė visų ES trečiojo energetikos paketo dujų direktyvos nuostatų praktinio taikymo pasekmė. Priverstinis vertikaliai integruotų įmonių atskyrimas dažnai lėmė tai, kad dujų ir požeminių dujų saugyklų (PDS) savininkės yra skirtingos, nepriklausomos viena nuo kitos įmonės.

Europos bendrovės perka dujas prieš prasidedant šildymo sezonui ir išsiunčia jas į jiems nepriklausančias PDS pagal laisvų saugyklų nuomos sutartis. Skaičiuojama, kad žiemą dujų poreikis didės kartu su kainomis, ir štai tuomet tai, kas buvo sandėlyje, galima bus parduoti su apčiuopiamu pelnu.

Aukšta žiemos temperatūra neleido įgyvendinti šių paprastų derinių, o dabar tokiems dujų savininkams tenka išspręsti aritmetines problemas: kas yra pelningiau — parduoti už pigesnę kainą arba toliau mokėti už PDS tūrio nuomą tikintis, kad derinimas taps įmanomas kitą šildymo sezoną. Tačiau kada dar bus toji žiema, koks bus oras, negalima atspėti ir dabar — vis daugiau dujų patenka į neatidėliotinų kainų rinką. Tačiau rinka patiria krizę: dėl karantino priemonių smarkiai sumažėjo elektros energijos poreikis, dabartinis šildymo sezonas jau pasibaigė, todėl kainos ir toliau mažėja.

Anot "Gazprom" vadovų, šiais metais Rusijos dujų tiekimas Europai sumažės iki 160–165 milijardų kubinių metrų, tai yra 20 procentų mažiau nei 2019 metais ir atitinka 2012 metų lygį. Nėra nieko optimistiško, tačiau užfiksuokime šią prognozę: "Gazprom" pristatymai į Europą šiais metais bus apie 165 milijardų kubinių metrų.

Atkreipiu dėmesį, kad tokioje sunkioje situacijoje atsidūrė ne tik "Gazprom", bet ir kiti dujų tiekėjai į Europą. Pavyzdžiui, štai, kaip viskas vyksta pas netradicinius mūsų partnerius.

2020 metų kovo 2 diena: Ispanijos įmonės "Repsol SA" ir "Endesa SA" atsisakė 200 milijonų kubinių metrų dujų, kurias pagal ilgalaikes sutartis turėjo pirkti iš Amerikos "Cheniere Energy". Tuo pačiu metu abi Ispanijos įmonės susitarė mokėti baudas vadovaudamosi principu "suskystink arba mokėk".

2020 metų balandžio 23 diena: dešimt skirtingų Europos bendrovių atšaukė SGD tiekimą iš JAV. Anot "Reuters", tokios bendrovės kaip "Shell", "Total", "Uniper" ir "Enel" atsisakė tiekti. Visos bendrovės sumokėjo tarifus už sumažinimą, tačiau atsisakė pirkti SGD.

2020 metų gegužės 22 diena, "Bloomberg": "SGD pirkėjai iš Europos ir Azijos antrąjį vasaros mėnesį gali atšaukti 35–45 suskystintų gamtinių dujų partijų pirkimą iš JAV. Pirkėjai sako, kad jie mažiau bijo baudų, nei gauti suskystintas gamtines dujas, kurias "nežinos, kur sandėliuoti".

Juk SGD tai ne nafta, kurią gana ilgai galima laikyti tanklaiviuose, esant 161 laipsnių šalčio temperatūrai, kad ir koks geras būtų "termosas", garavimas neišvengiamas. Apmokėti tanklaivio-dujovežio, kurio talpyklose jūsų prekės kasdien vis mažėja, nuomą yra abejotinas malonumas, bauda kainuos mažiau. Taigi, ne tik "Gazprom" turi pardavimo problemų, bet ir visi kiti.

Dujų vamzdžių ir dujų tiekimo aritmetika

Vis dėlto, kad ir kaip būtų liūdna, dabartinė padėtis yra įdomi tuo, kad mes jau stebime tai, kas turėjo įvykti šiek tiek vėliau. "Gazprom" tikisi, kad šiais metais Europos vartotojai supirks apie 165 milijardus kubinių metrų dujų, belieka išanalizuoti, kaip šį kiekį būtų galima nugabenti į Europą.

Vokietijos įmonių konsorciumas jau baigė pirmosios "Nord Stream-2" linijos tiesimą krantu — EUGAL dujotiekis buvo nutiestas lygiagrečiai su OPAL dujotiekiu, kuriam Europos Komisija apribojo 50 procentų pajėgumų. Nepažeisdamas jokių įstatymų, "Gazprom" naudojasi pirmąja EUGAL linija, dėl kurios NS-1 eksploatuojama visu pajėgumu — 55 milijardai kubinių metrų dujų per metus.

Pagal 2019 metų gruodžio mėnesio su Ukrainos bendrovėmis pasirašytą penkerių metų susitarimą, šiemet "Gazprom" gali per Ukrainos dujų perdavimo sistemą pristatyti 65 milijardus kubinių metrų dujų. "Jamal-Europa", kertančio Baltarusijos ir Lenkijos teritorijas, pajėgumai yra 33 milijardai kubinių metrų dujų per metus. "Mėlynoji srovė", turinti 16 milijardų kubinių metrų dujų per metus, veikia ramiai. Antroji "Turkijos srauto" linija dar nėra baigta, tačiau pirmąja jau teka dujos — per metus per ją galima pristatyti 15,75 milijardo kubinių metrų.

Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva tradiciškai dujas gauna per sovietų vamzdyno dujų sistemą "Šiaurės pašvaistė" — šis kvartetas paprastai per metus įsigyja apie šešis–septynis milijardus kubinių metrų dujų, priklausomai nuo žiemos oro sąlygų ir to, kiek SGD Lietuvai tieks Prancūzijos "Total". "Total", nors yra registruotas Prancūzijoje, jau seniai tapo tarptautiniu prekybininku, todėl niekas nesistebi, kad SGD į Klaipėdą atkeliauja tiek iš Norvegijos, tiek iš Jamalo — čia jau kaip prancūzams bus ekonomiškai naudingiau.

Prisiminėme visas magistrales, belieka sudėti skaičius. Gaunu 190 milijardų kubinių metrų, nes neatsižvelgiu į skaičius po dešimtainio taško ir sakau, kad "Šiaurės pašvaistė" užkrauta šešiais milijardais kubinių metrų. Iš viso: "Gazprom" transportavimo galimybės yra didesnės nei per metus pristatomų prekių kiekis. Tai, kad tai neteikia džiaugsmo, yra akivaizdu, tačiau yra ir kita medalio pusė: "Gazprom" pasiekė "manevravimo laisvę" panaikindamas poreikį aiškintis santykius su kiekviena tranzito šalimi, jei tik jos užsimanys pakeisti susitarimo sąlygas, pakelti išpumpavimo tarifą, pradėti tvarkyti politinius santykius.

"Gazprom" manevro laisvė

Pristatoma 190 milijardų kubinių metrų transporto pajėgumų ir 165 milijardų kubinių metrų — atrodytų, kad skirtumas nėra didelis, tik 25 milijardai kubinių metrų. Bet, pavyzdžiui, šie 25 milijardai "tenkina" visas likusias "Jamal-Europa" apimtis iki metų pabaigos — ilgalaikė sutartis su Lenkija, kuri pasibaigė 2020 metų gegužės 18 dieną. Nuo šios dienos darbas su šio dujotiekio operatoriumi vykdomas griežtai laikantis atnaujintos ES Dujų direktyvos nustatytos tvarkos: Lenkijos "Jamal-Europa" sekcijos operatorė, Lenkijos įmonė "Gas-System S.A." aukcione parduoda dujotiekio pajėgumą 12 valandų, dienai, savaitei, mėnesiui, ketvirčiui. Ir tada, kaip ir bet kuriame kitame aukcione, arba atsiras tiekėjas, arba aukciono objektas nesukels jokio susidomėjimo.

Ir Lenkijos politikai netikėtai sužinojo, kad jie patys įviliojo save į spąstus. Jiems labai norisi, kad "Gazprom" sumokėtų kuo daugiau pinigų už tranzitą, nes kol galiojo ilgalaikė tranzito sutartis, "Gas-System" kasmet gaudavo fiksuotą sumą, dėl kurios susitarta Rusijos ir Lenkijos tarpvyriausybiniame susitarime — šiek tiek daugiau nei penkis milijonus dolerių. Priežastis žinoma: Lenkija neinvestavo į "Jamal-Europa" Lenkijos ruožo statybas, visas reikalingas investicijas padarė "Gazprom", o Rusijos įmonė visus šiuos metus grąžino investicijas.

Atėjo laikas nugriebti grietinėlę, tačiau neišeina — kai "Gas-System" bando pakelti pumpavimo tarifą iki nepriimtino "Gazprom" lygio, Rusijos koncernas net nesiaiškins ir tiesiog nepasirodys jokiuose aukcionuose dėl rezervuotų pajėgumų. Įvyko trečiojo 2020 metų ketvirčio aukcionas — "Gazprom" sumokės 6,38 dolerio už 1000 kubinių metrų dujų, kurios praeis per "Jamal-Europe" Lenkijos ruožą, tai yra keturis kartus mažiau nei "Gazprom" moka už tranzitą per Ukrainą. Be to, lenkai net nematys šių pinigų, nes "Gazprom" priklauso 48 proc. "EuRoPolGas", kuri valdo "Jamal-Europa" Lenkijos ruožą, akcijų. Bet nėra jokių lenkų kompanijos demaršų, nėra nepasitenkinimo — viskas gerai, visi patenkinti.

Pasirodo, kad nemokami tranzito pajėgumai yra rinkos mechanizmas, atgaivinantis visus tuos, kurie traukia politiką ir politikavimą į ekonominius santykius su "Gazprom". Svarbiausia, kad šis mechanizmas veiks kitais metais, nes 2021 metais jau veiks antroji "Turkijos srauto" linija — 15,75 milijardo kubinių metrų per metus — ir prasidės "Nord Stream-2" eksploatacija. Net jei Šveicarijos įmonei "Nord Stream 2 AG" nepavyktų laimėti ginčo dėl NS-2 pajėgumų ribojimo teisme prieš federalinį tinklo operatorių ir šis veiks perpus mažesniais pajėgumais, "Gazprom" tranzito pajėgumai padidės dar 27,5 milijardo eurų kubinių metrų dujų per metus.

Sunku pasakyti, ar tokia situacija buvo suplanuota iš anksto, ar tai buvo sutapimas, tačiau yra vilčių, kad "manevro laisvė", kurią "Gazprom" įgijo kitiems pusantrų metų, tranzito šalims padės išmokti pirmiausia galvoti apie ekonomiką, paliekant politiką nuošalyje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
dujų tranzitas, tranzitas, dujos, Gazprom
Dar šia tema
"Gazprom" nutraukia tranzitą per Lenkiją per "Jamalo–Europos" dujotiekį
Tarp Vakarų ir Rytų. Ar Rusija ir Kinija turi bendrą ypatingą naftos planą 
Į Lietuvą atvyko naujas SGD krovinys iš Vysocko
Maskva, archyvinė nuotrauka

Taikant "Europos gelbėjimo planą" uždirbs Rusija

(atnaujinta 14:23 2020.05.29)
Galimai programa, kuri turėjo "atspausdinti eurą ir paskirstyti nukentėjusiems italams", taps programa "apmokestinti europiečius, kad vokiečiai pirktų Rusijos dujas, o paskui Europa vardan ekologiškumo europiečiams pardavinėtų vandenilį"

Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen prisiėmė politikei nebūdingą vaidmenį: ji moko europiečius gyvenimo taisyklių. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos gyventojai, kurie prieš savaitę pasidžiaugė naujuoju ES planu atkurti koronaviruso paveiktų šalių ekonomiką, turės susipažinti su svarbia taisykle, kuri nurodo, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Šiuolaikinėje Europos interpretacijoje taisyklė turėtų būti suformuluota taip: "Nemokamos dotacijos niekada nebūna nemokamos", tačiau nuo to esmė nesikeičia.

Vilniaus senamiestis, archyvinė nuotrauka
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Prisiminkite konflikto siužetą, dėl kurio tokios šalys kaip Danija, Nyderlandai, Austrija, Švedija ir net Estija išreiškia savo nepasitenkinimą ir netgi grasina sutrikdyti visos Europos "ekonominio gelbėjimo" plano priėmimą.

Italija, Ispanija ir kitos "skurdžių Europos pietų" šalys pačioje epidemijos pradžioje ėmė reikalauti visos ES, o ypač Vokietijos, medicininės ir finansinės pagalbos. Vietoj pinigų ir gydytojų Vokietija siuntė sveikatos linkėjimus, o nukentėjusių šalių vadovybei buvo perskaityta nenumatyta paskaita-pranešimas apie drausmę, europinį solidarumą, atsakomybę už biudžetą ir valstybės institucijų reformą. Italijoje ėmė augti nesantaika: šalies solidarumas ir mokesčiai buvo europietiški (tai yra "briuseliški"), o gydytojai, atėję į pagalbą Italijos ligoninėse, dėl kažkokių priežasčių buvo rusai, kinai ir kubiečiai.

Italijos politikai, įskaitant merų grupę, netgi parašė laišką kolegoms iš Vokietijos, kuriame jie gana aiškiai nurodė smerktinas visos Europos Sąjungos ir ypač euro zonos perspektyvas, jei Roma negaus pinigų. Visiškos Italijos ekonominės ir epidemiologinės krizės sąlygomis pasitraukimas iš Europos Sąjungos ar euro zonos kartu su viešųjų ir privačių įsipareigojimų neįvykdymu galėtų būti paskutinė galimybė išgelbėti bent dalį ekonomikos arba bent atkeršyti tai (Europos Sąjungos) daliai, kurios politinė vadovybė iš principo gali būti laikoma Italijos problemų bendraautore. Panašūs (nors ir mažiau pastebimi) procesai pradėjo vykti kitų Europos šalių visuomenėje, ypač tų, kuriuos Europos Komisija jau daugelį metų verčia riboti savo biudžeto išlaidas ir deficitą.

Emanuelis Makronas pasinaudojo situacija ir staigiai atnaujino savo senąją idėją išleisti visos Europos skolos priemones — "Europos obligacijas", pagal kurias atsakomybę prisiimti turėtų Vokietija ir kitos šalys, turinčios daugiau ar mažiau atsakingą biudžeto politiką, o Prancūzija ir jos partneriai galėtų leisti pinigus — socialinėms programoms ir migrantų integracijai. Šie instrumentai buvo pavadinti "koronabondu", o situacijų aljansas, norintis įgyvendinti svajonę apiplėšti Vokietijos biudžetą, pasitelkiant koronavirusą, ėmė daryti spaudimą Angelai Merkel.

Galų gale, veikiausiai gresiant Europos Sąjungos žlugimui ir įtikinta jos pačios žodžiais, kad "nacionalinė valstybė viena neturi ateities", Vokietijos kanclerė sutiko, kad naujosios kolektyvinės Europos Sąjungos skolos iš tikrųjų turėtų būti priskirtos Vokietijai ir tokioms šalims kaip Danija, Austrija ir Švedija.

Schema atrodė puikiai: Europos Komisija išleidžia 750 milijardų eurų "koronuotųjų" obligacijų, daugiau kaip 500 milijardų dolerių dotacijų "neturtingoms Europos šalims", o Vokietija ir kiti grynųjų pajamų į Europos biudžetą lyderiai grąžins pinigus kreditoriams, tai yra toms šalims, kurios į ES biudžetą sumoka daugiau, nei gauna.

Tikriausiai buvo manoma, kad greičiausiai šių obligacijų turėtojas bus ECB (tai yra Europos centrinis bankas, "spausdinantis eurą"), ir su juo prireikus galima susitarti arba nurašyti, arba pakeisti sąlygas — nors ši galimybė nėra atvirai aptariama. Viskas atrodė kaip pasaka: nemokami pinigai išsprendžia visas problemas!

Italijos ir Ispanijos politikai netgi ėmė reikalauti papildomų priedų.

Iliuzija, kad visa tai bus už dyką, žlugo staiga ir negailestingai. Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen teigė, kad, pirma, "puotą" teks apmokėti, antra, mokėjimas bus privalomas, paskirstomas visiems ES piliečiams kaip nauji Europos mokesčiai.

Anot leidinio "Deutsche Welle", grąžinimas turėtų būti finansuojamas iš kiekvienos valstybės narės naujų mokesčių arba "nuosavų išteklių", kaip tai vadinama Europos Komisijos žargonu. Europos Komisija pati negali didinti mokesčių. Iki šiol šalys — Europos Sąjungos narės Europos Komisijai buvo uždraudusios rinkti didelius "nuosavus išteklius".

Nuosavos pajamos ir mokesčiai yra prilyginami valdžiai, o to valstybės narės nelabai nori atiduoti Briuseliui...

Kad būtų galima surinkti lėšas išmokoms nuo 2028 metų, von der Leyen siūlo įvesti neaiškius "plastikinių atliekų, anglies dioksido ir importo iš trečiųjų šalių, kenkiančių klimatui, mokesčius".

Iš biurokratinės Briuselio kalbos išversime į šnekamąją kalbą: europiečiai turės mokėti papildomai už kiekvieną benzino litrą, už namų šildymą, už kiekvieną Kinijos gaminį, kurį jie pirko brangesnių Europos gaminių sąskaita (nes Kinijos importas kenkia klimatui), ir visa tai vardan to, kad būtų galima mėgautis "nemokama" programa ekonomikai gelbėti.

ES vėliava, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Витвицкий

Bet tai dar ne viskas. Jei Europos Komisija šį "mokestinį triuką" gali atleisti tai, reakcija į kitus paaiškinimus dėl "ekonomikos gelbėjimo po koronaviruso" programos gali būti daug emocingesnė. Kaip žinote, ponia von der Leyen sukūrė Europos "žaliojo susitarimo" programą ir net esant epidemijai, remdama Europos Komisiją ir Europos ekspertų bendruomenę, ji ir toliau laiko svarbiausiu prioritetu "kovą su klimato kaita", kuriai ir reikia išleisti pinigus, faktiškai pasiskolintus siekiant palengvinti koronaviruso ekonominius padarinius.

Specialiame gegužės 27 dienos pranešime spaudai Europos Komisija aiškiai nurodo, kam nemaža pinigų dalis bus skirta (prioritetiniu formatu): "Projektų diegimas atsinaujinančių energijos šaltinių, ypač vėjo, saulės, srityje ir ekologiškos vandenilio ekonomikos Europoje pradžia".

Tai būtų juokinga, tačiau Europos Komisija vertina situaciją labai rimtai, ir, anot "S&P Global Platts", Europos Komisija jau prašo rinkos sąmatų ir pasiūlymų, kaip sukurti "vandenilio ekonomiką" ir plačiai naudoti vandenilį kaip "ekologišką kurą".

Tačiau problema yra tokia: "žaliojo" vandenilio gamyba, kaip rašo Vakarų analitikai ir Europos pareigūnai, yra labai brangus malonumas, nes "žalioji" energija iš vėjo malūnų ar saulės kolektorių pati savaime yra labai brangi, o norint išgauti vandenilį iš vandens, jo reikia labai daug. Štai kodėl Europos Komisija yra pasirengusi pripažinti "švariu" ir vertu finansavimo bei paramos vandenilį, "išgautą" iš... gamtinių dujų.

Europos Sąjungos atveju — išgaunamą iš importuotų gamtinių dujų. Vokietijos kompanijos trina rankas ir jau "bombarduoja" pareigūnus siūlymais sukurti visą "vandenilio infrastruktūrą" Vokietijoje, kuriai reikės didelių finansinių injekcijų. Ir yra visi šansai, kad Europos pinigai, surinkti kovai su koronaviruso padariniais, iš tikrųjų bus skirti "vandenilio energetikai" daugiausia Vokietijoje, nors, žinoma, dalis jų atiteks Italijai ir Prancūzijai vardan euro zonos išsaugojimo. 

Jei politinėje situacijoje niekas nesikeis, pažodžiui, prieš mūsų akis, įvyks nuostabi transformacija: programa, kuri turėjo "atspausdinti eurą ir paskirstyti nukentėjusiems italams", taps programa "apmokestinti europiečius, kad vokiečiai pirktų Rusijos dujas, o paskui Europa vardan ekologiškumo europiečiams pardavinėtų vandenilį". Negalima paneigti, kad galutinė schemos versija Rusijai suteiks daug privalumų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Europa, Rusija
Dar šia tema
EK prognozuoja stiprų nuosmukį ES dėl koronaviruso
EK prognozuoja, kad šiemet šalies BVP mažės, o 2021 metais tikimasi atsigavimo
EK aptarė ES ekonomikos rėmimo priemones
Amerikiečių dainininkė Grimes

Elono Masko mylimoji nusprendė parduoti savo sielą

(atnaujinta 19:22 2020.05.29)
Indie pop žvaigždė Grimes nepradėjo "smulkintis" ir atidarė parodą, kurioje kiekvienas mokus kolekcininkas gali ne tik nusipirkti jos paveikslus, bet ir pasivaržyti dėl dainininkės nemirtingosios dalies

VILNIUS, gegužės 29 — Sputnik. Amerikiečių dainininkė Grimes, kuri neseniai pagimdė vaiką nuo Elono Masko, ir toliau stebina: žvaigždė ketina parduoti savo sielą naujo meno projekto ribose.

2020 metų gegužės pradžioje 32 metų dainininkė pagimdė kūdikį, kurio tėvas — garsusis milijardierius ir "Tesla" bei "Space X" įkūrėjas. Po to internete buvo aptarinėjamas vardas, kurį tėvai davė savo kūdikiui. Neįprasta santrumpa suneramino ne tik gerbėjus, bet ir JAV įstatymus, po to pora turėjo atlikti keletą pakeitimų ir pervardyti savo sūnų.

Kaip pranešė leidinys "Bloomberg", po vaiko gimimo Grimes vėl pasinėrė į kultūrinį gyvenimą ir sukrėtė gerbėjus. Žvaigždė atidarė savo pirmąją parodą, kurioje, be meno eksponatų, pateikė pardavimui ir savo sielą.

Kūrinys "Išpardavimas" — tai yra dainininkės sielos dalelė, patvirtinta pagal visus teisinius kanonus: dokumentą "dėl nuosavybės" parengė patyrę teisininkai ir pati Grimes.

Šaltinio teigimu, žvaigždė iš pradžių planavo parduoti savo sielą už 10 milijonų dolerių, nes ji "nenorėjo, kad kas nors ją nusipirktų". Tačiau dėl dabartinės koronaviruso pandemijos ir ekonominės krizės Grimes nusprendė surengti aukcioną ir leisti gerbėjams savarankiškai įvertinti jos esybę.

Tegai:
JAV, Elonas Maskas
Dar šia tema
Elonui Maskui ir dainininkei Grimes gimė vaikas